Rašinys: Ar klaidos padeda tobulėti?

„aukščiausių dieviškų būtybių“*.
nekalčiausios būtybės pasaulyje. Visgi jie yra žiaurūs, tačiau žiaurūs ne todėl, kad supranta savo
veiksmus, o todėl, kad jų nesupranta. Vaikai nesusimąsto, jog įžeisdami draugą, užgaudami silpnesnį,
elgiasi netinkamai. Suvokimas ateina tik vėliau – išvydus artimojo ašaras ar regint kito skausmą. Apie
vaikų žiaurumą nesibodima kalbėti ir literatūroje. Bene ryškiausiai tokią situaciją atskleidžia XIX
amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje kūręs psichologinio realizmo atstovas, rašytojas Jonas
Biliūnas. Novelėje „Kliudžiau“ vaizduojamas amoralus vaiko poelgis, kuris ilgam laikui įstringa ir jo
širdyje, ir galvoje. Kūrinio pasakotojas, berniukas*, kuris žavisi Amerikos indėnais, nusprendžia
pašaudyti iš lanko, nes nori pasijusti tikru „medėju“ (medžiotoju). Taikinio dairytis jam nė
nereikia – jo akys užkliūva už patvoryje tupinčios susigūžusios, purvinos ir sudžiūvusios baltos
katytės. Vaiko akys sublizga – juk tai puikus taikinys. Jis tuo metu nemąsto apie katytę kaip apie
gyvą, atjautos ir rūpesčio maldaujančią būtybę. Vaikui gyvūnėlis – jo išsvajotas „grobis“. Iškyla
pirmapradė žmogaus prigimtis, instinktas žudyti, kovoti, patenkinti savo norus ir troškimus.
Berniukas paleidžia strėlę į katytę ir, kai ši įsminga į jo kūnelį, tik tada supranta, kaip nedovanotinai
pasielgė. Jis pribėga prie katytės, tačiau suvokia, kad jos nebeišgelbės. Vaikas tris dienas pratūno
namuose, kol galiausiai pasiryžta išeiti į lauką, kur guli strėlės pervertas gyvūnėlio kūnas. Šalia –
lankas ir strėlės, kurias berniukas tučtuojau sulaužo. Akivaizdu, kad jis gailisi poelgio, o jo krūtinę
kaip toji strėlė veria kaltė. Šią jau neatitaisomą klaidą vaikas priima kaip pamoką, jis dvasiškai,
moraliai patobulėja. Galima numanyti, jog nuo šios akimirkos jis ims branginti ir saugoti kiekvieną
gyvybę. Šio kūrinio situacija puikiai pabrėžia, kaip žmogaus klaida priverčia jį tapti geresniu,
doresniu ar, kaip pasakytų lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis, „viežlybu“. Tik
apmąstęs savo klaidingą poelgį, pamatęs, kokį skausmą jis atneša kitiems, asmuo gali tobulėti. Ir
nesvarbu, ar tai vaikas, ar senolis, ar suaugęs – bet koks žmogus gali mokytis iš savo klaidų ir stengtis
gyventi doriau.
Visgi žmogų klysti priverčia ne tik jo nepažaboti instinktai, bet ir nestabili psichologinė būsena.
Kai dvasiniame...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!