Konspektai

Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui

10   (1 atsiliepimai)
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 1 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 2 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 3 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 4 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 5 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 6 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 7 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 8 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 9 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 10 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 11 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 12 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 13 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 14 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 15 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 16 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 17 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 18 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 19 puslapis
Platus informacinių sistemų pasiruošimas egzaminui 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

A.   Į V A D A S     Verslas yra pagrindinė įmonių veikla rinkos ūkyje. Neatskiriama šios veiklos dalis yra verslo vadyba – verslo subjekto veiksmų planavimas, planų įgyvendinimas ir jo kontrolė. Verslo sėkmė ir nesėkmės priklauso nuo valdymo sprendimų, kurių pagrindas yra informacija. Būtent todėl ekonomikos ir vadybos specialistai turi gerai išmanyti informacijos organizavimo ir naudojimo dalykus, jie turi būti pasirengę formuoti šiuolaikišką informacinę verslo infrastruktūrą ir efektyviai joje dirbti. Aukštųjų mokyklų studijų programose, pagal kurias rengiami ekonomikos ir vadybos krypčių specialistai, vienokiais ar kitokiais pavadinimais yra dalykų, skirtų informacinių sistemų (IS) studijoms. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete informacinės sistemos studijuojamos nuo 1969 metų. Šių studijų turinys nuolat keitėsi ir keičiasi, Lietuvos ūkiui pereinant į rinką ir atsirandant naujoms galimybėms diegti pažangias informacijos ir telekomunikacijos technologijas, taikyti pasaulinio mokslo pasiekimus. Atsižvelgdami į tas permainas, taip pat įvertindami vis didėjantį IS vaidmenį versle ir suprasdami jų svarbą kuriant informacijos visuomenę, autoriai parengė šį nuotolinių studijų dalyką aukštųjų mokyklų studentams, sudėję savo per daugelį metų sukauptą dėstymo patirtį, besiremiančią kitų šalių universitetų šio dalyko studijoms išleistų vadovėlių ir mokomųjų priemonių analize, dabartine Lietuvos verslo ir informacinių sistemų situacija, pagaliau, studentų atsiliepimais. Kiekvienam ekonomistui ir vadybininkui, kiekvienam verslininkui, nepriklausomai nuo jo specializacijos ir veiklos pobūdžio, reikalingos žinios apie informacijos apdorojimą ir informacines sistemas. Mažų mažiausiai reikia įsisavinti informacinių sistemų teorijos, analizės ir projektavimo pagrindus, įgyti svarbiausių praktinių įgūdžių. Tai būtina ne tik todėl, kad ekonomistai ir vadybininkai yra pagrindiniai informacijos vartotojai. Jie turi aktyviai dalyvauti projektuojant, kuriant ir plėtojant informacinę sistemą, ją tobulinant ir modernizuojant. Be informacijos vartotojų dalyvavimo net patys geriausi informatikos specialistai nesukurs tokios sistemos, kuri visiškai tenkintų vartotojų poreikius ir atitiktų visus konkretaus valdymo objekto strateginius, taktinius ir operatyvinius tikslus, būtų orientuota į konkretaus verslo perspektyvą. Prieš šio dalyko studijas studentai jau turi būti susipažinę su informatikos pradmenimis (technine ir programine įranga), informacijos ir komunikacijos technologijomis (įskaitant duomenų bazių technologijas), matematiniais metodais ir modeliais, taikomais ekonomikoje ir vadyboje, taip pat vadybos teorija, vadybos funkcijomis, valdymo sprendimų darymu. Vadovaukimės sena kinų išmintimi: girdžiu ir pamirštu, matau ir atsimenu, darau – ir suprantu. Studijuojantiems IS reikalingi ir kiti literatūros šaltiniai – Lietuvos ir užsienio autorių parengti vadovėliai ir mokomosios priemonės. Literatūros sąraše yra nurodyti rekomenduojami leidiniai, kuriuos galima gauti Lietuvos bibliotekose, tačiau, kadangi jie nėra visiems lengvai prieinami, dalyko medžiagoje konkrečių literatūros nuorodų yra nedaug. Pirmas dalyko skyrius (B modulis) skirtas vadybos informaciniams aspektams aptarti. Jame nagrinėjami baziniai vadybos klausimai informacijos ir informacinių sistemų vartotojų požiūriu, vadybos objektai ir funkcijos susiejamos su informacija ir ja besiremiant daromais valdymo sprendimais. Tokia įžanginė dalis, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šiek tiek nutolusi nuo informacinių sistemų, reikalinga tam, kad studijuojantieji galėtų sistemiškai ir vienareikšmiai suvokti ir interpretuoti vadybą ir jos sandus, kad jiems kiekvieną kartą nereikėtų ieškoti papildomų vadybos literatūros šaltinių, kuriuose, beje, informaciniai aspektai gana dažnai yra apeinami arba nepakankamai akcentuojami. Antras skyrius (C modulis) skirtas informacinių sistemų kūrimo klausimams, taip pat pagrindinėms IS sąvokoms ir struktūroms bei funkcijoms aptarti. Gana detaliai nagrinėjami IS kūrimo principai, projektavimo metodai ir etapai. Studijų ir mokslo požiūriu labai svarbu įsisavinti bazinę informacinių sistemų sampratą, suvokti jų vietą ir vaidmenį versle ir vadyboje, suprasti sistemų dinamiką. Todėl antrame skyriuje labai koncentruotai ir tiksliai aptariamos įvairių tipų ir lygių informacinių sistemų struktūros, atskleidžiamos pagrindinės jų sudedamųjų dalių funkcijos. Informacijos vartotojams ypač svarbūs IS struktūros formavimo klausimai gvildenami trečiame skyriuje (D modulis). Iš pradžių čia nagrinėjami informacijos poreikių nustatymo klausimai. Po to aptariamas duomenų bazių organizavimas. Šis skyrius vaidina svarbų vaidmenį esmingai įsisavinant taikomųjų kompleksų ir konkrečių funkcinių uždavinių projektavimą. Nagrinėjami ne tik turto ir atsargų valdymo, darbo ir darbo apmokėjimo planavimo ir apskaitos uždaviniai, jų sprendimo pavyzdžiai, bet ir apskaitos programų paketo „KONTO“ taikymas. Praktinės užduotys padeda įsisavinti šį paketą. Informacinės ir modelinės sprendimų paramos klausimai aptariami ketvirtame skyriuje (E modulis). Informacijos vartotojo požiūriu – tai labai svarbus IS analizės aspektas: neįmanoma įsivaizduoti tolesnės verslo plėtros be aukšto valdymo sprendimų paramos lygio. Nemažiau svarbios ir tarpusavyje susijusių sprendimų derinimo problemos. Informacijos vartotojui sprendėjui (VS) labai svarbu žinoti savo santykius su kitais VS. Tik tiksliai ir laiku nustačius persipinančių sprendimų santykius ir jų derinimo mechanizmus, galima tikėtis strateginių ir taktinių verslo tikslų įgyvendinimo. Kadangi IS gali funkcionuoti tik jai keičiantis informacija su VS, tai neišvengiamai atsiranda informacijos vartotojų sąveika informacinėje sistemoje. Sąveikos problemos, racionalaus jos organizavimo klausimai nagrinėjami penktame skyriuje (F modulis). Čia aptariami sąveikos mechanizmai yra aktualūs įvairių lygių informacijos vartotojams sprendėjams. Iš tokių pagrindinių dalių susideda IS studijos, tokios būtinos šių dienų ekonomikos ir vadybos specialistams, kurių veikla, kurių kūryba negali būti izoliuota nuo informatikos mokslo ir technikos pažangos. Nauja Lietuvos verslininkų ir verslo įmonių vadybininkų karta turi žinoti labai paprastą ir aiškų dalyką: žinios valdo verslą, o verslas kuria ir keičia žinias ir žinojimą. Kalbėdami ir galvodami apie verslą ir informaciją, apie vadybą ir informacines sistemas, prisiminkime A. de Saint-Exupery mintį: jeigu sumanėme ir norime pastatyti laivą, tai pirmiausia mums turi rūpėti ne statybinės medžiagos ar statybos darbai, o mūsų pasirengimas ir sugebėjimas plaukioti bekraštėse jūrose. Visus, studijuojančius informacines sistemas, visur ir visada telydi didelė sėkmė B. VADYBA, VALDYMO SPRENDIMAI IR INFORMACINĖ SISTEMA   Verslo vadybos esmę sudaro prekių (materialinių vertybių), pinigų ir informacijos srautai, jų reguliavimas, reikalingas tam, kad verslas galėtų vystytis rinkos sąlygomis. Prekių ir pinigų srautai, supaprastintai pavaizduoti B.1 pav. (čia eliminuota valstybė ir užsienis), yra lydimi informacijos srautų. Jų turinys ir savybės priklauso nuo konkretaus valdymo objekto. B.1 pav. Prekių ir pinigų srautai   Objektinė priklausomybė apibrėžia ir konkrečias vadybos funkcijas, jų orientavimą valdyti tam tikras verslo situacijas, daryti valdymo sprendimus. Būtent todėl pirmame skyriuje informaciniu aspektu nagrinėjama verslo vadybos funkcijos, objektai ir verslo situacijos, valdymo sprendimai bei informacijos srautai. B.1. Vadybos funkcijos ir informacija   Verslo vadybos funkcijos yra susijusios su jos tikslais ir nuo jų priklauso. Tikslai apibrėžia konkretų funkcijų turinį objekto valdymo arba reguliavimo kontūre (parodyta toliau, B.5 pav.). Bendroji funkcinė valdymo kontūro schema pavaizduota B.2 pav. Galima sakyti, kad funkcinis vadybos apibrėžtumas priklauso nuo jos tikslų srauto nustatymo. B.2 pav. Funkcinė valdymo kontūro struktūra   Tikslų sraute pirmiausia galima išskirti tris jų tipus:        indiferentinius (nepriklausomus);        harmoninius;        konkuruojančius, konfliktinius, antinominius arba alternatyvinius.   Pagal šiuos tikslų tipus galima iš anksto apibrėžti konkretaus valdymo objekto veiklos planavimo funkcijas, nustatyti planavimo prioritetus. Indiferentiniai tikslai gali sudaryti atskirą planavimo, planų įgyvendinimo ir kontrolės bloką, apimantį nepriklausomas, tarpusavyje nesusijusias funkcijas, kurioms atlikti gali būti taikomi identiški arba analogiški metodai ir modeliai. Harmoniniai tikslai papildo vienas kitą, kai vieno tikslo įgyvendinimas pozityviai veikia kito tikslo įgyvendinimo galimybes. Tačiau harmoniniai tikslai gali skirtis savo simetriškumu. Simetriniai tikslai abipusiai veikia vienas kitą, o rezultato (tikslo įgyvendinimo pasekmės) prasme vienas tikslas dažnai gali pakeisti kitą (pavyzdžiui, pelno maksimizavimas ir nuosavojo kapitalo rentabilumo maksimizavimas, kai nuosavasis kapitalas yra pastovus). Harmoniniai tikslai yra asimetriniai, kai vieno tikslo įgyvendinimo lygiui didėjant, skatinamas ir kito tikslo įgyvendinimas, tačiau tik iki tam tikros ribos, už kurios kito tikslo įgyvendinimas darosi nepageidautinas pirmojo tikslo siekimo atžvilgiu. Todėl asimetriniai tikslai dažniausiai yra susieti tikslo ir jo siekimo priemonių ryšiu: geresnis žemesnio lygio tikslo įgyvendinimas gali trukdyti siekti aukštesnio tikslo, bet negali būti atvirkščiai. Šiuo atveju negalima nukrypti į „suboptimizavimą“, t. y. žemesnių tikslų įgyvendinimą neatsižvelgiant į aukštesnius tikslus. Tokį vaizdą, pavyzdžiui, galima pamatyti rentabilumo tikslą išreiškiant jo siekimo priemonėmis, kaip tai parodyta B.3 pav.   B.3 pav. Tikslo ir jo siekimo priemonių pavyzdys  Planavimo sistemoje greta indiferentinių ir simetrinių bei asimetrinių harmoninių tikslų blokų gali būti dar vienas autonominis blokas, apimantis funkcijas, susijusias su trečio tipo tikslais, kuriems būdinga tai, kad vieno tikslo siekimas turi neigiamos įtakos kito tikslo įgyvendinimui arba daro jį iš viso neįgyvendinamu (pavyzdžiui, pajamų ir apyvartos maksimizavimas). Šio bloko funkcijos yra labai įvairios ir skiriasi jų vykdymo priemonėmis, naudojamais metodais ir modeliais. Aptartų vadybos funkcijų blokų sudarymas pagal tikslų tipus yra pažangus vadybos funkcinio struktūrizavimo būdas, įgalinantis jau pradinėje valdymo sprendimų sistemos kūrimo stadijoje tiksliau apibrėžti ir išskirstyti funkcijas, taip pat susieti jas su tipinėmis tikslų įgyvendinimo priemonėmis, atitinkančiomis skirtingų tipų tikslų siekimo ypatumus. Objektiniu ir informaciniu požiūriu paprastai išskiriamos tokios vadybos funkcijos:           analizės ir vystymo;           gamybos parengimo;           atsargų valdymo;           rinkodaros (marketingo);           gamybos valdymo;           produkcijos išskirstymo ir realizavimo;           apskaitos;           finansų valdymo;           personalo valdymo.   Iš persidengiančių bendrosios funkcinės valdymo kontūro struktūros elementų ir objektinių funkcijų susiformuoja atskiri funkciniai administravimo ir vadybos uždaviniai, jų taikomieji kompleksai, pavyzdžiui, atsargų planavimo uždavinys, gamybos išlaidų apskaitos uždavinys, „portfelio“ sprendimo taikomasis kompleksas, produkcijos realizavimo (prekių pardavimo) ir atsiskaitymų su pirkėjais kompleksas, kokybės valdymo kompleksas, vartojamosios vertės lygio nustatymo uždavinys, konkurencingumo laipsnio įvertinimo uždavinys ir kt.   Prekių pardavimo valdymo uždavinio pavyzdys, tinkantis mažojo ir vidutiniojo verslo įmonėms, pateiktas elektroninės skaičiuoklės EXCEL lentelių rinkmenoje (priedas PREK_PARDAV). Rinkmeną sudaro 3 pagrindinės (REGISTR, PILDYMAS, LIKUTIS) ir 2 pagalbinės (Forma ir Vertiklis) lentelės. Lentelėje REGISTR registruojamos prekių pardavimo sąskaitos; čia visi lentelės pagrindinės dalies duomenys įvedami klaviatūra, išskyrus stulpelį C. Užregistravus sąskaitą, užpildomas jos turinys. Tai daroma lentelėje PILDYMAS. Čia klaviatūra įvedamas tik prekės kodas ir kiekis (geltonos spalvos stulpeliai). Parduodamos prekės kodas surandamas pagalbiniame stulpelyje L. Pati sąskaita baigiasi stulpeliu H, o stulpeliai I, K ir L yra pagalbiniai. Sąskaitoje automatiškai įrašoma suma žodžiais. Suma skaičiais į sumą žodžiais pervedama pagalbinėje lentelėje Vertiklis. Būtina žinoti, kad pati didžiausia sąskaitos sumos reikšmė gali būti lygi 20.999,99 Lt. Užpildžius sąskaitą, pereinama prie pardavimo patvirtinimo ir prekių, įrašytų į sąskaitą, likučių pakeitimo. Tai atliekama lentelėje LIKUTIS. Čia tereikia klaviatūra įvesti naują kiekvienos į sąskaitą įrašytos prekės likučio reikšmę. Ta nauja reikšmė yra pagalbiniame stulpelyje LK2 (raudona spalva), ir ji įvedama į stulpelio LK1 (taip pat raudona spalva) atitinkamos prekės lauką, kaip parodyta rodykle. Beje, senojo ir naujojo likučių skirtumas matomas stulpelyje MINUS. Būtent tokiu rankiniu (klaviatūriniu) įvedimu ir patvirtinamas prekių pardavimas! Naujai gaunamų prekių duomenys į lentelę LIKUTIS įvedami klaviatūra, užpildant tik geltonos spalvos stulpelių laukus. Būtina sąlyga: naujos prekės, įrašomos lentelės gale, kodo reikšmė turi būti didesnė už buvusios paskutinės prekės kodo reikšmę! Pagalbinė lentelė Forma tėra atsarginė sąskaitos kopija, kuria būtų galima pasinaudoti atstatant kaip nors sugadintą lentelę PILDYMAS. O dabar, laikydamiesi visų čia pateiktų taisyklių ir darbo technologijos, išbandykite prekių pardavimo registravimo, sąskaitų pildymo, likučių pakeitimo ir naujų prekių įvedimo operacijas. Funkcijų išskirstymas atskiriems uždaviniams ir taikomiesiems kompleksams susijęs ne tik su darbo pasidalinimu tarp tų funkcijų vykdytojų, bet ir su būtinybe garantuoti uždavinių sprendimą aprūpinant juos reikalinga informacija lokaliniu principu. Tai ypač svarbu kompiuterinėse informacinėse sistemose. Detalizuojant funkcinę valdymo kontūro struktūrą, būtina kiek galint griežčiau laikytis visuotinai pripažintų dabartinės vadybos strategijos principų, kurie pirmiausia pasireiškia įvairių veiklos sričių pasidalijimu tarp tų sričių specialistų (vadybininkų) ir vadinamosios „įtemptosios vadybos” („lean-management”) organizavimu, valdymo sprendimų taisyklių, o ne veiklos rezultatų koregavimu, atsisakymu viską optimizuoti ir vadyboje remtis tik visa informacija, pagaliau, siekimu garantuoti verslo gyvybingumą, o ne maksimalų pelną. Reikia suprasti ir tai, kad jeigu vadyboje iškyla koks nors klausimas, vadinasi, atsakymas į jį yra, tik tas atsakymas turi būti surastas. Vystantis vadybos ir informatikos mokslui, diegiant tobulesnius metodus ir modelius bei juos realizuojančias kompiuterių programas, vadybos funkcijų turinys nuolat keičiasi. Be to, priklausomai nuo bendrosios ekonominės situacijos ir konkretaus verslo objekto būsenos, jo aplinkos sąlygų keičiasi atskirų funkcijų vaidmuo vadyboje, jų išsidėstymas pagal prioritetus, tuo pačiu ir turinys. Tokio kitimo kryptis galima nustatyti atsižvelgiant į tam tikrus verslo pasiekimų (vadybos pasekmių) kriterijus, juos kompleksiškai ąvertinus (pavyzdžiui, sudarius kriterijų „radaro diagramą”, pavaizduotą B.4 pav.). B.4 pav. Valdymo pasekmių kriterijų kitimas   Vykdant konkrečias vadybos funkcijas, vadovaujamasi tokiais pagrindiniais principais:        nuokrypių, kai sprendimai daromi tik ypatingais atvejais;        sprendimo taisyklių (pagal iš anksto sudarytą pakankamą galimų situacijų sąrašą);        delegavimo, kai aiškiai apibrėžtos srities uždavinius atsakingai sprendžia atitinkamos kompetencijos specialistas;        tikslinio vadovavimo, kai kiekvienam darbuotojui suformuluojami konkretūs tikslai, kuriuos jis priima kaip užduotis; pasiekimai vertinami pagal tikslų įgyvendinimo laipsnį;        galutinių rezultatų, kai norimi pasiekimai lyginami su esamais.   Įgyvendinant išvardintus principus, daromi valdymo sprendimai, atitinkantys susidariusią situaciją, kurią galima įsivaizduoti kaip tam tikrą informacijos lygio funkciją, kadangi būtent nuo informacijos lygio priklauso situacijos apibrėžtumas. Todėl situacijos, jas atitinkantys sprendimai ir informacinė tų sprendimų parama yra vieni svarbiausiųinformacinių sistemų dalykinės srities komponentų. B.2. Valdymo objektai ir informacija   Dabartinis verslininkas turi sekti (kontroliuoti) savo verslo efektyvumą, verčiamas baimės bankrutuoti ir spaudžiamas konkurentų. Kitaip tariant, būtina stipri, stabili vadybos taisyklių sistema, kurioje taisyklės turi veikti kaip netiesioginiai prisakymai arba draudimai, o jiems priklauso ir tikslo apibrėžimas, ir savojo verslo identifikavimas. Tačiau verslo vadybininkui nepakanka orientuotis tik į tikslo racionalumą įprastine to žodžio prasme (nors jis, savaime suprantama, turi žinoti galimus kelius tikslui pasiekti), kadangi vien tik tvirtas vieno tikslo siekimas dabartinėje bendroje ekonominėje situacijoje yra labai rizikingas. Taigi tikslo požiūriu dabartinė vadyba turi būti atvira. Svarbiausi visuotiniai šios dienos situacijos ekonomikoje ir versle bruožai yra aukštas konkurencingumas, sudėtinių rinkos dalių (komponentų) judėjimas, persiskirstymai ir struktūriniai poslinkiai rinkoje, ypač sparti technologijos pažanga, mažėjanti pelno galia, riboti ištekliai, verčių kitimas, realaus socialinio produkto ir investicijų apimčių įšaldymas (stagnacija), struktūrinė bedarbystė, didėjanti valstybės skola, ryškūs konjunktūros svyravimai, pagaliau, didėjanti rizika pasaulinėje kreditų sistemoje. XXI amžiaus pradžioje išgyvenama sunkiausia nuo II pasaulinio karo krizė, kuriai būdingas „kontraproduktyvinis” pinigų stabilumas, o Lietuvos verslas vystosi nepaprastai  sunkiomis sąlygomis, vykstant komplikuotiems ekonominės reformos procesams didžiulio gamybos nuosmukio fone, nors jau vis labiau ryškėja ekonominės politikos ir verslo orientacijų keliai ir klystkeliai, kurių pasirinkimas labiausiai priklauso nuo situacijos suvokimo, jos įvertinimo galimybių lygio. Pereinant iš komandinio valdymo į rinkos ekonomiką, iš esmės keičiasi ne tik verslo ir ūkinės, komercinės bei finansinės veiklos principai. Kitą reikšmę įgauna ir verslo informacija – visos verslo vadybos pagrindas. Siekiant strateginių, taktinių ir operatyvinių verslo tikslų, būtina remtis tikrais ir patikimais duomenimis, pakankamai adekvačiai atspindinčiais valdymo objekto būseną, išteklius, rezervus ir perspektyvas, rinkos aplinką. Informacija kartu su finansais, medžiagomis, mašinomis ir įrengimais, personalu bei vadybos priemonėmis priklauso prie 6 pagrindinių verslo ir gamybos išteklių rūšių, tačiau šiame sąraše užima ypatingą vietą, nes visi kiti ištekliai gali būti reguliuojami ir valdomi tik per informaciją, t. y. turint informaciją ir ja remiantis. Nuo pakankamos informacijos buvimo, nuo jos tikrumo, tikslumo, operatyvumo labai priklauso bet kokios veiklos sėkmė ir ypač verslo rezultatai. Bet koks išorinių verslo sąlygų pasikeitimas gali pasireikšti kaip pavojus išgyventi (rizikos padidėjimas) arba kaip palanki galimybė pradėti verslą (surasti nišą rinkoje), jį išplėsti arba modifikuoti pereinant į geresnę padėtį konkurentų atžvilgiu. Verslininkui labai svarbu atpažinti ir suvokti konkrečią besikeičiančios savo prekių ar paslaugų rinkos situaciją. Iš esmės iškyla du strateginiai klausimai: kaip atpažinti išorinius pasikeitimus ir kaip surasti stipriąsias ir silpnąsias savo verslo vietas didėjančios rizikos arba palankių galimybių akivaizdoje. Šių klausimų sprendimas apima verslą ir jo aplinką, kaip sistemą, pavaizduotą B.5 pav.   