Š. Bodleras "Laikrodis"

 CHARLES BAUDELAIRE. “Laikrodis” TEKSTO ANALIZĖ Šarlis Bodleras – ypatingas prancūzų poetas. Jį dar 1857 metais Paryžiaus kriminalinis teismas nuteisė už “šiurkštų ir dorybę įžeidžiantį realizmą.” ( Kubilius V. “Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas” V. 1983, P. 256). Tačiau jau 1886 metais Šarlio Bodlero vardas įrašomas į prancūzų simbolistų manifestą. 1891 metais Vokietijoje S. Georgė spausdina jo vertimus, kuriuos neoromantikai įvertina kaip žygio vėliavą. 1895 metais pasirodo Šarlio Bodlero eilėraščių knyga rusiškai. Kaip naujos literatūrinės epochos pranašas jis sutinkamas vengrų, čekų, estų ir latvių poetų. “Tai iš jo išėjo visa dabartinė literatūros generacija”, - rašė E. Verharnas XX amžiaus pradžioje. ( Kubilius V. “Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas” V. 1983, P. 257). Lietuviai apie Bodlerą sužinojo šiek tiek vėliau – dvidešimtojo amžiaus antrame dešimtmetyje. Į lietuvių kalbą šio poeto kūrybą vertė M. Gustaitis, S.Kapnys, V.Mačernis, A.Churginis, L. Švedas, V. Baltuškevičius. Tačiau į plačiąją visuomenę Šarlis Bodleras neprasimušė per vertimus, jis tiesiog “pasiliko kultūrinėje aplinkoje kaip literatūrinis mitas ir funkcionuojanti estetinė norma. ( Kubilius V. “Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas” V. 1983, P. 263). Kas buvo Šarlis Bodleras – romantikas, neoromantikas ar simbolistas? “Romantizmas – tai skirtingų menų sintezė, bandymas peržengti skiriamąsias ribas derinant su estetizmo postulatu. Esminė romantizmo naujovė – menas lygiomis teisėmis su gamta tampa kūrybinės inspiracijos pagrindu.” ( “Modernėjimo link”// Sauka D. “Fausto amžiaus epilogas”. V. 1998 ). Šitą idėją ir perėmė Baudelaire, šitos idėjos pagrindu surado naują kūrybos principą. “Tačiau Baudelaire atverčia visiškai naują puslapį “menų atitikimo” paieškose. Vaizduotės siausme, kuris reiškia naują pasaulio matymą, “atitikimai” galioja kaip psichikos pastovumą ir pusiausvyrą laiduojantis mechanizmas. Atitikimų principas – griežtai prieš romantikų nesaikingumą, įspūdingumą, jausmų tvaną. Jo kūryboje aptinkame ir simbolizmo požymių.” ( “Modernėjimo link”// Sauka D. “Fausto amžiaus epilogas”. V. 1998 ). Baudelaire miniatiūra “Laikrodis” – tai poezija prozos forma. Čia nėra išplėtoto veiksmo, vien tik mintys ir jausmai, kaip įprastoje poezijoje, čia grožio ieškoma gamtoje. Katės akys prilyginamos laikrodžiui: “Kiniečiai išskaito laiką katės akyse.” Šiuo sakiniu miniatiūra ir pradedama. Misionieriaus paklaustas “Dangiškosios imperijos vaikiščias” kiek yra valandų, “pasirodė su didžiule kate rankose ir, žiūrėdamas jai tiesiai į akių baltymus, nesvyruodamas tarė: “Dar ne visai vidudienis”. Ir tai buvo tiesa.” Nors iš tiesų pagal katės akis galima nustatyti laiką, tačiau tai nesvarbu. Kur kas svarbiau, kad gėrintis gražiomis akimis sustoja laikas, jis paprasčiausiai tampa nesvarbus, kaip ir miniatiūros lyriniam subjektui, kuris gėrisi savo katės Felinos, kurią prilygina moteriai, akimis, : “ ar tai būtų dieną, ar tai būtų naktį, visiškoje šviesoje ar neperregimame šešėlyje, - jos neatsižiūrimose akyse aiškiai regiu valandą, visuomet tą pačią, - plačią, iškilmingą, didelę kaip erdvės, nepadalintą nei į minutes, nei į sekundes, - laikrodžiuose nepažymėtą nejudančią valandą, ir vis dėlto lengvą kaip atodūsis, greitą kaip žvilgsnis.” Keistą, įmantrų