R. Gavelis "Jauno žmogaus memuarai"

1. XX a. lietuvių literatūros raida Lietuvių literatūra, skalaujama modernizmo bangų, negalėjo likti valstietiška literatūra, kuri mato „amžiną lietuvį“ tik kaime. Jaunoji karta, užaugusi mieste, purto nuo savęs kaimietiškų tradicijų naštą kaip priplėkusią kriošeną, azartiškai ją paspardydama. „Agrarinis mentalitetas supuvo ir sušvinko, o tie vargšeliai, kurie juo tesinaudoja, atrodo kaip zombiai iš prasto videofilmo1“ (Kubilius 2003, 38). Naujosios prozos žmogus, nepriklausomybės metų augintinis, priešingai nei tradicinio naratyvo herojai, nebesijaučia uždarytas ir įkalintas savo aplinkos aptvare. Individo konfliktas su aplinka jau nėra centrinė veiksmo ašis. Kolektyviniai bendruomenės ryšiai ir privalomos socialinio elgesio normos mirtinai nebesmaugia šiuolaikinės prozos personažo. Nebeliko stabilios buities – pokyčių konvejeris purto kiekvieną gyvenimą ir neša jį tolyn. Žmogus išsinėrė iš nusistovėjusių socialinių struktūrų ir pakilo į neapibrėžtą ir nežinomą erdvę...“ (Kubilius 2003, 124). Septintojo ir aštuntojo dešimtmečio proza, kratydamasi tezinio galvojimo ir propagandinio iliustratyvumo, ėmė įsitvirtinti kaip realių visuomeninių konfliktų ir asmenybės dvilypumo išraiška. Romane dėstomi skirtingiausi požiūriai ir svarstomi gyvenimo prieštaravimai iš vienas kitą neigiančių regėjimo taškų, neperšant skaitytojui didaktinės išvados (Kubilius 1996, 573). 1950 – ųjų gimimo prozininkai – ypatingo likimo ir savito mąstymo kūrėjai. Išaugę sovietinėje epochoje, susiformavę represinės kultūros sąlygomis, jie į literatūrą perkėlė naujas patirtis, kurių neturėjo ankstesnių kartų rašytojai. Ieškodami atramų, šios kartos autoriai atsigręžė į intelektualinės kultūros kontekstus. Jų pasaulėžiūrą formavo Vakarų idealistinė filosofija maždaug nuo I.Kanto moralinio idealizmo iki egzistencialistų desperatiškų manifestų apie pasaulio absurdą, o tai tarytum buvo pritaikyta lietuvio kūrėjo situacijai ir teikė prasmės jo kančiai, nevilčiai, pykčiui. Dėmesį traukė Rytų mistiniai mokymai, kurie kompensavo sovietinio ateizmo diskredituotą katalikybę, tenkino religinį jausmą ir pretendavo užpildyti dvasinę tuštumą. Atitrūkę nuo tradicinės kultūros, kartos menininkai pasijuto savotiškai laisvi, nesuvaržyti nei tautinės, nei komunistinės pasaulėžiūros normų, todėl būdingais jų kūrybinės savimonės ženklais tapo vertybių reliatyvizmas, nihilizmas, agresyvus individualizmas, kuriuose savaip atsispindi dramatiška asmens tapatybės paieška. Istorinio beviltiškumo pojūtis jų kūrybą nuspalvino karčia ironija ir rezignacija (Naujausioji lietuvių literatūra, 129). Ryškiausi kartoje yra vertybių pervertintojai arba didžiojo iššūkio autoriai – individualistinio laisvėjimo reiškėjai J.Kunčinas, J.Skablauskaitė, R.Gavelis (Naujausioji lietuvių literatūra, 130). 2. Ričardas Gavelis: gyvenimas ir kūryba Atgimimo laikotarpiu lietuvių literatūroje ypatingą vaidmenį atliko prozininkas, dramaturgas ir publicistas Ričardas Gavelis (1950-2002). Tai intelektualus antiromantinės orientacijos autorius, vadinamas ryškiausiu postmoderno epochos jausenos ir mąstysenos reiškėju lietuvių prozoje (J.Sprindytė). Lietuvių literatūrą Gavelis praturtino intelektualine problematika, išlaisvino ją iš provincialaus uždarumo. Jo tekstai studijuoja sovietinę epochą bei jos padarinius asmenybei ir tautos kultūrai, atskleidžia antihumanišką valdžios esmę, konstatuoja minios žmogaus iracionalią prigimtį, išryškina fatališką instinktų vaidmenį jo gyvenime. Visas kosmosas Gaveliui yra tarytum Dievo klaidos ar jo neteisybės padaras, todėl herojui belieka prometėjiškai kilti į kovą su pačiu kūrėju ir, žinoma, pralaimėti – bent pralaimėjimu įprasminant savo, kaip žmogaus, egzistenciją. Gavelis yra vilnietis, miesto kultūros atstovas, radikaliai atsiskyręs nuo kaimiškosios lietuvių literatūros tradicijos. 1968 m. baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. 1973 m. Vilniaus universitete baigęs fizikos studijas, ketverius metus jis dirbo Mokslų akademijos Fizikos institute, vėliau – „Mokslo ir gyvenimo“ žurnale. Atgavus nepriklausomybę, bendradarbiavo „Respublikos“ dienraštyje (Naujausioji lietuvių literatūra, 143). „Ričardas Gavelis dar 1989 m. vienareikšmiai teigė, kad svarbiausia literatui yra jo tiesioginis darbas – rašymas; jis atmetė inteligento – valstybės ir visuomenės veikėjo tradiciją (siejo ją su rusų kultūra): „Kategoriškai teigiu: vienintelė rašytojo pareiga ir priedermė – gerai rašyti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!