Rekreacijos tradicijos ir dabartis

Įvadas Tradicijų įvairovei įtakos turi regioniniai ypatumai. Ne visose Lietuvos dalyse šventės švęstos vienodai. Galima pasakyti, kad kiekvienoje šeimoje buvo laikomasi savų tradicijų, priklausomai nuo vietos savitumų, nuo šeimos socialinio statuso ir pan. Nedidelės, neturtingos šeimos švęsdavo kukliai, atiduodamos duoklę tik būtiniausiems, paveldėtiems iš protėvių švenčių apeigų momentams. Turtingesnės, gausesnės šeimos šventėms užsimodavo plačiai, siekdamos laikytis visų tradicijų, kartais net pasiskolindamos prašmatnesnių, įdomesnių apeigų elementų iš kitų regionų, kraštų. Šitokiam skolinimuisi, netgi papročių bei apeigų suvienodėjimui mūsų laikais atsiranda itin palankios sąlygos. Tą skatina spaudoje skelbiami populiarūs straipsniai, kuriuose pateikiama įvairių žinių apie kalendorines šventes, neryškinant ir neapibrėžiant atskirų regionų ypatumų. Nemažai įtakos turi intensyvi gyventojų migracija, o dar daugiau - jaunosios kartos abejingumas tradicijoms. Jų reikšmės, savitumo nesuvokimas, nebranginimas arba paprasčiausias nežinojimas greitina vertingų ir gražių papročių nykimą. "Būtina įsisąmoninti nors ir nykstančių švenčių papročių ar apeigų tikslus, idėjas. Nors į senąsias tradicijas žvelgiame tegul ir ne visai taip rimtai kaip protėviai, vis dėlto reikia įvertinti jų reikšmę seniau ir dabar. Juk liaudies tradicijos paliko mūsų tautos savitumą." (24. P. 14) 1. Šventės samprata "Šventė - tai nekasdieniškas iškilmingas apeiginis renginys, kuriuo pagal nustatytą ritualą minima kuri nors reikšminga istorinė arba doktrininė religijos realija, <...> rengiamas periodiškai, nustatytu laiku, <...> suteikdamas tikinčiųjų gyvenimui tam tikro ritmingumo, organizuotumo, <...> yra reikšminga religinio kulto dalis".(15, p. 367) Apibrėžtis, žinoma, pirmiausia liečia religijos sritį. Vis dėlto reikšminga joje tai, kad pabrėžiama, jog šventė nėra paprastas, bet apeiginis renginys, kad ji siejasi su kuo tai reikšmingu ir savitai veikia švenčiančiuosius. Turint galvoje apskritai visas tautos liaudiškąsias šventes, būtų galima sakyti, jog "šventė - tai visuma sakralios prasmės veiksmų, kuria nors išskirtine proga atliekamų didesnėje ar mažesnėje bendrijoje ir suteikianti tos bendrijos nariams dvasinį pasitenkinimą bei fizinį atsipalaidavimą, sielos atgaivą". (prof. habil. dr. Angelė Vyšniauskaitė) Tuo tarpu šventinis renginys kokių nors visuotinai suvokiamų sakralių apeigų neturi, nors jo dalyviams taip pat gali suteikti pasitenkinimo. Šventiniai renginiai gali būti vienkartiniai ar kartotiniai. Metai iš metų pakartojami viena ir ta pačia proga jie gali tapti tradiciniais, t. y. tikra švente. Tradicinėse mūsų šventėse daugiau ar mažiau ryšku senosios baltiškosios lietuvių pasaulėjautos ir pasaulėžiūros bruožų, integruotų į krikščioniškąją pasaulėžiūrą. "Švenčių šventimas yra žmogaus dvasinio gyvenimo sritis, kurioje atsispindi senoji pasaulėjauta ir pasaulėžiūra" (18, P.18)."Tautosakos darbai" I (VIII), Vilnius, 1991, 2. Gyvosios tradicijos samprata Papročiai, tradicijos yra formavęsi per daugelį šimtmečių, juos tautoje nuolat perduodant iš kartos į kartą ir pagal esamas gyvenimo sąlygas, tautos mentalitetą vis kiek panaujinant. Tad tautos etninės kultūros gyvoji tradicija yra tai, kas remiasi tautos kultūros paveldu, drauge jį nuolat papildant naujais tautos socialinio, ekonominio, visuomeninio gyvenimo sąlygas atitinkančiais elementais. Tai yra kalbos papildymas naujais žodžiais ir terminais, choreografijos - naujais žaidimais, šokiais, dainomis, tautosakos - dabarties realijas nusakančiomis patarlėmis, priežodžiais, mįslėmis, tautodailės - naujais siužetais, išraiškos būdais ir pan., žmonių elgsenos būdo kai kuriais naujais bruožais ir sąlyginai pakitusiu turiniu. Tad gyvosios tradicijos negalima laikyti vien dvasinio paveldo pagrindu rengiamų šventinių renginių. Savo esme gyvoji tradicija apima visas tautos dabarties gyvenimo sritis: ji pasireiškia ir žmonių tarpusavio santykiuose, .gyvenimo būde, elgsenoje ir kt. Vadinasi, gyvoji tautos etninės kultūros tradicija apsprendžia šiandieninį lietuvio įvaizdį kitataučių akyse. Užtat savos gyvosios tradicijos išlaikymas yra itin svarbus kiekvienai tautai, siekiančiai išlikti savimi Europos Sąjungos ir apskritai pasaulio tautų bendruomenės sudėtyje. Etninės kultūros suvedimas vien į paveldą yra pragaištingas tautos kultūros gyvastingumui, jos ateičiai. 3. Švenčių klasifikacija Lietuvių tautos švęstas ir švenčiamas šventes galima suvesti į tris grupes: šeimos, kalendorines šventes, valstybines. Ketvirtąją grupę sudarytų darbo papročiai, bet jie neįterpiami į švenčių sistemą. a)      Šeimos šventės. Tai gimtuvės, krikštynos, vestuvės, vardinės, gimtadieniai, mirusiojo atminai. Šios šventės švenčiamos atskiros šeimos ar giminės rate. Gali būti pakviesti ir kaimynai, kaimo bendruomenės nariai, bet tai nėra privaloma. b)      Kalendorinės šventės. Jos dar vadinamos metinėmis šventėmis. Yra susijusios su tam tikru metų laiku pasikartojančiais gamtos gyvenimo reiškiniais, dienos pailgėjimu ar sutrumpėjimu, suvešėjimu ar atmirimu. Jų pagrindą sudaro pavasario (kovo 21 d.) ir rudens (rugsėjo 22 d.) lygiadieniai bei vasaros (birželio 24 d.) ir žiemos (gruodžio 24 d.) saulėgrąžos taškai. Į šias nuo senovės baltų, kaip ir kiti tautų, švęstas šventes inkultūracijos būdu yra integravęsi krikščioniškosios šventės, suteikusios joms ir dabartinį pavidalą bei pavadinimus. c)      Valstybinės bei tautinės šventės pažymi svarbiausius tautos ir Valstybės istorijos faktus bei įvykius. 4. Įvairių metų laikų kalendorinių švenčių skirtumai   Žiemos švenčių papročiuose daug artimiausių ir tolimesnių oro spėjimų, bandymų savo elgesiu, darbais nulemti gerą orą, sąlygas būsimai sėjai, javų augimui, derliaus nuėmimui, šeimos sėkmę, jos narių, gyvulių sveikatą, gausumą. Pavasario švenčių papročiuose daug dėmesio skiriama sėklos kokybei, pagrindiniams pavasario lauko darbams, naminių paukščių perinimui ir kt. Vasaros ir dalinai vėlyvojo pavasario švenčių papročiuose daugiausia vyrauja rūpestis pasėlių priežiūra, žemės ruošimu būsimai sėjai, derliaus dorojimu. Rudens šventėse dažniausiai dėkojama už derlių, prisimenami ir pagerbiami mirusieji. Po krikščionybės įvedimo 1387 m. (Žemaitijoje - 1413 m.) šventes nustatinėjo bažnyčia. (…) Lietuvoje šventė ir šventųjų dienas. Daugelio šventųjų minėjimas sutampa su žemės ūkio darbų pradžia.( Stasys Gutauskas) 5. Kūčios  "Mūsų protėviai pagal senąjį liaudies kalendorių per Kūčias, kada naktis ilgiausia, atsisveikindavo su senaisiais metais, o kitą dieną, per Kalėdas, kai diena po užsitęsusio laukimo pagaliau pradeda ilgėti, švęsdavo Naujųjų metų sutikimą. Šventvakarių eigoje daugelis Lietuvoje iki pat šiol švenčia dar dvejas kūčias: Naujųjų metų išvakarėse - Mažąsias kūčias, o sausio 6 d. - Kūčelės, labiau žinomas Trijų Karalių vardu. Svarbiausios - pirmosios Kūčios. Kūčių pavadinimas kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo - kūčios - pavadinimo. Iš ryto pagal tradiciją visi šeimos nariai atlieka svarbiausius darbus, po to gerai nusiprausia, išsivanoja pirtyje (taip simboliškai apvalydami save ne tik nuo nešvarumų, bet ir nuo blogio bei ligų) ir, per dieną dažniausiai nieko nevalgę, o jei valgę, tai tik sausai, vakarop sėda prie Kūčių stalo. Daugelis net ir šiandien mūsų krašte tiki, kad iki Kūčių reikia atlikti visus svarbiausius darbus, atiduoti visas skolas, susitaikyti su žmonėmis, kuriems ką nors negero esi padaręs, ar kurie tave yra įskaudinę. Priešingu atveju visą laiką būsi paskendęs skolose ir nuolat nesutarsi su aplinkiniais. Nuo seno patariama per Kūčias užmiršti „aš“ (savąjį ego). Tą dieną turi mąstyti tik apie „mes“. Daugelyje Lietuvos vietų Kūčių dieną būdavo tradicija dirbti tokius darbus, kurie kitais metais turėdavo sėkmę lemti. Buvo tikima, kad jei Kūčių dieną iš miško parsiveši bent vieną vežimą malkų, visus metus darbai seksis."