Pokario rezistencijos kova Lietuvoje

Įvadas Sovietines okupacijas lydė­jo Lietuvos aneksija, arba inkorporavimas į Sovietų Sąjungą, ir pasipriešinimas tam. Inkorporavimas buvo visokeriopas: oku­pacija, suklastotas „teisinis" būdas, priimant žinomai neteisėtus aktus, ir dvasinis inkor­poravimas, kuris truko ilgus dešimtmečius, stengiantis iš Lietuvos padaryti Sovietiją, o iš Lietuvos žmonių- „sovietus".1 Lietuvos pasipriešinimo istorijoje pir­miausia kalbėtina apie pogrindinį ir ginkluo­tą pasipriešinimą, apie visas organizacines jo struktūras, ideologiją, tikslų pagrindimą ir karinės valdžios struktūrų kūrimą. Pasipriešinimą reikia vertinti ir politikos bei diplomatijos aspektu. Užsienio šalyse veikė Lietuvos diplomatija, einanti Vyriau­sybės išeivijoje funkcijas. Šis politinis ir di­plomatinis pasipriešinimas siejasi su vidu­je, okupuotoje Lietuvoje, bręstančiu, čia or­ganizuojamu ir kylančiu pasipriešinimu. Ar tai būtų Birželio sukilimas, ar vokiečių oku­pacijos metų pogrindis ir Vyriausiojo Lietu­vos Išlaisvinimo Komiteto susikūrimas, jo akcijos bei pasirengimas priešintis antrajai sovietų okupacijai, - iš to viso kilo ir ilgas priešinimasis, kaip tikras gynimosi karas prieš Rytų atėjūnus, ko nebuvo 1940, bet bu­vo paskui. 1. Rezistencijos pradžia ir esmė Kai kalbame apie Lietuvos ginkluotojo pa­sipriešinimo, arba rezistencija, pirmiausia galvojame apie laiką ir Lietuvos laisvei priešiškas jėgas, kurioms Lietuvos piliečiai ir patriotai priešinosi. Tas laikas pra­sideda jau 1939, ir nebūtinai nuo pirmos dienos yra priešinamasi ginklu. Buvo mėgi­nama priešintis politiškai, išgelbėti Lietuvos piliečius ir Lietuvos įstaigas jau net iš 1939 pavasarį užimamo Klaipėdos krašto; po to ėjo pasirengimas nujaučiamiems blogiems įvy­kiams, kai į Lietuvą buvo įvedama sovietų kariuomenė, kol kas dar bazėse. Jau 1939-ieji yra lemtingi prievartos ir dar neginkluoto pa­sipriešinimo tai prievartai, veikiau pasiren­gimo, telkimosi metai. O 1940-ieji - sovie­tų kariuomenės įžengimas per Lietuvos sie­ną - iškart buvo pažymėti krauju. Priešui peržengiant sieną, buvo nužudyti mažiausiai du žmonės, pareigūnas ir civilis, sovietams užsimojus labai žiauriems veiksmams. Trėmimai ir žudymai, ši sovietinė praktika, į Lietuva atėjo su Raudonąja armija. Nuo 1940-ųjų metų Lietuvoje buvo trys okupacijos: dvi Sovietų Sąjungos, o tarp jų - nacionalsocialistų Vokietijos okupacija, vi­sa tai vykstant Antrajam pasauliniam karui, kurį ir pradėjo tarpusavyje susitarusios abi anos valstybės. Sovietines okupacijas lydė­jo Lietuvos aneksija, arba inkorporavimas į Sovietų Sąjungą, ir pasipriešinimas tam. Inkorporavimas buvo visokeriopas: oku­pacija, suklastotas „teisinis" būdas, priimant žinomai neteisėtus aktus, ir dvasinis inkor­poravimas, kuris truko ilgus dešimtmečius, stengiantis iš Lietuvos padaryti Sovietiją, o iš Lietuvos žmonių- „sovietus".2 Lietuvos pasipriešinimo istorijoje pir­miausia kalbėtina apie pogrindinį ir ginkluo­tą pasipriešinimą, apie visas organizacines jo struktūras, ideologiją, tikslų pagrindimą ir karinės valdžios struktūrų kūrimą. Pasipriešinimą reikia vertinti ir politikos bei diplomatijos aspektu. Užsienio šalyse