Praradimo tema lietuvių literatūroje (Salomėja Nėris, Šatrijos Ragana, Vytautas Mačernis)

Graikų filosofas Platonas teigia: „Kiekvienas gali būti kūrėjas, jei turi ką nors, kas jį įkvepia“. Lietuvių literatūroje atskleidžiama, kad būtent praradimas dažnai įkvepia kūrėją dalintis savo patirtimi ir paskatina išreikšti jausmus. Praradimas įkvepia tapti geresniu žmogumi, siekti didesnių tikslų ir norų, padeda suvokti svarbiausias vertybes. Taigi, šiandien aš panagrinėsiu praradimo temą lietuvių literatūroje ir remsiuosi neoromantikės Salomėjos Nėries poezija, lietuvių rašytojos Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“ ir poeto Vytauto Mačernio ketvirtąja „Vizija“.
Šeimos praradimo tema išryškėja lietuvių rašytojos, idealistinės-romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėjos Marijos Pečkauskaitės, arba kitaip – Šatrijos Raganos, apysakoje „Sename dvare“. Lietuvių kritikai anksti pastebėjo ir pripažino Šatrijos Raganos talentą: kūriniai autentiški ir turintys subtilios inteligencijos. Rašytojos prozoje daug autobiografiškumo motyvų. Apysakos „Sename dvare“ impulsas – jauno rašytojos brolio Vinco prisiminimas. Kurdama norėjo atsiliepti į nutilusį mylimą balsą. Išgyvenusi tėvo, mylimos motinos ir senojo dvaro netektį, rašytoja stengėsi atsisveikinti su tuo, kas jau buvo praėję ypatingu būdu – sugrįžtant į praeitį, ją atsimenant taip, lyg ji vis dar būtų gyva, matoma, jaučiama bei girdima. Apysakos „Sename dvare“ pagrindas – atsiminimai, vaikystės poetizavimas, dvasinės būsenos išraiška per gamtos vaizdinius. Apysakos veiksmas vyksta dvaro aplinkoje. Dvaras ir jo aplinkos vaizdai (tvenkinys, gėlynai, paslaptingas sodas) yra persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir visko, kas gražu, ilgesio. Jis vaizduojamas jo gyventojų – aštuonerių metų mergaitės Irusios ir jos motinos akimis. Apysakoje ryškus laiko tėkmės jutimas, nuolat iškyla praeities ir dabarties priešprieša. Skaudžiausiai šio pasaulio trapumą jaučia kūrinio pradžios ir pabaigos pasakotoja – gyvenimiškos patirties įgijusi moteris, liūdnai ir su ilgesiu žvelgianti į savo vaikystę. Kūrinys pradedamas lyrine įžanga, kuri užmezga ryšį tarp to, kas praeina ir kas išlieka. Tą ryšį įprasmina bei simbolizuoja baltos rožės, ir realios, dabar matomos, ir kartu tos, kurių nebėra, bet kurios žydi atsiminimuose. Baltos rožės kūrinio pradžioje primena mirusią motiną, gyvąją vaikystės šalies dvasią. Buvusį gyvenimą rašytoja pradeda...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!