Renesansas. Didieji meno veikėjai

Renesansas.Didieji Meno Veikėjai  Renesansas- tai humanistinės savimonės vystymosi epocha, pakeitusi ilgus mistinės pasaulio vizijos vyravimo amžius (nuo krikščionybės pradžios iki XIV amžiaus). XV amžiaus naujovės tapybos, literatūros, mokslo srityse, atrodo, sužadino būtinybę žmogui pažinti save patį, tyrinėti pasaulį ir siekti racionaliai suvokti jo dėsnius. Tapyboje tai pasireiškė trimatės erdvės, kurią remdamasis matematinėmis taisyklėmis, XV amžiaus pradžioje atrado architektas iš Florencijos Filipas Bruneleskis (Filipo Brunelesci, 1377-1446), vaizdavimu. Šios taisyklės dabar vadinamos racionalia perspektyva. Renesancinės tapybos centrai buvo du- Florencija ir Flandrija. Florencijos, kurią valdė Medičių šeima, tapusi meno globėja (ankstesnis meno užsakovas išskirtinai buvo bažnyčia), tapytojai tapytojai stengėsi suvienodinti skirtingų tapybos kūrinio dalių kompoziciją, naudodami tą patį apšvietimo šaltinį. Kitaip tariant, visa šviesa buvo nukreipiama viena kryptimi- tokiu būdu buvo sukuriama figūrų vaizdavimo erdvėje, pasakojimo ir laiko vienovė. Tai ryšku Mazačo (Masaccio, 1401-1428) kūriniuose, ypač Brankačių koplyčios freskoje (Florencija), tikrojoje Renesanso tapybos gimimo vietoje. Šis puikus racionalumas būdingas daugelio menininkų kūrybai nuo Filipo Lipio (Filippo Lippi, 1406-1469) iki jo sūnaus Filipino (Filippino Lippi 1457-1504), nuo Andželiko (Fra Angelico, apie 1395-1455) iki Pjero dela Frančeskos (apie1415/20-1492) ir Mikelandželo (Michelangelo, 1475-1564). Kaip kontrastas ankstesnių tapybos darbų auksiniam fondui, kuris kėlė nerealios erdvės iliuziją, perspektyvos ir natūralaus šviesos šaltinio naudojimas sustiprino kūrinio tikroviškumą, nepriklausomai nuo to, ar siužetas religinis, ar pasaulietinis. Šis nutolimas nuo misticizmo ir artėjimas prie realaus pasaulio apibūdinamas kaip “humanizmas”. Terminas rodo, kad žmogus, kaip racionali būtybė, tapo meno dėmesio centru. Tai taip pat reiškia, kad menininkas, nors ir varžomas tam tikrų taisyklių, galėjo religinės tematikos portretus praturtinti žemiškais motyvais. Kitas esminis ankstyvojo Renesanso tapybos aspektas yra dėmesys klasikinei kultūrai- senovės graikų ir romėnų literatūrai, tapybai, skulptūrai. Tai pirmiausia rodo Filipo Bruneleskio, Lorenco Giberčio (Lorenzo Ghibreti, 1378-1455), bei Donatelo (Donatello, 1386-1466) skulptūros, turėjusios įtakos daugeliui žymiausių tapytojų, tokių kaip Andrea Mantenja (apie 1450-1460) ir Sandras Botičelis (Sandro Botticelli, 1445-1510). Mantenjos žavėjimasis archeologija atsispindi jo kūriniuose, vaizduojančiuose Romos griuvėsius ir klasikinius statinius. Botičelio ir antikos pasaulio santykis ryškus jo mitologinės tematikos paveiksluose, tokiuose kaip Primavera, Veneros gimimas, Kentauro rūmai, Marsas ir Venera. Šie kūriniai siejami su neplatonizmu- filosofine mokykla, interpretavusia klasikinius tekstus, vėl paplitusius Florencijoje XV amžiuje. Flamandų humanizmas skiriasi nuo itališkojo. XV amžiaus flamandų tapytojai dar nebuvo įsisavinę Florencijos mokyklos racionaliosios perspektyvos idėjų ir technikos. Jie, iš pradžių intuityviai, detaliai vaizdavo žmonių buitį ir gamtą, naudodami šiaurės Europos miniatiūroms būdingą ištobulintą techniką. Aliejumi tapytuose paveiksluose detalės dar ryškesnės, atskleista daugiau žmogaus figūros niuansų, gausu erdvės ir šviesos. Jie nutapė pirmuosius tikrus erdvės peizažus- kol kas tai buvo biblinių scenų ar portretų fonas. Peizažinės tapybos pradininkai ir trijų ketvirčių portreto atradėjai buvo Janas van Eikas (Jan van Eyck, apie 1390-1441) ir Rogyras van der Veidenas (Rogier van der Weyden, api 1399-1464). Van Eikas, tapytojas iš Briugės, daug metų dirbo Burgundijos karaliaus Pilypo III dvare. Van der Veidenas buvo kilęs iš Briuselio, bet apie 1450 metus jis dirbo Feraroje, Italijoje. Flamandų tapybos stilius plito Europoje ir turėjo įtakos daugeliui žymiausių Danijos bei Vokietijos, taip pat Iberijos pusiasalio dailininkų. Prekyba tarp Italijos ir Flandrijos klestėjo visą XV amžių. Flandrijos miestuose gyveno daug italijos pirklių ir bankininkų, Džovanis Arnolfinis ir Tomazas Portinaris kolekcionavo Flandrijos menininkų kūrinius, ypač portretus. Jano van Eiko, Rogyro van der Veideno ir hanso memlingo (Hans Memlin, apie 1435-1494) kūriniai Italijoje buvo žinomi jau anksčiau. XV amžiaus antroje pusėje italų tapyboje atsispindi flamandų atradimai. Be racionalizmo, erdvės ir proporcijos eksperimentų, joje ryšku siekimas parodyti gyvenimo tikrovę. Leonardas da Vinčis, kuris mokėsi Andrėjos del Verokjo dirbtuvėje, jungė racionalumą, gamtos pasaulio stebėjimą ir meniškumą. XVI amžiuje Roma ir Venecija tapo žymiausiais meno centrais. Išskirtinai naujoviškų ir išraiškingų meno pavyzdžių sukurta ir mažesniuose meistuose. Parmoje gyveno Koredžas (Corregio, 1489-1534)- vienas dižiausių renesanso tapytojų. Romoje, krikščioniškojo pasaulio sostinėje, buvo įgivendinami didingi meno projektai, kuriems atlikti bažnyčia pasitelkė daug architektų, skulptorių bei tapytojų. Mikelandželas 1508-1512 metais sukūrė Siksto koplyčios skliautų freskas, o Rafaelis jomis išpuošė naujuosius popiežiaus apartamentus. Čia yra ir pastarojo monumentali freska Atėnų mokykla. Nors ir skirtingi, abu šie Renesanso genijai atmetė simetriją, būdingą XV amžiaus tapybai, praturtino savo paveikslus gestais ir dinamika. Su roma išlaikė konkurenciją tik Venecijos tapybos mokykla. Venecijos dailininkui Ticijanui (Tiziano, 1490- 1576), Džovanio Belinio (Giovanni Bellini, apie 1432-1516) mokiniui ir Džordžonės (Giorgione, apie 1477-1510) bičiuliui, buvo lemta tapti vienu žymiausių to meto menininkų. Ticianu žavėjosi ir jį globojo Pranciškus I, Prancūzijos karalius, Karolis V, Šv. Romos imperijos imperatorius, ir jo sūnus Pilypas II, Ispanijos karalius. Ticiano kūriniai, tarp kurių gausu galingųjų jo globėjų portretų, tapo standartu būsimajai menininkų generacijai. Ticianas buvo žymiausias venecijietiškiausios tapybos atstovas. Daugelio jo kūrinių ryškūs potėpiai ir koloritas Italijos ir kitų kraštų menininkus, tarp kurių buvo tokios garsenybės kaip Tintoretas (Tintoretto, 1518-1594), Veronezė (Veronese, apie 1528-1588), Peteris Paulius Rubensas (Peter Paul Rubens, 1577-1640), Diegas Valaskesas ( Diego Velazquez, 1599-1660) ir Rembrantas (1606-1669). Šiuo laikotarpiu didieji Europos tapytojai kūrė Italijoje.vienas jų buvo Albrechtas Diureris (Albrecht Diurer, 1417-1528), vokiečių Renesanso meistras, kuris dviejų ilgų kelionių metu mokėsi pas Andreją Mantenją ir Džovanį Belinį. Į Vokietiją Diureris parsivežė Italijoje išvystytą racionalizmą. Klasikinio Italijos meno įtaka, ypač vaizduojant žmogaus figūrą, įsitvirtino Vokietijos mene. XVI amžiaus antrame dešimtmetyje prasidėjo reakcija prieš racionalizmą. Atsirado manierizmo stilius, neigiantis klasikines forma sir harmoniją, propaguojantis subjektyvizmą, nevaržomą kūrėjo laisvę. Kompozicijos tapo ekstravagantiškos, įsivyravo alegorinės mistinės temos. Žmogaus figūra dažnai būdavo neproporcingai pailginama- tai ypač ryšku Pontormo (1494-1455), Broncinio (Bronzino, 1503-1572), Parmidžanino (Parmigianino, 1503-1540) bei Tintoreto kūriniuose. Dar daugiau- akyvaizdus vaizduojamų figūrų kūno formų išryškinimas dažnai atvirai