Pranas Vaičaitis

Pranas Vaičaitis (1876 – 1901)   Biografija. Pačioje XIX a. pabaigoje, poaušrio laikotarpiu, skleidėsi tragiškos lemties kūrėjo Prano Vaičaičio (pasirašinėjo slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka) talentas. Vos 25 metus gyvenusio poeto biografija dėl archyvinių duomenų stygiaus sunkiai restauruojama. Nemažai poeto gyvenimo faktų aptarė bei patikslino, pateikdamas naujų archyvinių duomenų, A.Zalatorius. Gyvenimą ir kūrybą populiariai aprašė Z.Šileris, savitai interpretavo J.Klimaitis. Vaičaitis buvo tikras Sūduvos krašto vaikas, nuolatos jautęs savo zanavykiškas šaknis. Poetas gimė 1876 m. vasario 10 d. Santakų kaime (dab. Šakių raj.), pasiturinčio ūkininko šeimoje. Jo gyvenamuoju laikotarpiu iš sodžiaus kilę inteligentai ėmė ieškoti savo genealogijos, akcentuodami garsią gimtinės praeitį, garbingą protėvių kilmę. Ši tendencija palietė ir Vaičaitį. Kaip ir J.Basanavičius, V.Pietaris, V.Kudirka, jis rašė apie savo kaimą, o Piliakalnyje rastą kaukolę vežėsi į Peterburgą antropologiniams tyrimams. Istorinė Sūduvos krašto praeitis, tėviškės gamtos grožis, švelnia elegija nuspalvintas namų jausmas jį lydėjo visą neilgą gyvenimą. Beraštis tėvas ir tik skaityti mokėjusi motina vyriausiąjį iš trijų sūnų Praną stengėsi išmokslinti. Jis lankė Sintautų pradžios mokyklą, o 1887 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Vaičaičio mokymosi metais ši gimnazija jau nebebuvo toks lietuvybės židinys kaip Aušros laikais, kada čia kryžiavosi knygnešių keliai, veikė slapti moksleivių rateliai, kada tautinius jaunimo jausmus žadino mokytojai aušrininkai P.Kriaučiūnas, P.Arminas-Trupinėlis, už tai atleisti iš darbo. Įsivyravęs muštras, kūrybinės minties stygius, dvasinis lėkštumas ir netgi persekiojimai kėlė mokinių vidinį maištą, leido pajusti tyliosios rezistencijos prasmingumą. Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką spaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų literatūra, lietuviškieji A.Baranausko, S.Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė eiliuoti. Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Šis konfliktas buvo greičiau nedrąsus pasipriešinimas, o ne sukilimas prieš patristinį autoritetą. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir į seminariją nepriimamas. Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi į mokslus - 1895 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Studijų metais lietuviško kaimo vaikas patyrė akademinio darbo prasmingumą, intelektualinės veiklos poreikį. Jis nesiribojo teisės disciplinomis, kurios gerai sekėsi. Imlus studentas domėjosi lietuvių kultūra ir kalba: išklausė E.Volterio lietuvių etnografijos ir lietuvių kalbos gramatikos kursą, susipažino su K.Jauniaus kalbiniais tyrinėjimais, savarankiškai studijavo T.Narbuto, L.Jucevičiaus, S.Daukanto veikalus. Peterburge atsivėrė galimybė geriau pažinti XIX a. rusų bei lenkų literatūrą. Dvasinei jaunojo poeto brandai svarbi buvo čia surasta inteligentiška aplinka. Sunkiai besiverčiantį privačiomis pamokomis studentą globojo altruistiška Volteriu šeima, kurioje jis dažnai lankėsi, o baigdamas studijas pusę metų gyveno, teikdamas profesoriui lietuvių kalbos, etnografijos žinių. Savo geradariui Vaičaitis skyrė tris proginius eilėraščius. Išsiilgęs tinkamos draugijos, jaunuolis galėjo pasinerti į filologinių pokalbių, svarstymų atmosferą, susipažinti su veikliais savo