Romėnų privatinės teisės subjektai

ROMĖNŲ PRIVATINĖS TEISĖS SUBJEKTAI

Vad psl: 63-93

Asmens ir teisės subjekto samprata

Fizinio asmens kaip romėnų privatinės teisės subjekto atsiradimo ir pasibaigimo momentai

Teisnumas

Civilinės teisės subjekto samprata visada siejama su jo gebėjimu turėti civilinių teisių ir pareigų. Civilinėje teisėje gebėjimas turėti civilinių teisių ir pareigų yra vadinamas teisnumu. Tačiau kad asmuo pats galėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, savo veiksmais įgyti teisių ir pareigų, sudaryti sandorius, vien teisnumo nepakanka. Civilinėje teisėje galėjimas savo veiksmais įgyti civilinių teisių ir pareigų yra vadinamas veiksnumu. Taigi civilinės teisės subjekto samprata paprastai siejama su dviem socialinėmis teisinėmis kategorijomis - teisnumu ir veiksnumu. Tačiau pačiai civilinės teisės subjekto sampratai esminę reikšmę turi tik teisnumas. Galima būti civilinės teisės subjektu ir neturint galimybės savarankiškai (savo valios veiksmais) disponuoti priklausančiomis teisėmis. Tokios galimybės, pavyzdžiui, neturi nepilnamečiai, bet jie neeliminuojami iš turtinių santykių srities. Jų veiksnumą šiuo atveju papildo globėjai.

Gebėjimą būti civilinės teisės subjektu Romos teisininkai vadino caput. Jeigu tokį gebėjimą asmuo turėjo, buvo sakoma – caput habet, jeigu ne – caput non habet.

Caput – asmens buvimas teisės subjektu.

Teisnus žmogus vadintas persona (asmeniu). Sąvoka persona, būdama teisinė kategorija, siejama su žmogumi.

Romėnų teisė, kaip ir visos kitos senovės teisės sistemos, persona laikė tam tikra privilegija, kurią žmogus įgyja tik tam tikromis sąlygomis. Kad Romoje būtų asmuo, t. y. teisės subjektas, žmogus privalėjo turėti caput, priklausantį nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę:

1. Laisvė (romėnų privatinės teisės subjektai yra tik laisvieji asmenys, o vergai teisinio subjektiškumo neturėjo, teisine prasme tai buvo ne teisės subjektai (asmenys), o jos objektai (daiktai), į kuriuos buvo galima įgyti turtines subjektines teises) laisvieji ir išlaisvintieji

2. Pilietybė

3. Šeimos galvos padėtis

Kad būtum asmuo, pagal Romėnų teisę, reikėjo būti: laisvu žmogumi, o ne vergu, piliečiu, o ne lotynu ar peregrinu, šeimos galva, o ne paprastu, priklausomu jos nariu. Romos valstybės gyventojai, turintys status libertatis, status civitatis ir status familiae (nuo jų priklausė asmens juridinis teisnumas), turėjo caput, buvo visiškai teisnūs ir buvo personae.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!