Psichologijos istorija, raida

Psichologijos istorija, raida Kaip mokslo šaka, psichologija susikūrė 1879 m. kai įsikūrė pirmoji psichologijos tyrimų laboratorija. Ją įkūrė Wundt‘as. Pradėjo asociacijų tyrimus, vaistų poveikio sąmonei tyrimus. Iki to psichologija buvo vadinama „animastika“. Aristotelis – siela neatskiriama nuo kūno Demokritas – IV – V a. pr. Kr. Platonas – dualistinis požiūris į žmogų: siela (idėjos) + kūnas Empirizmas – viduramžių srovė, teigianti, jog mąstymas pažįstamas per patirtį Locke‘as – XVII – XVIII a. psichologijos mokslininkas; žmogus – tabula rasa, idėjos atsiranda patirties keliu Asociatyvinė psichologija – XIX a. Anglija; mąstant idėjos gimsta asociacijų dėka Psichologijos objektas Psichologija – psiche (siela) + logos (mokslas). Terminas buvo pradėtas vartoti VXIII a., o iki to – „animastika“. Tai mokslas apie žmogaus ir gyvūnų psichikos faktus, dėsningumus ir mechanizmus. Psichologija plačiąja prasme, tai žmogaus ir gyvūno psichika. Žmogaus ir gyvūno psichikos skirtumai: gyvūnas nesupranta savo sąmonėje vykstančių reiškinių, t.y. neturi sąmonės. Tačiau gyvūnai turi pasąmonę. 3 pagrindiniai psichikos sluoksniai: • Sąmonė; ją sudaro: jutimas, suvokimas, vaizduotė, jausmai, mąstymas. Tai auštesnioji psichikos forma, būdinga žmonėms. Jos atsiradimą mokslininkai sieja su tuo, kaip žmonės pradėjo dirbti, naudoti įvairius įrankius siekiant tikslo ir pan. • Pasąmonė; visi procesai vykstantys sąmonėje, kurių žmogus nesupranta, nesuvokia. Z. Freudas pasamonę laikė svarbiausiu žmogaus veiklą ir jutimus nulemiančiu veiksniu. Svarbią pasamonės dalį sudaro paveldėti, instinktyvūs polinkiai, tokie kaip gyvybės išlaikymo, savisaugos, dauginimosi ir pan. Jie eina iš kartos į kartą. Pasamonę taip pat sudaro ir neįsisąmoninti troškimai, neįgyvendinti ketinimai, norai ir pan. Tai, ką žmogus bijo iškelti viešumon. • Savimonė; žmogaus išskyrimas iš aplinkos, savo santykio su pasauliu suvokimas, savo minčių, jausmų, norų, interesų vertinimas. Pirmą kartą žmogus save įsisamonina apie antruosius savo gyvenimo metus. Kai vaikas supranta, ka kažką daro būtent su juo ir kai ima save vadinti „aš“. Su savimonės atsiradimu, atsiranda 2 jausmai: gėda ir pasididžiavimas. Visi psichikos reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir vaidmeniu asmenybės veikloje. Pagal tai jie skiriami į: • Psichikos procesus; tai dinamiški, dažniausiai besikeičiantys psichikos reiškiniai, kurie prasideda veikiant išorinėms ar vidinėms paskatoms ir baigiasi joms nutrūkus. • Psichines būsenos; tai reiškiniai šiek tiek pastovesni už procesus ir jie susiję su psichosomatiniais pakitimais (psichologiniai pakitimai sukelia kūno pakitimus). • Psichines ypatybes; tai sąlygiškai pastovūs reiškiniai, nepriklausantys arba nedaug priklausantys nuo konkrečių situacijų. Sąmonės būsenos: • Miegas ir sapnai. Miego stadijos: lėtėja smegenų elektrobangos ir žmogus pereina į pirmąją miego fazę (negilus miegas, trunka apie 2 minutes; gali kilti įvairių vaizdinių primenančių haliucinacijas), po to antroji miego fazė (trunka 20 minučių, sustiprėja smegenų veikla, žmogų nesunku pažadinti, tačiau atsibudęs nebūna pailsėjęs), per trečiąją fazę smegenų bangos vėl lėtėja (trunka apie kelias minutes) ir žmogus pereina į ketvirtąją miego fazę kai smegenys skleidžia lėtas bangas (trunka apie 30 minučių, žmogų pažadinti sunku; šioje stadijoje gali šnekėti, vaikščioti), grįžtama į trečiąją, po to į antrąją fazes ir patenkama į REM fazę (greitų akių judesių) – tuomet žmogus ima sapnuoti, pagreitėja pulsas, kvėpavimas ir ima greitai judėti akių obuoliai (jie praneša apie sapno pradžią); REM miego fazė grįžta atgal ir kaitaliojasi tarp antrosios ir ketvirtosios, REM fazių. Tuomet REM fazė palaipsniui ilgėja. Rečiau sapnuoja drovūs, turintys bendravimo sutrikimų žmonės. • Svajonės, fantazijos, meditacija. Jos padeda pasiruošti ateities įvykiams, padeda nepatirti streso nuteikiant save. Tai kaip tam tikra psichoterapija. Vaikams padeda prisitaikyti prie suaugusiųjų pasaulio, o suagusieji gali įgyti tam tikrą patirtį jei žinoma negyvens vien svajonių pasauly. Meditacijos poveikis irgi yra nemažas, gali veikti reabilitaciniu poveikiu. • Hipnozė. Padidėjęs įtaigumas, kai kito žmogaus įtikinėjimai ar nurodymai gali sukelti užhipnotizuoto asmens veiksmus, vaizdinius ar prisiminimus. Tačiau gali kilti ir tokie vaizdiniai, kurių iš tiesų