Pokaris ir dabarties muzika

 Balys Dvarionas (1904 – 1972) Balys Dvarionas - lietuvių kompozitorius, pianistas, dirigentas ir pedagogas. Kaip kompozitorius daugiausiai reiškėsi po II pasaulinio karo. Kartu su Stasiu Vainiūnu, Antanu Račiūnu ir kitais, Balys Dvarionas pokario metais kūrė romantinio stiliaus, liaudies dainų citatomis pagrįstą muziką, kuri atitiko to meto partinių ideologų propaguojamo socrealizmo stiliaus reikalavimus. Tačiau romantinė stilistika visuomet buvo artima šiam kūrėjui, jo muzikoje susipynė Vakarų ir Rytų Europos romantikų įtaka. Balys Dvarionas rašė įvairių žanrų muziką (opera, baletas, simfonija, koncertai, uvertiūros, kameriniai opusai, muzika kinui ir teatrui). Į lietuvių muzikos istoriją kompozitorius įėjo ir kaip vieno pirmųjų baletų, pirmojo koncerto smuikui kūrėjas. Biografija Balys Dvarionas (1904.06.19 Liepojoje - 1972.08.23 Vilniuje) - lietuvių kompozitorius, pianistas, dirigentas ir pedagogas. Kaip kompozitorius daugiausiai reiškėsi po II pasaulinio karo. Kartu su Stasiu Vainiūnu, Antanu Račiūnu ir kitais, Balys Dvarionas pokario metais kūrė romantinio stiliaus, liaudies dainų citatomis pagrįstą muziką, kuri atitiko to meto partinių ideologų propaguojamo socrealizmo stiliaus reikalavimus. Tačiau romantinė stilistika visuomet buvo artima šiam kūrėjui, jo muzikoje susipynė Vakarų ir Rytų Europos romantikų įtaka. Balys Dvarionas gimė gausioje lietuvių vargonininko, instrumentų meistro Dominyko Dvariono šeimoje (joje išaugo 11 vaikų, iš kurių 7 tapo muzikais). Pirmasis muzikos mokytojas buvo tėvas, vėliau mokėsi privačiai pas latvių kompozitorių Alfredą Kalninį. Liepojoje Balys Dvarionas vargonininkavo bei dirigavo Lietuvių draugijos jaunimo chorui. 1920-1924m. studijavo Leipcigo konservatorijoje, Roberto Teichmüllerio fortepijono klasėje. Be to, studijavo kompoziciją pas Stephaną Krehlį ir Sigfridą Karg-Elertą. Baigęs konservatoriją, grįžo į Kauną ir surengė savo pirmąjį rečitalį. 1925-1926m. tobulinosi Berlyne pas žymų pianistą virtuozą Egoną Petri. Pirmiausia B.Dvarionas išgarsėjo kaip pianistas, koncertavo Latvijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Švedijoje ir kitur. 1926m. Balys Dvarionas buvo pakviestas mokyti fortepijono Kauno muzikos mokykloje. Ją perorganizavus, dėstė Kauno konservatorijoje (nuo 1933m.), vėliau - Lietuvos konservatorijoje Vilniuje (nuo 1949m.). 1947m. Balys Dvarionas tapo profesoriumi. Išugdė apie 50 atlikėjų, tarp jų pianistas ir dirigentas Rimas Geniušas, pianistai Halina Znaidzilauskaitė, Gražina Ručytė–Landsbergienė. Ketvirtajame dešimtmetyje Balys Dvarionas pradėjo reikštis kaip dirigentas (debiutavo 1931m.). 1934m. vasarą jis tobulinosi Zalcburge Tarptautinėje dirigentų akademijoje. Tais pačiais metais pradėjo vadovauti konservatorijos studentų orkestrui, o 1935-aisiais buvo pakviestas vadovauti Kauno radiofono simfoniniam orkestrui (vadovavo iki 1938m.). 1939m. lankė vasaros semestrą Leipcigo konservatorijoje Hermano Abendrotho klasėje ir eksternu išlaikė diplominius dirigavimo egzaminus. Lietuvai atgavus Vilnių, Balys Dvarionas su architektu Vytautu Žemkalniu įkūrė Vilniaus miesto savivaldybės simfoninį orkestrą ir 1939-1940m. jam vadovavo. 1940-1941 ir 1958-1964 metais buvo Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas. Balys Dvarionas rašė įvairių žanrų muziką (opera, baletas, simfonija, koncertai, uvertiūros, kameriniai opusai, muzika kinui ir teatrui). Į lietuvių muzikos istoriją kompozitorius įėjo ir kaip vieno pirmųjų baletų, pirmojo koncerto smuikui kūrėjas. Jo kūriniai buvo apdovanoti: Koncertas smuikui - SSRS valstybine premija, Pirmasis koncertas fortepijonui ir muzika kino filmui "Tarybų Lietuva" - LSSR valstybinėmis premijomis. Baliui Dvarionui ir Jonui Švedui buvo patikėta sukurti LSSR himno muziką. Balio Dvariono kūryba pasižymi emocionalumu, melodingumu, artimomis lietuvių liaudies dainoms intonacijomis. Jo muzikai labiau būdingas muzikinių minčių eksponavimas, jų gretinimas, nei ištisinis plėtojimas. Tai ryšku stambios formos kūriniuose (balete, operoje ir kt.). Labai populiarios Balio Dvariono miniatiūros fortepijonui (ciklai "Mažoji siuita", "Žiemos eskizai"), chorui ("Patarlės"). Daugelis kompozitoriaus kūrinių yra romantinio stiliaus. Tik paskutinieji opusai - Humoreska, Mikropreliudai - turi konstruktyvizmo bruožų. B.Dvarionas. Kūrybos apžvalga ir bendra charakteristika. Pasižymi emocionalumu, melodingumu, artimomis lietuvių liaudies dainoms intonacijomis; pagrindinė išraiškos priemonė – melodija. Harmonija klasikinė, ankstyvojo romantizmo. Vyrauja minorinės dermės. Tai - kompozitorius lyrikas, romantikas. Dėl muzikinių minčių gausumo labiau būdingas temų eksponavimas, jų gretinimas, nei ištisinis plėtojimas. Sonatos formą naudojo retai, vyrauja trijų dalių, dviejų dalių paprastos ir (rečiau) sudėtinės formos, didesnės apimties kūriniams būdingas improvizaciškumas, rapsodiškumas, mozaikiškumas. Kūrybą sudaro įvairių žanrų kūriniai: • Scenai. a) „Piršlybos“, vieno veiksmo baletas, 1933m.; „Dalia“, 4 veiksmų opera, 1958; b) Muzika 6 kino filmams, 6 dramos spektakliams. • Kūriniai orkestrui. – apie 20. a) 4 kūriniai orkestrui - 2 uvertiūros, 1 simfonija, 1 siuita); b) 4 koncertai – 2 –fortepijonui, 1 – valtornai, 1 – smuikui. • Kamerinė instrumentinė muzika. a) fortepijonui solo. 2 sonatinos, 3 pjesių ciklai („Mažoji siuita“, „Žiemos eskizai“, „12 pjesių fortepijonui“), programinės pjesės – viso apie 50; b) ansambliai. Smuikui ir fortepijonui,; kitiems instrumentams (obojui, fagotui, violončelei) ir fortepijonui – viso apie 20 pjesių; • Kūriniai liaudies instrumentams, pučiamųjų instrumentų orkestrui, cirkui - apie 10. • Vokaliniai kūriniai. a) 3 kantatos, apie 40 dainų chorui, 15 dainų balsui solo; b) virš 50 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų (balsui solo ir chorui) c) apie 150 paties kompozitoriaus užrašytų lietuvių liaudies dainų. ◦ B.Dvarionas yra vienas iš pirmųjų lietuviško baleto autorių, pirmojo koncerto smuikui, pirmojo koncerto valtornai, sonatinos fortepijonui autorius; ◦ Pirmasis kompozitorius, pradėjęs kurti muziką kino filmams, taip pat cirkui. ◦ Kartu su V.Žemkalniu – Landsbergiu įkūrė Vilniaus miesto orkestrą, kuris vėliau,1940m. tapo filharmonijos orkestru ( dabar – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). ◦ Pirmasis su Kauno Radiofono simfoniniu orkestru 1936m. atliko M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“. Fortepijoninė muzika Balio Dvariono kūrybiniame palikime svarbią vietą užima fortepijoninė muzika: 2 koncertai fortepijonui ir orkestrui, 2 sonatinos – pirmieji šio žanro kūriniai lietuvių muzikoje - ir apie 50 pjesių. Pastaroji kūrybos sritis susijusi ir su biografiniais kompozitoriaus gyvenimo momentais. Daugelį fortepijoninių miniatiūrų jis parašė savo dukrai Aldonai, kuri tuo metu pradėjo mokytis skambinti fortepijonu. Šiuo laikotarpiu smuikininko kelią pasirinko ir kompozitoriaus sūnus – Jurgis Dvarionas, kuriam jis parašė miniatiūrų smuikui. Gal dėl to B.Dvariono kameriniai instrumentiniai kūriniai įgijo nepakartojamą ypatybę – parodė paties autoriaus asmens bruožus, kurie paprastai matomi asmeninėje, jaukioje aplinkoje. Rašydamas muziką savo vaikams, B.Dvarionas nejučiomis sukūrė kitokį santykį su klausytoju ir atlikėju. Kamerinė muzika – tai nuoširdus dialogas, kuriame abu pašnekovai supranta vienas kitą iš mažiausios užuominos. B.Dvarionas – 20a. romantikas, ir šis objektyvus veiksnys daug ką nulėmė jo mažosiose formose – solo fortepijonui ir kameriniuose instrumentiniuose ansambliuose. Tuo metu, kai B.Dvarionas pradėjo intensyviai kurti, jis jau buvo geras pianistas. Tai suvaidino nemažą vaidmenį, formuojantis jo fortepijoniniam stiliui. Tuo pačiu fortepijoninis stilius tapo lyg ir viso B.Dvariono stiliaus pagrindu. Kūriniai fortepijonui solo Dvi sonatinos. Sonatina C-dur ir Sonatina gis- moll . Sonatina C-dur (1966m.) - pirmasis spausdintas šio žanro kūrinys lietuvių muzikoje. Sonatina trijų dalių, glaudžiai susijusi su šokio ritmika. Antroji jos dalis pavadinta Tempo di menueto. Šioje dalyje žanriškumas konkretus. Pirmojoje dalyje ir polkos ritmo finale ryšys su šokiu labiau apibendrintas, tačiau pakankamai ryškus. Tai vienas didesniųjų B.Dvariono kūrinių fortepijonui solo. Sonatina gis- moll pirmą kartą išspausdinta jau po kompozitoriaus mirties, 1981 metais. Beveik visas fortepijonines pjeses kompozitorius pats sujungė į ciklus. • „Mažąją siuitą“ sudaro 8 pjesės, sukurtos 1949-1952 metais; • „Žiemos eskizai“ – tai 7 pjesės, sukurtos 1953 – 1954 metais; • „Dvylika pjesių“ - dalis sumanyto įvairaus charakterio 24 pjesių ciklo fortepijonui, iš kurių 12 išspausdinta 1971m. Dalis pjesių neįeina į ciklus – jos išspausdintos įvairiuose rinkiniuose. Pirmasis B.Dvariono ciklas – žanrinis. „Mažoji siuita“ žavi ryškiomis, charakteringomis temomis, aiškia konstrukcija. Dauguma pjesių parašytos trijų dalių forma, yra nedidelės apimties, vyrauja minorinės tonacijos( 5 iš 8 pjesių yra minorinės, melodika artima folklorui. Trys siutą pradedančios pjesės – Preliudas, Valsas, Malūnėlis – yra pirmoji pjesių grupė. Antrąją sudaro Valsas, Mažoji rapsodija ir Tema su variacijomis. Ciklą užbaigia Noktiurnas ir pjesė skudučių stiliumi. ,,Skudučių sutartinėje“ taip pat gražiai imituojama šio liaudies muzikos žanro disonansinė harmonija. Programinė siuita „Žiemos eskizai“ atskleidžia poetinius gamtos vaizdus, suvoktus lyg vaiko akimis. Ciklą sudaro 7 pjesės programiniais pavadinimais, išdėliotos kontrasto principu. Išskirtinis šio ciklo bruožas yra impresionistiniai bruožai; ryškus charakterių kontrastingumas, pasireiškiantis tematizme, faktūroje. Pjesė „Pirmosios snaigės“ žavi savo koloritu, originalumu, krištoliniu skambėjimu. Labai vykusi pirmosios dalies teminė medžiaga – besikeičiančios žemyn slenkančių šešioliktinių grupės, išdėstytos pagal minorinio trigarsio garsus, ir aukštyn kylanti trisdešimtantrinėmis tonų gama. Autorius įtikinamai sukuria „judančio oro“, „šokančių snaigių“ efektą. Kaip ir daugelis šio ciklo pjesių, ji parašyta paprasta trijų dalių forma. Vidurinėje dalyje įvedami nauji tembrai ir keičiasi spalvos, tonacijos. Tiksli repriza papildyta nedidele koda. Antroji pjesė „Su rogutėmis nuo kalniuko“ – žanrinė scena, pasižyminti džiaugsmu ir linksmybe, užkrečiamu juoku. Žemyn slenkanti gama „nuo kalno viršūnės“ palydima besileidžiančių didžiųjų tercijų žemutiniame balse. Tai savotiški taškai, atramos, organizuojančios visą judėjimą. Pjesė „Su rogutėmis nuo kalniuko“ parašyta trijų dalių sudėtine forma. Pirmąją dalį, persunktą dvarionišku humoru, sudaro dvi temos. Antroji dalis – gracinga, baletinio pobūdžio. Naudojamas aukštas registras, savitas ritmas, dėl kurių sinkopės tampa aštresnės, detalizuotos. Pjesė užbaigiama efektinga koda. Pjesė pasižymi dinamišku plėtojimu, gyvu charakteriu, koncertiniu, efektingu stiliumi, yra mėgstama atlikėjų. Charakteringos ir kitos ciklo pjesės: „Paukšteliai žiemą“, „Apsnigtas miškas“, „Senio besmegenio susimąstymas“, „Čiuožykloje“. Cikle ryški impresionizmo įtaka: pjesėje „Apsnigtas miškas“ spalvinga harmonija padeda sukurti sustingusio miško paveikslą. Meistriškai plėtodamas lyrinį ir peizažinį pradus, B.Dvarionas sukuria jaudinančios nuotaikos pjesę „Paukšteliai žiemą“. Antroji pjesės dalis yra lyg savotiškas lamento su serija žemyn slenkančių užlaikymų minorinėje dermėje. „Paukšteliai žiemą“, kaip ir dauguma šio ciklo miniatiūrų, yra parašyti paprasta trijų dalių forma, tačiau aiškiai apibrėžtų dalių ribų nėra. Pjesės pradžioje kompozitorius siekia perteikti orkestrines spalvas, pažymėdamas „quasi oboe“. Dvarionas naudojasi paprastomis ir kukliomis išraiškos priemonėmis, tačiau tai nemenkina kūrinių vertės, o parodo neeilinį kompozitoriaus meistriškumą, plėtojant mažąsias formas. Pjesė „Naujieji metai“ – iškilmingas, šventinis finalas, užbaigiantis seriją peizažų. Pjesė trijų dalių formos su fanfariško pobūdžio įžanga, dinamizuota repriza ir koda. Pradinė keturių taktų įžanga nulemia visą tolimesnę pjesės plėtotę. Faktūros tirštėjimas sukuria dinaminį augimą, pabaigoje išaugantį iki orkestrinio skambesio. „12 pjesių fortepijonui“ skiriasi nuo kitų ciklų. Tai dalis „24 pjesių fortepijonui“ ciklo. Čia gausu tonacinių spalvų, įvairesnė pjesių faktūra. Kontrastingos pjesių nuotaikos, turinys. Daug pjesių motorinio, šokio pobūdžio (mazurka, gavotas, skerco, humoreska); greta jų lyrinės pjesės –čia ramiai liūdnos (noktiurnas, elegija), čia audringai aistringos („Ekspromtas“). Šis ciklas daug polifoniškesnis, jame naudojami imitacinės polifonijos plėtojimo būdai, praturtindami muzikinį audinį ir išryškinantys dainingumą. Cikle sutinkame ir romantinių, pilnų dramatinio patoso vaizdų, meistriškai plėtojamos teminės medžiagos. Muzikos kalba yra įvairesnė; išnaudojama visa skambesio erdvė, gretinami funkciškai nesusieti akordai, dažnos neišrišamų akordų grandinės; kai kurios pjesės pasibaigia disonansiniais skambesiais, palikdamos laukimo, dar kažko, kas nepasakyta įspūdį; yra žodinius pavadinimus turinčių pjesių–vienos priskirtinos garsų tapybos, kitos impresionistinio vaizdingumo sričiai. Gyvenimo pabaigoje B.Dvarionas, matyt, ieškojo naujų išraiškos priemonių: pjesėje „Pėdos“, „Miražas“, „Mikropreliudai“ pastebimas naujų sąskambių ieškojimas, konstruktyvumas, ( pvz., „Mikropreliuduose“ temą sudaro skaičiai - telefonų numeriai). Kameriniai instrumentiniai ansambliai B.Dvariono kamerinės muzikos kūriniai parašyti tik dviems instrumentams: arba smuikui, arba violončelei, arba obojui, arba fagotui, bet tik su fortepijonu. Tai atspindi kompozitoriaus polinkį į intymų, koncentruotą minčių dėstymą, atsisakant plataus muzikinės medžiagos plėtojimo. B.Dvarionas sukūrė apie 15 kūrinių instrumentiniam ansambliui. Ryškiausi yra: „Tema su variacijomis fagotui ir fortepijonui“; „Pezzo elegiaco“ („Prie ežerėlio“) - elegija smuikui ir fortepijonui; Scherzo obojui (birbynei) ir fortepijonui; Introdukcija ir rondo violončelei ir fortepijonui; Sonata – baladė smuikui ir fortepijonui. Koncertai fortepijonui Apie I fortepijono koncertą g-moll B.Dvarionas 1960m. gruodžio 25 d. laiške Vladui Jakubėnui rašė, kad šis Koncertas nuo Smuiko koncerto skiriasi ,,ir formaliai, ir turiniu“. Kūrinys iš tiesų rodo, kad B.Dvarionas nebuvo pasyvus tuomet kilusios lietuvių muzikos stilistinio atsinaujinimo bangos stebėtojas. Čia kompozitorius nutolo nuo tradicinės instrumentinio koncerto schemos, išplėtė muzikos kalbos savybių apimtį. Koncertą sudaro keturios kontrastingos, tačiau tematikos bendrumo vienijamos dalys. Vyrauja subjektyvi, lyrinė išraiška. Kūrinio harmonija praturtinta septakordų, nonakordų paralelizmų, sekundinių, kvartinių sąskambių, politonalumo elementų. Kompozitoriaus dukra, ryškaus savito talento pianistė Aldona Dvarionaitė (1939-2000) buvo pirmoji Koncerto ir daugelio kitų, jai skirtų kūrinių atlikėja. II koncertas fortepijonui e-moll skirtas Lietuvos jaunimui. Koncertas tradicinės trijų dalių sandaros, kiek mažiau vientisas - kompozitorius atsisako visą kūrinį apjungiančio, vienijančio tematizmo; naudoja savo pamėgtas išraiškos priemones –liaudies dainų intonacijas, kvintų, tercijų, septakordų paralelizmus. Kaip ir kiti B.Dvariono kūriniai, II koncertas fortepijonui sužavi klausytoją emocionalumu, melodingomis temomis, nuoširdumu. B.Dvarionas. Koncertas smuikui h-moll. Koncerto smuikui ir orkestrui ilgai nebuvo lietuvių muzikoje. Apskritai smuiko lietuviškąją literatūrą dvidešimto amžiaus pradžioje sudarė nedaug kūrinių – J.Gruodžio, M.K.Čiurlionio sonata, V.Kudirkos, J.Naujalio pjesės. Tarpukariu nesuspėta išugdyti jaunųjų smuikininkų – 1930 metais buvo uždaryta S.Šimkaus muzikos mokykla, ruošusi instrumentalistus, taip pat ir smuikininkus. 1945 metais į Lietuvą atvyko A.Livontas, nuo 1946m dėstė Vilniaus, (vėliau- Lietuvos valstybinėje) konservatorijoje. Jo dėka smarkiai išaugo lietuviška smuiko mokykla. Jis - pirmasis bene visų lietuviškųjų smuiko koncertų atlikėjas bei populiarintojas Lietuvoje ir už jos ribų; su juo kūrybiškai bendradarbiavo ir jam skyrė savo koncertus B.Dvarionas, S.Vainiūnas, E.Balsys ir kiti mūsų kompozitoriai; be to, jis iššugdė itin daug ( apie 50) jaunųjų smuikininkų. Pirmasis bandymas sukurti smuiko koncertą buvo J.Karoso koncertas (1947m., vienos dalies). Beveik tuo pačiu metu, 1948m., pasirodė ir B.Dvariono koncertas smuikui, ryškus ir brandus kūrinys. Tad būtent B.Dvarionas laikomas lietuviško smuiko koncerto žanro pradininku. Beje, tais pačiais 1948m. sukurtas ir išeivijos kompozitoriaus J.Gaidelio Koncertas smuikui. B.Dvarionas sukūrė keturis instrumentinius koncertus. Tai Koncertas smuikui ir orkestrui, du Koncertai fortepijonui ir Koncertas valtornai ir kameriniam orkestrui. Koncertas smuikui h-moll, 1948. Šis kūrinys buvo aukštai įvertintas – apdovanotas sovietų sąjungos I laipsnio valstybine premija, plačiai skambėjo tuometinėje sovietinėje erdvėje. Koncertas parašytas laisvai traktuojama tradicine trijų dalių cikline forma. Tai rodo ir išplėtota pirmosios dalies įžanga, ir itin reikšminga pirmosios dalies jungiamoji tema. Koncerto muzikiniai vaizdai –lyriniai gamtos paveikslai, šviesios žanrinės liaudies scenos. I dalis. Andante semplice. Sonatos forma. Koncertas prasideda išplėtota įžanga. Pirmajame jos epizode (valtorna, mediniai pučiamieji) skamba orkestras, antrajame įsivyrauja smuikas solo su melodinėmis - rečitatyvinėmis intonacijomis. Įžanga yra lyriška, ramios nuotaikos. Po jos skamba pagrindinė tema – valinga, aktyvi, šokinio charakterio(Allegro). Ją atlieka žemame registre smuikas, orkestrui pritariant aštriu maršiniu ritmu. Pagrindinė tema suteikia energijos impulsą visam koncertui. Jungiamoji tema daininga, plataus diapazono. Ją plėtojant pasiekiama galinga emocinė kulminacija. Šalutinė tema irgi lyrinio charakterio. Tai įdomaus kintamo metro (penkių ir trijų ketvirtinių) lietuvių liaudies daina „Rudenėlio rytelį“. Ją atlieka orkestras, styginiai. Šią temą B.Dvarionas įdomiai harmonizavo paraleliniais terckvartakordais. Šalutinė tema, šalia pagrindinės, ne kartą skamba ir temų perdirbimo dalyje, kuri plėtojama ramiai, be dramatinių konfliktų. Autorius šalutinės temos čia nekeitė – jis išskyrė tik pradinį motyvą ir pravedė jį skirtingomis tonacijomis kiek pavarijuodamas. Didelėje smuiko solo kadencijoje kiek labiau išryškėja virtuoziškumo elementai. Čia kompozitorius išradingai plėtoja pagrindinę temą, kuri dabar įgauna lyrišką, kartu ir nerimastingą pobūdį. Reprizoje pasikartoja kiek varijuoti ekspozicijos muzikiniai vaizdai. Toks variacinis-improvizacinis muzikinių minčių plėtojimo būdas yra būdingas lietuvių liaudies kūrybai, o taip pat B.Dvarionui. Tad jo naudojimas, plėtojant lietuviškas viso koncerto temas suteikia šiam koncertui papildomą – liaudišką - akcentą. Trumpa, gyva koda sustiprina šviesią, optimistišką pirmosios dalies nuotaiką. II dalis. Andante molto sostenuto. Trijų dalių sudėtinė forma. Dalis pagrįstai laikoma geriausia koncerte. Čia kompozitorius puikiai derina lyriką su žanriniais šokio elementais. Pagrindinei šios dalies temai autorius panaudojo savo paties dar 1933m. užrašytos lietuvių liaudies dainos „Alaus, alaus“ melodiją. Šią temą kompozitorius plačiai ir laisvai plėtoja variaciniu būdu, naudoja orkestro ir smuiko koloristines priemones, smuiko partijoje išpuošia melizmais, pasažais. Vidurinėje Andante dalyje autorius piešia spalvingą liaudies pasilinksminimo vaizdelį. Lyriką čia pakeičia ryškiai akcentuoto liaudies šokio pobūdžio muzika. Originalios šio epizodo harmonijos spalvos, gausiai naudojami sekundiniai, kvintų, kvartų sąskambiai, sinkopuotas ritmas, o epizodo pabaigoje – sekstos ir tercijos. Visa tai asocijuojasi su Lietuvos kaime skambėjusia senąją liaudies muzika, sutartinėmis. Dalies pabaigoje sugrįžta poetiškai lyriška pradinė nuotaika. III dalis. Vivo. Allegro. Rondo forma. Finalas energingas, gyvo charakterio. Dalis prasideda orkestro įžanga. Pagrindinė finalo tema savo ryžtingu maršiniu charakteriu artima pirmosios dalies pagrindinei temai. Ji pasikartoja tris kartus, pakildama tuo pačiu per tris oktavas. Tada pagrindinę temą pakeičia nauja, savita tema (epizodas), į kurią įveda liaudiškas paralelinių kvintų orkestrinis epizodas. Tema išsiskiria gyvais ritminiais akcentais. Trečioji finalo tema kontrastuoja pirmoms temoms lyrine nuotaika ir tarsi sugrąžina mus į antrosios dalies lyrinių jausmų ir nuotaikų sferą. Variacinis-improvizacinis šios liaudiško pobūdžio temos plėtojimas atveda vėl prie veržliosios pagrindinės finalo temos. Viską apibendrina didelė koda, kurioje įtvirtinama bendra žaisminga, šventiška nuotaika. Kodos pabaigoje smuiko solo partijoje dar kartą suskamba pirmosios dalies pagrindinės temos atgarsiai, kuriais ir užbaigiamas kūrinys. Koncerto forma kiek mozaikiška. Kompozitorius, regis, negali ilgiau stabtelėti prie dviejų trijų temų. Jas plėtojant, iškyla vis naujos temos-melodijos, sudarančios jau naujus epizodus. Taip formavosi savitas kompozitoriaus kūrybinis braižas. Ir nors koncerto temos yra skirtingos ir įvairios, vieningumo kompozicijai suteikia temų panašios intonacijos, muzikinių vaizdų artumas. Pavyzdžiui, giminingos yra pagrindinės pirmosios dalies ir finalo temos. Tam tikrą bendrumą pastebime ir tarp lyrinių koncerto temų – pirmosios dalies jungiamosios partijos ir finalo trečiosios temos; pirmosios dalies kadencijos, kodos ir antrosios dalies vidurinio epizodo temos taip pat artimos savo intonacijomis. Koncertas smuikui h-moll pirmą kartą suskambo 1948 –jų rudenį Vilniaus Filharmonijos salėje. Radijo simfoniniam orkestrui dirigavo kompozitorius, o solo partiją atliko A.Livontas. B.Dvariono Koncertas smuikui sovietmečiu buvo įtrauktas į konservatorijų mokymo planus. Pats autorius su pirmuoju šio koncerto atlikėju A.Livontu populiarino jį daugelyje miestų už Lietuvos ribų. Koncertą į savo repertuarą įtraukė geriausi to meto smuikininkai, atlikdami jį ir užsienyje: Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Čekijoje. Prahoje B.Dvariono Koncertą smuikui atliko žymusis D.Oistrachas. B.Dvariono Koncertas smuikui yra mėgstamas atlikėjų ir klausytojų. Jis ir dabar žavi melodikos grožiu, romantiniu polėkiu, savitu humoru, orkestro spalvomis, liaudišku skambesiu. Kameriniai instrumentiniai ansambliai B.Dvariono kamerinės muzikos kūriniai parašyti tik dviems instrumentams: arba smuikui, arba violončelei, arba obojui, arba fagotui, bet tik su fortepijonu. Tai atspindi kompozitoriaus polinkį į intymų, koncentruotą minčių dėstymą, atsisakant plataus muzikinės medžiagos plėtojimo. B.Dvarionas sukūrė apie 15 kūrinių instrumentiniam ansambliui. Ryškiausi yra: „Tema su variacijomis fagotui ir fortepijonui“; „Pezzo elegiaco“ („Prie ežerėlio“) - elegija smuikui ir fortepijonui; Sherzo obojui (birbynei) ir fortepijonui; Introdukcija ir rondo violončelei ir fortepijonui; Sonata – baladė smuikui ir fortepijonui. Stasys Vainiūnas (1909 -1982) S.Vainiūnas – XX a. a. pusės kompozitorius, pianistas virtuozas; ilgametis pedagogas, išugdęs eilę puikių pianistų (S. Vainiūno studentai buvo žinomi muzikai ir pedagogai Rima Karosaitė, Kęstutis Grybauskas, Eugenijus Ignatonis, Dainius Trinkūnas, Virginija Dabkutė, Gediminas Kviklys, Tomas Leiburas, dirigentai Algis Žiūraitis, Vytautas Viržonis, fortepijono pamokas pas jį lankė kompozitorius prof. Julius Juzeliūnas, muzikologas prof. hab. dr. Algirdas Ambrazas); publicistas, muzikas visuomenininkas. Jis yra pirmasis Lietuvos atlikėjas, tapęs tarptautinio konkurso laureatu; pirmasis, sukūręs lietuvių muzikoje fortepijoninį kvintetą, rapsodiją dviem fortepijonams su orkestru ir koncertą vargonams ir styginių orkestrui. Stasys Vainiūnas (1909-1982) garsus muzikos atlikėjo ir kūrėjo darbais. Kompozitorius priklauso Balio Dvariono ir Antano Račiūno kartai, šių kompozitorių reikšminga kūrybos dalis atsirado dramatiškų istorinių permainų laikotarpiu. Stasys Vainiūnas kūryboje ypatingą dėmesį skyrė fortepijonui, su šiuo instrumentu susiję reikšmingiausi kūrybiniai laimėjimai. "Mažąja vabzdžių siuita" kompozitorius išgarsėjo kaip miniatiūros meistras, jo kvintetai dviem smuikams, altui, violončelei ir fortepijonui buvo šio žanro pirmieji pavyzdžiai lietuvių muzikoje, o visą kūrybą vainikavo stambios formos kūriniai, tarp kurių - 4 koncertai fortepijonui ir orkestrui. Nemažiau reikšminga ir koncertinė bei pedagoginė Stasio Vainiūno veikla. Jis buvo pirmasis lietuvių pianistas,1933m. dalyvavęs tarptautiniame konkurse Vienoje ir pelnęs laureato vardą. Visą gyvenimą dėstęs pianistams, Stasys Vainiūnas išugdė kelias atlikėjų kartas. Stasys Vainiūnas gimė 1909m. balandžio 2 d. Rygoje. Muziko meninė pasaulėjauta brendo gimtajame mieste, kur pagrindiniai muzikinio gyvenimo centrai buvo konservatorija ir Nacionalinis teatras, o kūrybinį kontekstą formavo įvairių kultūrų ir stilių samplaika - latvių nacionalinė muzika, pasaulinė klasika, iš Vakarų sklindančios modernios idėjos. Stasys Vainiūnas 1923-1934 metais studijavo Rygos konservatorijoje (Arvydo Daugulo fortepijono ir Jazepo Vytuolo kompozicijos klasėse), lankė lietuvių gimnaziją (1923-1928), vertėsi privačiomis muzikos pamokomis, dirbo muzikos mokytoju lietuvių gimnazijoje (1930-1938), vargonavo Šv. Alberto bažnyčioje, vadovavo gimnazijos ir bažnyčios chorams, o 1935m. tobulinosi Vienoje pas profesorių Eduardą Steuermanną, daugelio Schönbergo kūrinių pirmąjį atlikėją. 1931 metais įvyko pirmieji Stasio Vainiūno rečitaliai Rygoje ir Kaune, plačiai aprašyti to meto spaudoje. 1938m. Stasys Vainiūnas atvyko į Lietuvą, kur dirbo Klaipėdos, vėliau - Šiaulių muzikos mokyklose, nuo 1942 metų - Kauno konservatorijoje, 1943-1944 metais - Kauno teatre koncertmeisteriu, o nuo 1949 metų - valstybinėje konservatorijoje Vilniuje, 1953 metais tapo profesoriumi. Stasys Vainiūnas mirė 1982m. spalio 18 d. Stasio Vainiūno kūrybinė veikla įvertinta aukščiausiais apdovanojimais - premijomis, garbės vardais. Jo vardu pavadinta Palangos muzikos mokykla, vienas Lietuvos tarptautinių pianistų konkursų, jo bute po mirties įsteigtas “Vainiūno namų” muziejus, kur plačiajai visuomenei nuolat rengiami garbių muzikų ir jaunųjų atlikėjų koncertai. Kūryba. Svarbiausias Stasio Vainiūno kūrybinės laboratorijos instrumentas - fortepijonas, o didžiąją kūrybos dalį sudaro instrumentiniai kūriniai - nuo smulkių pjesių iki stambių opusų. Kompozitorius sukūrė apie 30 kompozicijų fortepijonui solo, 14 orkestrinių kompozicijų (su fortepijonu ir be), 6 kūrinius įvairios sudėties kameriniams ansambliams, apie 40 solo bei choro dainų. Stasio Vainiūno kūrybos stilistika evoliucionavo iki pat paskutinio kūrinio. Pirmiesiems kūriniams būdingos vėlyvojo romantizmo, impresionizmo tendencijos, virtuoziškumas, vėliau kompozicijų stilius pamažu įgavo ryškų tautinį atspalvį. Kompozitorius nuolat ieškojo naujų raiškos būdų, meninių sprendimų, ir vėlyvuosiuose opusuose beveik atsisakė folkloro citavimo, ne taip griežtai laikėsi klasikinių formų; melodika, harmonija, instrumentuotė tapo sudėtingesnės, spalvingesnės. S.Vainiūnas (1909-1982). Koncertai fortepijonui S.Vainiūnas – XX a. a. pusės kompozitorius, pianistas virtuozas; ilgametis pedagogas, išugdęs eilę puikių pianistų (G.irD.Trinkūnai, L.ir K.Grybauskai, dirigentai A.Žiūraitis, V.Viržonis ir kt.); publicistas, muzikas visuomenininkas -Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, ilgametis jos prezidiumo narys. Jis yra pirmasis Lietuvos atlikėjas, tapęs tarptautinio konkurso laureatu; pirmasis, sukūręs lietuvių muzikoje fortepijoninį kvintetą, rapsodiją dviem fortepijonams su orkestru ir koncertą vargonams ir styginių orkestrui. Kūryba. 14 kūrinių orkestrui, apie 30 - fortepijonui solo, apie 40 – solo ir choro dainų, 6 kameriniams ansambliams Svarbiausia S.Vainiūno kūrybos sritis – fortepijoninė muzika. Ją sudaro: 1.koncertai fortepijonui, (4) 2.kūriniai fortepijonui solo(30): • 4 pjesių ciklai – 1)„Mažoji vabzdžių siuita“(„Uodas“, „Drugelis“, „Žiogas“, „Vapsva“), 1940m.;2) „Gimtinės pievos“(„Auštantis rytas“, „Pakalnutės žydi“, „Liūtis“, „Žibuoklių šokis“, „Gimtinės pievos“), 1964m.; 3)„Aštuonios nuotaikos“, 1979m.; 4)„Vaikų kampelis“(„ Liūdna dainelė“, „Maža sutartinė“, „Tylus vakaras“, „Išdaigos“, „Lopšinė“), 1982m. • sonata-fantazija, baladė, įvairios pjesės; 3.instrumentiniai ansambliai (6): 2 fortepijoniniai kvintetai, trio smuikui, violončelei ir fortepijonui, sonata smuikui ir fortepijonui, Muzika dviem fortepijonams. S.Vainiūno stilius kito; jo kūrybą galima suskirstyti į keturis laikotarpius, kiekviename iš jų kompozitorius parašė po koncertą. Pirmasis laikotarpis apima 1940 – 1948 metus – prasideda „Vabzdžių siuita“ ir baigiasi Rapsodija dviem fortepijonam su orkestru. Tai stiliaus formavimosi metai. To laikotarpio kūriniuose išryškėja įvairiausios stilistinės tendencijos – impresionizmo ir didžiųjų fortepijono virtuozų – F.