B.5 pav. Verslas ir jo aplinka Tokioje sistemoje, kaip ir kitose panašaus tipo valdymo sistemose, įgyvendinama valdymo objekto ir valdančiojo subjekto sąveika. Kadangi verslo vadyba negali būti neorientuota į valdymo sprendimus, tai šią sąveiką galima pavaizduoti kaip interaktyvų procesą, parodytą B.6 pav. Vadybos, orientuotos į sprendimus, reikšmė pasireiškia įvairiais aspektais, tačiau svarbiausius aspektus galima išdėstyti taip, kaip parodyta B.7 pav.   B.6 pav. Valdomojo objekto ir valdančiojo subjekto sąveika  B.7 pav. Administravimo ir vadybos reikšmės aspektai   Dinaminis verslo prisitaikymas prie rinkos pagal tam tikras taisykles remiantis esamų ir norimų (siekiamų) parametrų reikšmių palyginimu yra ne kas kita, kaip valdymo arba reguliavimo kontūras. Valdyme išėjimo parametrai priklauso nuo įėjimo parametrų, ir jo kontūras yra atviras, o reguliavimas, kurį galima apibūdinti kaip faktų lyginimą su planais arba normomis ir nuokrypių šalinimą grįžtamuoju ryšiu – uždaras kontūras. Valdymo arba reguliavimo kontūras – tai vadovavimo procesas, apimantis planavimą, planų įgyvendinimą ir to įgyvendinimo kontrolę. Visa tai susiję su informacija, su valdymo objekto informacijos sistema [9]. Tame pačiame objekte veikia kelių lygių valdymo ir reguliavimo kontūrai, kurių sąveika pavaizduota B.8 pav. Verslo vadybos ir jos objektų makrostruktūra pateikta B.9 pav., vaizduojančiame informacijos srautus, kurie plačiau aptariami B.4. Gamybos, kaip verslo, rezultatas yra prekės, gaunamos iš trijų gamybos veiksnių (darbo, žemės ir kapitalo) ir žinių (informacijos). Todėl apibendrintai galima pasakyti, kad verslas yra susijęs su apsirūpinimu darbo jėga ir kapitalu, su pačiu gamybos procesu, pagamintos produkcijos pardavimu (realizavimu), veiklos valdymu ir finansais. Objektiniai komponentai pirmiausia turi būti susieti su ilgalaikiais verslo tikslais, kuriuos galima nukreipti įvairiomis kryptimis orientuojantis į naujas technologijas, pirkėjų (užsakovų) poreikių tenkinimą, produkcijos kokybę ir naujų gaminių kūrimą, pirkėjų aptarnavimo gerinimą, personalo apmokymą (kvalifikacijos kėlimą), logistiką, asortimento politiką, pardavimo (realizavimo) kokybę ir kitus veiksnius, kurie konkrečioje situacijoje yra vertinami kaip patys aktualiausi.   B.8 pav. Kelių lygių valdymo ir reguliavimo kontūrai   B.9 pav. Informacijos srautai valdymo objekto makrostruktūroje Verslo situacijos suvokimas – tai galimybė efektyviai manipuliuoti įvairiomis verslo tikslų kryptimis, laiku ir greitai persiorientuoti, keisti vadybos strategiją ir taktiką. Norint sėkmingai plėtoti verslą, būtina profesionaliai žinoti rinkos, gaminamos produkcijos (prekių), personalo, rinkodaros, gamybos inovacijų, diversifikacijos (visų verslo komponentų visapusiško plėtojimo) ir kitas strategijas, kad taktinius ir trumpalaikius tikslus būtų galima konkrečiai susieti su tiekimu (įsigijimu) ir realizavimu (užsakymų gavimu, jų apimtimis, kainų sudarymu, gamybos apimties ribų ir realizavimo įplaukų kvotų, gamybos sąnaudų nustatymu), medžiagomis ir produkcija (įsigijimo ir sandėliavimo išlaidomis, nuostoliais dėl broko, darbo našumu), taip pat finansais ir galutiniais veiklos rezultatais (rentabilumu, pelno norma, kasos apyvarta, likvidumu, įsiskolinimais ir kt.). Taigi verslo vadyboje vienokiu ar kitokiu lygiu, vienokiais ar kitokiais aspektais turi būti tiriama ekonominė konjunktūra – konkrečiam laiko momentui susiklosčiusių ekonominių sąlygų visuma, kurią gali apibūdinti tokia informacija (pagrindiniai rodikliai):        bendrojo nacionalinio produkto dinamika,        pramonės gamybos ir kapitalinės statybos produkcijos apimtis,        gamybinių pajėgumų panaudojimo laipsnis,        prekių ir medžiagų atsargų dydis;     kainų dinamika,     pelno dinamika,     palūkanų dinamika,     vertybinių popierių (akcijų) kurso dinamika,     infliacijos tempas,     bankrutavimo lygis,     gyventojų užimtumo lygis ir bedarbių procentas; n     valstybės skolos dydis; n     mokėjimų balanso būsena; n     valiutų kurso dinamika.   Konkretaus verslo ir konkrečių jo vidinių ir išorinių sąlygų požiūriu vadyboje turi būti atsižvelgiama į vienus arba kitus ekonominės konjunktūros aspektus atliekant polisisteminę valdymo objekto analizę: jo struktūrinių formų, ryšių ir santykių, objekto funkcionavimo ir plėtojimo. Tokia analizė neatsiejama nuo rinkos, kaip ekonominių santykių tarp konkrečios prekės pardavėjų ir pirkėjų konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiko momentu visumos, atsižvelgiant į tai, kad ūkininkauti, užsiimti verslu – tai galų gale yra ne kas kita, kaip siekti kiek galint sušvelninti įtemptus santykius tarp poreikių ir ribotų išteklių. Norint apibrėžti, pagrįsti ir pasiekti šį verslo tikslą, būtina vadovautis sprendimų teorija, kuri yra verslo vadybos, kaip taikomojo mokslo, pamatas. Būtent todėl galutinis verslo vadybos tikslas – tai sprendimų modelio sudarymas, ir tokio modelio, kuris sintetiškai apimtų sprendimų logiką, analizę ir prognozę, o konkrečioje situacijoje padėtų atsakyti į operatyvinį klausimą: ką reikia daryti, kad būtų pasiektas kaip galint aukštesnis tikslo įgyvendinimo lygis? Taigi čia susiduriama su daugiakriteriniais uždaviniais, t. y. daliniu mažai struktūrizuotų uždavinių atveju, kuriuos sprendžiant naudojami ir formalieji, ir neformalieji metodai. Nemaža verslo vadybos specialistų dalis dažnai remiasi euristiniais ir intuiciniais sprendimų algoritmais, patikrintais per daugelį praktinio darbo metų [1]. Tačiau tokia praktika neretai būna pražūtinga, ir tai ypač pasakytina apie verslo vadybą Lietuvoje: mūsų verslininkams trūksta ir žinių, ir patyrimo. Todėl IS studijose didelis dėmesys neatsitiktinai skiriamas įvairioms vadybos instrumentinėms priemonėms, matematiniams metodams ir modeliams, kurie gali būti sėkmingai diegiami ir efektyviai taikomi tik kompiuterinėse informacinėse sistemose. B.3. Valdymo situacijos ir sprendimai   Verslas gali funkcionuoti tik rinkoje ir tik rinkai. Todėl verslo situacijos, nuo kurių priklauso konkretūs verslininko veiksmai ir tuos veiksmus apibrėžiantys valdymo sprendimai, vienaip ar kitaip yra susijusios su rinka ir konkurencija. Lemiamą reikšmę turi rinkos pasidalijimas, t. y. įtakos rinkos segmentams (geografinei padėčiai, laikui, kainoms ir kt.) pasiskirstymas tarp konkuruojančių gamintojų (pardavėjų). Čia daug kas priklauso nuo tokių rinkos struktūros elementų, kaip koncentracija, prekės diferenciacija, kliūtys naujoms firmoms įeiti į rinką, rinkos paklausos augimo tempai, paklausos elastingumas kainoms, pastoviųjų ir kintamųjų sąnaudų santykis trumpalaikiu periodu ir kt. Galima išskirti tokius rinkos modelius, nuo kurių priklauso vadybai reikalingos informacijos erdvė ir visos informacinės sistemos orientavimas:        grynosios (laisvosios) arba atomistinės konkurencijos, kai yra daug nepriklausomai vienas nuo kito veikiančių prekių gamintojų ir jų vartotojų, o galimybės įeiti į rinką yra neribojamos (gamintojai paprastai įeina į rinką, gaudami didesnį negu vidutinis pelną, o rinka paliekama, kai pelnas mažesnis už vidutinį; reikiamą kapitalo kiekį į tam tikrą rinkos sektorių arba šaką gali pritraukti kapitalo grąža);        oligopolijos, ribotos grupinės konkurencijos, kai didesnė pasiūlos dalis priklauso kelioms stambioms firmoms;        monopolijos, nekonkurencinės erdvės, kai yra tik vienas pardavėjas (ypač išskirtinas valstybės monopolijos modelis);        monopolinės konkurencijos, kai keletas firmų gamina panašias prekes, o kainodaros sprendimai daromi autonomiškai;        oligopsonijos, kai didesnė paklausos dalis priklauso keliems stambiems vartotojams;        monopsonijos, kai rinkoje yra tik vienas pirkėjas.   Pradedant verslą, labai svarbu atpažinti modelį tos rinkos, į kurią norima įeiti, o verslą plėtojant – sekti rinkos persimodeliavimą, laiku nustatyti šio proceso kryptį ir tendencijas, ją prognozuoti. Verslo situacija plačiąja prasme priklauso nuo prekių srauto ir nuo to, kaip pasireiškia rinkos savireguliacijos trūkumai, pavaizduoti B.10 pav. (palyginkite su B.1 pav.). Verslo situacija taip pat priklauso nuo kainų susidarymo prekių rinkoje (B.11 pav.). Kol rinkoje nepasiekta prekės pusiausvyros kaina (iš vienos arba kitos pusės), tol verslininkai privalo imtis tokių prisitaikymo veiksmų, kurie priartina rinką prie pusiausvyros. B.10 pav. Rinkos savireguliacijos trūkumai     B.11 pav. Kaina ir paklausa   Verslininkų veiksmai turi būti adekvatūs rinkos situacijos kitimo tendencijai, nustatomai pagal pagrindinį priežasties ryšį tarp prekių kiekio ir kainos, kuris atskleidžia paklausos priklausomybę nuo konkrečios prekės vartojimo intensyvumo. Ši priklausomybė, kaip poveikio rodiklis, negali būti tiesiogiai išmatuota, tačiau jos reikšmę galima nustatyti per kitas specialias paklausos funkcijas: paklausos priklausomybės nuo kitų prekių kainų ir nuo bendrosios vartojimo prekių sumos. Vartojimo intensyvumas taip pat dažnai priklauso nuo mados „bangavimų” (galimos situacijos pavaizduotos B.11 pav.). Normalioji paklausa gali būti lygi nuliui (tuomet prekės kaina yra aukščiausia; tai – „uždraustoji” kaina) ir augti iki prisotinimo ribos, kai kaina pasidaro lygi nuliui. Tuo tarpu esant anomalinei paklausai, galimos įvairios situacijos:        kaina tiesiogiai priklauso nuo prekės kokybės, kitaip tariant, pirkėjai orientuojasi į prekės kokybę;        pirkėjai yra turtingi snobai, kai brangesnės prekės (pavyzdžiui, papuošalai, kosmetika ir pan.) perkamos prestižo sumetimais;        anglų ekonomisto R. Gifeno (R. Giffen) vardu pavadintas išskirtinis paklausos atvejis, kai pirkėjai nėra turtuoliai ir lygiagrečiai kylant dviejų tos pačios vartojimo srities prekių kainoms, vienos tų prekių paklausa išauga kitos prekės sąskaita (pavyzdžiui, kai brangsta duona ir mėsa, daugiau perkama duonos).   Praktiškai gana retai susiduriama su paklausa, kuri nuo kainos nepriklauso (pirmiausia, tai kasdienio būtinumo prekių paklausa, pavyzdžiui, adatų, pieštukų, vinių ir pan.). Prekės kainos ir jos paklausos, kaip priežasties ir pasekmės, ryšio stiprumą galima apibūdinti elastingumo koeficientu, parodančiu, keliais procentais pasikeis pasekmę charakterizuojantis dydis (paklausos kiekis), vienu procentu pasikeitus priežastį charakterizuojančiam kintamajam (kainai):  (procentais), čia  – paklausos pasikeitimo procentas,  – kainos pasikeitimo procentas. Jeigu ep / k > 1, tai paklausa laikoma elastinga (pavyzdžiui, juvelyrinių dirbinių ep / k = 3,03,5); esant ep / k  1, paklausa darosi neelastinga (pavyzdžiui, pašto paslaugų ep / k = 1, cukraus ep / k = 0,40,6), o kai ep / k = 0, – visiškai neelastinga (pavyzdžiui, degtukų). Elastingumo koeficientu galima išreikšti vienos prekės paklausos priklausomybę nuo kitos prekės kainos (tai „kryžminis“ elastingumas). Čia galimi trys atvejai:           negatyvusis elastingumas (pavyzdžiui, kylant tabako kainai, mažėja pypkių paklausa);           pozityvusis elastingumas (pavyzdžiui, kylant sviesto kainai, didėja margarino paklausa);           nulinis elastingumas, kai prekės paklausa nuo kitos prekės kainos nepriklauso.   Apibrėžiant paklausą, taip pat būtina įvertinti jos priklausomybę nuo bendrojo pajamų dydžio ir konkrečiai tos jų dalies, kuri skiriama vartojimui. Čia taip pat galimi paklausos elastingumo atvejai. Konkreti verslo situacija taip pat apibūdinama tam tikra pasiūlos funkcija, kuri priklauso ne tik nuo gaminamos prekės ar kitų prekių kainų, bet ir nuo darbo našumo, gamybos veiksnių kainų, gamybinių pajėgumų ribų bei gamintojų skaičiaus [8]. Taigi kiekviena verslo situacija, kaip buvo minėta, yra susijusi su apsirūpinimu darbo jėga ir kapitalu, gamybos proceso organizavimu, produkcijos realizavimu, veiklos valdymu ir finansais. Suvedus visus aptartus veiksnius, nusakančius bendrąją verslo situaciją, galima sudaryti verslo (gamybos) sąskaitą, parodytą B.12 pav.   B.12 pav. Verslo (gamybos) sąskaita Pakankamai tiksliai nustačius verslo situaciją, galima daryti ją atitinkančius valdymo sprendimus, padedančius įgyvendinti verslo tikslus. Strategiškai valdymo sprendimai turi būti nukreipti į verslo konkurencingumo stiprinimą, o tai galima daryti trimis būdais:        plėsti rinką (sutankinti realizavimo (prekybos) tinklą, mažinti kainas, gerinti prekių kokybę nekeičiant kainų);        didinti pelną (padidinti kainas gerinant prekių kokybę, iðvaizdà, peržiūrėti asortimentą, didinti gamybinių pajėgumų apkrovimą, išplėsti mokamų paslaugų pasiūlą);        daryti spaudimą konkurentams ir juos išstumti iš rinkos (laikytis agresyvios komunikacinės politikos, didinti realizavimu (prekyba) užsiimančių darbuotojų skaičių, surasti naujų tiekimo šaltinių).   Valdymo sprendimai gali sukurti skirtingas verslo situacijas priklausomai nuo disponuojamos informacijos lygio: determinuotą (esant priežastiniams dėsningumams), statistinę (kai daromi rizikingi sprendimai) arba tikimybinę (kai sprendimai modeliuojami). Pačiu bendriausiu atveju valdymo sprendimo darymo procesą sudaro apmąstymo, projektavimo, išrinkimo ir įgyvendinimo fazės. Pagrindiniai jų realizavimo informacinėse sistemose klausimai nagrinėjami 3 ir 4 skyriuose (D ir E moduliai). B.4. Informacijos srautai   Valdymo sprendimų darymas yra informacinis procesas. Visi jo etapai, pradedant tikslų apibrėžimu ir baigiant vykdomų sprendimų kontrole bei jų pasekmių įvertinimu, remiasi informacija ir yra susiję su jos apdorojimu. Nagrinėjant informacijos, duomenų ir žinių organizavimą (gavimą, vaizdavimą, apdorojimą, saugojimą, perdavimą ir naudojimą) valdymo objekte, didžiausias dėmesys skiriamas, galima sakyti, tradiciniams vidiniams informacijos srautams, planinei, normatyvinei, apskaitos ir analizės informacijai. Labai svarbios yra tokios informacinės problemos, kaip racionalių informacijos srautų formavimas, pagrįstų informacijos poreikių nustatymas, efektyvus informacijos išteklių naudojimas [5, 7]. Šių problemų sprendimas turi didelę reikšmę verslo vadybos kompiuterizavimui ir intelektualizavimui. IS vartotojai privalo žinoti svarbiausias prielaidas, susijusias su informacija ir kompiuteriniu jos apdorojimu, įgalinančias nuosekliai ir sistemiškai siekti aukšto verslo tikslų įgyvendinimo lygio. Konkretaus objekto vadybos funkcijų vykdytojai pirmiausia yra informacijos vartotojai ir sprendėjai. Kiekvienas vartotojas sprendėjas (VS) veikia griežtai apibrėžtoje dalykinėje srityje tam tikrų funkcinių apribojimų sąlygomis. VS sritis ir sąlygos labiausiai lemia jo informacijos poreikius, kuriuos reikėtų suprasti ne tik kaip gaunamos VS funkcijoms vykdyti būtinos ir pakankamos informacijos (duomenų ir žinių) visumą, bet ir tą informaciją, kurią pats VS išveda, vienokiu ar kitokiu būdu ją apdorodamas, įskaitant galutinę daromų sprendimų informaciją (rezultatus), perduodamą valdymo objektui (sprendimų vykdytojams) arba kitiems VS. Kitaip tariant, informacijos poreikiai pirmiausia apibrėžiami tuo, ką vartotojas sprendėjas turi pateikti, kokie rezultatai jam yra reikalingi (ne reikšmės prasme), ir tik po to – būtina gauti informacija, kuri būtų pakankama rezultatams išvesti. Būtent toks informacijos poreikių supratimas leidžia kiekvienam vartotojui sudaryti pagrįstus ir jo funkcijas visiškai atitinkančius informacijos srautus, juos adaptuoti ir racionalizuoti, plėsti ir modifikuoti. Kiekvieno atskiro vartotojo sprendėjo informacijos srautus galima išskaidyti į 3 dalis: įeinančius, vidinius ir išeinančius. Jeigu vidiniai srautai priklauso tik nuo konkrečių VS funkcijų ir jų vykdymo priemonių, įskaitant informacijos apdorojimo technologiją ir funkcinių uždavinių sprendimo algoritmus, tai įeinantys ir išeinantys srautai apibrėžiami ir kitų VS bei sprendimų vykdytojų informacijos poreikiais, kurie, beje, su šiais srautais yra susieti grįžtamuoju ryšiu. Informacijos srautus galima aprašyti informacijos šaltinių ir jos vartotojų matrica. Jeigu tokios matricos sudaromos jau anksčiau aptartų vadybos funkcijų arba atskirų funkcinių uždavinių lygiu, tai jas sudedant suformuojamos persidengiančių srautų matricos, kuriose nelieka dubliavimo, tačiau neretai atsiranda išvestinių, racionalesnių informacinių ryšių. Panašiai sudedant atskirų vartotojų sprendėjų informacijos srautų matricas, gaunamas bendrasis matricinis valdymo objekto informacijos srautų aprašas. Iš kiekvieno VS vidinių ir tų įeinančių bei išeinančių srautų, kurie kartu yra kitų VS arba sprendimų vykdytojų išeinantys ir įeinantys srautai, susidaro viso valdymo objekto vidiniai srautai. Visi kiti srautai yra išoriniai. Apdorojant matricas, jomis aprašomus įvairių lygių srautus nesunku perkomponuoti, jeigu tie srautai yra subalansuoti (B.13 pav.), o matricų analizė leidžia atskleisti srautų nesubalansuotumą (B.14 pav.).  