nebuvo ar iškreiptoj formoj. • Būdravimo būsena. Kai esame budrūs. Psichologijos mokslo šakos Bendroji prichologija – tiria bendruosius psichikos dėsningumus, įtvirtina svarbiausias psichologines sąvokas, pagrindžia tyrimo principus ir metodus. Diferencinė psichologija – tiria individų ir jų grupių skirtumus ir tų skirtumų priežastis bei pasekmes. Raidos psichologija – tiria psichikos procesų pokyčius nuo gyvybės užsimezgimo iki mirties. Pedagoginė psichologija – tiria psichikos dėsnius ir reiškinius, kurie pasireiškia mokymosi procese, taip pat padeda nustatyti ugdymo metodų pasirinkimo kriterijus. Darbo psichologija – tiria dirbančio žmogaus psichinės veiklos ypatumus. Medicinos psichologija – apima ligonio ir gydytojo tarpusavio santykius; taiko psichologines žinias medicinoje. Personalo – ligonio santykiai. Klinikinė psichologija – tiria žmogaus elgesio sutrikimus, taip pat nesugebėjimo prisitaikyti prie aplinkos sąlygų atvejus, nenormalaus vystymosi atvejus bei ieško priemonių šių sutrikimų korekcijai. Socialinė psichologija – tiria psichikos reiškinius atsirandančius žmonėms bendraujant įvairiose organizuotose ir neorganizuotose grupėse. Specialioji psichologija – tiria dėl nervų arba kūno sistemos trūkūmų sutrikusios psichikos raidos žmones: tiflopsichologija (aklųjų ir silpnaregių), surdopsichologija (kurčiųjų ir neprigirdinčių), oligofrenopsichologija (silpnapročių, lėtesnės psichinės raidos). Psichoanalizė Atsirado 19 a. pab. ir pradėjo tirti žmogaus potraukius, poreikius, emocijas. Žmogaus gyvenimo pradu laikė įgimtus poreikius. Z. Freudas (1856 – 1939) – žymiausias atstovas, austrų psichologas. Buvo mediku, vertėsi privačia praktika. Jo specializacija buvo – nerviniai sutrikimai. Pastebėjo, kad ne visi nerviniai sutrikimai gydomi tik medicininiais būdais. Pirmasis pradėjo taikyti hopnozę gydant nervinius sutrikimus. Analizavo sapnus, siedamas juos su fantazijomis, neišsakytais pilinkiais. Be kita ko: • Atrado pasamonę • Ėmė taikyti laisvųjų asociacijų metodą (pacientų prašoma atsipalaiduoti ir kalbėti viską, kas šauna į galvą, net ir trikdančius, nemalonius ar banalius dalykus tam, kad susidariusi minčių grandinė atvestų į paciento pasąmonę) • Pastebėjo, kad biologiniai instinktai turi didelės įtakos žmogaus poelgiams (ypač pabrėžė seksualinį poreikių ir agresijos vaidmenį) Freudo teorija yra kritikuojama, nes jis rėmėsi tyrimais, taikytais žmonėms su sutrikusia psichika, sveikiems žmonėms. Freudas teigė, kad seksualinis potraukis siekia prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti, o sąmonė savo ruožtu gali tuos polinkius ir potraukius kontroliuoti, o prieštaraujančius žmogaus mąstysenai ir elgsenos normoms – vėl „išstumti“ į pasąmonę. Kitaip tariant, žmogaus asmenybė kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Pagal Freudą žmogaus asmenybės struktūrą sudaro: • Id (sudaro visi užslopinti pasąmoniniai troškimai – visi pasąmonės impulsai, norai ir pan. Pagrindinė „id“ funkcija – siekti malonumo) • Ego (pagrindinė „ego“ funkcija – suderinti „id“ troškimus su „superego“ reikalavimais. Tai tikrasis „aš“, sąmonės centras) • Superego (visos išorinės, iš išorės ateinančios taisyklės ir moralinės normos. Bet tai dar nėra sąžinė, nes kyla iš išorės veiksnių ir reikalavimų) Žmogus dažnai patiria nerimą, kuris kyla iš minėtos struktūros. Tuomet žmogus ginasi. Pagrindiniai gynybos mechanizmai: • Regresija – žmogus pradeda elgtis kaip jaunesnis asmuo. Pvz.: suagęs žmogus jausdamasis nesaugus gali nebepriimti tam tikrų sprendimų, kuriuos anksčiau sugebėjo priimti; vaikas gali vėl imti šliaužioti, čiulpti pirštą ar prašyti čiulptuko ir pan. • Represija – kai nerimą sukeliantys norai tikslingai arba netikslingai išstumiami į pasąmonę (taip pat troškimai, prisiminimai gali būti neigiami, išstumiami). • Sublimacija – trokštamo, bet nepasiekiamo troškimo/poreikio pakeitimas socialiai priimtinu. Pvz.: kai žmogus labai supyksta, tai vietoj to, kad išreikštų agresiją, ima tvarkytis, žaisti kompiuteriu ir pan. • Projekcija – siekimas matyt nemalonų savo asmenybės bruožą kituose asmenyse. • Introjekcija – kitų žmonių vertybių perkėlimas į save. • Izoliacija – žmogus pasijutęs nesaugiai pasišalina nuo supančio pasaulio. • Intelektualizacija – nerimą kelianti situacija nagrinėjama tikrai teoriškai. Pvz.: nesiima konkrečių veiksmų, bet suprojektuoja ją teoriniam lygmeny. • Racionalizacija – nesąmoningai kuriami save pateisinantys aiškinimai taip nuslepiant nuo savęs tikrąsias savo poelgių priežastis. Freudas skyrė du pagrindinius instinktus – gyvybės ir mirties. Abu jie reiškiasi kartu; pirmasis skatina kurti, tobulėti, tuo tarpu antrasis skatina griauti ir grįžti į ankstesnį vystymosi lygmenį. Kuomet pasireiškia pastarieji, Freudas grįžta į vaikystės tyrimą. Freudas taip pat sukūrė savas raidos stadijas pagal tai, kaip žmogus patiria malonumą tam tikrame metų tarpsnyje: • Iki 1,5 m. – Oralinė stadija: vaikas patiria malonumą burna (čiulpdamas, kąsdamas ir pan.). Jei kūdikis per anksti atpratinamas nuo buteliuko ar krūtinės, tai vėliau gali imti rūkyti ir pan. • 1,5 – 3 m. – Analinė stadija: vaikas patiria malonumą tuštindamasis. Gali kilti problema, jei tėvai verčia laikytis griežtų higienos normų, pvz. eiti ant puoduko; tuomet gali vėliau išsivystyti šykštumas. • 3 – 6 m. – Falinė stadija: berniukai pajaučia priešiškumą savo tėvui ir konkuruoja su juo dėl mamos dėmesio (edipo kompleksas). Freudo šalininkai tą patį teigė ir apie mergaites, bet pats Freudas apie tai nešnekėjo. Mergaitėms – elektros komplesas. Sprendimas: mergaitė turi perimti mamos elgesio modelį, o berniukai – tėčio. Veikti kartu su mama ar su tėčiu. Šioje stadijoje suvokiamas lytinis tapatumas (vyras ar moteris). • 6 – 12 m. – Latentinė stadija: ramus periodas, visas dėmesys skiriamas mokymuisi be trikdžių. • Nuo 12 m. – Genitalinė stadija: vidinės problemos, bendravimas su priešingos lyties atstovais. Humanistinė psichologija 1960 m.: Maslou, Combs, Rogers. Į žmogų žiūri kaip į vieningą esybę, apdovanotą laisve, kūrybinėmis galiomis. Ėmė gilintis į savojo „aš“ ir savo egzistavimo pažinimą, kitu aspektu pažiūrėjo į veiklos motyvus. Humanistai teigė, kad motyvų hierarchijoje svarbiausias yra siekimas realizuoti žmoguje glūdinčias potencijas. Maslou sukūrė poreikių piramidę. Jis teigė, kad pozityvi žmogaus prigimtis atsiskleidžia savaime, jei bręsdamas asmuo gali įgyvendinti pagrindinius savo poreikius. Vaikas norės būti geras, kurti, jei galės save realizuoti. Piramidė susideda iš 5-ių lygmenų pradedant nuo apačios: 1. Fiziologiniai poreikiai: kvėpuoti, valgyti ir pan. 2. Saugumo poreikiai: dėl savo ateities, dėl darbo, mokslo, būsto ir kartu fizinis saugumas. 3. Bendravimo, pripažinimo, meilės poreikiai 4. Dvasiniai/intelektiniai poreikiai 5. Savirealizacijos poreikiai Visi aukštesnio laipsnio laipteliai kyla tik tuomet, kai patenkinti žemesnieji, bet tai tik pagal Maslou; vėlesni mokslininkai sakė, kad gali būti patenkinti aukštesni ir be žemesniųjų. Rogers‘o pagrindinės idėjos: Pagrindinis dėmesys skirtas harmoningam žmogui, t.y. tokiam, kuris yra atviras savo vidiniam ir išoriniam patyrimui (ne tik pripažįsta savo stipriasias savybes, bet nebijo pripažinti ir neigiamų asmenybės bruožų). Priima save tokį, kokiu jis yra, be to, toks žmogus gyvena egzistenciniu – kiekvieną akimirką įsisavina „čia ir dabar“. Taip pat iš daugelio elgesio būdų toks žmogus pasirenka tinkamiausią. Visos žmogaus verybės slypi jo prigimtyje, tik reikia sudaryti tinkamas sąlygas joms skleistis. Bet koks savo prigimties slopinimas tampa tam tikru rėmu asmnybės vystymuisi. Geštalt-psichologija (pavidalo) Šios teorijos pradininku 19 a. laikomas Vertheimeris. 20 a. atstovai – Pearls‘as, Lewin‘as. Vertheimeris tyrė suvokimo procesus. Jis pastebėjo, kad mokiniai aklai taiko matematines taisykles ir formules, nesuprasdami kodėl. Todėl pakeitus tam tikras sąlygas, jie nebesupranta kaip taikyti jau išmoktą dalyką, nes nesuvokė esmės. Jis padarė eksperimentą su 5-ių metų mergaite ir padarė išvadą, kad geras supratimas yra varomoji suvokimo jėga – „geras geštaltas“. Į žmogų žiūrėjo, kaip į vientisą būtybę, neskirdami mąstymo nuo jausmų ir kitų psichologinių procesų ir teigė, kad negalima lavinti tik vienos žmogaus asmenybės dalies, reikia dirbti struktūriškai. Taip pat teigė, jog suvokimas – tai regėjimo lauko pertvarkymas į gerą pavidalą. Pearls‘as sukūrė „geštalt terapiją“ ir jis skyrė dėmėsį tam, jog žmogus suvoktų savo vientisumą, priimtų save tokį, kokiu jis yra. Tuomet jis galės vystytis ir gerai gyventi. Šios terapijos idėjos buvo taikomos ir praktikoje, ypač mokyklose. Trūkumai: • Fizinių sistemų dėsningumai buvo taikomi psichiniams reiškinias aiškinti; • Ignoravo praktinės žmogaus sąveikos su išoriniu pasauliu reikšmę