Šopeno, F.Listo, A.Skriabino – įtaka, vėlyvojo romantizmo atgarsiai, programiškumas, vaizdingumas; vis stiprėja susidomėjimas sutartinėmis. Šiuo laikotarpiu sukurtas fortepijoninis kvintetas, o 1945m. – Pirmasis koncertas fortepijonui ir orkestrui Es-dur. Tai pirmasis šio žanro kūrinys lietuvių muzikoje tarybiniu laikotarpiu. Jam būdinga tradicinė trijų dalių sandara, pakili, šviesi nuotaika, impresionizmo stilistikai artima harmonija, spalvinga orkestruotė. Trečioje dalyje jaučiama F.Šopeno įtaka – kompozitorius čia rėmėsi mazurkos ir valso ritmais. Greta originalių temų, nors ir negausiai, kompozitorius naudoja lietuvių liaudies dainų intonacijas, o kaip pirmosios dalies šalutinę temą - l.l. dainos „Jau saulutė leidžias“ melodiją. Koncertas žavi romantiniu polėkiu, drąsia harmonija, spalvinga orkestruote, puikiai atskleistomis fortepijono techninėmis galimybėmis – virtuoziškumu, dainingumu, faktūros įvairumu. Šio kūrinio likimas gana sudėtingas. Iš pradžių teigiamai įvertintas, 1948 metais koncertas buvo griežtai sukritikuotas. Praėjo beveik 40 metų, kada 1984m., minint kompozitoriaus 75-ąsias gimimo metines, kūrinys vėl buvo atliktas. Antrasis laikotarpis apima 1949 – 1957metus – nuo Koncerto vargonams iki Simfonijos. Jam būdingas itin gausus folkloro citavimas, romantinė pasaulėjauta, klasikinis formų traktavimas, tokie ciklinių kūrinių dramaturginiai sprendimai, kaip L.van Bethoveno “per tamsą į šviesą, per kovas į pergalę”.Vyraujanti šio laikotarpio stilistika dažnai vadinama liaudišku romantizmu. 1952 metais, buvo sukurtas Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui e-moll. Tai klasikinės struktūros kūrinys – trys dalys gretinamos kontrasto principu (I dalis, Maestoso,– sonatos forma su lėta įžanga; II dalis, Antante, – sudėtinė trijų dalių forma; III dalis,Vivo,– rondo forma). Vientisumo kompozitorius siekia nenaudodamas leitmotyvų, nekartodamas ryškesnių temų. Jo sumanymas originalus – atskiras dalis jungia sutartinių intonacijomis pagrįstos temos. Pirmoje dalyje tai epizodinė tema, pasirodanti įžangoje ir perdirbime, antroje dalyje sutartinė skamba per visą vidurinį epizodą, o finale sutartinių intonacijomis pagrįstas refrenas. Būtent šie sutartinių epizodai apjungia gausią tematinę medžiagą ir suteikia visam kūriniui intonacinio vieningumo, žaismingą, giedrą nuotaiką. Koncerte panaudotos 7 l.l. dainų melodijos ir nemažai kompozitoriaus sukurtų temų, artimų lietuvių liaudies dainoms. Pirmoje dalyje šalutinė tema – l.l. daina „Anoj pusėj Dunojėlio“. Antroji dalis asocijuojasi su poetišku lietuvišku peizažu, kur viskas alsuoja ramybe, giedra, o pirmoji padala skamba lyg lopšinė. Ši dalis pagrįstai laikoma vienu gražiausių lietuviškos instrumentinės lyrikos puslapių, o joje skamba net trys liaudies melodijos – „Stokit, gulkit, galvijėliai“, dzūkų „Beauštanti aušrelė“ ir (viduriniame epizode) sutartinė „Kalnuti ritata“. Iš liaudies temų supintas ir veržlus, džiaugsmingas finalas – rondo. Refreno tema - homofoniškai plėtojama sutartinė „Skuboj, šauniai joj!“ Epizoduose skamba išplėtotos l.l. dainos - linksma, energinga žemaičių „Stok ant akmenėlio“ ir lyriška dzūkų „Oi, tu, ąžuol, ąžuol“. Koncertas užbaigiamas didele koda, kurioje praskamba visų dalių temos. Antrajame koncerte atsiskleidžia geriausi kompozitoriaus bruožai – sugebėjimas kūrybiškai ir išradingai plėtoti tematizmą, temų dainingumas, fortepijono partijos virtuoziškumas, faktūros įvairumas; muzikinių vaizdų ryškumas ir lakoniškumas; spalvinga harmonija, praturtinta sekundų, kvartų sąskambiais; yra politonalumo, poliritmijos. Koncerte stipriai išreikštas tautiškumas, kurį pabrėžia gausiai naudojamos folkloro citatos ir sutartinių intonacijos bei akcentuota ritmika; greta mažoro ir minoro naudojamos dorinė ir eolinė ir fryginė dermės. Dėl visų šių savybių koncertas yra mėgstamas tiek atlikėjų, tiek klausytojų, ne kartą buvo atliktas Lietuvoje ir kitur - Maskvoje, Peterburge, Varšuvoje, Rygoje. Antruoju laikotarpiu susiformuoja individualus S.Vainiūno stilius, kuriam būdingas kintamas metras, senosios dermės, liaudiškos intonacijos, melodijos su kvartos atraminiais tonais. Trečiasis laikotarpis apima 1957 – 1969metus – nuo Simfonijos c-moll iki Koncerto-poemos vargonams ir styginių orkestrui. Šiuo metu parašytas ciklas „Gimtinės pievos“, simfoninis paveikslas „Sutartinės“ ir Trečiasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, 1965m. Kompozitorius jį paskyrė jaunimui, o jo pirmoji atlikėja buvo Birutė Vainiūnaitė. Tai vienos dalies, pakilios nuotaikos virtuoziškas kūrinys, ryškiai atspindintis svarbiausias šio stilistinio etapo tendencijas. Ciklo vientisumo, monotematizmo siekis čia galutinai įkūnijamas, sujungus skirtingų nuotaikų epizodus į vieną dalį (laisvai traktuojama sonatos forma). Kitaip traktuojamas fortepijonas – melodika jau ne tokia daininga, labiau instrumentinio pobūdžio, mažiau dėmesio skiriama tradiciniam pianistiniam virtuoziškumui. Ypač išplėtota fortepijono virtuozinė kadencija, kuri skamba kaip savarankiška fantazija koncerto temomis. Muzika turi epinio monologo bruožų, todėl koncertas asocijuojasi su poemos žanru. Kompozitorius nebecituoja folkloro, daugiau naudoja sutartinių intonacijas. Šiuo laikotarpio S.Vainiūno stilius turi įvairių muzikos srovių atgarsių: vėlyvajam romantizmui artima muzikos ekspresija, impresionizmui ir A.Skriabinui – spalvinga harmonijos traktuotė. Ketvirtasis S.Vainiūno kūrybos laikotarpis apima 1970-1982 metus. Jis iš esmės įtvirtina praėjusio laikotarpio pasiekimus. Kūriniuose pasigirsta daugiau dramatinių nuotaikų, kompozitorius ir toliau siekia kondensuotos išraiškos, lakoniškumo. Šiuo metu buvo sukurti Sonata smuikui ir fortepijonui, Muzika dviem fortepijonams, 1982m. ir Ketvirtasis koncertas fortepijonui ir kameriniam orkestrui, 1974m. Iš pradžių autorius atskiroms dalims davė programinius pavadinimus – Preliudas, Sutartinė, Rauda, Fuga, Postliudas. Vėliau jų atsisakė. Koncertas pasižymi dideliu intonaciniu vieningumu, originaliu formos sprendimu, neįprasta šiam žanrui penkių dalių forma, sekundine- kvartine harmonija, polifonine faktūra. Ciklui vientisumo suteikia leitmotyvas – „varpo dūžiai“. Jie įrėmina pirmąją dalį ir visą koncertą, jų atgarsiai skamba visose dalyse, suteikdami kūriniui dramatišką atspalvį. Romantinėje literatūroje varpo motyvas dažnai simbolizuoja nerimą, grėsmę, mirties nuojautą. S.Vainiūnui pavyko šį įvaizdį panaudoti savitai ir prasmingai. Koncerte ryškus monotematizmo principas: varpo leitmotyvo intervalinė sandara (sekundos, įžangoje paryškinta kvarta) yra visų koncerto dalių temų intonacinis pagrindas. Kūrinys atspindi kompozitoriaus siekį sukurti monociklinę formą – koncertą galima traktuoti kaip penkių dalių ir kaip trijų dalių ciklą su išplėtota įžanga bei koda (I ir V dalys yra nedidelės apimties, o penktoji turi reprizos bruožų). Monociklo įspūdį sustiprina dalių sugrupavimas, sudarant tarsi du blokus: I,II ir III-V. Ketvirtasis koncertas pagrįstai laikomas visos S.Vainiūno kūrybos kulminacija. Pirmieji jo atlikėjai – B.Vainiūnaitė ir S.Sondeckio vadovaujamas kamerinis orkestras. Už šį kūrinį autorius buvo antrą kartą apdovanotas respublikine premija, jame susikoncentravo tipiškiausi šio laikotarpio bruožai – galutinai įgyvendintas monotematizmo principas, išaugusi polifonijos reikšmė. Folkloras nebecituojamas, muzika darosi kameriškesnė, filosofiškesnė, gilesnė. Fortepijono partija ne tokia virtuoziška, ji visiškai pajungta kūrinio idėjai. Žmogaus būties tema čia įkūnyta su ypatinga menine jėga. S.Vainiūno kūryba kito iki paskutiniojo opuso. Kompozitorius nuolat ieškojo naujų formų, netradicinių atlikėjų sudėčių, naujų meninių sprendimų. Jis turėjo tvirtus kūrybinius principus, tačiau kartu atvira širdimi priimdavo naujoves; tolerancija buvo vienas iš ryškiausių šio menininko bruožų. Mūsų muzikos mėgėjai geriau pažįsta S.Vainiūno pirmųjų laikotarpių kūrybą. Todėl dažnai kartojama, kad jo muzika esanti žaisminga, šviesi, žanrinė. Vėlyvieji kūriniai sudėtingesni, į juos reikia labiau įsigilinti, įsiklausyti. Tai, matyt, viena iš priežasčių, kodėl jie mažiau populiarūs, rečiau atliekami, nors savo menine verte, originalumu pranoksta ankstyvuosius. Būtent vėlyvoji kūryba atveria mums turtingą kompozitoriaus dvasinį pasaulį, reprezentuoja S.Vainiūną kaip savitą ir ryškų kūrėją. Julius Juzeliūnas (1916 – 2001) Julius Juzeliūnas, kaip ir jo mėgstami kompozitoriai Bártokas, Hindemithas ar Messiaenas, kurių kūrybą jis laikė pavyzdžiu, sukūrė ir plėtojo savo kompozicinę sistemą. Intensyvi intelektualinė veikla bei politinio klimato kaita 7-ojo dešimtmečio pradžioje lėmė kompozitoriaus atsitraukimą nuo nacionalinio romantizmo ir priartėjimą prie modernios kūrybos principų. Kaip tikras struktūralistas Juzeliūnas nėrė į lietuvišką folklorą, tyrinėdamas būdingas intonacines ląsteles, atraminius tonus, atskleisdamas jų sudėtingą pasikartojimų ir ryšių sistemą. Šiuo pagrindu kompozitorius sukūrė savą modalinio pobūdžio harmoninę sistemą, kurią apibendrino veikale "Akordo sandaros klausimu", tapusiame habilitacinio darbo pagrindu. Julius Juzeliūnas buvo vienas įtakingiausių kompozicijos dėstytojų, išugdęs ne vieną kompozitorių kartą. Jo mokiniai - V. Laurušas, V. Jurgutis, F. Bajoras, T. Makačinas, O. Narbutaitė, M. Urbaitis, R. Mažulis, N. Valančiūtė, L. Narvilaitė, Z. Bružaitė, V. Germanavičius. Julius Juzeliūnas (1916-2001) - vienas žymiausių lietuvių kompozitorių, vargonininkas, chorvedys, pedagogas, mokslininkas – humanitarinių mokslų (muzikologijos) habilituotas daktaras, visuomenės veikėjas. 1954m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, 1966 m. – liaudies artisto garbės vardai, 1991m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija, 1996 m. – Gedimino IV laipsnio ordinu.   1944-1948 metais studijavo Kauno konservatorijoje (prof. Juozo Gruodžio kompozicijos klasėje), 1949-1952 studijas tęsė Leningrado konservatorijos aspirantūroje (prof. Vladimiro Vološinovo kompozicijos klasėje). Nuo 1952 metų vadovaudamas kompozicijos klasei Lietuvos valstybinėje konservatorijoje išugdė daugiau nei 40 kompozitorių. 1972 metais Leningrado konservatorijoje apgynė disertaciją "Akordo sandaros klausimu". 1972-1987m. nemažai keliavo tyrinėdamas neeuropines muzikos kultūras: 1972 metais aplankė Nigeriją, 1975 - Birmą, 1980 - Tunisą, 1982 - Kongą, 1987 - Mauricijų. 1988 metais Julius Juzeliūnas pradėjo aktyvią veiklą "Sąjūdyje", tapdamas jo iniciatyvinės grupės, vėliau - jo seimo tarybos nariu, Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti tarybos pirmininku. Kūrybos meistriškumo ir meninės įtaigos dėka daug Juliaus Juzeliūno kūrinių pelnė tarptautinį pripažinimą. Baletas "Ant marių kranto" buvo du kartus pastatytas Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, taip pat Rygos, Talino, Lvovo teatruose. Simfoniniai ir kameriniai Juliaus Juzeliūno kūriniai skambėjo daugelyje Rytų ir Vakarų Europos šalių - Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje, Olandijoje, Suomijoje, Švedijoje, Italijoje.   Gausaus Juliaus Juzeliūno kūrybinio palikimo pagrindinę dalį sudaro monumentalūs stambios formos veikalai. Kompozitoriaus kūrybai yra būdingas konstruktyvumas, glaudūs ryšiai su lietuvių muzikiniu folkloru, ypač monodinėmis dainomis ir sutartinėmis.   Iki 1960 metų Juliaus Juzeliūno kūryboje vyravo tautinio romantizmo stiliaus bruožai - daininga melodika, nesudėtinga, įvairiomis senosiomis dermėmis pagrįsta harmonija. Vėlesniuose kūriniuose pastebimas ryžtingas posūkis tautinio modernizmo link; įsigali neoklasicizmui būdingas linearinis mąstymas, sudėtinga polifoninė technika. Atsisakęs ištisų liaudies melodijų panaudojimo, Julius Juzeliūnas joms būdingais atraminiais tonais ėmė grįsti melodinę horizontalę ir harmoninę vertikalę. Juliaus Juzeliūno sukurta intonacinių ląstelių technika, sistemingai panaudojanti visą chromatinį garsaeilį, turi sąsajų su dodekafonija, tačiau yra modalinio pobūdžio. Savo harmoninę sistemą Julius Juzeliūnas apibendrino veikale "Akordo sandaros klausimu", kuris tapo habilitacinio darbo pagrindu. Kūryba. 2 operos: „Sukilėliai„ (1957 m.) ir „Žaidimas“ (1968 m.), baletas „Ant marių kranto“ (1953 m.), 6 simfonijos ir kiti simfoniniai bei kameriniai kūriniai. Minėtina vokalinė - simfoninė poema „Pelenų lopšinė“ (1963 m.), trečioji simfonija „Žmogaus lyra“ (1965 m.), simfonija - oratorija „Cantus magnificat“ (1979), penktoji simfonija „Lygumų giesmės“ (1982 m.) ir šeštoji „Patarlių simfonija" (1987–1991 m.). Šiuose kūriniuose svarbūs choriniai epizodai, kuriems atlikti reikia gana pajėgių kolektyvų. Chorai yra pamėgę J. Juzeliūno dainas a cappella „Sudeginkit mane“, „Akmenėlis turi šaltą širdį“, „Bangų barami“, išplėtotą J. Naujalio dainą „Lietuva brangi" ir kt. Jaunystėje kompozitorius rašė ir religinę muziką: „Atleisk man, Viešpatie“, „Iš Tavo rankų, Dieve“, „Keleivio malda“, „Kėlėsi Kristus“. Sukūrė muziką kino filmui "Ignotas grįžo namo" (1957) bei animaciniam filmui "Gintarinė pilis" (1959). Afrikos ir Azijos tautų muzikos tyrinėjimai atsispindi kai kuriuose Juliaus Juzeliūno kūriniuose: "Afrikietiški eskizai", styginių kvartete "Raga a quattro", pučiamųjų kvintete "Ragamalika". Julius Juzeliūnas (1916-2001). Kūrybos ypatumai. J. Juzeliūnas - vienas žymiausių pokario lietuvių kompozitorių, vienas iš 7-tojo dešimtmečio stilistinio „lūžio“ lietuvių muzikoje lyderių. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, puikus pedagogas, išleidęs per 40 lietuvių kompozitorių (jo mokiniai – V. Laurušas, V. Jurgutis, F. Bajoras, T. Makačinas, O. Narbutaitė, M. Urbaitis, R. Mažulis, N. Valančiūtė, L. Narvilaitė, Z. Bružaitė, V. Germanavičius). Ilgametis LMTA profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, aktyvus muzikas visuomenininkas, Sąjūdžio veikėjas, publicistas. Biografija. Gimė 1916 m. Čepolės kaime (dabar Latvija). Būdamas 15 -16 metų savarankiškai ėmė mokytis muzikos. Išmoko pažinti natas, groti gitara, smuiku, klarnetu. Su miestelio muzikos kapela daug koncertavo, grojo vakarėliuose, vestuvėse ir pan. 1934 m. mokėsi vargonuoti pas Žeimelio vargonininką. 1939 m. įstojo į Šiaulių muzikos mokyklą, 1940 m. į gimnaziją ir per ketverius metus ją baigė. 1944 m. būdamas dvidešimt aštuonerių įstojo į Kauno konservatoriją, J. Gruodžio kompozicijos klasę. 1949-1952 m. studijavo tuometiniame Leningrade aspirantūrą pas profesorių V. Vološinovą. 1952 m. grįžo į Lietuvą, pradėjo dėstyti Lietuvos valstybės konservatorijoje kompozicijos katedroje. 1954 m. J.Juzeliūnas apsigina humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Lietuvių liaudies daina kai kurių Lietuvos tarybinių kompozitorių simfoninėje kūryboje“, o už baletą „Ant marių kranto“ apdovanojamas Lenino ordinu. Aktyviai dalyvauja lietuvių kompozitorių sąjungos veikloje. 1972 m. išleido antrąją disertaciją, „Akordo sandaros klausimu“. Šiame veikale aprašė savo komponavimo sistemą. Nuo 1988 m. įsitraukė į Sąjūdį. Po „Afrikietiškų eskizų“ J. Juzeliūnas buvo kviečiamas į įvairius tarptautinius simpoziumus, skirtus pasaulio tautų santykiams nušviesti. Vyksta į mokslines komandiruotes: į Nigeriją, Birmą, Tunisą, Kongą, Mauritaniją. 2001 06 15, po nesėkmingos auglio operacijos, miršta. Palaidotas Vilniuje, šeimyniniame kape, Saltoniškėse. Kūrybos ypatumai. J.Juzeliūnas – vienas iš nedaugelio lietuvių kompozitorių, sukūrusių savo originalią kompozicinę sistemą. Jis tyrinėjo lietuvišką folklorą, - būdingas lietuvių liaudies dainų intonacines ląsteles, atraminius tonus, atskleisdamas jų sudėtingą pasikartojimų ir ryšių sistemą. Atsisakęs ištisų liaudies melodijų panaudojimo, Julius Juzeliūnas joms būdingais atraminiais tonais ėmė grįsti melodinę horizontalę ir harmoninę vertikalę. Juliaus Juzeliūno sukurta intonacinių ląstelių technika, sistemingai panaudojanti visą chromatinį garsaeilį, turi sąsajų su dodekafonija, tačiau yra modalinio pobūdžio. Šiuo pagrindu sukurtą savą modalinio pobūdžio harmoninę sistemą kompozitorius apibendrino veikale "Akordo sandaros klausimu". Pagrindinę gausaus kūrybinio palikimo dalį sudaro monumentalūs stambios formos kūriniai: 2 operos, baletas „Ant marių kranto“, 6 simfonijos (trys iš jų – vokalinės: III, V ir VI), siuita „Afrikietiški eskizai“, simfonija oratorija „Cantus Magnificat“ ir kt. Jo kūrybą skirstome į tris laikotarpius: 1. 1948 -1960m. Šiuo laikotarpiu J. Juzeliūnas kuria stambių formų kūrinius, pagrįstus klasikinėmis formomis ir harmonija, liaudies muzikos citatomis. Juntama rusų kompozitorių - ypač P.Čaikovskio - simfonizmo įtaka. Kūriniai pasižymi tradicine muzikos kalba, nuoširdumu, melodingumu, spalvinga instrumentuote. Greta mažoro ir minoro kompozitorius naudoja lietuvių liaudies dermes. Šio laikotarpio kūriniai: Koncertas balsui ir simfoniniam orkestrui (1955m.), opera „Sukilėliai“ (1957m.), I ir II simfonijos. Šį laikotarpį galima pavadinti tautiškojo romantizmo laikotarpiu. 2. 1960 - 1979m. Tautinio modernizmo link. J. Juzeliūnas sukuria ir tobulina savitą komponavimo metodą; jungia modernumą ir tautiškumą, apsieidamas be įprasto liaudies melodijų citavimo. Kompozitorius drąsiai atsisako klasikinės harmonijos stereotipų, tercinės sandaros akordus keičia sekundiniai, kvartiniai sąskambiai; vis išradingiau panaudojamos orkestro spalvos, galima aptikti aleatorikos, sonoristikos , minimalizmo atgarsių. Išryškėja neoklasicistinės tendencijos – muzikinio mąstymo racionalumas, lineariškumas, polifoninės technikos svarba, dėmesys baroko formoms ir žanrams. Šio laikotarpio kūriniai: „Afrikietiški eskizai“, 1961m., Poema- koncertas styginių orkestrui, Pirmasis styginių kvartetas, Pelenų lopšinė, III simfonija „Žmogaus lyra“, IV simfonija, opera „Žaidimas“, simfonija oratorija „Cantus Magnificat“(1979m.). Pastaroji – paskutinis toks stambus, monumentalus J. Juzeliūno kūrinys. 3. 1979 - 2001m. Šio laikotarpiu kompozitorius vis daugiau dėmesio skiria kamerinei muzikai. Dramatizmas, monumentalumas užleidžia vietą lyrizmui, skaidresniam muzikos koloritui. Tai būdinga jo Penktajai simfonijai „Lygumų giesmės“, kamerinei kantatai „Gėlių kalbėjimas“, Antrajai sonatai fortepijonui; kvartetui fleitai, obojui, klarnetui ir violončelei „Flobo clavio“. Po „Afrikietiškų eskizų“ J. Juzeliūnas tampa didžiausiu neeuropietiškos muzikos specialistu visoje SSSR. Kompozitorius daug keliauja, studijuoja Afrikos, Rytų šalių – Indijos, Japonijos – tradicinę muziką. Natūralu, kad Rytų tautų muzikinio mąstymo, formos sudarymo ypatumai randa atgarsį to meto kūriniuose: Ketvirtajame styginių kvartete „Raga a quatro“, pučiamųjų kvintete „Ragamalika“, Koncerte klarnetui ir styginiams. Kompozitoriaus kūrybinį kelią užbaigia VI oji, Patarlių simfonija bei kameriniai kūriniai – pjesė mušamiesiems, „Trys pasakaitės“ fortepijonui, „Litanijos“ obojui solo. Sumanyti stambesnės formos kūriniai, tarp jų „Sutarti“ balsui ir kameriniam ansambliui, liko neužbaigti. Julius Juzeliūnas (1916 – 2001) Simfoninė kūryba Kūriniai: 2 operos („Sukilėliai“, 1957, „Žaidimas“, 1969), baletas „Ant marių kranto“(1953), 6 simfonijos, siuita „Afrikietiški eskizai“ (1961), simfonija oratorija „Cantus Magnificat“ (1979), simfoninės poemos, koncertas klarnetui (pirmasis šiam instrumentui lietuvių muzikoje), vargonams, 4 styginių kvartetai, pučiamųjų kvintetas „Ragamalika“(1982), sonata vargonams ir balsui (sopranui) „Melika“. J.Juzeliūno simfoninę kūrybą sudaro 15 kompozicijų orkestrui. Simfonijas kūrė 1948 – 1991 metais. Pirmasis (tautiškojo romantizmo ) kūrybos laikotarpis, 1948- 1960. Šiuo laikotarpiu J. Juzeliūnas kuria stambių formų kūrinius, pagrįstus klasikinėmis formomis ir harmonija, liaudies muzikos citatomis. Juntama rusų kompozitorių - ypač P.Čaikovskio - simfonizmo įtaka. Kūriniai pasižymi tradicine muzikos kalba, nuoširdumu, melodingumu, spalvinga instrumentuote. Greta mažoro ir minoro kompozitorius naudoja lietuvių liaudies dermes. Šio laikotarpio kūriniai: Koncertas balsui ir simfoniniam orkestrui (1955m.), opera „Sukilėliai“ (1957m.), I ir II simfonijos. Šį laikotarpį galima pavadinti tautiškojo romantizmo laikotarpiu. I simfonija f-moll sukurta 1948 metais, baigiant Kauno konservatoriją. Stilius dar tik formuojasi, kūrybinio kelio pradžia. Simfoniją sudaro keturios dalys. Greta originalių muzikinių temų naudojamos lietuvių liaudies melodijų citatos. Šioje simfonijoje jau pastebimos individualaus, „juzeliūniško“ stiliaus apraiškos. Tai ciklo vientisumo siekimas, spalvinga instrumentuotė; liaudies melodijoms ieškoma organiškos harmonijos. II simfonija h-moll sukurta 1949 metais. Dedikuota „...Tarybų Lietuvai, nuėjusiai ilgą kovų kelią“. Pasižymi dideliu tematiniu vieningumu – pirmos dalies įžangos tema pasirodo antroje, trečioje ir ketvirtoje dalyse. Be to, kiekvienos dalies pabaiga paruošia kitos dalies pradžią. Naudoja lietuvių liaudies dainų melodijas. I dalis. Sonatos forma. Dramatiška, energinga. II dalis. Trijų dalių forma. Visa dalis grindžiama dainos „Ėsk, karvute“ melodija. Tai vienas iš gražiausių kompozitoriaus ankstyvojo stiliaus lyrikos pavyzdžių, lyrinis visos simfonijos centras. III dalis. Scherzo. Čia skamba dvi lietuvių liaudies dainos: sutartinė „Čibi ribi ožys„ ir „Išleido mane užu tokio“. Žaisminga. IV dalis. Finalas. Sonatos forma. Maršinio pobūdžio, kiek statiška, vienodai šviesių tonų, pakiliai optimistiška dalis. Simfonijoje panaudotos polifoninės priemonės, muzikinė kalba gana akademiška, tonali. Spalvinga instrumentuotė, ryškus tematizmas, juntama P. Čaikovskio įtaka. Baletas „Ant marių kranto“ (1953). Tai pirmas lietuviškas baletas tarybine tematika. Libretas - V.Grivicko, apie pajūrio žvejų darbą ir meilę. Muzika tonali, remiasi tradicine 19-to amžiaus kompozitorių muzikine kalba – harmonija, homofonine faktūra, tradicinės sandaros akordais. Greta mažoro ir minoro J.Juzeliūnas naudoja dorinę, lydinę, miksolydinę dermes; cituoja ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų folklorą – latvių, estų, rusų. Vienas gražiausių baleto epizodų – Kastės ir Mariaus Adagio. „Ant marių kranto“ buvo rodytas Maskvoje, Leningrade, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje. Antrasis kūrybos laikotarpis, 1960 – 1979. Tautinio modernizmo link. J. Juzeliūnas sukuria ir tobulina savitą komponavimo metodą; jungia modernumą ir tautiškumą, apsieidamas be įprasto liaudies melodijų citavimo. Kompozitorius drąsiai atsisako klasikinės harmonijos stereotipų, tercinės sandaros akordus keičia skundiniai, kvartiniai sąskambiai; vis išradingiau panaudojamos orkestro spalvos, galima aptikti aleatorikos, sonoristikos , minimalizmo atgarsių. Išryškėja neoklasicistinės tendencijos – muzikinio mąstymo racionalumas, lineariškumas, polifoninės technikos svarba, dėmesys baroko formoms ir žanrams. Šio laikotarpio kūriniai: „Afrikietiški eskizai“, 1961m., Poema- koncertas styginių orkestrui, Pirmasis styginių kvartetas, Pelenų lopšinė, III simfonija, IV simfonija „Žmogaus lyra“, opera „Žaidimas“, simfonija oratorija „Cantus Magnificat“(1979m.). Pastaroji – paskutinis toks stambus, monumentalus J. Juzeliūno kūrinys. III simfonija „Žmogaus lyra“sukurta 1965 metais. Programinė, monumentali, papildyta solistais ir choru, sukurta pagal E.Mieželaičio eilėraščių knygos „Žmogus“ eiles. Simfoninis ciklas laisvai traktuojamas. I dalis. „Lyra“ – lėtoji ciklo dalis, lyrinis simfonijos centras. II dalis. „Žmogus“ – aktyvi, heroiška. Sonatos forma be perdirbimo. III dalis. „Mintys“ – cikle atlieka scherco vaidmenį. Įdomus metras (7/8), žaisminga muzika, spalvinga orkestruotė. IV dalis. „Rankos“. Šioje dalyje kompozitorius panaudoja choro rečitatyvą, šnabždesį, šūksnius (sonoristiniai efektai). „Žmogaus lyroje“ J.Juzeliūnas: 1. panaudoja savo sukurtą harmoninę sistemą,; 2. laisvai traktuoja simfoninį ciklą; 3. įdomi atlikėjų sudėtis – trigubos sudėties orkestras, mišrus choras, solistas (bosas); 4. panaudoja imitacinės polifonijos priemones; 5. spalvingas orkestras, išskiriami atskiri instrumentų tembrai – fleitos, ksilofono, varpų, vibrofono ir kt. IV simfonija sukurta 1974 metais. 3 dalys, netradicinė harmonija, melodika grindžiama lietuvių liaudies dainų intonacijomis. Naudojama kontrapunkto technika, įmantrus ritmas. Siuita orkestrui „Afrikietiški eskizai“, 1961m. Planuota sukurti baletą, vėliau iš jau parašytų muzikinių fragmentų buvo sudaryta siuita. Orkestras: trigubos sudėties, papildytas marimba. Įdomiai panaudoti ksilofonas, vibrofonas, saksofonas, arfa, čelesta, klarnetas. Apskritai reikšmingas mušamųjų vaidmuo. Dalys: 1. „Eisena“, 2. „Irkluotojų daina“, 3. „Mergaičių šokis“, 4. „Azandų vaizdelis“, 5. „Šventė“. Visos dalys pagrįstos autentiškomis Kongo srities afrikiečių melodijomis. Iš visų melodijų kompozitorius parinko tokias, kurios intonaciškai artimos lietuvių liaudies dainoms (trichordinėmis intonacijomis). • I dalis. „Eisena“. Piešiamas artėjančios minios paveikslas. Dinamika auga nuo pianissimo iki kulminacijos ir viso orkestro pilno skambesio. Įdomi pradžia – dviejų mušamųjų , marimbos ir tambūrino, dialogas. Afrikietišką charakterį sustiprina nuolatinis nenutrūkstamas mušamųjų judėjimas. Pagrindinio motyvo atraminiai tonai – sumažintos kvintos intervalas. • II dalis. „Irkluotojų daina“. Tai lyrinė, šviesi dalis, pasižyminti subtilia orkestruote. Temą veda saksofonas solo. • III dalis. „Mergaičių šokis“. Šioje dalyje gretinami du kontrastingi epizodai. Įdomus ritmas, kintantis metras – 5/4 (¾, 2/4). • IV dalis. „Azandų vaizdelis“. – dramatiška, ekspresyvi dalis. Muzikinė kalba polifonizuota, tiršta faktūra. • V dalis. „Šventė“. Dalis puikiai perteikia laukinio šokio stichiją. Pagrindinis motyvas sudarytas iš dviejų trichordų, simetrinės sandaros. „Afrikietiški eskizai“ – novatoriškas kūrinys savo harmonija, orkestruote, folkloro traktavimu. Šioje siuitoje J.Juzeliūnas pirmą kartą panaudoja savo harmoninę sistemą (panaudojo garsinius kompleksus, netercinės sandaros akordus). Trečiasis kūrybos laikotarpis, 1979 – 2001. Šio laikotarpiu kompozitorius vis daugiau dėmesio skiria kamerinei muzikai. Dramatizmas, monumentalumas užleidžia vietą lyrizmui, skaidresniam muzikos koloritui. Tai būdinga jo Penktajai simfonijai „Lygumų giesmės“, kamerinei kantatai „Gėlių kalbėjimas“, Antrajai sonatai fortepijonui; kvartetui fleitai, obojui, klarnetui ir violončelei „Flobo clavio“. Po „Afrikietiškų eskizų“ J. Juzeliūnas tampa didžiausiu neeuropietiškos muzikos specialistu visoje SSSR. Kompozitorius daug keliauja, studijuoja Afrikos, Rytų šalių – Indijos, Japonijos – tradicinę muziką. Natūralu, kad Rytų tautų muzikinio mąstymo, formos sudarymo ypatumai randa atgarsį to meto kūriniuose: Ketvirtajame styginių kvartete „Raga a quatro“, pučiamųjų kvintete „Ragamalika“, Koncerte klarnetui ir styginiams. V simfonija „Lygumų giesmės“ sukurta 1982 metais. Mergaičių (moterų) chorui ir styginių orkestrui. Įkvėpta Lietuvos gamtovaizdžio – lygumų. Tai muzika be didelių „kalnų“ – dramatinių pakilimų, didelių bangavimų. Poetinį tekstą sudaro iš sutartinių parinkti garsažodžiai. Melodika pagrįsta trichordinėmis ir sekundų intonacijomis, harmonijoje – tonų garsiniai kompleksai. Simfonijos derminis pagrindas – septynių laipsnių garsiaieilis. I dalis. „Sėdauto“. Dalis lėta, statiška; ryškus monotematizmas – antroji tema yra tikslus pirmosios apvertimas. Melodinės linijos plėtojamos polifoninėmis priemonėmis - kanono būdu. Gretinami instrumentiniai ir vokaliniai epizodai. II dalis. „Kalnuti“. Dalis turi sonatos ir rondo formų bruožų. Dalyje panaudojami sonoristikos elementai. Šioje simfonijoje atsiskleidžia kompozitoriaus polifoninis meistriškumas, gilus folkloro pajautimas. VI simfonija. „Patarlių“. Skirta tėvo atminimui. Kurta 1987-1991 metais. Skirta atlikti mišriam chorui ir trigubos sudėties simfoniniam orkestrui. Tekstas – lietuvių liaudies patarlės ir priežodžiai. J.Juzeliūno harmonijos esmė. 12 skirtingų muzikinių garsų suskirstomi į trigarses ląsteles kvartos apimtyje (TRICHORDUS), atitinkančias lietuvių liaudies melodijų atraminius tonus. Trichordai formuoja ir melodinį, ir harmoninį kūrinio audinį. Trichordiniai garsų kompleksai pakeičia tonaliãi muzikai būdingus akordus. Yra panašumo su dodekafonija (12 garsų). J.Juzeliūnas. Kamerinė muzika. Didžiąją gyvenimo dalį J.Juzeliūnas kūrė didelės apimties, stambios formos, monumentalius kūrinius. Tačiau vertingi ir įdomūs yra ir jo kameriniai kūriniai, ypač sukurti 9-tą, 10-tą dešimtmetį. Kamerinę muziką sudaro: 4 styginių kvartetai, pučiamųjų kvintetas „Ragamalika“, sonata balsui ir vargonams „Melika“, „Gėlių kalbėjimas“ balsui ir vargonams J.Meko žodžiais, 2 sonatos fortepijonui solo; kūriniai solo instrumentams ir kameriniams ansambliams - obojui, valtornai, klarnetui, vargonams, smuikui; pjesės įvairiems instrumentams solo – viso 18 kompozicijų; 5 kūriniai balsui ir 10 choro dainų, sukurtų ankstyvuoju laikotarpiu. Styginių kvartetas Nr.1,1962m.; Styginių kvartetas Nr.2 Mano Motinos atminimui,1966m.; Concerto grosso , 1966m.; 9 laiškai ir post scriptum (styginių kvartetas Nr.3, 1969m); Diptychos: passacaglia et toccata, 1981m. – smuikui ir varg.; Raga a quattro styginių kvartetas Nr.4, 1982m; Flobo-Clavio, 1987m.; Vixy et altera trims mušamiesiems, 1997m.; Litanijos obojui solo, 1997m.; 8 lietuvių liaudies sutartinės lietuvių liaudies tekstais, 1969m. IV styginių kvartetas „Raga a quatro”sukurtas 1980m., dedikuotas valst. Vilniaus kvartetui. Kaip ir kai kurie ankstesni J.Juzeliūno kūriniai (pvz., „Afrikietiški eskizai“), jis atspindi kompozitoriaus susidomėjimą egzotiškais kraštais, Rytais. Kaip rodo pavadinimas, kvartetas yra įkvėptas klasikinės indų muzikos. Tačiau tai nėra indiškos muzikos stilizacija. Ragą J.Juzeliūnas traktuoja kaip kūrybinį principą, melodinį derminį modelį. Keturios dalys skamba be pertraukos, trichordiniai motyvai formuoja kūrinio horizontalę ir vertikalę, naudojamos polifoninės plėtojimo priemonės. „Melika“ (1973m.). Sonata balsui ir vargonams – novatoriškas kūrinys. Jame kompozitorius naudoja savo harmoninę sistemą, pagrįstą trichordais. Kūrinyje skamba neįprastas tekstas – naudojami sutartinių garsažodžiai. “Jei renkuosi žodį, renkuosi jį kaip išraiškos spalvą“ (J.Juzeliūnas). I dalyje – „Linodo, sarbintėla, linagaučio, linagaučio, linagaudėla“; II – „Judabro, judabra; jado, jado, jadžiulio“; III – „Oi sadula, sadula, sadaučio. Iš čia ir dalių pavadinimai: I dalis – „Linagauda. Susikaupimas.