Konspektai
Psichologijos egzamino informacija
Psichologija - sieląmokslis. (psiche + logos.) Psich. Išsiskyrė 19 a. pab., t.y. dar jaunas mokslas (pirmiausia buvo filosofija. filos. tik samprotavo, analizavo, bet neatlikinėjo jokių tyrimų. Demokritas, Platonas, Aristotelis. )Šiuo laik. psich. Atstovas vok. V.Vuntas 1879metais įkūrė pirmąją laboratoriją. Ir su tuo siejamas psich., kaip mokslo atsiradimas. Psichologija yra mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus. Psichologijos objektas, jis keitėsi kartu su psichinių reiškinių prigimties aiškinimu. Psichologijos istorijoje psichikos samprata kito nuo mistiško bekūnės sielos pripažinimo iki materialistinio psichikos, kaip specifinės nervų sistemos funkcijos, supratimo. Kalbant ir rašant apie psicho. Tyrimų objektą, vartojamas tarptautinis žodis „psichika“. Tai – sudėtingiausia tikrovės sritis. Jausdamas, suvokdamas, mąstydamas žmogus tiria ir pažįsta visus tikrovės reiškinius, kuria įvairias mokslines teorijas, konstruoja sudėtingiausias šiuolaikines mašinas ir kt. Šiuolaik. Psich. Apima labai įvairias žmonių psich. Gyvenimo sritis. Pagal tai kokiu aspektu yra tiriamas psich. obj. Yra skiriamos įvairios psich. šakos. Psich. šakas galima sugrupuoti į dvi dideles grupes: fundamentaliosios arba pamatinės šakos ir taikomosios šakos. F.psich. Bendroji psichologija sistemina visa psich. Disciplinas. Ji tiria sveiko suaugusio žmog. Psichikos funkcionavimą, įvairius psichikos procesus (jutimą, suvokimą, dėmesį, atmintį, mąstymą ir kt.). Ji yra visos psich. pamatas. Raidos arba amžiaus tarpsnių psich. tiria žmogaus psichikos dinamiką įvairiais amž. tarpsniais, t.y. kokie psichikos ypatumai yra būdingi tam tikram amž. tarpsniui( vaiko, paauglio, jaunuolio, subrendusio ir seno žmogaus). Socialinė psich. tyrinėja kaip žmonės veikia vienas kitą ( žmonių grupes, kaip suvokiame, vertiname save bei vieni kitus...). Zoopsichologija - gyvūnų psichikos tyrimai. Medicininė psich. nagrinėja įvairių susirgimų psich. aspektus, ligos poveikį psichikai. Patopsichologijos objektas-žmogaus psichikos sutrikimai. T.psich. ėmė formuotis vėliau. Jos tikslas- aiškinti žmogaus psichikos dėsningumus atskirose veiklos rūšyse ir pateikti konkrečias rekomendacijas. Pedagog. psich. tiria mokymo ir aukl. Psicholog. Dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes ir pan. ( šeimos, sporto, vadovavimo, organizacinė, reklamos, teisės, darbo ir inžinerinė psich., kūrybos ir t.t.) Psichologijos kryptys. 1.Struktūralizmas –psich. kryptis, kurios atstovai ( V. VUNTAS, E. Tičineris ) teigė, jog psichol. uždavinys – tirti sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu. Jie sukūrė introspekciją – savistabos metodą. Šis požiūris į sąmonę pasirodė labai supaprastintas, tačiau savistaba kaip papildomas informacijos šaltinis išliko kai kuriuose tyrimuose iki šių dienų. Jų dėka psichol. buvo iškeliami mokslinio tyrimo kriterijai. 2. Funkcionalizmas – teigė, kad psich. uždav. – tirti, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos (R. Vudvortsas, F. Spenseris, V.Džeimsas ). Buvo perimta mintis ( Č. Darvino ), kad evoliucijos procese išlieka stipriausi, kad prisitaikymo prie aplinkos dėsnis galioja ir žmogui. Žmogaus vidinis gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. Buvo kritikuojami dėl to, kad jų teorijos rėmėsi daugiau asmenine savistaba nei kitų žmonių stebėjimu bei eksperimentais. 3.Biheviorizmas ( Dž. Vatsonas, E.Torndaikas – ryškiausi šios krypties atstovai ). Jie teigė, jog psichol. siekdama būti moksline, turi tyrinėti elgesį, kuris gali būti stebimas. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas, t.y. žinant patyrimą, lengvai galima prognozuoti elgesį. Bihevioristai teigė, kad apdovanojimai turi teigiamos įtakos išmokimui, dėl to jie buvo kritikuojami už žmogaus ir gyvūno sutapatinimą. Iškėlė psichologinių tyrimų objektyvumo problemą. Gana greitai paaiškėjo, kad elgesys nėra taip lengvai nusakomas, kaip buvo įsivaizduojama. 4.Geštaltpsichologija dėmesį sutelkė į suvokimo ir atminties tyrinėjimą. ( M. Verthaimeris, K. Kafka, V. Keleris ). Geštaltpsich. svarbiausios sąvokos buvo „figūra“ ir „fonas“. Figūros ir fono problema akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose, kur figūra ir fonas lyg ir nevalingai keičiasi. Visas dėmesys buvo sutelktas suvokimo ir atminties tyrinėjimui. Suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų sumai. Jų teiginiai ne visada pagrįsti eksperimentais, įrodymais, sąvokos netikslios, o teiginiams trūksta apibrėžimo. Jie atkakliai domėjosi psichikoje vykstančiais procesais biheviorizmo klestėjimo laikais ir oponavo jam. 5. Psichoanalizė. Ši kryptis siejama su Z. Freudo vardu, jis buvo praktikuojantis psichiatras. Pirmiausia psichoanalizė buvo vadinama neurozių gydymo metodu. Z.Freudas žmogaus psichikoje išskyrė tris lygmenis : 1)id - nesąmoningas,2)ego- pasąmoninis,3)superego- sąmoningas. Kritikuojami už seksualinio potraukio (lipido) asmenybės gyvenime sureikšminimą ir suabsoliutinimą, už sąmonės ir pasąmonės santykio antagonizmą, bei tai, kad teorija nebuvo tiriama eksperimentais. Nuopelnai trūkumus persveria. Jis bandė atskleisti dinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės; jis įvedė psichologinės gynybos terminą, kuris yra vienas iš svarbiausių šiandieninėje psichoterapijoje. 6. Neopsichoanalizė. Froido gabiausių mokinių idėjos. A. Adleris, kuris teigė, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 5 metų. K. Jungas, analitinės psichol. Kūrėjas, teigęs , kad pasąmonėje glūdi ne uždraustas nepatenkintas seksualinis potraukis, bet bendra gyvybinė energija. K.Horni, H.Salivanas, E.Fromas, E.Eriksonas – jie savaip revizavo Z.Froido paiūras, pabrėdami socialinės aplinkos įtaką asmenybės formavimuisi ir funkcionavimui. 7. Kognityvinės psichologijos ryškiausias atstovas U.Neiseris. Jos uždavinys išsiaiškinti, kas vyksta su sensorine informacija po to, kai perimama receptoriuose. Kognityvistų tyrimams būdingas griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė, tikslios teiginių formuluotės. T.Y. ši kryptis tiria kaip apdorojame, laikome ir atkuriame informaciją bei kaip ją naudojame protaudami ir spręsdami problemas. Jie norėjo įrodyti, kad pažinimo procesai vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje. Kritika jų atžvilgiu siejama su pasąmonės procesų ignoravimu bei aplinkos vaidmens žmogaus elgsenoje sumenkinimu. 8.Humanistinė psichologija – tai labiausiai paplitusi šiandieninė psichologijos kryptis ( A.Maslou, K.Rodžersas, V.Franklis ). Jos objektas – unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Remiamasi nuostata, kad kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai optimistinis požiūris į žmogų, paremtas meile ir pasitikėjimu. Ši kryptis pabrėžia žmogaus gebėjimą pasirinkti ir tobulėti – tiria subjektyviąją žmogaus patirtį. K.Rodžersas pasiūlė humanistinę asmenybės teoriją. Jis didelį dėmesį skyrė į aš ( aš – idealus, aš – realus ). A.Maslau – poreikiai. Jis pasiūlė žmogaus poreikių sistemą, kuri yra bendra visiems žmonėms (1- fiziologiniai, 2- saugumo, 3- meilės, 4- socialinio pripažinimo, 5-dvasiniai, 6- saviraiškos ). Nepasiekę pirmų, nepasieksime kitų. Žmonės skirtingi labiau, negu panašūs. Kritikavo dėl humanistinio požiūrio nutolimo nuo mokslinės psicho. , nes pagrindinis vaidmuo čia tenka žmogiškajam patyrimui. Psichologijos vieta mokslų sistemoje. Psichol., pradėjusi taikyti stebėjimo ir eksperimentines tyrimų metodikas, sparčiai plėtojosi. Jos vietą mokslų sistemoje vaizdžiai parodo B.M.Kedrovo pasiūlyta mokslų klasifikavimo schema. Psichologija šioje schemoje užima poziciją, kurioje susisieja visi pagrindiniai mokslai. Psichologija ir gamtos mokslai. Gamtos mokslas padėjo nustatyti žmogaus, kaip atskiros gyvūnijos rūšies, atsiradimą ir tolesnę raidą. Šiuo atžvilgiu didelis nuopelnas priklauso evoliucinei biologijai, išaiškinusiai įgimtų elgsenos formų kilmę ir nervinius mechanizmus, kurie yra pagrindas susiformuoti naujoms elgsenos formoms. Psichologija tiria žmogaus psichinę veiklą, kuri yra daug sudėtingesnė negu fiziologiniai procesai. Tirdami sudėtingesnius reiškinius, psichologija gali iškelti fiziologijai naujų klausimų arba paakinti ieškoti atsakymo į tuos klausimus, į kuriuos dar nebuvo atsakyta. Įsigilinimas į psichologinius procesus ir jų analizė davė impulsą iškelti naujas fiziologines hipotezes, išaiškinti sudėtingų psichinių procesų nervinius mechanizmus. Psichika ir smegenys. Svarbiausias žmogaus elgesio aktyvintojas ir koordinatorius yra jo galvos smegenų didieji pusrutuliai. Dėl nervų sistemos veiklos gauname visą mums reikalingą informaciją iš aplinkos ir apie organizme vykstančius procesus. Nervų sistema siunčia impulsus į įvairias gyvybei palaikyti būtinas organizmo sistemas ir reguliuoja jų veiklą. Galvos smegenų centruose kuriamos veiksmų programos, ateities planai, idėjos ir numatomi bei skatinami jų įgyvendinimo būdai. Pažeidus jų veiklą sutrinka jo elgesys, pakinta psichikos procesai, būsenos ir net asmenybės savybės, paralyžiuojami judesiai ir pan. Smegenims visiškai nustojus veikti žmogus miršta. Žmogaus nervų sistemą sudaro dvi dalys: periferinė“ somatinė ir autonominė, ir centrinė: nugaros ir galvos smegenys. 2. Psichikos samprata. Žmogaus psichika – tai tikrovės pažinimo ir elgsenos reguliavimo reiškinių vienovė. Kiekviename individe jie sudaro tam tikrą integruotą visumą. Būtų neįmanoma pažinti atskirų psichikos reiškinių, jei netirtume jų tarpusavio ryšių, neaprėptume visumos. Svarbiausia žmogaus psichikos ypatybė yra ta, kad jis ne tik patiria kokį nors reiškinį, bet ir supranta, jog jį patiria. Žmogus gali įsisąmoninti aplinkos reiškinius. Jis turi sąmonę, kurios neturi kiti gyvūnai. Žmogaus psichika yra labai turtinga. Vieni psichikos reiškiniai yra nulemti genų, kitus mes patys sukuriame ir jie lemia mūsų elgesį. Atsižvelgiant į tai, kaip veikia žmogaus psichikos reiškiniai, kiek jie lemia žmogaus elgesį, tai pat kiek žmogus tuos reiškinius supranta, skiriami šie psichikos sluoksniai: nesąmoningi reiškiniai (pasąmonė ), sąmonė ir savimonė. Sąmonė – tai toji psichinių reiškinių dalis, kuri leidžia mums ne tik pažinti pasaulį ir save, bet ir žinoti apie šį pažinimą, prognozuoti būsimus tikrovės reiškinius. Galima pasakyti, kad sąmonė yra visa tai, apie ką žmogus gali duoti žodinę ataskaitą. Sąmonė – tai atviras ir tikras žmogaus ryšys su tikrove, leidžiantis pažinti gamtinę ir socialinę aplinką bei reguliuoti savo elgesį. Sąmonė yra, S.Rubinšteino žodžiais tariant, „pergyvenimo ir žinojimo vienovė“. Savimonė – savo asmenybės, jos santykių su aplinka pažinimas. Dar vaikystėje žmogus ima skirti save nuo kitų. Jis pradeda pažinti ir vertinti savo psichinius reiškinius, lyginti juos su kitų žmonių atitinkamais reiškiniais. Savo asmenybės įvertinimas sudaro pagrindą kitiems svarbiems savimonės veiksmams: savo elgesio kontrolei, jo