konfrontavo su religine tema (Pontormo Ėmimas nuo kryžiaus, Parmidžaninio Madona ilgu kaklu). Manierizmo pavadinimas kilo iš žodžio “maniera”, pavartoto Džordžo Vazario (Giogio Vasari) knygoje Iš žymių menininkų, skulptorių, ir architektų gyvenimo, kuri buvo pirmą kartą išleista 1550 metais. Autorius šį žodį vartoja kalbėdamas apie tapytojus, semenčius įkvėpimo iš dinamiškų Mikelandželo figūrų. Manierizmą plėtojo trys menininkų kartos, kol išaušo XVII amžius. Renesansu įprasta vadinti tą kultūros ir meno suklestėjimo epochą, kuri buvo orientuota į antiką. Renesanso terminas ir reiškia antikos kultūros atgimimą (it. Rinacimento, pranc. Renaissance- atgimimas). Šia prasme jį vartoti pradėjo italų dailininkas Džiordžio Vazaris (1511-1574) savo veikale “Žymiūjų italų architektų, tapytojų, ir skulptorių biografijos”. Klasikinis Renesanso kultūros židinys buvo Italija. Jis susiformavo neigiant viduramžiškos kultūros, dogmatinio mastymo principus ir iškeliant antikos kulturą, mokslą, meną, skelbiant minties, kūrybos laisvę. Atsigręžus į antiką, atsivėrė tarsi naujas pasulis, kurio centre buvo pastatytas valingas ir drąsus, laisvas ir savo jėgomis pasitikintis žmogus. Esminis Renesanso epochos bruožas buvo humanizmas- ir kaip visuomeninis sąjūdis, ir kaip doktrina, kurios idėjinis pagrindas- žmogaus pripažinimas aukščiausia vertybe, asmenybės autonomiškumo, laisvos valios deklaravimas. Taj paženklino ir filosofines, ir religines, irsocialines, ir politines, etines ir estetines to meto humanizmo koncepcijas. Jų kūrėjai buvo tikrai universalios didelės erudicijos, aistringos prigimties asmenybės, kuriose derinosi ir filosofo, ir poeto, ir publicisto, istoriko ir politico talentas. Didelė jų raštų dalis- tai neapibrėziamo zanro kūriniai. Buvo rasomi publicistiniai traktatai įvairiais klausimais, straipsniai, etiudai, apybraižos, retoriniai pamoslai, dialogai ir šiaip filosofinai apmastymai. Renesanso laikais gimė esė bei kitų literatūros žanrų užuomazgos. Renesanso laikai gimė ir didieji rasytojai, menininkai, mokslininkai, politikai, kurie pagarsėjo kaip ir žymūs filosofai- Dantė, Erazmas Roterdamietis, M. de Montenis, M Liuteris, N. Makiavelis, T. Moras ir kiti. Renesanso laikotarpiu bene labiausiai apsisvietusiais zmonėmis buvo laikomi dailininkai, menininkai, skulptoriai, išradėjai… Galime nesunkiai suprasti Renesanso reikšmę zmonijai. Leonardas da Vinci, Michelangelo Buonarroti, Raffaelo Santi Da Urbino, Bramante Da Urbino, Giotto, Sandro Botticelli ir dar daug kitų buvo vieni garsiausių tos epochos veikėjų. (Vėliau keleta is jų pasistengsiu aprasyti). Ir šiais laikais daug jų darbų saugoma muziejuose, Džakonda arba kaip visi pratę vadinti tą darbą Mona Liza, Samotrakės Nikė, Venera, Dovydas ir dar daug kitų pasaulinio garso, neįkainojamos vertės skulptūrų, kurių autorių pavardes žinome kiekvienas labiau išsilavinęs žmogus. Da Vinčis Mes regime, kaip dangaus šviesuliams paveikuspaprastai gamtiniu, o kitąsyk ir antgamtiniu būdu žmonės būna apipilami didžiausiomis malonėmis, bet kartkartėmis ir vienui vienam asmeniui pažeriama tiek grožio, žavesio ir talento, ir kur tik jis pasisuka, kiekvienas jo veiksmas toks dieviškas, kad, palikęs toli už savęs visus kitus, jis aiškiai byloja apie Dievo dovanotus, o ne žmogaus menu pasiektus dalykus. Šitai žmonėms rodė Leonardo Da Vinci, kuris, be gražaus kūno, niekad deramai ir neįvertinto, pasižymėjo ir nepaprastai žaviu elgesiu; talento turėjo tiek ir tokio, kad ir sudėtingiausių dalykų ėmęsis, visus juos lengvai įveikdavo. Jis turėjo daug jėgos, o kartu ir miklumo, jo mintys ir užmojai visada buvo didingi ir taurūs, o šlovė