“ Tai neskubaus tempo, įtempto skambesio dainininkės monologas raiškaus vargonų kontrapunkto fone. Nors J.Juzeliūnas nenurodo metro, o metras keičiasi kiekviename takte, muzikos tėkmė natūrali. II dalis – „Judabra. Nerimas.“ Kitokia dalis, veržli ir dramatiška, sudaryta iš trumpų, kontrastingų epizodų. Vargonų tembrai, registrai ir faktūra kinta nuolat, epizodai trumpi ir kontrastingi, naudojami aleatorikos elementai, o dainininkė šnabžda, murma, šaukia ir dainuoja tarsi būrėja, besikreipianti į visas pasaulio puses. III dalis – „Sadula. Ilgesys.“Santūri dalis, skamba sutartines primenantys motyvai, apipinti vargonų figūracijomis. Pabaigoje suskamba ir ankstesnių dalių temos, apibendrindamos visą ciklą. J.Juzelūnui pavyko atrasti giluminius lietuvių muzikos pradus – tai jis padarė ištyręs tūkstančius melodijų. Kūrinyje svarbų vaidmenį vaidina polifonija. Nors ryšys su folkloru nėra tiesioginis, tačiau kūrinys labai lietuviškas, atskleidžiantis ryšį su lietuvio šaknimis - pagoniškąją Lietuva. J.Juzelūnas „Melikoje“ atvėrė lig tol neįžvelgtą perspektyvą - spalvingą, paslaptingą, magišką pagoniškojo pasaulio viziją. Ši tema vėliau ne kartą pasirodė ne tik jo kūriniuose, bet ir kitų lietuvių kompozitorių kūryboje. Vieno talentingiausių pokario kartos kompozitorių Eduardo Balsio kūrybos metai praėjo sovietų diktatūros laikotarpiu; nepaisant to, jo muzika išsiskyrė menine verte ir išliko įtaigi, žavinti polėkiu bei temperamentu. Kompozitorius, 7-ojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderis, turėjęs didžiulės įtakos postalininiam lietuvių muzikos atsinaujinimo procesui, priskiriamas nuosaikiems modernistams. Svarbiausia jo kūrybos dalis - stambios formos kūriniai: baletas, opera, oratorijos, koncertai. Balsys buvo vienas rimčiausių orkestruotės meistrų Lietuvoje, be to, puikus kompozicijos pedagogas, išugdęs daugybę šiandien žinomų kūrėjų bei muzikologų. Jo mokiniai : G.Kuprevičius, J.Andrejevas, V.Paketūras, A.Šenderovas, A.Ambrazas, V.Venckus, Z.Virkšas, A.Martinaitis, V.Bartulis, A,Žigaitytė ir kiti. Eduardas Balsys (1919.12.20-1984.11.03) gimė netoli Nikolajevo, Ukrainoje. Netrukus šeima grįžo į Lietuvą ir 1921 metais pirmiausiai įsikūrė Skuode, o 1928-aisiais persikėlė į Klaipėdą. Uostas ir jūra kompozitoriui paliko ryškius prisiminimus, tuo metu užfiksuoti ir pirmieji Balsio muzikiniai įspūdžiai. Iki 1939 metų jis lankė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, čia grojo pučiamųjų orkestre altu ir tūba. 1940m. įstojo ir leitenanto laipsniu baigė karo mokyklą Kaune. Čia, kariūnų vakarėliuose skambėjo pirmosios Balsio dainos. Karo metais Eduardas Balsys dirbo gimnazijos mokytoju Kretingoje, dėstė chemiją, fiziką, matematiką, fizinį lavinimą ir muziką. Tuo metu jis apsisprendė tapti kompozitoriumi ir 1950 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Antano Račiūno kompozicijos klasę. 1950-1953m. tęsė aspirantūros studijas Leningrado konservatorijoje pas Viktorą Vološinovą. Visą gyvenimą Eduardas Balsys dėstė kompoziciją ir instrumentuotę Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, nuo 1960 metų buvo jos Kompozicijos katedros vadovas, 1962-1972 metais pirmininkavo Lietuvos kompozitorių sąjungai. Kompozitorius gavo dvi valstybines premijas už baletą "Eglė žalčių karalienė" (1960) ir oratoriją "Nelieskite mėlyno gaublio" (1974). Kompozitorius mirė 1984 metais Druskininkuose. Kompozitoriaus vardu pavadinta Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija, įkurta 1981 m., (gimnazijos statusas suteiktas 1994m.) Kūryba. Balsio kūryba patyrė nemažą evoliuciją nuo klasikinės formos Styginių kvarteto iki dodekafonine technika grįstos ekspresionistinės operos "Kelionė į Tilžę". Jo kūrybai būdingas polinkis į stambias formas, emocingumas, temperamentingumas, muzikinio lietuvių folkloro bei moderniųjų raiškos priemonių derinimas. Laisvai ir kūrybiškai naudojo dodekafonijos techniką. Orkestruotės pasižymi spalvingumu, tembrų įvairove. Jo kūrybinis palikimas atspindi to meto lietuvių muzikos raidos vingius, nuo ideologizuoto "folklorinio" romantizmo (iki 1958 metų) link stilistinio atsinaujinimo ir naujų komponavimų technikų - ypač dodekafonijos, aleatorikos - naudojimo (nuo septintojo dešimtmečio vidurio ). Šį kelią galima sąlyginai skirstyti į tris laikotarpius. Pirmasis apimtų 1950-1958 metus. Tai stiliaus formavimosi laikotarpis, kai Balsiui įtakos turėjo klasikinė ir romantinė muzika bei rusų kompozitorių simfoninės muzikos dramaturginiai principai, taip pat tuomet privalomas "folklorinis" stilius, kurio poveikis akivaizdus Styginių kvartete. Kiti svarbesni kūriniai - Herojinė poema simfoniniam orkestrui, Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1. Be to, 1956 metais Balsys parengė naują Čiurlionio "Jūros" orkestruotės redakciją. Folkloras naujame kontekste. 1958-1965 metai - antrasis laikotarpis, kartu žymintis ir stilistinį lūžį lietuvių muzikoje, kai susiformavo naujas požiūris į folklorą (jis dažniau perintonuojamas, keičiant pirminį šaltinio charakterį ar žanrą). Tuo metu į akademinę muziką Balsys nevengė įtraukti ir populiariosios muzikos elementų (pvz., rumbos ritmą), naudojo kvartinę harmoniją ir išplėstinę tonaciją. Geriausiai šio laikotarpio pokyčius atskleidžia Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.2 - bene populiariausias koncertas smuikui lietuvių muzikoje. Jame akivaizdūs neoklasicistiniai bruožai - ryškios temos, lakoniškas muzikinės medžiagos dėstymas, motorinė ritmika, kontrastų dramaturgija. Šie principai plėtojami ir balete "Eglė žalčių karalienė" pagal Salomėjos Nėries poemą, kuris buvo pastatytas 1960 metais. Trečiasis laikotarpis ilgiausias - nuo 1965 metų iki kompozitoriaus mirties. Svarbesni jo bruožai - muzikoje įsivyraujantys ekspresionizmo elementai ir dodekafoninė technika. Būtent ji jungia visus gana skirtingus šio laikotarpio Balsio kūrinius, kurių ryškiausi - "Dramatinės freskos", oratorija "Nelieskite mėlyno gaublio", opera "Kelionė į Tilžę", orkestrinė poema "Jūros atspindžiai" bei Koncertas smuikui solo. Balsys intensyviai dirbo ir taikomosios muzikos srityje: rašė kūrinius pučiamųjų orkestrams, estradines dainas, muziką kinui ir teatrui. Kūryba. Kompozitoriaus stilių formavo lietuvių liaudies folkloras, klasikinė muzika, XXa. moderni muzika, ekspresionizmas, dodekafonija. Kūrybą sudaro daugiausia stambiõs formos kūriniai • opera Kelionė į Tilžę, • baletas Eglė žalčių karalienė, • 6 stambiõs fòrmos vokaliniai –instrumentiniai kūriniai (kantatos, oratorijos), • 12 kūrinių orkestrui, iš jų – 3 koncertai smuikui, • muzika 15 kino filmų, • muzika 10 dramos spektaklių, • chorui: apie 50 dainų, 16 lietuvių liaudies dainų išdailų, • 5 simfodžiazo kompozicijos, • kūriniai pučiamųjų orkestrui, • 14 kamerinių instrumentinių kūrinių, • estradinės dainos. Reikšmingas darbas – 1956 metais parengta M.K.Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ redakcija. Būdingi kompozitoriaus stiliaus bruožai. Tai monotematizmas, glaustas muzikinių minčių dėstymas, ekspresyvi kalba, žanrų ir stilių sintezės paieškos; vėlyvuose kūriniuose – neoklasicistinės tendencijos, lakoniška muzikinė kalba, dodekafoninė technika, dramatizmas, ryškūs kontrastai. E.Balsys. Koncertai smuikui. Kompozitorius sukūrė tris koncertus smuikui. Kiekvienas iš jų parašytas skirtingu kūrybos laikotarpiu ir atspindi kompozitoriaus stiliaus raidą, jo nueitą kelią. Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui (1954) tapo pirmojo kompozitoriaus kūrybos laikotarpio viršūne, apibendrinimu. Įvaldyta stambi forma, simfoninio orkestro instrumentuotė, pasiekta muzikinės tematikos ryškumo bei kontrastingumo. Visiškai atsisakyta liaudies melodijų citavimo. Balsys tartum žengia žingsnį naujos stilistikos link. Antra vertus, tai dar tradiciškas kūrinys, virš kurio dar sklando didžiojo Čaikovskio šešėlis, galima įžiūrėti ir Chačaturiano smuiko koncerto įtaką. Bet visa tai jau savaip įprasminta. Trijų dalių ciklo muzikos tėkmė tipiškos klasikinės schemos – dramatinė pirmos dalies nuotaika per lyrinę antrą dalį išplėtojama į žaismingą finalą. Pirmoji dalis -sonatos forma- prasideda lakonišku ir rūsčiu leitmotyvu, kuris, girdimas visame muzikiniame audinyje, nuolat susiduria su kontrastingomis temomis ir tampa viso ciklo jungtimi. Ši tema kūrinyje atlieka pagrindinės intonacinės ląstelės funkcijas (iš jos išauga pagrindinė ir šalutinė temos), tampa viso ciklo dramaturgijos ašimi. Pirmoji dalis grindžiama kontrastais, pasižymi dramatine nuotaika. Antroji dalis tęsia ir gilina dramatines pirmosios dalies nuotaikas. Dramatizmas čia jau ramesnis, skausmingesnis, abi temos dainingos, plataus alsavimo. Kompozitorius plėtoja jas polifoninėmis priemonėmis, išskirdamas būdingus motyvus, suteikdamas jiems savarankiškumo; antroji tema artima senosioms liaudies melodijoms. Trečioji, finalinė, koncerto dalis iš karto išblaško lyriškai dramatišką dviejų pirmųjų dalių nuotaiką. Žaismingas skercinis finalas parašytas rondo forma ir trykšta pakilia energija. Visos šios dalies temos žaižaruoja šviesa, išradingai orkestruotos. Žaismingumo joms suteikia nuolat besikaitaliojantys metrai, sinkopės. Nors finalo charakteris ryškiai kontrastingas pirmosioms dalims, su jomis jį sieja teminiai ryšiai. Finalas grindžiamas ne tik naujomis temomis, jame skamba ir transformuota pirmoji antrosios dalies tema, ir ciklo leitmotyvas. Pastarasis, praradęs savo rūstų charakterį ir netekęs dramatinės jėgos, žvalaus maršo intonacijomis įsipina į finalo sūkurį. Išaugusį kompozitoriaus meistriškumą ypač liudija tematikos formavimas – temų tarpusavio ryšio ieškojimas ir dėmesys polifonijai. Pavyzdžiui, viename finalo epizode kompozitorius gretina tris temas: violončelės griežia antrosios dalies temą, smuikas solo – rondo antrojo epizodo temą, o kiek vėliau įstojusios fleitos ir klarnetai kartoja finalo įžangos motyvą. Tai jau daugiaplanis mąstymas, vėliau būdingas daugeliui Balsio kūrinių. Antrasis koncertas smuikui ir orkestrui (1958) – turbūt populiariausias lietuviškas simfoninis kūrinys, neįprastas savo struktūra, minčių dėstymo glaustumu, ryškiomis lietuvių muzikai naujomis orkestro spalvomis ir ypač savitu liaudies kūrybos panaudojimu; – derinti senovinę liaudies melodiją su rumbos ritmu buvo išties drąsu. Antrasis koncertas skambėjo daugelyje festivalių ir koncertų Lietuvoje ir užsienyje. „Gimęs“ rūpestingai globojamas Aleksandro Livonto, kuris su didžiuliu atsidavimu jį griežė ir propagavo iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos, vėliau koncertas įėjo į daugelio smuikininkų repertuarą. Tačiau ypač jo koncertiniam gyvenimui nusipelnė Raimundas Katilius visada ryškiai ir uždegančiai grieždamas šį kūrinį savo ekspresyvia, temperamentinga atlikimo maniera. Smuikininkas yra jį grojęs ir su fortepijonu, ir su orkestru daugelyje pasaulio šalių. Antrasis koncertas sukurtas antruoju kūrybiniu laikotarpiu ir pasižymi nauju muzikiniu mąstymu, neįprastu stiliumi, nauja kūrinio struktūra. Iki tol kompozitorius tiksliai laikėsi klasikinių stambiųjų formų ribų, o šiame koncerte jis pirmą kartą jas sulaužo. Vietoje tradicinio trijų dalių ciklo turime keturias trumpas dalis programiniais pavadinimais: Rečitatyvas, Skerco, Improvizacija, Humoreska. Medžiaga dėstoma labai taupiai ir glaustai. Nėra ypač romantikų mėgtos išplėtotos melodikos, kompozitorius puikiai valdo lakonišką formą, taip būdingą šiuolaikiniam menui. Lyriškumas išsakomas daug santūriau, melodika sudėtingesnė, gilesnė; žaismingų nuotaikų paveikslai prisodrinami nerimo, dramatizmo. Pakito ir dramaturginis ciklo sprendimas. Balsys šiame koncerte nebenaudoja visiems didesniems pirmojo laikotarpio kūriniams būdingų leitmotyvų. Ciklo dramaturgija grindžiama ryškiais kontrastingais vaizdais, kurie organiškai pereina vienas į kitą ir susilieja į nedalomą visumą. Muzikos vientisumą lemia ne tik vidinis ryšys (pirmoji ir trečioji dalys perauga į tolimesnes), bet ir intonacijų giminingumas, atskirų temų tarpusavio sąveika, harmonijos sandara. Koncerto dalis vienija tema, skambanti Rečitatyvo pradžioje, Humoreskoje ir kodoje. Ji neturi leitmotyvo reikšmės, tačiau yra savotiškas kūrinio moto, kuris taip pat kartojamas, modifikuojamas. Šitie įžangos akordai apima pagrindines intonacijas – grynosios kvartos ir mažosios tercijos intervalus, iš kurių kompozitorius tarsi architektas „stato“ visą keturių dalių ciklą. Kvartos ir tercijos intervalai, sudarantys įžangos akordus, tampa pagrindinėmis melodikos ir harmonijos ląstelėmis (monotematizmo principas). Harmoningai subalansuotas dalių tarpusavio santykis. Cikle dvi stambesnės formos – sonatos forma antroje (Skerco) dalyje ir rondo – ketvirtoje (Humoreskoje). Prieš jas skamba lyriškos paprastesnės trijų dalių formos ( pirma ir trečia dalys -Rečitatyvas, Improvizacija). Antroje – Skerco - dalyje kaip pagrindinę ir šalutinę sonatos formos temas kompozitorius panaudoja dviejų liaudies dainų – senovinio žaidimo „Voverėlė“ ir rugiapjūtės dainos „Oi, teka, bėga vakarinė žvaigždelė“ motyvus. Šių liaudies dainų panaudojimo principas yra pats novatoriškiausias kūrinio elementas – temos modifikuojamos, keičiamas jų metras, tempas, rugiapjūtės daina pravedama polifoniškai, derinama su rumbos ritmu. Antrasis koncertas išsiskiria gaivia, spalvinga orkestruote. Būtent po šio koncerto apie E.Balsį pradėta kalbėti kaip apie ryškų instrumentuotės meistrą. Trečiasis koncertas (1984). Tai paskutinis E.Balsio kūrinys, parašytas glaudžiai bendradarbiaujant su smuikininku Raimundu Katiliumi. Skirtas A.Livonto, staiga mirusio 1974m., atminimui. Pirmasis jo atlikėjas – Raimundas Katilius. 1984m. spalio 25 d. Druskininkuose, festivalio „Muzikos ruduo" atidarymo koncerte, jis atliko dvi pirmąsias koncerto dalis - Preliudą ir Fugą. Ketvirtoji dalis - Tokata - jau buvo parašyta, o trečiosios - Čakonos - netikėtai miręs kompozitorius taip ir nespėjo pabaigti. Kūrinį suredagavo R.Katilius. E.Balsio Koncertas smuikui solo yra ekspresyvus ir virtuoziškas, pagrįstas dodekafonine technika. Šiame keturių dalių cikle išlaikoma griežta muzikos vystymo logika. Buvo sumanyti du koncerto variantai – vienas smuikui solo, kitas su simfoniniu orkestru. Spėtas įgyvendinti, deja, tik solo variantas. Koncertą sudaro keturios dalys – Peliudas, Fuga, Čakona, Tokata. R.Katiliaus teigimu, su orkestru griežiant dar turėjo būti Įžanga ir Postliudas. Solo variantas visiškai užbaigtas, tik Čakonos likę paskutiniai taktų variantai, matyt, kompozitoriaus dar buvo apmąstomi. Smuiko partijos redaktorius R.Katilius labai kokybiškai sujungė paskutines dalis ir organiškai įvedė Čakoną į Tokatą. Keturios koncerto dalys vientisos, tarsi iškaltos iš vieno monolito; jos remiasi Preliudo pradžios ir pabaigos akordu. Visos dalys prasideda ir baigiasi Re nata, tik Čakonoje ji eina po įžanginio akordo, tarsi pabrėžiant tipišką senosios Čakonos savybę (ji prasidėdavo nuo antrosios takto dalies). Čakonoje garsas Re tampa „nekintamu bosu“, aišku, traktuojamu gana laisvai. Preliudas – laisvo, improvizacinio pobūdžio muzika, kurioje virtuoziški pasažai kaitaliojasi su rečitatyviniais epizodais. Ši dalis – tai pagrindinė muzikinių ciklo vaizdų ekspozicija. Būtent iš virtuozinių ir rečitatyvinių elementų kompozitorius toliau kuria savo statinį. Veržlumas ir susimąstymas Preliude, kaip ir visame cikle, egzistuoja kartu. Visiškai kontrastinga Preliudui – Fuga. Jos tema griežtų kontūrų, veržli ir kupina ryžto. Lėtą, iškilmingą senovinį šokį čakoną, baroko epochoje tapusį pagrindu variacijoms su nekintamu bosu, labai mėgo Bachas. Tikriausiai garsioji jo Čakona iš partitos smuikui solo tapo impulsu šiai daliai. Tačiau senąją variacijų formą (į šių dienų muziką ji sugrįžo su neoklasicizmu) Balsys traktuoja savitai, kartu išlaikydamas daugelį būdingų jos bruožų. Čia plėtojami rečitatyviniai Preliudo epizodai, iš kurių išsirutulioja dramatiškas monologas. Būtent Čakonos pabaiga buvo paskutinės kompozitoriaus natos... Netikėtai įsiveržusi Tokata išblaško tragišką nuotaiką. Veržli jos muzika grąžina mus į gyvenimo sūkurį. Judėjimas tarsi simbolizuoja nenutrūkstamą gyvybės ratą... Šiam savo kūriniui kompozitorius ruošėsi itin ilgai – atidžiai studijavo smuiko koncertus nuo Paganini iki Bartoko. Savo gražiu, kaligrafišku braižu išrašė įvairiausius grojimo smuiku pavyzdžius... Koncerte atsisakyta polistilistinio metodo ir eita prie gryno neoklasicizmo: naudojamos ne tik senosios formos – čakona, fuga, tokata, bet ir motorinė ritmika, labai glaustas medžiagos dėstymas. Kompozitorius, regis, atsisako visko, kas nebūtina, norėdamas išreikšti tik minties esmę, patikėdamas ją vienam instrumentui. Juk ir varianto smuikui solo pasirinkimas lyg ir nebūdingas kompozitoriui, linkusiam į monumentalias simfonines drobes. Gal tai buvo naujas posūkis kompozitoriaus kelyje, siekiant maksimalaus stiliaus grynumo, o gal gyvenimo pabaigoje prieita išvada, kad ir vienu instrumentu, nedideliu natų skaičiumi galima viską pasakyti... 1987 metais šiam koncertui paskirta pirmoji B.Dvariono vardo premija. E.Balsys. Baletas Eglė žalčių karalienė Premjera įvyko 1960.05.14 ir nuo tada prasidėjo ilgas ir sėkmingas baleto sceninis gyvenimas - E.Balsio baletas Eglė žalčių karalienė iki šių dienų buvo jau tris kartus pastatytas ir teisėtai laikomas ryškiausiu lietuvišku šio žanro kūriniu. Pirmojo pastatymo statytojai – choreografas V.Grivickas, dirigentas Ch.Potašinskas ir dailininkas J.Jankus. E.Balsys - ne tik muzikos autorius, jis parašė ir libretą. Tai padėjo kompozitoriui sukurti ypatingai vieningą spektaklį, kuriame pasiektas itin glaudus muzikos ir siužetinės dramaturgijos ryšys. Rašydamas libretą, kompozitorius rėmėsi S.Nėries poema, bet į šią pasaką turėjo ir savo požiūrį. Fantastiniai elementai balete išliko, tačiau tapo apibendrintais simboliais, kurių fone veikia gyvi, didelių aistrų ir švelnaus, tyro jausmo žmonės. Tokie yra Eglė ir Žilvinas. Kompozitorius Žilvino paveiksle akcentuoja ne fantastinę, antgamtinę pusę, o bendražmogiškus dalykus – meilę, kančią, kovą už savo laimę, siekimą grožio, šviesos. Pagrindinė kūrinio idėja – meilės pergalė prieš smurtą ir apgaulę. Baletą sudaro 7 paveikslai, apjungti į keturis veiksmus, prologas ir epilogas. (Kompozitorius atsisakė tradicinės numerių struktūros.) Baleto muzikinė dramaturgija novatoriška – kompozitorius simfonizuoja žanrą, plėtodamas kelias muzikines temas per visą kūrinį. Šiomis pasikartojančiomis temomis E.Balsys išryškina svarbiausius veikėjus, veikėjų grupes arba reiškinius, įgyjančius simbolinę prasmę: tai Eglė ir Žilvinas, rūstieji žalčiai, ragana, keršto trokštantys broliai, tėviškės paveikslas. Vienos temos plečiamos, modifikuojamos – jos atspindi besikeičiantį personažų charakterį, nuotaiką, kitos neplėtojamos, įkūnija pastovius nekintamus reiškinius bei charakterius. Eglės ir Žilvino dramaturginė linija balete yra labai nuosekli. Šių personažų muzikinės charakteristikos skirtingos, kaip ir jie patys, tačiau plėtojamos jos dažnai susipina į darnią visumą ir yra tarpusavy glaudžiai susijusios. Eglę ir Žilviną apibūdina jų leitmotyvai, kurie skamba prologe, lydi juos per visus veiksmus, kompozitoriaus yra įvairiai plėtojami. Prologo pradžioje skambantis leitmotyvas atspindi Žilvino rūstybę - užkeiktas Žilvinas skandina laivus, neša žmonėms nelaimes. Vėliau šis leitmotyvas, įvairiai transformuojamas, atliekamas skirtingų instrumentų, įvairiose situacijose atskleidžia vis kitus Žilvino išgyvenimus – nerimą, blaškymąsi, meilės troškimą. Antrajame veiksme iš jo išauga šviesi, daininga nauja tema, charakterizuojanti išlaisvintą, mylintį Žilviną. Eglės leitmotyvas grindžiamas liaudies dainos „Oi tu, sakal“ intonacijomis. Tema skamba aukštame registre, o skaidri harmonija ir subtili instrumentuotė jai suteikia švelnumo, jautrumo. Prologe Eglės tema tarsi apibendrina jos muzikinę charakteristiką ir piešia labai patrauklų paprastos ir nuoširdžios mergaitės paveikslą. Tolimesniuose veiksmuose varijuodamas tą pačią temą kompozitorius atskleidžia įvairius Eglės nuotaikų niuansus, būdo bruožus. Tai ir švelnumas, žaismingumas, grakštumas, meilės jėga. Antrajame paveiksle Eglės muzikinę charakteristiką papildo didelis solinis numeris – Eglės rauda. Ji pagrįsta sena avižapjūtės daina „Ant kalno, ant aukštojo“, kuriai būdinga sumažintos kvartos intonacija. Rauda priklauso prie pačių meniškiausių Balsio instrumentinės lyrikos puslapių ir skamba lyg tragiškas Eglės apsisprendimas priimti savo likimą. Tai viso baleto dramatinė kulminacija. Raudos intonacijos skamba ir kituose paveiksluose ir taip pat turi didelę dramaturginę reikšmę. Rauda skamba ir baleto pabaigoje, epiloge, kur sielvartas žuvus vyrui susipina su ryžtu negrįžti į namus, amžinai likti prie Baltijos krantų, mesti iššūkį prievartai ir smurtui. Baletą kompozitorius užbaigia Eglės leitmotyvu, kuris įtvirtina pagrindinę baleto idėją - šviesiųjų jėgų ir meilės pergalę. Žilvino ir Eglės temos dažnai sąveikauja, jų intonacijos persipina, skamba kartu. Toks yra Antrojo veiksmo Eglės ir Žilvino Adagio - puikus Balsio, kaip dramaturgo, meistriškumo pavyzdys. Tarp muzikinių baleto vaizdų išsiskiria jūros paveikslai, kurie, nors ir nesuformuoti į apibrėžtą temą, visam kūriniui teikia itin spalvingą koloritą. Tai ir audringos jūros paveikslai prologe ir epiloge, ir turtinga orkestro spalvų palete tviskanti antrojo veiksmo „Jūros rapsodija“. Kita svarbi tema – tėviškės tema. Valtornos grojama melodija rami, skamba liaudiškai ir perteikia lietuviško kaimo spalvas. Būdingas jos bruožas – lydinis tetrachordas. Tėviškės tema neplėtojama, nes ir pats tėviškės paveikslas Eglės vaizduotėje lieka nesikeičiantis, vis toks pat mielas, kupinas šiltų prisiminimų. Ji skamba pirmojo paveikslo pradžioje, kaip kvietimas grįžti – pirmojo paveikslo pabaigoje ir trečiajame veiksme. Kita tema, turinti svarbią reikšmę kūrinio siužeto plėtotei, - brolių tema. Jai parinktas sutartinės motyvas. Jos sinkopuotas ritmas atspindi brolių vyriškumą, ryžtą, o pastoviai kartojama viena intonacija - užsispyrimą, aklą kerštą, grubią jėgą. Ši tema balete nedaug keičiama, nes brolių charakteris nekinta, tik įvairiai atsiskleidžia. Pradžioje ji skamba žvaliai, jaunatviškai; pirmojo paveikslo pabaigoje – rūsčiai (čia ji virsta keršto priesaika). Trečiajame veiksme vien trumpai pakartotas šis motyvas sukelia Eglės vaikų baimę, nerimą. Brolių tema prasideda ir ketvirtasis veiksmas, o Drebulytės tardymo scenoje ši tema, ritmiškai ir intonaciškai pakeista, skamba ypač grėsmingai. Žilviną užkeikusią piktąją dvasią simbolizuoja Ragana. Jos tema – žemyn šuoliuojantis bosinio klarneto motyvas – yra ne tiek grėsmingo, kiek fantastinio pobūdžio. Ir prologe, ir trečiojo veiksmo klumpių sudėvėjimo scenoje, ir epiloge ji skamba be esminių pakitimų. Besikeičiančias baleto temas papildo žalčių tema, kuri iš pradžių skamba grėsmingai, o vėliau, trečiajame veiksme (sutiktuvių maršas), - pakiliai ir iškilmingai. Visos šios temos-charakteristikos labai svarbios muzikinėje baleto dramaturgijoje. Jos išskiria pagrindinius veikėjus, pasikartodamos ir besiplėtodamos padeda žiūrovui suvokti muzikines potekstes, suteikia kūriniui simfoninio vientisumo. Baleto muzikinis audinys labai vientisas – kiekviena jo frazė, kiekvienas motyvas įprasmintas. Kaip ir Antrajame koncerte smuikui temos dėstomos lakoniškai, dramaturgija grindžiama ryškiais kontrastais, tas pat folkloro panaudojimo principas. Divertismentiniai šokiai neardo dramaturginės struktūros, o sudaro spalvingą foną nuotaikų kontrastui pabrėžti. Kaip ir Antrajame koncerte smuikui, čia daug orkestrinių spalvų: timpanų solo, plačiai naudojamas saksofono tembras ir kt. Tembrinė dramaturgija. Atskiri instrumentai turi savo paskirtį ir reikšmę, pavyzdžiui, Eglė charakterizuojama daugiausiai styginiais instrumentais bei mediniais pučiamaisiais. Drebulytės jaunatvišką judrumą perteikia fleita, Raganos kėslus – bosinis klarnetas. Žilvino charakterį atskleidžia atitinkamai įvairesnis instrumentų pasirinkimas. Baleto tautiškumas atsiskleidžia daugelyje muzikinės kalbos elementų (kvartinė harmonija, sutartinių ritmika, svarbi tritonio intonacija) ir panaudotų liaudies dainų intonacijose. Liaudies intonacijomis pagrįsta Eglės tema, jos Rauda, Joninių scenos eisena („Oi, lekia , lekia“ motyvas), jaunimo šokis ( dainos „O kai aš“ intonacijos). Kita vertus, kompozitoriaus sukurtos temos savo charakteriu, intonacine struktūra irgi artimos liaudiškoms (Žvalgytuvių, Eglės ilgesio ir kt. melodijos). Svarbiausi muzikiniai numeriai. Tai : Prologas, kuriame pateiktos visos svarbiausios temos, Eglės rauda iš Antrojo paveikslo, Eglės ir Žilvino Adagio iš II veiksmo, „Jūros rapsodijos“ iš antrojo veiksmo muzika – bangų, undinių, gintaro, perlyčių, kardžuvių šokiai. Baletas gyvena ne tik teatro scenoje. Atskiras jo ištraukas, sujungtas į siuitas, dažnai groja orkestrai, o miniatiūros „Išdykėlė Drebulytė“, „Rauda“, „Žuvytės“, „Undinė“, „Sutiktuvių maršas“ puošia beveik visų mūsų smuikininkų repertuarą. Baletas ne kartą rodytas užsienio šalyse. 1965 metais buvo sukurtas vaidybinis filmas baleto pagrindu. 