reguliavimui ir saviauklai. Savivaizdis, arba „aš vaizdas“, ( autokoncepcija) – tai gana pastovi, daugiau ar mažiau įsisąmoninta ir kaip vienintelė išgyvenama individo nuomonių ir vaizdinių apie save sistema, kuria vadovaudamasis jis bendrauja su kitais žmonėmis ir vertina pats save. Tai žmogaus nuostata savo paties atžvilgiu. Pasąmonė – tai psichinių reiškinių dalis, kuri nepasiekia sąmonės arba yra iš jos išstumta. Tai mūsų sapnai, hipnozės reiškiniai, instinktai, potraukiai, neįsisąmoninti norai, pamiršti praeities vaizdai ar potyriai. Visa, kas susiję su mūsų pagrindiniais gyvenimo įgūdžiais, pavyzdžiui, ėjimu, rašymu, kalbėjimu ir t.t. taip pat glūdi pasąmonėje. Psichiniai reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir vaidmeniu asmenybės veikloje. Pagal tai jie skirstomi į tris rūšis – psichinius procesus, psichines būsenas ir psichines savybes. Psichiniai procesai – tai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda, veikiant išoriniams ar vidiniams dirginimams, ir baigiasi, jiems nutrūkus. Jie dar skirstomi į tris rūšis: pažinimo, emocijų ir valio. Psichiniais procesais galime laikyti, pavyzdžiui, tam tikro vaizdo suvokimą, uždavinio sprendimą ir pan. Psichinės būsenos – priskiriami pastovesni psichiniai reiškiniai, kuriem būdingas gana pastovus psichinės veiklos lygis. Tai gali būti kūrybinis įkvėpimas, pakili ar prislėgta nuotaika, nerimas. Psichinės savybės – santykiniai pastovūs psichiniai reiškiniai, nepriklausantys nuo dirginimų. Jas nulemia anatominės fiziologinės individo ypatybės bei žmogaus patirtis. Tai žmogaus temperamentas, charakteris, sugebėjimai, gabumai. 3.Psichologijos filogenezė ir ontogenezė, jas įtakojantys veiksniai. Žmogaus psichiką galima tyrinėti 2 būdais: a)ontogeneze; b)filogeneze. Ontogenezė – tai individo psichikos, kūno vystymosi raida. Kaip jie gimsta, rutuliojasi, vystosi? –ontos- vienas. Kiekvienas žmogus savo ontogenezėje pakartoja filogenezę. Nuo pradžios iki senatvės. Ontogenezė – tai žmogaus raida apimanti individo gyvenimą nuo gimimo( net nuo apvaisinimo iki gimimo), iki gyvenimo pabaigos. Ji neatskiriamai siejasi su asmenybės vystymusi. Filogenezės psichikos raida atsiskleidžia tiriant įvairias gyvų organizmų raidos stadijas pasiekusių individų elgesį. Filogenezė – rūšies istorija. B.Lornovas skiria tris psichikos lygius: 1. Sensorinį – percepcinį. 2. Vaizdinių. 3. Mąstymo ir kalbėjimo. Skiriamos kelio elgesio rūšys: Taksis. Tai gyvūno kūno orientacija arba judėjimas nuolatinio dirgiklio atžvilgiu, jo reakcija į fizinius arba cheminius poveikius. Refleksas. Tai organizmo reakcija į gyvybiškai reikšmingą dirgiklį. Nesąlyginiai ir sąlyginiai refleksai. Instinktas. Paveldėtas elgsenos komponentas, kurio vyksmą lemia vidiniai ir išoriniai veiksniai. Išmokimas. Tai veiksmo ir elgesio suvokimas kartojantis situacijai, t.y. individualios patirties įgijimas. Intelektiniai veiksmai. Tai elgesys, susijęs su sugebėjimu susivokti naujoje, neįprastoje situacijoje ir taikymas. E.Eriksonas skyrė 8 žmogaus raidos stadijas: Raidos stadijos Pozityvus asmenybės bruožas Destruktyvus asmenybės bruožas 1.Sensorinė (kūdikystė) 0 – 1,5m. saugumas(esminis pasitikėjimas) Nesaugumas(nerimas, baimė) 2. Muskulinė(ankstyv. vaikystė) 1,5 – 3m. Autonomiškumas, savarankiškumas Abejojimas, gėda 3. Lokomotorinė(vidurinioji vaikystė) 4 – 6m. Iniciatyvumas Pasyvumas, kaltės jausmas 4. Latentinė (vėlyvoji vaikystė), 7 – 11m. Meistriškumas Menkavertiškumo jausmas 5. Lytinio brendimo (paauglystė), 12 – 18m. Identiškumas Vaidmenų neaiškumas 6. Jaunystė (pirmoji branda), 19 – 25m. Artimumas, intymumas Izoliacija, vienišumas 7. Vidutinis amžius(antroji branda), 25 – 45. Generatyvumas, gimdymumas Sąstingis 8. Vėlesnė branda nuo 45m. senatvė ir toliau. Integralumas(vidinė darna), gyvenimo pilnatvės jausmas Neviltis 4.Psichikos tyrimo galimybės, būdai. Moksliniai psichologiniai tyrimai pasižymi tuo, kad psichologas turi tikslą nustatyti fakto buvimą, aprašyti, paaiškinti ryšius tarp įvairių faktų, reiškinių, suformuoti dėsnius, kurti ar patikrinti psichologines teorijas. Moksliniais tyrimais siekiama atrasti tai, kas nauja, nežinoma. Mokslinio tyrimo strategija: 1. Aprašomoji arba stebėjimo strategija naudojama, kai norima gauti naujų duomenų apie elgesį, savižiną ir kt. Tokiu būdu gaunamos išvados nepaaiškina priežasčių, o tik konstatuoja faktus. 2. Eksperimentinė strategija, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlyga. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis. 3. Koreliacinis tyrimas naudojamas tuomet, kai ieškomas ryšys tarp tam tikrų psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus. Duomenų rinkimo bei matavimo būdai: ◦ Stebėjimas ir savistaba – tai objektyvus duomenų rinkimo būdas, kai žmogus savo jutimo organų pagalba tikslingai suvokia daiktus ir reiškinius. Stebėjimas – tai tikslingas suvokimas, nereikalaujantis kištis į stebimą reiškinį ar procesą. Stebėjimas turi tikslą ir planą, o stebėjimo rezultatai kruopščiai fiksuojami. Dalis psichinio gyvenimo atsiveria vidiniam žvilgsniui – t.y. mes galime stebėti save. Tai vadinama savistaba. Savistabos duomenys atsispindi dienoraščiuose, laiškuose, autobiografiniuose pasakojimuose. Kai kuriais atvejais stebėjimas yra vienintelis tyrimo metodas. Stebėjimo išvadoms įtaką daro mūsų charakteris, temperamentas, interesai, žinios, išsilavinimas, lytis, amžius, tapatybė ir t.t. ◦ Apklausa – duomenų rinkimas, tiriamajam žodžiu ar raštu atsakant į pateiktus klausimus. Apklausa raštu – tai įvairios anketos, tikslingi parengtų klausimų, teikiančių galimybę gauti informaciją apie respondentą rinkinys, klausimynai; žodžiu – pokalbiai, interviu, tyrėjas žodžiu užduoda klausimus ir fiksuoja tiriamojo atsakymus. Klausimai gali būti atviri arba uždari. Jei klausimas uždaras, tiriamasis turi tik pasirinkti iš jau pateiktų atsakymų. Jei atviras – žmogus pats formuluoja atsakymus. Apklausa visada susijusi su savistaba, juk žmogus atsakydamas į klausimą turi išanalizuoti, įvertinti savo elgesį, asmenybės ypatumus, savijautą. ◦ Psichologinis eksperimentas. Kartais tyrėjas gali sukurti norimo tirti reiškinio situaciją. Eksperimentas gali būti natūralus( atliekamas ne laboratorijoje, o žmogui įprastomis gyvenimo ir darbo sąlygomis: dirbant, mokantis, žaidžiant ir pan. ) ir laboratorinis( atliekamas specialiose patalpose, laboratorijose, naudojantis daugiau ar mažiau sudėtinga aparatūra). ◦ Psichologiniai testai, jais įvertinami psichiniai reiškiniai, kurių negalima tiesiogiai stebėti. Iš jų galime spręsti apie žmogaus psichines savybes (intelektą, dėmesį, atmintį, mąstymą, poreikius, psichinę sveikatą ar prognozuoti ligą). Testai – standartizuotos užduotys, pagal kurių atlikimo rezultatus nustatomas individo psichikos funkcijų, savybių lygis ir būklė. Testai mums rodo, ko vertas tiriamojo rezultatas lyginant jį su tam tikru standartu, arba norma. ◦ Projekciniai testai. Tai vieni iš populiariausių, bet kartu ir sudėtingiausių tyrimo metodų. Jų pagrindas – projekcinis reiškinys. Projekcija – psichinis procesas, kuris nulemia išorinio pasaulio matymą. Žmogus bet kokią situaciją suvokia, interpretuoja individualiai, nes tai nulemia jo asmenybės savybės. Projekciniuose testuose pateikiama nuotraukų, piešinių, pagal kuriuos tiriamasis turi sugalvoti siužetą ar interpretuoti susidariusią situaciją. Projekciniai testai skirstomi į: ◦ Asociacinius, kuriuos sudaro neapibrėžti stimulai. ◦ Interpretacinius, kuriuose tiriamasis turi užbaigti pateiktus sakinius, piešinius ir t.t. ◦ Ekspresyvinius, užduotys susiję su laisva tiriamojo raiška. Psichologinių tyrimų etika. Etikos reikalavimai psichologiniams tyrimams yra griežti: 1. Svarbiausia - nepakenkti. Būtina garantuoti, kad žmogus nebus sužalotas, nepatirs kokių nors nemalonių išgyvenimų. Todėl jau planuojant tyrimą reikia apgalvoti, kokie gali būti neigiami jo padariniai ir kaip jų išvengti. 2. Tyrimo dalyviai gali laisvai pasirinkti – dalyvauti tyrime, eksperimente ar nedalyvauti. Jei tiriami vaikai, būtina gauti jų tėvų ar globėjų sutikimą. 3. Tiriamiems asmenims turi būti garantuotas anonimiškumas. Pavienių asmenų (kartais net grupių) tyrimų rezultatai viešai neskelbiami. 4. Tiriamieji turi teisę žinoti tyrimo tikslą. Kartais prieš tyrimą negalima paaiškinti tiriamajam apie tyrimų tikslą, nes tai paveiks rezultatus. Tačiau po tyrimo būtina išsamiai paaiškinti tiriamajam apie atliktų tyrimų tikslą. Kitos metodikos: 1. Veiklos produktų analizė. Tai metodas, kai apie žmogaus sugebėjimus ir įgūdžius, požiūrį į darbą, patį darbą bei su juo susijusią žmogaus psichikos veiklą sprendžiama iš jo darbo rezultatų: dienoraščių, rašinių, piešinių, gaminių ir t.t. 2. Biografinis metodas. Juo tiriami labai gabių žmonių – rašytojų, kompozitorių, mokslininkų, išradėjų veiklos ypatumai. Analizuojant jų biografijos duomenis nustatomos aplinkybės ir asmens savybės, kurios padėjo pasiekti labai gerų veiklos rezultatų. 3. Klinikinis metodas. Šis empirinių duomenų rinkimo būdas – stebėjimo kontroliuojamomis sąlygomis ir laisvo, nestandartizuoto pokalbio derinys tiriamajam pateikiama užduotis, kurią atlikimas jis aiškina savo veiksmus, atsako į tyrėjo klausimus, susijusius su užduotimis. 4. Testavimas. Gauti objektyvių kiekybiškai išreiškiamų duomenų apie individo ypatybes padeda testavimas. Testas – tai standartizuotos užduotys, iš kurių atlikimo rezultatų sprendžiama apie tam tikrų psichikos funkcijų ir asmens ypatybių išsivystymo laipsnį ir būklę. Statistiniai tyrimo duomenų tvarkymo metodai. Tyrimų duomenys tvarkomi taikant matematinius metodus. Tiriant žmogaus reakcijas ar kitus procesus atliekama daug matavimų, kurių duomenys nevienodi, todėl išvedamas aritmetinis vidurkis, surandama mediana arba moda, apskaičiuojamas pavienių duomenų standartinis nukrypimas. Mediana padeda norint greitai nustatyti pagrindinę tendenciją, kai yra nedaug duomenų ir kai kraštutiniai duomenys netipiški. Moda nustatoma preliminari pagrindinė tendencija, kai tiriamas reakcijos laikas, jie gali daugiau ar mažiau skirtis vieni nuo kitų. 5.1.Asmenybės samprata, struktūra. Kiekvienas žmogus iš prigimties protinga būtybė, dėl savo veiklos išsiskirianti kaip asmenybė. Asmenybė – tai žmogus, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia jam elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais. Asmenybe negimstama, ji vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Ji yra sudėtinga psichinių savybių visuma. Asmenybė yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Individualumas – žmogaus unikalumas, jis turi tik jam vienam būdingą savybių derinį. Asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė – asmenybės veiklos subjekto „giluma“. Sąžinė – tai asmenybės moralinės atsakomybės už savo elgesį jausmas. Asmenybės struktūra: Endopsichinės postruktūrės susidarymą lemia vidiniai veiksniai. Ji asmenybės raidą ir elgesį sieja su nervų bei kitų vidaus procesų mechanizmais. Endopsichika aprėpia pažinimo procesus: suvokimą, mąstymą, atminties savybes, vaizduotę, valios pastangas, impulsyvumą. Egzopsichinės postruktūrės susidarymą lemia asmenybės santykiai su aplinka, su tuo, aks yra už individo. Egzopsichika apima asmenybės santykių ir jos patirties sistemą, t.y. interesus, polinkius, idealus, vyraujančius jausmus, žinias ir t.t. Asmenybė ir sociumas: Socialinis vaidmuo – tam tikras elgesio šablonas , kurio tikimasi iš grupėje arba visuomenėje tam tikrą padėtį užimančio žmogaus. ( pvz. iš mamos tikimasi meilės, šilumos ir t.t.) . Socialinis vaidmuo yra ilgaamžiškesnis už jo atlikėjus. Kai kuriuos vaidmenis galima laikyti amžinais, atlikėjai keičiasi, bet vaidmuo išlieka. G. Olportas įžvelgė keturias socialinių vaidmenų stadijas: 1. Su vaidmeniu susiję lūkesčiai. 