B.13 pav. Subalansuoti informacijos srautai   B.14 pav. Nesubalansuoti informacijos srautai   Abiejuose paveiksluose parodyti vartotojų, pažymėtų numeriais, informacinių ryšių fragmentai (srautai žymimi raidėmis); punktyrine linija atskirtas detalizuotas žemesnio lygio srautų fragmentas. Kaip matome, analizuojant abiejų lygių srautus, nesunkiai nustatomas įeinančių ir išeinančių srautų atitikimas (B.13 pav.) arba neatitikimas (B.14 pav.), jų subalansuotumas arba nesubalansuotumas. Esami valdymo objekto informacijos srautai (kai objektas funkcionuoja) tiriami nustatant jų adekvatumą ir įvertinant galimybes juos modifikuoti, atsižvelgiant į vartotojų sprendėjų informacijos poreikius, atitinkančius verslo vadybos tikslus ir funkcijas. Srautų subalansavimas eliminuojant dubliavimą ir įvedant trūkstamą informaciją, nustatant reikalingus papildomus informacinius ryšius įgalina sudaryti prototipinį valdymo objekto modelį, kuriuo besiremiant kuriama verslo vadybos informacinė sistema. Prototipinį informacinį modelį tikslinga konstruoti prisilaikant dekompozicinio modeliavimo principo, kai žemesnio lygio tikslai nustatomi skaidant aukštesnio lygio tikslus pagal atskiras vadybos funkcijas ir uždavinius. Tokiu būdu gaunama hierarchinė prototipinių modelių sistema praktiškai gali funkcionuoti tik tuo atveju, jeigu tiksliai apibrėžiami ir garantuojami visi informacijos srautų šaltiniai. Ypač svarbu nustatyti išorinius šaltinius, kuriais gali būti, pavyzdžiui, ekspertų vertinimai, konkurentų veiklos tyrimai, potencialių klientų (pirkėjų, užsakovų) statistiniai duomenys, teisiniai normatyviniai aktai ir kt. Čia paprastai neapsieinama be substitucinių šaltinių paieškos. Visiškai susietas su šaltiniais ir atitinkamai adaptuotas prototipinis subalansuotų informacijos srautų modelis tampa objektiniu informaciniu modeliu, kuris gali būti praktiškai naudojamas (realizuojamas). Informacijos srautai atspindi informacijos judėjimą valdymo objekte ir informacinius vartotojų sprendėjų ryšius, kurie gali būti išreikšti tam tikra forma ir turiniu. Tokius ryšius atskleidžia informacinis pranešimas. Pagal formą tai gali būti paprastasis, specialusis arba kompiuterinis dokumentas, videokadras, įrašas arba įrašų grupė kompiuterio atmintyje (duomenų rinkmenoje). Informacinio pranešimo turinį nusako jo struktūra. Taip informacijos srautai susiejami su duomenų ir žinių struktūromis. Šių struktūrų sudarymas yra atskiras ir labai svarbus valdymo sprendimų paramos klausimas, kurio aktualiausi aspektai vartotojo požiūriu yra informacijos klasifikavimas ir kodavimas, duomenų aprašymas, pirminių ir rezultatinių dokumentų bei videokadrų formų projektavimas [7].   Informacijos klasifikavimas ir kodavimas. Klasifikavimas – tai objektų ir reiškinių tyrimo metodas, išankstinio duomenų paruošimo apdorojimui etapas ir racionalaus informacijos organizavimo prielaida. Būtinos bet kokio klasifikavimo sąlygos yra susijusių objektų aibės buvimas ir galimybė apibūdinti tam tikras tų objektų savybes, kurios ir atlieka klasifikavimo požymių vaidmeną. Naudojami ir natūralūs, ir dirbtiniai (formalūs) požymiai. Sudarant klasifikacijas, laikomasi tokių pagrindinių reikalavimų:        klasifikavimas apima visą tam tikrų objektų aibę (visą nomenklatūrą);        objektų grupės, sudarytos pagal tam tikrą požymį, nepersidengia;        klasifikacija gali būti papildoma naujais objektais;        klasifikavimo požymiai turi būti aiškūs, tikslūs ir išsamūs;        klasifikavimo lygiai griežtai susiejami su fiksuotu požymiu arba požymių grupe.   Priklausomai nuo klasifikavimo požymių jungimo būdo ir objektų grupavimo tvarkos naudojamos hierarchinės arba daugiaaspektės klasifikavimo sistemos. Hierarchinė sistema – tai medžio tipo grafas, fiksuojantis griežtą klasifikavimo požymių struktūrą, jų išdėstymą keliais lygiais. Tai gana paprasta, bet nelanksti klasifikavimo sistema (neįmanomas objektų grupavimas pagal iš anksto nenumatytus požymius ir jų derinius). Jos lankstumui padidinti dažnai tenka numatyti tam tikrus rezervus (papildomus lygius ir papildomas objektų grupes atskiruose lygiuose). Šių trūkumų nėra daugiaaspektėje klasifikavimo sistemoje, kuri leidžia objektus lygiagrečiai grupuoti iš karto pagal kelis nepriklausomus požymius. Ekonominei informacijai labiausiai tinka dvi šios sistemos formos: deskriptorių ir fasetų. Deskriptorinė klasifikacija remiasi koordinačių indeksavimu, kai objektai ir jų savybės išreiškiami specialios formalizuotos kalbos žodžiais (deskriptoriais, arba raktais). Asociatyvūs koordinačių indeksai išrenkami iš specialiai sudarytų žodynų (tezaurų). Fasetinėje klasifikacijoje lygiagrečiai naudojami nepriklausomi požymių deriniai, vadinami fasetais, kuriuose atskiri požymiai dažniausiai sudaro hierarchinę struktūrą. Tie patys požymiai skirtinguose fasetuose nesikartoja, ir konkreti klasifikacija atitinka tam tikrą struktūrinę formulę, kurioje nurodomas fasetų išdėstymo nuoseklumas. Fasetinė klasifikacija yra racionali ir labiausiai tinka sudėtingam loginiam duomenų apdorojimui, tačiau ją sudaryti nėra taip paprasta. Suklasifikuota informacija turi būti koduojama. Kodas – tai atskiro klasifikacijos (nomenklatūros) objekto sąlyginė žymė, kompaktiškai ir patogia vartotojui forma išskirianti tą objektą iš kitų. Kodų naudojimas supaprastina duomenų registravimą (dokumentavimą), jų įvedimą į kompiuterių atmintį, saugojimą, apdorojimą, perdavimą, žymiai sumažina apdorojamos informacijos apimtis ir įgalina automatizuoti duomenų paiešką. Dažniausiai naudojamos tokios kodavimo sistemos:        eilės;        serijų;        kartojimo;        pozicinė;        mišri.   Eilės kodai (eilės numeriai) suteikiami paprastų, stabilių, vieno požymio nomenklatūrų objektams, pavyzdžiui, teritoriniams administraciniams vienetams, darbuotojų kategorijoms, tautybėms ir pan. Eilės kodai labai apsunkina objektų grupavimą, jų sistema suyra atsiradus naujam objektui. Apsisaugoti nuo irimo padeda tokie pat paprasti serijų kodai, kai tos pačios klasifikacinės grupės objektams suteikiami eilės numeriai iš grupei skirtos numerių serijos (joje turi būti numatytas numerių rezervas). Serijos tinka sąlygiškai pastovioms nomenklatūroms, pavyzdžiui, įmonės padaliniams, turto ir vertybių judėjimo operacijoms, darbo apmokėjimo rūšims ir pan. Pagal kartojimo sistemą koduojami tokie objektai, kurių savybės jau yra apibūdinamos raidėmis ir skaičiais, pavyzdžiui, nominalų reikšmėmis, mase (svoriu), gabaritais, ryšių kodais ir t. t.  Grynieji kartojimo kodai naudojami gana retai, tačiau jie dažnai įeina į mišrių kodų struktūrą (pavyzdžiui, į Lietuvos Respublikos piliečio asmens kodą įeina gimimo data). Pažiūrėkime, kaip pagal eilės ir kartojimo sistemas gali būti sudaryti matavimo vienetų kodai, labai patogūs tuo atveju, kai reikia, pavyzdžiui, apdoroti nevienamačius to paties objekto duomenis. Kodą sudaro 3 skirsniai:        vyriausias – matavimo rūšis ir pagrindinis jo vienetas (pagal eilės sistemą: 1 –ilgis, metras; 2 – plotas, kv. metras; 3 – tūris, kub. metras; 4 – masė, kilogramas; 5 – skaičius, vienetas; ... ; 9 – pinigų suma, litas);        vidurinis – matavimo vieneto postūmio kryptis (nulis reiškia pagrindinio vieneto dešimtainio taško pozicijos postūmį į dešinę, t. y. matavimo vieneto mažėjimo kryptimi, o vienetas – atvirkščiai);        jauniausias – pagal kartojimo sistemą nurodo postūmio žingsnį (dešimtainių pozicijų skaičių arba pagrindinio matavimo vieneto laipsnio rodiklį be ženklo).   Taigi sudaromi tokie konkrečių matavimo vienetų kodai: 100 arba 110 – metras, 101 – decimetras, 102 – centimetras, 103 – milimetras, 113 – kilometras, 116 – tūkstantis kilometrų; ... ; 500 arba 510 – vienetas, 511 – dešimtys vienetų, 512 – šimtai vienetų, 513 – tūkstančiai vienetų; ... ; 900 arba 910 – litas, 902 – centas; 913 – tūkstantis litų, 916 – milijonas litų ir pan. Naudojant tokius kodus, galima automatiškai, be papildomų dešifravimo lentelių, suvienodinti skirtingais vienetais išreikštų kiekių ar sumų dešimtainio taško poziciją. Mūsų sudaryti matavimo vienetų kodai yra patys paprasčiausi mišrūs kodai. Tačiau populiariausi ir dažniausiai naudojami visgi yra poziciniai kodai. Jais koduojamos daugiapožyminės nomenklatūros. Kiekvienam klasifikaciniam požymiui skiriamas tam tikras fiksuotas kodo pozicijų (skirsnių) skaičius. Kodo pozicijų išdėstymas atitinka hierarchinę klasifikaciją, pavyzdžiui, vertybių, gamybos išlaidų, gatavos produkcijos. Sudėtingesnėms daugiaaspektėms klasifikacijoms koduoti naudojami mišrūs kodai, sudaryti pagal kelias kodavimo sistemas. Informacijos vartotojui labai svarbu, kad koduojama informacija būtų teisinga, kad kodavimo klaidos neiškraipytų klasifikacijų ir objektų grupavimo. Todėl dažnai sudaromi specialūs klaidų suradimo kodai, kurie papildomi kontroliniu skirsniu, apskaičiuojamu pagal tam tikrą algoritmą iš kitų kodo skirsnių. Populiarūs yra algoritmai, naudojantys kontrolės pagal modulį 11 arba 13 (taip pat 9 arba 10) metodą: iš pradžių apskaičiuojama kodo skirsnių (skaitmenų) suma  arba suma sandaugų  ( ­ -asis kodo skirsnis,  ­ -ojo skirsnio eilės numeris, lyginamoji dalis arba koeficientas), po to ji padalinama iš pasirinktojo modulio m ir gauta liekana  atimama iš m; skirtumas  arba tik jo jauniausias skirsnis kaip tik ir yra tas papildomas kontrolinis kodo skirsnis. Klaidų suradimo kodų įvairių sudarymo variantų pavyzdžiai, kai m = 11, parodyti B.1 lentelėje.   B.1 lentelė. Klaidų suradimo kodų sudarymas Aptartos informacijos klasifikavimo ir kodavimo sistemos yra, galima sakyti, klasikinės, tradicinės. Tačiau būtent jomis remiantis sudaromi universalieji klasifikatoriai ir kodifikatoriai, įvairūs registrai, kurie naudojami visose verslo įmonėse išoriniams ryšiams palaikyti (finansiniams atsiskaitymams, statistinėms atskaitomybėms ir pan.). Vientisus universaliuosius kodus naudoti vidiniams valdymo objekto poreikiams dažnai gana neparanku, nes tie kodai perdaug gremėzdiški, pertekliški. Todėl verslo įmonėse paprastai sudaromi patogesni vidiniai kodifikatoriai, būtinai parengiant jų pervedimo į universaliuosius kodus priemones. Vidiniams poreikiams galima naudoti netradicines kodavimo sistemas, įgalinančias labiau automatizuoti ir patį kodavimą, ir duomenų paiešką. Vieną tokių hierarchinės klasifikacijos sistemų, papildomai suteikiančių galimybę dar ir apsaugoti informaciją nuo nesankcionuoto jos naudojimo, aptarsime šiek tiek smulkiau. Daugiapakopę nomenklatūrą įsivaizduojame kaip kelių lygių objektų grupių įėjimo vienų į kitas sistemą. Joje vienam aukštesnio lygio objektui (tai gali būti , pavyzdžiui, ir vienas rodiklis, ir rodiklių rinkinys) priklauso keli žemesnio lygio objektai. Savaime suprantama, kad konkrečios nomenklatūros objektų skaičius grupėse ir įvairių lygių grupių skaičius yra nevienodas. Pirmasis kodavimo uždavinys yra nustatyti vienodą (maksimaliai galimą) objektų skaičių grupėje visiems klasifikacijos lygiams. Kitaip tariant, visos objektų grupės papildomos fiktyviais objektais, kad bendras jų skaičius visose grupėse būtų vienodas. Turėdami tokią išplėstą nomenklatūrą, visiems jos objektams galime suteikti kodus {N i , j}, susidedančius iš trijų dalių: N – simbolinė visos nomenklatūros žymė (pakanka vienos arba dviejų raidžių), naudojama tik tuomet, kai ji reikalinga; i = [0; l] – indeksas (numeris) lygio, kuriam objektas priklauso (praktiškai pakanka vieno skaitmens, nes aukščiausio lygio indeksas lygus nuliui, taigi nomenklatūroje gali būti net dešimt lygių); čia l ­ lygių skaičius, sumažintas vienetu; j = [0; ci  1] – objekto indeksas (eilės numeris) lygyje; čia c – nustatytas vienodas objektų skaičius visose jų grupėse.   Jeigu  i -ojo lygio duotojo objekto indeksą  j  padalinsime iš konstantos c, tai sveikas dalmuo bus indeksas (i – 1)-ojo lygio objekto, kuriam duotasis objektas priklauso (į jį įeina), o vienetu padidinta dalybos liekana – tai duotojo objekto santykinis indeksas (eilės numeris) i-ojo lygio grupėje, įeinančioje į tą patį aukštesnio lygio objektą. Tuo būdu, pačioje tokio indeksinio kodavimo sistemoje jau yra „įrašytas” perėjimų iš vieno lygio į kitą algoritmas. Žemiausio lygio objektams indeksai suteikiami pagal labai paprastą atskirą algoritmą: nuosekliai skaitant objektų sąrašus, iš anksto surikiuotus pagal visų lygių požymius, žemiausio lygio objektai indeksuojami nustatant jų priklausomybę objektų grupėms (įėjimą į aukštesnius lygius). Čia atsižvelgiama į objekto požymių reikšmių keitimąsi ir visoms objektų grupėms nustatytą pastovų objektų skaičių. Visų aukštesnių lygių objektams indeksiniai kodai jau suteikiami automatiškai pagal perėjimų iš vieno lygio į kitą algoritmą. Norėdami išsiaiškinti manipuliavimo tokia indeksuota informacija galimybes, toliau papildomai naudosime šiuos sutartinius žymėjimus: e = [0; c1] – objekto santykinis indeksas grupėje; G({N i, J}) – i-ojo lygio J-oji objektų grupė su skirtingais objektų indeksais j; div – dalyba, kurios rezultatas yra sveikas dalmuo; mod – dalyba, kurios rezultatas yra liekana;  e  – įėjimas į gretutinį aukštesnį lygį e-uoju savo grupės objektu: e=j mod c;  E  – objekto įėjimas iš gretutinio žemesnio lygio kartu su E-ąja objektų grupe:        E={ep }; p=[0; c1];   – įėjimas į bet kurį kitą aukštesnį lygį per visų perėjimo lygių r objektų       grupes (  parodo atitinkamų grupių objektus, sutinkamus visame įėjimo       maršrute):                                      ={er  }, r =[k; i1];                                     ek  =(j mod cik) div cik1;                                     ek+1  =((j mod cik) mod cik1) div cik2;                                     .....................................                                     .....................................                                     ei  1  =((j mod (...)) mod (...)) div c; è ­ kodų keitimas (indeksų reikšmių modifikavimas).                             e Tuomet   {N  i,  j}  {N (i1), (j div c)};                               E               {N  i,  j}  G({N (i+1), ( jc+p)}) ;                                         {N  i,  j}  {N  k,  (j div cj   k)}, kai 0  k 0 ir (čia susiejamas su bendruoju apribojimu, tuo tarpu  naudojamas sprendžiant dalinius (žingsnių) uždavinius);  ­ tai -osios išteklių naudojimo galimybės teikiama nauda,  – informacijos išteklių gavimo sąnaudos, tenkančios -ajai jų naudojimo galimybei.   Ribotų informacijos išteklių išskirstymas yra iteracinis atbulinio skaičiavimo procesas: 1 žingsnis –  kai čia nustatomi maksimalūs  ir 2 žingsnis – kai  atitinkamai nustatant maksimalius  ir  tai išteklių išskyrimas ()-ajai naudojimo galimybei, kai likusieji ištekliai   jau yra optimaliai išskirti -ajai galimybei; 3 ir kiti žingsniai – kai  nustatant  ir , ir t. t. iki  ir .   Atlikus visus reikalingus žingsnius, iš gautų  ir duotos vertės apskaičiuojamos (tik jau ne atbuline tvarka) informacijos išteklių optimalaus išskirstymo reikšmės – nuo  iki : Taigi maksimali visuminė optimalaus informacijos išteklių išskirstymo nauda lygi . Vienas dabartinių informacijos išteklių iš visų , vis plačiau naudojamas verslo vadyboje, yra komerciniai ir kiti duomenys, gaunami iš interneto, apimančio daugybę informacijos tinklų, įvairiausių duomenų bazių. Internetas, praktiškai funkcionuojantis nuo 1986 metų, apraizgė visą pasaulį. Šiuo metu jį sudaro trys pagrindiniai informacijos išteklių tipai (serveriai): WWW (World Wide Web) – hipertekstinė informacijos tinklų sistema, FTP (File Transfer Protocol) – duomenų rinkmenų (failų) perdavimo sistema ir GOPHER – išskirstyta dokumentų sistema. Naudojant informacijos tinklus kaip komercinės informacijos šaltinį, keičiasi vadybos architektūra, jos informacinis, organizacinis, funkcinis ir komunikacinis modeliai, duomenų aprašymo metodai (pagal bendrus susitarimus, konvencijas). Informacijos vartotojams tokiomis sąlygomis reikia dar griežčiau ir tiksliau formuluoti savo poreikius, apibrėžti, ko, kiek, kam ir kodėl reikia. Tik tuomet galima ieškoti tų poreikių tenkinimo priemonių (be abejo, su mažiausiomis sąnaudomis). Kadangi informacijos pasiūla tinkluose yra nepaprastai didelė, variantų yra labai daug, tai pasirinkimo problema tampa tikrai sudėtinga. Lietuvos verslininkams ji yra dar labiau komplikuota, ir pirmiausia – dėl valstybės ir paties verslo finansinių sunkumų, dėl neracionalios valstybės politikos informacijos ir komunikacijos srityje. Čia aptarti informacijos organizavimo, VS informacijos poreikių nustatymo ir jų tenkinimo optimaliai išskirstant informacijos išteklius aspektai vaidina svarbų vaidmenį kuriant ir tobulinant kompiuterines vadybos informacines sistemas. D.2. Duomenų bazių kūrimas   Terminas „duomenų bazė“ atsirado XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Duomenų bazė (DB) – tai tam tikra struktūrizuotų ir tarpusavyje susijusių kuo mažiau dubliuojamų duomenų visuma, nepriklausoma nuo tuos duomenis apdorojančių taikomųjų programų. DB suteikia galimybes:          užtikrinti duomenų vientisumą ir aktualumą;          manipuliuoti duomenimis ir jų struktūromis;          formuluoti užklausas, organizuoti duomenų paiešką, išvesti rezultatus;          apsaugoti duomenis nuo nesankcionuotų kreipčių;          įslaptinti duomenis.   Duomenys atitinka realaus pasaulio tam tikros dalies (taikymo srities) modelį. Tokių duomenų pavyzdžiai – tai bibliotekos kartoteka, telefonų abonentų knyga, pirkėjų užsakymų registracijos žurnalas ir t. t. Duomenys saugomi ir apdorojami ne bet kaip, o laikantis tam tikrų susitarimų, taisyklių. Kitaip tariant, duomenys turi būti tam tikru būdu sutvarkyti (priešingu atveju nebūtų DB). Pirmiausia reikėtų skirti vadinamąjį fizinį ir loginį duomenų organizavimą. Pirmasis nurodo duomenų fizinio išdėstymo būdus kompiuterio atmintyje, o antrasis – duomenų struktūros vaizdavimą, jų modelį, reikalingą vartotojams. Duomenims, saugomiems DB, būdingos tokios savybės:        integruotumas;        nepertekliškumas;        nepriklausomumas.   Duomenų integruotumas reiškia, kad visi duomenys kaupiami ir saugomi kartu, nustačius jų tarpusavio ryšius. Taip saugomus duomenis dažniausiai naudoja ne vienas, o daug vartotojų. Antroji savybė nusako tai, kad duomenys saugomi vengiant jų dubliavimo. Kai yra pertekliškumas, t. y. kelios duomenų kopijos, joms veltui eikvojama atmintis, o modifikuojant duomenis tenka kelis kartus naudoti tas pačias atnaujinimo operacijas. Be to, jeigu duomenų kopijos priklauso skirtingoms atnaujinimo stadijoms, vartotojams gali būti pateikta prieštaringa informacija. Duomenų nepriklausomumas reiškia, kad duomenų apdorojimo taikomosios programos nesikeičia modifikuojant duomenis. DB duomenys saugomi ne bet kaip, o kaip susietų tarpusavyje duomenų visuma, joje turi būti nustatyti ryšiai tarp įvairių rekvizitų ir rodiklių. Toks duomenų sruktūros pateikimo būdas dažnai vadinamas duomenų modeliu. Jį patogu grafiškai vaizduoti ovalinėmis diagramomis, kur duomenys vaizduojami ovalais, jų viduje užrašomas duomenų vardas, o ryšiai tarp duomenų vaizduojami linijomis (D.1 pav.).   D.1 pav. Duomenų ir jų ryšių vaizdavimo ovalinėmis diagramomis pavyzdžiai   D.1 pav. diagramoje A yra du rekvizitai, ir kiekvienas jų gali turėti daug reikšmių. Pavyzdžiui, Akcininkas gali turėti reikšmes «JONAITIS, J.», «PETRAITIS, P.» ir t. t., Akcijų vertė – 1000, 2000 Lt ir pan. Yra du pagrindiniai ryšių tipai. Pirmasis – tai ryšys „Vienas su vienu", arba paprastasis ryšys. Sakoma, jog tarp rekvizitų R ir S egzistuoja paprastasis ryšys, jeigu bet kuriuo momentu kiekvieną R reikšmę atitinka tik viena S reikšmė. Toks ryšys vaizduojamas paprasta rodykle (D.1 pav. diagrama B). Šiuo atveju sakoma, kad R identifikuoja S. Antrasis tipas – tai ryšys “Vienas su daugeliu", arba sudėtinis ryšys. Tarp R ir S egzistuoja sudėtinis ryšys, jeigu bet kuriuo momentu vieną R reikšmę atitinka kelios S reikšmės. Toks ryšys vaizduojamas dviguba rodykle (D.1 pav. diagrama C). Tarp rekvizitų dažnai egzistuoja abipusiai ryšiai. Pavyzdžiui, tarpusavio ryšiai tarp „Vyras” ir „Moteris” gali atspindėti santuokos formą (D.1 pav. diagrama D): čia pirmuoju atveju vaizduojama tradicinė krikščioniška santuokos forma, antruoju – daugpatystė, trečiuoju – daugvyrystė, ketvirtuoju –grupinė santuoka. Ryšiai tarp duomenų įrašų vaizduojami rodyklėmis tarp tų įrašų raktų; taip gaunamas DB rodyklinis modelis, kitaip tariant, DB struktūros diagrama. Duomenų bazės, skirtos rezervuoti lėktuvų bilietus, struktūros diagramos pavyzdys parodytas D.2 pav. D.2 pav. DB struktūros ovalinės diagramos pavyzdys     Kompaktiškesnis įrašo ir DB struktūros vaizdavimo būdas yra stačiakampė diagrama. Tokioje diagramoje rekvizitai vaizduojami stačiakampiais, o įrašai – stačiakampių blokais. D.3 pav. parodyta stačiakampė diagrama, atitinkanti D.2 pav. ovalinę diagramą.   