grožį Baudelaire užsimojęs įžvelgti sielos gelmėse, vidaus atodangose. Baudelaire’ui grožis, anot jo paties “visuomet keistas”. ( “Modernėjimo link”// Sauka D. “Fausto amžiaus epilogas”. V. 1998 ). Jį galima įžiūrėti pačiuose paprasčiausiuose dalykose. Katės akys – tikrai ne vien tik laikrodis. Kur kas svarbiau estetinis pasitenkinimas nei laiko nustatymas. Tačiau kodėl katės akys vadinamos laikrodžiu? Greičiausiai todėl, kad, kad žiūrint į jas sustoja laikas? Galbūt todėl, kad katė įkūnija moteriškumą, ir žiūrėti katei į akis yra tas pats, kas žiūrėti moteriai į akis? Pasakotojas sako, kad katė yra “savo lyties pasididžiavimas” ir jo paties “dvasios kvepmena”. Žiūrint į akis susiduriama su amžinybe, ir todėl nevalia trukdyti: “Ir jeigu koks įkyrus prašalaitis ateitų trukdyti tada, kuomet mano žvigsnis ilsisi ant šio nuostabaus laikrodžio skaitmės, jeigu kokia negarbinga ir nepakanti Dvasia ar koks Demonas ateitų ir klaustų manęs: “Ko tu ten taip rūpestingai žiūri? Ko tu ieškai šios būtybės akyse? Ar tu jose išskaitai valandą, mirtingas palidūne ir tinginy?” – aš nesvyruodamas atsakyčiau: “taip, aš jose įskaitau valandą: Amžinybė”. Čia ir atsiskleidžia kūrinio problematika. Mirtingas žmogus siekia amžinybės, nors ir supranta, kad tai ir liks tik siekiamybe. Jis susikuria iliuziją, kad grožis amžinas, kad jis neturi ribų, todėl niekada nesibaigia. Taigi ir miniatiūros laikas nėra konkrečiai įvardintas. Tai – amžinybė. Vaduojantis iš socialinio determinizmo kaip estetinio kanono, prieinama išvada: kuo mažiau dėmesio išoriniam tikrovės vaizdui, tuo kaleidoskopiškesnis tampa sielos piešinys. Ir tik toks sielos kaleidoskopas vertas menininko dėmesio. Tiesa, miniatiūroje erdvė yra tikra ir konkreti – Nankino priemiestis – tačiau ji nevaidina didesnio vaidmens, tėra tik detalė. Kur kas daugiau dėmesio skiriama nerealiai erdvei, slypinčioje katės akyse. Baudelaire’o poezijoje pastebimas dar vienas visiškai naujas literatūros istorijoje bruožas. Baudelaire’o lyrinis “aš” slypi įsikalbėtų vaidmenų apsuptyje, piešiamas su kauke. Nankino priemiestis vadinamas “Dangiškąja imperija”, o pats lyrinis subjektas yra užsidėjęs misionieriaus kaukę. Miniatiūros pradžioje jis kalba trečiuoju asmeniu: “Kartą misionierius, vaikščiodamas Nankino priemiestyje, pastebėjo, kad užmiršo laikrodį”. Vėliau lyrinis subjektas kalba pirmuoju asmeniu, susitapatindamas su misionieriumi. Miniatiūroje nenutrūkstamai vyksta tyrimas – kuo mane laiko kiti, kuo aš pats save laikau ir kas esu iš tikrųjų. Lyrinis subjektas mąsto, ką atsakytų, jeigu jam sutrukdytų stebėti katės akis. Taip pat sumaišoma vaidmenų hierarchija. Ne misionierius moko “vaikiščią”, o vaikiščias parodo misionieriui, kaip be laikrodžio galima atspėti laiką. Taip imi ir suabejoji: kieno visgi kaukę užsidėjęs lyrinis subjektas – berniuko ar misionieriaus… Kaip sako Vytautas Kubilius, “Bodleras pirmasis suteikė balsą suskaidytai žmogaus sąmonei (“Du žmonės be atvangos ginčiajasi manyje”), kuri su baisiu nerimu ieškojo savo vietos susvetimėjusiame pasaulyje ir tuščioje visatoje, kur nebeliko Dievo, neapkęsdama laiko ir pati savęs. Tradicines temas ir vaizdus poetas perkėlė į egzistencinės problematikos planą, nes menas, jo supratimu, kuriamas ne vardan meno, o o tam, kad būtų išreikštas visuomeninis ir moralinis solidarumas su žmogaus likimu.” ( Kubilius