2. Vaidmens supratimas. 3. Vaidmens priėmimas. 4 . Vaidmens vykdymas. Visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, orientuojantys, ką turėtų daryti, ir koks turėtų būti kiekvieno vaidmens atlikėjas. Žmonės savaip supranta savo vaidmenis. Skirtingas vaidmens atlikimas atsitinka dėl daugybės priežasčių: charakterio, bendravimo, socialinės aplinkos, vertybių, temperamento ir t.t. Prof. L. Jovaiša. asmenybę apibrėžia kaip bendrą psichikos struktūrų organizaciją, pasireiškiančią veiklos galimybių, kryptingumo ir būdo ypatumais. Jis išskiria tris sudėtines tarpusavyje susijusias asmenybės struktūros dalis: 1. Asmenybės kryptingumą, kuris atsiskleidžia per jos elgesio motyvus. 2. Asmenybės veiklos formas, kurias lemia temperamentas ir charakteris. 3. Asmenybės galimybes, kurias lemia gabumai ir patirtis. Kiekvienoje asmenybės struktūros dalyje rasime ir vidinių, ir išorinių veiksnių nulemtų savybių. Z. Froidas. Jo manymu žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir patologiniai asmenybės raidai. Pagrindinė jo teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje jis išskyrė 3 lygius: 1. Sąmonę( tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti); 2. Priešsąmonę(joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį); 3. Pasąmonę(pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus mano užmiršęs; Šie psichikos lygiai pasireiškia visoje žmogaus asmenybėje, kurią taip pat sudaro 3 dalys: 1. Id (noriu) – ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. 2. Ego – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. 3. Superego(reikia)– viršutinis asmenybės sluoksnis, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių. Anot Froido asmenybė iš dalies susiformuoja iki 4 – 5 m., veikiama pasąmonės ir ankstyvos vaikystės patirties. K. G. Jungas. Froido mokinys ir bendradarbis. Jis išskyrė tris, iš dalies, tarpusavyje susijusias sistemas: 1. Ego – tai sąmonės centras, jungiantis jausmus , mintis, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Į ego įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie jį. Iš esmės tai yra mūsų sąmonė. 2. Asmeninė (individualioji) pasąmonė. Ją sudaro anksčiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Čia priklauso ir nemalonūs, keliantys skaumą išgyvenimai. Svarbią vietą užima kompleksai. 3. Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonė atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Joje glūdi slaptas polinkis būtent taip, o ne kitaip suvokti tikrovę. H. Aizenkas. Manė, kad asmenybės bruožus galima išdėstyti hierarchine tvarka: išskyrė keturis superbruožus ir pavadino tipais (intraversija, ekstraversija, emocinis stabilumas, neuorotizmas). Bendravimas – tai dviejų arba daugiau žmonių tarpusavio sąveika, kurios metu perduodama informacija ir patenkinami saugumo, saviraiškos, dominavimo ir kiti poreikiai. Vieningame bendravimo procese dažniausiai skiriami trys bendr. Aspektai 1)percepcinis, 2)komunikacinis, 3)interakcinis. Pirmasis aspektas – bendravimas, kaip žmonių tarpusavio suvokimas ( socialinė percepcija), antrasis - bendravimas, kaip pasiketimas informacija ( komunikacija ), trečiasis – bendravimas, kaip tarpusavio saveika ( interakcija ). Interakcinis bendr. kaip sąveika. Interakc. Gali pasireikšti, kaip bendrai veikiančių individų savitarpio pagalba ar kooperacija arba kaip savitarpio trukdymas, t.y. konkurencija. Interakc. Turi labai didelę reikšmę pedagog. Veikloje. Manoma, kad visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimų mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų priežastis yra nelygiareikšmiškos bendravimo situacijos ( vienas stovi, kitas klūpo). Visai kitokius pėdsakus augančiame žmoguje palieka konstruktyvaus, vieno lygmens bendravimo situacijos, kur abu asmenys yra visiškai laisvi. E.Bernė parašė knygą „Žmonės, kurie žaidžia žaidimus “. Žmogus turi tris „aš “ būsenas: pirma – tėvo, antra – suaugusio, trečia – vaiko. Tėvo. Šis vaidmuo pasireiškia kritiškumu, tėviškomis pastabomis, moralizavimu, bet jis visada pasirengęs padėti. Suaugusio. Adekvačiai situacijos ypatybėms mąsto, šaltakraujiškai reaguoja į dirgiklius, jis užduoda daug klausimų ( kas? kur? kada? ) mėgsta samprotauti. Vaiko. Būsena, kai sutelkiamas pažeidžiamumas, kaprizingumas, dirglumas, įžeidžiamumas, čia pasireiškia ir emocionalumas, t.y. gražu, žavu, bjauru. Žmonėms budingos visos trys būsenos. Komunikacinis aspektas susideda iš dviejų dalių: pirma – kalbėjimo, antra – klausymo. Viena iš neefektyvaus bendravimo priežasčių yra nemokėjimas klausyti. Klausimas – aktyvus procesas, reikalaujantis dėmesio, t.y. valingas aktas, reikalaujanti valios. Klausymas yra dviejų trūšių: aktyvusis ir pasyvusis. Pasyvusis – tai pats paprasčiausias būdas, t.y mokėjimas klausyti nesikišant į pašnekovo kalbą su savo pastabomis. Aktyvusis įpareigoja : pasakytą frazę iššifruoti ir nustatyti realią jos prasmę. Yra keletas aktyvaus klausymo būdų; 1) Patikslinimas. Jis padeda pasakytą frazę padaryti suprantamesnę ir tikslesnę. 2) Perfrazavimas. Jo esmė – suformuluoti, persakyti pašnekovo mintį savais žodžiais. Jis ypač naudingas, kai pašnekovo kalba atrodo aiški. Perfrazuodami mes išsiaiškiname, patiksliname. 3) Jausmų atspindėjimas – pašnekovo emocinės būsenos nusakymas. Jis gali būti naudojamas, kai pašnekovo emocinė būsena aiškiai matoma. 4) Reziumavimas. Tai pagrindinių kalbančiojo minčių, idėjų, jausmų susumavimas. Reziumuojantys pasisakymai padeda sujungti pokalbio fragmentus į prasmingą visumą. Toks klausimo būdas ypač dera aptariant nesusipratimus, svarstant pretenzijas. Sprendžiant problemas, konfliktus. Giluminė bendravimo prasmė – emocinių ryšių su partneriu užmezgimas ir palaikymas. Žmonėms reikalinga emocinė parama, todėl mes ir bendraujame. Emocinė parama – empatija, t.y įsijautimas į kito žmogaus emocinę būseną. Išgyvenimas to, ką jaučia kitas žmogus. Trys empatijos fazės: 1)Supratimas – t.y. partnerio emocinės būsenos atpažinimas, jos identifikacija. 2)Jausmo išgyvenimas, kuris tuo metu apėmęs partnerį. 3)Jausmo perdavimas, t.y. aš tave suprantu, palaikau ir t.t. Bendravimas atsirado kartu su žmonija, tačiau šio meno dar neesame įvaldę. 5.2.Asmenybės tapsmas, aktyvumo formos. Asmenybės sąvoka tarsi pažymi žmogaus kokybę. Žmogaus tapsmą asmenybe nusako šie kriterijai: savimonės atsiradimas, savarankiškumo atsiradimas – asmuo pats priima sprendimus; pasireiškia tam tikra motyvų hierarchija, atsiranda vyraujantys motyvai, išryškėja vertybinės orientacijos; pasireiškia atsakomybė už savo poelgius. Pirmoji stadija( nuo gimimo iki 1metų), formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi juo. Vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais. Saugumas – nesaugumas. Nauja savybė – pasitikėjimas, viltis. Antroji stadija( ankstyvoji vaikystė 1 -3 metų), vaikas siekia viską daryti pats ir labai didžiuojasi savo naujais sugebėjimais. Mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais. Autonomiškumas – gėda. Nauja savybė – valia. Trečioji stadija(žaidimų amžius 3-6 metų), vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę, todėl jis kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Iniciatyvumas – kaltė. Nauja savybė – tikslingumas. Ketvirtoji stadija(mokyklinis amžius 6-12 metų), vaikas intensyviai mokosi, siekdamas būti kompetetingas ir produktyvus, arba jaučiasi nepilnavertis, nesugebantis ką nors gerai padaryti. Meistriškumas – menkavertiškumas. Nauja savybė – kompetencija. Penktoji stadija(jaunystė 12-20 metų), paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia seksualinį, etninį, profesinį identiškumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Identiškumas – vaidmenų neaiškumas. Nauja savybė – ištikimybė. Šeštoji stadija(ankstyvoji branda 20-25 metų), jaunas, suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Intymumas – izoliacija. Nauja savybė – meilė. Septintoji stadija(vidurinio amžiaus branda 26-64), suaugęs yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Produktyvumas – stagnacija. Nauja savybė – rūpestingumas. Aštuntoji stadija(vėlyvoji branda nuo 65 iki mirties), žmogus stengiais suprasti, ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis arba mato savo gyvenimo svarbą, arba supranta, kad nepasiekė savo gyvenimo tikslų. Integracija – neviltis. Nauja savybė – gyvenimo išmintis. Bihevioristinis . Daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Asmenybė jų požiūriu – tai elgesio reakcijų visuma. Teorijų pradininkas Dž. B. Votsonas, teigęs, kad žmonės ir gyvūnai elgesio išmoksta dėl sąlyginių refleksų susidarymo. Žmogus yra labiausiai išsivystęs gyvūnas, kurio elgesys nors ir sudėtingesnis, tačiau, iš esmės, beveik nesiskiria nuo kitų gyvūnų. B. F. Skinerį labiau domino ne žmogus, o aplinka, ne asmenybė, o tik jos reakcijos. Asmenybės vystymąsi jis suprato kaip nuolatinį prisitaikymą prie aplinkos reikalavimų, kuris vyksta operantinio mokymosi būdu. Brandi asmenybė pagal jį yra asmuo, optimaliai prisitaikęs prie savo aplinkos. Sociogenetiniai poreikiai – pasireiškia, kai vaikas pradeda veikti sąmoningai. Pirmiausia tai žaidimo poreikis. Jis gerai matyti iš to, kad, uždraudus vaikui žaisti, kyla konfliktas su juo. Veiklos poreikis lydi žmogų visą gyvenimą. Tam tikrame raidos tarpsnyje pradeda veikti mokslo, vėliau darbo poreikis. Jis darosi žmogaus būties pagrindu. Prie sociogenetinių poreikių priskiriami ir bendravimo, arba komunikacijos, poreikiai. Jie išsivystė santykių „žmogus – žmogus“ sistemoje. Kognityvinis. A, Bandūra, manęs kad aplinka daro didelę įtaką žmogaus veiklai, tačiau akcentavo pažinimo procesų vaidmenį asmenybės elgesiui – žmogus mokosi stebėdamas kitų elgesį, aplinkos reakcija į tą elgesį ir arba jį perima, arba atsisako, arba bando kirus elgesio būdus. A.Bandura pabrėžė, kad žmonės gali reguliuoti savo elgesį. Savireguliavimas, Bandūros nuomone, sujungia tris vidinius procesus: • Savo veiksmų stebėjimą, • Savo atliktų veiksmų vertinimą, • Savo veiksmų planavimą. Humanistinis. Šioje teorijoje asmenybės sąvoka tampa centrine ir ypač pabrėžiama asmenybės atsakomybės už savo poelgius. Jie manė, kad kiekvieną asmenybę formuoja tik jai vienai būdingas pasaulio suvokimas. Individualus realybės suvokimas, o ne instinktai, bruožai ar pastiprinimai reguliuoja elgesį, be to, asmenybė pati yra aktyvi, planuojanti ir kurianti, atsakanti už savo veiksmus, orientuota į augimą ir tobulėjimą. Žymiausias atstovas – A. Maslow. , K. Rodžersas. Maslow svarbiausia asmenybės savybe laikė savęs pažinimą ir sugebėjimą išreikšti save. Rodžersas manė, kad visi žmonės iš esmės yra geri ir stengiasi išsaugoti, sustiprinti ir tobulinti save, savo pažinimo ir judėjimo organus. Poreikiai. Poreikis yra psichofiziologinė individo būsena, nervinė įtampa, kurią sukelia jo egzistavimui būtinų sąlygų trūkumas. Poreikis skatina individo aktyvumą ir paiešką tų objektų, kurie jį gali patenkinti. Kiekvienas poreikis turi savo objektą, juo gali būti konkretus daiktas arba veiksmas. Ne kiekvienas poreikis būna patenkintas. Būdingas poreikių bruožas yra tas, kad jie kinta plintant poreikį patenkinantiems objektams ir jų patenkinimo formoms. Poreikių yra įvairių ir labai daug. Tradiciškai jie skirstomi į natūralius (biologinius), arba pirminius, ir kultūrinius, arba antrinius, išvestinius. Pirminiais laikomi įgimti poreikiai, antriniais – įgyti. Įvardyti visus poreikius beprasmiška, nes pirminiai poreikiai persitvarko aibę išvestinių. V. Vernadskis poreikius suskirsto į 3 svarbiausias grupes: 1. Biologiniai – susiję su gyvūnų siekimu išgyventi augant ir dauginantis. Paskirtis – užtikrinti individualų ir rūšinį žmogaus išgyvenimą. 