psichinių procesų formavimuisi; • Ignoravo individo aktyvumo reikšmę mąstymui. Kognityvinė (pažinimo) teorija Psichologai ėmė gilintis į psichinius suvokimo, dėmesio, atminties ir mąstymo procesus, į kalbos struktūrą ir žodžių bei sakinių generavimą. Ž. Pježė (1896 – 1980) – pagrindinis autorius; dirbo Ciūricho universitete, psichologijos laboratorijoj. Tyrė vaikų intelektą ir mėgino nustatyti nuo kokio amžiaus vaikai gali į pateiktus klausimus atsakyti teisingai. Pastebėjo, kad panašaus amžiaus vaikai daro panašias klaidas, todėl ėmė į tai gilintis ir padarė išvadą, kad tai, ką vaikai supranta priklauso nuo jų sugebėjimų, o ne nuo to, ką jie jau išmoko. Vaikų biologinį amžių siejo su jų intelektu. Jei vaikas bus mokomas kažko per anksti, jis to neįsisavins, o tik automatiškai įsimins nesuvokdamas prasmės. Autorius sukūrė kognityvinę raidos teoriją: • Iki 2 m. – Sensomotorinis periodas: vaikas pažįsta pasaulį per lytėjimą ir judėjimą; 2 m. pab. – pradeda vaikas prisiminti ir įsivaizduoti • 2 – 6 m. – Ikioperacinis periodas: pasauliui pažinti vaikas naudoja simbolinį mąstymą, t.y. jau susieja daiktą su jo simboliu; mąstymas yra egocentriškas, t.y. vaikas mano, kad visi žmonės pasaulį suvokia taip pat kaip ir jis; 6 – 7 m. – vaikas ima suprasti kitų žmonių požiūrį • 7 – 11 m. – Konkrečių operacijų periodas: vaikas logines operacijas taiko konkretiems objektams, t.y. jis jau mokosi skaičiuoti ir pan. • Nuo 11/12 m. – Formalių operacijų periodas: vaikas įžengia į paauglystę ir ima mąstyti abstrakčiai, t.y. jau gali kurti hipotezes, spręsti loginius uždavinius, suvokti indukcinį/dedukcinį metodus ir pan. Autorius manė, kad 15/16 m. žmogus pasiekia mąstymo viršūnę, o kuo toliau, tuo labiau lėtėja jo sprendimų priėmimas. Kiti pasiekėjai teigė, kad šalia minėtų stadijų egzistuoja dar viena, 5-oji, kurią pavadino „problemų radimo/įžvelgimo stadija“ – kad galėtų kurti, žmogus turi pirma įžvelgti tam tikrą problemą, o tam reikalingas specifinis sugebėjimas, aukštesnis už 4-osios stadijos sugebėjimus. Biheviorizmas Bihevioristai nelaikė sąmonės psichologijos objektu ir tyrė gyvūnams būdingą organizmo reakciją į stimulą: S (stimulas)  R (reakcija). Dž. Votsonas teigė, kad žinant, kokie stimulai ir kokiomis aplinkybėmis sukelia atitinkamas reakcijas, galima numatyti elgseną ir ją kontroliuoti. Tačiau vėliau buvo pastebėta, kad į tuos pačius stimulus skirtingose situacijose yra reaguojama skirtingai. Taigi, tie skirtumai priklauso nuo tam tikro nežinomo išorės faktoriaus – tarpinio kintamojo (S  x  R). Biheviorizmas atmetęs sąmonės problemas, susikoncentravo į mokymosi mechanizmų tyrimą. Daugiausiai dėmesio skiria tam, kaip žmogus elgiasi ir kokios aplinkybės priverčia jį vienaip ar kitaip elgtis. Iš tiesų, ši teorija gana veiksminga, nes tiriama daug situacijų, atliekama daug eksperimentų. Tačiau teorija ir nemažai kritikuojama, nes manoma, kad pasikeitus elgesiui, nebūtinai išnyksta problema. Kitaip tariant bihevioristai mažai dėmesio skiria vidinėm problemom. Teigė, kad naujų elgesio formų išmokstama dviem būdais: 1. Klasikinės sąlyginės reakcijos būdu (pagrindinis eksperimentas su šviesa – uždegus šviesą, duodamas maistas) 2. Operantinio sąlygojimo būdu (Skineris daugiau nagrinėjo; sakė, kad žmogus atitinkamai elgiasi priklausomai nuo to ar praeityje už panašų elgesį jis buvo skatinamas ar baudžiamas. Pasisakė prieš bausmių naudojimą mokyklose. Geriau paskatinti už tinkamą elgesį, nei bausti už netinkamą. 1904 m. išvystyta teorija. Skiriant bausmę abi pusės jaučiasi nemaloniai, be to, baudžiantysis yra pasmerkiamas aplinkinių) Asmenybė Asmenybė pasižymi tam tikrom savybėm, skiriančiom vienus nuo kitų, kita vertus ir žmones nuo gyvūnų. Z.Freudas: brandi asmenybė yra ta, kuri sugeba mylėti ir dirbti. Allport‘as: brandi asmenybė pasižymi: išsivysčiusia savimone, sugebėjimu šiltai bendrauti su žmonėmis, savęs pripažinimu, realiu tikrovės supratimu ir sumanumu, savęs pažinimu ir humoru, gyvenimo filosofijos turėjimu. Maslou: brandi asmenybė turi turėti kokią nors misiją gyvenime. Adler‘is: brandumas nustatomas pagal visuomeninį jautrumą (simpatiškumą, draugiškumą gyvoms būtybėms, jų idėjų ir pažiūrų vertinimą ir savo pažiūrų neprimetimą). Tokią asmenybę siejo su demokratiškumu. Erikson‘as: brandžios asmenybės bruožai: pasitikėjimas savimi, autonomiškumas, iniciatyva, intymumas, kompetencija, tapatumas, generatyvumas, integracija. J. Pikūnas: brandi asmenybė pasižymi 13 bruožų: skirtingas reagavimas (į įvairias situacijas), tarpusavio priklausomybė (tik pabuvęs nepriklausomu žmogus nori būti priklausomu), dalyvavimo aktyvumas (visose įdomiose jam srityse), įžvalgus žinių ir patirties perdavimas (nori perduoti savo žinias ir patirtį kitiems), savo patirties pritaikymas, jautrumas kitų poreikiams, konstruktyvios išeitys iš frustracijos (kai tikimasi vieno, o rezultatas ne toks, tai jaučiamas nepasitenkinimas, nuleidžiamos rankos), savikontrolė, noras imtis atsakomybės, moralinė branda, pasitikėjimas savimi, pusiausvyra tarp emocianalaus ir racionalaus (tarp jausmų ir proto), gyvenimo filosofijos turėjimas. Dabartinės psichologijos teorijos nurodo tokius žmogaus tapsmo asmenybe kriterijus: • Savimonės atsiradimas • Savarankiškumo atsiradimas • Pasireiškia tam tikra motyvų hierarchija, atsiranda vyraujantys motyvai • Pasireiškia atsakomybė už savo poelgius Asmenybės teorijos Hipokrato teorija: • Sangvinikas • Cholerikas • Melancholikas • Flegmatikas Šis skirstymas priklauso nuo skysčių organizme santykio (kraujo, tulžies, juodosios tulžies ir gleivių). Krečmeris suskirstė žmones į keturis kūno sandaros tipus ir teigė, kad tarp kūno sandaros ir charakterio tipo yra ryšys, o taip pat ir tarp kūno sandaros ir psichikos ligų. • Piknikiškasis (nutukęs) • Atletiškas (raumeningas) • Asteniškas (liesas) • Displastinis (nukrypęs nuo tų trijų) Šeldonas taip pat ieškojo kūno sandaros ir temperamento ryšio. Pagal jį endomorfinis kūno sudėjimas (statinaitė) siejasi su asmens atsipalaidavimu. Mezomorfinis (V, atletiškasis) rodo atkaklaus būdo bruožus. Ektomorfinis (ištįsęs) reiškiasi intravertiškumu, t.y. daug dėmesio skiriantis savo nagrinėjimui; pakankamai silpnas. Psichodinaminių asmenybės teorijų požiūriu asmenybės bruožus lemia dviejų priešingų jėgų susidūrimas. Gali viena jėga glūdėti asmenyje iš prigimties (Jungas, Freudas), o antra – iš socialinių taisyklių. Bruožų teorijos atstovai mano, kad asmenybės elgesį nulemia jos nuolatiniai bruožai (agresyvumas, švelnumas, autonomiškumas ir pan.). Eysenck‘as teigė, kad asmenybių elgesį galima paaiškinti dviem genetiškai nulemtais kriterijais: ekstraversija – intraversija ir emociniu pastovumu – nepastovumu. Pagal tai žmonės skirstomi į keturias grupes: • Jei intravertas ir emociškai nepastovus, tai melancholikas (pasiduodants nuotaikai, nerimastingas, nelankstus, rimtas, pesimistas, santūrus, nelinkęs bendrauti) • Jei ekstravertas ir emociškai nepastovus, tai cholerikas (įžeidus, agresyvus, lengvai sudirginamas, permainingas, impuslyvus, optimistas, aktyvus) • Jei intravertas ir emociškai pastovus, tai flegmatikas (pasyvus, atsargus, mąstantis, taikus, susitvardęs, patikimas, pastovaus, santūraus būdo, ramus) • Jei ekstravertas ir emociškai pastovus, tai sangvinikas (socialus, draugiškas, kalbus, užjaučiantis, linksmas, nerūpestingas, energingas, neatsargus, linkęs vadovauti) Kiti autoriai su šia klasifikacija nesutiko ir pateikė „Penketo svarbiausių veiksnių“ (Big five) modelį: • Emocinis pastovumas (ramus/nerimastingas, saugus/nesaugus, patenkintas/savęs besigailintis) • Ekstraversija (linkęs bendrauti/atsiskyręs, mėgstantis juokauti/rimtas, jausmingas/santūrus) • Atvirumas (lakios vaizduotės/praktiškas, mėgstantis įvairovę/rutiną, savarankiškas/komformistas) • Sutarimas su kitais (geraširdis/negailestingas, pasitikintis/įtarus, paslaugus/nelinkęs bendradarbiauti) • Sąžiningumas (veiksmingas/neveiksmingas, rūpestingas/nerūpestingas, susivaldantis/impulsyvus) Lietuvos psichologo L.Jovaišos asmenybės teorija teigė, kad asmenybę reikia nagrinėti trim aspektais: • Asmenybės kryptingumas, kuris atsiskleidžia per jos elgesio motyvus (svarbiausia) • Asmenybės veiklos formos, kurias nulemia temperamentas ir charakteris • Asmenybės galimybės priklausančios nuo žmogaus gabumų ir patirties Temperamentas Pirmasis apie tai ėmė kalbėti Hipokratas dar kartą susiedamas jį su kūno skysčiais. Temperamento savybėms būdinga: • Jos lieka tos pačios įvairiose veiklos rūšyse • Jos išlieka santykinai pastovios visą žmogaus gyvenimą • Jos jungiasi tarpusavyje ne atsitiktinai, o dėsningai ir sudaro tam tikrą struktūrą, kuri nusako temperamento tipą Dabartinėje psichologijoje žmogus priskiriamas tam tikram temperamentui pagal tam tikras savybes: • Jautrumas (sprendžiama iš išorinio