D.3 pav. DB struktūros stačiakampės diagramos pavyzdys   Pagal tai, kokiu būdu duomenys jungiami į visumą, išskiriami tokie pagrindiniai duomenų organizavimo (sutvarkymo) modeliai: santykių (reliacinis), hierarchinis ir tinklinis. Pastaruoju metu bene populiariausios yra DB, kuriose duomenys organizuojami pagal santykių modelį, – tai reliacinės DB.   Reliacinė DB yra tokia duomenų visuma, kurioje duomenys saugomi dvimatėse lentelėse (toliau dvimatės lentelės vadinamos tiesiog lentelėmis). Lentelės pavyzdys parodytas D.4 pav.   D.4 pav. Lentelės (užsakymų registravimo žurnalo) pavyzdys   Lentelę sudaro eilutės ir stulpeliai, taigi lentelės forma yra įprasta ir suprantama vartotojui. Lentelės eilutės vadinamos įrašais, o stulpeliai – laukais. Laukams suteikiami vardai (pavyzdžiui, užsakymo numeris, pirkėjo kodas ir pan.). Pažymėtina, kad lauko sąvoka čia atitinka rekvizito sąvoką, vartotą aptariant duomenų vaizdavimą. Lentelės įrašai – tai duomenų porcijos, kurias sudaro rekvizitų reikšmės, dar vadinamos laukų reikšmėmis (pavyzdžiui, «A2599», «03 01 29» ir kt.). Bet kuriame eilutės ir stulpelio susikirtime yra viena rekvizito reikšmė. Galima išskirti tokius reliacinės DB bruožus: 1.         Visi įrašai yra vienodai organizuoti, turi tą pačią struktūrą. Visuose įrašuose yra tiek pat laukų, o laukai yra vienarūšiai, t. y. kiekvieno lauko reikšmės yra vieno tipo. Tačiau skirtinguose laukuose gali būti įvairių tipų duomenys. 2.         Lentelėje negali būti tuščių įrašų, taip pat identiškų įrašų, t. y. įrašų su tais pačiais (pasikartojančiais) duomenimis, nors atskiri duomenų elementai gali būti tušti arba pasikartojantys. 3.         Įrašų ir laukų išdėstymo tvarka lentelėje nėra svarbi. Atliekant duomenų apdorojimo operacijas, lentelės eilutės ir stulpeliai gali būti peržiūrimi ir apdorojami bet kokia tvarka, atsižvelgiant į informacijos turinį.   Kiekvienai lentelei suteikiamas vardas, kuriuo ji saugoma kompiuterio išorinėje atmintyje (diske) kaip atskiras objektas. Lentelės pavadinimas turėtų atspindėti atitinkamo realaus objekto pavadinimą, o laukų pavadinimai – to objekto atributų pavadinimus (pavyzdžiui, D.4 pav. parodyta lentelė galėtų vadintis „UŽSAKYMAI“). Lentelėms nustatomi raktai, t. y. laukai arba laukų grupės, kurių reikšmės nesikartoja ir vienareikšmiškai identifikuoja tų lentelių įrašus. Lentelės gali turėti po kelis raktus, iš kurių tam tikru momentu naudojamas tik vienas – pirminis raktas. Dažnai naudojama ir sutrumpinta lentelių pateikimo forma, kai užrašomas lentelės pavadinimas, o po jo skliausteliuose išvardijami lentelės laukų pavadinimai. Laukų, įeinančių į pirminio rakto sudėtį, pavadinimai pabraukiami. Toks aprašas vadinamas lentelės schema. D.4 pav. pateiktos lentelės schema atrodo taip:   UŽSAKYMAI {UŽSAKYMO NUMERIS, PIRKĖJO KODAS, PREKĖS KODAS, UŽSAKYMO DATA, UŽSAKYTAS KIEKIS}.   Reliacinių DB lentelės tarpusavyje susiejamos. Ryšį tarp atskirų lentelių nustato bendri, sutampantys tų lentelių laukai, kurie dar vadinami siejančiais laukais. Taip susietų lentelių visuma ir sudaro reliacinį modelį, kuriame ryšiai atspindimi pačiomis lentelėmis (siejančiais laukais). Kartais naudojami ir pertekliniai laukai, įvedami dažniausiai dėl dviejų priežasčių: a) kai kurioms lentelėms reikalingi laukai, skirti suformuoti pirminius raktus, t. y. vienareikšmius lentelių įrašų identifikatorius; b) kai kurioms lentelėms reikalingi laukai, kurie nėra pirminiai raktai arba į juos neįeina, bet naudojami ryšiams nustatyti. Bet kurią duomenų struktūrą galima vaizduoti ir rodykline, ir lentelių forma. Toliau pateikiami keli pavyzdžiai, kuriuose duomenų modelis, pavaizduotas stačiakampėmis diagramomis, pervedamas į reliacinį modelį. Anksčiau pateikta DB, skirta Iėktuvų bilietams rezervuoti, pervedama į reliacinę DB, susidedančią iš dviejų lentelių:   REISAS {REISAS, IŠVYKIMO PUNKTAS, ATVYKIMO PUNKTAS, LĖKTUVO TIPAS};   LAISVOS VIETOS {REISAS, SKRIDIMO DATA, LAISVOS VIETOS}   Šiuo atveju bazėje nėra perteklinių laukų, nes rodykliniame modelyje ryšį tarp atskirų įrašų tipų nurodo bendras atributas REISAS. Pateiktose schemose lentelė REISAS vadinama pagrindine lentelės LAISVOS VIETOS atžvilgiu, o lentelė LAISVOS VIETOS – antrine lentelės REISAS atžvilgiu. Pažymėtina, kad į reliacinę DB įeinančių lentelių schemų aprašymo tvarka gali būti bet kokia. Panagrinėsime DB, apibūdinančią kurio nors įstaigos skyriaus darbo veiklą (D.5 pav.).   D.5 pav. DB, apibūdinančios įstaigos skyriaus darbo veiklą, rodyklinis vaizdavimas   Pervesdami šios DB rodyklinę formą į reliacinę, gauname tokias lentelių schemas:   SKYRIAI {SKYRIAUS NR., PAVADINIMAS, VADOVAS, BIUDŽETAS}; DARBAI {SKYRIAUS NR., DARBO NR., DARBO APRAŠAS}; DARBUOTOJAI {SKYRIAUS NR., DARBO NR., DARBUOTOJO NR., PAVARDĖ, ALGA}; DARBINĖ VEIKLA {DARBUOTOJO NR., PASKYRIMO DATA, PAREIGOS}; ALGOS KEITIMAI {DARBUOTOJO NR., KEITIMO DATA, ALGA}.   Kai DB sudaro daug lentelių, svarbu, kad būtų tenkinama duomenų išsamumo sąlyga, t. y. bet kurią antrinės lentelės siejančio lauko reikšmę turi atitikti tokia pati reikšmė pagrindinės lentelės lauke. Pavyzdžiui, bet kuris lentelėje DARBUOTOJAI pasitaikęs skyriaus numeris turi būti lentelėje SKYRIAI.   Duomenų bazėms kurti ir naudoti reikalingos jų valdymo sistemos. Duomenų bazės valdymo sistema (DBVS) vadinama programinė įranga, skirta DB struktūroms sudaryti, duomenims įvesti, saugoti, ieškoti, apdoroti ir išvesti). Svarbiausios DBVS funkcijos yra:        struktūrų sudarymas, jų reorganizavimas;        bazės pildymas, duomenų kaupimas, jų redagavimas;        navigacija;        duomenų peržiūra, paieška, rikiavimas ir kitoks tvarkymas;        taikomųjų vartotojo programų rengimas ir naudojimas;        ataskaitų sudarymas.   Bet kurioje DBVS yra priemonės DB struktūrai projektuoti, duomenims įvesti, papildyti ir modifikuoti. Šiuolaikinė DBVS suteikia jos vartotojui lanksčias galimybes lengvai surasti ir atrinkti reikalingus duomenis pagal vieną ar kelis kriterijus, tuos duomenis rikiuoti, grupuoti, vaizduoti pageidaujama forma. Tam tikrais laiko tarpais sukauptą informaciją galima apibendrinti, atlikti analizę, matematinius, statistinius skaičiavimus ir kurti įvairių formų ataskaitas. Prireikus vartotojai kuria ir derina savas taikomąsias programas, naudodamiesi tam skirtomis DBVS priemonėmis. DBVS turi atlikti ir daug kitų svarbių funkcijų: duomenų apsaugą, korektiškumo, neprieštaringumo ir išsamumo kontrolę, DB kopijų išsaugojimą ir kt. Daugelį šiuolaikinių DBVS sudaro tokios dalys:        duomenų tvarkymo dialoginė terpė;        duomenų aprašymo ir manipuliavimo jais kalba;        programų generatoriai.   Dialoginė terpė yra viena svarbiausių šiuolaikinių DBVS dalių, skirta interaktyviam darbui su DBVS, atliekant veiksmus su visa DB ar jos įrašais. Šiuolaikinės dialoginės priemonės suteikia vartotojui galimybę pasirinkti priimtiniausią darbo su DB stilių. Yra du pagrindiniai darbo su DB būdai:        grafinių, vizualiai orientuotų instrumentų naudojimas;        specialių instrukcijų rengimas ir vykdymas.   Moderniose DBVS yra programų generavimo priemonės. Tai specialūs instrumentai, skirti automatizuoti programų kūrimą, palengvinti vartotojų, ypač programuotojų, darbą sudarant taikomąsias programas. Generatoriai leidžia gerokai sumažinti darbo sąnaudas, kai reikia programuoti daug laiko jų rašymui reikalaujančias ir dažnai pasikartojančias operacijas, pavyzdžiui, ekrano maketavimo, veiksmų juostų (meniu), ataskaitų sudarymo ir kt. Pagrindiniai darbo su DB etapai yra jos struktūros projektavimas, užpildymas ir redagavimas. Naujos DB kūrimas prasideda nuo bazės lentelių struktūrų sudarymo. Atskiros lentelės struktūroje būtinai nurodomi lentelės laukų vardai, tų laukų reikšmių tipai ir ženkliškumas. Papildomai gali būti nurodyti ir kiti parametrai, pavyzdžiui, reikšmės, kuriomis laukas būtų užpildomas automatiškai. Suformavus visų lentelių struktūrą, nustatomi raktiniai ir siejantys lentelių laukai, nustatomi ryšių, reikalingų lentelėms susieti į vientisą DB, tipai. Baigus kurti DB lentelių struktūrą, bazė jau gali būti užpildoma duomenimis. Vėliau DB tenka redaguoti (įterpti naujus įrašus, pasenusius duomenų elementus pakeisti naujais ir t. t.) DBVS leidžia redaguoti ir DB struktūrą, ir jos turinį, t. y. duomenų elementus. Redaguojant DB lentelių struktūrą dažniausiai tenka pakeisti lauko tipą, ženkliškumą, įterpti papildomą ar pašalinti nereikalingą lauką. Visgi dažniau tenka redaguoti bazės lentelių turinį, o ne jų struktūrą. Svarbiausios turinio redagavimo operacijos yra naujo įrašo įterpimas, atskiro lauko ar viso įrašo užpildymas konkrečiais duomenimis (reikšmėmis), įrašo laukų reikšmių modifikavimas ir įrašo pašalinimas. Iš šių operacijų nesunku sukonstruoti kitas, sudėtingesnes operacijas. Pavyzdžiui, galima automatiškai pakeisti atskiro lauko reikšmes visoje lentelėje, ištrinti lauką ar net visą lentelę. Duomenų bazės turiniui redaguoti labai plačiai naudojamos DB formos. Forma – tai tam tikras langas, skirtas vaizduoti ir redaguoti laukų reikšmes iš vienos ar kelių DB lentelių. Langas atitinkamai apipavidalinamas, laukų reikšmės jame išdėstomos norima tvarka ir vaizduojamos vartotojui patogiu formatu. Forma – tai savotiška prizmė, pro kurią žvelgiame į DB įrašus. Joje turi būti duomenų vaizdavimo valdymo įrankiai, dar kitaip vadinami navigacijos įrankiais, t. y. tam tikri mygtukai su atitinkamais nurodymais, reiškiančiais atliekamus veiksmus, pavyzdžiui, pereiti prie kito įrašo, redaguoti įrašą ir pan. Formos dažnai naudojamos ne tik DB redaguoti, bet ir jas užpildyti, peržiūrėti. Konkrečios formos pavyzdys parodytas D.6 pav.   D.6 pav. Formos pavyzdys   Ataskaita yra tam tikro formato dokumentas, kuriame pateikiamas visos DB ar atskirų jos dalių turinys. Pagrindinė ataskaitos paskirtis – pateikti duomenis (rezultatus) patogia vartotojui forma, t. y. taip, kad juos būtų galima lengvai analizuoti, apibendrinti ir daryti išvadas. DBVS priemonėmis galima gana paprastai sukurti ataskaitą. Į ataskaitą galima įtraukti duomenis iš kelių tarpusavyje susietų lentelių, taip pat iš virtualiųjų lentelių. Duomenys gali būti įvairiai rikiuojami, grupuojami, galima atlikti skaičiavimus. Paruoštą ataskaitą galima peržiūrėti kompiuterio ekrane, išsaugoti išorinėje atmintyje kaip atskirą rinkmeną, išspausdinti popieriuje. Ataskaitą gali būti projektuojama dviem būdais: naudojantis standartinėmis formomis arba pačiam vartotojui kuriant unikalią ataskaitos formą. Pirmasis būdas gerokai apriboja vartotojo pasirinkimą, kadangi ataskaita kuriama pagal sistemos siūlomą formatą. Kur kas daugiau galimybių atsiranda formuojant ataskaitą antruoju būdu. Čia vartotojas gali laisvai pasirinkti jam labiausiai tinkamą ataskaitos formatą. Be to, tam tikslui galima naudoti specialius instrumentus – ataskaitų dizaino modulius. Moderniosios DBVS taip pat leidžia duomenis pateikti įvairiomis diagramomis. Kiekviena ataskaita turi tam tikrą struktūrą. Ataskaitoje išskiriamos trys zonos: antraštės, pagrindinė ir pabaigos. Antraštės zona skiriama informacijai, kuri turi būti viso dokumento pradžioje. Jei dokumentą sudaro keli puslapiai, tai nurodoma ir informacija, kuri turi būti kiekvieno puslapio pradžioje. Pagrindinė zona apima eilutes, kurios dažniausiai atitinka vieną duomenų bazės įrašą. Ataskaitos pabaigos zona panaši į antraštę, tik jos turinys yra dokumento (ar puslapio) pabaigoje. Konkrečios ataskaitos pavyzdys pateiktas D.7 pav.   D.7 pav. Ataskaitos pavyzdys     Duomenų bazės dabar vis plačiau taikomos įvairiose srityse. Šiuolaikinės įmonės praktiškai neįmanoma įsivaizduoti be DB. Bazės ypač reikalingos valstybės institucijoms, savivaldybėms, bankams, gamybos ir prekybos įmonėms, darbo biržoms, muitinėms ir t. t.   Kita DB struktūra – hierarchinė. Tai tarsi medis, kurio šakos sujungia duomenis iš viršaus į apačią. Kitaip tariant, žemesniame lygyje esantys duomenys priklauso aukštesniame lygyje esantiems duomenims. Tokios bazės struktūros pavyzdys parodytas D.8 pav. Tinklinė struktūra – tai tinklas, kurio viršūnės gali būti sujungtos įvairiais ryšiais, arba įvairių lygių objektų visuma, kurioje objektai gali būti susieti bet kaip. Jos pavyzdys parodytas D.9 pav.   D.8 pav. Hierarchinės DB struktūros pavyzdys     D.9 pav. Tinklinės DB struktūros pavyzdys   Čia pateiktų hierarchinės ir tinklinės DB struktūrų pavyzdžių atitikmuo reliacinėje (santykių) duomenų bazėje pavaizduotas D.10 pav.   Dabar susipažinkime su dar vienu paslaugų įmonės duomenų bazės struktūros pavyzdžiu. Tai turizmo agentūra. Jos duomenų bazėje galėtų būti lentelės KLIENTAI, KELIALAPIAI, BANKAI ir UŽSAKYMAI:   KLIENTAI {kliento kodas, pavadinimas (v., pavardė), adresas, telefonas, banko kodas, sąskaitos numeris};   KELIALAPIAI {kelialapio kodas, šalis, kelionės rūšis, vykimo būdas, kaina};   BANKAI {banko kodas, banko pavadinimas, adresas, telefonas};   UŽSAKYMAI {užsakymo numeris, data, kliento kodas, kelialapio kodas, kelialapių skaičius}.   D.10 pav. Reliacinės (santykių) DB struktūros pavyzdys   Šioje DB galima realizuoti įvairias užklausas, pavyzdžiui, kuris klientas nusipirko daugiausia kelialapių, kokiu metų laiku daugiausia užsakoma kelialapių ir pan. D.3. Taikomųjų kompleksų projektavimas   Kuriant informacines sistemas, valdymo personalo veikla reglamentuojama numatant, kokios funkcijos ar jų procedūros (dalys) kompiuterizuojamos, o jos detalizuojamos formuluojant taikomuosius kompleksus (valdymo uždavinius arba autonomines jų grupes – uždavinių kompleksus). Jais taip pat susiejamos informacinės sistemos funkcijos su kitais IS komponentais. Čia toliau aptarsime, kaip galima išskirti kompiuterizuojamas funkcijas. Tokiems sprendimams daryti naudojama šių šaltinių informacija: valdymo objekto analizės medžiaga; prognozavimo, planavimo, reguliavimo, apskaitos ir kitų funkcijų vykdymo bei darbų organizavimo metodinė ir kita medžiaga; analogiškų valdymo objektų sukauptas patyrimas (analogijos, prototipai); kitų patirties apibendrinimai ir įvairiose publikacijose skelbiami specialistų siūlymai.   Kiekvienas taikomasis kompleksas formuluojamas parengiant jo aprašą. Taikomojo komplekso aprašas – tai dokumentas, kuriame nusakomas kompiuterizuojamų darbų turinys, informacija ir jos (tiksliau, duomenų) srautai. Duomenų apdorojimo procesai pateikiami algoritmo apraše. Aprašai gali būti pateikiami viename dokumente; tuomet bendras aprašas susideda iš tokių keturių skyrių: 1.    Bendras apibūdinimas. 2.    Rezultatinė informacija. 3.    Pradinė informacija. 4.    Sprendimo proceso (algoritmo) aprašas. 4.1. Paskirtis ir apibūdinimas. 4.2. Matematinis aprašas. 4.3. Naudojama informacija. 4.4. Sprendimo rezultatai. 4.5. Sprendimo proceso eiga.   Taikomieji kompleksai formuluojami nusakant jų esmę, vartotojų vykdomoms funkcijoms reikalingą ir tam naudojamą informaciją, taip pat IS ir vartotojų darbus gaunant reikiamą rezultatinę informaciją iš pradinės. Visa tai pateikiama taikomojo komplekso formulavimo apraše. Bendro apibūdinimo skyriuje turi būti nurodyta: kompiuterizavimo tikslas ir paskirtis; kompiuterizuojami objektai (valdymo technologiniai objektai, padaliniai, įmonės ir t. t.), kuriems valdyti skiriamas kompleksas; skaičiavimų periodiškumas ir trukmė; sąlygos, kurioms esant kompiuteriai nenaudojami; komplekso duomenų srautai ir ryšiai su kitais kompleksais; asmenys ir (arba) padaliniai, kurie lemia konkrečių rezultatų gavimo sąlygas ir Iaiką (jei jie nenusakyti bendru sistemos funkcionavimo algoritmu); veiksmų paskirstymas tarp valdymo personalo (žmonių) ir techninių priemonių, esant įvairioms situacijoms.   Taikymo srities informacinį modelį galima aprašyti objektiškai orientuotomis duomenų srautų schemomis. Jose vartojamos taikymo srities sąvokos ir nusakomi esminiai objektų ryšiai. Su objektais siejami duomenys (duomenų bazės) ir procesai. Taikomojo komplekso ir kitų sistemos kompleksų ryšiai gali būti nurodyti lentelėje (jos forma pateikta D.3 lentelėje).   D.3 Ientelė. Taikomojo komplekso ir kitų sistemos kompleksų ryšiai   Naudojama informacija Sprendimo rezultatai Komplekso kodas Rinkmenos kodas Rinkmenos kodas Komplekso kodas   Toliau pateikiama rezultatinių pranešimų sąrašas ir aprašai; rezultatinių pranešimų struktūrinių vienetų, turinčių savarankišką prasminę reikšmę (rodiklių, rekvizitų ir jų rinkinių), sąrašas ir aprašai arba nuorodos į dokumentus, kuriuose jie aprašyti. Čia pateikiama tik ta informacija, kuri perduodama valdymo objektui: rezultatiniai pranešimai – mašinogramos kaip dokumentai; vaizdų kadrai ekrane – videokadrai; duomenų rinkmenos (failai) mašininėse Iaikmenose ir perduodami ryšio kanalais kitoms informacinėms sistemoms, valdymo signalai. Aprašant kiekvieną rezultatinį pranešimą nurodoma: pavadinimas, pateikimo forma, kodas, pateikimo periodiškumas ir Iaikas (leidžiamas sprendimo trukmės Iaikas), jo gavėjai ir paskirtis. Atsižvelgiant į pranešimo rūšį ir ypatumus, aprašą galima papildyti ir kita informacija. Aprašant kiekvieną informacijos struktūrinį vienetą nurodoma: rezultatinio pranešimo, kuriame tas struktūrinis vienetas yra, pavadinimas, identifikatorius, skaičiavimų tikslumo ir patikimumo reikalavimai (jei reikia). Rezultatinės informacijos pranešimų sąrašo ir aprašo forma pateikta D.4 Ientelėje.   Pradinei informacijai, gaunamai iš valdymo objekto, apibūdinti parengiama: informacinių pranešimų sąrašas ir aprašai, taip pat pirminių pranešimų informacijos struktūrinių vienetų sąrašai ir aprašai. Čia nurodomi tik pirminiai pranešimai (dokumentai, videokadrai, kodogramos). Aprašant kiekvieną pranešimą nurodoma: pavadinimas, pateikimo forma, kodas, gavimo dažnis arba laikas ir pranešimo siuntėjas. Aprašant kiekvieną pirminio pranešimo struktūrinį elementą nurodoma: pavadinimas, reikalingas tikslumas (jei to reikia), informacijos šaltinis (padalinys, iš kurio pranešimas gaunamas), to šaltinio identifikatorius. Pradinės informacijos pranešimų sąrašo ir aprašo forma pateikta D.5 lentelėje.   D.4 Ientelė. Informacija, perduodama vartotojams       D.5 Ientelė. Informacija, gaunama iš valdymo objekto Sprendimo proceso (algoritmo) apraše pirmiausia pateikiama bendra sprendimo proceso schema. Bendras taikomojo komplekso algoritmas aprašomas nurodant jo paskirtį, naudojimo ribojimus, galimybes ir sprendimų kokybės reikalavimus (tikslumo, sprendimo laiko ir kt.); bendrus reikalavimus rezultatams ir pradiniams duomenims (jų formatams, kodams ir kt.), taip pat reikalavimus, padedančius suderinti sprendžiamų uždavinių kompleksus. Matematiniame apraše pateikiama: matematinis modelis arba kompiuterizuojamo proceso (objekto) ekonominis matematinis aprašas; prielaidų sąrašas ir pasirinkto modelio adekvatumo realiam procesui (objektui), esant įvairiems darbo režimams, reikalavimai; žinios apie mokslo tiriamųjų darbų rezultatus, jei jie naudojami algoritmams sudaryti. Aprašyme turi būti naudojamos matematikoje paprastai taikomos formalizavimo priemonės ir žymėjimai.   