2. Socialiniai – susiję su būtinumu užimti tam tikrą vietą tarp kitų savo rūšies atstovų. Žmogaus atžvilgiu tai būtų vieta visuomenėje. Kartu tai ir pagarbos, prisirišimo ir meilės kitiems poreikis. 3. Idealiniai – susiję su pasaulio intelektiniu suvokimu perimant jau turimas kultūrines vertybes ir ankstesnių kartų įgytas žinias. Skatina pažinti pasaulį plačiausia prasme. A.Maslow poreikių hierarchijos sistema. Juos jis suskirstė į dvi grupes: pagrindinius ir metaporeikius. Pagrindiniai: • Fiziologiniai. Tai poreikis numalšinti alkį, troškulį, palaikyti reikiamą kūno temperatūrą. • Saugumo. Poreikis jausti saugumą, pastovumą, galimybę išvengti pavojaus. • Priklausymo ir meilės. Poreikis mylėti ir būti mylimam, priklausyti ir būti priimtam, išvengti vienatvės. • Pagarbos, savęs įtvirtinimo. Tai savigarbos, laimėjimų, išmanymo ir savarankiškumo, pripažinimo ir kitų pagarbos poreikiai. • Saviraiškos, t.y. poreikis įgyvendinti savo unikalias galimybes. Metaporeikių grupei priskiriami kognityviniai(pažinimo) ir estetiniai poreikiai. Kontrolės lokuso (Roter) teorija, jos vertinimas. Atribucija – žingsnis tolyn: (dažniausiai nemąstant) įvykiams priskiriamos tam tikros priežastys. J.B.Rotterus tai pavadino kontrolės fokusu: kas dėl ko yra „kaltas“. Kontrolės fokusas – tai žmogaus polinkis atsakomybę už savo gyvenimą ir veiklos rezultatus priskirti išorinėms jėgoms arba savo paties sugebėjimams bei pastangoms. Jei man būdinga vidinė kontrolė, aš jaučiu savo paties ryšį su savo gyvenimo įvykiais, jaučiu, kad darau jiems įtaką. Išorinės kontrolės atveju tokio susietumo jausmo nėra, ir aš jaučiuosi esąs marionetė likimo ar kitų žmonių rankose. Dž. Roteris, sukūręs kontrolės fokuso sąvoką, skirstė žmones į du tipus: vidinės kontrolės tipas ir išorinės kontrolės tipas. Vertinimo klaidos. Dažniausiai klystama, kai klaidingai suvokiami veido bruožai. Akivaizdu, kad kai kurie dažnai pasitaikančios išraiškos požymiai taip įsismelkia, jog tampa tarsi pastovių asmenybės požymių atvaizdais, panašią painiavą gali sukelti ir aplinkybės. Veikla, jos struktūra, motyvacijos samprata, motyvų rūšys. Veikla – tai sąmoninga žmogaus elgsena, tikslinga asmenybės sąveika su išoriniu pasauliu. Žmogaus veikla labai įvairi, išskiriamos kelios jos rūšys: 1. Žaidimas. Tai savitas kitų veiklos mėgdžiojimas, atlikimas vaidmenų, kurių iš tikrųjų individas dar negali atlikti. Svarbūs yra patys žaidimų veiksmai, o ne jų padariniai. 2. Mokymasis. Tai veikla, kurios tikslas – pasirengti dirbti arba kurti. Juo siekiama daugiau ar mažiau sąmoningai pasirengti dirbti. Tai ne visada patrauklu. 3. Darbas. Tai pagrindinė žmonių veikla, kurios tikslas – gaminti materialines ir dvasines vertybes. Darbu įvairūs gamtos daiktai ir reiškiniai keičiami ir pertvarkomi žmogaus reikmėms tenkinti. 4. Kūryba. Tai veikla, duodanti naujų ir originalių, didelę reikšmę visuomenei turinčių materialinių ir idealių produktų. Kiekvienoje žmogaus veikloje galima išskirti tam tikras jos sudėtines dalis: 1. Motyvas – psichologinės priežastys, skatinančios žmogų veikti, susijusios su jo poreikių tenkinimu. 2. Tikslas – iš anksto numatomas veiklos rezultatas. 3. Veiklos sąlygos – veiklos objektas, veiklos priemonės, žinios, mokėjimai, įgūdžiai. 4. Energetiniai ištekliai – jėgos, teikiančios energiją ir nukreipiančios veiklą į tikslą. 5. Įvertinimas – atliktų veiksmų ir galutinio rezultato atitikimo patikrinimas. Tai būtina žmogaus sąmoningos ir tikslingos veiklos dalis. Veiklos motyvas – tai, kas atsispindi žmogaus sąmonėje ir skatina jį veikti, nukreipia jo veiklą taip, kad būtų patenkintas kilęs poreikis, vadinamas tos veiklos motyvu. Motyvai būna įvairūs ir įvairiai klasifikuojami: ◦ Pagal santykį su objektu skiriami pirminiai( susiję su pačiu veiklos objektu, veiklos atlikimu) ir antriniai motyvai( susijęs su tam tikrais tos veiklos rezultatais). ◦ Pagal aktualumą skiriami veiksmingi( motyvai, kurių skatinamas žmogus dalyvauja konkrečioje veikloje) ir neveiksmingi( motyvai, neskatinantys veiklos). ◦ Pagal motyvo tikslo ypatumus skiriami materialieji( tikslas – konkretaus objekto įsigijimas arba veiksmo valdymas) ir idealieji( motyvai susiję su kalbų mokymusi, kūrybine veikla, pagalba kitiems). ◦ Biologiniai, susiję su fiziologinių poreikių tenkinimu. ◦ Visuomeniniai – susiję su visuomenei reikšmingos veiklos atlikimu. ◦ Asmeniniai – grynai savo asmeninėms reikmėms tenkinti. Motyvacija – motyvų visuma. Motyvavimas – tai savo elgesio priežasčių aiškinimas. 5.3. Asmenybės individualios savybės. Žmogus – tai pati bendriausia sąvoka, tai gyvybės evoliucijoje labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė. Individas – tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų laiko ir erdvės atžvilgiu, išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Asmuo – tai protingos prigimties individuali būtybė, ši sąvoka vartojama tik kalbant apie žmogų, nes tik jis turi protingą prigimtį. Tapatybė – savita asmens žymė. Asmenybė – tai žmogus pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia jam elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais. Asmenybės sąvokos turinys apima būdingą elgesio stilių, kurie apibrėžia kiekvieno individo prisitaikymą prie gyvenimo sąlygų. Asmenybe laikomas žmogus su ryškiais, paprastais teigiamais, jam būdingais bruožais. Idealistinis požiūris pabrėžia asmenybės dvasingumą, individualumą, sąmoningą autonominę veiklą, kuriančią istoriją. Materialistinis aiškinimas asmenybę laiko visuomeninės raidos produktu, apibūdina ją kaip vienos ar kitos visuomenės atstovą. Asmenybė yra dinamiška individe slypinčių psichofizinių sistemų, kurios lemia jos savitą elgesį ir mintis, organizacija. Individualybė – ja pažymimas individo psichikos savitumas, kuris reiškiasi individo temperamentu, charakterio bruožais, interesų, poreikių ir sugebėjimų, pažinimo procesų ir intelekto savybių savitumu. Asmenybės aktyvumas. Visai gyvai gamtai būdingas aktyvumas – tai kiekviename organizme vykstanti nuosekli būvių kaita, dėl kurios vieną organizmo raidos stadiją pakeičia kita ir jos visos susilieja į nenutrūkstama vieningą visumą. Kryptingumas. Kryptingumą sudaro: 1. Pažiūros (požiūriai) – tai žinios apie objektą. Pažiūrų sistema – pasaulėžiūra. 2. Įsitikinimai – emociškai įvertinta žinia. Roter tyrinėja pažiūrų metodiką – kontrolės lotuso teorija. Kad yra gana daug žmonių, turinčių kraštutinę nuostatą reiškinių, vykstančių aplink jį. • Eksternalas – tas, kuris yra už individų, už grupės, kaltas kažkas kitas, bet ne pats žmogus. • Internalas – mąstymo žmonės, mano, kad visa kas vyksta su jais yra jų pačių reikalas, veiklos rezultatas. Žmogus visą atsakomybę užsideda ant savo pečių, kartais dėl to sutrinka psichika. 3. Idealas – tobulas. Žmogus turi daug tobulumo vaizdų. 4. Nuostata – išankstinė parengtis, santykio su objektu atžvilgiu. 5. Interesai – kas yra tarp subjekto(manęs) ir objekto(to, kuo domiuosi). Interesas – domėjimasis. Domėjimasis – nuolatinis, tęstinis, jis turi intelektinį aktyvumą, siekimą pažinti objektą, jų turinį. Interesas susijęs su teigiamom emocijom ir valios pastangom. Asmenybės kryptingumą arba dominuojančius santykius galime apibrėžti pagal: ◦ Požiūrį į kitus žmones; ◦ Požiūrį į save; ◦ Požiūrį į išorinį pasaulį. Įsitikinimas – tai subjektyvus kokio nors teiginio laikymas teisingu. Jis pagrįstas žiniomis, tačiau vien žinių nepakanka veiklai vykdyti. Žmogaus veiklos kryptį lemia įsitikinimai. Įsitikinimai skiriasi savo tvirtumu, pastovumu, pagrįstumu ir aktyvumu. Idealas – tai tobulas pavyzdys, aukščiausias tikslas, siektina norma. Tai asmenybės, tam tikros profesijos atstovo, šiaip dorovingo ir darbštaus žmogaus įvaizdis, koks ir pats žmogus norėtų tapti, gyventi kaip gyvena idealas. Pasaulio idealas – tai tokios santvarkos, kuri laikoma tobuliausia, vaizdas. Idealas – aukščiausios žmogaus veiklos tikslas, suteikiantis jo gyvenimui kryptį, nors beveik niekada nepasiekiamas. Interesas – specifinis asmenybės požiūris į tikrovės daiktus ir reiškinius, sukeltas sąmoningo priskyrimo jiems ypatingos reikšmės gyvenime ir jų emocinio patrauklumo. Interesai skatina žmogų veikti, tačiau jie gali įvairiai pasireikšti. Laikini interesai – situaciniai. Svarbu turėti nuolatinius interesus kurie susidaro nuolat gilinantis į vieną ar kitą veiklos sritį, kaupiant informaciją bei tobulinant veiklos toje srityje formas. Pasyvus interesas – kai žmogaus domėjimasis kuria nors sritimi pasireiškia tik tų objektų stebėjimu, suvokimu, suartėjimu su jais. Aktyvus interesas, kai žmogus tampa aktyviu tam tikros srities veikėju. Interesai klasifikuojami pagal turinį gali būti: materialiniai, dvasiniai, visuomeniniai, tiesioginiai, netiesioginiai. Nuostatos – susijusios su vertybių sistema. Nuostatų turinį jungia du reikšmių komponentai:1.Prisitaikymas prie tikrovės; 2. Subjektyvi dvasinė būsena, kuri išreiškia žmogaus pasirengimą tam tikram veiksmui ir apsprendžia jo aktyvumą. Svarbiausi nuostatų požymiai: • Nuostatos yra išmoktos, bet ne įgimtos; • Nuostatos yra pakankamai pastovūs dariniai; • Nuostatos yra susijusios su poreikiais ir tuo skiriasi nuo įpročių, kurie tokio ryšio gali ir neturėti. Asmenybės vertybės pasireiškia būtent per nuostatas. Vertybės – asmenybės dorovinių, socialinių, politinių bei estetinių nuostatų sistema, susijusi su siekiamu idealu. Vertybės susiformuoja auklėjimo ir patirties dėkas, yra pastovios ir kinta sunkiai. Jos nulemia tiek asmenybės tikslus, tiek būdus tiems tikslams pasiekti, jomis žmogus vadovaujasi dirbdamas, bendraudamas ir vertindamas. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Dalis verčių yra įsisąmonintos, dalis miega mumyse. Čekas M. Rokič, visas vertybes suskirsto į dvi grupes: 1. Galutinio tikslo(pagrindinės); 2. Būdo vertybės(instrumentinės); Aspiracija – pretenzijos, į ką pretenduoja žmogus, kuo jis save laiko pagal protą, išmintį, žinias, turtą, pagal ką nori. Aspiracijos būna per aukštos, per žemos arba adekvačios, palyginus su galimybėmis, realybe. Per aukštų aspiracijų žmogus konfliktuoja su aplinka. Aukštų aspiracijų žmogus savo pretenzijų pakeisti negali. 5.4.Temperamentas. Temperamentas – Tai individo savybių nuo kurių priklauso psichikos veiklos dinamika, visuma. Tai įgimta ir sąlygiškai nekintanti asmenybės savybė. Jau senovėje pastebėta, kad žmonės skiriasi emociniu jautrumu, veiklos aktyvumu ir judrumu. Pirmasis žmonių temperamento ypatumus aprašė senovės graikų gydytojas Hipokratas(v a. pr. m. e.). Apie tai rašė senovės Romos gydytojas Galenas(IIa.), vokiečių filosofas I. Kantas(XVIIIa.), psichologas K. Wundtas(XX a.) ir kt. Hipokratas išskyrė 4 pagrindinius temperamento tipus: sangvinikas, cholerikas, melancholikas ir flegmatikas. Juos lemia žmogaus organizmo gyvybei palaikyti būtini skysčiai: kraujas, tulžis, juodoji tulžis ir gleivės. Kiekvienas iš jų atlieka tam tikrą funkciją: kraujas palaiko šilumą, tulžis – sausumą, juodoji tulžis – drėgmę, o gleivės – šaltį. Nuo tų skysčių santykio organizme priklauso temperamentas. Jeigu vyrauja kraujas – žmogui būdingas sangviniko temperamentas, jeigu tulžis – cholerikas, jeigu juodoji tulžis – melancholikas, o jeigu gleivės – flegmatikas. Psichologiniu požiūriu temperamentą apibūdina šios savybės: a) jautrumas; b) reaktyvumas; c) aktyvumas; d) reaktyvumo ir aktyvumo santykis; e) reakcijos tempas; f) plastiškumas ir frigidiškumas; g) ekstravertiškumas ir introvertiškumas. XX a. pradžioje I. Pavlovas atskleidė pagrindinių nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – savybes: jėgą, pusiausvyros išlaikymą bei paslankumą ir pagal šių savybių pasireiškimą individų veikloje juos suskirstė į keturis tipus: 1) Stiprus išlaikantis pusiausvyrą, paslankus(sangvinikas). 2) Stiprus, neišlaikantis pusiausvyros, vyrauja jaudinimo procesai(cholerikas) 3) Stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, inertiškas(flegmatikas) 4) Silpnas, nepaslankus(melancholikas). Sangvinikas. Psichologinė charakteristika: padidėjęs reaktyvumas. Dėl menkos priežasties garsiai juokiasi. Neesminis dalykas gali labai supykdyti. Gyvai ir emocingai reaguoja į visa, kas patraukia dėmesį. Išraiškinga mimika ir judesiai. Iš veido lengva atspėti jo nuotaiką, požiūrį į daiktą ar žmogų. Greitai sukaupia dėmesį. Sumažėjęs jautrumas. Labai silpnų garsų ir šviesos dirgiklių nepastebi. Padidėjęs aktyvumas. Labai energingas ir darbingas, gali dirbti ilgai nepavargdamas, energingai imasi naujo darbo. Akivaizdi aktyvumo ir reaktyvumo pusiausvyra. Lengva sudrausminti, moka tvardyti savo jausmus ir nevalingas reakcijas. Judesiai, kalbos tempas greiti. Sangvinikas greitai įsitraukia į naują darbą, būdinga greita mąstysena, sumanumas. Labai plastiškas. Jausmai, nuotaikos, interesai ir norai labai nepastovūs. Greitai perkelia dėmesį nuo vieno darbo prie kito. Greitai įgyja įgūdžius ir juos pertvarko. Lankstaus proto, ekstravertiškas, dažniausiai vadovaujasi momento išoriniais įspūdžiais, o ne praeities ar ateities vaizdais. Aukštosios nervinės veiklos tipas: Stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, paslankus. Cholerikas. Psichologinė charakteristika: kaip ir sangvinikui būdingas mažas jautrumas, didelis reaktyvumas ir aktyvumas, tačiau reaktyvumas viršija aktyvumą, todėl nesantūrus, nesitvardantis, nekantrus, ūmus. Rigidiškesnis negu sangvinikas, todėl norai ir interesai pastovūs; labai atkaklus, sunkiai perkelia dėmesį, psichikos procesai vyksta greitai. Aukštosios nervinės veiklos tipas: stiprus, neišlaikantis pusiausvyros, vyrauja jaudinimo procesai. Flegmatikas. Psichologinė charakteristika: nejautrus, neemocingas. Sunku pralinksminti, supykdyti ar nuliūdinti. Lieka ramus ir turėdamas didelių nemalonumų. Veidas ir judesiai neišraiškūs, energingas, ištvermingas darbe. Aiškiai vyrauja aktyvumas. Kantrus, šaltakraujiškas. Judesiai ir kalba lėti, neišradingi. Lėtai sukaupia ir perkelia dėmesį, nelengvai prisitaiko prie naujų sąlygų, sunkiai keičia įgūdžius ir įpročius. Rigidiškas. Introvertiškas. Sunkiai susidraugauja su naujais žmonėmis. Menkai reaguoja į išorinius įspūdžius. Aukštosios nervinės veiklos tipas: stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, inertiškas. Melancholikas. Psichologinė charakteristika: labai( netgi liguistai) jautrus, žema pojūčių riba, dėl nesvarbios priežasties gali pravirkti, labai lengvai įsižeidžia, reaktyvumas mažas. Mimika ir judesiai neišraiškingi, balsas tylus, verkia tyliai, retai garsiai juokiasi. Sumažėjęs aktyvumas. Jis nepasitiki savimi, drovus, dėl mažiausio sunkumo nuleidžia rankas, neenergingas, neatkaklus. Greitai pavargsta ir tampa nedarbingas. Dėmesys nepastovus ir lengvai atitraukiamas. Psichikos procesai lėti. Rigidiškas. Introvertškas. Aukštosios nervinės veiklos tipas: silpnas, neišlaikantis pusiausvyros, vyrauja slopinimas; inertiškas. E. Krečmeris. Jis teigė, kad nuo kūno sandaros priklauso ligos. 1. „Pyknos“ – tai žmogus pilnas, apvalainas, trumpesnis kaklas, liemuo ilgesnis, žemas, linkęs tukti. Šie žmonės linkę į ciklotiniškus susirgimus (su perdėtu reagavimu, greita nuotaikų kaita). 2. „Leptos“ – kūnas ištįsęs, liesa, pailga galva, linkę sirgti šizoidinio tipo ligomis, jie įtarūs, uždari. 3. „Atletiškasis“ – karingos kūno sandaros, stiprus, raumeningas, linkę į epilepsiją, nejautrūs, smulkmeniški. Šeldono tipologija. Pirmąjį tipą jis pavadino: Endomorfiniu: gerai išvystyta virškinimo sistema. Viscerotonikas, mėgsta komfortą, malonumus, turi valgio aistrą, mėgsta kompaniją, bendrauti. Palankus, atlaidus, gerai miega, mintis reiškia laisvai, kai išgeria, stipriai atsipalaiduoja, patinka žmonių paguoda, mėgsta gausią šeimą, ekstravertas. Antrąjį tipą pavadino: Ektomorfiniu: išvystyta dalis yra smegenys. Cerebrotonikas, sukaustyti judesiai, suvaržytas, perdėtai į viską reaguoja, ypač į skausmą. Linkęs į vienatvę, uždarumą, perdėtas dėmesingumas, emocijas, jausmus slepia, stabdo, jam būdinga sociofobija, draugijos baimė, viską daro savaip. Būdinga agrofobija – didelės erdvės, balsas tylus, ramus, vengia triukšmo, prastas miegas, nuolatinis nuovargis, atsparus alkoholiui. Trečiąjį tipą pavadino: Mezomorfiniu: Kūno judesiai, veikla išvystyta. Somatotonikas, pasitikintys judesiai, pasitenkinimas fizine veikla, noras valdyti, viešpatauti, ryžtingos manieros, drąsa, agresyvumas, nejautrumas, būdinga klaustrofobija, nejautrus, sunkiai slopinamas balsas, pakelia skausmą, elgesys triukšmingas, atrodo vyresnis, mąstymas konkretus, išoriškas, alkoholio įtakoje darosi agresyvus. 5.5.Charakteris Ch. nustato žmogaus turinį, esmę, ne būdą, ne formą, kaip ji reiškiasi. Ch. – pastovių žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri reiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi. Ch. formuojasi ir įgimtų ir soc. aplinkoje įgytų savybių pagrindu. Ch. bruožus sieja šios savybės: 1. Ch. vientisumas – nėra prieštaraujančių bruožų. 2. Ch. pastovumas – lemia vientisumą. 3. Ch. aktyvumas – veiklumas 4. Ch. tvirtumas – jėga, padedanti siekti tikslų. Ch. bruožai -apibūdina, koks žmogus su kitais ir pačiu savimi, veikloje, darbe, santykiaujant su daiktais. Ch. valios bruožai – tai bruožai, kur reiškiasi valia. Ch. bruožai nėra įgimti, jie ugdomi. Susidarant Ch. bruožams didelę įtaką turi mėgdžiojimas, sekimas kitų pavyzdžiu. Ypač didelį poveikį žmogaus Ch. bruožams susidaryti turi konfliktinės situacijos. Gyvenimas keičia žmogaus Ch.; jį keičia ir pats žmogus savo poelgiais. Ch. akcentuacijos, kada išsiskiria žmogaus tam tikri išryškinti bruožai. Ličko išskyrė išskirtines žmogaus Ch. savybes, akcentus. Žmonių Ch. atskleidžia jų elgesys. Atskirų asmenų elgesys tokiomis pačiomis sąlygomis skiriasi. Ch. – tai žmogaus individualių psichikos savybių, nuolat pasireiškiančių tipiškais, savitais jo elgesio būdais, visuma. Žinodami vieno žmogaus Ch. bruožus galime numanyti jį turint ir kai kuriuos kitus, kurių jo elgesyje dar nepastebėjome. Tarpusavyje susiję bruožai vadinami požymio kompleksais. Ch. struktūroje gali vyrauti įvairios asmenybės savybės: įsitikinimai, poreikiai, interesai, intelektas, valia, jausmai, temperamentas. Ch. formuojasi vaikystėje; baigia formuotis paauglystėje ir vėliau nedaug keičiasi. Ch. pilnumas apibūdina asmenybės turtingumą. Tai visapusiška, plačių pažiūrų asmenybė, besidominti mokslu ir menu, sugebanti bendrauti su skirtingo amžiaus ir išsilavinimo asmenimis. Ch. vientisumas apibūdina žmogaus žodžių ir darbų, pažiūrų ir elgesio vienovė. Tai aiškių įsitikinimų, aiškiai apibrėžto elgesio žmogus. Ch. jėgą rodo asmenybės energija. Tai žmonės, mokantys apginti savo įsitikinimus, atkaklūs siekdami tikslo, ryžtingi priimdami sprendimus, drąsūs susidūrę su kliūtimis. Ch. originalumą rodo bruožai, susiję su žmogaus savitumo pasireiškimais. Ch. pusiausvyra susijusi su priimamais protingais sprendimais sunkiomis aplinkybėmis, be nereikalingų reakcijų, jausmų protrūkių. Tokus bruožus turintis žmogus puikiai valdo save, drąsiai elgiasi kritiškais atvejais. Yra daugybė Ch. tipų: 1.Stipraus Ch. žmogus turi daug valingų bruožų, toks Ch. mažai kinta, nors kartais jis trukdo plėtotis asmenybei. 2.Silpno Ch. žmogus nevalingas ir, susidūręs su kliūtimis, dažnai nežino kaip pasielgti, bet jis lengviau negu stipraus Ch. žmogus prisitaiko prie naujų sąlygų. 3.Psichopatiškas Ch., toks žmogus negali prisitaikyti prie aplinkos, jam sunku bendrauti su kt. žmonėmis. 4.Akcentuotasis Ch. kai kuriais bruožais priartėjęs prie psichopatijos, bet normalus. Ši asmenybė ne tokia atspari tik tam tikriems išgyvenimams, pervargimui, nors gali būti atspari kitam sunkiam aplinkos poveikiui. 5.Hipertiminio Ch. žmogui būdinga nuolat pakili nuotaika, gera savijauta, aktyvumas, plati, kartais paviršutiniška veikla, platūs ryšiai. 6.Cikloidinio ch. žmogaus nuotaika nuolat kaitaliojasi; tai priklauso nuo aplinkybių. 7.Labilaus Ch. žmogaus nuotaika kinta dėl menkiausios priežasties, jis kartais atrodo paviršutiniškas, bet iš tikrųjų sugeba giliai jausti, prieraišus. 8.Senzityvaus Ch. Žmogus yra drovus, baikštus, imlus įspūdžiams, dažnai jaučiasi esąs menkavertis. 9.Astetinio Ch. žmogus linkęs greitai išsekti, pavargti, būna prastos nuotaikos, dirglus, vis susirūpinęs dėl esamų ir nesamų ligų. 10.Psichastetinio Ch. žmogus būna neryžtingas, linkęs save analizuoti, nerimauti, abejoti savo sprendimais. 