apie jį pasklido taip toli, kad jis buvo vertinamas ne tik savo gyvenamuoju metu, bet ir po mirties vėlesnių kartų, kai jo vrdas suskambo dar garsiau. Turėdamas daug žinių ir mokslo pagrindus, jis būtų daug pasiekęs, jei nebūtų buvęs toks nepastovus ir permainingas. Mat Leonardo imdavo mokytis daugelio dalykų, bet tik pradėjęs juos mesdavo. Antai, vos keletą mėnesių pasimokęs matematikos, buvo jau taip toli pažengęs, kad savo keliamomis abejonėmis ir problemomis nuolat statydavo jį mokiusį mokytoją į keblią padėtį. Mokėsi jis ir muzikos, bet veikiai apsisprendė tik skambinti lyra, ir kadangi iš prigimties turėjo itin taurią, žavesio kupiną sielą, tai lyros pritariamas dieviškai giedodavo improvizuodamas. Tačiau, kad ir buvo užimtas tokiais skirtingais dalykais, niekad neapleisdavo piešimo ir lipdybos, labiau už kitus dalykus traukusių jo vaizduotę. Nors Leonardo labai žavėtasi, jis didžiai gerbtas, jo niekas kaip reikiant nesuprato. Mokslo darbais jis gerokai pranoko savo amžininkus- likus keturiems šimtams metų iki pirmojo lėktuvo jis jau buvo sukūręs skraidymo mašiną. Daugelis Da Vinčio idėjų taip ir liko jo užrašuose neįgyvendintos. Tai pastebėjęs ir atkreipęs dėmesį į aukstus jo talento polėkius, seras Piero (Leonardo Da Vinci tėvas) vienądien atrinko keletą sūnaus piešinių, nunešė juos dideliam savo draugui Andrea del Verrocchio ir prispyrė jį pasakyti, ar Leonardo ko nors pasiektų, jei atsidėtų piešimui. Apstulbintas tokios daug žadančios pradžios, Andrea padrasino serą Piero skirti sūnų šiam reikalui, ir čia pat jie sutarė, kad Leonardo ateis pas jį į dirbtuvę, o šis mielų mieliausiai čionai atvyko ir praktikavosi ne kurioje nors vienoje srityje, o visose, kurios susijusios su piešimu. Būdamas tokio nuostabaus ir dieviško intelekto žmogus ir puikiausias geometras, jis išbandė savo jėgas ne tik skulptūroje, dar jaunystėje iš molio nulipdęs keletą besijuokiančių moterų galvų, pagal kurias iki šiol formuojamos gipsinės išliejos, taip pat ir vaikų galvų, atrodančių, tarsi būtų sukurtos meistro rankų, bet ir architektūroje: nupiešė daug planų bei kitokių pastatų brėžinių, ir pirmasis, nors buvo tik jaunuolis, apsvarstė būdą, kaip nutiesti Arno upės kanalą, jungiantį Pizą su Florencija. Piešė malūnus, milo vėlimo mašinas ir kitus vandens varomus mechanizmus, bet kadangi šiaip jau norėjo, kad jo profesija taptų tapyba, taigi daug piesė iš natūros ir kartais darėsi molinius figūrų modelius, apvyniodavo juos minkštu, molyje išvoliotu skuduru, o paskui kantriai persipiešdavo ant ploniausios Reimso drobės ar sunešioto lininio audėklo, baltais ir juodais dažais teptuko galu kurdamas nuostabius dalykus- tou galime įsitikinti nukeliavę i, tarkime Luvrą. Negana to, ir popieriuje jis piešė taip kruopščiai ir puikiai, kad nė vienas jam šitomis subtilybėmis iki šiol negali prilygti. Ir buvo šitas genijus Dievo apdovanotas tokiomis malonėmis ir tokia stulbinančia veikimo galia, intelektu, bei jam pavaldžia atmintimi, o jo piešiančios rankos taip mokėjo perteikti idėjas, kad savo samprotavimais jis nugalėdavo, o argumentaispriversdavo sutrikti net ir tvirčiausio nusistatymo protą. Jis kasdien kūrė modelius ir piešinius, norėdamas parodyti, kaip galima nesunkiai nukasti kalnus, o pro juos prakasti tunelius nuo vieno šlaito iki kito, kaip svertais, suktuvais ir sraigtais galima pakelti ir patraukti didžiausius svorius, kaip nusausinti uostus ir vamzdžiais numelioruoti pelkėtas žemumas; šitos smegenys niekada nepaliaudavo dirbusios, ir daug piešinių su panašių minčių ir pastangų pėdsakais išsibarstė tarp mūsų menininkų.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!