V. “Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas” V. 1983, P. 256 – 257). Baudelaire poezijoje ieškoma nežemiško grožio, dieviško žėrėjimo. ( “Modernėjimo link”// Sauka D. “Fausto amžiaus epilogas”. V. 1998 ). Miniatiūroje “Laikrodis” egzistuoja nežemiški veikėjai: misionierius ir Dangiškosios imperijos vaikiščias bei lyrinis lėmėjas – katė, kurios akių grožis taip pat mistifikuojamas – jos žvilgsnio gelmė prilyginama amžinybei. “Baudelaire poezijoje egzistuoja akimirka, tyla. Tylos preliudija – vienintelė poezijai būtina sąlyga, todėl pirmiausia ji siekia nuginkluoti žodžiais, kartu versdamas nutilti prozą ir visa tai, kas bent iš tolo skaitytojo sieloje palieka nors kokią užuominą į mintį ar garsą.” ( “Modernėjimo link”// Sauka D. “Fausto amžiaus epilogas”. V. 1998 ). “Akimirkos skaidrumui išgauti tai būtina sąlyga – sintaksės skaidrumas, prozodijos tikslingumas.” ( “Modernėjimo link”// Sauka D. “Fausto amžiaus epilogas”. V. 1998 ). Kaip ir įprastoje poezijoje ar įprastoje prozoje, Baudelaire kūryboje gausu meninės raiškos priemonių. Miniatiūroje “Laikrodis” dominuoja epitetai: “Mažas berniukas”, “Dangiškoji imperija”, “didžiulė katė”, “gražioji Felina”, “visiška šviesa”, “neperregimas šešėlis”, “neatsižiūrimos akys”, “iškilminga, didelė kaip erdvė, nepadalinta , nepažymėta, nejudanti valanda”, “nuostabi laikrodžio skaitmė”, “negarbinga, nepakanti Dvasia”, “mirtingas palaidūnas ir tinginys”, “pelnytas mandrigalas”, “įsakmus Ponas”, “puošnus ir mandagus raštas”. Epitetai kalbą padaro pretenzingą, vaizdžią. Pakylėti epitetai miniatiūros kalbą daro iškilmingą, kuria nekasdienišką, kiek šventišką nuotaiką. Šiame eilėraštyje proza randame ir palyginimų, būdingų tiek įprastai poezijai, tiek prozai: “Didelę kaip erdvės valandą, lengvą kaip atodūsis, greitą kaip žvilgsnis”. Miniatiūra į prozą panaši tuo, kad čia yra ir keletas mažučių dialogų, greičiau berniuko ir lyrinio subjekto kreipimosi į antrus asmenis citavimas. Miniatiūros kalba nėra labai įmantri. Čia nerasime įprastai poezijai būdingų metaforų, metonimijų, personifikacijų. Galime daryti išvadą, kad Baudelaire miniatiūra “Laikrodis” – tarpinis žanras tarp prozos ir poezijos. Taigi Baudelaire pagrįstai galime laikyti naujojo romantizmo atstovu, poetinės prozos pradininkas. “Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, pirmiausia turi nustebinti).” ( Kubilius V. “Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas” V. 1983, P. 256). “Baudelaire – tai pirmas žingsnis į naują epochą su jos sava, ypatinga psichine įtampa, naujais estetiniais principais ir menine kalba.” ( “Modernėjimo link”// Sauka D. “Fausto amžiaus epilogas”. V. 1998 ). Daugiabalsė Bodlero lyrika tapo savotišku prototipu visoms XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios poetinėms mokykloms, kurių veikėjai ją arba ištisai savinosi, arba į ją apeliavo. “Vadinti juos visus “dekadentais”, - rašė akademikas N.Konradas, - tai reiškia apsiriboti visiems prieinamu, pigiu ir iš tiesų miesčionišku apibrėžimu: žmonės, besižavį Bodleru, dažnai piktai grūmėsi būtent su miesčioniškumu.” (Kubilius V. “Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas” V. 1983, P. 257). Kas gi šis poetas? Verdanti magma ar sustingęs granitas? Žmogus, apnuoginta širdimi ar tiktai kristališkai žėrinti eilutė? O gal viena ir kita drauge?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!