11.Schizoidinio Ch. svarb. Bruožai – uždarumas, santūrumas, šalinimasis nuo žmonių, intuicijos stoka, nesugebėjimas užmegzti ryšių, turtingas ir gilus vidinis gyvenimas; tokiam žmogui būna sunku bendrauti su kitais žmonėmis, juos suprasti ir užjausti. 12.epileptoidinio Ch. žmogus yra impulsyvus, stokoja savo emocijų ir elgesio kontrolės, inertiškas, nelankstus, pernelyg kruopštus, pedantiškas. 13.Isterinio Ch. žmogus atrodo per daug emocingas, stengiasi būti dėmesio centre, nori būti kitų užjaučiamas, mylimas, aplinkiniams dažnai gali atrodyti nenuoširdus. 14.Nepastovaus Ch. žmogus nuolat blaškosi gyvenime, stokoja valios, tvirtesnių ir gilesnių ryšių, trokšta vis naujų įspūdžių, malonumų. 15.Konforminio Ch. žmogus stengiasi būti toks kaip visi, gyventi tik pagal aplinkos reikalavimus, laikytis etikos ir moralinių normų, stokoja kritiškos savianalizės. Asmenybės intravertiškumas ir ekstravertiškumas. Ekstravertas – judrus, gyvai reaguoja į aplinką, greitai užmezga kontaktus su kitais žmonėmis. Intravertas – užsisklendęs savyje, jautriai reaguoja, korektiškas, stengiasi būti vienas. 6. Psichinės būsenos.Emocijos ir jausmai. Kam žmogui reikia emocijų ir jausmų. Gal geriau vadovautis vien protu? Kodėl žmonės jaučia? Iš ko galima spręsti, kokias emocijas žmogus išgyvena šiuo metu? ir t.t.(liet. k. jausmai ir emocijos yra sinonimai). Mūsų norai ir jausmai neatsiejami. Mums atrodo, kad pirmiausia kyla baimės arba pykčio jausmas, o dėl to atsiranda ir fiziologinės reakcijos, pavyzdžiui, išpila prakaitas, ir kartu kyla su tuo išgyvenimu susijusios mintys. Tačiau psichologinių teorijų apie mūsų jausmus kūrėjams tai toli gražu nėra taip akivaizdu. Jameso – lange ir Cannono – Bardo teorijos: Į įvairias gyvenimo situacijas pirmiausia reaguoja mūsų kūnas, o jausmai tik paskui. Jei mus kas nuskriaudžia iš akių pradeda bėgti ašaros, o tada pajuntame liūdesį. Anot jų, emociją išgyvename tik tada, kai pastebime organizmo reakcijas. Kartais emociškai reaguojame net nespėję įvertinti situacijos. Emocijos-tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. E=N (It-Ir) (N-poreikis, E-emoc., I-inform ., Ir-reikalinga, ir It-turima.) Nuolat matome, kaip mus supantys žmonės verkia ir juokiasi, barasi, liūdi irt. t. Matome žmonių emocines būsenas. Žmogaus saviraiškos galimybės yra dvejopos: 1-įgimtos, 2-įgytos. Apie žmogaus išgyvenamas emocijas dažniausiai sprendžiame iš veido išraiškos, t.y. mimikos, kūno judesių - gestų, laikysenos, eisenos-pantomimikos. Apie žmogaus išgyvenimus byloja ir įvairūs organizmo pakitimai (širdis, paraudimas, ašaros, prakaitas ir t. t). Emocijos gimsta dar negimus 5-6 mėn, jau pradeda funkcionuoti teigiamos ir neigiamos emocinės medžiagos. Emocijų valdymas. Autogeninės treniruotės metodą ištobulino vok, gyd. I.H.Šulcas ir amerik. E.Džeikobsonas. Neurolingvistinis programavimas-siekimas kuo dažnesnių teigiamų emocijų (F.Pucelik), t.y. kuo dažniau save girti, viskuo gėrėtis, būti optimistiškesniems. Mūsų mintys kuria mūsų gyvenimą, t.y. kaip galvojame, taip ir gyvename. Žmogus išgyvena platų emocinį būsenų spektrą. Emocinės būsenos. Afektas-trumpalaikis, stiprus, teigiamas ar neigiamas emoc . išgyv, (baimė, įniršis, džiaugsmas, neviltis, ...). Aistra-l. Stiprus išgyvenimas. Tačiau tai labiau pastovus, visa apimantis, sąmoningesnis, ramesnis jausmas. Aistros apimtas žmogus koncentruojasi į savo aistros objektą.(meilė, krepšinis, radiotechnika). Baimė kyla žmogui susidūrus su pavojumi. Ji padeda išvengti pavojaus, tai tarytum biologinė apsauginė reakcija. Baimė yra: paprasta, siaubas, išgąstis. Baimę sukelia netikėtas, naujas, nežinomas reiškinys. Depresija-prislėgta ir liūdna nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu, bei psich. aktyvumo sumažėjimu. Empatija- tai kito žmogaus emocinės būsenos pajutimas, įsijautimas į jo išgyvenimus, poreikius, į jo pasaulio supratimą ir t.t. Frustracija- psich. būsena, sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus nuomone neįveikiamų sunkumų ar kliūčių. Tai psich. streso forma. Frustr. lydi įvairios neigiamos emocijos: pyktis, susierzinimas ir t.t. Nerimas- emoc. Būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar nelaimės. (Soc problemos, rasinės ir tautinės, ekonomika, mirtis, nėštumas, vedybos ir t.t.) Nuotaika-sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psich. būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikės teigiamos ar neigiamos veiklos fonas. N. ir H.Nowly išskyrė 8 faktorius: A – koncentracija : susimąstęs, susikaupęs, B – agresija : piktas, susierzinęs, C – malonumas : patenkintas, nerūpestingas, D – aktyvus : energingas, budrus, žvalus, E – egocentriškumas : įsigilinęs, susikoncentravęs, F – socialumas : nuoširdus, jautrus, rūpestingas, G – depresija : liūdnas, nepasitikintis, H – nerimas : neramus, susijaudinęs, susinervinęs. Stresas – tai ilgai trunkanti stipraus nerimo ir įtampos būsena. Stresas gali būti : 1) fiziologinis, sukeltas fizinių stresorių ( šaltis, alkis, traumos, infekcijos...), 2) psichologinis ( informacinis, emocinis, psichosocialinis ), Užuojauta – tai paties subjekto emocinė būsena, kilusi pažinus kito žmogaus jausmus. Įtampa, panika, apatija, gedėjimas, euforija – tai irgi emocinės būsenos. Emocijų funkcijos : 1) komunikacinė – bendravimo, 2) vertinamoji – padeda atpažinti ir įsisąmoninti, 3) skatinamoji, 4) reguliacinė : a)steninė (didina įtampą, aktyvina veiklą, b)asteninė ( slopina, dezorganizuoja veiklą. Aukštesnieji jausmai : intelektiniai, praktiniai, religiniai, astetiniai, moraliniai, atsakomybės. Emocijos yra mūsų gyvenimo žavesys, jo šviesa į kurią pasineriame ir galime ja mėgautis, jausdami, kad tikrai gyvename. Emocija – viso organizmo reakcija, pasireiškianti : 1) fiziologinio sužadinimo, 2) išraiškos veiksniais, 3) sąmoningu išgyvenimu. Išardas išskiria 10 emocijų būdingų žmogui, jis jas vadina pagrindinėm. Jas turi brandesnis žmogus. Tai: Pyktis, liūdesys, baimė, džiaugsmas, gėda, kaltė, susidomėjimas, pasibjaurėjimas, nuostabos, neapykantos. Iš šių 10 gimsta kitos. Jausmai. Kasdien išgyvename daug įvairiausių jausmų – džiaugiamės, liūdime, nerimaujame, didžiuojamės. Tai, ką mes suvokiame, kaip savo jausmus, psichologai mato kaip sudėtingą būseną, susidedančią iš trijų komponentų: ◦ Fiziologinio sužadinimo; ◦ Išorinės jausmų išraiškos; ◦ Subjektyvaus išgyvenimo. Jausmu kartais vadinamas tas emocijų komponentas, kuris nusako tai, ką mes sąmoningai išgyvename. Jausmai mus lydi visą gyvenimą, jie būna labai įvairūs ir nevienodo stiprumo, jie gali daug padėti mums, bet taip pat ir labai trukdyti. Jausmai skatina mus veikti, siekti savo tikslų, padeda bendrauti ir suprasti kitus žmones. Jausmai gali ir kenkti mums. Jei jie per daug mus užvaldo ir nebepajėgiame blaiviai protauti, jei ilgą laiką esame apimti labai blogų jausmų, mūsų būsena gali tapti liguista. Tampame prislėgti, nebepajėgiame nieko veikti arba, priešingai, esame agresyvūs, nuolat su visais konfliktuojame, todėl tampame vieniši. Ilgalaikė emocinė įtampa gali sukelti pavojingas kūno ligas, nuo kurių net mirštama. Mes skiriamės vieni nuo kitų savo jautrumu, emocingumu. Tai yra asmenybės bruožai. Emocingesni žmonės išgyvena daugiau ir stipresnių jausmų negu mažiau emocingi. Taip pat skiriamės ir pagal tai, kokius jausmus dažniau išgyvename. Vieni yra liūdnesni, kiti – linksmesni, vieni – pikti, įžeidūs, kiti – ramesni, treti geba į viską žvelgti su humoru. Jausmai psichologijoje. Emocijų psichologija yra viena iš sudėtingiausių psichologijos sričių. Taip pat ir viena iš jauniausių. Jausmų įvairovė. Galima išvardyti be galo daug reiškinių ir išgyvenimų, kuriuos pavadintume įvairaus stiprumo ir gilumo jausmais. Jausmai būna malonūs ir nemalonūs. Mes siekiame to, kas malonu, ir stengiamės išvengti to, kas nemalonu. Taip žmonės ir net gyvūnai išmoksta susikurti palankiausias gyvenimo sąlygas. Daugelis įpročių irgi susidaro pagal šį principą – siekiame to, kas malonu, ir norime išvengti to, kas nemalonu. Jausmų stiprumas. Kartais išgyvename nedidelį susirūpinimą arba nusiminimą. Kai viskas gerai sekasi, jaučiame pasitenkinimą. Kai kurie jausminiai išgyvenimai ypač stiprūs, tuomet žmogus nebepajėgia jų kontroliuoti. Teismų praktikoje žinoma patologinio afekto sąvoka; kai kurios labai stiprios emocinės būsenos pripažįstamos liguistomis. Jų apimtas žmogus nepajėgia teisingai įvertinti ir kontroliuoti savo veiksmų. Jausminių išgyvenimų trukmė: Dažnai patiriame įvairias trumpalaikes emocines būsenas. Tai mūsų reakcijos į besikeičiančias gyvenimo situacijas. Bet kai kurie mūsų išgyvenimai yra pastovesni. Jausmai dažniausiai nėra nei geri, nei blogi. Visi jie yra mūsų gyvenimo dalis. Visi jausmai yra būtini ir naudingi. Svarbu tik, kaip elgiamės apimti jausmų. Nemalonūs jausmai mums praneša apie pavojų. Jis gali būti išorinis ir vidinis. Jausmų raiška ir bendravimas. Išorėje mūsų jausmai pasireiškia labai įvairiai: veido ir kūno judesiais, kalbos žodžiais ir intonacija. Dažniausiai visus jausmų raiškos būdus skirstome į žodinius ir nežodinius. Jausmų raiškos būdai atspindi vidinius mūsų išgyvenimus ir juos perduoda, parodo kitam žmogui. Matydami kito žmogaus raiškos judesius, suvokiame ir tai, ką jis išgyvena. Jei norime nuslėpti savo jausmus, pirmiausia siekiame, kad jie neatsispindėtų išoriškai. Jei žmogus labai slepia ir apriboja savo jausmų raišką, gali pablogėti jo santykiai su kitais žmonėmis, nes jis imamas laikyti šaltu, pasipūtusiu. Jausmų raiškos judesiai: 1. Natūralūs judesiai. Bendri visiems žmonėms. 2. Konvenciniai (sutartiniai) judesiai. Griežtą reikšmę turintys mostai, gestai. Jų tikslas – aiškiai apibrėžtas, jie turi sukelti aiškiai numatytą reakciją. 3. Judesiai „sau“. Jie nėra skirti perduoti jausmus ir informaciją kitiems. Kiekvienas turime ir labai individualų kalbėjimo stilių. Iš balso skambėjimo, kalbos tempo, minčių reiškimo būdo beveik neklysdami atpažįstame artimus žmones. Jausmai skirstomi į 4 grupes: 1. Moraliniai. 2. Estetiniai. 3. Intelektiniai. 4. Darbiniai.. 7.1.Valia. Valia – psichinis procesas – sąmoningas veiksmų ir poelgių pasirinkimas bei reguliavimas siekiant tikslo. Išoriškai reiškiasi veiksmais ir judesiais. Padeda imtis nepatrauklios naudingos veiklos, susilaikyti nuo patrauklios nenaudingos veiklos, įveikti kliūtis ir ištverti sunkumus. Sąlygoja tikslo reikšmingumą ir įgalina tą tikslą pasiekti. Gali reikštis drąsa, ryžtu, atkaklumu ir kt. požymiais. Kartais valia reiškiasi priešgynumu. Valios stoka gali būti individuali savybė arba ir liguistumo požymis. Valios žodis žymi du reiškinius: procesą ir savybę. Valia – tai savybė, skirta prisiversti kažką daryti arba nedaryti. Ji yra būdinga tik žmogui. Veikia pakeliui į tikslą. Valia yra įgyjama, išsiugdoma, išugdoma, kūdikis jos neturi. Valia – tai procesas. Valingas procesas turi kelis etapus: 1. Tikslo įsisąmoninimas. 