Salomėja Nėris (tikr. Bačinskaitė-Bučienė, 1904-1945)

Talentingiausią XX a. lietuvių poetė pateko į žiaurias istorijos peripetijas, įstūmusias ją į žūtbūtinius apsisprendimus (arba tauta, arba socializmas), į didžiulę psichologinę įtampą, kuri neleido atslūgti jos kūrybiniam potencialui, o plėtė jį naujomis kryptimis.
Baigusi 1928 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete germanistikos ir lituanistikos studijas, S.Nėris mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbų kursuose Vienoje bei Paryžiuje. Likusi be darbo po antiburžuazinio pareiškimo „Trečiame fronte" 1931 m. vertė religinio turinio beletristiką Kazimiero draugijos leidyklai. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS AT sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS, skaitė pagal V. Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną" ištrauką. Karo metais gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Sovietiniai bombonešiai, atskridę ligi hitlerininkų okupuotos Lietuvos, barstė atsišaukimus su jos eilėraščių tekstais.
Pirmuose lyrikos rinkiniuose „Anksti rytą" (1927), „Pėdos smėly" (1931) vyravo romantinis pasaulėvaizdis - kaip priešprieša kasdienybei keliama svajonė, meilės jausmas, tobulesnio gyvenimo ilgesys.
Neoromantinis eilėraščio tipas, pagrįstas šiek tiek susimbolintų vaizdų simetrišku kartojimu, buvo pirmoji S.Nėries literatūrinė mokykla, davusi jai naiviai paprastą ir skaidrų poetinį žodį, išliūliuotą dainiškumo tradicijos, išlaikantį vibruojantį vidinės šilumos ir subtilumo toną, kuris jos lyrikoje įgavo pavergiantį atvirumą.
Širdis. Nebgaliu.
Skenduolių keliu".
Išsiilgusi „gyvo, energingo žodžio", S.Nėris, jau perėjusi į opozicinį „Trečio fronto" sparną, tuo pat metu žavėjosi senąja Rytų poezija, skaitė R.M.Rilkės eilėraščius, ir jai tapo artima būties beribiškumo nuojauta - simbolistinės lyrikos palikimas. Į daiktų sudvasinimą ir apibendrintą požiūrį lenkė ir M.K.Čiurlionio tapyba - stipriausias poetės meninis išgyvenimas. Brandžiausiuose poetės eilėraščių rinkiniuose: „Diemedžiu žydėsiu” (1938), „Dainuok, širdie gyvenimą" (1943), „Lakštingala negali nečiulbėti" (1945) nedaug išorinių detalių. Bet baltas rugių takelis išsiplečia iki begalybės, susietas su žmogaus buvimo nematomomis bendrumo gijomis. Eilėraštyje išlieka emocinė būsena, bet ji virsta apibendrinta žmogaus likimo situacija:
„Manęs dar nebuvo, -
Alyvos žydėjo --
Manęs nebebus jau, -
Jos vėlei žydės. -
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo -
Kaip smėlio saujelės -
Ant mano širdies --"
Eilėraščio vyksme aktyviai dalyvauja istorinis laikas, tačiau jis neužstoja...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!