poveikio jėgos reikalingos psichinei reakcijai sukelti) • Reaktyvumas (jį parodo žmogaus emocinių išgyvenimų, kuriuos sukėlė vienodi vidiniai ir išoriniai poveikiai, stiprumas); ryškiausia reaktyvumo išraiška yra jautrumas • Aktyvumas (jį apibūdina tai, kaip žmogus veikia aplinkinių pasaulį bei kaip įveikia kliūtis ir siekia tikslo) • Reaktyvumo ir aktyvumo santykis (parodo, kas labiau įtakoja žmogaus gyvenimą: atsitiktinės aplinkybės ar jis pats) • Reakcijos tempas (kaip greitai žmogus reaguoja, suvokia, mąsto, juda ir pan., bei kaip greitai veikia pažinimo procese) • Plastiškumas ir rigidiškumas (plastiškumas – prisitaikymas prie aplinkos, rigidiškumas – neprisiderinimas prie aplinkos ir jos poveikio) • Ekstravertiškumas/intravertiškumas XX a. pradžioje rusų mokslininkas Pavlovas suskirstė temperamentą į keturis tipus: • Sangvinikas (jei žmogus stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, paslankus) • Cholerikas (stiprus, neišlaikantis pusiausvyros, vyrauja jaudinimo procesai) • Flegmatikas (stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, inertiškas) • Melancholikas (silpnas) Mokslininkas išskyrė tik savybes, kurias galima susieti su Hipokrato temperamento skirstymu. Charakteris Tai individualių savybių visuma, pasireiškianti kasdieninėje žmogaus veikloje savitais jo elgesio būdais. Charakterio bruožai išreiškia žmogaus nuostatas į: • Žmones (nuoširdumas, pakantumas ir pan.) • Darbą (darbštumas, punktualumas, tingumas ir pan.) • Daiktus (taupumas, šykštumas, tvarkingumas, nevalingumas ir pan.) • Save patį (pasitikėjimas savimi, kuklumas, savimeilė, drovumas, savikritiškumas ir pan.) Tarpusavyje susiję charakterio bruožai sudaro tam tikrą struktūrą ir yra vadinami „požymio kompleksais“ arba „simptomokompleksais“. Charakteris turi ryšį su: • Poreikiais ir interesais (nulemia sumanymus, veiklos kryptį, jausmus) • Intelektu (nulemia kūrybiškumą, išradingumą, atvirumą naujovėms) • Valios savybėm • Jausmais • Temperamentu (temp. yra įgimtas ir įtakoja charakterio bruožus nuo pat gimimo) Charakterio savybės (pagal ką žmonės skiriasi): • Pilnumas (rodo žmogaus įvairiapusiškumą) • Vientisumas (išreiškia žmogaus žodžių ir darbų vientisumas) • Jėga (parodo žmogaus energiją, kaip jis moka apginti savo įsitikinimus) • Originalumas (kiek žmogus yra savitas) • Pusiausvyra (kiek žmogus emociškai yra pastovus) Charakterio nukrypimai: • Hipertiminis (optimistiškai žiūri į gyvenimą, energingas, geri veiklos rezultatai, trokšta veiklos, naujovių, jautrus, geros nuotaikos, judrus ir dažnai nežiūri rimtai į svarbius dalykus, dažnai pažeidžia dorovines ir moralines normas, praranda pareigos jausmą, nejaučia savo kaltės dėl to, kad yra labai energingas) • Epileptoidinis (lėtas mąstymas, daug dėmesio skiria nereikšmingoms detalėms, dažnai prasiveržia pyktis, irzlus, kerštingas, labai užsispyręs, nepasitiki kitais, agresyvus, linkęs konfliktuoti) • Isteroidinis (noras atkreipti į save dėmesį, sužavėti savo išvaizda ar iškalbingumu, mėgsta girtis padarytais ar nepadarytais darbais, nesuvokia tikrovės, gali pažadėti neįmanomų dalykų, elgesiui būdingas egoizmas, nenuoširdumas, tuštybė) • Silpnavališkas (linkęs į malonumus) • Konformistinis (nesavarankiškumas priimant sprendimus) • Šizoidinis (įsigilinimas į save, mažai dėmesio skiriama aplinkai, blogai suvokia tai, kas vyksta aplink, mėgina primesti savo nuomonę) • Senzityvus (baikštus, linkęs panikuoti, bijo pavojų, labai reaguoja į gandus, nuomones ir pan.) Sugebėjimai ir Gabumai Sugebėjimai – tai visuma žmogaus individualių savybių, kurios lemia sėkmę tam tikroje veiklos srityje ir pasireiškia tai veiklai būtinų žinių mokėjimu ir įgūdžių dinamika. Sugebėjimų savybės: 1. jie skiria vieną žmogų nuo kito; 2. jie padeda pasiekti gerų veiklos rezultatų; 3. jie nesutapatinami su žmonėmis, mokėjimu ir įgūdžiais; 1785 m. pradėti sugebėjimų tyrimai. Sugebėjimai pasireiškia ankstyvame amžiuje. Kai sugebėjimai nėra lavinami, jie neišnyksta, bet yra giliai užslepiami. Gabumai – apibrėžiami kaip užuomazgų, tam tikriems sugebėjimams vystytis, visuma. Visi sugebėjimai skirstomi į tris grupes: 1. Bendrieji sugebėjimai (susiję su suvokimo, dėmesio, atminties, mąstymo ir kitais psichinių procesų ypatumais. Jie reikalingi bet kokiai veiklai (be šių sugebėjimų žmogus nemokėtų sutelkti dėmesio)); 2. Specialieji sugebėjimai (tai sugebėjimai vykdyti kokią nors veiklą. Gali būti skirstomi į matematinius, pedagognius, literatūrinius ir kt.); 3. Specifiniai sugebėjimai (tai sugebėjimai labai siaurai veiklos sričiai (absoliuti muzikinė klausa, matematiniai ypatingi gebėjimai ir kt.)). Dar sugebėjimai skirstomi psichinių procesų pagrindu į tris grupes : 1. Percepciniai sugebėjimai – susiję su erdvinių santykių suvokimu. Pasireikšti gali subtiliu garsų, spalvų, kvapų skyrimu. 