1960 metais už šį baletą E.Balsys apdovanotas Lietuvos valstybine premija, tuomet vadinta Respublikine. E.Balsys. Oratorija “Nelieskite mėlyno gaublio”(1969, Vroclavas, Lenkija). Berniukų choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas ir tuometinis vadovas Hermanas Perelšteinas buvo pakviestas dalyvauti tarptautiniame kantatų ir oratorijų festivalyje Vroclave. Dalyviai greta kitų kūrinių turėjo atlikti ir šiuolaikinį kūrinį. H.Perelšteinas kreipėsi į poetę V.Palčinskaitę ir E.Balsį, prašydamas sukurti kūrinį, kuriame karo ir taikos tema būtų atskleista per vaiko pasaulį. Kompozitorius kūrinio idėją brandino ilgai, apie metus, o pati oratorija buvo sukurta per trumpą laiką – tris mėnesius. Premjera įvyko 1969 metais Vroclave. Siužetas. Nuoseklios siužetinės linijos nėra; kompozitorius čia naudoja koliažo techniką. Siužeto pagrindu buvo paimtas realus įvykis - pionierių stovyklos bombardavimas Palangoje, pačioje karo pradžioje. Tačiau šis įvykis tapo tik atspirties tašku prisimenant viso pasaulio vaikų likimus karo ir pokario metais. Tekste daug bendražmogiškų metaforų, simbolių. Prologas. Jame lakoniškai perteikiama pagrindinė kūrinio idėja – amžinai aktualus įspėjimas saugoti „mėlyną gaublį“, priešintis smurtui ir nekaltų žmonių naikinimui; supažindinama su veikėjais. Tai Mokytojas, simbolizuojantis visų žmonių taikos troškimą ir Mažylis, kurio nerūpestinga dainelė įrėmina visą oratoriją ir yra amžinos gyvybės simbolis. I dalis. „Ruduo“. Muzikos pamoka. Išsiblaškiusio vaiko, nerandančio savo apsiausto, žodžiai primena Mokytojui jo sūnų, sudegintą krematoriume. II dalis. „Žiema“. Vaikai žaidžia, linksmai važinėjasi rogutėmis, svajoja apie kosmines keliones. Sugriauto miesto kaukė ateina priminti, kad ir dabar pasaulyje sprogsta bombos, žūsta vaikai. III dalis. „Pavasaris“. Ištirpo ledai, prasidėjo pavasaris, bet miške gailiai kukuoja gegutė – ji aprauda čia žuvusius vaikus. Suskamba žvali žygio daina; ji susipina su žuvusiųjų rauda... IV dalis. „Vasara“. Kaip ir kiekviena dalis, ji prasideda trumpu Mokytojo metų laiko apibūdinimu. Mažylis, pasiėmęs meškiną, važiuoja į pajūrį. Jis turi daugybę mažų, bet jam labai reikšmingų rūpesčių. Tačiau jo balsas paskęsta karo sūkury... Epilogas. Jame Mokytojas ir choras dar kartą kreipiasi į klausytojus, įspėdami gyvuosius, prašydami išsaugoti taiką. Neįprasta ir spalvinga atlikėjų sudėtis: trys solistai (mecosopranas, bosas, diskantas), berniukų choras, du fortepijonai, kontrabosas ir mušamųjų grupė( 22 instrumentai, padalinti penkiems atlikėjams). Muzikinė dramaturgija grindžiama ryškiais kontrastais – diatonika ir dodekafonija, paprastutės vaikiškos dainelės ir sudėtingi daugiaplaniai choro epizodai, polifonija, koliažas. Oratorijoje gretinami du pasauliai - praeitis ir dabartis, karas ir taika, žuvusieji ir gyvieji. Susidaro ne tik vaizdų ir nuotaikų kontrastai, bet ir intonacijų, harmoninių ir koloritinių sferų kontrastai. Kūrinį vienija motyvai-priminimai (tai gali būti nedidelė ritminė figūra, harmoninė struktūra ar intonacinė ląstelė) ir temos-leitmotyvai. Viena jų - Mokytojo tema. Mokytojas pradeda kiekvieną dalį ir yra personažas, jungiantis dabartį su praeitim. Jo kreipinys „Kur jūs esate, vaikai?“ skirtas ir gyviesiems, ir tiems, kurie niekada negrįš į mokyklą. Oratorijos tautiškumas. Pagrindinė prasminė visos oratorijos jungtis yra liaudies dainos „Oi, teka bėga vakarinė žvaigždelė“ melodija. Ji skamba visose keturiose oratorijos dalyse. Antroje dalyje kompozitorius dainą išplėtoja į didelį šešiabalsį polifoninį chorą. Šis dainos variantas oratorijoje labiausiai išplėtotas, sudaro jos dramatinę kulminaciją.(„Ąžuoliuko“ choras tą epizodą atlieka kaip savarankišką kūrinį.) Trečiojoje dalyje Balsys plėtoja atskirus dainos elementus, transformuoja juos į naujus muzikinius vaizdus. Jos intonacijomis pagrįsta Motinos rauda „Pagalvėlė pūkų“ yra vienas išraiškingiausių epizodų, labiausiai sukrečiančių savo tragizmu visoje oratorijoje. Tarsi visų šios dainos variantų apibendrinimas skamba ketvirtosios dalies pabaigos choras. Tačiau ne tik ši senovinė daina lemia kūrinio tautiškumą. Oratorijos muzikinėje kalboje folkloriniai elementai labai įvairuoja: tai ir melodijų intonacinė struktūra, kuri artima liaudies dainoms, ir būdingi įvaizdžiai,ir lyrinių bei dramatinių scenų perteikimo dvasia. Vokalinis oratorijos audinys yra labai įvairialypis. Yra paprastų vaikiškų dainelių, primenančių senąsias piemenėlių dainas ar sutartines, su mažu diapazonu, nesudėtinga ritmika, pagrįstų tercijos intervalu (Mažylio dainelė). Kai kurie vokaliniai numeriai artimi buitiniams žanrams –maršui („Žygio daina“), valsui („Karnavalinė eglutė“). Kaip kontrastai šiai intonacinei grupei yra epizodai, perteikiantys karo vaizdus. Čia ryškiausia yra deklamacinio pobūdžio Sugriauto miesto kaukės partija, pagrįsta dodekafonine serija. Šią įvairialypę vokalinę medžiagą į visumą jungia vientisas instrumentinis audinys (du fortepijonai, kontrabosas, 22 mušamieji). Ši instrumentinė grupė atlieka tris pagrindines funkcijas: dramaturginę, koloritinę ir akompanimento. Pagrindinis jos uždavinys – perteikti rūsčią karo atmosferą. Čia kompozitorius naudoja dodekafoninę seriją, kurios pagrindinis variantas sudaro Sugriauto miesto kaukės partijos pagrindą. Tuo būdu Sugriauto miesto kaukės partija yra vokalinės ir instrumentinės sferų jungtis. Serija instrumentiniame audinyje pateikiama įvairiais variantais; ir atskirais motyvais, ir visa išvien. Koloritinė funkcija ryškiausia iliustratyviniuose oratorijos epizoduose. Tai bombų sprogimas, pavasarinis upelių čiurlenimas, sniego žėrėjimas, bangų ošimas. Premjeros metu Vroclave salėje buvo mirtina tyla. Publika ir kritika šį kūrinį sutiko labai palankiai. Sėkmė buvo didžiulė. Prasidėjo ilgas koncertinis oratorijos gyvenimas – Poznanė, Maskva, Praha, Berlynas... Oratorijos muzika emocinga, nuoširdi ir tuo pačiu labai novatoriška: netradicinė atlikėjų sudėtis; derinamas tonalumas ir atonalumas, deklamacinis stilius su kantileniniu; kūrybiškai perprasminamas folkloras; panaudojamos modernios komponavimo technikos – dodekafonija, aleatorika, sonoristika, poliritmika, koliažas. Iki pat dabar oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ lieka ryškiu pasiekimu ne tik Balsio kūryboje, bet ir visoje lietuvių muzikoje. 1974 metais šis kūrinys buvo įvertintas valstybine premija, tuomet vadinta Respublikine. Vytautas Klova (1926 – 2009) Vytautas Klova parašė šešias operas, kuriomis pratęsė ir reikšmingai praturtino tautinės operos raidą. Jau pirmąja opera "Pilėnai" jis parodė ryškų melodisto talentą, kūrybinę brandą, pasiekė didelio populiarumo, buvo įvardytas lietuvių operos klasiku. "Pilėnai" yra vienintelė lietuviška opera, nuo pat premjeros (1956) įsitvirtinusi Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare, ne sykį statyta ir rodyta daugybę kartų, pastatyta Čikagos lietuvių operoje (1994). Vytauto Klovos veikalai dėl melodingumo, artimumo tautinės kūrybos dvasiai yra populiarūs, mėgstami atlikėjų ir publikos; ypač plačiai dainuojamos dainos, operų arijos bei chorai. Jūratė Vyliūtė Vytautas Klova mokėsi Kauno konservatorijoje prof. Juozo Gruodžio kompozicijos klasėje (1946-1948), baigė Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos akademija) prof. Antano Račiūno kompozicijos klasę (1951). Dar studijuodamas pradėjo pedagoginį darbą J. Gruodžio muzikos mokykloje, 1954-1994m. dėstė muzikos teorijos disciplinas Lietuvos muzikos akademijoje, 1982m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis. Parašė pirmąjį lietuvišką polifonijos vadovėlį (I d. - 1966, II d. - 1985). Už kūrybą apdovanotas Valstybinėmis premijomis (1957, 1970), liaudies artisto vardu. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai 1996m. V. Klova buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Vytauto Klovos kūryboje dominuoja dvi pagrindinės, jo pasaulėjautą atspindinčios teminės sferos: tauta ir jos istorija, gamta ir žmogus. Šioji tematika nulėmė ir žanrų bei muzikos išraiškos priemonių pasirinkimą: vyrauja sceniniai, vokaliniai kūriniai, orientacija į romantikų kūrybos metodus. V.Klovos kūrybą sudaro: 6 operos, apie 100 harmonizuotų ir išplėtotų lietuvių liaudies dainų, vokaliniai ciklai, 23 kūriniai orkestrui, 26 kameriniai ansambliai, 10 kompozicijų fortepijonui, muzika vaikams, „Lietuvos“ ansambliui. Kūriniai scenai. Vytautas Klova parašė 6 operas, kuriomis pratęsė ir reikšmingai praturtino tautinės operos raidą. Jau pirmąja opera "Pilėnai" jis parodė ryškų melodisto talentą, kūrybinę brandą, pasiekė didelio populiarumo, buvo įvardytas lietuvių operos klasiku. "Pilėnai" yra vienintelė lietuviška opera, nuo pat premjeros (1956) įsitvirtinusi Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare, rodyta Lietuvos miestuose, Trakų pilyje, pastatyta Čikagos lietuvių operoje (1994). Vytauto Klovos operoms būdinga atskirų muzikinių numerių (arijų, chorų, orkestro epizodų) struktūra, leitmotyvinis simfonizmas, kontrastingų intonacinių sferų dramaturgija, spalvingos personažų charakteristikos, epinė lyrika ir dramatizmas, išskirtinis muzikos melodingumas bei tautiškumas. Melodingumas, dainingumas - apskritai vienas esminių Vytauto Klovos stiliaus bruožų; melodija - natūralios tėkmės, lakoniška, dažniausiai lyriška, tiesiogiai susijusi su lietuvių folkloru, plėtojama taikant monotematizmo principą. Vėlesniuose kūriniuose atsiranda verizmo apraiškų, pasitaiko sonoristinių elementų ("Amerikoniškoji tragedija"). Vokalinė muzika. Lietuvių liaudies intonacijų nulemtas tautinis muzikos charakteris ryškus visuose Vytauto Klovos veikaluose. Nemažą jo kūrybos dalį sudaro liaudies dainos: subalsuotos, harmonizuotos, išplėtotos (jų apie 100); harmonizuojamos dažniausiai homofoniškai, faktūra nesudėtinga, yra tinkamos ir mėgėjų chorams; sakrališką kai kurių skambesį ("Rūta žalioji") lemia išsaugotas senųjų melodijų autentiškumas. Vokaliniai ciklai (iš kurių trys parašyti liaudies dainų motyvais) pasižymi lanksčiomis, išraiškingomis vokalo partijomis, impresionizmui artima spalvinga harmonija. Instrumentinė muzika. Vytauto Klovos instrumentinė muzika - dažnai programinė ("Lietuvos keliu", "Jūratė ir Kastytis", "Vilniaus paveikslai" ir pan.). Polinkis į siužetinį muzikinės tematikos plėtojimą, instrumentuotės principai, harmoninė struktūra, monotematizmas bei nuotaikų pakilumas rodo romantizmo įtaką kompozitoriaus kūrybai. Vėlesniuose kūriniuose atsiranda serijinės technikos epizodų (Koncertas violončelei ir orkestrui Nr.1), gausėja polifonijos ("Vilniaus paveikslų" 3 dalis - dviguba fuga, Koncerto 2 fortepijonams ir orkestrui finalas - fuga), įsitvirtina kvartinės struktūros (Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.2), stiprėja linearios faktūros vaidmuo. Dalį kamerinės instrumentinės Vytauto Klovos muzikos sudaro pjesės, rašytos pedagoginiais tikslais, skirtos vaikams ir jaunimui. Nemažai vokalinių bei instrumentinių kūrinėlių kompozitorius sukomponavo liaudies dainų ir šokių ansambliui "Lietuva", liaudies instrumentams bei dainininkams. Vytauto Klovos veikalai dėl melodingumo, artimumo tautinės kūrybos dvasiai yra populiarūs, mėgstami atlikėjų ir publikos; ypač plačiai dainuojamos dainos, operų arijos bei chorai. 6 OPEROS 1.Pilėnai 4 veiksmų, 5 paveikslų opera libretas Jono Mackonio (liet), I. Kaplano (rus) Bar(Margiris)-S(Eglė)-Mez(Mirta)-Bar(Ūdrys)-T(Danyla/Rūtenis)- B(Ulrichas)-satb-3333-4331-3perc-hrp-str 1955 130' 2.Vaiva 4 veiksmų opera libretas Juozo Gustaičio (liet) Mez(Vaiva)-S(Rasa)-S(Aukselė)-T(Naglis)-B(Perkūnas)- satb-3333-4331-3perc-hrp-pf-str 1957 105' Ši opera sukurta lietuvių liaudies pasakų motyvais. Pagrindinė mintis – meilės ir ištikimybės pergalė prieš blogį. Vertingiausi operos bruožai - lyriškumas, paprastumas, dainingumas. 3.Duktė 4 veiksmų, 5 paveikslų opera libretas Juozo Gustaičio (liet) S(Elena)-T(Andrius)-Mez(Motina)-B(Hoffmannas)-Bar(Pulkininkas)- satb-3333-4331-3perc-hrp-pf-str 1960 95' Ši opera atspindi sovietinių partizanų kovą su vokiečių okupantais II Pasaulinio karo metu. 4.Žalgiris (Du kalavijai) 4 veiksmų opera libretas Jono Mackonio (liet) Bar(Vytautas)-S(Ona)-T(Dainius)-Bar(Šviedrys)-B(Jogaila)-T(Vaišbutas)- Mez(Motina)-B(Magistras)-satb-3333-4331-3perc-hrp-pf-str 1965 100' Ši opera skirta Žalgirio mūšiui atminti. Muzika melodinga, lyriška, liaudiško stiliaus. Ryškūs ir skambūs operos chorai. 5.Amerikoniškoji tragedija 3 veiksmų, 7 paveikslų opera Theodore'o Dreiserio romano motyvais libretas Jono Mackonio (liet, lat) S(Elvyra Grifits)-Bar(Eisas Grifitsas)-T(Klaidas)-Mez(Roberta)- B(Samuelis Grifitsas)-Bar(Gilbertas)-S(Sondra Finčli)- satb-3333-4331-3perc-fisharmonium-hrp-pf-str 1968 125' Šioje operoje juntama verizmo įtaka; kūrybinių ieškojimų prasme tai įdomiausia opera – yra politonalumo, atonalių, sonoristinių epizodų. Apskritai šios operos muzikinė kalba modernesnė, naudojami amerikietiškos muzikos elementai. 6.Ave, vita 3 veiksmų, 8 paveikslų opera libretas Juozo Nekrošiaus (liet) T(Julius)-S(Justė)-Mez(Motina)-Bar(Aleksas)-B(Juodasis ponas)- Mez(Mergina)-satb-3333-4331-3perc-hrp-pf-str 1974 110' Šioje operoje pavaizduotos paskutinės poeto J.Janonio dienos Petrograde; pavaizduotas apibendrintas poeto – žmogaus paveikslas, alegoriškai perteikiamas per jo gyvenimą lydėjusios Revoliucijos, Kovos ir Meilės prizmę. PILĖNAI 3 veiksmų opera (ankstesnėje redakcijoje – 4 veiksmų, penkių paveikslų). Jono Mackonio libretas Pirmasis pastatymas – 1956m. (opera sukurta 1955m.) „Pilėnai” – tai pirmoji ir pati populiariausia V. Klovos opera, iki šių dienų išsilaikiusi repertuare, įvertinta LTSR valstybine premija. Sukurta ir pastatyta pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ 50 – tosioms metinėms pažymėti. Nuo pirmojo pastatymo 1956m. ji suvaidinta 352 kartus (2006m. duomenimis); triskart atnaujinta, tebėra teatro repertuare ir reprezentuoja lietuvių istorinę – herojinę nacionalinę operą. Šios operos spektakliai buvo rodomi įvairiose Lietuvos vietovėse po atviru dangumi, teatro gastrolėse svetur, Čikagos lietuvių operoje, visų Teatro vasaros sezonų Trakų pilyje metu. Ūdrio daina ar Pasveikinimo choras tapo populiariausiomis lietuviškų operų ištraukomis, daugelio dainuojamomis koncertų estradose. „Geriau mirti laisviems, negu gyventi vergovėje…” – dainuoja paskutiniai Pilėnų gynėjai, įėję į istoriją kaip Lietuvos laisvės simbolis, išreiškiantys ir šios operos pagrindinę mintį. Nuo 2001m. liepos 7d., „Pilėnai“ kasmet su pasisekimu rodomi Trakų pilies kieme, naujoje aplinkoje, tarsi specialiai jiems sukurtoje pilies „dekoracijoje“ ir suskamba naujomis spalvomis. Istoriniai šaltiniai apie Pilėnus. Kronikininkas Vygandas Marburgietis rašo apie 1336 metais vasario 25 d. vykusį Pilėnų pilies šturmą, stovėjusią Trapėnų žemėje, kurio metu lietuviai ypač narsiai gynėsi, bet nematydami vilties atsilaikyti, galiausiai patys pasirinko mirtį: „Pagonys, , nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė“. K. Šiucas (Schutz) remdamasis V. Marburgiečio originalu, istoriją aprašė nuodugniau. Pasak jo, moteris ir vaikai buvo pasmaugti ir įmesti į ugnį, vyrai išžudė vienas kitą, ten minima sena stabmeldė kirviu nukirtusi apie šimtą žmonių ir paskui tuo pačiu kirviu susiskaldžiusi galvą, o Margirio ir jo žmonos žūtis aprašoma taip: „Kada jis jau nebegalėjo laikytis, šoko paskubom į tamsų rūsį ar olą, kur buvo paslėpęs savo žmoną, ją vienu kalavijo smūgiu perkirto, paskui pats sau tą patį kalaviją įsmeigė į pilvą, kad pasileido žarnos, ir krito šalia žmonos“. Operos siužetas. Libretą, remdamasis 14a. šaltiniais, parašė Jonas Mackonis. Siekdamas atkurti didingą praeities kovų vaizdą, autorius siužetą traktuoja epiškai; operos veikėjai pasižymi tam tikromis nekintamomis savybėmis (drąsa, ištikimybė, pasiaukojimas), todėl jų charakteristikos gana statiškos, išskyrus Mirtą ir kunigaikštį Margirį. Tai valinga, ryžtinga, kartu tragiško likimo asmenybė, apie kurią koncentruojasi (ir įrėminamas) operos veiksmas. Siužete susipina dvi linijos: herojinė ir asmeninė. Pirmajai atstovauja Margiris, Eglė, Ūdrys, o antroji susijusi su Margirio augintine Mirta. Operos veiksmas vyksta 1336m. Pagal istorinius šaltinius tų metų vasario 25 dieną kryžiuočiai sunaikino Pilėnų pilį, kurioje žuvo apie 1000 žmonių. Pilėnų kunigaikštis Margiris turi dvi dukras: Eglę – tikrąją dukterį ir Mirtą – augintinę, kadaise jo žmonių nužudyto išdaviko dukterį. Eglė myli Nalšios kunigaikštį Rūtenį, o Mirta – narsiausią pilies karį Ūdrį. Atvykęs pas Margirį, kryžiuočių pasiuntinys Ulrichas gundo kunigaikštį sukilti prieš Gediminą. Be to, jis atskleidžia Mirtai jos kilmės paslaptį, klastingai ir melagingai kaltindamas Margirį nužudžius jos tėvą ir tuo įžiebdamas jos širdyje keršto troškimą. Kai pilin atvyksta Eglės sužadėtinis Rūtenis ir pilėnai švenčia jų sužadėtuves, Mirta išveda kryžiuotį iš pilies slaptuoju požemiu. Juos paveja Ūdrys, kurį Ulrichas sužeidžia ir pabėga su Mirta į kryžiuočių stovyklą. Sužinojusi, jog jos tėvas buvo išdavikas, Mirta skaudžiai tai išgyvena ir supranta esanti nusikaltusi. Deja, per vėlai. Pastebėjęs, kad Mirta nebenori padėti kryžiuočiams, o, be to, jos pagalba jau ir nereikalinga, Ulrichas ją nužudo. Nors ir didvyriškai kaunasi pilėnai su žymiai pajėgesniu priešu, tačiau jų jėgos senka. Margiris įsako uždegti pilį. Seneliai, moterys, vaikai, paskutiniai kariai didinga rūsčia eisena žengia į laužą: „Verčiau mirtis, negu vergovė!”. „Mes mirštame nenugalėti“, - skamba finalinė frazė. Operos veikėjai. Tai Margiris , Ulrichas, Mirta, Eglė, Ūdrys, Rūtenis, pilėnai. Pagrindinis operos veikėjas yra Margiris. Tai vadas, karžygys, karštai mylintis gimtą kraštą ir jo žmones, o už vis labiausiai laisvę. Tai dinamiškas personažas, vaizduojamas įvairiose situacijose. Margiris - vaišingas šeimininkas: jo pilyje randa prieglobstį šokėjai, dainininkai. Netgi kryžiuotis, atvykęs su įšdavikiškais pasiūlymais, ir tas neišvejamas. Margiris – mylintis tėvas: nors Mirta nėra jo duktė, jis myli ją kaip savą. Dramatiškas ir itin dinamiškas personažas yra Mirta. Tai stiprių aistrų ir gaivalingo temperamento asmenybė, kurią lengvai užvaldo garbės ir keršto troškimas. Iš mylinčios dukters ji greit pavirsta niekšinga išdavike. Tačiau operos autoriai nevengia parodyti ją mylinčią ir atgailaujančią, kenčiančią ir vertą užuojautos. Visa tai sukuria labia įtikinamą, gyvą Mirtos personažą. Per muzikines veikėjų charakteristikas atsiskleidžia ir pagrindinis kūrinio konfliktas. Herojinė Margirio tema vokaline savo prigimtimi yra giliai kontrastinga orkestrinėms Ulricho leittemoms. Konfliktą išreiškia ir vokalinės partijos: išplėtotoje dainingoje Margirio partijoje išryškinamas nacionalinis koloritas, o Ulricho partija siejama su choralinėmis intonacijomis. Rečitatyvinis Mirtos vokalo stilius taip pat sudaro kontrastą Margiriui. Operos muzikinė dramaturgija. Operos muzikinė dramaturgija grindžiama leitmotyvais. Jie nėra statiški, priešingai – leitmotyvai nuolat kinta, atskleisdami ir visapusiškai parodydami veikėjų vidinius išgyvenimus. Margiris charakterizuojamas monumentalia kvartų – kvintų intonacijomis pagrįsta tema, kuri yra ir pagrindinė herojinė operos tema. Ją dažniausiai atlieka variniai pučiamieji, kurių didingas skambėjimas priešpastatomas lankstiems medinių pučiamųjų tembrams – Ulricho temoms. Ulricho muzikinę charakteristiką sudaro kelios temos. Pirmoji – tai fagoto (arba klarneto) atliekamas leitmotyvas. Antroji tema susideda iš dviejų elementų – fagoto ritminio motyvo ir choralinio pobūdžio chromatinių tercijų slinkties. Mirtos charakteristikai svarbus ir jos leitmotyvas, ir savitas rečitatyvinis vokalo stilius. Mirtos tema – aistringa ir nerimastinga. Kintamas metras (2/4 - ¾) suteikia visai Mirtos partijai liaudišką atspalvį. Ryškiausiai Mirtos charakteris atsiskleidžia III veiksme. Jaunojo pilies kario Ūdrio tema, kaip ir daugelis operos temų, susiformuoja iš paruošiamųjų intonacijų ir visu pavidalu suskamba antrajame veiksme. Tai garsioji Ūdrio daina. Liaudiškos intonacijos ir folklorui būdingi poetinio teksto vaizdiniai suteikia šiai arijai liaudies dainos bruožų. Ūdrys - narsus, taurus kovotojas ir švelnus mylimasis. Pirmąkart jam pasirodžius scenoje, orkestre suskamba tik jo dainos intonacijos, o veiksmui besivystant, intonacijos keičiasi, melodinis piešinys plečiasi, ir paskui tema jau skamba orkestre. Eglė - švelni poetiška lietuvaitė. Ji apibūdinama lyrine liaudies dainos melodija. Jos tema skamba antrojo veiksmo duete su Rūteniu. Ši tema skamba ir uvertiūroje kaip antroji sonatos formos tema. Operos struktūra. „Pilėnai“ – numerių opera, išsiskirianti melodingomis arijomis, lietuvių liaudies dainų intonacijų gausa. Tai suteikė jai ryškų nacionalinį atspalvį ir „dainų operos“ apibūdinimą. Ryškiausi muzikiniai numeriai. • Uvertiūra. Joje eksponuojama pagrindinė tematinė muzikinė medžiaga. Tai pilėnų (Margirio) herojinė tema, Eglės lyrinė tema, Ulricho leitmotyvai. I veiksme skamba populiarusis choras • „Šauniesiems sveteliams valio“. Graži šio choro melodija, gyvas ritmas, skaidri, vaiski orkestro faktūra puikiai perteikia džiugius veikėjų jausmus, giedrą nuotaiką. • Margirio arija –herojiška iš IVv.; o iš antro veiksmo parodo kitokį valdovą – švelnų , rūpestingą, mylintį tėvą. • Garsioji Ūdrio daina iš II v. priklauso prie pačių populiariausių operos muzikinių numerių. Greta įspūdingų ansamblių, tokių kaip • I v. Eglės ir Mirtos duetas „O, kai mes augom“ ir Ūdrio ir Mirtos duetas iš to paties veiksmo, operoje ypatingai svarbūs yra chorai. Operos masinės scenos – tai plačios apimties paveikslai, kuriuose atsispindi pilėnų jausmai ir pergyvenimai. • Ryškiausi chorai – jau minėtas I v. choras „Šauniesiems sveteliams valio“ ir „Geriau mirtis negu vergovė“ iš IV v. Žanro simfonizavimas. Svarbiausias V.Klovos operos „Pilėnai“ bruožas yra simfoninė operinės dramaturgijos koncepcija. Nei vienoje lietuviškoje operoje nebuvo toks didelis dėmesys skiriamas orkestrui ( uvertiūra, antraktai, įvairūs intermezzo). Orkestrui tenka labai svarbus vaidmuo. Jis ne tik padeda atskleisti veikėjų charakterius, emocijas, bet ir simfoniškai plėtoja veikėjų muzikines charakteristikas, parodo jų santykius, apibendrina ir išryškina svarbiausius momentus. Tembrų dramaturgija. Bene visi personažai turi ne tik savo temas, bet ir yra charakterizuojami tam tikrais tembrais. Štai kaip, pavyzdžiui, perteikiamas Ūdrio motyvas: eksponuoja jį obojus; pirmojo veiksmo scenoje su Mirta jį atlieka fleita šviesiame registre, o kai Ūdrys sužino, kad Mirta pabėgo su Ulrichu, jo pyktį perteikia fagotas, asocijuojantis su kryžiuočio leitmotyvu ir t.t. Operos muzikinė kalba. Operos muzikinė kalba remiasi romantizmo harmonija, yra naudojamos ir polifoninės priemonės – toks yra pilėnų choras „Paklausti atėjom, ką tu čia veiki“ iš I v.; akordiką praturtina kvartiniai sąskambiai, kintantys metrai, kas sustiprina liaudiškumo įspūdį. Harmonija taip pat pajungta muzikinei dramaturgijai. Dažnai harmoninės spalvos pakeičia melodinio piešinio prasmę. Tai ypač būdinga Mirtos ir Ulricho tematikai. Pavyzdžiui, kai pirmąkart scenoje pasirodo kryžiuotis, jį charakterizuoja orkestrinis leitmotyvo variantas. Tačiau kai Ulrichas veidmainiauja, harmonija tai parodo choraliniu skambesiu. „Pilėnus“ galime vadinti ir lietuviškojo bel canto opera,- ji išties melodinga, jos lengva klausytis... Operoje yra visko: ryškus herojinis motyvas, kurį įkūnyja Margiris, Ūdrys ir pilėniečiai; šeimos linija – Margirio santykiai su dukterimis; matome netgi dvi meilės istorijas – šviesi ir laiminga Eglės ir Rūtenio (ideologiniais sumetimais sovietmečiu šis personažas buvo pakeistas rusų kunigaikščiu Danyla) meilė bei tragiškai pasibaigę Mirtos ir Ūdrio santykiai; yra intrigų, kurias rezga klastingasis kryžiuotis Ulrichas; yra ir mirtis – Mirtos nužudymas bei finalinis pilėniečių susideginimas, pagaliau gėrio ir blogio kova. *** Opera „Pilėnai“ sulaukė nepaprasto populiarumo. Tai nulėmė išraiškinga, emocinga operos muzika, skambūs chorai, solinių partijų melodijų grožis – kompozitorius parinko veikėjų charakteristikoms išraiškingas temas ir vykusiai jas išplėtojo. Visos operos melodijos yra patogios dainuoti ir dažniausiai labai liaudiškos. Kita operos populiarumo priežastis – operos herojinis turinys ir nedviprasmiškai išreikštas laisvės troškimas: „Verčiau mirtis, negu vergovė!” Vytautas Barkauskas (1931) Vienas pirmųjų Lietuvoje išbandęs serializmo, aleatorikos, polistilistikos galimybes, netrukus Vytautas Barkauskas pasuko intuityvesnio komponavimo link, siekdamas natūralaus skambesio grožio, kurdamas kameriškesnes, intymesnes, neretai tylių kulminacijų kompozicijas (pvz. Koncertas altui ir styginių orkestrui). Įvaldęs įvairias XX a. kompozicines technikas, kompozitorius nuosekliai evoliucionuoja, tobulindamas muzikinės kalbos išraišką. "Nesilaikau vienos apibrėžtos kompozicinės sistemos, bet nuolat ieškau natūralios stilistinės sintezės. Siekiu, kad mano muzika būtų išraiškinga, emocionali ir koncertiška", - teigia Vytautas Barkauskas. Biografija Vytautas Barkauskas (g. 1931) - vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių. Baigęs matematikos (1953) ir kompozicijos (1959) studijas, šiuo metu jis yra Lietuvos muzikos akademijos Kompozicijos katedros profesorius.   Vytauto Barkausko kūriniai buvo atlikti tarptautiniuose festivaliuose ir koncertuose įvairiose Europos, Amerikos, Azijos šalyse. Tarp paskutiniųjų metų festivalių - Schreyahner Herbst (1991, 1993, 1996, Vokietija), Šlėzvigo-Holšteino festivalis (1992, Vokietija), De Suite Muziekweek (1995, Olandija), Baltische Woche (1996, Vokietija), Baltic Arts'96 (Didžioji Britanija), Bornholmo muzikos festivalis (1996, Danija), Rheingau muzikos festivalis (1997, Vokietija), Sibelijaus festivalis (1998, Suomija), ISCM Pasaulio muzikos dienos 2000 (Liuksemburgas), Tulono festivalis (2002, Prancūzija). Jo kūrinius yra groję Gidonas Kremeris, Lotharas Faberis, Jurijus Bašmetas, Davidas Geringas, Joachimas Greineris, Juozas Domarkas, Raimundas Katilius ir kiti.   Vytautas Barkauskas yra Lietuvos valstybinės premijos laureatas. 2000 metais kompozitorius laimėjo premiją 125-osioms M.K.Čiurlionio gimimo metinėms skirtame konkurse Lietuvoje už kompoziciją "Karalaitės kelionė. Pasaka" op.114. 2001 metais tarptautiniame kompozitorių konkurse "Sinfonia Baltica" Rygoje Vytautas Barkauskas laimėjo premiją už kūrinį "Pabaigoje pradžia" simfoniniam orkestrui, op.115. 2003 m. kompozitorius tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu. 2005 m. gavo prizą už geriausią kamerinį kūrinį ("Aidai" mušamiesiems solo) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame metų kūrinių konkurse.   Septintajame dešimtmetyje Vytautas Barkauskas buvo vienas aktyviausių avangardistinės muzikos tendencijų bei naujųjų kompozicinių technikų propaguotojų Lietuvoje. To meto kūriniai ("Intymi kompozicija" obojui ir 12 styginių (1968), "Pro memoria" mušamiesiems, fleitai, basklarnetui ir fortepijonui (1970) ir kt.) bylojo struktūrizuotų formų leksika, kompozitorius kaupė pažinimo ir meistriškumo patirtį. Didžiausią įtaką, kompozitoriaus teigimu, jam padarė Krzysztofas Pendereckis, Witoldas Lutosławskis ir György Ligetis.   Vienas pirmųjų Lietuvoje išbandęs serializmo, aleatorikos, polistilistikos galimybes, netrukus Vytautas Barkauskas pasuko intuityviau komponuojamo garsų meno link, siekdamas natūralaus skambesio grožio, kurdamas kameriškesnes, intymesnes, neretai tylių kulminacijų kompozicijas (pavyzdžiui Koncertą altui ir styginių orkestrui sudaro trys nostalgiški ekspresyvūs alto monologai - Cadenza, Largo, Coda). Įvaldęs įvairias XX a. kompozicines technikas, kompozitorius nuosekliai evoliucionuoja, tobulindamas muzikinės kalbos išraišką. "Nesilaikau vienos apibrėžtos kompozicinės sistemos, bet nuolat ieškau natūralios stilistinės sintezės. Siekiu, kad mano muzika būtų išraiškinga, emocionali ir koncertiška", - teigia Vytautas Barkauskas. Kūryba. Opera „Legenda apie meilę“(1975), 28 kūriniai orkestrui, iš jų – 7 simfonijos, apie 40 kamerinių ansamblių, apie 30 kompozicijų solo instrumentams, apie 50 vokalinių kūrinių – balsui solo ir chorui. Partita smuikui solo. Dalys: I –Praeludium, II – Scherzo, III – Grave, IV – Toccata, V- Postludium. Vytautas Laurušas (1930) "Dar niekad neturėjau tokio kūrybingo periodo. Atrodo, esu vedamas kažkurios jėgos, kuri diktuoja, ką turiu daryti, kokius instrumentus pasirinkti", - sako kompozitorius Vytautas Laurušas, kurio gausioje ir įvairioje pastarųjų kelerių metų kūryboje aptiksime ir koncertinių bei orkestrinių opusų (Maldų simfonija, Koncertai violončelei, klarnetui, balsui), ir įvairių kamerinių instrumentinių kūrinių. Kūrybinės energijos Laurušui nestigo net ir tuomet, kai kūrybai skirtą laiką dažnai "trumpindavo" įvairūs organizaciniai rūpesčiai. (Daugelį metų jis dirbo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriumi, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku, Lietuvos muzikos akademijos rektoriumi) 6 deš. viduryje debiutavęs tuomet privalomos "sovietinio romantizmo" stilistikos kūriniais, pavyzdžiui, Dmitrijaus Šostakovičiaus itin palankiai vertintu romansų ciklu tenorui "Bangos", vėliau jis buvo vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, bandžiusių taikyti į koją su XX a. muzikos tendencijomis - dodekafonija, aleatorika ir lenkų muzikoje susiformavusia sonoristika. Tarp ryškiausiai to meto Laurušo stilių reprezentuojančių kūrinių galima išskirti poemą vyrų chorui "Nakties balsai" (1969), Sonatą smuikui solo (1977), Styginių kvartetą Nr.1 (1979), kantatą "Liepsnoja naktis" sopranui ir styginių kvartetui. Biografija Vytautas Laurušas (g.1930) 1956 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1963-1975 m. Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro direktorius, meno vadovas. 1971-1983 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas. 1983-1994 m. Lietuvos muzikos akademijos rektorius. Nuo 1994 m. Lietuvos muzikos akademijos Kompozicijos katedros profesorius, nuo 1996 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkas. 1988 metais Maskvos sceninių muzikos kūrinių konkurse Vytautas Laurušas už operą "Paklydę paukščiai" buvo apdovanotas II premija, 1980 m. - Lietuvos valstybine premija. 2003 m. kompozitorius apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi bei Vyriausybės premija, 2005 m. jam paskirta Lietuvos nacionalinė premija. Vytauto Laurušo muzika atliekama įvairiuose festivaliuose ir kituose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, tokiuose kaip "Gaida" (1994, 1995, 1996, 1999, 2001, 2002, 2003, 2006), "Marių klavyrai" (autorinis koncertas, 1997), "Muzikuojame drauge" (autorinis koncertas, Bostonas, 1988), Lietuvių muzikos dienos Miunchene (1988), Edinburgo festivalis (1988), Karagandos festivalis (1989). Vytauto Laurušo kūrybos kelyje galima išskirti tris laikotarpius. Pirmasis - 1956-1969 metai. Tai savarankiškos kūrybos pradžia, sekant įprastine to meto vėlyvojo romantizmo tradicija. Antrasis laikotarpis prasideda "Nakties balsais" (1969) ir galutinai įsitvirtina kartu su Sonata smuikui solo (1977). Šiam etapui, kuris tęsėsi keletą dešimtmečių, būdingas naujesnių muzikos technikų - dodekafonijos, aleatorikos, sonoristikos - panaudojimas. Trečiasis laikotarpis pradeda ryškėti paskutiniajame XX a. dešimtmetyje. Tai tarsi dviejų pirmųjų sintezė, nauju aspektu pažvelgus į muzikos tradiciją. Tačiau vienas bruožas sieja visų kūrybos periodų kūrinius - ekspresija, emocionalumas, kontrastai. Kompozitorius yra sakęs: "Kūryboje mane traukia dramatizmas, tragiškos kolizijos, aštrūs konfliktai". Ryškūs, kontrastingi kompozitoriaus kuriami muzikiniai pasauliai neretai tampa gana teatrališki, atrodo susiję su konkrečiais vaizdais bei išgyvenimais. Kūryba. Opera „Paklydę paukščiai“, 8 kūriniai styginių orkestrui, tarp jų – 2 simfonijos, 16 kūrinių chorui, 16 vokalinių – instrumentinių kūrinių, tarp jų – koncertas balsui, Simfonija Latina, 6 kūriniai įvairiems instrumentams solo. Bronius Kutavičius (1932) Bronius Kutavičius jau seniai pripažintas viena pačių svarbiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos figūrų, kompozitorius yra laikomas lietuviškojo minimalizmo pradininku. Dėl daugiasluoksnio repetityviškumo ir muzikinės medžiagos redukcijos iki gan elementarių archetipinių modelių Kutavičiaus kūryba gali kiek panėšėti į amerikietišką arba ankstyvąjį europietišką minimalizmą, tačiau skamba ji visiškai kitaip. Kutavičiaus minimalizmas - jo paties išradimas, jo gilios šaknys glūdi archajiškose lietuvių liaudies muzikos formose. Kutavičius prisipažįsta atradęs savąją kūrybinę viziją ir sukūręs pirmuosius tikrai reikšmingus kūrinius gana vėlai - artėdamas prie keturiasdešimties. Tarp jų - "Panteistinė oratorija" (1970), dabar dažnai laikoma tikrai modernios lietuviškos muzikos atspirties tašku, ir ypač "Paskutinės pagonių apeigos" (1978), laikomos svarbiausiu ir įtakingiausių lietuvių šiuolaikinės muzikos opusu. Biografija. Bronius Vaidutis Kutavičius (g. 1932)) — vienas žymiausių lietuvių kompozitorių, pedagogas - gimė Molainių kaime (Panevėžio raj.) Būdamas dvylikos pradėjo mokytis groti smuiku Panevėžio septynmetėje muzikos mokykloje, vėliau mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje dėstytojo V. Kligio smuiko klasėje. Nuo 1952m. dvejus metus tarnavo sovietinėje kariuomenėje kur grojo valtorna kariniame orkestre. 1958m. mokėsi muzikos teorijos, kompozicijos Vilniaus J. Tallat–Kelpšos muzikos mokykloje dėstytojo J. Karoso klasėje. 1959-1964 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Antano Račiūno kompozicijos klasėje. 1987 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1995 metais - Lietuvos Nacionaline premija. 1996 metais kompozitorius gavo festivalio "Probaltica" (Torunė, Lenkija) prizą už kūrybinius laimėjimus, 1999m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, taip pat Karininkų kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai, 2003m. - ordinu "Už nuopelnus Lietuvai". Laimėjo prizą už geriausią sceninį kūrinį (sceninį diptiką "Ignis et fides") Lietuvos kompozitorių sąjungos surengtame geriausių metų kūrinių konkurse (2003). Tais pačiais metais pelnė Tarptautinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) prizą už kūrybą, 2004 m. - Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) "Metų autoriaus" apdovanojimą. Jo violončelių oktetas "Andata e ritorno" buvo pripažintas geriausiu kameriniu kūriniu Lietuvos kompozitorių sąjungos metų kūrinių konkurse (2008).   Broniaus Kutavičiaus muzika nuolat atliekama įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje: Varšuvos rudenyje (1978, 1983, 1987, 1990, 1991, 1994, 1997, 1999, 2002), Huddersfieldo šiuolaikinės muzikos festivalyje (1990, Didžioji Britanija), Strasbūro šiuolaikinės muzikos festivalyje Musica (1992), Mare Balticum (1992, Suomija), De Suite Muziekweek (1995, Nyderlandai), Wratislavia Cantans (1995, Lenkija), Vale of Glamorgan festivalyje (1996, Didžioji Britanija), Baltic Arts'96 (Didžioji Britanija), Probaltica'96 (Lenkija), Spitalfields festivalyje (2002, Didžioji Britanija), MaerzMusik (2003, Vokietija), Icebreaker II: Baltic Voices (2004, JAV), ISCM Pasaulio muzikos dienose Vilniuje (2008). 1998 metais Bronius Kutavičius kaip kviestinis kompozitorius dalyvavo "Music Harvest" festivalyje Odenzėje, Danijoje.   Apie kompozitoriaus kūrybą išleistos trys knygos: Ramintos Lampsatytės "Bronius Kutavičius. A Music of Signs and Changes" (Vilnius: Vaga, 1998), Ingos Jasinskaitės-Jankauskienės "Pagoniškasis avangardizmas. Teoriniai Broniaus Kutavičiaus muzikos aspektai" (Vilnius: Gervelė, 2001) ir tos pačios autorės "Bronius Kutavičius. Praeinantis laikas" (Vilnius: Versus aureus, 2008). Yra išleistos penkios kompozitoriaus autorinės kompaktinės plokštelės.   Broniaus Kutavičiaus pavardė siejama su dideliu, kone sukrečiančiu poveikiu, kurį Lietuvos kultūrinei visuomenei kadaise darė jo "Panteistinė oratorija" (1970), "Paskutinės pagonių apeigos" (1978) ar "Iš jotvingių akmens" (1983). Šie stambios formos oratoriniai opusai ryškiausiai atspindi Broniaus Kutavičiaus kūrybos idėjines nuostatas bei stiliaus bruožus: • itin savitą laiko ir erdvės traktavimą; • muzikos vizualumą, teatriškumą bei rituališkumą, apgaubiantį klausytojus, įtraukiantį juos į muzikinį vyksmą; • pastovią "magiško" ritmo pulsaciją; • išsilaisvinimą nuo bet kokio akademiškumo (neretai naudojant šiurkščias arba tyčia "nuskurdintas", "apnuogintas" faktūras), netradicinius atlikėjų ansamblius ir žanrus. • minties koncentraciją, pasitelkiant nedaug išraiškos priemonių; • gilų liaudies muzikos esmių, glūdinčių giliau bet kurių apčiuopiamų garsinių struktūrų, pajutimą.   Broniaus Kutavičiaus kūryba išeina toli iš grynosios muzikos ribų, apima labai platų kultūrinį kontekstą, atidengdama amžių glūdumoj skendinčius tautų istorijos ir priešistorės klodus, materializuodama grynuosius mitinės ir religinės sąmonės archetipus. Kartu ši kūryba yra ir labai nūdieniška, prabylanti į dabarties žmogų gaivia, nenudėvėta kalba. Kūryba Kompozitorius laisvai disponuoja tokiomis šiuolaikinės kūrybos priemonėmis kaip serializmas, sonorizmas, aleatorika, koliažas, repetityvinio minimalizmo technika (šiuo atveju atitinkanti esminius struktūrinius seniausiojo folkloro principus), erdvinė muzikos organizacija ir su tuo susiję notacijos išradimai. Archajinėmis, pirmapradėmis pajautomis grindžiama, "kultūrinės archeologijos" misiją vykdanti Broniaus Kutavičiaus muzika sykiu yra ir labai racionali, matematiškai tiksli; darnios, kartais net komplikuotai suręstos jo garsų sistemos visuomet alsuoja gyvybe, jausmo jėga. B.Kutavičiaus muziką galima skirti į • ankstyvąją ( 7-tasis dešimtmetis),kai buvo įvaldoma kompozicinė technika. Anot Kutavičiaus, jis išbandė dodekafoninį ir serijinį muzikos organizavimą, aleatoriką, sonoristikos elementus, koliažą: įvairius garsų išgavimo būdus... • vėlesniąją ( 8-9- tas dešimtmetis). Susiformuoja originalus kompozitoriaus stilius, kurį galima būtų pavadinti lietuvišku minimalizmu. Nuo 8 –tojo dešimtmečio B.Kutavičiaus muzikoje ypatingą vietą užima kūriniai, parašyti remiantis kitų tautų ir civilizacijų kultūra bei muzikiniu palikimu: „indiškoji“ kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“, “japoniškasis“ styginių kvartetas nr.2 ir kt. Šio laikotarpio skirtingus kūrinius jungia kompozitoriaus pamėgta minimalistinė technika • Nuo 10 –tojo dešimtmečio parašyti kūriniai įvairuoja tematikos, bet ne technikos požiūriu. „Dzūkiškos variacijos“ sukurtos M.K.Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga (1975). Šiame kūrinyje ( kameriniam orkestrui ir fonogramai) ryški archajiško meno ir šiuolaikinės muzikos sintezė. Tai dvitemės variacijos. Pirmoji tema - vestuvinių apeigų daina „Beauštanti aušrelė“ – pateikiama trejopa interpretacija: dainininkės solo (autentiškas variantas), orkestro (B.Kutavičiaus) ir M.K.Čiurlionio harmonizacija chorui. Antroji tema - M.K.Čiurlionio pamėgta rugiapjūtės daina „Bėkit, bareliai“. Taip 8 dešimtmetyje buvo panaudota novatoriška, kitų kompozitorių mažai pripažinta koliažo technika: autentiška liaudies daina – šiuolaikiška Kutavičiaus muzika, - MKČ harmonizacija. Tapusi kūrinio tematizmo pagrindu, liaudies daina nulėmė ir savitą naujų kompozicinės technikos priemonių panaudojimą. „Dzūkiškų variacijų“ pradžioje dainą „Beauštanti aušrelė“ atlieka liaudies dainininkė (gyvai ar iš fonogramos). Ši daina tampa orkestro plėtojamų variacijų tema. Septynias variacijas kompozitorius išdėsto kontrasto principu, pasitelkdamas įvairias kompozicines technikas (sonoristiką, aleatoriką (VI), daugiabalsius kanonus (II), tembrų kontrastą; VI variacijoje netikėtai suskamba fortepijonas, kurio atliekama partija išgaunama pirštais liečiant stygas). Subtilūs nuotaikų niuansai vis kitaip nuspalvina liaudies dainą – liūdnai, pastorališkai, skausmingai, ilgesingai. Viso kūrinio kulminacija – septinta variacija. Čia drauge su orkestru skamba M.K.Čiurlionio atlikta dainos „Beauštanti aušrelė“ harmonizacija. Jai, kaip ostinatinis kontrapunktas, priešpastatoma lietuvių laudies daina „Bėkit, bareliai“. Iš esmės naudodamasis tik viena tema ir styginiais instrumentais, kompozitorius sukūrė labai emocionalų ir spalvingą kūrinį, išreikšdamas pagarbą didžiam mūsų tautos menininkui – M.K.Čiurlioniui. Tačiau Kutavičius niekuomet nesiekė stulbinti ar šokiruoti; jis tiesiog buvo kitoks ir ėjo savo keliu. Nors kaltinimuose - "čia visai ne muzika" - buvo lašas tiesos. Dažnai juk sakoma, jog Kutavičius iš esmės remiasi tokiais dalykais, kurie gan toli nuo pačios muzikos - kalba, ritualu, senąja architektūra ar lietuviškų audinių ornamentais, - tarsi archeologas, rekonstruojantis priešistorinius, pamirštus senosios kultūros sluoksnius. Oratorijos. Geriausiai tai atskleidžia jo monumentalusis oratorijų ciklas, prasidedantis minėtąja "Panteistine oratorija". Nė viena iš jų nebūtų atsiradusi be poeto Sigito Gedos indėlio - šio autoriaus fantasmagoriška vaizdinija, archaikos ir autentikos paieškos artimos paties kompozitoriaus kūrybinei jausenai. Pavyzdžiui, "Paskutinių pagonių apeigų" chorui, keturiems ragams ir vargonams (1978) - pirmojo iš tikrųjų minimalistinio kompozitoriaus opuso - tekstas, su ištisai kartojamais gamtos užkalbėjimais, imituoja senąsias sutartines. Jas primena ir ritminiai, harmoniniai bei melodiniai dariniai, taip pat ir formos sudarymas iš cikliško bemaž nekintančios muzikinės medžiagos judėjimo. Atlikėjų išsidėstymas ir judėjimas aplink publiką, meditatyvių, eufoniškų skambesių misterija lemia tai, jog bažnyčios erdvė kur kas labiau tinka šiam kūriniui nei tradicinė koncertų salė (nepaisant pagoniškų apeigų, oratorijos siužetas atveda prie krikščionybės atėjimo). Dalys: • Atėjimas, • Žioge žaliasai, • Medvėgalio pagarbinimas, • Gyvatės užkeikimas, • Ąžuolo pagarbinimas, • Išėjimas. Trečioji oratorija, "Iš jotvingių akmens" grupei dainuojančių ir grojančių muzikantų (1983), sukurta Vilniaus naujosios muzikos ansambliui - paminklas išnykusiems jotvingiams. Šios oratorijos idėja - muzikos gimimas iš beformės, pirmapradės garso substancijos, čia perteikiamos archajinių instrumentų ir kitų įnagių (akmenukų, molinių puodelių, butelių) garsais ir šūksniais, vis intensyvėjančia jų pulsacija. Artėjant prie pabaigos, ragų pučiamos sutartinės atveda į griausmingą kulminaciją, kuri sudaro stulbinamą kontrastą po to pasigirstančiai autentiškos liaudies dainos monodijai. Bylojančios mitinės ir religinės sąmonės archetipais, Kutavičiaus oratorijos užburia klausytojus fantastiškais garsovaizdžiais ir atkakliai pulsuojančiais ritmais. Kutavičiaus muzikos "archajiškumas ir pirmapradiškumas" neapsiriboja vien Lietuvos senuoju palikimu. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos įkvėpimo kompozitorius dažnai ieško įvairiausiose senosiose pasaulio kultūrose. "Praeities laikrodžiuose II" dideliam ansambliui (1998/2000) jis muzikoje išskleidžia geometrinius japoniškų sodų vaizdus, o "Ten toli, iki vidurnakčio" penkiems saksofonams ir penkiems styginiams (1995) atkuria indiškų saulėlydžio ragų emociją ir skambesį. "Kampf der Bäume" ("Medžių kovoje") sopranui ir kameriniam ansambliui (1996) Kutavičius pasitelkia senuosius keltiškus Talliesino ir Llywarcho tekstus ir muziką formuoja pagal keltiškų antkapių kryžių pavidalus. Ciklas „Jeruzalės vartai“. Šios tendencijos suklesti cikle "Jeruzalės vartai" (1991-1995), už kurį kompozitoriui paskirta Lietuvos nacionalinė premija. Iš pradžių galvojęs rašyti fortepijoninį ciklą, bet vėliau suabejojęs, ar solinis kūrinys pajėgs įkūnyti tokį didingą užmojį, jis pasirinko kamerinį orkestrą. Kompozitorius siekęs pavaizduoti geografinę įvairių pasaulio šalių religinių apeigų panoramą, tam tikrais atpažįstamais senųjų muzikinių kultūrų elementais atspindėti jų esmę. "Saulėtekio vartuose" girdimas gagaku muzikos aidas (tęsiami išilginių fleitų akordai, pertraukiami nereguliarių akcentų; pirštais užgaunamų fortepijono stygų skambesys, primenantis japoniškus styginius instrumentus); kūrinys baigiasi Busono haiku rečitavimu. "Žiemių vartų" nuotaika visai kitokia - pasak kompozitoriaus, tai tarsi šiaurietiškas Requiem, pasibaigiantis "šiaurietiška fuga". Didžiojo būgno ir grandinės skambesys atkuria apeiginį jakutų šamanų šokį; čia taip pat rečituojamas karelų apeiginis tekstas - lydekos užkalbėjimas. "Pietų vartai" - dar viena priešingybė: jie sudaryti iš įvairių Afrikos ir Okeanijos tautų melodijų motyvų - nepaprastą šaltį seka nepaprastas karštis. Paskutinioji ciklo dalis, "Saulėlydžio vartai" (su paantrašte "Stabat Mater"), kurioje dalyvauja ir mišrus choras, - tai krikščionybės, kaip didžiausių žmonijos troškimų ir siekių išsipildymo, paveikslas. Netradiciniai žanrai. Pagarsėjęs bet kokių stiliaus ir žanro kanonų atsisakymu (jo kūrinių sąrašas pilnas "netipiškų" opusų, tokių kaip opera-poema "Strazdas, žalias paukštis" (1981), kuri neprimena įprastos operos, arba netipiška simfonija "Epitaphium temporum pereunti" (1998)), Kutavičius vis dėlto senokai svajojo parašyti stambios apimties, kur kas tradiciškesnį kūrinį - pavyzdžiui, "normalią", gražią romantinę operą. Tokios progos sulaukė, gavęs 2002m. Vilniaus festivalio užsakymą; taip gimė "Lokys" - pirmoji didelė kompozitoriaus opera. Nors jos struktūra beveik tradicinė, su lyrinėmis arijomis, epiniais chorais ir dramatiniais ansambliais, šis kūrinys vis vien išskirtinis - dėl įvairių epochų muziką stilizuojančių epizodų koliažų, ir ypač dėl vaiduokliškos, grėsmingos nerealybės jausmo, kai mirtingųjų pasaulis susiduria su antgamtinėmis jėgomis. Operoje taip pat atsispindi pagoniško ir krikščioniško pasaulių kolizija - viena iš Kutavičiaus mėgstamiausių temų. Tai ir "Paskutinių pagonių apeigų" varomoji jėga, ir pagrindinis sceninio diptiko "Ignis et fides" (2003) konfliktas. Pastarasis kūrinys, turintis operos, oratorijos ir baleto bruožų, buvo parašytas valstybės užsakymu - minint 750 metų jubiliejų nuo pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo. Nesenai Bronius Kutavičius sugalvojo naują didelį ciklą, įkvėptą Donelaičio "Metų". Pirmąją ciklo dalį, "Pavasario linksmybės", parašytą "Gaidos" festivalio užsakymu, atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus. "Donelaičiui labiau tiktų akmenys, molinukai, lankas, šiaudo birbynė..." - sako kompozitorius, vis dėlto pasirinkęs simfoninį orkestrą pirmosios "Metų" dalies vaizdams atkurti. Atrodo, kad čia kompozitorius grįžta prie savo šaknų - tik dabar be liaudies muzikos stilizacijų - siekdamas pačios šerdies, tokios pirmapradės ir esmingos muzikos, kokia tik gali būti - taip kaip saulė šviečia, sniegas tirpsta ir gyvybė atbunda. Kūriniai • 4 operos: Opera vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (Gedos libretas, 1976), Opera – poema „Strazdas – žalias paukštis“, 1981, opera „Lokys“(2000), opera- baletas „Ignis et fides“ (2003). • 5 oratorijos ( Panteistinė, 1970; Paskutinės pagonių apeigos, 1978; Iš jotvingių akmens, 1983; Pasaulio medis, 1986; Magiškas  sanskrito ratas, 1990; Epitafija praeinančiam laikui, 1998). • Kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“, (1978), R.Tagorės ž. • Orkestrui: - 6 kompozicijos, tarp jų „Dzūkiškos variacijos“ styginių orkestrui, „Žanos d`Ark aistra“, keturių kamerinių simfonijų ciklas „Jėruzalės vartai“. • Kameriniai: - apie 30, tarp jų styginių kvintetas „Praeities laikrodžiai“ ( I ir II), styginių kvartetas nr.2 „Metai su žiogu“; „Prutena“, „Gervių šokiai“. • Solo instrumentams: - 5 kompozicijos, tarp jų sonata fortepijonui, variacijos fortepijonui. • Vokalui :-15 kūrinių. • Chorui: apie 20, tarp jų ciklas pagal K.Donelaičio „Metus“ - „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Feliksas Bajoras (1934) "Vis dėlto svarbiau būti savimi, nei stengtis, kad tave suprastų", - tvirtina kompozitorius Feliksas Bajoras, net ir brandžiame amžiuje nenuspėjamas, stebinantis originaliais tradicinių žanrų, formų rakursais bei savitais etninės ir šiuolaikinės muzikos deriniais. "Sakmių siuita" balsui ir fortepijonui, "Vilniaus kvartetų" diptichas, sonata smuikui ir fortepijonui "Prabėgę metai", oratorija "Varpo kėlimas", opera "Dievo avinėlis", "Missa in musica", "Exodus" I ir II simfoniniam orkestrui - šiuose ir daugelyje kitų ryškių autoriaus darbų girdėti savojo garso, turinčio intuityvų gyvą ryšį su kalba, paieškos. Būdamas tipiška neprisitaikančio, nepripažįstančio kompromisų, vienišo kūrėjo figūra, Bajoras maksimalias užduotis kelia tiek sau, tiek savo muzikos atlikėjams. "Mano muzikoje viena frazė tarytum baigiasi, bet jai dar nepasibaigus, iš jos jau kalasi kita, - teigia Bajoras. - Pagauti šitą momentą, tą "lyg ir pabaigą", ir laiku pradėti kitą gali tik autoriaus mintį intuityviai jaučiantis, rutinos nesukaustytas atlikėjas". Rūta Gaidamavičiūtė Feliksas Bajoras (g.1934) muzikos pradėjo mokytis pas Vincą Bacevičių Kaune. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos akademija) baigė Aleksandro Livonto smuiko (1957) ir Juliaus Juzeliūno kompozicijos (1963) klases. 1966 metais Jaunimo teatre pradėjo dirbti Muzikinės dalies vedėju. Nuo 1966 metų kompozitorius gavo apie 50 teatro ir kino muzikos užsakymų, kurie pelnė kompozitoriui daug apdovanojimų. 1984 - 1988m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiuo metu dėsto Lietuvos muzikos akademijoje.   1968 metais tarptautiniame Alfredo Casella'os konkurse (Neapolyje) laimėjo II premiją ("Variacijos styginių kvartetui ir kontrabosui"). 1977 metais Maskvoje kūrinys "Rondo-poema" simfoninės muzikos konkurse buvo apdovanotas III premija. 1981 metais už sonatą smuikui ir fortepijonui "Prabėgę metai" ir "Karo dainas" ("Auki, auki žalias beržas") kompozitorius gavo Lietuvos valstybinę premiją. 1989 metais už Simfoniją-diptiką buvo apdovanotas I Balio Dvariono premija, 1990 metais - pirmąja Jono Švedo premija už kūrinį "Rytas". 1998 metais kompozitorius apdovanotas Lietuvos Vyriausybės meno premija, 2001 metais - Lietuvos Nacionaline premija. 2005m. laimėjo prizą už geriausią vokalinį kūrinį ("Pater noster" balsui ir styginiams) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame metų kūrinių konkurse. Felikso Bajoro kūriniai nuolat atliekami įvairiuose naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.  Kūryba. Feliksas Bajoras yra modernus, nuoseklus ir spontaniškas "naujojo folklorizmo" pasekėjas. Jo muzikos autentiškumas kyla iš mentalinių ryšių su lietuvių etnine tradicija bei folkloru. Felikso Bajoro kūriniuose beveik nerasime folkloro citatų, tačiau giluminį jo muzikos tautiškumą sąlygoja unikalus giliausiųjų folkloro klodų, liaudiškos atlikimo manieros, lietuviškos "kalbėsenos melodikos" - intonacijos ir žodžio susijungimas. "Visi Felikso Bajoro muzikos motyvai, ritmai, garsai, štrichai kalba tarsi žodžiais, rodos, imtum juos ir išverstum", - rašė Vytautas Landsbergis. Įvaldęs įvairias moderniąsias kompozicines technikas, Bajoras neformuoja individualios kompozicinės sistemos, tačiau labai organiškai plėtoja savąjį kompozicinį metodą. "Mano užduotis yra panaudoti kuo mažiau natų. (...) Dabar norisi daugiau susikaupimo, ramybės ir paprastumo" (Feliksas Bajoras). Kompozitoriaus profesinio brendimo laikas sutapo su sovietų okupacijos metais, kai Lietuvą buvo užplūdusi pompastiška, ideologijos paveikta muzika. Tiesos ilgesys, gražesnio, nesumeluoto gyvenimo troškimas Bajoro muzikoje transformuojasi į meninio tikrumo poreikį, jos skambesys nesumeluotas. Neoromantinius elementus (abstraktų programiškumą, dėmesį detalėms, subjektyvų skambesį) jis derina su racionaliaisiais ( jausmingumą pakeisdamas lakoniškumu, neutralia harmonija, viena kitą atsveriančiomis nuotaikomis). Minint konkretesnius dalykus, pirmiausia reikėtų išskirti jo muzikos teatriškumą. Bajoras ir teatras – neatskiriami dalykai nei menine, nei biografine svarba. Dvidešimt metų kompozitorius dirbo didžiuosiuose Lietuvos dramos teatruose, nuo 1992m. dėsto LMTA Teatro ir kino fakultete. Spaudoje paskelbti jo straipsniai apie teatro muziką, kuri sudaro kone ketvirtį jo kūrybos. „Kai kuriu, visada įsivaizduoju, kaip atlikėjas tuo metu judės. Jeigu judesys netinka, turi būti pakeisti arba dinamika, arba štrichai“, - sako kompozitorius. Rašydamas kūrinį jis visuomet mato konkrečią situaciją, turi programinę ar kokią grynai muzikinę idėją. F.Bajoras laikomas sudėtingo ritmo meistru. Labai svarbi jo kūryboje ir polifonija, kuri, pasak kompozitoriaus, esanti personažų kalba. Daugelyje jo kūrinių vokalinės partijos yra dainuojamos skirtingais tekstais, turi savarankiškas dramaturgines linijas. Nuo pat savo kūrybinio debiuto 7-ojo dešimtmečio viduryje Feliksas Bajoras išsiskyrė iš savo bendraamžių, o juo labiau jaunesnių kolegų, giluminiu etninės muzikos pažinimu ir ypatingu gebėjimu derinti liaudišką atlikimo manierą su modernių komponavimo technikų formuojama kalbėsena. Autentišką liaudies dainų grožį jam perteikė motina - garsi Šiaurės Lietuvos dainininkė. Ši patirtis, vėliau papildyta profesionalaus smuikininko ir kompozitoriaus išsilavinimu, iki šiol padeda autoriui jausti tradiciją ir labai natūraliai, atpažįstamai, nesterilizuojant perkelti ją iš kaimo trobos į miesto koncertinio gyvenimo aplinką. Perkelti ne tik kaip elementą, bet ir kaip savitą požiūrį, muzikinės tarmės savitumą - specifinę tartį, intonacijas, tempą, kalbos ritmiką, net žodžių sudėstymo sakinyje būdą. Matyt todėl kompozitorius daug rašo vokalui ir iki šiol tebėra vienas šios srities lyderių lietuvių muzikoje. Pats kompozitorius savo kūrybinį kelią yra taip suskirstęs: 1962-1971 – tarsi neoklasicizmas, 1972-1979 – „naujasis folklorizmas“, tačiau tai nėra liaudies muzikos rekonstrukcija ar stilizacija. F.Bajoro muzikos tautiškumą nulemia gilus folkloro pažinimas, savitas instrumentinio muzikavimo ar liaudiško dainavimo būdo įprasminimas. Nuo 1980 metų – artėjimas prie minimalizmo. Anot kompozitoriaus, jo „užduotis yra panaudoti kuo mažiau natų“. Jo muzikai būdingas aforistiškumas, lakoniškas minčių dėstymas. Kūriniai. Dievo avinėlis, opera, 1982 m., pastatyta 1991 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Varpo kėlimas, oratorija, 1980 m. Teatrui – apie 40 kompozicijų. Orkestrui: viso 46 kompozicijos - 5 simfonijos, siuitos, ir kt.,. Muzika įvairiems kameriniams ansambliams,– 32 kompozicijos. Kūriniai solo instrumentams – apie 20 kompozicijų. Balsui solo – apie 60 kompozicijų, tarp jų ciklai „Darbo dainos“, „Meilės dainos“, „Karo dainos“, „Kalendorinės dainos“, „Sakmių siuita“, „Kodėl“, „Žvangučiai“ ir kt. Chorui – apie 30 kompozicijų. Elektroakustinių kompozicijų – 5. Vaikams - apie 20 kompozicijų. Liaudies instrumentams – 12 kompozicijų. Liturginė muzika. „SAKMIŲ SIUITA“ ( 1968). Tai vienas ryškiausių F.Bajoro kūrinių, jau tapęs lietuviškos muzikos klasika. Nors parašytas 1968 metais, jis ir šiandien tebeminimas tarp populiariausių bei originaliausių: čia žaviai įkūnyta idėja panaudoti prozinį folklorą. Parašyta sopranui ir fortepijonui pagal lietuvių liaudies sakmių žodžius. Etiologinės bei mitologinės sakmės traktuojamos epiškai, taigi paryškinant vyriškąjį meno pradą. Muzikai būdingas kietumas, absoliutus žinojimas, ko siekiama: labai trumpos frazės, skaidri fortepijono faktūra. Siuitos lakoniškumas susijęs tiek su mažažodžiavimu, tiek ir su modernaus meno estetika. Sandara: preliudas; Id. Gyvuliai ir žmonės: Kurmis, Vėžys, Vieversys ir kregždė; IId. Medžiai ir žmonės: Kodėl medžiai nebešneka, Uosis – neregys, Vai, ąžuole; IIId. Velniai ir žmonės: Velnio pokštai, Šiaučius – bebaimis, Velniams reikia mergų. Postliudas. Kompozitoriui sakmės patikusios dar vaikystėje. Dažnai skaitydavęs J.Balio sudarytą rinkinį, turėjęs savo mėgstamąsias. Vėliau atėjusi mintis jas panaudoti muzikoje. Būta ir kitos paskatos – atkreipti dėmesį, iškelti tą liaudies kūrybos žanrą, kuris tarybiniais metais buvo ignoruojamas, nes atspindėjo senąjį liaudies tikėjimą, minėjo Dievo ir velnio vardus. „Bajorui tiko ir prozinė sakmės išraiška, provokavusi lankstaus, gyvai pulsuojančio intonacinio- ritminio piešinio vokalinę liniją, skatinusi laisvą metrą... Negalėjo nepatraukti ir pats žodis – tarmiškas, sodrus, žemaitiškai tikras.... Kompozitorius išsaugojo šiame cikle sakmės žanro ypatumus.“(J.Gustaitė) Iš 1940m. Kaune išleisto 890 lietuvių liaudies sakmių rinkinio Bajoras pasirinko 9. Vienuolikos dalių „Sakmių siuitoje“ vienos sakmės tekstas („Vieversys ir kregždė“) kartojamas, o dalyje „Vai ąžuole“ skamba liaudies dainos tekstas. Pasakojimas prasideda Preliudu. Toliau seka dalys „Gyvuliai ir žmonės“, “Medžiai ir žmonės‘, “Velniai ir žmonės“. Kiekviena dalis turi po tris dainas. Kompozitorius liaudies žodžiais seka sakmes apie kurmį, vėžį, vieversį ir kregždę, aiškina kodėl medžiai nebešneka, uosis greičiau už kitus medžius lapus numeta, liūdi brolelio ąžuolėlio, kvatojasi iš velnio pokštų. „Daina po dainos kyla įtampa, siekdama dramatinę kulminaciją skambant raudai „Vai ąžuole“. Vaizdinga vokalinė partija primena čia raudojimą, čia staiga pabyrančias rečitatyvo intonacijas, čia suskamba tarsi paprasčiausia liaudies daina. Fortepijono partija lygiavertė vokalinei“.