( Žurnalas "Žemaičių žemė".2003m. Nr.1) Deja dabar ši tradicija jau nebeteko svarbos. Nuo seno daugiausia darbo prieš šventes būna moterims. Jos turi ne tik įprastus namų darbus atlikti, bet ir trobas iššveisti, Kūčioms bei tuoj po jų einančioms Kalėdoms skanaus maisto priruošti, o vakare dar ir į pirtį suspėti. Tai išliko iki mūsų laikų, tačiau pirtį pakeitė vonios, o Kalėdos vis dažniau sutinkamos baruose ir restoranuose, taigi maisto ruošimas nebeteko prasmės. "Kūčios - išimtinai šeimos šventė, bet nuo seno Lietuvoje buvo įprasta tokį vakarą į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną. Jei dėl ligos ar kitų negandų jis pats ateiti negali, tai jam bent pavalgyti ką nors nuo Kūčių stalo priderėtų nunešti. Susirinkus visiems, sugiedama tradicinė giesmė, vyriausias pagal amžių žmogus arba sodybos šeimininkas pasveikina susėdusius prie stalo su Kūčiomis, padėkoja Visagaliui už tai, kas per metus buvo gero, ką dangus ir žemė atsiuntė, palinki sėkmės ateinančiais, perlaužia duoną ir ja pavaišina kitus (dabar dažniausiai dalijamas bažnyčioje pašventintas kalėdaitis - paplotėlis). Po to palinkėjimais dažniausiai apsikeičia ir kiti šeimos nariai. Iš gilios senovės mus yra pasiekęs paprotys prie Kūčių stalo paminėti ir pagerbti gyvatę - atseit po to visus metus būsi saugus. Sakoma, kad jei karštą vasaros dieną būdamas miške prisiminsi, kokią savaitės dieną buvo paskutinės Kūčios, gyvatės tavęs negels. Prisimenami ir paskutiniaisiais metais mirę artimi žmonės, tie šeimos nariai, kurių tą vakarą dėl įvairių priežasčių nėra namuose. Kūčių vakarą daug kur yra tradicija padėti lėkštes (ar bent vieną iš jų) tiems šeimos nariams, kurie jau yra mirę - tikima, kad tokį vakarą jų vėlės sugrįžta į namus ir vaišinasi kartu. Dėl tos pačios priežasties vis dar gyvuoja tradicija Kūčių vakarą nenukraustyti vaišių stalo - jei nukraustysi, giminių aplankyti, namų apžiūrėti sugrįžusios vėlės neras vaišių, supyks. Kūčių dieną kambarys daugelyje Lietuvos vietų papuošiamas „sodu“, iš šiaudelių ir medelių padarytais paukšteliais. Šiandien daugelis jau puošia ir eglutę (rekomenduotina tradiciniais papuošalais). Anksčiau Kūčių dieną į kambarį parnešdavo eglių, pušų, ar kadagio šakelių ir jomis papuošdavo kambarį. Kai kuriuose Lietuvos regionuose trobos kampe pastatydavo trijose vietose perrištą javų pėdą, kambaryje uždegdavo daug žvakių. Nuo seno Kūčių vakarą daugelyje sodybų degindavo graudulinę žvakę, kūrendavo beržines pintis ar kelmus, pliauskas - židiniui užgesti Kūčių vakarą buvo nevalia."( Žurnalas "Žemaičių žemė".2003m. Nr.1) Ir dabar per kūčias žmonės stengiasi uždegti žvakutę. Stebuklinga Kūčių naktis. Sakoma, kad lygiai dvyliktą valandą nakties net vanduo vynu gali pavirsti.(Šis tikėjimas išliko iki šiol).   6. Kalėdos Švenčiamos gruodžio 25 d., tuoj po Kūčių. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti Saulė. Lietuvai priėmus krikščionybę, senąją, dar iš pagonybės laikų mus pasiekusią Kalėdų šventės prasmę, papildė krikščioniškoji - Dievo sūnaus Jėzaus gimimas. Lietuvos kaime per Kalėdas pasibaigdavo samdinių tarnavimo laikas. Dažniausiai iki Kalėdų jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir išeidavo Kalėdų švęsti į savo gimtuosius namus. A. J. Greimas rašo, kad „lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais” (26, P.332). Nuo seno gyvuoja tradicija pirmąją Kalėdų dieną visiems būti savo namuose. Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami žydų tautybės žmonės - jei jie į namus užsukdavo, sakydavo, kad laimė namus aplankė. Kaip ir per Kūčias, Kalėdų pirmąją dieną elgiamasi gana santūriai. Kiek daugiau linksmybių - tik vakare. Svečių lankymas - antrąją dieną.(Ši tradicija visiems lietuviams žinoma, tačiau ne visi jos laikosi). Tada sodybose pasirodo ir kalėdautojai (persirengėliai). Populiariausi kalėdautojų personažai: ožys, vengrai, čigonai, mirtis, arklys, gervė, meška. Jų priedermė - gražias oracijas sakyti, kalėdines giesmes giedoti. ( Dabar kalėdautojai sutinkami labai retai, dažniausiai kaimuose). Iki pat Trijų Karalių - įvairios linksmybės, žemdirbių atokvėpio metas. Nuo seno įprasta tarpušvenčiu nedirbti kai kurių sunkių darbų, nes iš to, anot mūsų protėvių, gali būti daugiau bėdos negu naudos - ledai javus išmuš ir kitokios negandos lankys. Visiškai nieko negalima dirbti saulei nusileidus. Nuo Kalėdų iki pat Trijų Karalių tęsiasi šventvakariai. Tuo laiku tik į vakarėlius rinkis, šok, dainuok, vaišinkis, mįsles mink, pasakas sek. Žemaitijoje seniau tarpušvenčiu dažnai galėjai sutikti vaikščiojant dvylika „bernelių“. Tai dažniausiai jauni, energingi, išmoningi, išvirkščiais rūbais apsirengę vyrai, kuriuos sutikęs išgirsi tai, ko pasaulis negirdėjęs. Tokiomis dienomis nuo seno vaikšto ir senis Kalėda, kiek panašus į dabartinį Kalėdų senelį. Anot tyrinėtojų, senojo Kalėdos tik funkcijos buvo kitokios - jis ne dovanas dalydavo, o giesmes giedodavo, Saulėgrįžos švenčių ciklo metu magišką galią turėjusius grūdus barstydavo, taip norėdamas nulemti gerą būsimų metų derlių. Nuo praėjusio šimtmečio pabaigos Lietuvoje įsitvirtino Kalėdų eglutės puošimo tradicija, atėjusi pas mus iš Vakarų Europos (anot tyrinėtojų, iš Aukštutinio Reino krašto). Pirmąsias eglutes Lietuvoje pradėta puošti XVIII a. 7. Naujieji metai Anot tyrinėtojų, Lietuvoje Naujieji metai buvo švenčiami ir seniau, bet ne taip visuotinai, kaip sovietmečiu, kai Kalėdas valdžia ignoruodavo. Paskutiniuoju laiku įvairiuose Lietuvos regionuose Naujieji švenčiami panašiai. Danutė Brazytė-Bindokienė leidinyje „Lietuvių papročiai ir tradicijos“ nurodo, kad „Naujųjų metų vakarą žmonės kai kuriose Lietuvos vietovėse vadindavę „kūčelėmis“. Kaip ir bet prieš kurią kitą šventę, lietuviai iki Naujųjų metų stengdavosi užbaigti visus pagrindinius darbus, susitaikyti su artimaisiais. Šventėms anksčiau gamindavo panašius valgius, kaip prieškalėdinėms Kūčioms, tik valgiai jau buvo nepasninkiniai ir šieno po staltiese nedėdavo. Visi, tiek jauni, tiek seni, vakarą stengdavosi praleisti linksmai, pabendrauti su savo artimaisiais, giminėmis. Vaišindavosi pagal senus lietuvių papročius, alkoholio daug nevartodavo, ypač moterys ir merginos. Naujųjų metų išvakarėse, bent iki vidurnakčio, žmonės nuo seno neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo. Žmonės būdavo įsitikinę, kad pramiegojus tokį svarbų momentą, visus metus nesiseks: būsi apsnūdęs, tinginys. Naujųjų metų rytą taip pat seniau būdavo įprasta keltis anksti, nes priešingu atveju visus metus tave gali tinginys lankyti. Tuo tarpu šiais laikais sausio pirmąją po triukšmingų Naujųjų sutikimo daug kas lovose vartosi iki pat pietų. Žinomas senas žemaičių paprotys sutinkant Naujuosius deginti šiaudų kūlį, šokti ir dainuoti. Taip simboliškai atsisveikinama su senaisiais. Dabar šią tradiciją pakeitė fejerverkai. Paprotys sveikinti vieniems kitus su Naujaisiais taip pat yra išlikęs. Tikima, kad savo elgesiu tiek Naujųjų metų dieną, tiek ir naktį savo gyvenime daug ką gali nulemti. Todėl senoliai sakydavo: "Sutikdamas Naujuosius, būk itin malonus, klausyk artimųjų - koks būsi sutikdamas Naujuosius, toks būsi per visus metus". "Sutikdamas Naujuosius, žiūrėk, kad nepargriūtum, nes jei taip nutiks, ateinančiais metais būsi nelaimingas". "Jei, prasidėjus Naujiesiems, pirma žinia gera - metai bus sėkmingi, jei bloga - bus vargo". Šventės nuotaika būdavo palaikoma maloniu pokalbiu, žaidžiant, buriant likimą, spėliojant. Šios šventės išvakarėse paplitę būrimai ir spėjimai panašūs į Kūčių vakaro. Vyresnieji Naujųjų metų dieną ir naktį stengdavosi išsiaiškinti, ar geri bus metai, ar orai bus palankūs derliui, ar ligos nekamuos. 