tautiečiais, tokiais kaip P.Višinskis, kuris Varpe išspausdino tris jo eilėraščius. Vaičaitis lankydavosi Peterburgo lietuvių inteligentų namuose. Svarbi jam buvo pažintis su kultūringa Pranaičių šeima: kunigu misionieriumi Justinu Bonaventūra Pranaičiu, artimu Maironio draugu, jo broliu vargonininku Juozu ir, be abejo, Jule Pranaityte, būsimąja poeto sužadėtine, prisiekusia jam ištikimybę ir duoto žodžio nesulaužiusia iki mirties. Taigi Peterburge, regis, buvo surasta tinkama aplinka protui ir širdžiai ugdyti. Tačiau intelektuali veikla nenuslopino gyvo natūralaus jausmo paliktai tėviškei. Vasaromis poetas grįždavo namo, čia daugiausia kurdavo - įkvėpimas ateidavo savojoje aplinkoje arba jos ilgintis. Atrodo, kad Vaičaičio neslėgė susvetimėjimo jausmas, kurį patirdavo ne vienas, išklydęs iš gimtojo sodžiaus. Poeto sužadėtinė, Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijos moksleivė, rašo, kad ji nemėgusi vasaromis svečiuotis tėviškėje, nes kaimo bendruomenė sunkiai priimdavusi į „kliasas" leidžiamą baltarankę. Vaičaičio santykis su tėviške patvirtina teiginį, jog „objektyvų inteligento išėjimo, susvetimėjimo procesą tolydžio komplikavo subjektyvios sugrįžimo emocijos". Tėvų namai buvo vieta, kur traukė ne tik brangūs vaikystės prisiminimai, bet ir buvo saugomos savosios lietuviškos kultūros relikvijos, tokios kaip persirašyta A.Baranausko Kelionės Petaburkan giesmė „Nu, Lietuva, nu, Dauguva". Šis nuorašas ir tapo pagrindiniu įkalčiu įtraukiant Vaičaitį į garsiąją „Sietyno" draugijos bylą. Pusantrų metų ypatingai prižiūrėtas policijos, netekęs stipendijos, privačių pamokų, 1899 m. poetas buvo nubaustas mėnesiu kalėjimo. Tai sutrukdė laiku baigti universitetą, pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, silpnino sveikatą. Gavusiam diplomą absolventui 1900 m, E.Volteris parūpino vietą Peterburgo mokslų akademijos bibliotekoje. Planuodamas savo ateitį, poetas galvojo studijuoti Vakarų Europoje komercijos mokslus. Tačiau sveikata žymiai pablogėjo, ir jis turėjo grįžti į tėviškę. Pranas Vaičaitis, pakirstas džiovos, mirė Santakuose 1901 m. rugsėjo 21 dieną ir buvo palaidotas Sintautų kapinėse. Kūryba. Vaičaičio eilėraščiai buvo spausdinami Varpe, Vienybėje lietuvninkų, Ūkininke. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengė J.Mačys-Kėkštas ir J.Pranaitytė). Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo. Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakos kūrėjai, mažai galvodamas apie save. Vertinimas. Vaičaičio poezija vertinama įvairiai. Dažnai pabrėžiamas jos savitumas XIX a. pabaigos lietuvių poezijos kontekste. V.Mykolaitis-Putinas rašo, kad negausus Vaičaičio kūrybinis lobis „turi savo veidą ir charakterį", kad geresnieji jo eilėraščiai pasižymi „ypatingu paprastumu ir skurdumu [graudumu]". K.Nastopka nurodo, kad Vaičaičio kūrybą, kurioje svarbus fabulos vaidmuo, gausu buitinių detalių ir aprašinėjimo, galima vertinti kaip „kitokios poezijos, kitokio poetinės kalbos būdo" ieškojimą. A.Zalatorius, nusakydamas Vaičaičio vietą XIX a. pabaigos literatūros krypčių raidoje, tvirtina, kad Vaičaitis, kaip menininkas, „stovėjo ant romantizmo ir realizmo susikirtimo ribos". Ne vienas tyrinėtojas, rašydamas apie jaunojo poeto savitumą, jį gretina su Maironiu. Dar S.Kymantaitė-Čiurlionienė teigė, jog Vaičaičio vieta yra greta Maironio. Vėliau poetas S.Geda svarstė: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!