Toliau turi būti pateikiamas skaičiavimams naudojamų (pradinių) duomenų rinkmenų, duomenų bazių ir kitokių darinių sąrašas. Jis sudaromas tokia tvarka: duomenų rinkmenos, suformuotos iš normatyvų ir žinynų dokumentų, valdymo signalų, arba nuorodos į dokumentus, kur yra tie duomenys; pirminių pranešimų duomenų rinkmenos, suformuotos iš operatyviai gaunamų planinių ir apskaitos dokumentų (operatyviniai duomenys); duomenų rinkmenos, reikalingos šiam ir kitiems algoritmams, saugomos jiems realizuoti. Naudojamų pradinių duomenų rinkmenų aprašo forma pateikta D.6 lentelėje.   D.6 Ientelė. Pradinė sprendimo informacija     Sprendimo rezultatų apraše turi būti duomenų rinkmenų (duomenų bazių), formuojamų realizuojant algoritmą, sąrašas. Jis sudaromas tokia tvarka: rinkmenos ir (arba) valdymo signalai, formuojami rezultatiniams pranešimams (dokumentams, videokadrams, valdymo signalams ir t. t.) gauti; rinkmenos, kurios reikalingos ir saugomos šio ir kitų kompleksų uždaviniams spręsti. Čia nurodomas kiekvienos rinkmenos pavadinimas, žymuo ir maksimalus įrašų skaičius, pateikiamas rezultatinių pranešimų rekvizitų pavadinimų sąrašas ir žymenys arba nuoroda, kuriuose dokumentuose ta informacija yra. Sprendimo metu suformuotų ir saugomų duomenų rinkmenų aprašų forma pateikta D.7 lentelėje.     D.7 Ientelė. Sprendimo rezultatai     Sprendimo proceso eigą apibūdina algoritmo logikos arba rezultatų formavimo ir naudojimo procesų aprašas, kuriame nurodomi skaičiavimo etapai (žingsniai), skaičiavimų ir (arba) loginio apdorojimo formulės, naudojamos algoritme, skaičiavimų tikslumo reikalavimai (jei reikia), taip pat rodiklių priklausomybės, reikalingos skaičiavimų tikrumui patikrinti. Pateikiamas atskirų algoritmo dalių ir operacijų ryšių aprašas, nurodyma, kokia tvarka rezultatiniuose dokumentuose turi būti išdėstomos reikšmės arba eilutės (pavyzdžiui, objektų kodų reikšmių didėjimo tvarka, pagal objektų grupes ir t. t.). Algoritme nurodomos ir aptariamos visos situacijos, kurios gali susidaryti jį vykdant. Čia reikia naudotis sistemos rekvizitų, signalų, stulpelių ir eilučių sąlyginiais žymenimis (vardais), duoti nuorodas, kur jie yra aprašyti. Skaičiavimo formulėse reikia nurodyti tuos rekvizitų žymenis, kurie naudojami aprašant duomenų struktūras kituose taikomojo komplekso projekto skyriuose. Algoritmai dažniausiai pateikiami grafine forma. Paprastesniu atveju gali pakakti ir lentelių, kuriose surašomos matematinės rodiklių aritmetinių ir loginių ryšių formulės, arba tai gali būti aprašyta žodžiu, pateikiant nuorodas į taikomųjų programų paketų aprašus ir kitus dokumentus, kuriuose yra aptarti naudojami algoritmai. Kai algoritmai nėra sudėtingi, pakanka lentelėje nurodyti skaičiavimo formules ir jų naudojimo nuoseklumą. Toliau susipažinsime su konkrečių uždavinių ir taikomųjų kompleksų projektavimo bei sprendimo ypatumais. D.3.1. Turto ir atsargų valdymas   Kiekvienos įmonės sėkmingai veiklai reikalingos tam tikros sąlygos, tarp jų materialinės. Šios sąlygos kiekvienoje įmonėje yra vis kitokios, jos darosi vis įvairesnės, siekiant atitikti didėjančius rinkos reikalavimus. Praktiškai kiekvienoje įmonėje didelį vaidmenį atlieka ilgalaikis turtas – pastatai, mašinos, specialūs įrengimai, be kurių dažniausiai neįmanoma sėkminga veikla. Turtas per vieną gamybos ciklą nesunaudojamas, skirtingai nuo medžiagų ir žaliavų. Apskritai ilgalaikiam turtui priskiriamas įmonės veikloje ilgiau nei vieną apyskaitinį laikotarpį naudojamas turtas. Pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į ilgalaikį ir trumpalaikį, yra jo sunaudojimas per tą laikotarpį, per kurį uždirbama pelno. Taigi per vieną ataskaitinį laikotarpį visiškai sunaudojamas turtas laikomas trumpalaikiu, o nesunaudojamas – ilgalaikiu turtu. Kadangi pagrindinis ataskaitinis laikotarpis yra vieneri metai, tai ir ilgalaikiu paprastai laikomas tas turtas, kuris naudojamas uždirbant pajamas ilgiau nei vienerius metus. Tuo tarpu visa trumpalaikio turto vertė įskaičiuojama į vieno ataskaitinio laikotarpio sąnaudas. Ilgalaikis turtas yra laikomas įmonės stabilumo garantu. Tačiau trumpalaikis turtas (medžiagos, žaliavos ir kt.) palyginti greitai paverčiamas pinigais jį pardavus, o verslo uždavinys yra uždirbti daugiau pinigų, nei jų buvo investuota. Kuo greičiau pinigai apsuka apyvartos ratą, tuo didesnis jų prieaugis. Antra vertus, tikslinga turėti tokį atsargų kiekį, kurį saugoti reikėtų mažiau sąnaudų (mažiau sandėliavimo patalpų ir kt.). Todėl optimalus atsargų kiekis laiku jį papildant įmonei duoda didesnę naudą.   Turto (atsargų) valdymo taikomasis uždavinių kompleksas skirtas apskaityti ilgalaikį ir trumpalaikį materialųjį turtą (įsigijimą, judėjimą, nusidėvėjimą, remontą, perkainojimą ir pan.). Informacinėje sistemoje gali būti tvarkoma turto apskaita, kaupiama pirminė informacija, sudaromi atitinkami rezultatiniai dokumentai. Gavus reikiamą rezultatinę informaciją, galima atlikti turto analizę pagal jo grupes, materialiai atsakingus asmenis, pagal tiekėjus, operatyviai gauti informaciją apie turto likučius, užsakyti optimalų atsargų kiekį minimizuojant viršnormatyvines atsargas ir t. t. Uždavinių sprendimo informacija gali naudotis įmonių rinkodaros ir pardavimų, finansų (buhalterijos), sandėlių, gamybinių ir kitų padalinių darbuotojai. Uždavinių sprendimo periodiškumas – įvairus. Informacija gali būti pateikiama nustatytu periodiškumu, taip pat nereguliariai, aperiodiškai – pagal pateiktas užklausas. Pradinė informacija gaunama iš tiekėjų, pirkėjų ir įmonės padalinių. Taikomasis kompleksas turi informacinį ryšį su finansų ir atsiskaitymų uždaviniais, planavimo, operatyvinio valdymo ir kitų kompleksų uždaviniais. Uždavinių sprendimo metu gali būti sudaromos ataskaitos apie turto judėjimą, esamumą, nusidėvėjimą, likvidavimą. Jos naudotos įmonės padaliniuose ir įvairiose institucijose: mokesčių inspekcijos, statistikos tarnybose ir pan.   Informacinis ir matematinis modelis. Sprendžiant taikomojo komplekso funkcinius uždavinius, gali būti sudaromos mašinogramos, videokadrai, gaunamos duomenų rinkmenos apie materialaus turto gavimą, pardavimą (išdavimą, perdavimą), turto apyvartą, įvairios ataskaitos, skirtos finansų įstaigoms, apie ilgalaikio turto nusidėvėjimą ir kt. Rezultatinę ir pradinę informaciją reikia aprašyti pagal anksčiau aptartus reikalavimus. Toliau čia pateikiami kai kurie turto valdymo komplekso rodikliai ir rezultatinių rodiklių skaičiavimo formulės.   Rezultatiniai rodikliai: 1.       Įkainota atskiro turto vieneto vertė. 2.       Ilgalaikio turto nusidėvėjimas (nusidėvėjimo sąnaudos). 3.       Metinė ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo suma. 4.       Turto nusidėvėjimo norma. 5.       Nudėvėtina ilgalaikio turto vertė. 6.       Nusidėvėjimas, tenkantis vienam produkcijos arba paslaugų vienetui. 7.       Nusidėvėjimas, tenkantis visai produkcijai. 8.       Nusidėvėjimo norma. 9.       Ilgalaikio turto likvidacinė vertė (kai turtas likviduojamas). 10.   Turto netekimų vertė. 11.   Pagautė (pelnas). 12.   Įrengimų nusidėvėjimo vertė. 13.   Ilgalaikio turto perleidimas, kai gaunamas pelnas. 14.   . Ilgalaikio turto perleidimas, kai gaunamas nuostolis. 15.   Parduota (pagaminta) prekė. 16.   Turto likutis laikotarpio pabaigai.   Pradiniai rodikliai: 1.       Konkretaus turto vieneto įvertinta rinkos kaina. 2.       Bendra apmokėta už turtą suma. 3.       Bendra įsigyto turto rinkos kaina. 4.       Turto įsigijimo savikaina (pradinė vertė). 5.       Turto naudojimo laikas (metų skaičius). 6.       Numatoma turto likvidacinė vertė. 7.       Numatomas pagaminti per metus produkcijos kiekis. 8.       Numatomas turto tarnavimo laikas (metais). 9.       Gaminamos produkcijos vienetų skaičius. 10.   Pinigai bankuose (kasoje – už prarastą turtą gautas draudimas). 11.   Turto pardavimo kaina (didesnė už likutinę vertę). 12.   Turto pardavimo kaina (mažesnė už likutinę vertę). 13.   Prekių likutis laikotarpio pradžiai. 14.   Parduotas i-osios prekės kiekis. 15.   Parduotos prekės kaina. 16.   Pirktas prekės kiekis. 17.   Faktinis prekės kiekis. 18.   Prekės pardavimo kaina. 19.   Prekės pirkimo kaina.   Rezultatinių rodiklių skaičiavimo formulės pateiktos D.11 pav. Čia skliausteliuose kairėje formulės pusėje pateiktas rezultatinio rodiklio eilės numeris, o dešinėje – pradinių arba rezultatinių (su R) rodiklių eilės numeriai.   D.11 pav. Rezultatinių rodiklių skaičiavimo formulės   Turto pardavimo valdymui galima pritaikyti ir anksčiau nagrinėtą prekių pardavimo elektroninių lentelių rinkmeną (modulis B), pateiktą priede PREK_PARDAV. Tiesa, parduodant brangesnį turtą gali kilti problemų su lentele Vertiklis, kurioje sumos skaičiai gali būti pervesti į žodžius tik iki 21 tūkst. Lt. Todėl pravartu susipažinti su kita skaičių pervedimo programa, pateikta priede PERVEDIMAS.   Atsargų ekonomiškiausių užsakymų išrinkimas. Tarkime, įmonė (pirkėjas) planuoja atsargų (prekių) pirkimą kitiems (planiniams) metams. Yra žinoma atsargų (prekių) planinis metinis poreikis (vnt.), vieneto kaina (Lt), užsakymo priėmimo kaina (Lt), metinės santykinės sandėliavimo išlaidos (Lt), pardavėjų taikomos kainos nuolaidos (procentai), minimalus užsakymo dydis nuolaidai gauti. Reikia išrinkti ekonomiškiausius visų numatomų pirkti atsargų (prekių) užsakymų variantus, jų duomenis parengiant įrašymui į užsakymų duomenų bazę. Tam galima naudoti elektroninės skaičiuoklės lenteles, pateiktas priede UZSAKYMAI (užpildytos lentelės pavyzdys pateiktas D.12 pav.) [2].   D.12 pav. Ekonomiškiausio atsargų (prekės) užsakymo išrinkimas (skaičiuoklės lentelės IVEDIMAS pagrindinės dalies pavyzdys)     Pradiniai duomenys įvedami į tamsiau pažymėtus lentelės IVEDIMAS laukus. Kituose lentelių laukuose rodikliai skaičiuojami arba įrašomi pagal formules. Įvedus duomenis EXCEL’io programa automatiškai apskaičiuoja visų variantų rodiklius pagal toliau pateiktas formules (D.13 pav.), taip pat užpildo išrinktojo ekonomiškiausio užsakymo lentelę ir duomenų bazei reikalingus duomenis perkelia į pagalbinę vienos eilutės užsakymo lentelę EILUTE. Atliekant kai kuriuos skaičiavimus rezultatai turi būti suapvalinami, jų reikšmes padidinant iki artimiausio sveikojo skaičiaus (mūsų pateiktose formulėse apvalinimas neparodytas, o priede UZSAKYMAI jis atliekamas). Pagrindinėje priedo lentelėje IVEDIMAS taip pat numatyti laukai pardavėjo ir atsargų (prekės) kodams bei pirmojo ir paskutiniojo užsakymų datoms įvesti, o lentelėje EILUTE dar apskaičiuojamas ir intervalas (dienų skaičius) tarp dviejų gretutinių užsakymų. Prieš pereinant prie kitų atsargų (prekės) pradinių duomenų įvedimo, lentelės EILUTE duomenys persiunčiami į galutinę visų atsargų (prekių) užsakymų lentelę VISI. Tam atliekama speciali makrokomanda (jos įjungimo mygtukas yra lentelėje EILUTE). Tokiu būdu parengiami visų atsargų (prekių) duomenys, kurie importuojami į duomenų bazę (pavyzdžiui, naudojant duomenų bazių valdymo sistemą ACCESS) kaip užsakymų ruošiniai, ten sudaroma bazinė visų užsakymų duomenų lentelė, pagaliau sukuriamos užklausos ir ataskaitos tų užsakymų duomenims naudoti, kaip tai parodyta D.14 pav.     D.13 pav. Rodiklių skaičiavimo formulės     D.14 pav. Atsargų (prekių) užsakymų duomenų bazės kūrimas ir naudojimas Duomenų bazės kūrimo ir naudojimo klausimai čia detaliau neaptariami, bet jos projektavimo darbus patariama atlikti savarankiškai. D.3.2. Darbo ir darbo apmokėjimo taikomasis kompleksas   Teisinga darbo užmokesčio apskaita vaidina labai svarbų vaidmenį kiekvienoje įmonėje. Organizuojant personalo darbo apmokėjimą, turi būti keliamas toks pagrindinis tikslas: darbo apmokėjimas turi stiprinti kiekvieno darbuotojo motyvaciją dirbti geriau, sąžiningiau, naudingiau jam ir įmonei. Visi darbuotojai turi būti įsitikinę, kad nuo jų pastangų, darbo intensyvumo ir kokybės priklauso jų gaunamas darbo užmokestis. Darbo apmokėjimas visada buvo aktuali socialinė, teisinė ir ekonominė problema. Jis siejamas su socialine partneryste darbe, kai svarbus yra ne tik pats darbo apmokėjimas, bet ir jo organizavimas tokiu lygiu, kuris užtikrintų darbuotojo ir jo šeimos gyvybines reikmes tam tikroje gamtinėje aplinkoje bei jo socialinį prestižą. Tai pagrindinis veiksnys, skatinantis personalą našiai ir pelningai dirbti.   Taikomojo komplekso funkcijos. Taikomojo komplekso uždavinių sprendimo tikslas ir paskirtis – gauti operatyvius duomenis apie įmonės darbuotojų darbo užmokesčio priskaitymus, išskaitymus iš jo ir išmokėjimui skirtą užmokesčio sumą. Uždavinio rezultatinė informacija yra naudojama darbo užmokesčio apskaitai vesti. Ji yra periodiškai perkeliama į didžiosios knygos priskaityto darbo užmokesčio ir atitinkamas išskaitymų iš jo sąskaitas. Ataskaitinių finansinių metų pabaigoje ši informacija (sukaupta per metus) yra perkeliama į atitinkamus balanso straipsnius. Be to, rezultatinė informacija naudojama apskaitant išlaidas, nustatant tiesioginių darbo užmokesčio sąnaudų dalį pagamintos produkcijos savikainoje, taip pat apskaičiuojant į savikainą įeinančių pridėtinių (netiesioginių) sąnaudų dalį. Rezultatinė informacija taip pat naudojama apskaitant mokesčius, t. y. nustatant įsiskolinimus „Sodrai“ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai (fizinių asmenų pajamų mokestį). Ji reikalinga sudarant ketvirčio ataskaitas „Sodrai“ apie socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondų lėšų naudojimą bei mokesčių inspekcijai – apie išmokėtą darbuotojams darbo užmokestį, priskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį. Komplekso uždaviniai sprendžiami kas mėnesį, sukaupus visą reikiamą informaciją apie darbuotojų per mėnesį dirbtą laiką, neatvykimus į darbą ir jų priežastis. Darbo užmokesčio skaičiavimo uždaviniai susiję su išlaidų apskaitos uždaviniais – darbo užmokesčio sąnaudos įeina į produkcijos savikainą, taip pat mokesčių apskaitos uždaviniais – iš darbo užmokesčio išskaitomas gyventojų pajamų mokestis ir 2 procentai socialiniam draudimui, nuo darbo užmokesčio 31 procentas priskaitomas socialiniam draudimui. Šie uždaviniai yra susiję ir su balanso formavimu, nes sąskaitų likučiai metų pabaigoje turi būti perkelti į atitinkamus balanso straipsnius.   Pagrindinės taikomojo komplekso funkcijos yra tokios:           pateikti visą reikalingą informaciją;           lengvai keisti ir valdyti pradinę informaciją;           taikomojo komplekso uždavinių sprendimą lengvai pritaikyti prie besikeičiančių norminių aktų;           taupyti darbo ir kitus išteklius ataskaitoms ir žiniaraščiams sudaryti, palengvinti apskaitos vedimą įmonėje;           pritaikyti kompleksą bet kokio tipo verslo įmonei, jos padaliniams;           įvykus pokyčiams nesunkiai atnaujinti kompleksą;           tenkinti įmonės darbuotojų ir klientų poreikius;           vykdyti efektyvią darbuotojų kontrolę ir planuoti verslo plėtrą bei sekti darbo kokybę.   Toliau išnagrinėsime konkretų taikomąjį kompleksą, sudarytą elektroninės skaičiuoklės lentelių pagrindu (priedas DARBO_APMOKEJIMAS). Informacinis modelis: rezultatinė informacija. Darbo užmokesčio apskaitos rezultatinė informacija pateikiama darbo užmokesčio žiniaraštyje. Rezultatinėje rinkmenoje yra:           Kiekvienam darbuotojui, kiekvienam padaliniui ir visos įmonės darbuotojams apskaičiuota darbo užmokesčio suma, iš jos:       a) pagrindinio darbo užmokesčio suma;        b) premijų suma;        c) atostogų apmokėjimo suma;        d) ligos kompensacijos suma.           Iš darbo užmokesčio išskaityta suma, iš jos:       a) išmokėtas darbo užmokesčio avansas;       b) išskaitytas pajamų mokestis;       c) išskaitymai socialiniam draudimui (2 procentai);       d) alimentų išskaitymai;       e) išskaitymai įmonei atlyginti padarytą žalą.           Išmokama darbo užmokesčio suma.           Darbdavio mokama valstybinio socialinio draudimo suma (28 procentai).           Darbdavio mokama privalomojo sveikatos draudimo suma (3 procentai).   Rezultatiniai pranešimai apibūdinami nurodant jų pavadinimus, sudarymo periodiškumą ir vartotojus bei naudojimo tikslus:           Apskaičiuota darbo užmokesčio (DU) suma, iš viso – skaičiuojama pasibaigus mėnesiui; vartotojai – finansininkas ir DU buhalteris, taip pat produkcijos savikainos apskaitininkas.           Apskaičiuota DU suma – skaičiuojama kiekvienam darbuotojui pasibaigus mėnesiui; vartotojas – DU buhalteris; taip pat naudojama sudarant ketvirčio ataskaitą mokesčių inspekcijai.           Premijos – skaičiuojamos, kai įmonės vadovas skiria tam tikrą sumą premijoms išmokėti; vartotojas – DU buhalteris.           Atostogų apmokėjimas – kai darbuotojui suteikiamos atostogos; vartotojas – DU buhalteris ir kasininkas.           Ligos kompensacija – kai gaunamas darbuotojo sirgimą patvirtinantis dokumentas; vartotojas – DU buhalteris.           Iš darbuotojo DU išskaityta suma, iš viso – skaičiuojama pasibaigus mėnesiui; vartotojas – DU buhalteris.           Išmokėtas avansas – skaičiuojamas kas mėnesį prieš avanso išmokėjimą; vartotojas – DU buhalteris.           Apskaičiuotas pajamų mokestis – kas mėnesį; vartotojas – DU buhalteris; taip pat naudojamas sudarant ketvirčio ataskaitą mokesčių inspekcijai.           Iš DU išskaityta socialinio draudimo suma – kas mėnesį; vartotojas – socialinio draudimo įsiskolinimų buhalteris; taip pat naudojama sudarant ketvirčio ataskaitą „Sodrai“ ir sveikatos draudimo fondų lėšų apyskaitą.           Iš DU išskaityta alimentų suma – kas mėnesį; vartotojas – DU buhalteris.           Žalos atlyginimas (išskaityta suma) – skaičiuojama kai reikia; vartotojas – DU buhalteris.           Išmokama DU suma – skaičiuojama pasibaigus mėnesiui; vartotojai – finansininkas ir DU buhalteris.           Socialinio draudimo suma, iš viso – kas mėnesį; vartotojai – DU ir socialinio draudimo įsiskolinimų buhalteriai; taip pat naudojama sudarant ketvirčio ataskaitą „Sodrai“.           Privalomojo sveikatos draudimo suma, iš viso – skaičiuojama kas mėnesį; vartotojai – DU ir draudimo įsiskolinimų buhalteriai; taip pat naudojama sudarant ketvirčio sveikatos draudimo fondų lėšų apyskaitą.   Kai kurie čia aprašyti rezultatinių pranešimų rodikliai (premijos, atostogų apmokėjimas ir ligos kompensacija) yra apskaičiuojami atskirose tarpinėse rinkmenose, o iš jų atitinkamos sumos automatiškai perkeliamos į galutinę rezultatinę rinkmeną – darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį. Tokios tarpinės rinkmenos yra: 1) premijų žiniaraštis; 2) atostogų apmokėjimo žiniaraštis; 3) ligos kompensavimo žiniaraštis.   Premijų žiniaraštyje yra tokie rekvizitai: 1)       padalinys; 2)       skirtos premijos dydis; čia spalvotame langelyje įvedama premijoms išmokėti skirta suma; keičiant šią sumą, automatiškai keičiasi atskiriems darbuotojams priskaičiuotos premijų sumos; 3)       darbuotojų, gaunančių premiją, skaičius pateikiamas pagal kiekviename padalinyje taikomus tarifinius koeficientus arba kvalifikacinius atskyrius; pagal priedą DARBO_APMOKEJIMAS, pavyzdžiui, padalinyje A du ketvirtojo kvalifikacinio atskyrio darbuotojai gauna premijas (iš viso padalinyje A šio atskyrio darbuotojų yra 3); 4)       tarifiniai koeficientai; 5)       kvalifikaciniai atskyriai; 6)       darbuotojų vardai ir pavardės; 7)       darbuotojų tabelio numeriai; 8)       premijos gavimo atžyma (pažymima, kurie darbuotojai gauna premijas); 9)       bazinis premijos dydis, kurį padauginus iš konkretaus darbuotojo tarifinio koeficiento gaunama jam priklausanti premijos suma; 10)   kiekvienam darbuotojui apskaičiuota premijos suma ir premijų sumos, skirtos kiekvienam padaliniui; tai rezultatiniai rodikliai, kurie automatiškai perkeliami į galutinę rezultatinę rinkmeną – darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį.   