2. Psichomotoriniai sugebėjimai susiję su psichikos veiksmais ir judesiais (pvz. Mašinos vairavimas). 3. Intelektiniai sugebėjimai – tai tokie, kurie skirti mokslinei veiklai, spręsti problemas, bendrauti, planuoti, numatyti savo veiksmus ir t.t. Intelektas Intelektas buvo tapatinamas su žiniomis. Intelektas parodo žmogas sugebėjimą adaptuotis ir tai yra visų sugebėjimų visuma. Intelektų tyrimai atsirado XIX a. pradžioje. Buvo tiriama ir teigiama, kad „kuo didesnė galva, tuo daugiau proto“. Buvo tiriama kiek intelektas paveldėtas, kiek ne. Šternas teigia, kad intelektas sudarytas tarsi iš dviejų intelektų : 1. Fliuktuojantis (kintantis); 2. Pastovus. Jis pasiulė: IQ = MA(mental age)/EA * 100%. Binetas Simonas sukūrė pirmus intelekto testus. Kintantis intelektas susijęs su sprendimų priėmimu, neįprastomis, naujomis sąlygomis, su problemų sprendimu, su mąstymo greičiu, su sugebėjimu įsivaizduoti ir pan. Intelekto didžiausias išsivystymo lygis paauglystėje, o po to vis mažėja. Pastovus intelektas. Susijęs su žiniomis, patirtimi, įgūdžiais, tradicijų žinojimu, išmanymu. Pažinimo procesai Dėmesys – žmogaus sutelktumas ir kryptingumas tam tikru momentu. Kryptingumas reiškia tam tikros veiklos pasirinkimą ir jos vykdymą. Sutelktumas – įsigilinimas į konkrečią veiklą ir atsiribojimas nuo kitų veiklos sričių. Dėmesio funkcijos: 1. Reikšmingų įvykių atranka ir nereikšmingų ignoravimas; 2. Sutelktumas; 3. Psichikos veiklos su vienu objektu stabilumas; 4. Veiklos reguliavimas ir pasirengimas būsimiems įvykiams. Svarbiausias dėmesio uždavinys atlikti atrenkamąją funkciją. Dėmesio rūšys: 1. Išsklaidytos arba difuziškos; 2. Atrankinis arba selektyvus (pagal tai kiek pažinimo procesuose dalyvauja valia, dėmesys gali būti valingas ir nevalingas). 3. Savaimingas dėmesys pavalinis (pasireiškia tais momentais, kai žmogus dėmesį būna sutelkęs į vieną dalyką). Dėmesys priklauso nuo santykinės dirgiklio jėgos ir nuo dirgiklio jėgos santykio su kitų dirgiklių jėga. Svarbus faktorius dėmesiui atkreipti yra daikto naujumas. Pagal sritis į kurias dėmesys sutelkiamas, jis yra skirstomas: • Sensorinis; • Motorinis; • Intelektinis. Sensorinis pasireiškia kai mūsų veikla susijusi su juntamais, suvokiamais objektais. Motorinis pasireiškia tada kai dėmesys sutelkiamas į judesius ir pusiausvyros palaikymą. Intelektinis susijęs su mokymusi, samprotavimu, planų kūrimu, problemų sprendimu. Dėmesys pagal tai į kur jis nukreipiamas yra skirstomas į vidinį ir išorinį. Dėmesio ypatybės: • Apimtis – objektų kiekis, kurį apima dėmesys vienu metu juos suvokiant; • Dėmesio intensyvumas – sutelktumas į vienus objektus ir atitrūkimas nuo kitų. Labai sutelktas dėmesys vadinamas koncentruotu, o menkai sutelktas – išblaškytu. • Dėmesio paskirstymas – dėmesys, kuris leidžia žmogui atlikti kelias veiklas vienu metu. • Dėmesio svyravimas – periodiškas dėmesio atitraukimas ir grąžinimas prie to paties objekto. Dėmesio skirtumai: 1. Pagal dėmesingumą – dėmesingi ir išsiblaškę žmonės; skiriamos kelios išsiblaškymo rušys: ◦ Tikrasis išsiblaškymas (pasireiškia dėl nuovargio, dėl miego stokos, susijaudinimo, ligos); ◦ Pseudo išsiblaškymas (pseudo būsena, priešinga išsiblaškymui ir susijusi su labai stipriu įsigilinimu į kokį nors vieną dalyką). Jutimas ir Suvokimas Jutimas – tai ką jaučiam ir priimam įvairiais poreikiais. Suvokimas – kai visa tai suvokiam. Mažiausias dirgiklio stiprumas, kuris jau sukelia pojūtį vadinamas žemutine absoliučia jautrumo riba (mažiausia šviesa kurią pagaunam ir pan.) Didelė dirgiklio jėga, kuriai esant pojūtis išnyksta arba pakinta kokybiškai vadinama – aukštutine absoliučia jautrumo riba.