S. Geda "Paskutinioji vakarienė"

jis išėjo.
nujaučia.
Jie nardo už lango. Ir apelsinai. Žaliose šakose.
Tai dvasia. Staltiesė. Mirties prakaitu. Viskas įmirkę.
Kraujo dar nėr. Ar įmanomas tylus išplaukimas?
Nepažeidžiant jokių proporcijų. Ne, jie šito neleis...
Kas? Pasaulis. Reikia bristi per kraują. Kam? Mums.
Kokios litanijos? Ne. Šnabždesiai, švilpesiai už
langų.
Arkos ornamentas. Laivas. Aukojimo indai. Emalė.
Geležis ir sidabras. Pamėlę. Alsuojančios dvasios
vis labiau kaista.
Reikia aukos. Jam visai nebaisu. Kas ką išduos?
Ak, Viešpatie, koks katarsis! kai žinai, jog galop
būsi pas Tėvą. Bet palauk: verksmas, kraujas,
subliuvimai, klūpojimas, ašaros dar prieš akis. Dar
nerasojo krauju tavo dangus, dar mirsi, prisikelsi
dar, dar, tūkstantį kartų. Kūnas turės atlaikyti.
Kontūrai liks? O dvasia? Jinai laikosi ir be kontūro,
plaukia iš po karūnos, stovi aukso stulpais vandeny.
Bet trauksmas, trauksmas iš ten!
Kaip abstrakcijoj.
Kas tuo netiki, tegul kiek pasivaikščioję dar kartą
pažiūri paveikslą:
Domenico Ghirlandajo žiedų apsupty...
Sigitas Geda – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas. Jis modernizavo lietuvių poeziją: išplėtė mitologinės vaizduotės galimybes, sukūrė unikalų meninį pasaulį, kuriame susiliejo mitas, religija, kultūra, literatūra, gamta, istorija ir žmogaus kasdienybė. S. Gedos įkvėpimo šaltinis – didieji kultūros bei literatūros tekstai ir gamta, kurią poetas mato ne artojo žvilgsniu kaip sukultūrintą ir sakralizuotą dirvą, bet žvelgia į ją romantiškiau, aktualizuodamas jos stichišką jėgą ir tamsią gelmę. S. Geda yra gaivališkos metamorfozės meistras, iškeliantis į teksto šviesą būties archetipus ir parodantis juos kaip nuolat kintančius, pereinančius vienas į kitą, susijusius ir susiliejusius. Poeto tekstas įgyja metafizinio realizmo bruožų ir sukuria magiško užkalbėjimo įspūdį.
Pagrindinė S. Gedos eilėraščių tema – universalios mitinės atminties, daiktų ir kalbos giminystės paieškos. Tai ypač ryškiai matyti rinkinyje „Babilono atstatymas“. Kaip rodo jau pats rinkinio pavadinimas, poetui rūpi išmoninga stilistika, kurioje dera ritualizuota kalbėsena, piktžodžiavimas, į tekstą įtraukiama piktograma. Eilėraščiuose susipina Rytų ir Vakarų religinių sistemų mitologinės temos ir įvaizdžiai.
Šiame darbe aš nagrinėsiu eilėraštį „Paskutinė vakarienė“. Eilėraštis yra religinio turinio, jame daug religinių elementų. Jau pačiame pavadinime matome užuominą į tai. Keliose Naujojo testamento vietose aprašyta vadinamojo „Paskutinė vakarienė“, įvykusi...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!