Atostogų apmokėjimo žiniaraštyje yra tokie rekvizitai: 1)       darbuotojo vardas ir pavardė; 2)       darbuotojo tabelio numeris; 3)       vidutinis dienos darbo užmokestis (automatiškai apskaičiuojamas iš suvestinės darbo užmokesčio lentelės); 4)       darbo dienų skaičius atostogų metu (automatiškai paimamas iš laikininkų ir vienetininkų darbo laiko apskaitos tabelių); 5)       atostogų apmokėjimo suma (tai rezultatinis rodiklis, automatiškai perkeliamas į darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį).   Ligos kompensavimo žiniaraštyje yra šie rekvizitai: 1)       darbuotojo vardas ir pavardė; 2)       darbuotojo tabelio numeris; 3)       vidutinis dienos darbo užmokestis (automatiškai apskaičiuojamas iš suvestinės darbo užmokesčio lentelės); 4)       sirgtų dienų skaičius (automatiškai paimamas iš  laikininkų ir vienetininkų darbo laiko apskaitos žiniaraščių); 5)       procentas, kurį darbdavys kompensuoja už pirmas 2 sirgimo dienas; priede šiuo atveju imta, kad darbdavys kompensuoja 100 procentų vidutinio dienos darbo užmokesčio sumos; 6)       iš „Sodros“ lėšų kompensuojama suma (80 procentų vidutinio dienos darbo užmokesčio sumos); šis rodiklis reikalingas tam, kad apskaitoje būtų galima užfiksuoti iš „Sodros“ gautiną pinigų sumą; be to, jis reikalingas pildant valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų ketvirtinę apyskaitą; 7)       ligos kompensacija iš viso; tai yra rezultatinis rodiklis, kuris automatiškai perkeliamas į darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį.   Sprendžiant darbo užmokesčio apskaitos uždavinį yra sudaroma dar viena suvestinė – rezultatinių duomenų lentelė „Informacija apie darbuotojų darbo užmokestį“. Joje pateikiamas kiekvieną metų mėnesį darbuotojams priskaičiuotas darbo užmokestis ir jų dirbtų dienų skaičius. Duomenys į šią lentelę automatiškai perkeliami iš darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščio (lentelės stulpelio „Apskaičiuota, iš viso“), o duomenys apie dirbtas dienas – iš laikininkų ir vienetininkų darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Šioje suvestinėje kaupiamas per visus metus darbuotojų dirbtų dienų skaičius ir priskaičiuotas darbo užmokestis. Tokie duomenys pirmiausia reikalingi apskaičiuojant kiekvieno darbuotojo vidutinį dienos darbo užmokestį, naudojamą skaičiuojant ligos kompensaciją ir apmokėjimą už atostogas. Lentelėje taip pat atsispindi, kaip keitėsi darbuotojų darbo užmokestis per metus, be to, parodoma įmonėje per metus darbo apmokėjimui skirta suma (ji turi būti ir buhalteriniame balanse).   Pradinė informacija gaunama iš tokių dokumentų (lentelių):            darbo sutartis;            kolektyvinė sutartis;            įsakymai;            bendra informacija apie darbuotojus (reikalinga atliekant įvairius su darbo užmokesčiu susijusius skaičiavimus);            laikininkų darbo Iaiko apskaitos žiniaraštis (informacija apie darbuotojų laikininkų faktiškai dirbtą laiką ir neatvykimus į darbą; duomenys reikalingi apskaičiuojant darbo užmokestį už dirbtą laiką ir už įmonėje nedirbtą laiką, t. y. už atostogas, ligos kompensacija ir pan.);            vienetininkų tabelis (informacija apie darbuotojų vienetininkų faktiškai dirbtą laiką ir pagamintą produkciją, taip pat neatvykimus į darbą; informacija reikalinga apskaičiuojant vienetininkų darbo užmokestį).   Darbdavių ir darbuotojų santykiai grindžiami dvišalėmis sutartimis ir susitarimais. ]ų pagrindą sudaro darbo sutartis. Tai yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas ir paklusti nustatytai vidaus darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje ar kituose norminiuose aktuose ir šalių susitarimu. Kolektyvinė sutartis yra darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, kolektyvo ir darbdavio susitarimas. Sutarties šalių atstovai yra personalo susirinkimo (konferencijos) įgaliota profsąjungos organizacija, o esant kelioms profsąjungoms – jungtinė jų vadovybė, nesant profsąjungų – kolektyvo išrinkti įgaliotiniai ir darbdavys arba jo įgalioti atstovai. Kolektyvinėje sutartyje nustatomos darbo ir poilsio sąlygos, apmokėjimo už darbą tvarka ir sąlygos, kitos šalių teisės ir pareigos, vykdymo tvarka ir šalių atsakomybė. Kolektyvinėje sutartyje šalys nustato papildomas palyginti su įstatymais, Vyriausybės nutarimais darbo ir socialines buitines garantijas bei lengvatas arba tas sąlygas ir nuostatas, kurios įstatymų nesureguliuotos ir įmonėms suteikta teisė pačioms spręsti. Kolektyvinėje sutartyje gali būti papildomai prie darbo sutarties aptarti tokie klausimai:            papildomo skatinimo sąlygos;            darbo ir poilsio laiko sąlygos;            įsipareigojimai dėl saugių ir nekenksmingų sveikatai darbo sąlygų sudarymo, kompensacijų ir lengvatų suteikimo, jei darbo sąlygos neatitinka reikalavimų;            specialybės įsigijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo sąlygų ir su tuo susijusios garantijos bei lengvatos;            kitos šalims svarbios ekonominės ir socialinės sąlygos.   Įsakymus išleidžia įmonės vadovai. Su darbu susiję įsakymai rašomi:            darbuotoją priimant į darbą ir jį atleidžiant;            išleidžiant darbuotoją atostogų;            komandiruojant darbuotoją;            paskiriant, įgaliojant darbuotoją atlikti tam tikras pareigas;            kai kuriais kitais atvejais.   Pradinė informacija apie darbuotojų faktiškai dirbtą laiką yra pateikiama atskiruose darbuotojų laikininkų ir darbuotojų vienetininkų žiniaraščiuose. Vieni šių žiniaraščių rodikliai yra pradiniai, o kiti skaičiuojami. Kai kurie iš skaičiuojamųjų yra tarpiniai rodikliai, nes jie naudojami tolesniems skaičiavimams.   Laikininkų darbo Iaiko apskaitos žiniaraštyje pateikiama pradinė informacija apie darbuotojo atitinkamą mėnesio dieną dirbtas valandas arba neatvykimo į darbą priežastis (nurodomas raidinis kodas, kurio iššifravimas pateiktas atitinkamos priedo DARBO_APMOKEJIMAS lentelės pabaigoje). Pradinė informacija apie kiekvieną darbuotoją įvedama kasdien, t. y. žiniaraštį kiekvieną dieną pildo darbuotojas, atsakingas už įmonės darbuotojų darbo laiko apskaitą. Ši informacija reikalinga kiekvieno darbuotojo darbo užmokesčiui apskaičiuoti (skaičiuojama faktiškai dirbtų per mėnesį dienų ir valandų skaičius, viršvalandžiai, poilsio ir švenčių dienomis dirbtų valandų skaičius, dėl ligos, taip pat dėl atostogų nedirbtų dienų ir valandų skaičius. Jei reikia, šiame žiniaraštyje gali būti išvedami ir kiti neatvykimą į darbą atspindintys rodikliai. Šiuo metu jie nėra įtraukti į žiniaraštį todėl, kad gana retai pasitaiko.   Pradinė informacija apie darbuotojų vienetininkų darbą pateikiama vienetininkų tabelyje: darbuotojo atitinkamą mėnesio dieną dirbtų valandų skaičius, jo atitinkamą mėnesio dieną pagamintų gaminių kiekis, neatvykimo į darbą priežastis (nurodoma raidiniu kodu), laiko norma vienam gaminiui pagaminti (reikalinga įkainiui už gaminį apskaičiuoti). Tokiai informacijai apie kiekvieną darbuotoją lentelėje skiriamos dvi eilutės: pirmojoje nurodomos per dieną dirbtos valandos, o antrojoje – per dieną pagamintų gaminių kiekis. Informacija, kaip ir laikininkų atveju, įvedama kasdien. Žiniaraštyje yra ir apskaičiuojamieji rodikliai (dalis jų sutampa su laikininkų žiniaraščio rodikliais): 1)      per mėnesį dirbtų dienų skaičius; 2)      per mėnesį dirbtų valandų skaičius; 3)      per mėnesį dirbti viršvalandžiai; 4)      per mėnesį poilsio dienomis dirbtų valandų skaičius; 5)      per mėnesį švenčių dienomis dirbtų valandų skaičius; 6)      dėl ligos nedirbtų dienų ir valandų skaičius; 7)      dėl atostogų nedirbtų dienų ir valandų skaičius; 8)      kiti rodikliai (žr. atitinkamą priedo DARBO_APMOKEJIMAS lentelę).   Duomenų srautai. Darbo ir darbo užmokesčio apskaitos taikomojo komplekso duomenų srautų schema pateikta D.15 pav. Pirmame etape (schemoje – gelsva spalva) surenkami pradiniai dokumentai, pavyzdžiui, darbo sutartys, kolektyvinės sutartys, įsakymai, nedarbingumo pažymos ir kt. Antru etapu pildomi darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (žalsva spalva). Kadangi mūsų nagrinėjamame pavyzdyje taikomos dvi darbo apmokėjimo sistemos (vienetininkams ir laikininkams), tai sudaromi dviejų tipų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Trečiu etapu (melsva spalva) atliekami darbo užmokesčio skaičiavimai.   D.15 pav. Darbo ir darbo užmokesčio apskaitos komplekso duomenų srautai           Darbuotojų dirbtas darbo laikas ir viršvalandžiai žymimi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinės darbo inspekcijos nustatytos formos žiniaraščiuose. Įmonės, įstaigos ir organizacijos pačios gali pasigaminti patvirtinto pavyzdžio darbo laiko apskaitos žiniaraščio formas arba užsisakyti Statistikos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.   Taikomojo komplekso matematinis modelis ir programinė įranga. Mūsų nagrinėjamiems darbo ir darbo užmokesčio apskaitos uždaviniams spręsti naudojama elektroninė skaičiuoklė EXCEL (priedo DARBO_APMOKEJIMAS lentelės DUOM_IVED, ISAK, Bendra info, Laikininkai, Vienetininkai, Skaiciavimas, Premijos, Atostoginiai, Ligos komp., Kiek kainuos ir DU).   Lentelė DUOM_IVED skirta įmonės vadovo įsakymams parengti. Pirminė informacija įrašoma spalvotuose laukuose. Įsakymo numeryje atsispindi jo eilės numeris, mėnesio numeris ir atitinkamos įsakymo grupės raidės. Lentelėje ISAK pateiktas suformuotas įsakymas. Tuo atveju, kai ne visi struktūriniai įsakymo elementai yra įvesti, sistema pateikia pranešimą, kad trūksta kokio nors elemento, ir įsakymo numeris yra nesuformuojamas. Taigi tarp pirmųjų dviejų lentelių yra informacinis ryšys. Toliau seka lentelės-žiniaraščiai (3 – pradinės informacijos, 4 – tarpinės ir 1 rezultatinės informacijos) ir suvestinė lentelė. Tarp visų šių lentelių egzistuoja informaciniai ryšiai, todėl įvedus pradinius duomenis automatiškai skaičiuojami rezultatiniai rodikliai tarpinės ir rezultatinės informacijos lentelėse. Darbo užmokesčio apskaitos uždavinio sprendimas prasideda nuo pradinės informacijos įvedimo. Aprašant pradinės informacijos lenteles, pirmiausia pateikiama instrukcija vartotojui, t. y. kaip atitinkamą lentelę reikia užpildyti (kaip įvesti duomenis), o po to aprašoma lentelės sudarymo technologija. Jei uždavinys sprendžiamas pirmą kartą, pirmiausia turi būti užpildyta bendros informacijos apie darbuotojus lentelė. Daugeliu atvejų ši lentelė formuojama iš įsakymų. Joje įvesti duomenys praktiškai yra pastovūs, jie gali keistis gana retai. Taigi jei nė vienas iš duomenų nesikeičia, kas mėnesį šios lentelės pildyti iš naujo nereikia. Tuomet uždavinio sprendimas prasideda nuo laikininkų ir vienetininkų žiniaraščių pildymo. Atitinkamuose bendros informacijos apie darbuotojus lentelės stulpeliuose klaviatūra įvedama darbuotojo tabelio numeris, vardas ir pavardė, pareigos. Stulpelyje „Kvalifikacinė kategorija“ yra šio rekvizito įvedimo mygtukai su rodykle. Su pele atsistojus ant šio mygtuko ir jį paspaudus atsiranda skaičių sąrašas nuo 1 iki 6 (jeigu įmonėje yra šešios kvalifikacinės kategorijos); jame išsirinkus reikiamą skaičių ir ties juo spustelėjus pelę, šis skaičius automatiškai įrašomas lentelės lauke. Taip vartotojui įvedant darbuotojų kvalifikacines kategorijas nereikia naudotis klaviatūra. Įvedus kvalifikacines kategorijas, automatiškai įvedamas ir kiekvieną kvalifikacinę kategoriją atitinkantis tarifinis koeficientas. Kvalifikacinės kategorijos, tarifinio koeficiento ir valandinio tarifinio atlygio stulpelių viršutinėje eilutėje, nuspalvintoje kita spalva, turi būti įvesti atitinkami pirmos kvalifikacinės kategorijos duomenys. Jai turi būti priskirtas tarifinis koeficientas, lygus 1, o valandinis tarifinis atlygis klaviatūra įvedamas toks, kokį nustatė įmonės vadovas (pavyzdžiui, 1 kvalifikacinės kategorijos valandinis atlygis yra 4 Lt). Užpildžius aptartus lentelės laukus ir įvedus 1 kvalifikacinės kategorijos valandinį tarifinį atlygį, automatiškai apskaičiuojami ir užrašomi visų kitų kvalifikacinių kategorijų (visų darbuotojų) valandiniai tarifiniai atlygiai. Įmonės vadovui pakeitus 1 kvalifikacinės kategorijos valandinį tarifinį atlygį, užtenka jį įvesti ir bus automatiškai perskaičiuoti visų kategorijų tarifiniai atlygiai. Stulpelyje „Darbovietės tipas“ reikia nurodyti, ar darbuotojui ši įmonė yra pagrindinė, ar nepagrindinė darbovietė. Šiai informacijai įvesti taip pat padaryti mygtukai. Atsistojus šio stulpelio lauke ties atitinkamo darbuotojo pavarde ir nuspaudus dešinėje atsiradusį mygtuką, pasirodo dvi pasirinkimo galimybės – pagrindinė arba nepagrindinė. Spustelėjus ties reikiamu variantu, jis įvedamas į lauką. Stulpelyje „Sąlygos“ įvedami LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinajame įstatyme ir LR Vyriausybės nutarimuose numatyti atvejai, kai taikomas didesnis nei paprastai neapmokestinamas pajamų minimumas. Tai įvedama tokiu pat būdu kaip ir darbovietės tipas. Nuspaudus ląstelės dešinėje esantį mygtuką, atsiranda tokių variantų sąrašas: visų grupių invalidai, daugiavaikės šeimos, vieniši tėvai su vaikais; iš jų pasirenkamas reikiamas variantas (čia ne visi rodikliai gali būti tikslūs, tačiau jų reikšmės gali būti nesunkiai pakeistos). Įvedus darbovietės tipą ir neapmokestinamo pajamų minimumo (NPM) nustatymo sąlygas, NPM įvedamas automatiškai. Galiausiai alimentų stulpelyje tuo pačiu principu įvedama nuoroda (jei reikia), keliems vaikams darbuotojas privalo mokėti alimentus. Kvalifikacinei kategorijai, darbovietės tipui, NPM sąlygoms ir alimentams įvesti naudojami mygtukai sukuriami tokiu būdu:           pirmiausiai kur nors (pavyzdžiui, po lentele ar šalia lentelės) yra sudaromas galimų pasirinkimo variantų sąrašas;           komandinėje meniu eilutėje pasirenkamas meniu punktas Data;           iš jo siūlomų punktų pasirenkamas Validation;           atsidarius dialogo langui Validation, lauke Select pasirenkamas variantas List;           nuspaudžiamas žemiau esantis mygtukas;           pažymimas galimų variantų sąrašas ir nuspaudžiamas mygtukas OK.   Įvedus kvalifikacinę kategoriją, jai turi būti automatiškai priskiriamas atitinkamas tarifinis koeficientas. Tai daroma tokiu būdu: įjungiama Insert Function arba funkcijų piktograma iškviečiamas funkcijų sąrašas ir pasirenkama funkcija IF. Formulę galima užrašyti ir iš karto formulių juostoje (po lygybės ženklo):   =IF(E6=2;"1,1";IF(E6=3;"1,13";IF(E6=4;"1,15";IF(E6=5;"1,18";1,8)))).   Formulėje adresas E6 nurodo pirmojo darbuotojo kvalifikacinės kategorijos lauko koordinates. Ši formulė reiškia, kad jeigu lauke yra reikšmė 2, tai funkcijai priskiriamas tarifinis koeficientas 1,1, jeigu reikšmė lygi 3, tai priskiriamas koeficientas 1,13 ir t. t. Užrašius formulę ir nuspaudus klavišą Enter pažymėtame lauke (tarifinio koeficiento stulpelyje) ties pirmuoju darbuotoju atsiranda rezultatas. Atsistojus ant šio lauko dešiniojo apatinio kampo atsiranda kryžiukas. Jį traukiant žemyn per visą stulpelį, formulė pritaikoma ir rezultatas apskaičiuojamas visuose stulpelio laukuose. Valandinis tarifinis koeficientas automatiškai apskaičiuojamas įvedus arba pakeitus kvalifikacinę kategoriją ir 1 kategorijos valandinį tarifinį atlygį. Tai atliekama vėl naudojant funkciją. Pasižymėjus lauką, kuriame turi būti rezultatas, formulių juostoje įrašoma tokia formulė:   =lF(E6=2;G5*1,1;lF(E6=3;G5*1,13;lF(E6=4;G5*1,15;lF(E6=5;G5*1,18;G5*1,2)))).   Formulėje adresas E6 reiškia tą patį, kaip ir anksčiau pateiktoje formulėje, o adresas G5 nurodo 1 kategorijos valandinio tarifinio atlygio lauką (lentelėje įrašytas skaičius 4). Ši formulė reiškia: jeigu darbuotojo kvalifikacinė kategorija lygi 2, tai 1 kategorijos valandinis atlygis dauginamas iš tarifinio koeficiento 1,1; jeigu kvalifikacinė kategorija lygi 3, tai 1 kategorijos atlygis dauginamas iš tarifinio koeficiento 1,13 ir t. t. Įvedus arba pakeitus darbovietės tipą ir NPM sąlygas, automatiškai įrašomas neapmokestinamas pajamų minimumas. Tam taip pat naudojama funkcija IF:   =IF(H6="pagrindinė";IF(I6="I gr. invalidas";"430";IF(I6="II gr. invalidas";"380";IF(I6="III gr. invalidas";"242";IF(I6="3 vaikai iki 18 metų";"368";IF(I6="vienišas tėvas (1 vaikas)";"377";IF(I6="vienišas tėvas (2 vaikai)";"332";IF(I6="vienišas tėvas (3 vaikai)";"377";"290")))))));"0").   Adresas H6 nurodo pirmojo darbuotojo darbovietės tipo lauką, o adresas I6 – pirmojo darbuotojo NPM sąlygų lauką. Formulė reiškia: jeigu yra nurodyta pagrindinė darbovietė, žiūrima į tai, kokios nurodytos NPM sąlygos; esant tam tikroms NPM sąlygoms priskiriamas atitinkamas neapmokestinamas pajamų minimumas. Konstanta "290" reiškia, kad jeigu NPM sąlygų stulpelyje nėra nurodyta jokių sąlygų, tai priskiriamas NPM lygus 290 Lt. Kai kurie duomenys iš šios lentelės automatiškai perkeliami į kitas lenteles, kur naudojami skaičiavimams:           įvesta kvalifikacinė kategorija automatiškai perkeliama į laikininkų darbo apskaitos žiniaraštį, vienetininkų tabelį ir premijų žiniaraštį;           tarifiniai koeficientai perkeliami į premijų žiniaraštį;           valandiniai tarifiniai atlygiai perkeliami į laikininkų darbo laiko apskaitos žiniaraštį ir vienetininkų tabelį,           neapmokestinamas pajamų minimumas perkeliamas į darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį.   Laikininkų darbo Iaiko apskaitos žiniaraštyje įvedama pradinė informacija apie darbuotojų laikininkų kiekvieną dieną dirbtą laiką arba neatvykimų į darbą priežastis. Prieš pradedant pildyti žiniaraštį, pirmiausia po žiniaraščio pavadinimu esančioje datos eilutėje reikia įvesti tą mėnesį, kurį bus pildomas žiniaraštis. Įvedus reikiamą mėnesį, žiniaraščio dienų skiltyje bus automatiškai nustatytos nurodyto mėnesio dienas atitinkančios savaitės dienos. Pradėjus pildyti žiniaraštį pirmą kartą, atitinkamose skiltyse klaviatūra įvedami tabelio numeriai, vardai, pavardės, pareigos. Skiltis „Kvalifikacinė kategorija“ užpildoma automatiškai iš bendros informacijos apie darbuotojus lentelės. Paprastai žiniaraščio pildymas prasideda kiekvieną dieną įvedant darbininko faktiškai dirbtų valandų skaičių arba raidiniu kodu nurodant neatvykimo į darbą priežastį. Šiems duomenims įvesti naudojami mygtukai. Raidinių kodų iššifravimas pateiktas po lentele. Taip užpildoma visa dienų skiltis. Tada žiniaraščio skiltyse „Faktiškai dirba per mėnesį“ ir „Neatvykimai į darbą“ yra automatiškai išvedami rezultatiniai rodikliai, kurių pagrindu toliau skaičiuojamas darbo užmokestis. Darbuotojas, pildantis žiniaraštį, turi įvesti tik skilties „Dirbta valandų švenčių dienomis“ duomenis. Kaip nurodyta instrukcijoje vartotojui, po lentelės pavadinimu įvedus reikiamo mėnesio numerį, automatiškai mėnesio dienoms priskiriamos reikiamos savaitės dienos. Tai daroma tokiu būdu:          pirmiausia po lentelės pavadinimu įrašoma data, t. y. metai, mėnuo ir pirmoji mėnesio diena (pavyzdžiui, 2003 12 01), kiekvieną skaičių rašant į atskirą lauką;          atsistojus ant lentelės lauko, skirto pirmajai mėnesio dienai įrašyti, formulių juostoje užrašoma tokia formulė: = DAY(DATE($D$3,$E$3,$F$3)), čia $D$3 yra metų lauko adresas, $E$3 – mėnesio, $F$3 – dienos;        kiti lentelės mėnesio dienoms skirti laukai užpildomi formulių juostoje užrašius tokią formulę: =G10+1, čia G10 yra pirmosios mėnesio dienos lauko adresas (šia formule įrašoma antra mėnesio diena, o tempiant pele šio lauko kampą visoje eilutėje įrašomos visos mėnesio dienos);        savaitės dienos žymimos skaičiais; kad jos būtų pažymėtos raidėmis, naudojama funkcija IF: = IF(G9=1;"Pr";IF(G9=2;"A";IF(G9=3;"T";IF(G9=4;"K"; lF(G9=5;"P";lF(G9=6;"Š";"S")))))).   