8. Trys karaliai (Saulėgrįžos šventė) Tai paskutinioji kalėdinio laikotarpio (Saulėgrįžos) šventė. Krikščionybės laikais paplito paprotys ant durų Trijų Karalių dieną bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias Trijų Karalių vardų raides: +K+M+B. Tikima, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Katalikai, ypač vaikai, ir dabar ant savo ir kaimynų durų užrašo šias raides, tikėdamiesi Trijų Karalių malonės. Nuo seno tą dieną vaikščiodavo persirengėliai (gandrai, arkliai, žydai, meškos ir kt.). Balys Buračas (6, p. 161) nurodo, kad: „Žemaičiuose tokie „karaliai“ pasipuošia iškilmingais drabužiais, pamėgdžiodami senovės karius ar kunigaikščius, kartais net „aukso“ karūnas užsideda. Šarvai irgi karališkai atrodo. Na, o jau „angelas“, „karalių“ palydovas, tai tikrai puikiai atrodo, lyg, rodos, būtų iš dangaus atskridęs. Vaikučiams tokia gražuma padaro neišdildomą įspūdį“. Trijų Karalių šventės pavadinimas pas mus Lietuvoje prigijo neseniai, taip pat neseniai ir minėtų persirengėlių būrį papildė Trijų Karalių personažai, kuriais dažniausiai mėgsta persirengti vaikai. Jie lanko sodybas, gieda, palinki namų šeimininkams sėkmės, o už tai yra pavaišinami ir apdovanojami. Jau minėtoje „Lietuvių kaimo papročių“ knygoje (p. 164) Balys Buračas pažymi, kad „Kalėdos-Trys Karaliai - toks dviejų savaičių linksmalaikis, kiek tik jaunos širdys valioja“. Po Trijų Karalių pradėdavo samdyti žmones darbams. Sakoma: nuo Kalėdų iki Trijų Karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį. 9. Užgavėnės   Užgavėnės - paskutinė mėsėdžio diena, žiemos palydų, žiemos išvarymo, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo švente. Ji buvo žinoma net ir pagonybės laikais. Seniau ji vadinta Ragučio švente. Pagal seną tradiciją Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu. Na, o tikroji Užgavėnių diena - 46-oji diena prieš Velykas. Dabartiniai Užgavėnių papročiai - tai senovėje buvusių šventės apeigų, kuriomis būdavo siekiama nulemti derliaus gausumą, mūsų dienas pasiekusi dalis. Tą dieną pagal tradiciją niekas nedirba. Labiausiai Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, garsėja persirengėlias, dažniausiai Užgavėnių ubagais ar žydais vadinami. Šie persirengėliai daug kur panašūs į tuos, kurie po kaimus vaikšto Saulėgrįžos švenčių ciklo metu. XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985-uosius-1990-uosius metus jos vėl buvo atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai, ši šventė labai mėgstama pasidarė Vilniuje, Kaune. Balys Buračas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 171) rašo: „Per šventes buvo rengiamos iškilmingos vaikštynės, kuriose, keršus jaučius pasikinkę, vežiojo kažkokią baidyklę arba maumą, lydimą daugybės palydovų, apsirengusių keistomis baisybėmis ir giedančių, muzikai pritariant, ypatingas giesmes.“ Ko gero, iš tų baidyklių palaipsniui atsirado Morė (Kotrė), kiti Užgavėnių persirengėliai. Žemaitijoje svarbiausia Užgavėnių karnavale - pamėklė Morė (dar vadinama Kotre). jau minėtoje knygoje (p. 171-172) B. Buračas nurodo, kad „Kretingos apylinkės genčių, Kuršaičių ir daugely kitų kaimų per Užgavėnes buvo, o kai kur ir dabar tebėra paprotys rengti Mores. Morei aprengti ypatingų rūbų ar kitų dalykų nereikia. Paimama kokia palinkusio medžio pašliūža ar senų rogių pavaža, į tą pavažą įkalamas paprastas mietas, o ant mieto užmaunamas senas medinis ratas. Prie rato prikalami kokie trys pagaliai, kurie laiko Morę ir atstoja jai kojas. Taip ant to rato sukryžiuotų pagalių užvelkamas koks nors senoviškas marginis sijonas ir kiti moteriški rūbai. Galva aptaisoma lininiais plaukais. Ant galvos uždedamas eglišakių vainikas. Galva ir pati Morė apkaišoma įvairiais margais popierėliais. Į rankas įkišamas spragilas, kuriuo ji vežama švaistosi kaip gyva. Todėl, kas norėtų ją pripuolęs nupešioti, negalėtų, nes gautų spragilu per galvą. Be to, Morės palydovai, apsirengę įvairiomis baidyklėmis, šakėmis, virpčiais, pušinėmis šluotomis ir šiaip pagaliais apsiginklavę, saugo, kad, susidūrę su priešingos pušės Užgavėnių vėzdininkais, neprarastų savo mylimos Morės. Dveji vėzdininkai susidūrę susipeša. Nugalėtojai atimtą Morę užvelka ant aukšto kalno ir sudegina. Seni žmonės mena, kad prieš 40-50 metų Morę rengdavo ir po kaimus vežiodavo ypač Šiaulių ir Raseinių apskrityse.“ Dabar bene svarbiausias, Balio Buračo knygoje nepaminėtas Morės akcentas - išryškintos jos moteriškos kūno formos, ypač krūtys, ryškiai išdažytas veidas. Vežama Morė ant rato sukasi, visur aplinkui didžiausias triukšmas - paleidžiami į darbą barškalai. Dažnai jos rankose, be botago ar spragilo, dar būna ir šluota. Po kaimą, miestelį ji dažniausiai pradedama vežioti dar prieš pietus. Anot Balio Buračo (ta pati knyga, p. 175), „Morės vežimas taip pat turi savo reikšmę. Jis padarytas iš pusės rogių ir pusės ratų. Vadinasi, pusę žiemos važiuojama rogėmis, o antrąją pusę - ratais.“ Kretingoje seniau Morės vežimą traukdavo keletas piemenukų ir pusbernių. Dabar dažniausiai - arklys. Tradicinis per šią šventę ir „Užgavėnių bičių“ vežimas - į vežimaitį įkeliama statinė su vandeniu, už jo susitupia mergaitės, kurių rankose eglišakės. Vežėjas aptaisomas lyg koks meška. Toks vežimas pasuka per gyvenvietę, o vežėjas šaukia: „Vandens, vandens!“ Merginos - tariamosios bitės - dūzgia kaip įmanydamos. kai pro šalį važiuoja toks vežimas, sodybos šeimininkė stengiasi suspėti išbėgti su kibiru šalto vandens ir juo apipilti mergaites, t. y. „bites“. jei joms tai padaryti pavyksta, gali tikėtis gero derliaus. Na, o kad mergiotes nuo šalto vandens apsaugotų, vežėjas moteris nuo vežimo tolyn botagu gena (betygaliečių tradicija). Be Morės ir jos palydos, Žemaitijoje per Užgavėnes visada gausu triukšmą keliančių kitų persirengėlių, juokdarių ir išdaigininkų. Jų vaikštynės po kaimus tęsiasi nuo ryto iki sutemstant. Juos dažniausiai sekioja ir neperirengę vaikėzai, kiti Užgavėnių dalyviai. Dažniausiai per Užgavėnes persirengiama žydais, elgetomis, čigonais, jaunavedžiais, daktarais vengrais. Žemaitijoje gausu ir kaukių, vaizduojančių gyvulius. Tai arklys, ožys, gervė; malpa (beždžionė), kiti gyvuliai. Demoniškas būtybėms atstovauja giltinė, velnias, raganos. Užgavėnės, be Kanapinio ir Lašininio, jų kovos, Morės sudeginimo ant laužo (Vilniuje įsigudrinta jas jau ir skandinti) - ne Užgavėnės. Visa tai simbolizuoja nenorinčio pasitraukti mėsėdžio arba žiemos (Lašininio) kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu arba pasninku (Kanapiniu), kuris p[er kitą šventę - Velykas - pagal tradiciją išvejamas. Seniau Lašininio ir Kanapinio kovos daug kur vykdavo Pelenų dieną. Pamėklė Morė (Kotrė) ant laužo sudeginama Užgavėnių žydams dažniausiai jau aplankius visas sodybas, visas tokiai šventei tinkamas dainuškas išdainavus, sočiai Užgavėnių vaišių prisivalgius. Po Užgavėnių laužo Užgavėnių žydai ir juos lydėję šventės dalyviai neišsibarsto. Priešingai. Jie susimeta į būrelius, sudeda į vieną krūvą tai, ką jiems vaikštant po sodybas pasisekė prisirinkti, kas dosnių šeimininkų pridovanota, ir vaišinasi iki išnaktų, bandydami atsidainuoti, atsivalgyti ir atsigerti už visą artėjančią gavėnią, pasninką, kuris tęsiasi 7 savaites. Kai kur seniau Užgavėnes apvainikuodavo vakarėliai, o juose būdavo rodomi įvairiausi vaidinimai: „Fotografai“, „Žydai“, „Piršliai“, „Jaunieji“ ir kt. 10.Verbos   Verbos švenčiamos paskutinįjį sekmadienį prieš didžiausią pavasario šventę Velykas (balandžio mėnuo). Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių tikima, kad Verbų dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį išsprogstančių augalų šakelės, palietusios žemę ar gyvūnus, skatina jų augimą, vaisingumą, sveikatą. Tikima, kad šios šakelės, parneštos į namus, saugo juos nuo perkūno, o pasėliams padeda apsiginti nuo ledų, graužikų, sausros. Todėl ir dabar Verbų sekmadienį į bažnyčią visi skuba nešdamiesi ten verbą. Anot kalbininkų, Verbų pavadinimas kilęs nuo žodžio virbas. Atseit, anksčiau per Verbas Lietuvoje būdavo šventinamas kadagys - virbas. Žinoma, kad Rytų Aukštaitijoje žmonės, per Verbas eidami į bažnyčią, prie kadagio dar prideda ir ką tik pradėjusio sprogti beržo, žilvičio šakelę („kačiukų“), o kai kas į puokštelę įkomponuoja dar ir pernykščių ąžuolo lapų. Pietryčių Lietuvoje žmonės į bažnyčią nešdavosi popierinių gėlių puokšteles, kurios būdavo pritvirtinamos prie medinio kotelio. (Dabar neteko matyti tokių verbų, galbūt vaikai daro tokias mokyklose)? Šiaulių krašte bažnyčioje šventindavo kadagio šakeles, kurios būdavo papuoštos popierinėmis karpytomis gėlytėmis. Vilniaus kraštą garsinančios didžiulės ir įvairiaspalvės verbos (Vilniaus verbos) anksčiau buvo trijų rūšių: apvaliosios, vienpusės plokščiosios, sausų gėlių žiedų puokštelės. Iš pradžių jos buvo paplitusios tik maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių. Ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supindavo spalvingą rykštę. Jos raštai būdavo įvairiausi. Juos sukomponuodavo derindami sausučių žiedelius, nudažytas skiedreles, įvairiaspalvius džiovintus augalus. Verbos viršuje įpinamas pilkų ar žaliai dažytų ežerinių smilgų kuokštas. Verbos anksčiau dažniausiai būdavo pusės metro ilgio. Jų storis labai įvairuodavo. Šiais laikais verbos tampa daugiau ne religinės šventės atributu, o mūsų buities dekoratyviniu elementu. Jų galima įsigyti Vilniaus Kaziuko mugėse, Verbų sekmadienį prie bažnyčių. Verbų kūrėjai šiandien daug interpretuoja, išplatina verbas į šonus, imituoja medžio šakas. Tokios verbos dažnai didžiulės (vieno metro ar net aukštesnės), netradicinių spalvų. Anot tyrinėtojų, tradicinės Vilniaus verbos daugiausia buvo pinamos derinant ryškių spalvų žiedelius įvijiniu raštu, primenančiu virvės įvijumą, o dabartinės - dažniau pilkos, pastelinės spalvos, jų raštas komponuojamas paprasčiau. Nuo seno Verbų sekmadienį žmonės stengdavosi kuo anksčiau atsibusti ir iš anksto pasiruošta kadagio šaka nuplakti miegalius. Žinomas paprotys plakant sakyti magiškus žodžius: „Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“ Tokia verba nuo seno būdavo plakama ne tik namuose, bet ir išėjus iš bažnyčios (paskutinis paprotys dabar jau nunykęs). Iki mūsų dienų daug kur tikima, kad per Verbas pašventinti kadagiai, žilvičiai gali apsaugoti nuo negandų. Dar ir šiandien, ką tik iš bažnyčios parnešta verba pasmilkoma troba, kiti sodybos pastatai - tai juos turi saugoti nuo gaisrų, audrų, kitų negandų. Daug kur verbų šakeles dėdavo ir ant mirusiųjų kapų. 11. Velykos. Simbolika ir reikšmė.   Velykos - gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama - švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto - kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta, pasitraukia po pirmojo Perkūno. Įdomios, labai įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis - Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti. Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas. Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį. Skolintis Velykų ugnies nepriimta, nes tikima, kad tokia ugnimi užkūręs židinį, gali namus sudeginti. Iš bažnyčios parsinešama ir šventinto vandens. Juo pašlakstomi (pakrapijami) visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas. Šeštadienio vakarą visi gerai nusiprausia, pasipuošia ir vėl skuba į bažnyčią - „ant mišparų ir Prisikėlimo“. Meldžiamasi iki pat paryčių. Tą naktį daugelyje Lietuvos vietų bažnyčioje pasirodydavo kaukininkai (persirengėliai). Populiariausi personažai: velniai, baidyklės, žydai. Jie stengdavosi išjudinti besimeldžiančius savo sodiečius. Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eina Prisikėlimo procesija, kurioje groja ir kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai Žemaitijoje eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“). Parėjusieji iš bažnyčios namo, pasveikina su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėda už šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną. Šios tradicijos išliko iki šių dienų. Trečioji Velykų diena - (Ledų diena). Ji pas mus jau primiršta. 12. Joninės "Joninės (Rasos šventė, Kupolės) -  viena svarbiausių senovinių lietuvių švenčių, pirmąkart paminėta 1262 m. Ipatijaus kronikoje. Šiuo vardu ji minima Kasparo Henenbergerio 1595 m. "Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiškinime“, kaip "velniškas šv. Jono vakaras“.    Šv. Jonas Krikštytojas- vienintelis šventasis, kurio ne mirties, o gimimo dieną bažnyčia pažymi. Švenčiama ji nuo 506 metų. Po valstybės krikšto švento Jono dieną imta minėti ir Lietuvoje. Dar XVI-XVIII a. jas šventė nuo gegužės pabaigos iki pat birželio galo. Tik maždaug prieš šimtą metų ją imta švęsti birželio 24 dieną, t. y. švento Jono dieną.     Joninės (senieji istoriniai šaltiniai dar vadina Rasos, Kupolių vardu)- viena linksmiausių ir populiariausių vasaros švenčių , senų žmonių atsiminimuose- viena didžiausių kalendorinių švenčių . Tai trumpiausia metų naktis ir ilgiausia metų diena. Iš tikrųjų šv.  Jono naktį beveik nesutemsta: kai vakaruose pagaliau užgęsta saulėlydžio žara, rytai pradeda rausti nuo pirmųjų aušros spindulių.      Ant kalnelių, kur geriau matyti, kuriami laužai. Kai lietuviai buvo pagonys, laužai degdavę visą Joninių naktį, kad jų šviesa apšviestų laukus, kur visokios piktosios dvasios ir raganos skrajoja, mėgindamos pakenkti gyvuliams, bręstantiems pasėliams. Laužo šviesa baidykles nubaido.    Joninių šventės apeiginis laužas buvo kuriamas švaria, nauja, nesuteršta šventa ugnimi. Senovėje tą laužą kurdavę žiniai ir vaidilos su ypatingomis apeigomis. Laužo ugnies žmonės atsinešdavo į namus ir, užgesinę senąją ugnį, įkurdavo naująją, šitaip atnaujindami per metus degusią ir užsiteršusią ugnį. Židinys, užkurtas Joninių šventės ugnimi, turėjęs apsaugoti žmones nuo ligų, perkūnijos ir kitų nelaimių. Šokinėjimas per ugnį bei šokimas aplink ją turėjo gilią maginę prasmę. Per laužą šokinėdavo ne tik jaunimas, bet ir suaugusieji, tikėdami pasisemti sveikatos, jėgų besiartinantiems sunkiems vasaros darbams, taip pat pagerinti javų, ypač linų, augimą. Laužo pelenams, anglims bei nuodėguliams buvo priskiriama ypatinga galia pagausinti derlių ir apsaugoti nuo stichinių gamtos jėgų. Todėl laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, o pelenais barstė pasėlius, kad javai užderėtų. Laužo nuodėgulius pakišdavo po pamatais ar į pastogę, tikėdami, kad visus metus apsisaugosią nuo gaisro.       