(L.Tamulytė) „Sprendžiant iš girdėtos „Sakmių siuitos“, Bajoro asmenyje turime aiškų kūrybinį talentą, mokantį rasti įdomių naujų kelių..... Bajoro kūrinys reikalauja iš dainininko daug: tobulą balso valdymą turi lydėti ir nemažas vaidybinis pradas. G.Kaukaitė tiek atliko su kaupu, pateikdama monumentalaus ilgumo kūrinį kristalinio skaidrumo lietuviška dikcija, su santūria, bet ryškiai prasminga vaidyba ir lanksčiai spalvingu balso valdymu,“ – po koncerto rašė Vladas Jakubėnas (1972m.). „PRABĖGĘ METAI“ – sonata smuikui ir fortepijonui (1979). Ryškiausias tokio žanro kūrinys tarybiniais metais (1981m. už šią sonatą ir vokalinį ciklą „Auki auki žalias beržas“ F.Bajorui paskirta Valstybinė premija.). Tradicinė 4 dalių ciklo sandara traktuojama šiuolaikiškai, glaustai ir netradiciškai|: I ir IV dalys lėtos, lyrinės, įrėminančios energingas, ekspresyvias II ir III. dalis. Meditacinis, filosofinis apmąstymas nukeltas į pabaigą (programinio pavadinimo nubrėžtas turinys), trys paskutinės dalys atliekamos be pertraukos. Smuiko ir fortepijono partijos savarankiškos, papildančios viena kitą. Šviesūs vaikystės ir jaunystės prisiminimų balsai evoliucionuoja iki įtempto dramatiško dialogo, taip įgyjama naujo giedrumo ir susimąstymo. I –ekspozicinė, įžanginė – dalis prasideda ilgu smuiko monologu ( gal vaikystės prisiminimai). II dalis (Presto. Leggierissimo) lygintina su tradiciniu Scherzo. Ji greita ir žaisminga. III dalis dramatiškiausia, konfliktiškiausia. Daliai pasirinkta rondo forma. Tačiau rondiškumas pasireiškia ir faktūros, dinamikos, tempo lygmenyse. IV dalis – tai susimąstymas, lyrinė kūrinio kulminacija (jos atitikmuo klasikiniame sonatiniame cikle būtų IId.), kurios forma atvira, pabaigos lyg ir nėra. Tik klausimas „o kas toliau?“ Kūrinyje F.Bajoras naudoja laisvą serijinę techniką, įmantrų kontrapunktą, aleatoriką gretindamas su tradiciniais motyvais. Tai vieninga signalų, gestų, užuominų, muzikinių ir nemuzikinių asociacijų kalba, apibrėžianti slaptą šios muzikos teatrą – vaizdų pasaulį. PENKTOJI SIMFONIJA. Tai keturių dalių simfonija su balsu (sopranas), pamėgto poeto Kahlilio Gibrano tekstu (paskutinis darbas šio poeto tekstu buvo vokalinė kompozicija "Aš buvau tarsi migla", gvildenanti mirties temą). Šįkart autorius pasirinko mintis apie meilę, įrėmindamas jas keliomis frazėmis iš Apreiškimo šv. Jonui. Kaip ir dauguma kompozitoriaus partitūrų, ši simfonija labai polifoniška, ne tik balsą, bet ir instrumentų partijas įsivaizduojant kaip asmenybes. Jų poli - dialogas perpintas motyvinėmis sąsajomis tarp dalių, tam tikromis leittemomis, parašytomis individualiai modifikuota serijine technika. *** (F.B): Kaip pagauti liaudies dainos dvasią. Dar Julius Juzeliūnas sakydavo, kad mūsų dainos įspraustos į penklinę, turėdamas galvoje liaudies dainų užrašymus folkloro leidiniuose. Tai ypač buvo praktikuojama XIX a. užrašymuose, kai dainos būdavo spraudžiamos ne tik į penklinę, bet ir į europietišką mažoro-minoro sistemą. Betgi ir dabar kitokio būdo nėra, kaip viską užrašyti tradicinėmis natomis, geresniu atveju pažymint kiekvieno posmelio intonacinius variantus.              Ar tokio užrašymo užtenka, norint liaudies dainai suteikti gyvybę, pvz., profesionalios muzikos kūrinyje, kur panaudotos liaudies dainų intonacijos, o kartais ir ištisos dainos, kaip yra ne viename mano kūrinyje? Aišku, kad ne. Dar daugiau: greta gyvo intonavimo proceso dainoje yra ir žodis, kurio reikšmė dažnai nulemia ne tik intonacinę spalvą, bet ir vokalinę išraišką.                Prisipažinsiu, neatsimenu, ar esu parašęs kokį kūrinį, kuris būtų tolimas folklorui, todėl prieš savo kūrinių premjeras turiu nemažai laiko skirti papildomiems įtikinėjimams - kaip reikia tą kūrinį atlikti. „Auki auki, žalias beržas" - vienas populiaresnių mano vokalinių ciklų scenoje suskambėjo tik išaiškinus pirmajai jo atlikėjai Giedrei Kaukaitei, kokių skambesių aš norėčiau. Daug dalykų aš jai tada sakiau ir ji mane suprato. Pavyzdžiui, aš manau, kad liaudies dainoje, kaip ir jos skambesy profesionaliame muzikos kūrinyje, šiuo atveju - tirštoje styginių instrumentų palydoje, viršutines gaidas reikia imti stipriau, apatines - silpniau, tiesiog dainuoti natūraliai, be jokių ten specifinių vokalo gudrybių. Liaudies dainininkai tą ir daro, profesionalai ne visada. Giedrė moka perduoti žodžio reikšmę. Manau, jei vidumi įsivaizduoji, ką tas žodis reiškia, tai ir balsas skambės taip, kaip reikia. O jei dainininkas negalvoja apie žodį, nieko gero nebus. Klasikinėje muzikoje viešpatauja kitoks, dažniausiai „balso lygaus skambėjimo" principas. Be to, garso vibracija tokioje muzikoje priderinta prie trigarsinės akordų struktūros. „Auki auki" orkestre vienu metu skamba ar net penkios dermės, todėl solistei geriausiai čia tinka lygus be vibracijos balsas. Girdėjau šį ciklą dainuojant kitą dainininkę, operinis vibrato viską sujaukė, neliko liaudiškos dvasios, buvo sunku klausytis. Kas mes esame. Kiekvienas Lietuvos žmogus, akyliau pasižiūrėjęs į istoriją, pasakys, kad buvome didelė Europos tauta, didelė valstybė ir, kaip sakoma, turėjome dideles galimybes. Deja, jų neišnaudojome ir po įvairių objektyvių ir subjektyvių įvykių liko tiek, kiek turime ir ką turime. Galbūt todėl jaučiame kažkokį nepilnavertiškumo kompleksą, ypač išgirdę, kad esame prastesni ar mažesni.             O juk daug ką iš mūsų perėmė didžiosios Europos tautos. Paklausykite klasikinės muzikos, ar ne lietuviškų dainų temos skamba, pvz., Beethoveno genialiuose kūriniuose? Todėl tikrai galime didžiuotis šiuo mūsų dvasiniu turtu. Mes turime atgaminti ir atgaivinti mūsų garbingą istoriją - tai istorikų, archeologų darbas. Reikia įvertinti mūsų tautos kelią, jis nė kiek ne prastesnis už kitų Europos tautų.             Manau, kadaise, labai tolimais laikais, turbūt buvo viena Europos tauta, ji išleido atšakas ir viena jų įsikūrė Baltijos pakrantėje. Europa tuomet tapo skirtinga, bet po šimtmečius trukusių kovų ir karų pagaliau tapo vieninga, susivienijusi, bet kartu, tam tikra prasme ir suvienodėjusi. Deja, jos menas taip pat tampa vienodas. Rašome tą „vieningą" muziką ir įsivaizduojame, kad tai pažangu. O menininkas yra savitas tik tada, kai turi bent jau savo stilių. Taip ir kultūra. Ji vertinga savo savitumu.             Praėjo Nepriklausomybės 20 metų. Ar kas nors žino, kokiu ir kokios kultūros keliu mes einame, ar apibendrino nueitą kelią? Tik parašo, kad kažkas padaryta, paukščiuką uždeda, pinigus pasiima ir tas popierius keliauja į stalčių. Muzikos žanrai nesivysto, kritikos nėra. Kažkokiomis nutrintomis  temomis rengiamos konferencijos - tokių Europoje kiek tik nori, o ar kas skaito jų medžiagas, tuo labiau ima į galvą, daro išvadas? Ar mums tai reikalinga? Kur dingo poreikis analizuoti muzikinį gyvenimą? Pavyzdžiui, elektroninė muzika - ji labai Lietuvoje reklamuojama, bet ką ji atnešė, ką davė mūsų kultūrai? Muzikos ugdymas turbūt iš viso sustojo. Visais būdais peršama nuomonė, kad aukščiausias muzikos pasiekimas yra „funikuli funikulia". Kada ateis laikai, kai Muzikos akademijoje bus ugdoma meilė kultūrai, pirmiausia - tautinei, o ne vien balsui ar fortepijono klavišams?  OSVALDAS BALAKAUSKAS (1937) : POSTMODERNIZMO LAIKŲ MODERNISTAS "Modernizmas pralaimi kaip revoliucija - kaip tradicijos neigimas par excellence. [...] Galima sakyti, aš atmetu avangardizmo principus ir technikas, nes tai jau esu mėginęs ir žinau, kaip tokia muzika funkcionuoja", - teigia kompozitorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Osvaldas Balakauskas, nuo pat 7-ojo dešimtmečio vidurio įsitvirtinęs lietuvių moderniosios muzikos "smaigalyje" kaip vienas ryškiausių kūrėjų ir svariausių autoritetų, darančių didžiulę įtaką ne vienai kompozitorių kartai - anksčiau vien savosios kūrybos kerais įtraukdavęs juos į paslaptingą "Balakausko orbitą", vėliau, nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio, jau ir mokydamas juos kūrybos amato paslapčių Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kurios Kompozicijos katedrai daugelį metų vadovauja). Biografija Osvaldas Balakauskas. Kompozitorius gimė 1937m. gruodžio 19d. Miliūnuose (Ukmergės apskr.). Klaipėdos ir Vilniaus muzikos mokyklose mokėsi trimito ir choro dirigavimo specialybių. 1957-1961 mokėsi Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultete, vėliau studijavo kompoziciją Kijevo konservatorijoje, Boriso Liatošinskio klasėje (1964-1969). Nuo 1972 metų gyvena Vilniuje. 1988-1992m. buvo "Sajūdžio" tarybos narys. 1992-1994m. Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje (reziduojantis Paryžiuje). 1988-1992 ir 1994-2006m. vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedrai. 1996 metais Osvaldas Balakauskas buvo apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija, 1998 metais - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.   Osvaldo Balakausko muzika nuolat atliekama įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Minėtini festivaliai: Maskvos žvaigždės (1982), Varšuvos ruduo (1987, 1993, 1994, 1997, 2000, 2002), Leningrado III tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis (1988), Berlyno bienalė, Zagrebo bienalė (1989), Berliner Festwochen, Prahos pavasaris (1991), ISCM Pasaulio muzikos dienos (1992, Varšuva), Šlėzvigo-Holšteino festivalis (1992), Europa Musicale (1993, Miunchenas), Wratislavia Cantans (1995), Niu Heiveno tarptautinis menų ir idėjų festivalis (1996), Vale of Glamorgan (1996), MaerzMusik (2003, Berlynas), ISCM Pasaulio muzikos dienos (2008, Vilnius).   1997 metais Krokuvos muzikos akademija išleido straipsnių rinktinę "W kręgu muzyki litewskiej", kurioje pirmą sykį buvo publikuota pirmoji dalis "Kvintų progresijos metodas" iš Osvaldo Balakausko keturių dalių teorinės studijos "Dodekatonika. Tolygios temperacijos 12-tonio garsyno derminės ir harmoninės galimybės". 2000 metais leidykla "Baltos lankos" išleido knygą apie kompozitorių "Osvaldas Balakauskas: muzika ir mintys". Yra išleistos penkios kompozitoriaus autorinės kompaktinės plokštelės.   Osvaldas Balakauskas yra vienas iš nedaugelio mūsų laikų kompozitorių, ambicingai plėtojančių savo originalią muzikos sistemą. Jo kūrybiniame kelyje ypač svarbūs buvo studijų metai Kijeve, kur kompozitorius bendravo su avangardistines idėjas puoselėjančiais Ukrainos kompozitoriais, susižavėjo Stockhauseno, Boulezo, Xenakio ir ypač Weberno bei Messiaeno kūryba. Kompozitoriaus kompozicinė technika yra plėtojama dviejomis kryptimis: • per specifinį serializmą, kai serija reguliuoja transpoziciją. Transpozicijos objektais gali tapti garsų grupė, akordas, akordų grupė, tam tikros dermės ar net jau sukomponuotos (stilistiškai atpažįstamos) muzikos fragmentas; • per naująją diatoniką, eksploatuojant 8, 9, 10 ir 11 garsų diatonines sistemas ir jų imanentinę struktūrą. Ši sistema išplėtota teorinėje Osvaldo Balakausko studijoje "Dodekatonika", kurios pirma dalis buvo publikuota Krokuvos muzikos akademijoje. Nauja harmonija (dažniausiai besiremianti oktatotiniais ir eneatoniniais modeliais) kuria ypatingą, intriguojantį garsinį klimatą, kuris yra atpažįstamas kaip "Balakausko tonalumas". Griežtai organizuota garso aukščio sfera yra derinama su ritmo sistemomis, kildinamomis iš Blacherio teorijų. PORTRETAS. „Būdami labiau linkę į lyrišką išraišką, ir tarp profesionalių muzikos kūrėjų daugiau turėjome romantiškai dainingosios krypties atstovų. Ryškiausi prieškario moderniosios krypties atstovai buvo priversti emigruoti, pokaryje ...... daug kas gelbėjosi žanriškais vaizdeliais ar bent jau deklaravo meilę liaudies kūrybai ir šviesios rytdienos viltis.“ (R.Gaidamavičiūtė) O.Balakauskas yra tas autorius, kuris (kaip ir Kutavičius, Bajoras) maždaug prieš 40 metų pajuto, kad sentimentalios, romantiškai dainingos melodijos jau nebegali kalbėti apie realų, neretai aštrų ir šiurkštų pasaulį. Balakauskas yra tas autorius, kuris smarkiai praplėtė išraiškos priemonių, žanrų ir idėjų diapazoną. Jis „į lietuvių muziką įsiveržė... kaip visiškai susiformavęs savitas muzikinis mąstytojas. ..... Jis nebuvo išaugęs iš pokario lietuviško modernizmo su čiurlioniškai - gruodišku kvietimu savo šiuolaikiškumą plėtoti iš liaudies dainų.“ (D.Katkus) Kalbant apie Balakausko kūrybą visada minimi logika, konstruktyvumas, intelektualumas... Taigi, koks yra Osvaldo Balakausko fenomenas? Šio kompozitoriaus muzikos kalbos ištakos Naujojoje Vienos mokykloje. Dar 1961m. jis susidomėjo dodekafonijos teorija, o netrukus, susipažinęs su A.Schonbergo, A. Bergo, A.Weberno muzika, turėjo pripažinti, kad būtent „jų muzika gyva ir įkvepianti“. Antonas Webernas buvo išskirtas kaip ypatinga „asmenybė, kuri visu savo likimu prisideda prie muzikos statinio kaip dar vienas jo elementas.“ Susipažinęs su dodekafonijos teorija ir puikiai į valdęs jos principus, kompozitorius žengė toliau: ėmė ieškoti naujų konstruktyvių idėjų. „Nuo 1965m. didžioji dauguma O.Balakausko kūrinių yra pagrįsti serijiniu principu.... Serijų pagrindinis kriterijus (panašiai kaip ir Weberno) – simetrija ir ... intervalų ekonomija, lemianti labai aiškią ir vientisą intervalinę struktūrą. Pvz., pirmoji serija formuojama iš kvartos ir sekundos intervalų, sudarančių trijų garsų segmentą, tris sykius transponuojamą mažosios tercijos intervalu.... Antrosios serijos elementas yra nebe vienas garsas, bet trijų garsų grupė, kuri transponuojama pustonio santykiu, o pačią seriją sudaro 12 nuosekliai išdėstytų ...akordų.“(R.Mikėnaitė) *** Kijevo pamokos Paradoksalu, kad tas kūrybos paslaptis jam teko - gal nebus per drąsu teigti - pažinti pačiam, vadovaujantis savo paties nuovoka, o ne mokytojų išmanymu. Už "per didelį" džiazo pomėgį ir kitas nebūtas nuodėmes vis ujamas savo gimtinėje (anuomet už tai galėjo grėsti ir rimtesni negu vien profesinės karjeros nemalonumai), jis buvo priverstas ieškotis priebėgos tolėliau. Taip atsidūrė Ukrainoje, kur baigė kompozicijos mokslus pas profesorių Borisą Liatošinskį Kijevo konservatorijoje. Profesorius stengėsi būti tolerantiškas jaunatviškiems ieškojimams ir "išsišokimams", jo ir studentų santykiai, galima sakyti, buvo grindžiami nuostata "tiesiog netrukdyti vienas kitam". Tad jaunieji kūrėjai sėmėsi žinių, plėtė savo akiratį ir malšino naujovių alkį iš esmės už konservatorijos sienų, godžiai gaudydami pro geležinės uždangos plyšius prasiskverbiančias Vakarų Europos pokarinio muzikinio avangardo aktualijas. Anuometiniam kompozicijos studentų, progresyviai nusiteikusių bendraminčių būreliui priklausė ir tokie vėliau pagarsėję ukrainiečių kompozitoriai kaip Valentinas Silvestrovas ir Leonidas Hrabovskis. Savo keliu Gal tai buvo dar viena iš priežasčių, kodėl Osvaldo Balakausko kūryba iš pradžių Lietuvoje buvo sutikta su tam tikru nepasitikėjimu: kompozitorius išniro lietuviškos muzikos panoramoje tarsi įsiveržėlis iš šalies; jo išraiškos būdas ir estetiniai principai buvo svetimi tai tradicinei lietuviškos kompozicijos mokyklai, kurios pagrindus padėjo Juozas Gruodis, kurią plėtojo jo mokiniai Julius Juzeliūnas, Antanas Račiūnas bei pastarojo mokinys Eduardas Balsys ir kuri vadovavosi principu, kad tautinės kūrybos esmę nulemia naujomis priemonėmis įprasminta liaudies muzikos dvasia ir substancija. Balakausko muzika ir vėl buvo kaltinama formalizmu, kosmopolitizmu, emociniu šaltumu ir netgi - koks paradoksas! - kažkokio "nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo" maišto kurstymu... Žvelgdami iš dabarties pozicijų, jo muzikos niekaip negalėtume apkaltinti savitiksliu eksperimentavimu, dėmesio klausytojui stoka. Vis dėlto anuomet daugelio iš kultūrai diktuojančios valdžios atstovų ir jiems paklūstančių muzikinės visuomenės veikėjų klausą žeidė tam tikras šios muzikos keistumas ir "dygumas" - kartais ir tokios detalės kaip preparuoto fortepijono ar sustiprintos violončelės deformuotas skambesys arba apsukta magnetofono juosta su įrašytomis instrumentų partijomis. Žinoma, "teisingų" idealų propagandos nuvargintiems kompozitoriaus bendraamžiams, kūrėjams ir klausytojams ši muzika skleidė ypatingą naujumo ir laisvės aromatą, tarsi pranešdama apie kitokios, nepriklausomos laikysenos galimybę (nors tai buvo išties grynoji muzika, be jokių politinių deklaracijų). Tačiau tiesiai ginčytis su kompozitoriumi retas temėgindavo, o pabandęs - nusivildavo ir "nusvildavo": Osvaldas Balakauskas, nepaprastai inteligentiškas, skvarbaus proto žmogus, užuot pasidavęs užsipuolimams ir šokęs kam nors į akis, nuginkluodavo galimus priešininkus itin ramia ir argumentuota kalba. Jo didelis diplomato talentas, podraug su visuomeninės atsakomybės jausmu, lėmė jam nemenką visuomenės ir politikos veikėjo karjerą Lietuvos tautinio atgimimo laikais: Osvaldas Balakauskas buvo išrinktas Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariu, vėliau paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje - pirmuoju po pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos. Vis dėlto kompozitoriui tai neužgožė jo pagrindinio pašaukimo - kūrybos. Balakauskas yra vienas iš produktyvesnių lietuvių kūrėjų – sukurtos 5 simfonijos, daugiau nei 10 koncerto žanro kūrinių, kamerinė opera, baletas ir daugybė kitos, daugiausia kamerinės instrumentinės muzikos. Reikliai vertindamas tiek kolegų, tiek pirmiausia savo paties kūrybą, kompozitorius visą laiką ieško atsakymų į muzikos prigimties ir prasmės klausimus, reikšdamasis ir kaip įžvalgus, preciziškas muzikos kritikas bei teoretikas. Jis - vienas iš nedaugelio šiandieninių kompozitorių, sukūrusių ir plėtojančių savąją muzikos kalbos teoriją, apibendrintą traktate "Dodekatonika". Šis darbas, ne tik paaiškinantis paties autoriaus kūrybos principus, bet ir atskleidžiantis jo originalų požiūrį į vakarietiškosios muzikos tradicijos vidinius dėsningumus bei jų natūraliuosius psichoakustinius pagrindus, analizės ir išvadų svarumu yra ne menkesnis XX a. muzikos teorijos bei praktikos reiškinys negu didžiosios Arnoldo Schönbergo, Paulio Hindemitho ar Olivier Messiaeno sistemos, jų išdėstytos savuosiuose traktatuose. Dodekatonika - kas tai? Dodekatonika - tai dvylikalaipsnio (tradiciškai vadinamo "chromatiniu") garsyno įvaldymas, sukuriant ir plėtojant naujos rūšies (tačiau pagrįstus imanentiniais garsų sambūvio ir traukos dėsningumais) diatoninius ryšius tarp visų dvylikos tonų arba dalies jų (nuo vienagarsės sistemos - monotonikos iki dvylikagarsės - dodekatonikos; kai kurias iš jų kompozitorius pasitelkia dažniau negu kitas - pvz., aštuonių tonų oktatoniką ar vienuolikos tonų eneatoniką, išnaudodamas jų specifines dermines ir harmonines galimybes). Svarbu ir tai, kad n-toninės serijos elementu čia gali tapti ne tik atskiras garsas, bet ir garsų grupė ar akordas, motyvas, stilistiškai apibrėžtas anksčiau sukomponuotos muzikos fragmentas. Visa tai suteikia jo muzikai ypatingą, iškart atpažįstamą harmoninį koloritą (dažnai įvardijamą kaip "Balakausko tonalumas"), o dar daugiau gyvybingumo jai įkvepia aktyvus, energiją kaupiantis ir atleidžiantis ritminis pradas (ritmas jo muzikoje grindžiamas nemažiau griežtai apskaičiuotomis adityvinėmis ir simetrinėmis progresijomis). Įdomu ir tai, kad šios muzikinės kalbos inovacijos dera su bemaž klasikinio pavyzdžio kūrinių formomis (sonata, simfoninis ciklas ir pan.). Osvaldas Balakauskas - ir instrumentuotės meistras, sumaniai derinantis ir išryškinantis įvairių orkestro grupių spalvas, atskleidžiantis atskirų instrumentų tembrų grožį ir individualumą, kartais paįvairinantis skambesį saikingai panaudojamomis elektroninėmis priemonėmis. Paradoksalu, kad tos griežtos, matematiškai apskaičiuotos konstrukcijos ausiai anaiptol nesuvokiamos kaip teorinė spekuliacija ir neprimena chrestomatinių vakarietiško muzikinio avangardizmo pavyzdžių - autorius iš jų geba išgauti įvairių atpažįstamų stilistinių spalvų; šios garsų struktūros gali suskambėti neobarokiškai (koncertas fleitai "Bachjahr", 1985), neoromantiškai ("Kaip marių bangos prisilietimas" smuikui ir fortepijonui, 1975) ar impresionistiškai ("Impresonata" fleitai ir fortepijonui, 1964), priartėti prie viduramžiškų giedojimų (Requiem in memoriam Stasiui Lozoraičiui, 1995) ar džiazinio muzikavimo skambesio ("Bop-Art", versijos įvairioms instrumentų sudėtims, 1995). Balakausko susikurtoji sistema jo kūryboje dera su įvairiopos prigimties XX a. muzikos kūrybos atributais, tokiais kaip kontroliuojamoji aleatorika, sonoristika, minimalizmas, elektroninė muzika, netgi stilistiniai koliažai ir kt. (prie kurių kompozitorius yra ilgiau ar trumpiau "užsibuvęs", pasak jo paties, įvairiais savo kūrybinės karjeros laikotarpiais). Retrospektyvos ir perspektyvos Maždaug nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio prabilęs apie moderniosios muzikos praradimus, santykio su klausytoju ir tradicijos plačiąja prasme svarbą ("Nauji reiškiniai" tapo tokiu banaliu reiškiniu, kad grįžimas prie senų reiškinių, ko gera, ir yra reikšmingiausias šių dienų naujasis reiškinys"), Osvaldas Balakauskas ėmė kurti gerokai skaidresnių faktūrų, kontempliatyvesnių nuotaikų muziką, prisodrintą kvazitonalių harmonijų, alsuojančią "begalinių" melodijų pynėmis; ryškiausi šio savotiško "neoklasicizmo" autoriaus kūryboje pavyzdžiai - minėtasis Requiem in memoriam Stasiui Lozoraičiui ir Simfonija Nr. 4 (1998). Vis dėlto pasirodė, kad ir šioje kiek "praretinto oro" oazėje kompozitorius nelinkęs ilgiau užsibūti. Artėjant tūkstantmečio ribai ir ją peržengus sukurtose kompozicijose - tokiose kaip "Dal vento" violončelei ir fortepijonui (1999), "Odyssey from B to C" fleitai, gitarai ir styginių kvartetui (2002) ar "Muzika styginiams - Homage to Bartók" fortepijonui, arfai ir styginių orkestrui (2006) - kartu su išryškėjusia išraiškos priemonių ekonomija vėl atsiranda ankstesnei Balakausko kūrybai būdingo aštrumo ir "nervo", nepaprastai koncentruotos energijos garsų kaskadų. Ir, žinoma, kaskart prasiveržia sena kompozitoriaus aistra džiazui, išgirstama spyruokliuojančiuose sinkopiniuose ritmuose, kvaziimprovizacinėse melodijose, "bliuzinių" chromatizmų prisodrintose harmonijose. Kūryba • Scenai: kamerinė opera „Tolimoji“, baletas „Makbetas“ sintezatoriui, filmas - baletas „Zodiakas“. • Orkestrui: viso 29 kompozicijos, - 5 simfonijos, 10 koncerto žanro kūrinių, tarp jų Koncertas obojui ir orkestrui, Kalnų sonata fortepijonui ir orkestrui. • Kameriniams ansambliams, solo instrumentams – apie 80 kūrinių. • Vokalui : 4 kompozicijos, tarp jų – „Tyla. Le silence“ O.Milašiaus tekstu; „Daugybė pravirų šulinių“ L.Gutausko ž. • Chorui: 7 kūriniai, tarp jų - „Rekquiem in memoriam Stasys Lozoraitis“. • Elektroakustinių kompozicijų – 20, tarp jų – „Gaida“, „Naujasis turkų maršas“. O.Balakausko kūrybai būdinga: • serijinė komponavimo technika, • konstruktyvumas, • ritmikos įvairovė, • emocionalumo ir racionalumo lygsvara, • impresionistiniai tembrų deriniai, neretai išryškinant vieno instrumento tembrą, • klasikinės kūrinių formos, • specifinės dermės. O.Balakauskas vienas pirmųjų ėmė eksperimentuoti su fonogramomis, kuriose modifikuojami instrumentų tembrai ir su kuria „susigroti daug paprasčiau“. Galima paminėti Heterofoniją elektrinei violončelei ir fonogramai, Auletiką 3 fleitoms ir fonogramai, Gaidą preparuotam fortepijonui ir fonogramai. Randantis vis naujoms techninėms galimybėms - kūriniai sintezatoriui: baletas „Makbetas“, Synthphonia sintezatoriui. „Į Balakausko kūrybą galima žvelgti ir sąsajų su su džiazo muzika aspektu. Anksčiau jis yra sukūręs diksilendo stiliaus instrumentinių pjesių (Preliudas bliuzo stiliumi). Tam tikro svingavimo galima pajusti daugelyje kompozitoriaus opusų. Tačiau esama ir akivaizdžių pavyzdžių: Be bop smuikui ir kontrabosui, Bop Art trombonui ir fortepijonui....Beje, mokydamasis Klaipėdos muzikos mokykloje, kompozitorius yra gavęs papeikimą už“ per didelį džiazo muzikos pamėgimą. Kaip ir daugelis kūrybingų žmonių, Balakauskas kuria ne tik muziką. Jis piešia karikatūras, puikiai valdo plunksną. ... moka daug užsienio kalbų, kolegų yra dažnai renkamas į Kompozitorių sąjungos valdybą ir tarybą. Pagaliau nelauktai atsiskleidęs diplomato talentas (1992-1994m. Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Prancūzijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje.“(R.Gaidamavičiūtė) „Galima sakyti, kad tokios stiprios, originalios, vientisos ir kartu nepaprastai įvairiapusiškos figūros mūsų krašto pokario muzikoje ir nebuvo.“(D.Katkus) Kalnų sonata, 1975m. Tai trijų dalių simfonija koncertas fortepijonui ir orkestrui. Jame panaudoti kai kurie M.K.Čiurlionio fortepijoninių pjesių motyvai. Pajungęs Čiurlionio muziką savo mąstysenos logikai, kompozitorius ją labai laisvai transformuoja, pateikia naujame kontekste. Kiekviena koncerto dalis turi programinį pavadinimą: I dalis – „Meilės kalnas“ (sonatos forma su veidrodine repriza), II dalis – „Ramybės kalnas“ (trys variacijos ir koda), III dalis – „Audrų kalnas (rondo forma). Kūrinys pagrįstas šiuolaikinei muzikai būdingomis išraiškos priemonėmis. Jo vientisumą nulemia vieningi muzikinės minties plėtojimo ir garsinės medžiagos organizavimo principai, originali ritminės organizacijos sistema, aštuongarsė diatoninė dermė, konsonansinė akordika. „Kaip marių bangos prisilietimas“ (1975) – tai 3 pjesių smuikui ir fortepijonui ciklas („Kaip su mėlynom erdvėm“, „Kaip marių bangos prisilietimas“, „Kaip volungės riksme“), inspiruotas L.Gutausko poezijos. Kiekviena iš pjesių yra parašyta trijų dalių forma. Jas jungia vieninga konstruktyvi idėja, bendras variacinis muzikinės minties plėtojimo būdas. Kompozitorius panaudoja savitą aštuoniagarsę sistemą, puantilistinės technikos pricipus. Dinamiška harmonija, išradinga ir individuali ritmika (vyrauja nereguliarus akcentavimas, nekvadratinės struktūros), tembrų kaita apsprendžia viso ciklo ekspresiją, spalvingumą. „Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams“ (1981). Tai vienas tradiciškiausių kompozitoriaus darbų. Trijų dalių ciklas, faktūros tipas ir solisto – orkestro koncertavimo principas artimas A.Vivaldžio muzikai. Tačiau autorius liko ištikimas savo kultivuojamai (čia kiek supaprastintai) ritmikai bei diatoninei (šiuo atveju devyniagarsei) sistemai. Vartojama septakordų – nonakordų harmonija teikia muzikai šviesaus impresionistinio kolorito. Neoromantizmas Neoromantikų sentimentai 1981 m. Vidmantas Bartulis (g. 1954) parašo pjesę violončelei ir fortepijonui rekordiškai ilgu pavadinimu – "Palydžiu išvykstantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius...", kurioje panaudoja trumpą Franzo Schuberto dainos motyvą. Kompozitorius sako: "Mus apibūdina "technicizmo" neigimas, polinkis į tylą, paukščių giedojimą, medžių žydėjimą. Tai perteikiame žinomomis ir, atrodytų, išsemtomis priemonėmis. Minimalizmas tai tik lašas jūroje – tačiau jis skiriasi nuo "garsų ir natų jūros". Panašaus tipo asketišką muziką kuria ir kiti Bartulio bendraamžiai. Mindaugas Urbaitis parašo "Quartetto per archi" (1978), teigdamas, jog "muzika turėtų būti labiau ritualas, apeiga. Turi būti tarsi saulė ir gėlės. Ir taip kaip saulę ir gėles turime ją jausti, išgyventi". Algirdas Martinaitis kuria ekspresyvesnę muziką, dažnai pasitelkdamas avangardines priemones, primindamas ekologinės ir kultūrinės katastrofos pavojų. "Paskutiniųjų sodų muzika" (1979) atspindi to meto inteligentijos pastangas priešintis "Didžiajai Tautos Melioracijai" ir "dar vienai išgamai – žmonių tręšimui". "Mūsų laukia centralizuota mirtis", – niūriai juokauja kompozitorius. "Menas, muzika – tai sala, kur galima įsiklausyti į save ir kitus. Man tai yra malda ir ryšys su pasauliu", – teigia Onutė Narbutaitė (g. 1956). Kompozitorė pripažįsta, kad "nuostabų naujosios muzikos pasaulį atradau ne iš mokyklinės klasikos, bet iš tik pas mus Lietuvoje tuomet žinomos Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro ir Osvaldo Balakausko muzikos. Tai jų įtakoje susiformavo mano muzikinis pasaulėvaizdis". 