Faktiškai dirbtos per mėnesį dienos suskaičiuojamos naudojant funkciją COUNT, o faktiškai dirbtos per mėnesį valandos – funkciją SUM. Dirbtų viršvalandžių skaičius apskaičiuojamas naudojant funkcijas SUMIF ir COUNTlF. Šiam rodikliui apskaičiuoti formulių juostoje užrašoma tokia formulė:   = (SUMIF(G14:AJ14;">8";G14:AJ14)-(COUNTIF(G14:AJ14;">8")*8).   Formulės pirmoji dalis reiškia, kad sumuojamos tik tų dienų valandos, kai buvo dirbta daugiau nei 8 valandas, t. y. buvo dirbti viršvalandžiai, o antroje dalyje nurodoma, kad reikia suskaičiuoti dienas, kai buvo dirbti viršvalandžiai, ir jas padauginti iš 8 valandų, t. y. normalaus darbo laiko. Tokiu būdu pirmoje formulės dalyje gaunamas bendras valandų skaičius viršvalandžius dirbtomis dienomis, o antrojoje dalyje gaunamas šiomis dienomis normaliu darbo laiku dirbtas valandų skaičius. Iš pirmojo atėmus antrąjį lieka tik viršvalandžiai. Poilsio dienomis dirbtas valandų skaičius apskaičiuojamas pagal formulę:   = SUMIF(G7:AJ8;"Š";G14:AJ14)+SUMIF(G7:AJ8;"S";G14:AJ14).   Stulpeliai, skirti darbui kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis nėra užpildyti todėl, kad įmonėje nėra tokiomis sąlygomis dirbamų darbų. Neatvykimų į darbą rodikliai apskaičiuojami atskirai pagal konkrečias neatvykimų priežastis. Čia galimi trys dažniausiai pasitaikantys neatvykimų į darbą atvejai: dėl ligos, dėl atostogų, dėl neapmokamų atostogų. Įvesti visus galimus atvejus neverta todėl, kad jų yra labai daug, tačiau jie nedažnai pasitaiko. Jeigu pasitaikys neatvykimo į darbą atvejis dėl kokios nors kitos priežasties, vartotojas gali pats suformuoti trūkstamus stulpelius. Tai galima atlikti naudojant komandą Insert Colums. Neatvykimo į darbą dėl ligos dienų skaičius yra apskaičiuojamas pagal formulę:   =COUNTIF(G14 : AJ14;"L").   Panašiai apskaičiuojamas dėl atostogų ir neapmokamų atostogų nedirbtų dienų ir valandų skaičius. Į paskutinį stulpelį „Valandinis tarifinis atlygis“ duomenys automatiškai perkeliami iš bendros informacijos apie darbuotojus lentelės. Kai kurie šiame žiniaraštyje apskaičiuoti rodikliai yra automatiškai perkeliami į kitus žiniaraščius. Apatinėje pilkoje žiniaraščio eilutėje yra apskaičiuojamos atitinkamų rodiklių sumos.   Vienetininkų tabelyje, kaip ir laikininkų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, pirmiausia reikia įvesti reikiamą mėnesį. Jis įvedamas po žiniaraščio pavadinimu esančioje datos eilutėje (čia vidurinis skaičius reiškia mėnesį). Žiniaraštyje atitinkamose skiltyse įrašomi darbuotojų tabelio numeriai, vardai, pavardės ir pareigos. Skiltyje „Dienos“ kiekvienm darbuotojui yra išskirtos dvi eilutės. Viršutinėje eilutėje įrašoma, kiek atitinkamą mėnesio dieną darbuotojas dirbo valandų, o apatinėje eilutėje nurodoma, kiek produkcijos vienetų (gaminių) tą dieną darbuotojas pagamino. Šie duomenys gali būti įvedami iš mygtuku atidaromo sąrašo. Tokiu pat būdu vartotojas turi užpildyti ir stulpelį „Laiko norma vienam gaminiui pagaminti“. Darbo laiko apskaitą vedantis darbuotojas kasdien pildo tik dienų skiltį. Visos kitos lentelės skiltys užpildomos automatiškai, jų reikšmes apskaičiuojant pagal įvestas formules. Dalis šiame žiniaraštyje pateikiamų apskaičiuojamųjų rodiklių yra tokie pat, kaip ir laikininkų žiniaraštyje:        per mėnesį dirbtų dienų skaičius;        per mėnesį dirbtų valandų skaičius;        dirbtų viršvalandžių skaičius;        poilsio dienomis dirbtų valandų skaičius;        švenčių dienomis dirbtų valandų skaičius;        neatvykimo į darbą dėl ligos dienų ir valandų skaičius;        neatvykimo į darbą dėl atostogų dienų ir valandų skaičius;        neatvykimo į darbą dėl neapmokamų atostogų dienų ir valandų skaičius.   Čia taip pat galima įterpti papildomas skiltis, reikalingas neatvykimų į darbą dėl kitų (neišvardintų) priežasčių dienoms ir valandoms įvesti. Tabelyje esantys nauji apskaičiuojamieji rodikliai (kurių nėra laikininkų žiniaraštyje) yra susiję su vienetininkų pagamintos produkcijos kiekiu. Rodiklis „Per mėnesį pagaminta produkcija, iš viso“ yra apskaičiuojamas naudojant funkciją SUM: = SUM(E11:AH11), čia E11:AH11 – pirmojo darbuotojo duomenų apie pagamintą produkciją eilutės adresas; ši eilutė pažymima pele. Viršvalandžių metu pagaminta produkcija yra apskaičiuojama pagal formulę: = (SUMIF(E10:AH10;">8";E11:AH11))-(COUNTIF(E10:AH10;">8")*2), čia E10:AH10 yra pažymėta pirmojo darbuotojo duomenų apie jo dirbtą laiką eilutė, o E11:AH11 – šio darbuotojo duomenų apie pagamintą produkciją eilutė. Jeigu darbuotojo dirbto laiko eilutėje yra skaičius, didesnis už 8 (darbuotojas dirbo viršvalandžius), tai susumuojamas tomis dienomis pagamintas produkcijos kiekis. Antrąja formulės dalimi suskaičiuojamos dienos, kuriomis darbuotojas dirbo daugiau nei 8 valandas, ir šis dienų skaičius padauginamas iš vidutinio gaminių skaičiaus, kurį darbuotojas pagamintų per normalų darbo laiką (pateiktoje formulėje jis lygus 2 gaminiams). Šis skaičius nustatomas 8 valandas padalijus iš valandų skaičiaus, reikalingo 1 gaminiui pagaminti (jis nurodytas skiltyje „Laiko norma vienam gaminiui pagaminti“). Taip pirmoje formulės dalyje gaunamas dirbtomis viršvalandžius dienomis iš viso pagamintas produkcijos kiekis, o antroje – šiomis dienomis normaliu darbo laiku pagamintas produkcijos kiekis. Iš pirmojo rodiklio atėmus antrąjį gaunamas viršvalandžių metu pagamintas produkcijos kiekis, už kurį apmokama didesniu įkainiu. Poilsio dienomis pagaminta produkcija panašiai apskaičiuojama pagal formulę: = SUMIF(E8:AH8;"Š";E11:AH11)+SUMIF(E8:AH8;"S";E11:AH11). Švenčių dienomis pagamintos produkcijos kiekį žiniaraštį pildantis darbuotojas turi įvesti klaviatūra. Apskaičiavus aprašytus rodiklius išvedamas produkcijos kiekis, pagamintas dirbant nustatytu darbo laiku: = ---. Šioje formulėje turi būti įrašyti atitinkamų laukų adresai; jie įvedami, reikiamą lauką pažymėjus pele. Kvalifikacinio atskyrio ir valandinio tarifinio atlygio stulpeliai užpildomi automatiškai iš atitinkamų bendros informacijos apie darbuotojus lentelės stulpelių. Neatvykimų į darbą ir suminiai rodikliai apskaičiuojami taip pat, kaip ir laikininkų žiniaraštyje.   Pildant premijų žiniaraštį (lentelė Premijos) pirmą kartą, vartotojas pirmiausia įveda darbuotojų vardus, pavardes ir tabelio numerius. Į spalvotą lauką „Premijos dydis“ įvedama bendra premijoms išmokėti skirta suma. Į stulpelio „Darbuotojų, gaunančių premiją, skaičius“ laukus įvedami gaunančių premiją darbuotojų skaičiai pagal padalinius ir darbuotojų kvalifikacinius atskyrius. Pavyzdžiui, padalinyje A yra trys darbuotojai, turintys 4 kvalifikacinį atskyrį, tačiau iš jų tik du gauna premiją. Šis skaičius ir įrašomas minėto stulpelio lauke. Kad būtų išvengta klaidų įvedant gaunančiųjų premiją darbuotojų skaičių, stulpelio atitinkamo kvalifikacinio atskyrio laukai yra sujungiami (taip užtikrinama, kad darbuotojų, gaunančių premiją, skaičius bus įvestas tik vieną kartą). Šis skaičiaus gali būti įvedamas iš pateikto sąrašo. Pildant žiniaraštį skiltyje „Premijos gavimo atžyma“ būtina nurodyti, kuriems darbuotojams skiriama premija. Premijos skyrimas žymimas „P“, o neskyrimas – tuščia lauko reikšme. Tuo žiniaraščio pildymas baigiamas. Visi kiti rekvizitai ir rodikliai įvedami arba apskaičiuojami automatiškai. Premijų žiniaraštis yra sudarytas taip, kad vartotojui įvedus arba pakeitus duomenis premijos dydis automatiškai apskaičiuojamas ir perkeliamas į darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštį. Skaičiuojant kiekvieno darbuotojo premijos sumą, pirmiausia yra apskaičiuojamas jos bazinis dydis (vienodas visiems darbuotojams), kurį padauginus iš atitinkamo darbuotojo tarifinio koeficiento gaunama šiam darbuotojui skiriama premijos suma. Taigi atliekami tokie skaičiavimai: =IF(J7>0;D6/ (E7*F7+F10*E10+E11*F11+E13*F13+E18*F18+E19*F19+E25*F25+E29*F29);"0"),   = F7*K7, čia F7 – pirmojo darbuotojo tarifinio koeficiento lauko adresas, K7 – šio darbuotojo bazinės premijos laukas. Žiniaraštyje apskaičiuojamos ir kiekvienam padaliniui skirtos premijos sumos bei galutinė suma. Apskaičiuotos visų darbuotojų premijų sumos yra automatiškai perkeliamos į atitinkamą darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščio stulpelį.   Pildant atostogų apmokėjimo žiniaraštį (lentelė Atostoginiai) pirmą kartą, vartotojas turi įvesti tik darbuotojų pavardes ir tabelio numerius. Visos kitos skiltys užpildomos automatiškai. Dienos vidutinis darbo užmokestis automatiškai apskaičiuojamas pagal suvestinės lentelės „Informacija apie darbininkų darbo užmokestį" duomenis. Kadangi vidutinis dienos DU skaičiuojamas skaičiuotino laikotarpio (trijų mėnesių prieš tą mėnesį, kuriam skaičiuojamas vidutinis DU) priskaitytą darbo užmokestį dalijant iš per tą laikotarpį faktiškai dirbtų dienų skaičiaus, tai jam apskaičiuoti naudojama tokia formulė: = ('DU'!T8+'DU'!R8+'DU'!P8)/('DU'!S8+'DU'!Q8+'DU'!O8), čia 'DU'!T8, 'DU'!R8 ir 'DU'!P8 – lentelėje „Informacija apie darbininkų DU" esančių pirmojo darbuotojo atitinkamai rugpjūčio, liepos ir birželio mėnesių darbo užmokesčio laukų adresai, o 'DU'!S8, 'DU'!Q8 ir 'DU'!O8 – to paties darbuotojo tų pačių mėnesių dirbtų dienų laukai. Kadangi ši vidutinio dienos DU skaičiavimo formulė tinka tik pavyzdyje naudojamam rugsėjo mėnesiui, tai kitiems mėnesiams vartotojui reikės pačiam koreguoti šią formulę. Tai daroma visai nesunkiai. Tereikia pele pažymėti žiniaraščio pirmojo darbuotojo vidutinio dienos DU lauką, kad formulių juostoje atsirastų jame užrašyta formulė, kurioje vietoj nereikalingų mėnesių DU sumų ir dirbtų dienų laukų adresų įrašomi reikiamų mėnesių analogiškų laukų adresai. Pataisius formulę ir nuspaudus klavišą Enter, už jos lauko apatinio dešiniojo kampo tą formulę traukiant žemyn per visą stulpelį, formulės pataisomos visuose stulpelio laukuose. Visi kiti žiniaraščio rodikliai perskaičiuojami automatiškai. Darbo dienų skaičius atostogų metu yra automatiškai atkeliamas iš laikininkų darbo laiko apskaitos žiniaraščio ir vienetininkų tabelio skilčių „Nedirbtų dėl atostogų dienų skaičius“. Galiausiai apskaičiuojama atostogų apmokėjimo suma. Šis rodiklis yra automatiškai perkeliamas į darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščio skiltį „DU už atostogas“.   Ligos pašalpos skaičiavimo žiniaraštyje (lentelė Ligos komp.) vartotojas turi įvesti tik darbuotojų pavardes, tabelio numerius ir, jeigu reikia, kitiems mėnesiams anksčiau aprašytu būdu pakeisti dienos vidutinio darbo užmokesčio formulę. Visa kita skaičiuojama automatiškai. Rodiklis „Sirgta dienų“ yra automatiškai atkeliamas iš laikininkų darbo laiko apskaitos žiniaraščio ir vienetininkų tabelio skilčių „Nedirbtų dėl ligos dienų skaičius“. Vidutinis dienos DU yra apskaičiuojamas taip pat, kaip ir sudarant atostogų apmokėjimo žiniaraštį. Iš darbdavio lėšų kompensuojama suma yra apskaičiuojama tik tiems darbuotojams, kurie sirgo duotąjį mėnesį, t. y. kurių sirgtų dienų skaičius nelygus nuliui: = IF(E8>0;2*F8;"-"), čia E8 – pirmojo darbuotojo sirgtų dienų lauko adresas; jeigu šiame lauke yra skaičius, didesnis už nulį, tai 2 dienos (darbdavys moka tik už pirmas 2 sirgimo dienas) dauginamos iš dienos vidutinio DU (F8 – šio rodiklio laukas); jei sąlyga netenkinama, rezultato lauke įrašomas brūkšnelis. Iš „Sodros“ lėšų kompensuojama suma (80 procentų dienos vidutinio DU) yra apskaičiuojama panašiai, tik už likusias sirgtas dienas (atėmus 2 pirmąsias): = IF(E8>0;(E8-2)*F8*0,8;"-"). Iš tų dviejų dalių stulpelyje „Iš viso ligos pašalpa“ gaunama bendra kompensacijos suma, kuri automatiškai perkeliama į darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščio 10 skiltį.   Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje (lentelė Apskaičiavimas) visi rodikliai yra arba atkeliami iš kitų žiniaraščių, arba apskaičiuojami automatiškai. Vartotojas iš atitinkamo pirminio dokumento klaviatūra turi įvesti tik žalos atlyginimo rodiklį (16 stulpelis). Pagrindinis darbo užmokestis laikininkams (padalinys C) apskaičiuojamas pagal tokią formulę: = 'Laikininkai'!AN14*'Laikininkai'!BB14+ 'Laikininkai'!AP14*'Laikininkai'!BB14*1,5+ 'Laikininkai'!AT14*'Laikininkai'!BB14*2+ 'Laikininkai'!AO14*'Laikininkai'! BB14*1,5+ 'Laikininkai'AQ14*'Laikininkai'!BB14*1,5+ 'Laikininkai'!AR14*'Laikininkai'!BB14*1,5+ 'Laikininkai'!AS14*'Laikininkai'!BB14*2+ 'Laikininkai'!AU14*'Laikininkai'!BB14*2, čia 'Laikininkai'! AN14 – laikininkų žiniaraščio pirmojo darbuotojo nustatyto darbo metu dirbtų valandų lauko adresas, 'Laikininkai'!BB14 – to paties žiniaraščio pirmojo darbuotojo valandinio tarifinio koeficiento laukas, 'Laikininkai'!AP14 – viršvalandžių laukas, 'Laikininkai'!AT14 – poilsio dienomis dirbtų valandų laukas, 'Laikininkai'!AO14 – naktį dirbtų valandų laukas, 'Laikininkai'!AQ14 – kenksmingomis sąlygomis dirbtų valandų laukas, 'Laikininkai'!AR14 – labai kenksmingomis sąlygomis dirbtų valandų laukas, 'Laikininkai'!AS14 – pavojingomis sąlygomis dirbtų valandų laukas, 'Laikininkai'!AV14 – švenčių dienomis dirbtų valandų lauko adresas. Darbininkų vienetininkų pagrindinis DU apskaičiuojamas pagal panašią formulę, tik duomenys imami iš vienetininkų tabelio. Priskaičiuota DU suma (iš viso) gaunama sudėjus 7, 8, 9, ir 10 stulpelius. Iš priskaičiuoto DU pajamų mokestis (13 stulpelis) išskaičiuojamas pagal formulę: = IF(D10>0;(I10-D10)*0,33;((I10-290)*0,35+(145*0,1+145*0,2))), čia D10 – pirmojo darbuotojo neapmokestinamo pajamų minimumo lauko adresas; I10 – iš viso priskaičiuotos DU sumos laukas; formulėje panaudota funkcija IF, nes pajamų mokestis pagrindinėje darbovietėje skaičiuojamas vienaip, o nepagrindinėje – kitaip. Todėl pateiktoje formulėje yra nurodoma sąlyga D10>0: kai darbuotojo NPM yra didesnis už nulį (vadinasi, tai yra jo pagrindinė darbovietė, nes nepagrindinėje darbovietėje neapmokestinamas pajamų minimumas lygus nuliui), tai pajamų mokestis skaičiuojamas, iš DU sumos atėmus NPM ir gautą skirtumą padauginus iš 33 procentų; jeigu ta sąlyga netenkinama (t. y. NPM=0), tai pajamų mokestis skaičiuojamas dalimis – 10 procentų nuo 145 Lt (pusės NPM), 20 procentų nuo kitos NPM pusės ir 35 procentai nuo sumos, viršijančios NPM. Iš DU išskaitoma 1 procento suma socialiniam draudimui (14 stulpelis) apskaičiuojama pagal formulę: = (I10–H10)*0,01, čia I10 – pirmojo darbuotojo priskaičiuotos DU sumos lauko adresas; H10 – pirmojo darbuotojo ligos kompensacijos sumos laukas (nuo jos mokestis „Sodrai“ neskaičiuojamas). Alimentai (15 stulpelis) skaičiuojami tik tiems darbuotojams, kurių bendros informacijos apie darbuotojus lentelės alimentų stulpelyje nurodyta, kad alimentai turi būti mokami. Kad skaičiuojant alimentus į tai būtų atsižvelgta, naudojama funkcija IF:   =IF('Bendra info'!K6='1 vaikui';( 'Apskaičiavimas'!I10–'Apskaičiavimas'!K10–'Apskaičiavimas'!L10-'Apskaičiavimas'!N10)*0,25;IF('Bendra info'!K6='2 vaikams';( 'Apskaičiavimas'!I10–'Apskaičiavimas'!K10–'Apskaičiavimas'!L10–'Apskaičiavimas'!N10)*0,33;”0”)), čia 'Bendra info'!K6 – pirmojo darbuotojo alimentų lauko adresas bendros informacijos apie darbuotojus lentelėje; šiam darbuotojui alimentai yra skaičiuojami iš viso priskaičiuoto DU (I10) atėmus pajamų mokestį (K10), 1 procentą „Sodrai“ (L10) ir žalos atlyginimo sumą (N10); likusi suma dauginama iš 25 procentų, jei tenkinama sąlyga K6='1 vaikui', arba iš 33 procentų, jei tenkinama sąlyga K6='2 vaikams'; jeigu netenkinama nė viena sąlyga, rezultas lygus nuliui. Išsirinkus lauką darbuotojo, kuriam yra išskaitomi alimentai, šalia jų sumos pasirodo pranešimas su vaikų skaičiumi ir alimentų procentu. Šis pranešimas kuriamas taip: komandinėje meniu eilutėje pasirenkamas punktas Data, o jo siūlomų punktų sąraše – Validation, kurio dialogo lango skyriaus Inpute message lauke Message title įrašomas pranešimo pavadinimas (pavyzdžiui, Alimentai), o lauke Message – pranešimo tekstas ir nuspaudžiamas klavišas OK. Visi išskaitymai yra sumuojami ir iš visos priskaičiuotos DU sumos atėmus visų išskaitymų sumą gaunama darbuotojui išmokama DU suma. Galiausiai apskaičiuojami mokesčiai, kuriuos moka darbdavys nuo priskaičiuotos DU sumos (iš jos atėmus tik ligos kompensacijos sumą): 27 procentai socialiniam draudimui ir 3 procentai privalomajam sveikatos draudimui. Po to funkcija SUM apskaičiuojamos visų rodiklių sumos pagal padalinius ir iš viso. Šios lentelės rezultatiniai rodikliai perrašomi į atitinkamas apskaitos sąskaitas.   Be aptartų žiniaraščių dar yra sudaroma suvestinė lentelė, kurioje kaupiami kiekvieno mėnesio duomenys apie priskaičiuotą darbuotojų DU ir jų faktiškai dirbtą dienų skaičių. Į šią lentelę duomenys automatiškai atkeliami iš DU apskaitos žiniaraščio ir vienetininkų bei laikininkų tabelių. Suvestinėje lentelėje automatiškai kaupiama per metus priskaičiuota DU suma ir dirbtų per metus dienų skaičius.   Susidaryti platesnį vaizdą apie darbo sąnaudas ir jų struktūrą galima peržiūrint specialią pateiktį (priedas DARBAS). Čia parodytos darbo sąnaudų rūšys, jas įtakojantys veiksniai, įvertinimo ir pelningumo rodikliai, sugrupuotos sąnaudų valdymo funkcijos. Ši informacija gali būti naudinga IS taikomųjų kompleksų kūrėjams. D.3.3. Apskaitos programų paketų naudojimas   Kiekvienos įmonės veiklos esmę sudaro jos siekis tenkinti tam tikrus visuomenės ar jos narių poreikius. Tų poreikių tenkinimo lygis labiausiai priklauso nuo įmonių būklės, jų gebėjimo prisitaikyti prie kintančių visuomenės poreikių ir dirbti taip, kad iš gautų pajamų ir kitų įplaukų galėtų padengti savo išlaidas ir plėtoti veiklą. Kaip jau anksčiau aptarėme, esant dabartiniam gamybos ir paslaugų lygiui, be daugelio kitų problemų, vis svarbesnė tampa verslo aprūpinimo informacija problema. Vis dažniau nuo to, ar laiku, tiksliai ir detaliai sužinoma apie verslo galimybes ir perspektyvas, jo eigą, kylančius nesklandumus, priklauso verslo egzistavimas ir klestėjimas. Verslo projektavimo ir valdymo veiksmingumas vis labiau siejamas su naujų metodų ir informacijos technologijų naudojimu bei informacinėmis sistemomis. Pagal bendrą informacinės infrastruktūros kūrimo koncepciją įmonių informacinės sistemos reikalingos verslo problemoms spręsti. Kiekviena tokia sistema traktuojama kaip pagrindinė vidinių įmonės duomenų apdorojimo priemonė, privalanti užtikrinti jos personalo informacijos poreikius. Apskritai įmonės informacinė sistema gali apimti labai skirtingas veiklos kryptis, verslo plėtros etapus, gali būti įvairūs kompiuterizavimo lygiai. Gali skirtis techninės ir programinės įrangos lygis, specialistų, kuriančių ir naudojančių įmonės informacines sistemas, kvalifikacija. Vadovų požiūris į tas sistemas taip pat daro didelę įtaką jų funkcijoms ir struktūrai. Į atskirą grupę galima išskirti tas informacines sistemas, kurios skirtos apskaitos funkcijoms kompiuterizuoti. Jos vadinamos įvairiai: kompiuterinės buhalterinės apskaitos, kompiuterinės verslo valdymo ir apskaitos, įmonių veiklos apskaitos ir analizės sistemos ir pan. Lietuvoje kuriama ir naudojama pakankamai daug įvairių apskaitos sistemų (programų paketų): „Apskaita“, „Apskaita III“, KONTO (jas kūrė UAB „Labbis"), kompiuterizuota buhalterinės apskaitos sistema „Balansas“ („Rivilė“), kompiuterizuota apskaitos ir verslo valdymo sistema „Saikas“ (kompiuterinių paslaugų įmonė „Saikas") ir t. t. Plačiai naudojamos ir tarptautinį pripažinimą pelniusios sistemos, sukurtos kitose šalyse.   