Praktika dienos centre su jaunuoliais turinčiais psichikos negalią

Tarpinė refleksija

Praktika dienos centre su jaunuoliais turinčiais psichikos negalią

Jau dvejus metus aš dirbu VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ padalinyje „Pagalba į namus“, padedu garbaus amžiaus bei kamuojamiems įvairių ligų žmonėms, kuriems sunku tvarkytis buityje, gamintis maistą, apsipirkti ir t. t. Taip pat antrus metus studijuoju Kauno kolegijoje socialinį darbą. Studijuojant antrus metus tenka pradėti atlikinėti praktiką, šiais metais suplanuota atlikti praktiką nestacionarinėje institucijoje. Man pačiai tapo netikėta, kad praktiką atliksiu dienos centre su jaunuoliais turinčiais psichikos negalią. Niekada su šia paslaugų gavėjų grupe dar neteko dirbti, ne tik, kad dirbti, bet ir gyvenime nedaug susidūriau su asmenimis, kurie turi psichinę negalią. Tapo labai neramu, kaip gi man seksis.

Su dideliu jauduliu pirmąjį rytą įžengiau į dienos centro patalpas, širdis plakė greičiau nei bet kada, akys bėgiojo ieškodamos objekto ties kuriuo reikėtų fiksuoti žvilgsnį. Tačiau, mano nuostabai, nieko baisaus neįvyko. Mano mentorė ir visas globos centro kolektyvas – užimtumo specialistė, keletas individualios priežiūros darbuotojų mudvi su kolege ( į praktikos vietą atėjome dviese su kurso kolege) pasitik labai draugiškai. Iš pradžių užsikaitėme kavos, draugiškai pabendravome, susipažinome. Mano galvoje tvyravusi įtampa kaip mat atslūgo. Pirmoji užduotis buvo susipažinti su jaunuoliais, lankančiais dienos centrą. Centrą iš viso lanko dvylika asmenų, tačiau, dalis dėl ligos ar kitų priežasčių būna susistabdę gaunamas paslaugas, tad dvylikos paprastai niekada ten nebūna. Visi jaunuoliai labai skirtingi, yra judančių tik neįgaliųjų vežimėlio pagalba, yra keletas turinčių Dauno sindromą, yra ir nekalbančių, sunkiai kalbančių. Tačiau, nežiūrint savo negalios visi yra labai smalsūs, visi labai domėjosi mumis, džiaugėsi jog atvyko naujų veidų, regis jie taip pat nemėgsta rutinos.

Man asmeniškai – pirmasis iššūkis buvo atsiminti jų visų vardus. Bet praleidus ten vieną dieną, šis iššūkis tapo nebeaktualus. Vardai patys „sušoko“ į savo vietas. Kur kas rimtesnė problema buvo, kokią bendravimo taktiką pasirinkti? Nesinorėjo „prašauti pro šalį“ Pasirinkau nuoširdų bendravimą, kaip su normaliu suaugusiu žmogumi. Man toks bendravimo būdas pasirodė pats priimtiniausias ir nuoširdžiausias, nesinorėjo kalbėtis kaip su mažamečiais, juolab kad jie patys leido mums suprasti, jog jie yra suaugę, net kai kurie nepanoro, kad juos vadintų mažybiniais vardais. Būtent toks bendravimo būdas, manyčiau, yra mano stipresnioji pusė, šitaip bendraudama aš jaučiuosi tvirtai ir užtikrintai. Mane nustebino, kad bendrauti su psichinės negalios ištiktais žmonėmis nėra taip ir sunku, tiesiog reikia kalbėtis su jas ramiai nuosekliai, be didelių emocijų demonstravimų, kad jaunuolių bereikalingai nesutrikdyti ir nesujaudinti. Ši patirtis paliko žinią, jog klientai su psichine negalia yra patys nuoširdžiausi. Jeigu pavyksta susidraugauti su jais, tai nebus sunkumų bendraujant su kitomis paslaugų gavėjų grupėmis. Ši patirtis labai prisidėjo prie mano profesinio augimo. Viena ten dirbanti socialinė darbuotoja pasakė, jog negalima atsižadėti ir bjoti dirbti nei su jokia paslaugų gavėjų grupe, nes likimas gali surėdyti, jog būtent su ja ir teks dirbti ateityje. Labai svarbu atsikratyti baimės. Jie yra tokie pat žmonės, tik viską supranta ir priima tiesiogiai, tad nuoširdumas yra viena svarbiausių ir būtiniausių socialinio darbuotojo savybių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!