Psichologijos mokslo pradininkai ir priešistorė

Sunku tiksliai apibrėžti psichologiją, kurios tyrimai tokie įvairūs: nuo nervinių ląstelių aktyvumo iki psichoterapijos veiksmingumo. Ji prasidėjo kaip mokslas apie psichiką. Prieš šimtą metų pagrindinis Wilhelmo Wundto naudotas tyrimų metodas buvo introspekcija (savistaba), t.y. savo paties emocinių būsenų bei psichinių procesų analizė. Wundtas sutelkė dėmesį į vidinius pojūčius, jausmus ir mintis. Taigi iki 1920 m. psichologija apibūdinama kaip „mokslas apie psichiką“.
Vadovaujami Johno Watsono, Amerikos psichologai XX a. 2 -ajame dešimtmetyje pakeitė psichologijos apibrėžimą, kuris išliko iki 6 –ojo dešimtmečio. Jie psichologiją pavadino „mokslu apie elgesį“. Elgesį galima stebėti, o mokslas, tvirtino jie, remiasi stebėjimais. Negalima stebėti pojūčių, jausmų ir minčių, tačiau galima stebėti išorinį žmogaus elgesį, kuris pasireiškia reaguojant į išorinius dirgiklius.
6–ajame dešimtmetyje psichologai vėl ima domėtis įsąmonintais ir neįsąmonintais psichiniais procesais. Daugelis psichologų ima tirti, kaip mūsų psichika apdoroja ir išsaugo informaciją. Atsižvelgdami į tai, jog psichologija domisi ir išoriniu žmogaus elgesiu, ir jo vidinėmis mintimis, jausmais, ją apibūdiname taip: psichologija yra mokslas apie elgesį ir psichinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Aišku, ta sistema – nėra žmogus, o tik pastangos dėl jo gerovės (geriau pažinti ir jam padėti), noras perprasti, numatyti, kontroliuoti, keisti.
Šis klausimas apie genų ir patirties indėlį, vadinamoji prigimties – patirties problema, visais laikais buvo aktualus. Aišku, kad įtakos turi ir vidiniai, ir išoriniai veiksniai. Neaišku, kurie jų yra svarbesni ir kaip jie sąveikauja.
Ši diskusija yra sena. Senovės graikų filosofų Platono ir Aristotelio nuomonės skyrėsi. Platonas manė, kad charakteris ir intelektas dažniausiai paveldimi, o įdėjos yra įgimtos. O Aristotelis teigė, kad protą sudaro tik tai, kas į jį per jutimus pateko iš išorinio pasaulio. XVII a. į šią diskusiją įsitraukė filosofai Johnas Locke’as ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!