Politinės partijos ir jų klasifikacija

Kiekvienoje stabilioje politinėje sistemoje egzistuoja tam tikri mechanizmai, atliekantys tarpininko tarp pilietinės visuomenės ir valstybės institucijų vaidmenį. Itin svarbus vaidmuo čia tenka interesų grupėms ir politinėms partijoms, kurios tarpusavyje skiriasi veiklos tikslais ir metodais, įtakos valdžiai šaltiniais ir kitomis ypatybėmis. Partija - vienas iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės institutų, be kurių būtų neįmanomas atstovaujamosios demokratijos funkcionavimas. Nors jos tyrinėjamos jau beveik šimtą metų, politinių partijų kilmė, savybės ir vaidmuo politiniame procese iki šiol tebėra teorinių disputų objektas.
Žodis partija (lotpars,partis) reiškia visumos dalį. Jau senovės Romoje jis buvo vartojamas politinei bendrijai (klientelėms arba grupei žmonių, valdančių valstybę) apibūdinti. Ciceronas tapatino sąvokas pars ir fractio (lot. laužymas), sąvokos amicitia, reiškusios kilmingų draugų sąjungą. Fractio ir pars buvo laikomos blogomis, nekilmingomis sąjungomis, „laužančiomis" nusistovėjusią tvarką. XVII a. vyravo nuomonė, kad partijos kenksmingos visuomenei, nes į socialinį organizmą įneša nesantaiką. Tokio negatyvaus požiūrio priežastis buvo paplitęs įsitikinimas, kad tik valstybė yra tautos suvereniteto reiškėja. Pavyzdžiui, T. Hobbesas pagrindine valstybės užduotimi laikė kovą su partijomis. Pirmųjų moderniųjų partijų (torių ir vigų) užuomazgos Anglijoje XVII a. septintajame aštuntajame dešimtmečiais bei kitų pakraipų partijų kūrimasis, vaidmens didėjimas demokratijoje laipsniškai keitė požiūrį į partijų vietą visuomenėje.
Jau XVIII a. pabaigoje Edmundas Burke'as, nors ir nebuvo partijų šalininkas, teigė, kad organizuota konkurencija dėl valdžios, principinė, o ne grįsta frakciniais egoistiniais interesais, buvo priimtina ar net pageidautina. Tačiau tik XX a., atsiradus masinei visuomenei ir išplėtus visuotinį balsavimą, partijas imta pripažinti kaip demokratijos atributą. Po Antrojo pasaulinio karo, kai įsitvirtino nacionalinis sociumo vientisumas ir kultūrinis pliuralizmas, buvo toleruojamas politinis grupių išsiskirstymas ir institucionalizuotos organizuotos konkurencinės valdžios siekimo formos, partijos buvo pripažintos kaip demokratijos dalis ir pradėtos tirti sistemiškai.
Vienas iš pirmųjų kryptingų partijų tyrinėjimo demokratinėje visuomenėje pradininkų šalia jau žinomo R. Michelso buvo M. Ostrogorskis, darbe Demokratija ir politinių partijų organizacija tyrinėjęs Didžiosios Britanijos ir Amerikos partijų raidą ir veiklos principus. M. Ostrogorskis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!