veikė Lietuvos diplomatija, einanti Vyriau­sybės išeivijoje funkcijas. Šis politinis ir di­plomatinis pasipriešinimas siejasi su vidu­je, okupuotoje Lietuvoje, bręstančiu, čia or­ganizuojamu ir kylančiu pasipriešinimu. Ar tai būtų Birželio sukilimas, ar vokiečių oku­pacijos metų pogrindis ir Vyriausiojo Lietu­vos Išlaisvinimo Komiteto susikūrimas, jo akcijos bei pasirengimas priešintis antrajai sovietų okupacijai, - iš to viso kilo ir ilgas priešinimasis, kaip tikras gynimosi karas prieš Rytų atėjūnus, ko nebuvo 1940, bet bu­vo paskui. 2. Trečioji okupacija Pokario rezistencija yra skirstoma į tris etapus. Pirmasis - masi­nis, prasidėjęs Trakų apskrityje dar 1944 metais liepos mėnesį, kai sovietinė armija vėl sugrįžo į mūsų kraštą, ir tesėsi iki 1947 metų vasaros; antrasis buvojau išblėsusio pasipriešinimo po NKVD sėkmingų operacijų J. Markulio (Erelio), Griežto ir kitų išdavikų prasiskverbimo į rezistencijos širdį įvykių, po didelių išdavysčių, suėmimų, kai parti­zanu būriai buvo išblaškyti. Trečiasis tesėsi iki pat 1953 metų, tačiau kovojo tik pavieniai patriotai. Šiame etape buvo bereikalingų ir žiauriu žudynių iš nevilties, įtarumo.3 1944 metų vasarą prasidėjo šaukimai i sovietine armiją. Žmonės nėję kariauti vokiečiu pusėje, nepanoro mirti už svetimas idėjas ir sovietiniame fronte. Šimtai jaunu žmonių atsidūrė Kaugonių, Lavintu, Rumšiškių, Užgirėlio miškuose, slapstėsi savose sodybose. Dauguma besislapstančiu tuo metu dar nebuvo ginkluoti, nors jau veikė organi­zuoti partizanu būriai su ginklais, vadovybe. Dauguma lietuvių tikėjo, kad, padedant Vakarams, bus pasiekta Lietuvos Nepriklausomybė. Tačiau į mūsų žeme buvo atsiųsti baudėjų būriai. Ypač pasižymėjo Vetrovo divizijos kariai, kurie gaudė jaunus žmones. Tik nedaugelis jų buvo išsiųsti į frontą. Per 1944 metu rugpjūčio-rugsėjo mėnesius 4-oji NKVD divizija suėmė 2833 vyrus, vengiančius tarnybos armijoje.4 Vienas toks sugautu jaunų žmonių tardymo ir žudymo punktas buvo Triliškiu kaime, netoli Kaišiadorių, veikęs 1944 metais liepos-rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Į čia jaunuolius vežė iš Dzūkijos, kad niekas neieškotu tų aukų. šios akcijos privertė žmones jungtis į būrius, kuopas, imti ginklą i rankas. 1946 - 1947 metais Lietuvoje veikė devynios partizanų apygardos: Dainavos, Tauro, Jungtinė Kėstučio, Žemaičių, Didžiosios Kovos, Vyties, Trečiosios Lietuvos Laisvės Armijos, Algimanto, Vytauto. Į Didžiosios Kovos apygardą, įėjo Traku, Ukmergės, dalis Utenos, Švenčionių, Kauno apskričių. Ši apygarda susiformavo viena iš pirmųjų Lietuvoje. Darbo autoriau nuomone, vis tik reikėtų atskirai pakalbėti apie Tauro apygardą, kuri susikūrė užnemunėje,.. Ji jau 1945 metų pradžioje organizuota Geležinio Vilko dalinio suformavimu Prienų, Gudelių, Sasnavos, Balbieriškio apylinkėse. Tada pasirodė Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos (LIT) atsišaukimų, bandymu suvienyti rezistenciją. Deja, jau gegužės mėnesi NKVD pavyko šią organizaciją iššifruoti ir didesne dalį jos nariu suimti. Tada buvo įkurta nauja organizacija LPS (Lietuvos Partizanų Sąjūdis). Tauro apygardoje dirbo Juozas Lukša (Daumantas, Skirmantas), kurio knyga „Partizanai" 1990 m. išleista Lietuvoje. Štai ką jis rašo toje knygoje apie pasipriešinimo pradžią: „Tarp Kauno, Palemono, Prienų, Punios, Butrimonių, Aukštadvario ir Rumšiškių apylinkių vieno buvusio Lietuvos kariuomenės karininko iniciatyva pavyko surinkti palaidus dalinius ir jiems vadovauti. Jau 1944 m. rudenį ir iki naujų metu veikė Beržo vardu..."5 1944 m. gruodžio mėn. Beržas žuvo ir būriui vadovavo Aras. 1945 m. jame buvo apie 40 kovotoju. Tauro apygardą įėjo Marijampolės, Šakiu, Lazdijų, Vilkaviškio, Alytaus apskritys. Apygardos vadas buvo Mykolas-Jonas. Mums Tauro apygarda įžymi tuo, kad jos veiklos zonoje buvo dalis rajono vietovių: Darsūniškis, Kalviai, Viliūnai, Kruonis. „Savo pastangomis ir rūpesčiu pastatėm pora siųstuvu. Pavyko susirišti su Panevėžio, Kėdainių. Kaišiadorių, Traku. Kauno, Marijam­polės ir kai kuriu kitų apskričiu partizanų daliniais"6. Tai įvyko 1945 metų pavasarį. 1946 metais rugsėjo-lapkričio mėnesiais sudarytas „Vyriausias ginkluotų partizanu štabas", o 1947 m. sausio 12 d. įvyko partizanų vadų. suvažiavimas. Rezistencija Lietuvoje įgavo sparnus nuo pat savo veiklos pradžios iki karo pabaigos. Tada faktiškai kaime sovietinės valdžios nebuvo, veikė centralizuotas pasipriešinimas. Rezistencijos narys negalėjo iš orga­nizacijos pasitraukti tol, kol Lietuva taps Nepriklausoma. Jo priesaika buvo: „Aš... prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje vardan kritusiu broliu už Lietuvos laisve ir nepriklausomybe uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai vykdyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti mano padedą".7 Jau 1945 metų gegužės mėnesį buvo paskelbta amnestija tiems, kurie norėjo legalizuotis. Tačiau rezistencijos narys negalėjo iš organizacijos pasitraukti iki bus iškovota nepriklausomybė. Gyveni­mas darė korektyvas. Jau 1945 08 25 Suvalkų krašto partizanu suvažiavimas nutarė nedrausti partizanams pasinaudoti amnestija. Vėliau tai buvo nutarta ir kitose apygardose. 3. Partizaninio karo priežastys, prielaidos ir taktika. Išti­są dešimtmetį trukusio ginkluoto lietuvių tau­tos pasipriešinimo sovietų okupantams prie­žastys jau pakankamai išsamiai atskleistos. Pirmieji jas įvardijo išeiviai J.Brazaitis, A.Damušis, K.K.Girnius, T.Rimeikis, V.Vardys. Tai pirmosios sovietų okupacijos skaudi pa­tirtis, organizuoto antinacinio pasipriešinimo prieš bolševikus tąsa, okupantų vykdytas po­kario teroras, būtinybė gintis nuo prievartos, viltis sulaukti pagalbos iš Vakarų, patriotiz­mas, inteligentų tautinis idealizmas, auka dėl idėjos, karininkų nepasitenkinimas dėl nepasipriešinimo 1940 metų okupacijai, noras iš­vengti kalėjimo, tremties, bendradarbiavimo su okupantu, mobilizacijos į okupacinę kariuomenę. K.K.Girniaus nuomone, svarbu yra nustatyti būtinas priežastis, dėl kurių žmogus paėmė ginklą į rankas. Ne vienas atsidūrė miš­ke dėl atsitiktinės ar asmeninės dingsties, bet ne dėl to buvo aukojama gyvybė. Lietuvos ka­rininko, Jungtinės Kęstučio apygardos vado J.Kasperavičiaus teigimu, būtų „naivu ir ne­tikslu tvirtinti, kad asmeninių bėdų verčiami kovoja laisvės kovos sąjūdžio nariai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!