Sigito Parulskio esė „Šiukšlės“ interpretacija Sigitas Parulskis – XX a. rašytojas modernistas, nepaliaujamai stebinantis skaitytojus savitu stiliumi bei reiklia mąstysena. Rašytojo kūriniai šokiruoja: juose negalioja logikos dėsniai, o sugalvoti personažai gali nusižengti bet kokiems žmonių sukurtiems įstatymams. Siurrealistiškais vaizdais autorius kuria sumaterialėjusio ir gyvenimo prasmės ieškančio žmogaus portretą. Už S. Parulskiui būdingos ironijos, grotesko ir šaržo slypi pastabumas, reiklumas bei sąmojingumas. Esė „Šiukšlės“ yra vienas geriausių įrodymų, jog perėjus per paradoksalius kūrybos labirintus ir paragavus fantazijos sukurtų uždraustų gyvenimo vaisių, S. Parulskio esė gali pasirodyti kitokie, nei buvo iš pirmo žvilgsnio. Šiukšles pagrindinis veikėjas mato ne tik kaip buitinio gyvenimo atliekas. Susitikimas su kaimyne lydimas ironiško kontrasto („...kad ir kiek atgailaučiau, prasmirdę burokėliai niekad nebegrįš...“), kuris atskleidžia pašaipų pagrindinio veikėjo požiūrį į atliekas. Antroje teksto pastraipoje aptinkamas pasipiktinimas („nemaloniausia“) – tai susirūpinimo ženklas, kuris reiškia, jog šiukšlės yra vertas dėmesio objektas. Lobių ieškotojo Schlimanno pavardė, susijusi su XIX amžiaus epocha (istorinis kontekstas), priverčia teksto žmogų šiukšlėse matyti paslaptį, suvokti didesnę vertę. Jos pradeda dominti pagrindinį veikėją („...aš pats norėčiau <...> pasinerti visa galva į dvokiantį atliekų konteinerį...“). Kupinas vilties teksto žmogus tarp atliekų mato neginčijamų tiesų įrodymus: šiukšlės – neatsiejama gyvenimo dalis. Taigi įlįsdamas į šiukšles pagrindinis veikėjas tikisi rasti žmogaus būties prasmę, kuri padėtų atsakyti į klausimą: Kas yra žmonių gyvenimo šiukšlės? Pasakotojo (tapatinamo su veikėju) pasaulėžiūra padeda suprasti kūrinio problematiką. Trečioje kūrinio pastraipoje atsiskleidžia pagrindinio veikėjo požiūris į socialinius sluoksnius, kuris pateisina dvejones dėl iškilusios problemos: Kaip pasinerti į šiukšles, bet netapti valkata? („...mus skiria hierarchijos praraja <...> į ją neįmanoma nužengti, nes gali nebesugrįžti“). Veikėjas, blaškydamasis tarp noro suprasti ir nenoro būti pažemintas, pasineria į apmąstymus (filosofinis kontekstas). Iškyla dar vienas probleminis klausimas: Kodėl, tapdamas valkata, žmogus mato tik šiukšlių materialinę vertę? („...ieškočiau daiktų, bet ne jų žmogiškumo...“). Toks kūrinio veikėjo mąstymo paradoksalumas primena kitų Lietuvos eseistų kūrybą: S. Gedos, T. Venclovo. Pasakotojas aiškiai suvokia pasaulyje galiojančius visuomenės dėsnius, bet jo siekiai ir norai priešingi įstatymams, kurie sukuria laikinas problemas. Teksto problemos ir vertybės padeda atsiskleisti adresanto charakterio bruožams. Kūrinio žmogui nebūdingas pasipriešinimas visuomenei („Neturiu teisės, nes nesu bomžas...“), todėl socialinis statusas iškeliamas kaip vertybė. Šiukšlės įgyja prasmę, kai jų vaizdas pinasi su religiniu kontekstu – šventaisiais (oksimoronas, išvardijimas: „...apirusių dievų lavonų, ten ir Kristus, ir Buda, ir Mahometas...“). Demitologizuojama tai, kas sakralu (tikėjimas), mitologizuojami daiktai, priklausantys žemės sferai: moters balsas, kaulas, suteikiantis erotinį malonumą, žmogiškumas. Adresantas – netikintis, realiai žiūrintis į pasaulį, o šiukšlės kūrinio pradžioje aukštinamos tik todėl, kad buvo nepasiekiamos („...man neleidžia mano socialinis statusas...“). Toks mąstymas būdingas šių dienų žmogui: noriu to, ko negaliu gauti. Tik kūrinio pabaigoje, išsprendęs individo ir visuomenės konfliktą bei įveikęs save, pagrindinis veikėjas pasineria į konteinerio šiukšles („...draskiau atliekų gumulus...“). Tai rodo, jog teksto žmogus vis dėlto yra ryžtinga, siekianti savo tikslo asmenybė. Pagrindinis veikėjas paverčia vertybėmis niekingiausius dalykus (šiukšles), sukeliančius jo kelyje problemas, kurioms išspręsti jis sutelkia visas jėgas, parodydamas tikrąjį veidą bei charakterį. Taip pat pagrindinį veikėją geriau pažinti padeda erdvė ir laikas. Metafora „mūsų gyvenimo trojų griuvėsiai“, susijusi su antikiniu kontekstu, ne tik perkelia į senovės laikus. Tai nuoroda į žmogaus vidinį pasaulį. Todėl pagrindinis veikėjas filosofuoja, linksta į savianalizę („Ten, mūsų įsivaizdavimų apie save, ir kitų, įsivaizduojančių mus, pasauliuose
Šį darbą sudaro 734 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!