Per Joninių šventę žmonės savo apeigose ypatingą dėmesį skyrė vandeniui, kaip turinčiam galią ne tik apvaisinti žemę, bet ir suteikti jai jėgos duoti vaisių. Tikėta, jog per tą šventę vanduo turįs ypatingą reikšmę ne tik augalams, bet ir žmogui, taip pat gyvuliams. Dėl to šventės išvakarėse arba anksti rytą prieš saulei tekant, ligoniai eidavo į upes ar ežerus maudytis. Sveiki maudėsi, kad apsisaugotų nuo ligų, sustiprintų sveikatą. Nuo tokio maudymosi, esą, seni tapdavę jaunais, paprasti žmonės- išmintingais, sugebančiais matyti piktus žmones, burtininkus bei raganas. Tą dieną žmonės maudydavo gyvulius, kad jie būtų sveiki ir stiprūs.     Per Jonines lietuviai ypač garbino rasą. Joninių ryto rasa- grožio ir sveikatos šaltinis. Kaimo žiniuonės, vilkdamos rankšluostį rasai surinkti, prieš saulėlydį slapčia išbraidydavo pievas. Paskui rankšluosį milžtuvėn nugręždavo, savo karvėm sugirdydavo, kad daugiau pieno duotų. Buvo manoma, jeigu nuogas išsivoliosi rasotoje žolėje, jokia odos liga nekibs: oda bus balta, švari ir visuomet jaunai atrodys.     Tarp kitų papročių buvo pievos žolynų- kupolių– rinkimas vaistažolėms ir būrimams.   Joninių išvakarėse iki vidurnakčio moterys turėdavo užbaigti vaistažolių rinkimo sezoną. Eiti tą dieną žolių rinkti vadinosi ,,kupaliauti”. Vėliau, augalams pražydėjus, vaistažolės netenka gydomosios galios.Dabar, kai klesti vaistinių verslas, retas kuris renka vaistažoles, jų galima įsigyti visose vaistinėse. Kupoliavimo tradicija per Jonines išliko, tačiau tik kaip šventės simbolis. Joninių šventė buvo ir vainikų pynimo šventė. Pinami vainikai iš devyneriopų žolynų- gėlių (kupolių), kuriems duodami merginų ir vyrų vardai. Vainikai metami į vandenį. Kurie vainikai sueina draugėn, tas vyras ir mergina sudarys porą; jeigu kurio vainikas nuskęsta, tai netrukus tas mirs; jei vainikas gerai plaukia, neužkliūva už žolių ar šakų, tai to žmogaus gyvenimas bus linksmas ir lengvas. Ši graži tradicija ir dabar yra viena iš įdomiausių šventės dalių. Senovės lietuviai tikėjo, jog Joninių naktį žydįs papartis. Bet paparčio žiedą sunku nuskinti, nes jis žydi tik vieną akimirką ir jį saugančios piktosios dvasios. Norintis rasti paparčio žiedą, naktį eidavo į miško gilumą, kur negirdėti nei šuns lojimo, nei gaidžio giedojimo. Tada papartine šermukšnio šaka, šventinta kreida, rožančiumi arba kitu kokiu šventu daiktu apsibrėždavo trigubą ratą, jo viduryje pasitiesdavo juodą šilkinę skarelę ar drobulę ir atsisėdęs laukdavo. Vidurnaktį pradėdavusios rodytis įvairios piktosios dvasios, vaiduokliai, baidyklės. Atrodydavę, kad medžiai griūva, vėtros ūžia. Žmogus, pasiryžęs gauti paparčio žiedą, neturėdavęs nusigąsti. Jeigu nusigandęs nusigręždavo, tai tuo momentu pražydusį paparčio žiedą nugriebdavusios piktosios dvasios. Radęs paparčio žiedą, įsipjaudavęs dešinės rankos mažąjį pirštą ir žiedą įdėdavęs į žaizdą. Toks žmogus tapdavęs labai laimingas: suprantantis paukščių ir gyvulių kalbą, pasaulio žmonių kalbas; žinantis, kas ką galvoja, kur paslėpti turtai. Nors daugelis suvokia stebūklinę šios tradicijos prasmę, tačiau ir dabar simboliškai traukia paparčio žiedo ieškoti. 13. Visų šventųjų diena   "Lapkričio 1-oji diena. Tą diena prisimenami mirusieji, šelpiami vargšai, kurie dėl ligos ar neturto negali savimi pasirūpinti. Per Visus Šventus negalima pamiršti aplankyti sergančių kaimynų, aptvarkyti juos, negalima gailėti išmaldos. Katalikų bažnyčia tą šventę įvedė 1480 m. kaip visų mirusių paminėjimo šventę. Poška Dionizas sava rankraštyje nurodo, kad Vėlinių dieną visoje Lietuvoje ir Žemaitijoje vyksta vaišės, skirtos mirusiųjų atminimui: ir vaišinami svečiai, ubagams duodama išmalda."( Žurnalas "Žemaičių žemė".2003m. Nr.1) D. Poška nurodo, kad girdėjęs apie tai, kad Visų Šventų dieną Pakuršijy vykdavo vaišės kapinėse, bet jas uždraudė. Balio Jono knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės“ (Vilnius, „Mintys“, 1993, p. 279) galima rasti tokias eilutes: „Žemaičiai yra įtikėję, jog Visų šventų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir nebekenčia kančių. Tada jos visais keliais ir takeliais, būriais ir pavieniui, traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, jos ateina ir meldžiasi prie šventųjų smūtkelių. Mažų vaikų vėlelės, kurios palaidotos dar vystykluose, negalėdamos paeiti, riedėtė rieda bažnyčion… Kiekvieną Vėlinių vakarą jis (dvasiaregys, varpininkas) eidavo į kapines mažų, negalinčių paeiti vaikų vėlelių bažnyčion nešti… Užsikabindavo jos už juostos, ant pečių sulipdavo, į kiekvieną ranką po keturias paimdavo ir nešdavo bažnyčion. Iš bažnyčios vėl į kapus nunešdavo“. M. Strijkovskis po to, kai Žemaitija jau buvo apkrikštyta apie pusantro šimto metų, užrašė, kad Ilgių šventė čia prasideda „per Visus šventuosius ir jai net didžiausias vargšas turi namuose turėti alaus. Prisimenant mirusiuosius, geriama kelias savaites. Anksčiau, pagonybės laikais, ta šventė buvo švenčiama griaustinio dievo Perkūno garbei“. Kaltinėnuose yra išlikęs toks pasakojimas: „Vieną kartą prieš šventes gaspadinė liepė iššluoti trobą ir išbarstyti smiltimis. Ryto meto žiūriu, kad pilna troba mažų pėdelių išpėdžiota. Iš kur dabar tos pėdelės, namuose nei vieno mažo vaiko nėra. Tik atsiminusi, kad Visi šventi, suprato, kad tai buvo atėję jos maži mirę vaikai.“ [Lietuvos tautosakos archyvas [Lietuvių tautosakos archyvas (LTA)1167/655]. Triškiuose žmonės nuo seno tikėjo, kad Visų šventų dieną namo reikia grįžti iki aušros,nes jei eisi vėliau - pasiklysi. Tą dieną nieko negalima dirbti, nes artimųjų darbai vargina mirusiųjų sielas. (LTA 549/186). Taip pat Tryškiuose buvo tradicija Visų šventų vakarą seniesiems kaimo gyventojams susieiti į vieną vietą (Uždūšinę) ir giedoti šventas giesmes. (LTA 1165/39).  Šiandien Visų šventųjų dieną žmonės gausiai lankosi kapinėse, puošia savo mirusiųjų kapus, dalyvauja pamaldose už mirusiuosius. Tačiau dauguma senųjų prietarų ir tradicijų jau yra pamiršta. Žinios apie šią šventę rodo, kad negalima suplakti Vėlinių su Visų šventųjų švente. 14. Vėlinės "Vėlinės yra po Visų Šventųjų šventės (lapkričio 1 d.).   Žmonės žinojo ir tikėjo, kad Vėlinėse reikia melstis už visus mirusiuosius, ne vien savo artimuosius ir gimines. Ypač už tuos, kurių jau niekas nebeprisimena. Buvo tikima, kad vėlė ne tiktai laukia maldų, bet ir reikalauja už ją melstis. Vėlės gali gyviesiems skaudžiai atkeršyti, jeigu yra užmirštos, ypač Vėlinėse.  Mat liaudis tikėjo, kad Vėlinių naktį visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos, joms nebereikia kentėti. Tada jos eina aplankyti buvusių savo namų, artimųjų, pasimelsti parapijos bažnyčioje arba prie pakelės kryžių. Gyviesiems pavojinga po saulės nusileidimo be reikalo lauke vaikščioti, o dar labiau atsirasti tamsioje bažnyčioje, kur kiekviename žingsnyje gali susitikti vėlę. Nors tų vėlių ir nematai, jų tiek daug- beveik nėra kojai vietos pastatyti, kad neužmintum ant vėlės.  Ypač pavojingos tos vėlės, už kurias niekas nesimeldžia. Į savo parapijos bažnyčias vėlės ateina atsiimti maldų, kurias joms skiria gyvieji.  Jeigu kuri maldų neranda, yra labai nelaiminga ir pikta. Ji žino, kad skaistyklos bausmė nėra sutrumpinta ar panaikinta ir dar daug reikės kentėti.     Kadangi visa aplinka pilna vėlių, buvo stengiamasi jų neužgauti, nestumdyti per greitai vaikštant. Negalima sąšlavų ar pelenų pilti laukan po saulėlydžio, nes vėlėms akis pribersi; negalima lieti vandens (ypač nešvaraus), nes apliesi vėles.     Nors vėlių aplinkui daug, žmonės džiaugiasi, kad negali jų matyti. Jeigu kas vėles pamatytų, baisiai išsigąstų, apsirgtų, o gal net numirtų. Kūdikis, gimęs Vėlinių naktį, bus dvasiaregys. Jis visą savo gyvenimą galės regėti vėles, ypač dalyvaudamas šermenyse, arba nuėjęs į kapines.     