2. Motyvų kova. 3. Tikslo įgyvendinimas. 4. Įvertinimas. Kad vyktų šie procesai, žmogus turi turėti valios savybes: 1. Ryžtingumą. 2. Atkaklumą. 3. Drąsą. Užsispyrimas – bevalio žmogaus savybė. Valios ugdymas. Ji išsiugdoma, ją išugdyti padeda žmonės. Reiškinys, kai socialinis veiksmas įeina į mūsų vidų ir tampa vidaus psichine savybe – interiorizacija. Visos ankstesnės funkcijos iš pradžių būna socialinės, o tik vėliau įeina į mūsų vidų. Sąmoningas savo veiklos ir veiksmų reguliavimas, nuo seno vadinamas valinių reguliavimu, o šis sugebėjimas vadinamas valia. Valia yra sąmonė veikloje, sąmoningas žmogaus aktyvumas, siekiant įgyvendinti savo tikslus. Žmogaus valingieji bruožai – drąsumas, ryžtingumas, iniciatyvumas, atkaklumas, savitvarda. Valingu reikia laikyti tą žmogų, kurį tikslo siekti skatina stiprūs motyvai ir kuris moka įveikti sunkumus, jo siekdamas. Sunkumus įveikiant žmogaus psichikoje vyksta tam tikri pakitimai, poslinkiai, tai vadinama valios augimu. Valios ugdymas: 1. Intelektiniai valios pagrindai, juos sudaro įvairių gamtos ir visuomenės mokslo šakų žinios, kurias žmogui duoda bendrojo lavinimo mokykla ir kurios padeda jam suvokti gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnius, taip pat patirtis įgyjama gyvenimo „mokykloje“, vadinamajame socializacijos procese. 2. Jausminiai (moraliniai) valios pagrindai. – sudaro siekiamo tikslo atitikimas žmogaus visuomeninius, dvasinius poreikius. Žmogaus moraliniai poreikiai jo sąmonėje ne iš karto išryškėja, todėl formuoti juos reikia iš mažens, ir kuo aktyviau dalyvauti jo sąmonėje. Moralinį jausmą ugdo ne tiktai žinojimas to, kas gera ir bloga, moralu ir amoralu ir kaip reikia pasielgti, bet ir įsitikinimas, kad taip pasielgti būtina, kad tokios yra visuomeninio gyvenimo normos, reikalavimai, kurių reikia laikytis lygiai taip pat, kaip paklūstame biologiniams organizmo reikalavimams ir normoms. 3. Kliūčių nugalėjimo laipsniškumo principas – kad žmogus išmoktų įveikti objektyvių kliūčių sukeliamus vidinius sunkumus, jis turi susidurti su tomis kliūtimis ir sunkumais. Kliūčių ir sunkumų žmogaus gyvenime atsiranda pakankamai daug ir įvairių, kai tik jis užsibrėžia svarbų tikslą ir rimtai imasi jo siekti. Kartais reikia pradėti nuo mažų valios pastangų ir tik paskui laipsniškai didinti reikalavimus. Kartu reikia atsiminti, kad mažos pastangos, nors ir daug kartų dedamos, žmogaus valios neugdo, nes nereikalauja anksčiau minėtos psichinės adaptacijos prie sunkumų, o per sunkios, neįveikiamos kliūtys pakerta žmogaus pasitikėjimą savimi, kuris taip pat turi didelę reikšmę valios ugdymui. 7.2.Dėmesys. Dėmesys – psichikos sutelkimas objekto atžvilgiu. Dėmesio objektas – tas į kurį sutelktas dėmesys. Dėmesys svyruoja kas 1-2s. Psichika turi atlikti 3 f-jas.: 1. Išskirti objektą iš kitų objektų. Kiti objektai yra dėmesio fonas. 2. Fono slopinimas. Kitų objektų slopinimas. 3. Kontroliuoti foną. Foną psichika prislopinusi kontroliuoja. Dėmesio rūšys: 1. Valingas – jam reikštis reikia valios. 2. Nevalingas – savaiminis dėmesys, jam nereikia valios. 3. Povalinis – po valios. DĖMESIO YPATYBĖS : 1. Aktyvumas a) Valingas(yra nukreipiamas ir sukoncentruojamas į tikslą valios pastangomis), b) Nevalingas(atsiranda be išankstinio ketinimo) ( pvz. Varžybas ir filmą žiūrime be valios pastangų, o dėstytojo paskaitas klausytis prisiverčiame, tai valingas dėmesys ). 2. Intensyvumas a) aukštas, b) žemas. T.y. koncentravimas, sutelkimas į objektą ( kartais „ nieko nematome ir negirdime “, o kartais ir menkiausias trukdymas išblaško dėmesį ). 3. Platumas a) apimtis, b) pasiskirstymas. Tai gebėjimas vienu metu suvokti keletą įvykių, atlikti keletą užduočių, paskirstyti dėmesį. Dėmesys paskirstomas, kai tenka vienu metu atlikti keletą užduočių. Kuo užduotis ar darbai panašesni, tuo sunkiau jas vienu metu atlikti ( važiuoti ir dainuoti – lengva, rašyti rašinį ir spręsti uždavinį sunku ). 4.tvarumas a) patvarus, b) nepatvarus. T.y. trukmė, kiek laiko sugebama išlaikyti dėmesį, nukreiptą į vieną objektą. Dėmesio patvarumą skatina teigiamos emocijos, veiklos pobūdis, įdomumas ir t.t. 5. Perkėlimas a) lengvas, b) sunkus. Tai sąmonės nukreiptas nuo dėmesio objekto į foną arba iš vienos veiklos į kitą. Nevalingą dėmesio perkėlimą skatina pašalinių poveikių stiprumas, naujumas, reikšmingumas : nelengva susikaupti triukšme ar kai ką skauda. Dėmesio veiksniai(faktoriai): 1. Objektyvūs(veiksniai, kuriuos turi objektai) 2. Subjektyvūs(dėmesys, kur yra žmogaus savybės. Ar domisi? Ar turi interesą? Reikšmingumas. Valingas dėmesys. Žinių teikimas). Dėmesingumas. Žmonės, sugebantys greitai susikaupti, ilgai išlaikyti intensyvų dėmesį ir atsispirti pašaliniam poreikiui ( blaškymui ) laikomi dėmesingais. Jiems lengva pasiekti gerų rezultatų visose srityse. Dėmesys glaudžiai susijęs su kitais psichiniais procesais. Jis priklauso nuo žmogaus amžiaus, interesų, emocinės būsenos ir kt. Žmonių individualūs skirtumai lemia ir dėmesio skirtumus. Asmenis turinčius gerą dėmesį, galima pavadinti dėmesingais. Dėmesingumas, kaip ir išsiblaškymas, dažnai esti pastovi asmenybės savybė. Tai ne tik sugebėjimas atidžiai dirbti, bet ir santykis su kitais žmonėmis, pasireiškiantis jaukumu, mokėjimu pastebėti kito rūpestį, taktiškumu, užuojauta, pagalbos suteikimu. Priešingas dėmesingumui bruožas yra išsiblaškymas; 1) tikrasis išsiblaškymas – pastovus nesugebėjimas ilgiau susikaupti ir atsispirti pašaliniam triukšmui dėl nervinių procesų silpnumo ar nepusiausvyrumo; 2) laikinasis išsiblaškymas, t.y. dėmesio susilpnėjimas dėl nuovargio, mieguistumo ar l. stipraus emocinio susijaudinimo; 3) pseudoišsiblaškymas – t.y. dėmesio susilpnėjimas vienų objektų ir įvykių atžvilgiu dėl stipraus jo sutelkimo į kitus. Dėmesį galima lavinti, pagrindiniai lavinimo principai yra šie : • prisiversti dirbti ramiai, dėmesingai, nesiblaškant; imtis kito darbo pabaigus pirmą; stengtis darbus planuoti, paskirstyti laiką, kad vėliau nereiktų skubėti; • dėmesį lavina ir susidomėjimas veikla, smalsumas; • nereikia stengtis daryti darbui „ šiltnamio“ sąlygų, t.y. reikia pratintis dirbti įvairiose sąlygose. Nevienodai išlavintos ir atskirų žmonių dėmesio rūšys: vienų vyrauja valingas dėmesys, kitų nevalingas, vieni lengviau sutelkia sąmonę į vidinius išgyvenimus, kiti į – išorės įvykius. Pagal platumą išskiriami du dėmesio tipai: 1) distributyvus ( dėmesys platus – jo apimtis didesnė už vidutinę, jis lengvai paskirstomas, tokių žmonių suvokimas sintetiškesnis ir visybiškesnis ). 2) koncentruotas ( būdinga – analitiškumas, didesnis dėmesio sutelkimas, bet šio tipo žmonių mažesnė dėmesio apimtis, dėmesys ne toks paslankus. Dėmesio tipai: 1. Fiksacija(aktualus dėmesys). 2. Vagacija(klaidžiojantis dėmesys). 7.3.Jutimas ir pojūčiai. Jutimas – tai procesas, kai fizinė aplinkos energija, veikdama receptorius, paverčiama nerviniais impulsais. Jutimai – mūsų žinių apie išorės pasaulį šaltinis. Matydami, girdėdami, lytėdami, uosdami ar ragaudami mes suprantame, kokie įvykiai, reiškiniai ar objektai mus supa. Tai – pagrindiniai kanalai, kuriais informacija apie reiškinius, įvykius ar objektus pasiekia smegenis ir suteikia žmogui galimybę orientuotis aplinkoje. Svarbiausias jutimo organo elementas – receptorius. Tai dariniai, išsidėstę kūno paviršiuje arba viduje ir prisitaikę tam tikros rūšies poveikiams registruoti. Jutimas – tai procesas, kai mūsų receptoriai ir nervų sistema fiziškai pateikia išorinę aplinką. Jutimais mes pažįstame daiktų ar reiškinių savybes, savybes, kurios tiesiogiai veikia mūsų jutimo organus. Jutimų rūšys: 1. Interoceptoriai. Receptoriai, esantys organizmo vidaus gleivinėse, audiniuose, skrandyje, žarnyne.(alkis, troškulys, sotumas, šleikštulys ir pan.). 2. Proprioceptoriai. Receptoriai, esantys raumenyse, sąnarių raiščiuose, vidinėje ausyje ir kt.(kinesteziniai, pusiausvyros). 3. Eksteroceptoriai. Receptoriai, esantys kūno paviršiuje arba arti jo:( regos, klausos, skonio ir pan.). Jutimųslenksčiai, nusakantys sensorinės sistemos jautrumą. 1. Absoliutus jutimo slenkstis – mažiausias dirgiklio intensyvumas, galintis sukelti jutimą. 2. Absoliutus aukštutinis jutimo slenkstis – didžiausias dirgiklio intensyvumas, galintis sukelti adekvatų jutimą. 3. Jutimo skyrimo slenkstis – mažiausias dirgiklio pokytis, sukeliantis vos pastebimą jutimo pokytį. Pojūtis – tai vaizdus tikrovės objektų ar organizmo vidaus reiškinių savybių atsispindėjimas psichikoje, kai tie reiškiniai tiesiogiai veikia jutimo organus. Tai jutiminio pažinimo procesai, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus. Visi pojūčiai pasižymi jautrumu. Žmonių jautrumas ir pojūčiai susiję su jų veikla. Pojūčių rūšys : 1)Cheminiai pojūčiai. Jiems priklauso skonis ir uoslė ( jos labai artimai susiję ). Žmogus yra jautresnis kvapui negu skoniui. Skonio ir uoslės receptoriai reaguoja į chem. medžiag. 2) Padėties pojūčiai : Tai kūno padėties (kinesteziniai) bei pusiausvyros ( vestibuliariniai). Pusiausvyros – informacija apie galvos padėtį ir judėjimą žemės atžvilgiu ( padeda nepargriūti, išsilaikyti statiems...). Padėties – suteikia informaciją apie kūno dalių padėtį judant, t.y. nereikia žiūrėti į kojas ir t.t. 3) Lytėjimo pojūčiai – spaudimas, lietimas, šiluma, šaltis ir skausmas. Oda sudaryta iš dviejų sluoksnių : 1) epidermis ( išorinis, apsauginis, sudarytas iš negyvų ląstelių ), 2) dermis ( jame gausu receptorių). 4) Klausa – antrasis pagal svarbą žmogaus pojūtis. Klausa suteikia mums galimybę kalbėtis , t.y. ji – bendravimo įrankis. Be kalbos garsų, mes priimame gana platų kitokių garsų diapazoną. Garso intensyvumas matuojamas decibelais. (30 dec. – lengvas šnabždesys, 80 – dec. – kritinis lygis, klausos praradimas per 2 h. gali sukelti 180 dec. garsas ). 5) Regėjimas – Svarbiausias pojūtis, kuris suteikia pagrindinę informaciją apie aplinką. Regėjimo receptoriai yra akyse ( vyzdis, rainelė, ragena, lęšiukas ). Regėjimo laukas – aplinka, kurią matome vienu metu. Iš tiesų pojūčiai labai svarbūs, bet tik suvokę aplinką galime deramai veikti, todėl toks pažinimo procesas kaip suvokimas irgi svarbus. Pojūčiai dar skirstomi į kontaktinius(tie, kurie kyla tik tada, kai dirgiklis su receptoriumi susiliečia), distancinius(tie, kurie kyla daiktams veikiant receptorius per atstumą). Jutimų adaptacija: - svarbus jutimo organų ypatumas, t.y. prisitaikymas prie įvairių stimulo požymių.