1980 m. Narbutaitė parašo styginių kvartetą "Atverk užmaršties vartus" – vieną subtiliausių ir išraiškingiausių to laikotarpio kompozicijų. Bartulio, Urbaičio, Martinaičio ir Narbutaitės (BUM&N) muziką vienija ne tiek stiliaus, kiek pasaulėjautos dalykai. Kompozitoriai mėgsta paprastus ornamentus, kartais nukeliančius klausytojo vaizduotę netgi į armėnų ar japonų muzikos pasaulį, nors netrūksta ir lietuviškų ženklų. Tai kažkiek primena tarpukario dailininkų pieštas moderno stiliaus vinjetes, inkrustuotas liaudiškais motyvais, tačiau amžiaus pabaigos kompozitorių skonis gerokai kosmopolitiškesnis. Tai nekeista – neoromantikų kūryba gerokai labiau priklauso nuo jų turimų plokštelių kolekcijų, nei jų pirmtakų. Jei jie kiek nors priešinasi sovietinei tikrovei, tai ne deklaracijomis, bet labiau būsenomis ir pačia tokios muzikos būtimi. Devintojo dešimtmečio pradžios lietuvių muzikos neoromantikai – nebe prievolininkai, vykdantys svarbiausią tautinės muzikos misiją, o veikiau ramūs žurnalų vartytojai. Tiesa, tie žurnalai dar nespalvoti, nuotraukos nelabai ryškios, o jose nesišypso viršelių gražuolės ekstravagantiškų pastatų fone. Vidmantas BARTULIS (*1954) Palydžiu išvykstantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius... (1981) Mindaugas URBAITIS (*1952) Quartetto per archi (1978) Algirdas MARTINAITIS (*1950) Meilės verksmažolė (1979) Onutė NARBUTAITĖ (*1956) 1981-ųjų birželio muzika Vidmantas BARTULIS Du klausimai laukinės slyvos medžiui (1980) Algirdas MARTINAITIS Gyvojo vandens klavyras (1983) Įsiklausykime Algirdas MARTINAITIS Paskutiniųjų sodų muzika (1979) Onutė NARBUTAITĖ Styginių kvartetas Nr.2 "Atverk užmaršties vartus" (1980) Vidmantas Bartulis (1954) Stilių, žanrų, manierų, nuotaikų ir potyrių įvairove Vidmanto Bartulio muzika pranoksta daugelio lietuvių kolegų kūrybą, kaskart stebindama netikėtais posūkiais ir rakursais. Jis gali rašyti bet ką - nuo kamerinių miniatiūrų iki operos ir stambių orkestrinių kūrinių, nuo liaudies dainų harmonizacijų iki didžiulių masinių renginių, nuo monumentalaus Requiem iki muzikos mados kolekcijų pristatymams, popdainų aranžuočių ir t.t. Bartulio ankstyvosios kompozicijos išsiskyrė kontempliatyvia, elegiška nuotaika, pabrėžtinu lakoniškumu ir dažnai šmėsčiojančiais gamtos įvaizdžiais, būdingais visiems 8-ojo dešimtmečio pabaigoje debiutavusiems kompozitoriams "neoromantikams". Didelė teatro kompozitoriaus patirtis  vėliau paskatino jį kurti ir režisuoti savo paties "dramas" - efektingas siurrealistines, makabriškai ironiškas instrumentinio teatro kompozicijas, sukėlusias ažiotažą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Beveik visose savo kompozicijose Bartulis atsigręžia į pamėgtąją praeities muziką, cituodamas ir perprasmindamas ją paradoksaliuose nūdienos kontekstuose. Kartais "svetimos" muzikos Bartulio kūriniuose tiek daug, kad kompozitoriaus tapatybė, regis, ištirpsta jos gausybėje. Vidmantas Bartulis (g. 1954) - Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Muzikos akademija) prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę baigė 1980 metais. Trejus metus dėstė Kauno J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. 1982-1993m. dirbo Kauno dramos teatre muzikos dalies vedėju, 1999-2003m. - Kauno dramos teatro vadovu. 2001-2007m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas bei naujosios muzikos festivalio "Iš arti" vadovas. 1996 metais Vidmantas Bartulis pripažintas geriausiu muzikos teatrui kompozitoriumi, 1998 metais apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija. Bartulio kūriniai nuolat skamba įvairiuose naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje, taip pat ir užsienyje, tarp jų: Elektroninės muzikos festivalyje Sofijoje (1985), "Warszawska Jesień" (1990, 1997), "Baltisk Musikfestival" (Stokholmas, 1991), "Musikhøst" (Danija, 1992), Die festivalis (Prancūzija, 1997) ir kt. 2003 m. įvairiuose Kanados miestuose surengta keturių autorinių Vidmanto Bartulio koncertų serija. Tais pačiais metais kompozitorius laimėjo prizą už geriausią orkestrinį kūrinį (oratorija "Nelaimėlis Jobas" simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams) Lietuvos kompozitorių sąjungos surengtame geriausių metų kūrinių konkurse ir buvo paskelbtas Metų kompozitoriumi. 2005 m. išrinktas iškiliausiu Kauno miesto menininku.  Vidmantas Bartulis - grynosios ir taikomosios, kamerinės ir simfoninės, instrumentinės ir vokalinės, sceninės ir studijinės, teatro ir kino, elektroninės ir multi-media muzikos autorius - išsiskiria iš lietuvių kompozitorių ypatingu produktyvumu, žanriniu universalumu, stilių bei manierų įvairove.   Įžengęs į Lietuvos muzikinį gyvenimą aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, Vidmantas Bartulis atstovavo gana aiškiai apibrėžtai kūrėjų kartai, vienijamai bendrų idėjų, estetinių nuostatų bei muzikinės išraiškos bruožų. Ši bendraminčių grupė (greta Bartulio - Onutė Narbutaitė, Algirdas Martinaitis, Mindaugas Urbaitis ir kai kurie kiti kompozitoriai) anuomet kūrė kamerinių žanrų kūrinius - intravertiškus, kontempliatyvius, elegiškos nuotaikos, prisodrintus gamtiškų aspiracijų, neretai pabrėžiamų poetiškais kūrinių pavadinimais; jų muzikinė kalba buvo nekomplikuota, skaidri, su minimalizmo požymiais. Verta atkreipti dėmesį į dar vieną šių kompozitorių kūrybos bruožą: kartais į savo kūrinius jie inkrustuodavo ankstesnių epochų muzikos citatų, pasitelkiamų siekiant ne polistilistikos ar koliažo efektų, o natūraliai atsiskleidus jausenos, mąstysenos ar nuotaikos bendrumui, kai to tiesiog reikalaudavo kūrinio eiga. Ypač gausiai tokių "svetimos, bet savos" muzikos epizodų pasitaikydavo Vidmanto Bartulio kūryboje.   Besibaigiant devintajam dešimtmečiui daugelį apstulbino netikėti Vidmanto Bartulio eksperimentai, susiję su instrumentinio teatro žanru. Per ilgus metus sukaupta teatro kompozitoriaus patirtis (parašyta muzika daugiau nei šimtui spektaklių) paskatino Vidmantą Bartulį imtis savarankiškos savo "dramų" režisūros. Kompozitorius niekad nepaliovė į savo muziką "kviestis" artimesnių ar tolesnių epochų kompozitorių kūrinių fragmentų, kartais atsargiai, kone baugiai liesdamasis prie jų kūrybos pasaulio, o kartais nevengdamas ir drastiškai išpreparuoti tiek pačios cituojamos muzikos, tiek su ja susijusių per amžius nusistovėjusių kultūrinių reikšmių bei asociacijų. Kūryba. 6 kūriniai scenai: Pamoka, - kamerinė opera, 1993; Mūsų Lietuva, - dainų oratorija, 2003; Kuršiai, - misterija, 2004; Aušrinė, - kamerinė opera, 2006; Mocarto gimtadienis, opera- oratorija Mocarto temomis, 2006; Pas de deux – opera, 2007. 12 kompozicijų orkestrui, tarp jų – 1 simfonija, I like F.Schubert, I like H.Berlioz, I like F.Chopin; 30 kamerinių kūrinių, tarp jų – Du klausimai laukinės slyvos medžiui, Palydžiu išvykstantį draugą ir mes paskutinį kartą žiūrime į apsnigtus vasario medžius... , I like J.S.Bach, I don‘t like souvenirs; Muzika virš 70 dramos spektaklių; 7 kompozicijos solo instrumentams, tarp jų – Auksinių debesų lietus, I like R.Schumann (abu fortepijonui); 13 – vokalui, 21 – chorui, tarp jų – Requiem, Te Deum, Mišios, Trys dzūkų dainos; 10 elektroakustinių kompozicijų, tarp jų – I like Tango, Lozoriaus giedojimai, Hommage à Čiurlionis; muzika 7 performansams. Mindaugas Ubaitis (1952) Mindaugas Urbaitis savo laiku buvo vienas radikaliausių minimalistų Lietuvoje, keldavęs skandalus savo ištęstomis kompozicijomis, paremtomis nuolatiniu, atrodytų, mažai kintančios medžiagos kartojimu (tokiomis kaip valandos trukmės Trio trims melodiniams instrumentams, 1982). Tai liudija tiesioginę ankstyvojo Amerikos minimalizmo įtaką. To laikotarpio Urbaičio kūriniams būdingas ypatingas racionalumas, integralumas ir grynumas, kuris galėtų būti lyginamas su tam tikrai ornamentais ar geometrinėmis abstrakcijomis. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Urbaičio muzikinė kalba tapo mažiau asketiška, kompozitorius savo kompozicijas ėmė konstruoti pasiremdamas tam tikrais atpažįstamais praeities kompozitorių (Bacho, Mozarto, Brahmso, Brucknerio, Wagnerio, Piazzolos) muzikos motyvais. Kompozitorius pats tokį komponavimo metodą vadina "re-kompozicija" arba "recycling". Mindaugas Urbaitis (g. 1952) baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (šiuo metu - Lietuvos muzikos akademija), prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę (1975) ir stažuotę (1977). 1979-1996m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos Valdybos (vėliau - Tarybos) narys, 1991-1996m. - pirmininkas. 1991-1994m. - LATGAA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos) viceprezidentas, 1994-1996m. - prezidentas. Lietuvos muzikos akademijos docentas, skaito paskaitas apie Europos muziką po 1945 metų, XX a. JAV muziką ir naująsias kompozicijos technikas. 1991-1995m. Mindaugas Urbaitis rengė tarptautinius naujosios muzikos festivalius "Gaida". Mindaugo Urbaičio kūriniai yra skambėję daugelyje šalių įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose: "Gaida" (Vilnius), "Marių klavyrai" (Klaipėda), "Iš arti" (Kaunas,). "Arsenals" (Ryga, "Musikhost" (Odensė, Danija), "Baltisk Musikfestival" (Stokholmas), "Balticum" (Štutgartas), "Bornholm Music Festival" (Danija), "Schreyahner Herbst" (Vokietija), Haydno-Schuberto festivalis (Vilnius), "Jauna muzika" (Vilnius), "Vale of Glamorgan Festival" (Velsas), Vilniaus festivalis, "Wien Modern", Thomo Manno festivalis (Nida) ir kt. Mindaugas Urbaitis dalyvavo dešimtuosiuose Šiuolaikinės muzikos vasaros kursuose Geroje (Vokietija, 1983), devintajame Vienos šiuolaikinės muzikos seminare (1991), Tarptautiniame kompozitorių seminare Amsterdame (1990), dešimtajame Vienos šiuolaikinės muzikos seminare (1992), kur skaitė paskaitas apie savo ir lietuvių šiuolaikinę muziką. Buvo kviestinis kompozitorius "Musikhost" festivalyje (1992), "Bornholm Music Festival" (1993) ir "Vale of Glamorgan Festival" (1996). Vadovavo meistriškumo kursams Tamperės konservatorijoje (2000, Suomija) ir Londono College of Music and Media (2001). 2000 metais jo kūrinys "Ramybė" fortepijonui ir styginių kvartetui laimėjo 2-ąją vietą M. K. Čiurlionio 125-mečiui skirtame naujų kūrinių konkurse, kurį organizavo Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Amerikos lietuvių meno draugija. 2002 metais Vilniaus festivalio užsakymu kompozitorius sukūrė baletą "Acid City", kurį Lietuvos operos ir baleto teatre pastatė žymus choreografas Krzysztofas Pastoras. Tais pačiais metais šis baletas laimėjo prizą už geriausią sceninį kūrinį Lietuvos kompozitorių sąjungos surengtame geriausių metų kūrinių konkurse. 2003m. Mindaugas Urbaitis gavo Kultūros ministerijos premiją, suteikiamą geriausiems sezono teatro menininkams, už baletą "Acid City" ir muziką spektakliui "Pradžia. K.Donelaitis. Metai" (režisierius Eimuntas Nekrošius). Mindaugas Urbaitis debiutavo 8-ajame dešimtmetyje. Jau ankstyvieji kompozitoriaus opusai stulbino ir net šokiravo radikaliai minimalistine estetika, nauja to meto lietuviškajai muzikinei aplinkai. Deklaratyvi simpatija amerikietiškajai minimalistinės muzikos tradicijai nulėmė išskirtines kompozitoriaus muzikos ypatybes - ypatingą grynumą, skaidrumą, vientisumą, discipliną. Su amerikiečių minimalistais jį sieja ir formos bei struktūros susiliejimas: repetityviškai plėtojama muzikos medžiaga čia ir yra procesas, kuriame neaptiksime ryškių kontrastų ar dramatinių kulminacijų. Kompozitorius mėgsta pabrėžti, kad jo idealas yra paprasta ir natūrali kaip kasdienis gyvenimas muzika: "Kartais atrodo, - sako jis, - kad kiekvienas klausytojas gali paniūniuoti mano melodijas". Kompozitoriaus naudojamų instrumentų sudėčių tembrinis homogeniškumas stiprina minimalistų pamėgtą identifikacijos ištirpinimo efektą: klausytojas tarsi panardinamas į akustinę rezonuojančio kūno erdvę, kur nusitrina ribos tarp "aš" ir "kitas", tarp judėjimo ir statikos, muzikinės dabarties ir klausančiojo atminties. Bendrosios muzikinės atminties faktai tampa itin reikšminga vėlesnės Mindaugo Urbaičio kūrybos inspiracija. Bacho, Brucknerio, Mozarto, Schuberto, Wagnerio ar Glasso muzikos atbalsiai, lietuvių liaudies dainų, tango ar šiuolaikinės klubinės muzikos motyvai kompozitoriui yra muzikos medžiaga rekompozicijai. Kompozitorius nesiekia imituoti ar stilizuoti - jam tolima ir postmodernistinių žaidimų "svetimos" muzikos citatomis ironija, ir autentikos ieškotojų sentimentai. Kitų kompozitorių kūrybą ar tradicinę muziką Mindaugas Urbaitis perkomponuoja akumuliuodamas elektroninių technologijų eros klausytojo atminties ir muzikos funkcionavimo kontekstus. Kūryba: • Acid City, 2 veiksmų baletas, 2002; muzika 38 spektakliams; • 5 kompozicijos orkestrui, • 19 kompozicijų kameriniams ansambliams, tarp jų Bachvariationen I, Bachvariationen II, Ramybė; • 20 – vokalui, • 15 –chorui, tarp jų - Trys liturginiai chorai, Lacrimosa, Išvaikščiojau mišką, išvaikščiojau lauką; • 5 elektroakustinės kompozicijos, tarp jų - Meilės daina ir išsiskyrimas, Invencijos. • 4 – vaikams. Algirdas Martinaitis (1950) Algirdas Martinaitis - tikras romantinio kūrėjo tipas iš prigimties, ir toks išlieka nepaisant kai kurių pastarojo laikotarpio "nukrypimų". Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai jis debiutavo kartu su bendraminčiais "neoromantikų" kartos kompozitoriais, gamtiškųjų inspiracijų prisodrintos jo kompozicijos išsiskyrė ypatingu poetiškumu ir giliu emociniu poveikiu. Šį "gamtos ciklą" vainikavo kamerinė kantata-koncertas "Cantus ad futurum" (1982), kuri tapo savotišku šios kompozitorių kartos manifestu, išreiškiančiu jos estetines ir etines nuostatas, jausmus, baimes ir viltis. 90-iaisias metais kurtame kamerinių kūrinių cikle - "Pradžios ir pabaigos knygoje" - liūdną džiūstančių medžių, senkančių upių ir nykstančių paukščių grožį pakeitė blogio, gyvuliškumo ir Paskutiniojo teismo motyvai. Tuo metu Martinaitis parašė ir "Nebaigtąją simfoniją" (1995) - vieną iš sėkmingiausių ir dažniausiai atliekamų lietuvių simfoninių kūrinių. Savo naujausiuose kūriniuose kompozitorius nuolatos provokuoja apmąstymus apie autorystės ribas, individualumo ir originalumo sąvokoms priešindamas banalybę, mėgdžiojimą ir jau atrastų, išmėgintų dalykų kartojimą. Tokius aukštosios ir žemosios kultūros hibridus kompozitorius vadina "muzika iš antrų rankų". Dar viena itin svarbi kompozitoriaus kūrybos sritis - religinė muzika. Algirdas Martinaitis (g. 1950) - Lietuvos muzikos akademijos profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasės absolventas (1978). 1987-1990m. dirbo Rusų dramos teatre, nuo 1995 iki 1998m. buvo Akademinio dramos teatro muzikinės dalies vedėjas. 1989 metais kompozitorius buvo apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija. Už muziką teatrui jam suteikta Kristoforo premija (1997) ir Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimas (2009). Jo multimedijinė kompozicija "Teisingojo žodžio malda" 2004m. buvo išrinkta geriausiu elektroakustiniu kūriniu Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuojamame geriausių metų kūrinių konkurse.   Algirdo Martinaičio muzika yra nuolat atliekama naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje: Baltijos muzikos festivalyje Stokholme (1992), Vale of Glamorgan festivalyje (Didžioji Britanija, 1996), Probaltica'97 (Lenkija), MaerzMusik (Vokietija, 2003), ISCM Pasaulio muzikos dienose Vilniuje (2008).   Pradėjęs kūrybinį kelią įvairiais kameriniais opusais, netrukus Martinaitis išsiskyrė kaip ypač introspektyvus, skausmingai nostalgiškas, impulsyvios poetiškos natūros kompozitorius. Jo ankstyvieji opusai "Paskutinių sodų muzika", "Rojaus paukščiai", "Cantus ad futurum" kupini spontaniško intuityvaus pažinimo, subtilių užuominų paslapties (pavyzdžiui, nykstančių paukščių ir mirusios lotynų kalbos paralelė) bei sugestyvios minimalistinio skambesio įtaigos. Kompozitorius kalba meditacine garsų kalba, kurioje daug ekspresijos ir ramybės, kur plastiška, semantiškai talpi intonacija suderina aktyvų ritmą ir asimetrišką skambesio struktūrą.   Tarsi norėdamas paliudyti savo nepriklausomumą, vėliau Algirdas Martinaitis pasuka "naujojo gyvulizmo" link (autoriaus apibūdinimas), sukurdamas įspūdingą "Pradžios ir pabaigos knygą". Tai 8 savarankiškų dalių ciklas, kurio diapazonas aprėpia nuo George'o Orwello dvasios persunktos satyriškos garsų naujakalbės ("Septyni gyvulizmo priesakai") iki teatrališkai kaukiančių sirenų bei galandymo staklių ("Arma Christi") ir Biblijos motyvų persmelkto "Abaddon".   Kiek ironizuodamas techninio meistriškumo pastangas, o dar daugiau - kompozicinio amato absoliutizmą ("...ir aš panašiu metu spėjau tapti muzikine auka: mečiausi į man nebūdingus dalykus, į magiškuosius kvadratus, "dešimties pirštų" kombinacijos sistemas ir t.t."), niekada neafišuojamą savąjį kūrybos metodą Martinaitis kartkartėm apibūdina kaip "rašymą iš rankos". Jo puikiai "rašymo iš rankos" technikai paklūsta labai skirtingi, išties įstabiai sintezuojami kūrybos impulsai: lietuviškojo folkloro garsinė sąmonė, orientalistinių kultūrų pajauta, teatrališki spėjiniai, konkrečiosios muzikos realijos ir kt. Anot kompozitoriaus, jam svarbios kalbą, muziką ir vaizdą susiejančios retoriškai raiškios figūros, kurios muzikos priemonėmis gali perteikti poetinį vaizdinių grožį. Pastarąjį dešimtmetį į Algirdo Martinaičio partitūras dažnai ateina jam mentaliai giminingų kompozitorių muzika, aliuzijos ar tiesiog prasismelkia jų kūrybos apmąstymas. Kūryba: Pasaulio dangoraižis, 2 veiksmų opera, 2009 17 kompozicijų orkestrui, 24 kompozicijos kameriniams ansambliams, 9 kompozicijos instrumentams solo, 20 kompozicijų vokalui, apie 30 – chorui, 6 elektroakustinės kompozicijos, muzika virš 50 dramos spektaklių. Algirdo Martinaičio kūrybinis stilius patyrė keletą virsmų: Pradėjęs kelią (aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje) kaip „naujasis romantikas" apie 1990 metus pasuko vadinamo „naujojo gyvulizmo" link, persunkto satyros ir George'o Orwello (Džordžo Orvelo) dvasios. Dar vėliau, pasak kompozitoriaus, jis ėmė rašyti muziką „iš rankos", suvesdamas akistaton kūriniuose banalybę ir aukštosios kultūros liekanas. Dar viena itin svarbi kompozitoriaus dabartinės kūrybos sritis - religinė muzika. Onutė Narbutaitė (1956) Nuotrauka: Arūnas Baltėnas Onutė Narbutaitė - viena iš ne tiek daug šių dienų kompozitorių, kurių muzika paženklinta išskirtinio asmeniškumo žyme ir yra atpažįstama nuo pirmųjų kiekvieno kūrinio taktų. Panašiai kaip kitų lietuvių "neoromantikų" kompozitorių kartos kūryba, Narbutaitės ankstyvieji opusai buvo prisodrinti "nakties", "tylos", "užmaršties" įvaizdžių; neskubios tėkmės, skaidrių faktūrų ir nostalgiškų nuotaikų, daugiausia kamerinės instrumentinės kompozicijos neretai primindavo garsais rašomo dienoraščio puslapius. Tačiau skirtingai nuo savosios kartos kolegų, šalia plataus įvairių būsenų, nuotaikų, emocijų spektro visoje Onutės Narbutaitės kūryboje juntamas aristokratiško saiko pojūtis, stipri kompozicinė disciplina - tai tik sustiprina emocinį šios muzikos paveikumą. Komponavimo racionalumas čia atsiskleidžia kruopščiai detalizuotomis faktūromis, tiksliomis smulkesnių ir stambesnių padalų bei visos formos proporcijomis, ne iškart atsekamomis mažiausių detalių sąšaukomis. Abstraktus muzikinis naratyvas kartu yra itin raiškus, reljefiškas ir dažnai menantis "kažką pažįstama". Biografija Onutė Narbutaitė (g. 1956) - viena žymiausių lietuvių kompozitorių. 1997 metais už oratoriją "Centones meae urbi" ("Skiautinys mano miestui") kompozitorė pelnė Lietuvos nacionalinę premiją. Jos simfoninis-oratorinis ciklas "Tres Dei Matris Symphoniae" bei simfoninė kompozicija "La barca" buvo pripažinti geriausiais simfoniniais kūriniais Lietuvos kompozitorių sąjungos organizuotuose geriausių 2004 ir 2005 metų kūrinių konkursuose. Geriausiu 2008 metų kūriniu vokalinės-chorinės muzikos kategorijoje šiame konkurse išrinktas "Lapides, flores, nomina et sidera". 2004 metais "Melodija" simfoniniam orkestrui (Simfonijos Nr. 2 antroji dalis) išrinkta pirmuoju kūriniu rekomenduojamų kūrinių devintuke 51-ojoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Paryžiuje (International Rostrum of Composers), kurią organizuoja Tarptautinė muzikos taryba prie UNESCO bei visų penkių kontinentų radijo transliuotojai). Onutė Narbutaitė taip pat yra pelniusi Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premiją (2005), Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo apdovanojimą (2008), kitų premijų.   Onutės Narbutaitės kūriniai nuolat skamba daugelyje koncertų bei festivalių Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų festivaliuose "Baltisk Musikfestival" (Stokholmas), "Schleswig-Holstein Musik Festival", "Helsinki Festival", "Musikhøst", "A-DEvantgarde" (Miunchenas), "Warszawska Jesień", "Spurensuche" (Heidelbergas), "De Suite Muziekweek" (Amsterdamas), "Artgenda" (Kopenhaga), "Kaustinen XX Chamber Music Week", "Frau musica nova" (Kiolnas), "Europäisches Musikfest Münsterland", "Frankfurter Festtage der Musik" (Frankfurtas prie Oderio), "young.euro.classic" (Berlynas), "Aboa musica" (Turku,), "MaerzMusik" (Berlynas), "Icebreaker II: Baltic Voices" (Sietlas), "Klangspuren" (Tirolis), ISCM Pasaulio muzikos dienose (Bernas, Vilnius), "Pan Music Festival" (Seulas), koncertų serijoje "Musica Viva" (Miunchenas), "22 Festival de Música" (Alikantė), "Harvest" (Torontas), "Est-Ovest" (Turinas), kituose festivaliuose ir koncertuose daugelyje Europos šalių, taip pat JAV, Kanadoje. Ne viename šių festivalių įvyko specialiai užsakytų kūrinių premjeros.   2002-2003m. įrašų kompanija "Finlandia Records" išleido Onutės Narbutaitės 4 kompaktinių plokštelių seriją, sulaukusią pozityvaus užsienio kritikos atgarsio. Lietuvoje yra išleisti du autoriniai Narbutaitės CD: oratorija "Centones meae urbi" ir kamerinių kūrinių plokštelė "Rudens riturnelė".   2006m. išleista kompozitorės kūrybai skirta Audronės Žiūraitytės monografija "Skiautinys mano miestui" (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2006).   Kompozicijos pradmenis Onutė Narbutaitė gavo iš kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, o 1979 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1979-1982 metais dėstė muzikos teorijos ir istorijos disciplinas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, nuo 1982 m. atsidėjo tik kūrybai ir gyvena Vilniuje.   Dar 9 dešimtmetyje Onutė Narbutaitė pelnė subtilios kamerinės muzikos kompozitorės reputaciją. Nepriklausomybės metais kompozitorės muzika patyrė ženklias transformacijas. Pirmiausia - Narbutaitė atsidėjo stambių formų simfoninei ir simfoninei-vokalinei kūrybai (oratorija "Centones meae urbi", 1997; Simfonija Nr.2, 2001; "Tres Dei Matris Symphoniae", 2003; "La barca", 2005; "krantas upė simfonija", 2007). Išlaikydama neabejotiną kūrybinę nepriklausomybę, Narbutaitė plėtoja labai išraiškingą muzikos kalbą, kuriai būdingas intelektualumas ir struktūrinis mąstymas, išraiškinga instrumentuotė ir įsimenantis melodingumas, prisotinta garsinė vertikalė ir intensyvi muzikos tėkmė. Subtili garsinė vaizduotė jos muzikoje dera su gausiomis kultūrinėmis reminiscencijomis. Pasak vokiečių kritiko Albrechto Thiemanno, "jos kūryba, rodos, gimsta apgaubta intymaus kamerinės muzikos išraiškos formų skaidrumo, tačiau ji turi ir milžiniškų orkestro bei choro sudėčių perspektyvą. Įtraukiantis poveikis, kylantis iš Onutės Narbutaitės kūrinių, susijęs su retai pasitaikančiu, paradoksaliu vidiniu balansu: jie skamba paprastai ir kartu sudėtingai, asmeniškai ir universaliai, meditatyviai ir analitiškai". Kūrybą sudaro: 8 kūriniai orkestrui, 18 kamerinių kūrinių, 3 – vargonams, fortepijonui; 4 solo dainos; 9 kūriniai chorui, tarp jų oratorija „Skiautinys mano miestui“, Tres Dei Matris Symphoniae; 22 kūriniai vaikams. „Mašinistai.“ Šarūnas Nakas Nuotrauka: Arūnas Baltėnas Nuo pat savo kūrybinės karjeros pradžios kompozitorius ir atlikėjas, įžvalgus kritikas ir radijo laidų kūrėjas Šarūnas Nakas aktyviai įsiliejo į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, įvairiomis formomis radikaliai peržvelgdamas tai, kas atrodė nusistovėję ir priimtina. 9-ojo dešimtmečio viduryje Nakas sukūrė keletą itin ryškių kompozicijų ("Merz-machine", "Vox-machine", "Ričerkarai"), į Lietuvos muzikinę terpę pasėdamas dada, merz meną ir futurizmą. Dešimtmečiu vėliau Šarūną Naką ėmė dominti idėjos, susietos su įvairių neakademinės muzikos pasaulių inspiracijomis (džiazo, improvizacinės, įvairių pasaulio tautų tradicinės muzikos) ar kasdienės aplinkos garsiniais įspūdžiais (radijas, MTV, gatvės triukšmas, vandens ar vėjo ošimas, paukščių čiulbėjimas ir pan.), visų pirma atskleistais kūriniuose "Chronon", "Kaukis ir spruk", "Prie dangaus vartų". Kita pastaruoju metu kompozitoriui svarbi idėja - kone architektūrinis kūrinių projektavimas dėliojant įvairius ritminių darinių blokus ir siejant juos į atskirus vientisus sluoksnius, nesujungtus tarpusavy jokia rišamąja medžiaga - kaip senovės civilizacijų piramidėse, mauzoliejuose ar zikuratuose ("Ziqquratu", "Aporija", "Nuoga", "Karūna"). Šarūnas Nakas: "Galbūt mano kūrinius tam tikru požiūriu galima lyginti su makrosistemomis, kaip ežerai, vandenynai, upės, ūkai, spiečiai, arba tiesiog milžiniški Šiaurės peizažai: čia nėra prasmės šnekėti apie pavienį garsą, motyvą ar epizodą, o bet kokie kitimai yra lėti ir vos pastebimi". Biografija. Šarūnas Nakas (g. 1962) – kompozitorius, eseistas, dirigentas, performistas, videomenininkas, šiuolaikinės muzikos festivalių rengėjas, radijo programų autorius. Jis baigė prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (1986), stažavo jaunųjų kompozitorių kursuose Lenkijoje (1989–1991) ir IRCAM Paryžiuje (1998). 1982–2000 m. vadovavo savo įkurtam Vilniaus nau­josios muzikos ansambliui, gastroliavusiam 15 Europos šalių ir Kanadoje. 2001 m. parašė pirmą lietu­višką vadovėlį „Šiuolaikinė muzika“. Kompozitoriaus kūriniai apdovanoti Lietuvos kompozitorių sąjungos konkursuose (1996, 1998, 2002), jis pelnė apdovanojimus už festivalių rengimą ir muzikinio gyvenimo inovacijas (1997, 2002), premijas už publicistiką (2003) ir lietuvių muzikos propagavimą (2005). 2007 m. Šarūnas Nakas pelnė Lietuvos nacionalinę premiją.   Šarūno Nako kūrinius yra atlikę: „die reihe“, „Windkraft Tirol“ (Austrija), „KammarensembleN“ (Švedija), „Piano Circus“, „Icebreaker“, „Singcircle“ (Didžioji Britanija), „Ergo Ensemble“ (Kanada), „Agon Orchestra“ (Čekija), Vilniaus naujosios muzikos ansamblis, „Chordos“ styginių kvartetas, „Gaida Ensemble“, Vilniaus festivalio orkestras, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Jie skambėjo festivaliuose „Wien Modern“ (2003), „MaerzMusik“ Berlyne (2003), „BONK“ Tampoje (2001), „The Cutting Edge“ (1999) ir „Queen Elizabeth Hall“ Londone (1995), „Aperitivo in Concerto“ Milane (1999), „New Music Marathon Prague“ (1998, 1999), „Osterfestival Tirol“ Insbruke (1996), „Prague Spring“ (1995), „Gaida“ (1996, 1999–2006), „Jauna muzika“ (1994–1996, 2002, 2003, 2007), „Vilniaus festivalyje“ (2006), koncertuose Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje, Švedijoje, Kanadoje, Ukrainoje, Azerbaidžane ir Indonezijoje.   Šarūnas Nakas – vienas iš radikaliausiai nusiteikusių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių. Modernaus meno koncepciją jis sieja su antiromantiniu formos, garso ir erdvės suvokimu. Kompozitoriui svarbi idėjų laisvė ir konstruktyvi jų realizavimo tvarka. Neretas Nako kūrinys pasižymi garso mase, koncentruota energija ir ilgalaike įtampa, jo muzikos kalba kartais priartėja prie pastarųjų dešimtmečių hiperkompleksiškumo muzikoje standartų.   Šarūno Nako kūriniai konstruojami pasitelkiant skirtingas išraiškos priemones – nuo diatonikos ir natūralaus garsaeilio iki mikrointervalinių struktūrų, nuo triukšmų iki paukščių balsų, nuo Indijos ritmų iki simultaninio skirtingų stilių muzikos skambėjimo. Neskubriai plėtojamą statišką muziką keičia dinamizuoti intensyvumo šuorai. Monotonijai priešinama ekstazė. Abs­trakčios muzikos kalbos potvynius ir atoslūgius suvaldo struktūrines manipuliacijas maskuojanti, tariamai iracionali logika.   