Vėlinėse visi stengdavosi nueiti į bažnyčią kiek galima daugiau kartų. Buvo tikima, kad kiekvieną kartą aplankius bažnyčią, sukalbėjus poterius ( pridedant ,, Amžiną atilsį”) arba uždegus žvakelę, iš skaistyklos išlaisvinama viena vėlė.    Vėlinių išvakarėse (arba prieš pat Vėlines) visi kapai būdavo gražiai sutvarkomi, papuošiami rudens gėlėmis, o vakare ant kiekvieno kapo uždegdavo žvakelę, kurią palikdavo degti per naktį. Net apleistuosius kapus puošdavo ir ant jų uždegdavo žvakutes. Visose kapinėse Vėlinių naktį žybsėdavo, mirguliuodavo mažos liepsnelės, primindamos, kad mūsų mirusieji niekuomet nebuvo užmiršti."(Žurnalas "Žemaičių žemė".2003m. Nr.1). Ši tradicija gyva ir dabar, tik žmonės ją suvokia kaip pareigą. "Lietuviams nebūtų nei į galvą atėję Vėlinių vakare eiti į pasilinksminimą, balių, šokius. Buvo vengiama net dainuoti, juokauti ar kaip kitaip linksmintis, nes visus metus būsi nelaimingas. Be to linksmybės labai įžeidžia vėles, kurios po to vėl turi grįžti ir kentėti. Yra daug pasakojimų, kaip Vėlinių naktį susirinkęs jaunimas buvo nubaustas, kaip merginos, ėjusios vakaroti, buvo nuvestos į raistą ir paskandintos. Blogiausia pabaiga laukdavo žmonių, kurie (ypač susilažinę) eidavo Vėlinių naktį į bažnyčią arba į kapines. Retai toks pramuštgalvis gražuolis grįždavo iš savo žygio, o jeigu ir sugrįždavo, tai buvo išprotėjęs arba ligonis visą likusį gyvenimą." (Žurnalas "Žemaičių žemė".2003m. Nr.1). 15. Vestuvės Pirmą kart vestuvės paminėtos Petro Dusburgiečio 1286 metais. Lietuviai paprastai ruošdavo vestuves vėlai rudenį, žiemą, t.y. spalio, lapkričio, sausio ir vasario mėnesiais, laisvesniu nuo ūkio darbų metu. Santuokų formos per šimtmečius keitėsi. Iš tautosakos galima spręsti,kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, būta grupinių santuokų, kai tuokdavosi broliai su seserimis, puseserės su pusbroliais. Šiuo metu grupinės santuokos negalimos, nes tai draudžia įstatymai. Patriarchato laikais, atsirado paprotys grobti, o vėliau ir pirkti žmonas, nes jos priešinosi iš savo namų keltis į vyro namus. Vyrą, kuris pagrobdavo merginą turėdavo užmušti tėvas.Vėliau šis paprotys nyko, tačiau jo pėdsakai vestuvių tautosakoje išliko ilgai ir tapo vestuvių simboliu. Šis simbolis išliko iki mūsų dienų, tačiau dabar nuotaka ne vagiama, o slepiama. Paslėpusysis šiais laikais nėra baudžiamas, o atvirkščiai - gauna naudą, t.y. išpirką, kurią sumoka jaunamartės vyras. Iš vogimo laikų išlikusi tradicija, kuri egzistuoja dabar - vežant jaunuosius įjungti automobilių sirenas, t.y. triukšmauti. Anuomet "triukšmas, švilpimas, riksmas, šūkavimas buvo laikoma neabejotina priemone išgąsdinti besivejančius pavogtos merginos brolius ir gimines, taip pat jiems nepalankias piktąsias dvasias, raganas ir kitą blogį".(8, P.148.) Pasitinkant jaunuosius, grįžtančius iš jungtuvių, pakelėse buvo uždegami šiaudai ar šiaudų kuliais. dar 19a. pabaigoje aukštaitijoje per vestuves visą naktį kūrendavo laužus, siekiant kad jaunosios giminės jos neatimtų. Deja šis paprotys išnyko, nes vestuvės dažnai vyksta miestuose, kur nėra galimybių degti laužus. "Visoje Lietuvoje buvo paprotys atvažiuojant jaunojo pulkui, uždėti kartis sodžiaus gale; jas nuimdavo tik gavę dovanų".(8, P.148). Ir dabar užtveriami keliai, tačiau ne atvykstant jaunojo pulkui,o grįžtant jauniesiems po tuoktuvių ceremonijos. Tačiau išliko ta tradicijos dalis, kad dovanas turi duoti jaunojo pulkas. "19a. pabaigoje-20a. pradžioje vestuvėse jaunoji buvo perkama po sutuoktuvių. Pajauniai berdavo į lėkštę pinigus sakydami: "Mūsų marti pirkta!" Paskui ton lėkštėn dėdavo pinigus jaunosios tėvai." (8, P. 156) Prasidėdavo varžybos dėl jaunosios. Jos vykdavo tol, kol jaunosios pulkas būdavo patenkintas surinkta suma. Iš čia šiuolaikinių vestuvių paprotys rinkti pinigus, tačiau dabar pinigai renkami ne tik iš jaunikio pulko, bet ir iš jaunosios pulko. Pakito ir pinigų paskirtis. Jie dabar skiriami ne jaunosios tėvams, bet patiems jauniesiems "gyvenimo pradžiai". Nuo seniausių laikų jaunamartei apsirengti padeda pamergės ir svočia. Po to "jaunoji atsiklaupdavo ant patiestos lovatiesės prieš tėvus, kurie ją parduotą palaimindavo" (8, p.157). Visa tai išliko iki dabar. Pakito tolesnė šio ritualo pusė. Seniau lovatiesę ant kurios klūpojo jaunoji, svočia mesdavo pamergėm. Ta kuri ją sugaudavo, užmesdavo ant pirkios stogo ir tikėdavosi, kad ištekės pirmoji. Dabar tokią ateitį pranašauja jaunosios metama gėlių puokštė. Atsisveikindama su namais, tėvais ir giminėmis jaunoji raudodavo. Ši tradicija išliko, tačiau ji turi tik simbolinę prasmę. Grįžusius po jungtuvių jaunuosius, tėvai sutikdavo su duona, druska, ugnimi ir vandeniu. Minėti daiktai buvo laikomi jungties simboliais. Ilgainiui vestuvinėse apeigose vandenį pakeitė alus, midus ir galu gale degtinė. Vestuvinė apeiginė duona (karvolius) seniau buvo specialiai kepama vestuvėms ir vadinosi "svočios pyragas".Pats jo kepimo procesas buvo labai sudėtingas, reikalavo specialių žinių. Šį pyragą galėjo kepti tik garbingos vyresnės ištekėjusios moterys, kurios prieš kepant privalėjo atsiklausti jaunosios tėvų ar gali šį darbą atlikti O jau puošyba, tai kitas simboliais ir prietarais apgaubtas darbas.Nuo to, kaip pyragas bus papuoštas priklausė jaunųjų ateitis. Dabar svočios užsisako pyragus kepyklose, o papuošiami jie taip, kaip patinka užsakovei ar pagal konditerės skonį. "Tradiciniai lietuvių vestuvių papročiai XIX-XX amžiaus pirmoje pusėje ėmė nykti, tačiau jų svarbiausi elementai kurį laiką išliko."(8, P.184) Vestuvės prasidėdavo abiejų jaunųjų namuose pintuvių apeigomis, į kurias susirinkdavo ir kviesti ir nekviesti svečiai. Jaunoji eidavo per kaimą atsisveikindama. Grįžusi šokdavo apeiginį atsisveikinimo šokį, o jau vidurnaktį budavo sodinama ant duonkubilio, kad atlikti "pintuves", t.y. kasų - mergystės simbolio išpynimą. Šiais laikais pintuvių nebėra. Jos dabar vadinamos mergvakariu, pas jaunikį - bernvakariu. Šiuolaikinis jaunimas ypač juos mėgsta. Skirtingai nei senovėje čia dalyvauja tik pakviesti svečiai, na galbūt išskyrus siurprizus, kai pakviečiami striptizo šokėjai ar kiti artistai. Tai lyg paskutinis kartas, kuomet jaunieji gali grožėtis svetimų žmonių kūno grožiu. Juk po santuokos tai jau bus tabu. Gaila, bet kartais bernvakariai perauga į besaikę alkoholio fiestą, po kurios būsima žmona turi išblaivinti savo jaunikį, kad šis galėtų dalyvauti tuoktuvių ceremonijoje. Vestuvių apeigose, ypač Žemaitijoje ir Suvalkijoje, svarbią vietą užėmė piršlio korimas.