(Įėję į tamsų kambarį iš pradžių mes nieko nematome, bet pabuvę ten ilgiau, pamatome daiktų kontūrus). Sensorinę adaptaciją reikia skirti nuo nuovargio ir pripratimo. Nuovargis – tai jautrumo sumažėjimas po kurį laiką trukusios veiklos. Nuovargis ir pripratimas – dažnas reiškinys. Priprasti galima prie visko išskyrus skausmą ir garsą. Jutimų tarpusavio sąveika. Visi analizatoriai gali daugiau ar mažiau paveikti vieni kitus – padidina arba sumažinti jautrumą. Nustatytas dėsningumas, kad silpni dirgikliai padidina, o stiprūs sumažina analizatorių jautrumą jiems sąveikaujant. Jutimų tarpusavio sąveika pasireiškia ir vykstant sinestezijai. Sinestezija – nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas dirginant tik vieno iš jų jutimo organą. Juntamas pojūtis, neesant tos rūšies dirgikliui, kai sukelia pojūtį ne jam būdingas dirgiklis. Sensibilizacija – padvigubėjimas, vieno pojūčio veikimas kitą. Jutimų kompensacija: pvz. rega pasikeičia esant klausos dirgikliams. Silpni garsiniai dirgikliai padidina regos analizatoriaus jautrumą spalvoms. Kai žmogus užuodžia nemalonius kvapus, regos jautrumas sumažėja. Olga Skorachodova – fenomenalus žmogus, ji ir akla, kurčia, nebylė, bet sugebėjo baigti universitetą ir kuria eilėraščius. Purkinjė efektas. Jautrumas spalvoms kinta nuo apšvietimo stiprumo. Kai apšvietimas menkas, jautrumas padidėja melsvom ir t.t. spalvom. 7.4.Suvokimas ir suvokiniai. Suvokimas(percepcija) – juntamosios informacijos tvarkymas ir interpretavimas, įgalinantis atpažinti prasmingus objektus ar įvykius. Suvokimas tarsi atsako į du pagrindinius klausimus: kas tai yra(mes atpažįstame objektą), ir kur tai yra(nustatome objekto buvimo vietą). Suvokimą visada įtakoja ir suvokėjo asmenybė – tai ką matome aplink save, priklauso ir nuo mūsų vidinės būsenos, nuotaikos, nuostatų (ką tikimės pamatyti toje situacijoje), motyvacijos (kas mums svarbu) ir t.t. Suvokimą įtakoja ir profesinės žinios, darbo pobūdis, socialinė aplinka ir kt. Atskira suvokimo sritis yra kito žmogaus suvokimas, įvairių kito žmogaus savybių pastebėjimas, jo elgesio interpretacija. Tai nagrinėja socialinė psichologija, vadinama socialine percepcija ( bendravimas). Suvokimo proceso padarinys yra to objekto arba reiškinio vaizdas – suvokinys. Kai bendraudamos susitinka dvi asmenybės, jos stengiasi „perskaityti“ viena kitą, iššifruoti tai, ką pastebi ar jaučia. Pirmieji bendravimo įspūdžiai yra labai svarbūs: pažindami kitą asmenybę formuojamės ir patys. Be to, sugebėdami tiksliai“ skaityti „ vieni kitus galime tikėtis bendravimo sėkmės. Pastebėta, jog tarpusavio suvokimo procese reiškiasi įvairūs efektai, kurių patys bendraujantieji sąmoningai nesuvokia. Dažniausiai pasitaikantys efektai yra šie: 1.Stereotipizacijos efektas ( schematizuota, kartais net iškreipta samprata apie kokį nors objektą ). 2. Naujumo ir pirmumo ( jei suvokiamas žmogus nepažįstamas, reiškiasi pirmumo efektas, t.y. nuostatą į šį žmogų formuoja anksčiau apie jį gauta informacija) 3.Aureolės (t.y .palankumas ir nepalankumas kitam žmogui) 4.Blogo analogijų ieškojimo efektas ( iš panašių pagal išvaizdą žmonių tikimasi ir panašių vidinių savybių) 5.Loginio paklydimo efektas (jei žmogus malonus, tai jis bus malonus, patikimas, geras ir t.t.) 6. „Išsipildanti pranašystė“ („ar aš nesakiau...“). Geštaltinės psichologijos atstovai nustatė, kad suvokiantis žmogus keletą savo jutimų geba susieti į geštaltą – visumą, formą. Dėsniai pagal kuriuos paskiri jutimai virsta suvokimu: 1. Figūra ir fonas( minioje pastebime pažįstamą žmogų – figūrą, o kiti aolink esantys tampa fonu). 2. Grupavimas. Paskirus elementus grupuojame pagal: • Panašumą. Į grupes jungiami savo forma, dydžiu, spalva ar kt. • Artumą. Į figūrą sujungiami elementai, esantys arčiau vienas kito. • Ištisumą. Mes suvokiame vienalyčius, ištisinius, o ne pertraukiamus vaizdus. • Įprastumą. 3. Ankstesnė patirtis. Sujungti į visumą pavienius elementus ar suvokti ne visą vaizdą mes galime todėl, kad turime patirties. Erdvės santykių suvokimas. Suvokti objektus kaip trimačius, nustatyti jų dydį, judėjimą mums padeda binokulinis(regint abiem akimis) ir monokulinis(regint viena akimi) regėjimas. Monokulinis regėjimas skirstomas į: • Santykinį dydį. Objektą, kurio vaizdas tinklainėje yra mažesnis, suvokiame kaip esantį toliau. • Sankloda. Jei vienas objektas iš dalies uždengia kitą, suvokiame, kad pirmasis yra arčiau mūsų. • Oro perspektyva. Mums atrodo, kad neryškūs objektai yra toliau už tuos, kuriuos matome ryškiai. • Tekstūra. Laipsniškas šiurkščios, ryškios tekstūros perėjimas i lygią, blankią rodo, kad nuotolis didėja. • Tiesinė perspektyva. Tariamasis lygiagrečių linijų suėjimas yra nuotolio požymis. Objektų judėjimas. 1. Stroboskopinis judėjimas.( judėjimas kurį mes matome kine) 2. Sukeltas (indukuotas) judėjimas. (kai didelis objektas, kurį supa maži, juda, atrodo, kad maži objektai irgi juda. 3. Realus judėjimas. Suvokimo iliuzijos. Suvokimo iliuzijomis vadinamas neteisingas, iškreiptas objekto suvokimas. Iliuzija – neadekvatus suvokiamo daikto ar reiškinio ir jo savybių atspindėjimas. Atpažinimas. Suvokdami objektus, mes juos atpažįstame, t.y. priskiriame kokiai nors kategorijai. Atpažinimas leidžia mums atskleisti nematomas objekto puses. Atpažįstant mes remiamės ir forma, ir dydžiu, spalva, sandara. Atpažinimui įtakos turi ir kontekstas. Dėmesys ir suvokimas. Tai, į ką mes nukreipsime dėmesį, priklauso tiek nuo objekto savybių, tiek nuo mūsų pačių. Apercepcija sąvokiniuose – tai suvokimo priklausomumas nuo patirties, bendrojo psichikos veiklos turinio, individo ypatybių ir psichikos būsenų. Suvokimo ypatybės: 1. Visybiškumas. Kai objektas turi įvairių požymių, tačiau suvokiamas kaip darni visuma. Suvokiant visumą svarbus elementų grupavimas. Juos galime jungti pagal: artumą, panašumą, kryptį ir tęstinumą bei uždarumą. 2. Tarpusavio santykis. Iš tų pačių dalių galima sudaryti kelis skirtingus visumos vaizdus, jei jos skirtingai sudėliojamos. 3. Konstantiškumas. Mūsų suvokiami daiktai ir reiškiniai ne tik turi savitą struktūrą, bet ir pasižymi pastovumu. Juos suvokiame kaip tam tikros formos, spalvos ir dydžio, nepaisant besikeičiančių suvokimo sąlygų. 4. Kategorialumas. Žmogaus suvokimui būdingas įprasminimas, suvokiamo vaizdo priskyrimas tam tikrai daiktų ar reiškinių grupei, įvardijimas, susiejimas su sąvoka. Suvokimo įprasminimas susijęs su mūsų jau turimomis žiniomis, patirtimi ir atpažinimo procesu. 7.5.Atmintis Atmintis – t.y. sugebėjimas atsiminti ( išmoktų dalykų išlaikymas tam tikrą laiką). A. – procesas, duodantis galimybę kaupti patirtį. A. – tai ne tik gebėjimas įsiminti, bet ir gebėjimas užmiršti. A. – viso ko sargas ir viso ko lobynas. Atminčiai būdingi trys procesai : 1. Įsiminimas ( informacijos kodavimas );jis gali būti valingas(procesai yra tikslingi, iš anksto numatyti) arba nevalingas(procesai vyksta be išankstinio ketinimo) 2. Saugojimas ( sandėliavimas ); 3. Atsiminimas ( atkūrimas, medžiagos, informacijos ištrūkimas į sąmonės lauką). Atsiminimo rūšys: 1. Atpažinimas( lengvesnis atkūrimo būdas, atpažįstama ir netvirtai įsiminta informacija). 2. Atgaminimas(medžiagos atkūrimas be pakartotinio suvokimo). 3. Prisiminimas( norėdami prisiminti konkretų dalyką, pirmiausia siekiame sužadinti asociacinius ryšius). Atminties rūšys: 1. Motorinę ( judesių ) ( vaikščiojimas, rašymas, bėgimas ir t.t ). 2. Vaizdinę ( kaip atrodo draugai, namas, balsas ir t.t. ) 3. Emocinę ( jausmai, išgyvenimai, tai yra pyktis, džiaugsmas, baimė ir t.t. ) 4. Žodinę ( žodis ne tik garsai – jis turi prasmę ). Atminties tipai: 1.Girdimasis. 2.Regimasis 3.Girdimasis motorinis 4.Kombinuotas Žmonių grupių atminties skirtumai vadinami atminties tipais. Dažniausiai žmogui būdinga mišraus tipo atmintis: girdimoji – motorinė, regimoji – motorinė ir kt. Atminties tipas iš dalies lemia asmenybės kryptingumą: žmogus, sugebantis lengvai įsiminti ir atsiminti melodijas, dažniausiai tampa muzikantu, lengviau atsimenantis vaizdus – dailininku ir t.t. Atmintį sudaro 3 tarpusavyje sąveikaujančios sistemos: 1.Jutiminė atmintis( kur pirmiausia užrašoma juntama informacija ir išlaikoma čia sekundę ar dvi, kol pradedama apdoroti toliau) 2. Trumpalaikė atmintis(pvz. Tel nr. Kol jį užsirašai, ribotas informacijos kiekis išlieka gana trumpai,jos apimtis yra 7 plius minus 2. ), 3.Ilgalaikė atmintis ( vardas, gėlės kvapas, skonis, spalva, formulės, filosofinės mintys, užsienio kalbų elementai, čia nuolatos saugoma labai daug informacijos, prireikus dalį jos galime grąžinti į trumpalaikę atmintį.) Operacinė atmintis – įsiminimas iki tol, kol vyksta veiksmas, veiksmui pasibaigus, atminties nebelieka. Užmiršimas. Negalėjimas atsiminti anksčiau įsimintos informacijos. Užmiršimo teorijos, : 1. Pamirštama tai, kas nereikšminga. 2. Reorganizacijos teorija – mūsų sąmonėje išlieka tai, kas svarbiausia, o antraeilė informacija yra sutraukiama, suzipuojama. 3. Interferencijos teorija – trukdymas. Froidas sukūrė „išstūmimo” sąvoką, kai žmogus jam nemalonius jausmus linkęs išstumti. Kartais užmiršimą reikia stiprinti, užmiršt tai, kas nemalonu. Užmiršimą tyrė H. Ebbinghausas. Svarbiausi įsiminimo veiksniai : 1. Sužadinimas. 2. Kartojimas. 3. Medžiagos įprasminimo procesas ( loginių ryšių ieškojimas, t.y. „susigulėjimas“). Įsiminimo sėkmė priklauso nuo to, kokia atmintis labiau išvystyta, t.y. regimoji ar girdimoji. Efektyviausiai atsimename, kai vaizdinė ir žodinė informacija papildo viena kitą. Atmintį įprasta skirstyti į gerą ir blogą. Tačiau psichologams atmintis – daugialypis reiškinys, ištisa procesų, rūšių ir ypatumų sistema. Įvairių profesijų žmonių atmintis labai skiriasi. Todėl apie žmogaus atmintį reikia spręsti ne iš vienos akivaizdžios ypatybės, o tik iš ypatybių visumos. Pav., dviejų atminties ypatybių – užmiršimo ir įsiminimo – greitumas ir lėtumas sudaro 4 kombinacijas: 1) greito įsiminimo ir lėto užmiršimo; 2) lėto įsiminimo ir lėto užmiršimo; 3) greito įsiminimo ir greito užmiršimo; 4) lėto įsiminimo ir greito užmiršimo. Atmintį įtakojantys veiksniai: 1. Objektyvūs – savybės įvykių, kuriuos įsimenam, objektų, kuriuos reikia įsiminti ypatumai. Geriau yra įsiminti vaizdinę medžiagą. Jei medžiaga sąryšinga, įsiminti geriau, nes ji bus ir prasminga., jei susiję emociškai irgi geriau įsimenama, beje, pradžia ir pabaiga įsimenama geriau. 2. Subjektyvūs – Jei reikšminga, jei žmogus serga, temperatūra ar pavargęs, įsimins daug sunkiau, svarbu yra žmogaus parengtis. Nuo žmogaus poreikio. Mnemotechnika. Būdų sistema pagerinti atminčiai. Atminties sutrikimai: 1. Hipermnezija – sustiprėjimas mechaniška atmintis. 2. Hipomnezija(susilpnėjimas) ir amnezija(netekimas) 3. Paramnezija(atminties apgaulė) 4. Dismnezija – sutrinka vienas iš atminties procesų. Reminiscencija. Retroaktyvus(kai nauja informacija interferuoja su prieš tai išsaugota medžiaga) ir proaktyvus(kai anksčiau išsaugota medžiaga interferuoja su nauja informacija) slopinimas. 7.1. Mąstymas Mąstymas – procesas, kuriuo galime atspindėti ateitį. Naudojamas užduoties sprendime. Tai yra ryšių ir santykių pažinimas, išsiaiškinimas, atspindėjimas. Mąstymo reikia išmokt, juo pasižymi tik žmogus, tai įgyjama savybė.
Šį darbą sudaro 12836 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Psichologijos konspektas
- 9 psl., (12836 ž.)
- Word failas 345 KB
- Lygis: Universitetinis
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
