Renesansas dailėje

Renesansas, arba klasikinės antikos dvasios atgimimas, iš esmės pakeitęs estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apėmė laikotarpį nuo Tomo Akviniečio iki Rene Dekarto, nuo Dantės Aligjerio iki Kornelijaus Taso, nuo Džoto di Bondonės iki Mikelandželo, nuo Gotikos iki Baroko. Jis atsirado Italijoje ir pasklido visur, kur tik siekė Italijos įtaka.
Tarp kultūros ir meno istorikų nėra vieningos nuomonės, kada baigiasi Viduramžiai ir prasideda Renesansas. Šių dviejų epochų riba stumdoma tai į vieną, tai į kitą pusę. Nors istoriškai Renesanso laikotarpis sutapatinamas su 1300– 1600 metais, jo sąvokos kilmės pradai slypėjo jau pačiuose Viduramžiuose.
Pradėjus plačiau domėtis klasikine literatūra, imta kalbėti apie jos atgimimą. Žymiausias klasikinės kultūros ir lotynų kalbos propaguotojas Italijoje– Petrarka– laikomas Renesanso pradininku. Tačiau Petrarka galvojo apie naująją erą daugiau kaip apie klasikos atgimimą apsiribojant lotynų bei graikų menine kūryba, grįžtant prie antikinių tekstų originalų. Tai nereiškia , kad Petrarka ir jo pasekėjai norėjo atgaivinti antikinę kultūrą. Jis puikiai suvokė, kad antikos šlovė galėjo būti prikelta tik mąstyme, nostalgiškai kontempliuojant, iš naujo atrandant antikinio meno žavesį, susiejant su idealistiniais ateities planais.
[Kontempliacija– lot.l) įsižiūrėjimas, gilinimasis į savo vidinį dvasinį pasaulį, savęs stebėjimas, apmąstymas; 2) pasyvus tikrovės suvokimas be aktyvaus poveikio jai].
Renesansas neturėjo tikslo kopijuoti antikinių darbų jis tik siekė prilygti jiems ir juos pralenkti. Ir sekimas klasikos pavyzdžiais buvo ribotas. Rašytojai ir poetai stengėsi išreikšti savo mintis pasitelkdami Cicerono iškalbingumą ir tikslumą, bet tai nereiškė, kad jie turėjo rašyti lotyniškai. Architektai ir toliau statė krikščioniškas bažnyčias, bet nekopijavo pagoniškų šventyklų, o kūrė „all'antica“, remdamiesi klasikinėmis antikos architektūros struktūrų studijomis. Lygiai kaip ir humanistai, žavėdamiesi klasikine filosofija, netapo neopagonimis, bet toli pažengė, mėgindami sutaikyti antikos mąstytojų palikimą. su krikščionybe.
Per du vėlesnius šimtmečius atgimimo koncepcija apėmė beveik visas kultūros sritis, įskaitant ir vaizduojamąjį meną. Ji iš tiesų suvaidino nemažą vaidmenį išskleidžiant Renesansą kaip atskirą epochą.
Mene Renesansas suvokiamas kaip stilius– Džordžas Vazaris (George Vasari) savo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!