Žemaičiai piršlio iškamšą ne kardavo, bet degindavo, o patį piršlį visuomet išvaduodavo nuotaka, aprišdama jį rankšluoščiu. Ši tradicija Žemaitijos kaimuose gyva iki šiol. Aukštaitijoje piršlys buvo kankinamas: aprišamas šiaudų raiščiu, mušamas rimbais, traukiamas ant stogo. Pakorus piršlį, į seklyčią įveždavo važyje pasodintą svočią. Paskui ją išveždavo. Tuo vestuvės baigdavosi. Visi išsiskirstydavo, tik jaunosios brolis likdavo iki kito ryto. "Lietuvių liaudies vestuvių papročiai, susiklostę per ilgus šimtmečius, XIX amžiaus antrojoje pusėje, ypač XX amžiaus pirmais dešimtmečiais, deformavosi ir po truputį nyko. Daugiausia jų išliko Dzūkijoje." (8, P.213) 16. Krikštynos 1935 m. „Tautosakos darbuose” buvo išspausdintas J. Mickevičiaus straipsnis apie žemaičių krikštynas. Iki šiol tai – pagrindinė publikacija šia tema. 1997 m. žiemą Platelių apylinkėse istorikas Vykintas Vaitkevičius suorganizavo kraštotyros ekspediciją, kurios metu buvo užrašinėjami ir krikštynų papročiai. Kaip matyti iš J. Mickevičiaus paskelbtos ir ekspedicijoje surinktos medžiagos, šiame krašte krikštynas keldavo „valuog turto” – kas kaip išgalėdavo. Dažniausia jos trukdavo dvi dienas. Krikštynų šventė yra išlikusi griežtai uždara. Į ją kviečiami tik vedę žmonės. Tiesa, pyrago atbėga ir maži vaikai. Mergoms ir bernams tik į vestuves dera eiti. Išimtį sudaro kūmai. Jais būti dažnai prašydavo jaunus ir nevedusius. Kūmus rinkdavo atidžiai, mat vaikas į juos „atsigema”. „Mona sūnaus kūms bova pijuoks, ir sūnos – pijuoks.” „Jē kūmā sutėžė, tā ė vāks sutėžės”. Ypač į kūmus nusiduoda, jei dar vaikui negimus kūmus renka. (Tai specifinis šio krašto tikėjimas, kurį randame ir J. Mickevičius apraše.) Kūmus stengdavosi parinkti jaunus – dvylikos- septyniolikos metų. Jaunam garbė kūmauti, nes „jau no šūda nukelts, jau kilniesnis žmogos”. Kai kviesdavo vyresnio amžiaus, tai ne vyrą su žmona. Šiose apylinkėse populiariausi „sudėtiniai” kūmai, kai vienas – iš vienos giminės, kitas – iš kitos. Įdomus J. Mickevičiaus užrašytas paprotys kūmais kviesti vainigsegius (pirmąjį pabrolį ir pamergę). Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir čia tikima, kad nėščios moters kūma kviesti negalima, nes vaikas mirs."( Tautosakos darbai I (VIII). Vilnius, 1991). Dabar tokia griežta svečių atranka nėra taikoma, o kūmais gali būti tiek jauni, tiek ir pagyvenę žmonės. "Atsisakyti kūmauti negerai. „Kad esi kvėitams, dėdlē žiaurē īr atsisakītė. Kvėit, ta gerb. Bet ka daug krėkšta vākū, daug išlaidu. Pati, ka maža bovau: pamatau, ka kūmėns parvažiou, tujau biego, kad kou duoto.” Kūmu būti – įsipareigojimas. Tėvai kur išvažiuoja, prie kūmos atves. Jei eini per Velykas, turi margutį gražesnį nunešti, saldainį. Per vestuves kūmai perka didelę dovaną. Jie tarp svečių kaip antri tėvai, „ont tuo baliaus jau svarbė”. Į krikštynas kūma turėdavo atsinešti krikšto marškinius. Jais vaiką aprengdavo ir veždavo į bažnyčią. Pasiturinti kūma pasiima nuogą vaiką, aprengia, kaip jai patinka, ir išsiveža. Beje, į bažnyčią vaiką beveik visada veždavo paprašyta moteriškė ar vaiko senelė, o kūmai važiuodavo kitu vežimu. (Žemaičių krikštynos išsiskiria išnykusiomis pribuvėjos apeigomis, jų nežinojo nė vienas pateikėjas, apie tai neužsimena J. Mickevičius). J. Mickevičiaus supratimu, šis paprotys yra naujai atsiradęs. Seniau vaiką veždavo kūmai. Iš bažnyčios grįžtant, kūmams dažnai užtverdavo kelią, atkišę dideles „kašes”, prašydavo ką įdėti. Parvažiavus namo, visi stengdavosi išvilioti iš kūmos vaiką, kad gautų išpirką. Kartais spėdavo naujakrikšto vardą."( Tautosakos darbai I (VIII). Vilnius, 1991) Dabar grįžusius iš bažnyčios kūmus pasitinka svečiai ir reikalauja "vaiko kojos" arba lauktuvių. Dažniausiai tai būna butelis svaigaus gėrimo ir saldumynai. Kūmų pareigos ir dabar išliko nepakitusios, tačiau jos dabar turi tik simbolinę prasmę. Po krikštynų kūmai elgiasi taip, kaip išmano. Kartais net per gimimo dieną nesveikina pakrikštytojo vaiko. "Į krikštynas vaišes visi susinešdavo. Nešėsi mėsos, pyrago, degtinės – „kap ir i veselė”. Senovėje, pasakoja, kiekvienas ant stalo pasidėdavo tai, ką atsinešęs, ir vaišina kaimynus, ragauja, kieno skaniau. „Čierką” degtinės įdeda į lėkštę, babkos atpjauna ir siunčia, kam nori, vadinasi, sveikina. Ir šiandien atsineštus tortus padeda ten, kur kas sėdi, kad jis dalytų, kad būtų jo. Keista, kad šio įdomaus ir, matyt, seno papročio nefiksuoja J. Mickevičius. Jis rašo, kad atsineštą maistą visi atiduoda šeimininkei. Kūmų pietūs – didžiausios vaišės. Kiti po jų ir namo išeina. „Vielā nakti liuob būs, prīš aušra”. Įspūdingai apie kūmų pietus rašo J. Mickevičius: „Kūmų pietūs būna visuomet vakare, subrėškus. Užžibina po dvylika žvakių: vienos statomos žibintuose ant stalo, kitos tuščiavidurių raudonų burokų žibintuose statomos į langus...” Kūmus sodindavo geresnio stalo gale – „pagerb kūmus”. Jie per krikštynų vaišes sėdi susiglaudę, geria, bučiuojasi. Jei nesėdi susiglaudę, „skaituos nemīl vėns ontra”, bus pradantė. Nenorėjo viena kūma kavalieriaus (kūmo), nesėdėjo kupetoj, ir gali vaikui degtuką įkišt tarp dantų. „Paglamuonie kūms kūmalė, kap būto ėr artėma”, – pasakojo šimtametis K. Valančius iš Selenių kaimo. Šiuose kraštuose dar menamas kitur Lietuvoje sunkiai randamas kilnojimo paprotys. Kai mergina pirmą kartą eina į kūmas, ją „liuob pakėlnuos i merginas” pirmą krikštynų vakarą. Už pakilnojimą turi ką nors duoti. Gimus pirmam anūkui, senelius „kėlnuo i buočius”. Senelė už tai turi duoti sūrį, bočius –- degtinės. Jei anūkė gimdavo, kilnodavo babą, jei anūkas – bočių. „Pakėlimą į senolius” mini J. Mickevičius. Krikštynų pabaigoje ateidavo ubagai ar žydai. Išverstais kailiniais kas apsirengia, tą kartais vadindavo meška. Ubagai giesmes gieda, linkėjimus sako. Ubagais persirengia nekviesti svečiai. Senovėje persirengėlių apsilankymai buvo priimtas dalykas – jie padainuodavo, pašokdavo, palinkėdavo viso ko geriausio vaikui, kūmams, tėvams, svečiams. Persirengėliams duodavo lauktuvių – daugiau linkėsi, daugiau gausi. Kai kurie dar prisimena, kad žemaičiai vaikui sodinavo medį. J. Kvašinskienė iš Stirbaičių pasakojo, kaip jos mama, jau būdama sena, važiavo į tėviškę savo medžio pasižiūrėti. (J. Mickevičius mini tik koplytėlių ir koplystulpių statymą.)" (Tautosakos darbai I (VIII). Vilnius, 1991). Dabar ši tradicija pamiršta. 17. Laidotuvės (Šermenys) "Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą." ( Žurnalas "Žemaičių žemė".2003m. Nr.1) Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar juodais rūbais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų. Žmonės į laidotuves susirinkdavo užsidėję kaukes, kad vėlė jų neatpažintų ir negalėtų pakenkti. Buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi. "Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo." ( Žurnalas "Žemaičių žemė".2003m. Nr.1). Ši tradicija išliko ir dabar, tačiau ne visi išgali paruošti vaišes, dažniausiai pasitenkinama pamaldomis bažnyčioje. Senieji laidotuvių papročiai laikui bėgant kito, atsirado naujų, nežinia iš kur atėjusių. Vartydama daugelį šaltinių apie mirusiųjų pagerbimą, laidotuves, neradau, kad būtų minimos gėlės. Apie mirusiojo prausimą, aprengimą, maldą, vaišes, kaimynų pagalbą - taip. Bet kada atėjo mada į laidotuves nešti gėles nėra aišku. Tačiau, atrodo, nuo tada, kai pradėjo atsirasti laidotuvių ir gėlių verslas. Juk vyresnioji karta dar mena, kai vainiką nupindavo ir kaimynai, ir bendradarbiai. Dabar pakviestam į laidotuves vargintis ir sukti galvos nereikia - akys raibsta nuo vainikų, pintinėlių, puokščių. Tad nejučiom tapo lyg ir negražu į laidotuves eiti tuščiomis. Ar reikia tiek daug gėlių? Daugelis sako, jog nereikia, tačiau vistiek neša. Nesvarbu, kad laidotuvių dieną nėra kam nešti tų gėlių ir artimiesiems kyla daug rūpesčių. Juk šitas "grožis" po savaitės nuvysta. Reikia gėles išmesti ir sutvarkyti kapą. Nelengva tam kuris liko vienišas. Išvados "Nėra abejonės: nepavyks išsaugoti visų švenčių apeigų ir papročių, nepavyks išgirsti visų skambių apeiginių dainų, senieji būrimai, ne spės ateitį, o tik paprasčiausiai linksmins jaunimą."( Tautosakos darbai I (VIII). Vilnius, 1991.) Bet visdėlto: "reikia išlaikyti tradicijas, mūsų kalendorines šventes. Jų mes turime daug ir gražių. Jos ir visa, kas priskiriama etninei kultūrai, mūsų tautą išskiria iš kitų. Tuo mes įdomūs sau, įdomūs pasauliui."(Loreta Mukaitė, televizijos laidos "Duokim Garo", vedėja). Literatūros sąrašas:     1. Almonaitienė J. Švenčių ratas. Vilnius: Vyturys, 1998. 2. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis, 1993. 3. Bliumas R. Etninės psichologijos įvadas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1998. 4. Borusevičienė N. Lietuvių etninės kultūros bruožai. Šiauliai, 2001. 5. Brazytė-Bindokienė D. Lietuvių papročiai ir tradicijos. Čikaga, 1989. 6. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. Vilnius: Mintis, 1993. 7. Daukantas S. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Kaunas: Šviesa, 1935. 8. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. Vilnius,1999. 9. Dundulienė P. Lietuvių etnografija. Vilnius: Mokslas, 1982. 10. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Vilnius, 1990. 11. Gutautas S. Lietuvių liaudies kalendorius. Vilnius: Vyturys, 1991. 12. Imbrasienė B. Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, 1990 13. Krukauskienė E., Trinkūnienė I. Etninės kultūros raiška ir sklaida vidurinėje švietimo grandyje. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas, 2002 14. Kudirka J. Papročiai ir kaimo kultūra. Kaunas: Šviesa, 1986. 15. J. Kudirka. Papročiai - žmogaus dvasinės kultūros dalis //Lietuvių liaudies papročiai.V., 1991. 16. Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, 1964. 17. Lietuvių šeimos tradicijos; šeimos kūrimo vyksmai. Chicago, 1978. 18. Religijotyros žodynas.Vilnius, 1991. 19. Skrodenis S. Kaukės žemaičių kultūroje // Liaudies kultūra IV. Vilnius, 1996. 20. Valančius M. Žemaičių vyskupystė. V., 1848. 21. N. Vėlius. Mitologija-1. Vilnius, 1995. 22. Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė. R. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis, 1995. 23. Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa, 1993. 24. Vyšniauskaitė A. Lietuvio namai. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1999. 25. Liaudies kultūra. 1995, Nr. 5. 26. Tautiškumas kaip vertybė tūkstantmečių sandūroje. Vilnius, 2002. 27. Tautos atminties beieškant. Vilnius, 1990. 28. Tautosakos darbai I (VIII). Vilnius, 1991. 29. Žurnalas "Žemaičių žemė".2003m. Nr.1 30. Šventorkalnis. Žemaitijos nacionalinio muziejaus leidinys. 2001-2002 metai. 31. Elektroniniuose leidiniuose „Penki kontinentai“ http://www.5ci.lt ir „Lietuvos Romuva“ http://www. romuva.lt skelbiamos publikacijos apie lietuvių kalendorines šventes. Terminai 1. Atrakcionas – (pranc. attraction – lot. attraho – pritraukiu) 1. efektingas cirko programos numeris, turintis daug sudėtingų triukų; 2. pramoginis parko įrenginys; 3. patraukli pramoga šventėje, pasilinksminimas; 2. Adventas (DLKŽ) keturių savaičių laikotarpis prieš Kalėdas. 3. Aktorius (DLKŽ) teatro vaidintojas, artistas. 4. Amfiteatras (DLKŽ) 1.senovės graikų ir romėnų teatro statinys su pusračiu kylančiomis žiūrovų sėdynėmis; 2. Šių dienų teatruose - už parterio ir viršum parterio pusračiu išdėstytos vietos žiūrovams. 5. Anekdotas (DLKŽ) trumpas pasakojimas apie juokingą, įdomų atsitikimą. 6. Apeigos (DLKŽ) iškilmės, ceremonijos: vestuvinės. 7. Balius – (pranc. bal – lot. ballo – šoku) pokylis, puota, iškilmingas šokių vakaras; 8. Būrelis (DLKŽ) nedidelė grupė asmenų, susijungusių kuriam nors tikslui ar užsiėmimui;literatų b. 9. Daina (DLKŽ) dainuoti skirtas žodinid kūrinys: lyrinė d., liaudies d. 10. Etnokultūra (DLKŽ) tautos kūryba, mena, muzika, teatras, folkloras ir kt. tautos kultūros pasireiškimo formos žmogaus gyvenimiškoje aplinkoje. 11. Etnologija (DLKŽ) tai vienas iš visuomenės mokslų, kurio tyrimo objektas yra tautos ir per ilgus tūkstantmečius jų sukurta kultūra, bendrųjų tautų kultūros raidos dėsnių kontekste. 12. Festivalis (pranc. festival – lot. festivus – linksmas, šventinis) – masinė kultūros šventė; teatro, kino ar kitų meno kūrinių perklausą, apžiūra; 13. Folkloras (DLKŽ) liaudies kūryba apimanti tautosaką, liaudies muziką, liaudies choreografiją, liaudies teatrą; kartais folklorui priskiriama ir liaudies dailė; be to liaudies papročiai, tikėjimai. 14. Habitas (DLKŽ) išvaizda, išorė: žmogaus, gyvūno, augalo, mineralo. 15. Interpretacija – ( lot.interpretatio – aiškinimas) ko nors prasmės aiškinimas, komentavimas; 16. Karnavalas (pranc. carnaval – it. carnavale) – liaudies šventė (dažnai lauke) su eitynėmis, šokiais, vaidinimais, pokštais; 17. Kompozicija (lot. compositio – sudėstymas, sukūrimas) 1. meno kūrinio elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma; sandara, struktūra, konstrukcija, architektonika; 2. muzikos kūrinys; 18. Kultūra (DLKŽ) 1. visa, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu: materialinė, dvasinė ir kt.; 2. išsiauklėjimas, išprūsimas: vidinė kultūra; 3. tobulumo laipsnis, pasiekiamas kurioje nors srityje; 4. kokių nors vertingųaugalų auginimas, kultyvavimas. 19. Kūryba (DLKŽ) 1. kuriamasis darbas, kūrimas; 2. kas sukurta; 20. Labirintas ( gr. Labyrinthos) 1. klaidus, sudėtingo plano senovės statinys; 2. sudėtingas, dažnai spiralės pavidalo geometrijos ornamento motyvas; 3. vingiuoti, medžiais apsodinti parko takai, vedantys į aikštę centre; 21. Laisvalaikis (DLKŽ) laisvas nuo darbo laikas; 22. Pagonybė (DLKŽ) religija, kurioje garbinama daug dievų. 23. Paslauga (DLKŽ) patarnavimas, pagalba; 24. Pobūvis (DLKŽ) linksmas laiko leidimas kartu, subuvimas, pasilinksminimas; 25. Poilsis (DLKŽ) pailsėjimas nuo darbo, nuo kelionės, atilsis, specialus pailsėjimo laikas. 26. Popsas (DLKŽ) 1. muzikos kūrinys, sudarytas iš populiarių kitų kūrinių ištraukų; 2. mišinys, kratinys. 27. Pramoga (DLKŽ) tai kas palinksmina, išblaško; malonus užsiėmimas: muzika, sportas. 28. Programa (gr. programma – paskelbimas) 1. kokio nors veiksmo planas; 2. teatro, cirko vaidinimo, koncerto turinys, šį turinį išvardijantis leidinys; 29. Projektas (lot. projectus – mestas į priekį) – parengtinis, numatomas, negalutinis, kurio nors akto arba dokumento tekstas, planas, sumanymas; 30. Puota (DLKŽ) pokylis, vaišės. 31. Ratelis (DLKŽ) žaidimas sukantis ratu. 32. Reabilitacija ( lot. rehabilitatio – atgavimas) 1. priemonių, padedančių žmonių su sutrikusiomis organizmo funkcijomis sveikatą ir darbingumą, kompleksas; 33. Reklama (pranc. reclame – lot. reclamo – rėkiu) – žinių, duomenų apie ką nors skleidimas, norint išpopuliarinti, išgarsinti ką nors, padidinti paklausą; 34. Rekreacija ( lot. recreatio – atstatymas) – med.jėgų, sveikatos atgavimas; 35. Relaksacija (DLKŽ) – atsigavimas nuo nuovargio, rūpesčių, atsipalaidavimas; 36. Renginys (DLKŽ) – kas surengta, rengiama; 37. Saviraiška (DLKŽ) – savęs išreiškimas; 38. Scenarijus (lot. scenarius – sceninis) 1. literatūrinis kino arba televizijos filmo tekstas; susideda iš pjesės pobūdžio dialogų ir remarkų; 2. pjesės veikėjų sąrašas, kuriame nurodomas išėjimo į sceną laikas; 39. Siužetas ( pranc. sujet) 1. epinio arba draminio literatūros kūrinio struktūros elementas – priežasčių ir pasekmių ryšiais susietų įvykių visuma; epizodų kaita; kartais tas pats, kas fabula; 2. konkreti reiškinio eiga; 40. Šou (angl. show) – prabangus, pramoginis renginys, kuriame dalyvauja garsūs aktoriai, sportininkai; 41. Šventė (DLKŽ) 1. iškilmių diena kurio nors žymaus įvykio atminimui; 2. diena, skirta kurio nors religinio įvykio arba šventojo atminimui; 3. koks nors didelio masto renginys; 42. Vakaronė (DLKŽ) 1. vakaro pasilinksminimas; 2. ėjimas vakarais panamiui bendrai dirbti savo darbo (verpti, austi, plunksnas pešti); 43. Viktorina ( lot. victor - nugalėtojas) žaidimas: viešas atsakinėjimas į įvairius klausimus. 44. Žaidynės (DLKŽ) sporto varžybos; turnyras: krepšiniož., futbolo ž.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!