Muzikologė Rūta Goštautienė rašė: „Skirtingai nuo daugelio bendraamžių, Nakas nepasuko neakademinės muzikos link. Skaitmeninės ekspansijos laikais jis pasirinko savaip radikalesnį kelią. Su naująja muzikine tikrove jį sieja pati muzikos medžiaga, inspiruota technologinės jos gamybos su šios srities manipuliacijų pėdsakais. Net ir komponuodamas akustiniams instrumentams, kompozitorius įgarsina „skaitmeninę vaizduotę“ pasitelkdamas ritminį, dinaminį, faktūrinį struktūravimą ar tiesiog intensyvindamas tembrus. Šio specifinio post-technologinio garsyno ir iš jo plėtojamų struktūrų neįmanoma medituoti. Galima tiesiog pasinerti į garsų okeaną, paklūstant abstrakčios muzikos monotonijai ir didingumui“. Rytis Mažulis Rytis Mažulis yra viena ryškiausių figūrų Lietuvos šiuolaikinėje muzikoje, atstovaujantis vadinamajai superminimalizmo krypčiai, kai repetityviniai principai praturtinami įvairiomis avangardui artimomis idėjomis. Kompozitorius patyrė stiprią Conlono Nancarrowo ir Giacinto Scelsi konceptų įtaką, rašo radikalias monistines kompozicijas, remdamasis tik kanono technika ir dažnai pasitelkdamas kompiuterius. Nors jo muzikoje esama Renesanso polifonijos reliktų, tačiau skambesio kompresija ji kartais artimesnė rokui, hiperdisonansiškumu ir mikrointervalika - Scelsi kontempliacijoms, o formos požiūriu - milžiniškoms oparto kompozicijoms, kuriose eksponuojamos labai lėtai ir nuosekliai kintančios konsteliacijos. Mažulio muzika turi gana ryškų laboratorinės kūrybos atspalvį, tačiau išlaiko akademinio korektiškumo balansą. Šarūnas Nakas Biografija Rytis Mažulis (g.1961) baigė profesoriaus Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę Lietuvos muzikos akademijoje (1983). 1988 m. už kamerinę kompoziciją "Miegas" jam buvo paskirta "Tylos" premija, 1989 m. - Lietuvos kultūros fondo premija už kamerinę ir vokalinę muziką. Nuo 1998 m. rugsėjo iki 1999 m. balandžio - kompozitoriaus stipendija Akademie Schloss Solitude Štutgarte. Dukart laimėjo prizą už geriausią vokalinį kūrinį ("ajapajapam", 2002; "Forma yra tuštuma", 2006) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse. 2004 m. kompozitorius tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu. Nuo 2006 m. Rytis Mažulis yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros vedėjas. Ryčio Mažulio kūriniai nuolat atliekami įvairiuose festivaliuose: "Nyyd" (Talinas, 1991), "Musikhøst" (Odenzė, 1992), "Deutschlandfunk" (Kelnas, 1992), "Prahos pavasaris" (1995), Norrtelje kamerinės muzikos festivalyje (1995), "De Suite Muziekweek" (Amsterdamas, 1995), "Minimalisms" (Berlynas, 1998), "Klang Raum" (Štutgartas, 1998), "53. Arbeitstagung von Institut für neue Musik und Musikerziehung" (Darmštatas, 1999), "MaerzMusik" (Berlynas, 2003), "Melos-Ethos" (Bratislava, 2005), Huddersfieldo šiuolaikinės muzikos festivalyje (2006, 2007), "Images Sonores" (Lježas, 2007), ISCM Pasaulio muzikos dienose (Vilnius, 2008), taip pat koncertuose Varšuvoje, Gdanske, Diuseldorfe, meno akademijoje Schloss Solitude Štutgarte (1994, 1999), Queen Elizabeth Hall Londone (1995). Visai Ryčio Mažulio kūrybai būdinga ypatinga stilistinė švara, muzikinio audinio vientisumas ir simetrija, grindžiama kontrapunktine (dažniausiai kanonine) technika, koncentriškos, "ratų" pavidalo kūrinių formos. Natūralu, kad tokia kūrybos kryptis reikalauja pasitelkti ir atitinkamas kūrinių sudėtis, kad būtų išgautas homogeniškas ir "kristališkas" skambesys. Todėl Rytis Mažulis daugiausiai rašo muziką lygių balsų arba klavišinių instrumentų ansambliams; pastarieji kūriniai būna atliekami gyvai arba realizuojami kompiuteriu, traktuojant jį kaip savotišką "superfortepijoną". Kai kuriuose kūriniuose išnaudojamos ir specifinės kompiuterių galimybės, ko neįmanoma pasiekti atliekant muziką įprastais instrumentais. Pavyzdžiui, kompozicijoje "Palindromas" girdime mikrochromatines garso aukščio gradacijas (ketvirtatonius, aštuntatonius) bei nestandartinius ritminių verčių padalijimus ar skirtingų tempų vienalaikį pulsavimą. "Grynojo proto klavyro" taip pat neįmanoma atlikti gyvai dėl to, kad čia prireiktų bent jau 24 fortepijonų ansamblio. Abu šie opusai ne tik atspindi idealaus stiliaus grynumo bei kompozicijos visumos integralumo tendencijas, bet ir parodo, kaip vien muzikinėmis priemonėmis, nesigriebiant aliuzijų į kokias nors kitas meno ar tikrovės sritis, gali būti perteikiamas subtilus humoras. Nomeda Valančiūtė Nuotrauka: Rūta Andrijauskaitė Griežtai apskaičiuota Nomedos Valančiūtės muzika vis dėlto nėra technologinės prigimties. Jos kompozicijos remiasi tam tikrais sunkiai paaiškinamais kūrybiniais impulsais, kurie vėliau bręsta per metodišką darbą su garso medžiaga, kol įgauna tikslią, nugludintą formą. Valančiūtės minimalistinė kalba tam tikru atžvilgiu yra artima viduramžių izoritminėms technikoms bei XX amžiaus repetityvinės muzikos principams. Įdėmesnis žvilgsnis į kompozitorės kūrinius ir jų idėjines paskatas suteikia galimybę stebėti tam tikrų vidinių priešpriešų pusiausvyrą: atvirą emociją ir jos nuslopinimą bekompromisiškai griežtomis struktūromis; krištolinį skaidrumą ir sąmoningą "grožio" vengimą (naudojant disonansus, specialiai "išderintą" preparuoto fortepijono garsą); "grynosios muzikos" adeptės pozą ir kartu įvairiamatį jos muzikos vaizdingumą, jos savotišką teatrinę ekspresiją bei tam tikrą "saldžiakartį" šios kompozitorės muzikos aromatą. Biografija Nomeda Valančiūtė (g. 1961) 1979-1984 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasėje. Kompozitorė yra trijų S.Šimkaus premijų už chorinius kūrinius laureatė (1991, 1992, 1994), Lietuvos muzikos fondo Kamerinių kūrinių konkursų laureatė (1996, 1998, 2001). 2001 m. gavo Brandenburgo žemės stipendiją kūrybiniam darbui meninininkų namuose Schloss Wiepersdorf (Vokietija), 2002 m. - Vokietijos kultūros fondo stipendiją kūrybiniam darbui menininkų namuose Lukas (Ahrenshoop, Vokietija), 2003 m. - Šlezvigo-Holšteino žemės stipendiją kūrybiniam darbui menininkų namuose Eckernförde (Vokietija). Kompozitorės kūriniai atlikti festivalyje "A*Devantgarde" Miunchene (1993), IX Tarptautiniame muzikos festivalyje Heidelberge (1994), tarptautiniame kompozitorių forume Cottbuse (1994), ISMC Pasaulio muzikos dienose Stokholme (1994), festivalyje "Cottbuser Musikherbst" (2000, 2001), "MaerzMusik" Berlyne (2003), kituose festivaliuose Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Danijoje, Ispanijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Suomijoje, Rusijoje, Latvijoje, Lietuvoje.   Nomeda Valančiūtė priklauso po "naujųjų romantikų" atėjusiai "mašinistų" kartai. Pirmas atkreipęs dėmesį kompozitorės opusas buvo "Narcizas" paruoštam fortepijonui ir klavesinui (1986), kuriame išryškėjo autorės pozicija: pasak jos pačios, "kūryba - tai ne saviraiška, o išraiška". Nomedos Valančiūtės stilius iki dabar gana vientisas. Dažniausiai kompozitorė renkasi efektyvias, nors gana saikingas išraiškos priemones: kūrinį plėtoja repetityviniu būdu, pagal tam tikrą dramaturginę liniją nežymiai keisdama kartojamą muzikinę medžiagą arba tiesiog kartodama vieną ar kelis aštrius akordus, juos atskirdama pauzėmis. "Gludinimas, kruopštumas, rafinuotumas - man tai nesvetima; manyčiau, jog čia yra kūrybos jėga. Būtinai reikia įpūsti dvasią ir suteikti medžiagai racionalią formą. Man įdomu būti meistru, ne tik emocijų reiškėja", - sako kompozitorė.   Ostinatinio kartojimo pomėgis žymi visą Nomedos Valančiūtės kūrybą. Pasikartojančios ritminės formulės kuria savitą atmosferą ir padeda statiškoje panoramoje įvertinti kiekvieną dinaminį blyksnį. Pagrindinė kūrinio mintis dažnai auginama palaipsniui iki dinaminio lūžio. Nomedos Valančiūtės muzikos išraiška stipri, neretai aštroka, kūriniai nušlifuoti iki "blizgesio". Kompozitorė teigia, kad jai "artimas stilius, kuriame daugiau asketiškumo. Nemėgstu nieko, kas perkrauta". Todėl jos muzika nėra dekoratyvi ir net programinių elementų turinčiuose kūriniuose į pirmą vietą iškyla išraiškos jėga, atrenkant tik tai, kas esminga. Ričardas Kabelis Nuotrauka: Edward Ussel Ričardas Kabelis jau daugiau nei 15 metų gyvenantis Štutgarte, Vokietijoje, turbūt yra paslaptingiausia lietuvių muzikos figūra. Ypatingas asketizmas, būdingas daugeliui jo kompozicijų, atrodytų išplaukia ir tam tikrų kompozitoriaus naudojamų formalių procedūrų, tokių, kaip skrupulinga muzikinės medžiagos redukcija. Keli jo kūriniai remiasi vienintelio izoliuoto muzikinio parametro (ritmo, harmonijos ar tembro) ekspozicija, eliminuojant kitus parametrus. 10-ojo dešimtmečio pradžioje kompozitorius iš pagrindų nėrė į mikrotoninės muzikos subtilybes bei ėmėsi ritminio išdėstymo galvosūkių. Sunkiai ausimi pagaunami jo kompozicijų tembro, mikrointervalų ir akustinio intensyvumo pokyčiai panardina susikoncentravusius klausytojus į begalinį erdvės / laiko kontinuumą. Biografija Ričardas Kabelis (g. 1957) 1982 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją, prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1983-1987 m. stažavo ir studijavo šios akademijos aspirantūroje, 1987-1990 m. ten pat dėstė instrumentuotę. 1989 m. už teorinį darbą "Tembrų dinamika XX a. orkestro kūriniuose" įgijo humanitarinių mokslų daktaro vardą. 1990-1992 m., gavęs Vokietijos akademinio mokslo mainų tarybos (DAAD) stipendiją, išvyko į Vokietiją studijuoti kompiuterinės ir elektroninės muzikos. 1990 m. dalyvavo tarptautiniuose naujosios muzikos kursuose Darmštate. 1991 m. laimėjo Bosvilio (Šveicarija) "Stille Musik" premiją už "Invariacijas" styginių kvartetui. Nuo 1991 m. skaitė paskaitas Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos muzikos akademijose ir universitetuose. 1993-1995 m. gavo meno akademijos Schloss Solitude valstybinę stipendiją, 1996 m. - DAAD stipendiją (antrą kartą). 1993 m. laimėjo Baden-Viūrtembergo mokslo premiją už kompozicijos specialybės programą "Kompiuterinės ir elektroninės priemonės kompozicijoje", 1995 m. - Vokietijos Mokslo ir investicijų fondo premiją už teorinį projektą "Kompiuterinė elektronika muzikos moksle ir kompozicijoje" elektroninės muzikos studijos įkūrimui Lietuvos muzikos akademijoje. Yra paskelbęs teorinių darbų instrumentuotės bei mikrodimensinės muzikinės medžiagos kompiuterinio struktūravimo klausimais. Ričardo Kabelio muzika nuolat atliekama įvairiuose Lietuvos ir užsienio šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Jo kompozicijos dažniausiai itin asketiškos, pasižyminčios bekompromisiška muzikinės medžiagos redukcija, tam tikrų izoliuotų jos parametrų (ritmo, tembro, intervalinės ar akordinės struktūros bei pan.) eksponavimu. Įprastą muzikinio laiko tėkmę čia keičia nežymi akustinio intensyvumo kaita, įvairiausi mikrodimensinių garso gelmių tyrinėjimai. Dėl šio savotiško "muzikinio konceptualizmo" Ričardą Kabelį galima laikyti vienu iš radikaliausių šiuolaikinės lietuvių muzikos atstovų. Gintaras Sodeika Nuotrauka: Arūnas Baltėnas Gintaras Sodeika geriausiai yra žinomas kaip muzikos teatrui kompozitorius. Kūrybinio kelio pradžioje Sodeikos kūryba buvo gana nekonvencionali - hepeningai, garso instaliacijos, instrumentinio teatro kompozicijos. Jo koncertinė muzika taip pat išsiskiria tam tikru teatriškumu, nuorodomis į populiarios muzikos kultūrą. Pats kompozitorius savo paskutiniųjų metų kūrybą apibūdina kaip 'akademinį techno' - keistą tradicinių muzikos vertybių ir naujųjų technologijų derinį. Sodeikos kūriniai dažnai savyje suderina minimalizmo ir džiazo elementus, jiems nestinga įmantraus humoro ir saviironijos. Biografija Gintaras Sodeika (g.1961) baigė Lietuvos muzikos akademiją, prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę (1986). Dailininkų grupės "Žalias lapas" narys ir parodų dalyvis. Trijų hepeningų festivalių AN-88, AN-89 ir NI-90 sumanytojas ir kuratorius. Nuo 1990 m. dirba kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu, sukūrė muziką beveik visiems šio režisieriaus spektakliams. Kuria "garso dizainą" netradicinei aplinkai, vaizduojamojo meno pristatymams. Gintaro Sodeikos kūriniai skambėjo Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Anglijoje, JAV, Kanadoje. Kaip geriausias sezono teatro kompozitorius, jis yra gavęs Kristoforo (1998) bei Auksinio scenos kryžiaus (2006) apdovanojimus. 1999-2003 m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas, 2000-2006 m. - Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos prezidentas, 2003-2008 m. - Lietuvos kultūros viceministras. Šiuo metu Gintaras Sodeika yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos elektroninės muzikos studijos vedėjas. Visą Sodeikos kūrybą būtų galima apibendrintai suskirstyti į tris kategorijas. Pirmoji - įvairi "nekonvencionali" kūryba, tokia kaip hepeningai, garsinės instaliacijos, instrumentinio teatro žanro kūriniai ir pan. Čia kompozitorius daugiausia reiškėsi devintajame dešimtmetyje, o iš šios srities jo darbų labiausiai pagarsėjo "Baza Gaza" - vyksmas garso ir vaizdo juostoms bei kvapams, anuomet (1988) sukėlęs daug ir įvairių, gan kontroversiškų reakcijų. Visai natūralus atrodo kompozitoriaus perėjimas nuo šitokio pobūdžio kūrybinės veiklos prie muzikos dramos spektakliams. Režisieriaus Oskaro Koršunovo ir kompozitoriaus Gintaro Sodeikos glaudaus ir ilgalaikio bendradarbiavimo rezultatas - unikalus muzikos vaidmuo jų spektakliuose: muzikos ten visuomet daug, ji aktyviai kreipia spektaklio dramaturginę eigą, modeliuoja ją pagal savus, vidinius muzikinių formų dėsningumus. Dar viena Gintaro Sodeikos kūrybos sritis - tai "konvencionali" kamerinė, vokalinė, chorinė, simfoninė muzika. Čia taip pat nestinga nei savito "teatrališkumo", nei kūrybiškų sąsajų su moderniąja popkultūra. Antai vienas iš dažniausiai tiek Lietuvos, tiek užsienio koncertų salėse skambančių jo kūrinių - "Garso ontologija Nr.2" dviem fortepijonams - tai intriguojanti techno muzikos stilizacija tradiciniams instrumentams ir tradicinei koncertinei aplinkai. Koncertinę Sodeikos kūrybos kryptį pratęsia kompozicijos su minimalizmo ir džiazo elementais (tokios kaip "Tremors" dešimčiai instrumentų), kur humoras ir žaismingumas dažnai dera su savotišku griežtu, atšiauriu skambesiu - tai vienas iš paradoksų, apskritai būdingų visai šio autoriaus muzikai. Dabarties muzika. Šiuo metu LKS vienija 104 kompozitorius ir 65 muzikologus. Dabarties kompozitoriai: vyresnioji karta, vidurinioji karta, jaunoji karta. Vyresnioji karta. Tai kompozitoriai Vytautas Barkauskas, V.Laurušas, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Osvaldas Balakauskas ir Anatolijus Šenderovas. Gimę ketvirtąjį dešimtmetį, debiutavę aštuntojo dešimtmečio viduryje, jie pasuko lietuvių muziką 8 –tojo dešimtmečio pradžioje naujais keliais - suaktyvėjo individualių kūrybinių stilių, taip pat netradicinių komponavimo bei atlikimo būdų paieška. Polinkis į epinius didelės apimties kūrinius, masyvų didelių orkestrų skambesį slopo, vis daugiau muzikos buvo rašoma nedideliems kameriniams ansambliams. Skirtingai nuo anksčiau parašytų perkrautos faktūros ir ekspresijos kūrinių, pradėjo dominuoti minimalizmo ir naujojo paprastumo tendencijos.   Vytautas Barkauskas (g.1931), baigęs matematikos ir kompozicijos studijas, buvo vienas aktyviausių avangardo šalininkų Lietuvoje. Patyręs Krzysztofo Pendereckio, Witoldo Lutosławskio, György Ligeti įtaką, kompozitorius drąsiai nėrė į būtinų Vakarų muzikinio modernizmo atributų tyrinėjimą, nuo serijinės technikos, aleatorikos iki koliažo. Vėliau kompozitorius atsitraukė nuo radikalaus avangardizmo ir pasuko intuityvumo bei ekspresijos  link. Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios kompozitorius rašo labiau konvencionalias koncertiškas, puikiai subalansuotas kompozicijas, kurias mėgsta daugelis Lietuvos bei užsienio atlikėjų.     Broniaus Kutavičiaus (g.1932) kūryba išsiskiria unikalia laiko ir erdvės traktuote. Kompozitorius Lietuvos muzikoje yra laikomas minimalizmo pranašu (kai kas Kutavičiaus minimalizmą vadina 'ekspresyviuoju' arba 'rituališkuoju'). Kompozitorius ypatingą dėmesį skiria muzikos organizacijai erdvėje, atlikėjų sustatymui ir judėjimui, jis siekia į savo muzikinius procesus įtraukti ir klausytoją. Šios tendencijos pradėjo ryškėti Kutavičiaus "Panteistinėje oratorijoje", pirmojoje iš panašių oratorijų serijos, vėliau buvo parašytos "Iš jotvingių akmens", "Paskutinės pagonių apeigos", "Pasaulio medis". Visos jos yra labai teatriškos, lyg senųjų liaudies ritualų ir ceremonijų rekonstrukcijos. Naudojami archaiški liaudies instrumentai ir net 'skambantys objektai' (akmenys, vinys ir t.t.), muzikinė medžiaga redukuojama iki elementarių archetipinių motyvų, į pirmą planą yra iškeliamas nepaliaujamas hipnotizuojantis ritmas.   Felikso Bajoro (g.1934) kūryba rodo kitokį, tačiau taip pat artimą ryšį su liaudies muzika. Jo kūriniai yra tradiciškesni ir intuityvesni. Kartais Bajoro kūryba yra siejama su 'naujuoju folklorizmu', nors čia nėra liaudies muzikos rekonstrukcijų ar stilizacijų. Kompozitoriaus įsitikinimu liaudies muzika ir šiuolaikiškos komponavimo technikos turėtų harmoningai koegzistuoti. Todėl jo kūriniuose, šalia liaudies muzikos, galima aptikti įvairių stilių -neoromantizmo, ekspresionizmo, neoklasicizmo, kartais ir populiariosios muzikos -pėdsakų. Bajoro kūriniai išsiskiria organišku melodinės linijos plėtojimu, kurioje galima išgirsti šnekamosios kalbos intonacijų; melodijos artimos liaudiškoms, jose išlaikoma specifinė laisvo ritmo liaudiška atlikimo maniera su daugybe reikšmingų pauzių.   Osvaldo Balakausko (g.1937) muzika bei kūrybinė filosofija yra visiškai kitokia. Jis yra vienas iš nedaugelio lietuvių kompozitorių (kartu su Juzeliūnu), kuris išplėtojo savo unikalią ir precizišką kompozicinę sistemą. Kompozitorius savo techniką pavadino "dodekatonika", ji galėtų būti apibūdinta kaip naujų tonacinių ryšių formavimas bei plėtojimas griežtų serijinių struktūrų ribose. Kompozitorius naudoja savo paties išrastus garsaeilius, nuo vieno garso 'monotonikos' iki 12 garsų 'dodekatonikos', kartu su griežtai apskaičiuotomis ritminėmis progresijomis. Nepaisant to, Balakauskas visuomet sugeba į savo griežtas matematines struktūras įpūsti tam tikrą atpažįstamą stilistinį aromatą, jos gali paradoksliai skambėti kaip neoromantinė, impresionistinė muzika ar džiazas. Gausioje Balakausko kūryboje dominuoja instrumentinė muzika - simfonijos, koncertai, orkestriniai kūriniai ar muzika įvairiems kameriniams ansambliams - kuri išsiskiria intelekto ir elegancijos sinergija.   Lietuvos žydo kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo (g.1945) kūryba yra nuosaikiai moderni. Kompozitorius naudoja serijinę techniką, taip pat aleatorikos bei polistilistikos elementus; savo kūryboje mėgsta naudoti ryškius tembrinius ir dinaminius kontrastus. Kai kuriuose kūriniuose yra ypatingai akcentuojama emocinė ekspresija, garso spalva ir efektai. 10-ojo dešimtmečio pradžioje, Šenderovui labiau įsigilinus į žydų muzikos bei kultūros palikimą, kompozitoriaus kūrybinis stilius pakito. Šio laikotarpio kūriniuose dažnai naudojami Senojo Testamento tekstai, o melodijos primena senąją žydų muziką bei tradicines Lietuvos žydų giesmes. Vidurinioji karta. Tai taip vadinamieji neoromantikai ir mašinistai. Neoromantikai – tai kompozitoriai, gimę 6 –tą dešimtmetį, debiutavę 8-tojo dešimtmečio pabaigoje ir vienaip ar kitaip patyrę B.Kutavičiaus įtaką. Tai Onutė Narbutaitė, Algirdas Martinaitis, Vidmantas Bartulis ir Mindaugas Urbaitis. Jų kūryba pasižymi labiau 'literatūrinėmis' neoromantinėmis inspiracijomis, lyriniu kameriniu minimalizmu: archaiškos liaudies muzikos motyvais, eufonija, melodiniu bei ritminiu paprastumu. Iš to kylanti nostalgiška introspektyvi nuotaika turi nemažai sąsajų su Kutavičiumi. Didžioji dalis ankstyvųjų Algirdo Martinaičio (g.1950) opusų sudaro "Gyvosios gamtos knygos" ciklą. Šiame kamerinių kompozicijų cikle (tokių kaip "Paskutiniųjų sodų muzika", "Rojaus paukščiai", "Gyvojo vandens klavyras"), tikra visos šios kompozitorių kartos emblema tapo kantata "Cantus ad futurum" (Giesmė ateičiai). "Pradžios ir pabaigos knyga", antrasis Martinaičio kamerinių kūrinių ciklas, yra visai kitoks: tai didžiulė apokaliptinė eschatologinė panorama, vaizduojanti dramatiškas individo pastangas išlikti ir išsaugoti savo tikėjimą totalaus blogio, kančių ir absurdo apsuptyje. Kita Martinaičio kūrybos kryptis - tai tradiciškesnė religinė chorinė kūryba, Arvo Pärto ar Johno Tavenero stiliuje.   Mindaugas Urbaitis (g.1952) savo laiku buvo vienas radikaliausių minimalistų Lietuvoje, keldavęs skandalus savo ištęstomis kompozicijomis, kurios buvo paremtos nuolatiniu, atrodytų, mažai kintančios medžiagos kartojimu (tokiomis kaip valandos trukmės Trio trims melodiniams instrumentams). Tai liudija tiesioginę ankstyvojo Amerikos minimalizmo įtaką. To laikotarpio Urbaičio kūriniams būdingas ypatingas racionalumas, integralumas ir grynumas, kuris galėtų būti lyginamas su tam tikrai ornamentais ar geometrinėmis abstrakcijomis. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jo muzikinė kalba tapo mažiau asketiška, kompozitorius savo kompozicijas ėmė konstruoti pasiremdamas tam tikrais atpažįstamais praeities kompozitorių (Bacho, Mozarto, Brahmso, Brucknerio, Wagnerio, Piazzolos) muzikos motyvais. Kompozitorius pats tokį komponavimo metodą vadina "re-kompozicija" arba "recycling".   Vidmantas Bartulis (g.1954) savo kūrybinėje karjeroje skersai perėjo daugybę įvairiausių kūrybos sferų, manevruodamas tarp intymių kamerinių kompozicijų ir milžiniškų hepeningų, akademinės ir populiarios kultūros, religinės muzikos ir absurdo teatro. Muzikantai su keistomis kaukėmis, siurealistinis reginys, keisti kvapai, gąsdinančios elektroninių garsų lavinos, radijo triukšmai, mikrofonų bumbsėjimai, fejerverkai, cirko numeriai, laidotuvių apeigų atkartojimas - visa tai galima išgirsti ir pamatyti Bartulio 'instrumentinio teatro' kompozicijose. Kartais kompozitorius pats pasirodo scenoje ir atlieka vieną svarbesnių vaidmenų, kaip savo kamerinėje operoje "Pamoka" (pagal Ionesco pjesę), kurioje teatriškai diriguoja dainuojantiems aktoriams ir savo keistam virtualiam orkestrui.  Onutės Narbutaitės (g.1956) kūryba išsiskira subtilia niuansuote ir rafinuotu santūrumu. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios 'tylos', 'atminties', 'užmaršties' įvaizdžiai buvo ryškūs Narbutaitės muzikoje, kaip ir jos ankstyvųjų kūrinių pavadinimuose. 9-ajame dešimtmetyje susiformavo jos muzikinė kalba - linearios faktūros, neskubrios tėkmės, nugrimzdusi minorinėse intonacijose. Savo muzikoje kompozitorė geba derinti įvairias priešpriešas - emociją ir santūrumą, spontaniškumą ir konstruktyvią logiką, fragmentiškumą ir išbaigtumą, dabartį ir praeitį. Apskritai Narbutaitės muzika gali būti apibūdinama kaip intelektuali lyrika su nuorodomis į literatūrą ir vaizduojamuosius menus. „Mašinistai“.Tai kompozitoriai Ričardas Kabelis (g.1957), Rytis Mažulis (g.1961), Nomeda Valančiūtė (g.1961), Gintaras Sodeika (g.1961) bei Šarūnas Nakas (g.1962), gimę 7 – tąjį dešimtmetį ir debiutavę 9-ojo dešimtečio viduryje, vienaip ar kitaip patyrę O.Balakausko įtaką. Šie kompozitoriai atmetė romantinę lyriką, spontanišką komponavimo būdą, aliuzijas į literatūrą ar gamtą, kurių buvo pilna pirmtakų kūryboje, ir adaptavo 'grynos' muzikos ir 'gryno' garso estetiką. Taigi jų muzika yra žymiai rūstesnė bei itin formalizuota - čia galima aptikti tam tikrą Balakausko įtaką šiai kompozitorių kartai. Ištikimybė sisteminiams komponavimo principams reiškiasi ir per formų įvairovę - nuo senosios moteto technikos iki struktūrinių principų artimų amerikietiškajam minimalizmui. Nepaliaujamas minimalistinis trumpų motyvų kartojimas suteikia kompozicijoms mechanišką, „mašinistinį“ ir aštrų, kartais net agresyvų skambesį. Ypatingas dėmesys yra teikiamas garso praturtinimui elektroninėmis priemonėmis, netipiniu instrumentų grupavimu ar neįprastais garso išgavimo būdais. Be to išorinis šios kartos muzikos asketizmas dažnai nekliudo šios muzikos žaismingumui, grotesko ar parodijos elementams.   Ričardas Kabelis (g.1957) turbūt yra paslaptingiausia lietuvių muzikos figūra. Ypatingas asketizmas, būdingas daugeliui jo kompozicijų, atrodytų išplaukia ir tam tikrų kompozitoriaus naudojamų formalių procedūrų, tokių, kaip skrupulinga muzikinės medžiagos redukcija. Keli jo kūriniai remiasi vienintelio izoliuoto muzikinio parametro (ritmo, harmonijos ar tembro) ekspozicija, eliminuojant kitus parametrus. 10-ojo dešimtmečio pradžioje kompozitorius iš pagrindų nėrė į mikrotoninės muzikos subtilybes bei ėmėsi ritminio išdėstymo galvosūkių. Sunkiai ausimi pagaunami jo kompozicijų tembro, mikrointervalų ir akustinio intensyvumo pokyčiai panardina susikoncentravusius klausytojus į begalinį erdvės / laiko kontinuumą.   Ryčio Mažulio (g.1961) kūryba išsiskiria ypatingu stilistiniu grynumu, integralumu bei muzikinės tekstūros, besiremiančios kontrapunktine technika (daugiausia kanonu) simetrija. Struktūrinį jo muzikos izomerizmą ir homogeniškumą lemia kompozitoriaus bandymai surasti matematinius bei fizikinius laiko, erdvės ir garso ryšius. Pagal šią minimalistinę koncepciją kompozitorius pasirenka identiškų instrumentų ar balsų derinius, o jo kūrinių ekspresija svyruoja nuo 'eterinių' vokalinių kompozicijų iki monstriškų hiperkanonų kompiuteriniam fortepijonui. Kaip ir Kabelis, Mažulis taip pat domisi mikrointervalais bei vienalaike įvairių matematiškai apskaičiuotų tempų pulsacija. Kiek labiau priimtina nepatyrusiems klausytojams, Mažulio muzika įtraukia juos į ilgalaikį ciklinį judėjimą, beveik nekintantį laike ir erdvėje.   Griežtai apskaičiuota Nomedos Valančiūtės (b.1961) muzika yra visai ne technologinės prigimties. Jos kompozicijos remiasi tam tikrais sunkiai paaiškinamais kūrybiniais impulsais, kurie vėliau bręsta per metodišką darbą su garso medžiaga, kol įgauna tikslią, nugludintą formą. Valančiūtės minimalistinė kalba tam tikra prasme yra artima viduramžių izoritminėms technikoms. Įdėmesnis žvilgsnis į kompozitorės kūrinius ir jų idėjines paskatas suteikia galimybę stebėti tam tikrų vidinių priešpriešų balansą: atvirą emociją ir jos nuslopinimą bekompromisiškai griežtomis struktūromis; krištolinį skaidrumą ir sąmoningą 'grožio' vengimą (naudojant disonansus, specialiai 'išderintą' preparuoto fortepijono garsą); 'grynosios muzikos' adeptės pozą bei įvairiamatį jos muzikos vaizdingumą, jos keistą teatrinę ekspresiją bei tam tikrą  'saldžiakartį' aromatą.   Gintaras Sodeika (g.1961) geriausiai yra žinoma kaip muzikos teatrui kompozitorius. Kūrybinio kelio pradžioje Sodeikos kūryba buvo gana nekonvencionali - hepeningai, garso instaliacijos, instrumentinio teatro kompozicijos. Jo koncertinė muzika taip pat išsiskiria tam tikru teatriškumu, nuorodomis į populiarios muzikos kultūrą. Pats kompozitorius savo paskutiniųjų metų kūrybą apibūdina kaip 'akademinį techno' - keistą tradicinių muzikos vertybių ir naujųjų technologijų derinį. Sodeikos kūriniai dažnai savyje suderina minimalizmo ir džiazo elementus, jiems nestinga įmantraus humoro ir saviironijos.   Šarūnas Nakas (g.1962) yra vienas radikaliausių lietuvių kompozitorių. Kartais jo muzikos kalba priartėja prie hiperkompleksiškumo standartų, paskutiniaisiais dešimtmečiais ištobulintų Vakarų muzikoje. Pirmą kartą vietinės muzikos bendruomenės dėmesį Nakas atkreipė 1985 metais savo elektroakustinėmis kompozicijomis "Merz-machine" ir "Vox-machine". Būtent šių kūrinių (kurie buvo taip pat tam tikras homage vokiečių Merz menininkui Kurtui Schwittersui) bei Ryčio Mažulio "Čiauškančios mašinos" dėka Šarūnas Nakas ir jo bendraamžiai buvo muzikos kritikų pavadinti 'mašinistais'. Daugelis Nako kūrinių išsiskiria didžiulėmis garso masėmis, koncentruota energija ir ilgai trunkančia įtampa. Kompozitorius ypatingą dėmesį teikia garso spalvai, naudoja neįprastas instrumentų sudėtis, derinimus, artikuliaciją, garsą transformuoja elektronikos pagalba bei naudoja skaitmeninį programavimą. Jaunoji karta. Iš dabartinių aktyviausių ir įdomiausių jaunųjų Lietuvos kompozitorių reikia minėti Ramintą Šerkšnytę, Vytautą V. Jurgutį, Ramūną Motiekaitį, Marių Baranauską, Justę Janulytę. Ramintos Šerkšnytės (g.1975) kūryboje dominuoja neoromantinė muzikos kalba, kartais praturtinama minimalizmo ir džiazo elementais. Daugelis jos orkestrinių ir kamerinių kūrinių yra lyg spalvingi garsovaizdžiai, įkvėpti gamtos refleksijos.  Vytautas V. Jurgutis (g.1976), A.Jasenka yra vieni iš pažangiausių Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjų, įvaldę sudėtingas garso programavimo technikas ir dažnai savo elektroninių kūrinių atlikimus papildantys kompiuteriu valdomomis videoprojekcijomis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!