(pvz. Kada garsas pereina į skausmą). Mažiausias dirgiklio stiprumo pakitimas, kuris sukelia vos pastebimą pojučių pakitimą, vadinamas pojūčių skirimo riba (garsų, šviesos pasikeitimas ir pan.) Jutimo organams būdinga adaptacija – jautrumo kitimas, priklausantis nuo dirgiklio ir aplinkos sąlygų pasikeitimo (pvz. Iš tamsaus į šviesų kambarį ateinam – turi praeiti kažkiek laiko, kol ką nors ižvelgiame, adaptuojamės). Sensivilizacija – tai reiškinys, kai jutimo organų jautrumas padidėja, jeigu tuo pat metu dirginamas ir kitas jutimo organas. Sinestezija – tai reiškinys kai vienos rūšies dirginimas sukelia kitos rūšies pojūtį (pvz. Dirginam klausą, o matom akimis – kai kas nors pasakoja, vaikas gali įsivaizduotim kad jis tai yra matęs). Jutimas apibrėžiamas kaip kaip procesas, kuris vyksta, kai jutimo organus dirgina aplinkos arba vidaus dirgikliai. Pojūtis – tai vaizdus tikrovės objektų atsispindėjimas sąmonėje. Pojūčiai gali būti: regos, klausos, lytėjimo, skonio, uoslės, kinesteziniai, statiniai, organiniai (alkis, truškulys ir kt.). Suvokimas – tikrovės daiktų ar reiškinių vaizdas mūsų sąmonėje, kai jie tiesiogiai veikia mūsų jutimo organus. Suvokimo susidarymą lemia mūsų pojūčiai. Patirimo įtaka suvokimui vadinama operacija (pvz. Skirtingus žodžius žmonės suvokia skirtingai, pvz. „šaknis“ – matematikas ir filosofas supras šio žodžio reikšmę skirtingai. Suvokimo ypatybės: • Visybiškumas (kai detalės leidžia sujungti kažkokį objektą į vientisą dalumą – kitaip – atskirų deltalių jungimas); • Konstantiškumas (mes suvokiam daikto dydį tuomet kai jis arti ir kai nutolęs). • Kategorelumas (suvokdami bet kokį objektą, priskiriame jį kažkokiai kategorijai) • Iliuzijos  figūros viršutinės dalies pervertinimas;  laiko suvokimas. Aukšta temperatūra pagreitina laiko suvokimą, o žema sulėtina. Laiko suvokimas susijęs su temperatūra, kraujo, kvėpavimo pakitimais. Judėjimo suvokimas:  autokinetinis judėjimas – kai mes į ką nors žiųrim, akies obuolys virpa, jei jis nevirpėtų, nieko nematytume.  indukuotas judėjimas – kai atrodo, kad juda daiktas, esantis greta jundančiojo.  stroboskopinis judėjimas. Atmintis Tai psichikos procesas, kurio metu informacija įsimenama, saugoma ir atgaminama. Įsiminimas – tai gautos informacijos užfiksavimas vaizdų pavidalu, sąvokomis ir jos įtvirtinimas. Įsiminimą įtakoja asociacija. Asociacijos būsena: • Erdvės ir laiko gretimumo; • Priežasties ir pasekmės; • Panašumo ir kontrasto. Pagal gautos informacijos laikymo trukmę, atmintis skirstoma į: 1) Jutiminę (visus atsiminimus išlaiko iki kelių sekundžių); 2) Trumalaikę (informacija išlaikoma iki 30 sekundžių; Atpažinta informacija saugoma. Trumpalaikėje atmintyje galima išlaikyti nuo 5 iki 7 informacijos vienetų); 3) Ilgalaikę (Jei informacija kartojama, ji pereina į ilgalaikę atmintį). Įsiminimą lemia: 1) Prasmės suvokimas; 2) Nuostata įsiminti ilgam laikui; 3) Motyvas, kodėl įsimenama; 4) Medžiagos kiekis ir kokybė; 5) Suvokiamos medžiagos struktūra; 6) Kartojimas (geriausia kartoti kas ū valandas tą patį dalyką). Ilgalaikė atmintis:  Epizodinė (saugomi faktai, datos, įvykiai)  Semantinė (saugoma daiktų ir reiškinių ryšiai). Pagal įsiminimo tipą, atmintis skirstoma: • Vaizdinė (konkreti); • Žodinė (abstrakti). Pagal tai, kokie procesai dalyvauja įsimenant, atmintis gali būti: • Regimoji; • Girdimoji; • Judėjimo (motorinė); • Mišrusis tipas. Mąstymas Tai apibendrintas/netiesioginis tikrovės atspindėjimo procesas. Tai teorinis tikrovės pažinimas, mąstydami naudojamės tam tikromis tarpinėmis pažinimo priemonėmis. Bendriausia prasme mąstymas skirstomas: • Veiksminis; remiasi praktiniais veiksmai, t.y. pati paprasčiausia mąstymo forma, todėl itin būdinga kūdykystėj, vaikystėj. Sudaro prielaidas tolimesniam loginiams mąstymui. Istoriškai žiūrint užuomazgos šio mąstymo atrandamos ir tyrimuose su bezdžionėmis. • Vaizdinis; remiasi suvokimu, vaizdiniais ir jų pertvarkymu mintyse. Sparčiausiai vystosi ikimokykliniam amžiuje iki 7 m. Leidžia vaikui pradėti piešti, visi vaiko žaidimai daugiausia remiasi vaizduote, todėl vystosi ir baimės jausmas. Bijome įsivaizduojamų dalykų. • Sąvokinis (loginis); remiasi sąvokomis, jų sąryšiais ir pertvarkymais ieškant daiktų ar reiškini ryšių. Kartais vadinamas abstaktiniu ir susiformuoja paauglystėj ar net suaugusiam žmogui. Taigi vaikystėje to mąstymo nėra, tačiau išmokstama per pavyzdžius. Nuo konkrečių pavyzdžių prie apibendrintos taisyklės, o ne atvirkščiai. Jau vėliau gali būti ir atvirkščiai. Mąstymo operacijos • Analizė – mintinis visumos skaidymas į dalis • Sintezė – mintinis daiktų/reiškinių dalių jungimas ar tų dalių požymių apibendrinimas mintyse

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!