Mūsų tikslas yra susipažinti su konkrečiu taikomųjų programų paketu, išmokti darbo kompiuterinės apskaitos sąlygomis pradmenų, įgauti tam tikrų įgūdžių. Tai galima sėkmingai (ir be specialaus profesinio pasirengimo informacijos technologijų srityje) įgyvendinti tvarkant mažųjų ir vidutiniųjų verslo įmonių apskaitą, sprendžiant jos tipinius uždavinius su programų paketo KONTO pagalba. Paketas KONTO paprasčiau yra vadinamas tiesiog kompiuterine buhalterinės apskaitos programa. Ja galima vesti vienos arba kelių įmonių apskaitą: kaupti duomenis apie ūkines operacijas, užsakymus, sekti likučius sandėliuose, apskaičiuoti įsiskolinimus, spausdinti dokumentus ir suvestines ataskaitas. Programoje yra specialios funkcijos operacijoms su atsargomis (pirkimas, pardavimas, vidinis pajamavimas, išlaidavimas, nurašymas, savikainos perkainojimas), kasos ir banko operacijoms bei atsiskaitymams. Pateikiama programos KONTO versija skirta nedidelėms įmonėms, todėl joje nėra specialių funkcijų apskaičiuoti darbo užmokestį, valdyti žaliavų judėjimą gamyboje, vesti ilgalaikio turto apskaitą. Tačiau šios ir kitos funkcijos gali būti įvestos per papildomus įrašus bendrajame žurnale ir tokiu būdu įtrauktos į bendrąją įmonės finansų ir valdymo apskaitą. Darbui su programa KONTO reikalingi tokie ištekliai:           asmeninis kompiuteris su 486/66 MHz arba galingesniu procesoriumi;           ne mažiau kaip 12 MB operatyviosios atminties (rekomenduojama 16 MB);           apie 15 MB laisvos vietos standžiajame diske programai instaliuoti;           3,5 colių diskelių įrenginys;           VGA monitorius su skiriamąja geba 640 x480, 16 spalvų grafinis adapteris;           operacinė sistema (MS „Windows 95“, „Windows 2000“ arba „Windows“ NT 4.0 ir kt.);           lietuviškų šriftų kodų lentelė 1257, šriftai Arial ir Times New Roman.   Prieš aptariant bendruosius KONTO veikimo principus ir vartotojo darbą su programa, reikia pasakyti, kad studijuojančiųjų laukia konkrečios užduotys, kurios turi būti atliktos naudojant programą, pateiktą virtualioje terpėje (kreipties adresus nurodo kuruojantis dėstytojas). Mokantis dirbti su šia programine įranga, reikėtų papildomai naudotis UAB „Labbis“ parengta metodine priemone – vartotojo vadovu. Žinios gali būti tikrinamos pateikiamais savikontrolės klausimais, bendruoju dalyko testu ir galiausiai – specialiu taikomųjų programų paketo KONTO testu (šis testas nėra privalomas, o jo laikymo sąlygas galima sužinoti pas kuruojantį dėstytoją).   Bendrieji programos veikimo principai. Programoje yra specialūs meniu punktai operacijoms su atsargomis (pirkimas, pardavimas, vidinis pajamavimas, išlaidavimas, nurašymas ir savikainos perkainojimas), kasos ir banko operacijoms, atsiskaitymams, valiutiniams skaičiavimams ir periodiniams skaičiavimams. Kitos operacijos (pavyzdžiui, atlyginimų skaičiavimas) gali būti įvedamos tiesiogiai į bendrająjį žurnalą. Operacijos, susijusios su atsargomis, atliekamos naudojant meniu „Atsargos“. Kitos operacijos atliekamos su meniu „Finansai“. Įrašas apie atliktą operaciją gali būti koreguojamas arba anuliuojamas tik tame pačiame meniu punkte, kur jis buvo įvestas. Operacija gali būti sudėtinė, t. y. ją gali sudaryti kelios smulkesnės ūkinės operacijos, kurias atitinka keli įrašai žurnale. Pavyzdžiui, pirkimas skolon yra sudėtinė operacija, kurią gali sudaryti tokios smulkesnės operacijos (sutrumpintai): prekių pirkimas, skola tiekėjui, pridėtinės vertės mokestis (PVM), transporto išlaidos ir kt. Sąskaita programoje (ir vartotojo vadove) beveik visur suprantama kaip sąskaita iš sąskaitų plano, o ne kaip mokėjimo dokumentas. Operacija siejama su dokumentu, kurį galima išspausdinti. Pavyzdžiui, pirkimas siejamas su pajamavimo dokumentu, pardavimas – su sąskaita faktūra arba važtaraščiu ir t. t. Dokumentui (net jeigu jis iš karto nespausdinamas) programa automatiškai suteikia eilės numerį, kitaip tariant, jį sukuria, „suformuoja“. Dokumento numerį galima laikyti ir operacijos numeriu. Operacijų su atsargomis atveju tokį numerį programa praneša tik operacijos išsaugojimo metu, o kitose operacijose numeris yra matomas ir prieinamas iš karto, jį galima keisti. Operacijos numeruojamos atskirai pagal tipus (pirkimas, pardavimas ir t. t.). Atliekant operacijas su atsargomis, prieš eilės numerį rašoma operacijos tipą žyminti raidė (pavyzdžiui, P – pirkimo dokumentas, R – pardavimo dokumentas ir pan.). Raidę ir numerį, nuo kurio norime pradėti dokumentus numeruoti, galima nurodyti parametruose. Veiksmas su operacija tapatinamas veiksmui su jos dokumentu, pavyzdžiui, sakoma „dokumento koregavimas“. Dokumentas, susijęs su konkrečia operacija (važtaraštis, kasos pajamų orderis ar pan.), išspausdinamas tame pačiame meniu punkte, kur įvedama operacija.   Buhalteriniai šablonai. Operacijos, susijusios su atsargomis, apibūdinamos buhalteriniais šablonais, kuriuose aprašoma sąskaitų korespondencija, t. y. nurodoma, kokie įrašai atlikus operaciją turi atsirasti žurnale. Pavyzdžiui, galima aprašyti atskirus pirkimo skolon, pirkimo su išankstiniu apmokėjimu, pirkimo iškart atsiskaitant grynaisiais pinigais buhalterinius šablonus ir pan. Taigi įvedant konkretaus pirkimo duomenis nereikia nurodyti koresponduojančiųjų sąskaitų, pakanka pasirinkti reikiamą buhalterinį šabloną.   Bendrasis žurnalas. Įmonės apskaitoje galima vesti bendrąjį žurnalą arba jo iš viso neturėti. Jei žurnalas vedamas, tai jame fiksuojamos visos operacijos. Operacijos iš specialių meniu punktų į jį patenka automatiškai (iš karto arba pagal nurodymą). Kitos operacijos į bendrająjį žurnalą gali būti įvedamos tiesiogiai. Dar gali būti naudojamas tarpinis žurnalas, vadinamas dienos žurnalu. Jis skirtas operacijoms tiesiogiai įvesti tuo atveju, kai įrašus dar reikia patikrinti prieš įrašant juos į bendrąjį žurnalą. Sutvarkytus ir patikrintus dienos žurnalo įrašus galima automatiškai perkelti į bendrąjį žurnalą. Tačiau dienos žurnalo duomenys neįtraukiami į suvestines ataskaitas. Suvestinės ataskaitos sudaromos tik iš duomenų, įrašytų į bendrąjį žurnalą. Viena išimtis – tai ataskaitos apie skolų likučius ir prekių likučius. Koreguoti ir anuliuoti operacijas bendrajame žurnale galima tik per įrašus storno, kurių visi variantai yra saugomi. Tuo tarpu įrašus dienos žurnale galima taisyti laisvai, neišsaugant ankstesnių jų variantų. Kad būtų patogiau peržiūrėti, bendrajame žurnale galima išskirti jo dalis su įrašais, kur yra tik kuri nors viena sąskaita, pavyzdžiui, tik pirkimų arba tik pardavimų, tik kasos operacijos ir pan. Šios dalys taip pat vadinamos žurnalais.   Duomenų judėjimas. Įvedant pirkimo arba pardavimo operaciją, jos duomenys gali automatiškai patekti į tris rezultatinius dokumentus – sandėlio knygą (duomenų bazę), bendrąjį žurnalą ir atsiskaitymų knygą (duomenų bazę). Tačiau to galima atsisakyti; pavyzdžiui, jeigu dar negauti visi pirminiai dokumentai ir dar negalima skaičiuoti prekių savikainos, – atsisakyti automatinio duomenų perdavimo į sandėlį ir į žurnalą; tuomet, gavus visus dokumentus, duomenys bus papildyti ir perkelti ir į sandėlį, ir į žurnalą.   Programoje taip pat naudojami registrai, kuriuose aprašomi palyginti dažnai naudojami duomenys (kontrahentų pavadinimai ir kita informacija apie juos, valiutų pavadinimai bei kursai ir kt.). Tam tikruose operacijų duomenų įvedimo laukuose galima naudoti tik kodus iš atitinkamų registrų.   Periodai. Kiekvienu laiko momentu galima apdoroti vieno (aktyvaus) periodo (laikotarpio) duomenis: rodomos tik aktyvaus periodo operacijos, įvedamų operacijų datos taip pat turi priklausyti aktyviam periodui. Tačiau suvestines ataskaitas galima sudaryti ir iš kitų periodų duomenų. Sutvarkyti vieno periodo duomenys turi būti apsaugoti, jų negalima keisti. Tam periodas turi būti uždarytas. Uždarytų periodų duomenis galima tik peržiūrėti.   Programos sandara, jos funkciniai posistemiai. Pradėsime nuo pirkimo operacijų. Įvedant pirkimo operacijos duomenis galima:        aprašyti perkamas prekes;        susieti pirkimą su užsakymu, jei prekės perkamos pagal užsakymą;        aprašyti su pirkimu susijusias paslaugas (muitas, PVM ir pan.);        perskaičiuoti prekių savikainą atsižvelgiant į nurodytas paslaugas;        nurodyti buhalterinį šabloną, pagal kurį turi būti formuojami įrašai žurnale (tokiu būdu nurodoma pirkimo forma: pirkimas skolon, pirkimas iš karto atsiskaitant grynaisiais pinigais ir t. t.).   Iš įvestų duomenų formuojamas pirkimo dokumentas, o operacija įrašoma į bendrąjį žurnalą. Be to, į užsakymų duomenų bazę įrašoma, kiek gauta užsakytų prekių, į atsiskaitymų su kreditoriais duomenų bazę įrašomos skolos tiekėjui, o sandėlio duomenų bazėje padidinamas gautų prekių likutis, čia įrašoma informacija apie pirktas prekes (gavimo data, kiekis, kaina ir kt.). Taip apskaitomas tik materialinių vertybių pirkimas. Suteiktas paslaugas, nesusijusias su materialinių vertybių pirkimu, galima aprašyti kaip skolas tiekėjui (kreditoriui) atsiskaitymuose arba tiesiog žurnale. Prekių grąžinimas apskaitomas taip pat kaip pirkimas, tik reikia naudoti specialų buhalterinį šabloną. Kadangi programoje KONTO nėra specialių grąžinimo funkcijų, tai visus su grąžinimu susijusius nuostolius reikia apskaičiuoti iš anksto ir įvesti kaip papildomas paslaugas. Spausdinamame dokumente galima įrašyti reikiamą tekstą apie prekių grąžinimą. Panašiai apskaitomi ir prekių mainai. Programoje numatytos galimybės peržiūrėti, koreguoti ir atlikti kitus veiksmus su jau įvestais pirkimo operacijų duomenimis. Vienu metu galima apdoroti tik vieno sandėlio duomenis. Duomenys apie prekių pirkimą į sandėlio duomenų bazę, žurnalą arba atsiskaitymų duomenų bazę nepatenka, jeigu toks režimas nustatytas automatinio duomenų judėjimo parametrais. Pardavimo operacijos metu galima:        aprašyti parduodamas prekes;        susieti pardavimą su užsakymu, jeigu prekės parduodamos pagal išankstinį užsakymą;        nurodyti buhalterinį šabloną, pagal kurį turi būti formuojami įrašai žurnale (nurodoma pardavimo forma: pardavimas skolon, pardavimas iš karto atsiskaitant grynaisiais pinigais ir kt.).   Iš įvestų duomenų formuojamas pardavimo dokumentas, operacija įrašoma į bendrąjį žurnalą, o į užsakymų duomenų bazę įrašoma, kiek parduota užsakytų prekių, sandėlio duomenų bazėje sumažinamas prekių likutis ir į atsiskaitymų su debitoriais duomenų bazę įrašomos pirkėjo skolos (jeigu tai numatyta buhalteriniame šablone). Taip apskaitomos ir materialinių vertybių pardavimo, ir paslaugų suteikimo operacijos, tik paslaugų atveju nesikeičia likučiai sandėlio duomenų bazėje. Prekių grąžinimas tiekėjui apskaitomas kaip pardavimas, tik čia reikia naudoti specialų buhalterinį šabloną. Su grąžinimu susijusius nuostolius reikia iš anksto apskaičiuoti ir įvesti kaip papildomas paslaugas. Programa neleidžia įforminti pardavimo, jei nėra parduodamų prekių likučio sandėlio duomenų bazėje, tačiau tokį draudimą galima panaikinti atsisakius automatinio duomenų persiuntimo į sandėlio bazę.   Kaip jau minėta, programoje KONTO nėra specialios prekių grąžinimo funkcijos. Tačiau jį galima atlikti kaip pirkimą (jei prekės grąžinamos įmonei) arba kaip pardavimą (jei įmonė grąžina prekes) naudojant specialius buhalterinius šablonus. Perkant arba parduodant prekes pagal tokį šabloną, į atsiskaitymų duomenų bazę įrašomi apmokėjimo dokumento duomenys, o ne skola (t. y. grąžinimas prilyginamas atsiskaitymui prekėmis). Prekių mainai atliekami panašiai, kadangi ir vienu, ir kitu atveju vietoj piniginio apmokėjimo atsiskaitoma prekėmis. Prekės gali būti ir materialinės vertybės, ir paslaugos. Prekių gražinimas arba prekių mainai apskaitomi taip: – prekių grąžinimas tiekėjui iki apmokėjimo; prekių mainai (įmonė tiekėjui apmoka prekėmis) – 1) įforminamas pardavimas (grąžinimo atveju pirmiausia parametruose pasirenkamas savikainos nurašymo metodas – konkrečių kainų, kad savikaina nebūtų nurašyta pagal FIFO arba LIFO metodą, o būtų galima pasirinkti konkrečius likučius); kadangi naudojamas specialus buhalterinis šablonas, įforminama ne pirkėjo skola (kaip paprastai būna parduodant), o apmokėjimas tiekėjui, t. y. įmonė su tiekėju atsiskaito prekėmis; 2) prieš spausdinant dokumentą, galima įvesti norimą tekstą apie grąžinimą, dokumento pavadinimą ir formą galima redaguoti;   – prekių grąžinimas tiekėjui po apmokėjimo – 1) įforminamas pardavimas taip pat, kaip grąžinant prekes iki apmokėjimo; operacija įrašoma kaip apmokėjimas tiekėjui (kreditoriui); 2) tiekėjo grąžinta pinigų suma įvedama atsiskaitymuose su kreditoriais kaip skola, kuri po to padengiama apmokėjimu, atsiradusiu atsiskaitymų duomenų bazėje įrašius pardavimo operaciją;   – prekių grąžinimas įmonei iki apmokėjimo ir prekių mainai (pirkėjas įmonei apmoka prekėmis) – įforminamas pirkimas; kadangi naudojamas specialus buhalterinis šablonas, tai duomenys į atsiskaitymų bazę patenka ne kaip skola tiekėjui (kreditoriui), o kaip pirkėjo (debitoriaus) apmokėjimas, t. y. fiksuojamas atsiskaitymas su įmone prekėmis.   – prekių grąžinimas įmonei po jų apmokėjimo – 1) įforminamas pirkimas taip pat, kaip grąžinant prekes iki apmokėjimo; operacija įrašoma kaip apmokėjimas; 2) daromas mokėjimo pavedimas ir jo duomenys perkeliami į atsiskaitymų duomenų bazę, kaip dokumentas debitoriui; operacijos duomenys įrašomi kaip pirkėjo skola, kuri po to padengiama atsiskaitymų duomenų bazėje anksčiau įformintu apmokėjimu.   Programoje bet kada galima įvesti ir peržiūrėti informaciją apie užsakymus pirkti arba parduoti. Užsakymas nėra buhalterinė operacija ir jo duomenys į žurnalą neįrašomi, tačiau aprašant konkretų pirkimą arba pardavimą galima nurodyti, pagal kokį užsakymą atliekama ta operacija, ir automatiškai įrašyti užsakyme nurodytus duomenis apie prekes bei kitą informaciją. Vėliau tuos duomenis galima koreguoti. Atlikus tokią pirkimo arba pardavimo operaciją, į užsakymų duomenų bazę įrašoma, kiek gauta arba parduota užsakytų prekių. Vidinį pajamavimą reikia atlikti šiais atvejais: 1)         jeigu duomenys apie išlaidavimą nepateko į sandėlio duomenų bazę automatiškai; 2)         jei pajamuojamas savas gaminys; sandėlis, kuriame pajamuojama, turi būti aktyvus, tuomet pasirenkamas meniu Atsargos punkto Vidinis judėjimas papunktis Pajamavimas; toliau duomenys įvedami taip pat, kaip išlaidavimo metu, tik čia neįvedamas gavimo padalinys, be to, iš prekių registro automatiškai įrašytą savikainą galima pakeisti (tuo tarpu išlaidavimo operacijoje savikaina automatiškai įrašoma iš sandėlio duomenų bazės ir negali būti redaguojama).   Išlaidavimas yra vidinė įmonės operacija, kurios metu prekės iš aktyvaus sandėlio perduodamos kitam įmonės padaliniui. Išlaidavimo operacijos metu galima:             aprašyti išlaiduojamas prekes ir nurodyti, į kurį padalinį jos išlaiduojamos;             nurodyti buhalterinį šabloną, pagal kurį formuojami įrašai žurnale.   Iš įvestų duomenų formuojamas išlaidavimo dokumentas, operacija įrašoma į bendrąjį žurnalą, aktyvaus sandėlio duomenų bazėje sumažinamas prekių likutis. Jei padalinys, į kurį išlaiduojamos prekės, yra sandėlis (nustatoma pagal požymį padalinių registre), tai jame automatiškai padidinamas prekių likutis. Jeigu gavimo padalinys nėra sandėlis ir nėra jo duomenų bazės tame kompiuteryje, kur saugomos sandėlių duomenų bazės, tai gavėjo likučiui pakeisti turi būti atliktas vidinis pajamavimas (tai atliekama kompiuteriu, kurio atmintyje yra to padalinio duomenų bazė.   Dažniausi atsiskaitymai įmonėse yra atsiskaitymai su pirkėjais ir tiekėjais, tačiau gali būti ir kitų operacijų, pavyzdžiui, atsiskaitoma su darbuotoju už komandiruotę, pagal avansinę apyskaitą ir pan. Todėl programoje KONTO numatyti atsiskaitymai su pirkėjais ir tiekėjais, o su debitoriais ir kreditoriais: pirkėjai yra debitoriai (jų ir kitų debitorių skolos sudaro atsiskaitymo sąskaitos debetą), o tiekėjai – kreditoriai (jų ir kitų kreditorių skolos – atsiskaitymo sąskaitos kredite).   Programoje galima atlikti kasos ir banko operacijas (išspausdinant atitinkamus dokumentus):        pervesti pinigus į gavėjo sąskaitą (dokumentas – mokėjimo pavedimas)        gauti pinigus banke iš savo sąskaitos (mokėjimo reikalavimas);        gauti grynųjų pinigų kasoje (kasos pajamų orderis),        išmokėti grynųjų pinigų kasoje (kasos išlaidų orderis),        reikalauti delspinigių (dokumentas – sąskaita); formaliai tai nėra kasos arba banko operacija, tačiau ji atliekama panašiai, todėl yra įrašyta tame pačiame programos meniu punkte. Pastaba: gaunant pinigus pagal mokėjimo pavedimą nereikia spausdinti dokumento, todėl meniu punkte nėra šios operacijos; duomenys apie tokį pinigų gavimą įvedami tiesiog atsiskaitymuose.   Pabaigai paminėsime programos sudaromą Didžiąją knygą ir Kasos knygą. Didžioji knyga –  tai ataskaita, kurioje pateikiamos sąskaitų apyvartos ir likučiai tam tikro laikotarpio pradžioje ir pabaigoje. Ši ataskaita sudaroma tik iš duomenų, patekusių į bendrąjį žurnalą. Kasos knyga – tai speciali kasos pajamų ir išlaidų ataskaita, taip pat sudaroma tik iš bendrojo žurnalo duomenų.   Dabar belieka pereiti prie konkrečių darbų – duomenų bazės kūrimo ir uždavinių sprendimo, t. y. programos KONTO įsisavinimo atliekant jau minėtas šešias užduotis (UŽDUOTYS), kurias kartu su programa įsirašome naudojamo kompiuterio atmintyje iš interneto (KONTO).     D. Bendrieji klausimai apmąstymams   1.       Kaip grupuojami IS kintamieji? 2.       Apibūdinkite informacijos poreikių nustatymo etapus (stadijas). 3.       Kokiais būdais nustatomas informacinis efektas? 4.       Kaip išrenkamas tinkamiausias informacijos poreikių tenkinimo variantas? 5.       Nusakykite ribotų informacijos išteklių išskirstymo būtinumą ir tikslą. 6.       Kuo grindžiamas informacinės sistemos tikslingumas? 7.       Kuo skiriasi santykių (reliacinė) duomenų bazė nuo hierarchinės? 8.       Kuo skiriasi hierarchinė duomenų bazė nuo tinklinės? 9.       Kaip rengiamas konkretaus funkcinio uždavinio projektas?     D. Užduotys (savarankiškos pratybos)   1.       Atlikite informacijos išteklių išskirstymo skaičiavimus konkrečiam informacijos poreikių tenkinimo atvejui; pabandykite sudaryti skaičiavimų algoritmą ir programą (galima naudoti, pavyzdžiui, elektroninę skaičiuoklę EXCEL). 2.       Apibūdinkite Lietuvos verslo situaciją tarptautinių informacinių tinklų naudojimo požiūriu. 3.       Nubraižykite turizmo agentūros DB reliacinę, hierarchinę ir tinklinę struktūras. 4.       Pateikite turizmo agentūros DB kai kurių užklausų struktūrą. 5.       Sukurkite trumpalaikio turto apyvartos (pirkimo, pardavimo) rezultatinės informacijos pranešimų (dokumentų) formas. 6.       Atlikite prekių ekonomiškiausių užsakymų skaičiavimus (pagal priedą UZSAKYMAS) ir juos įvertinkite. 7.       Sudarykite įmonės planuojamų pirkti prekių užsakymų DB galimų lentelių sąrašą ir pateikite jų struktūrą. 8.       Atlikite darbo apmokėjimo duomenų apdorojimą, reikalingus skaičiavimus (pagal priedą DARBO_APMOKEJIMAS) ir juos įvertinkite. 9.       Atlikę programos KONTO užduotis, pateiktas internete, įvertinkite programos funkcionalumą ir savo gebėjimus naudotis programos galimybėmis. E. SPRENDIMŲ PARAMA IR JŲ DERINIMAS   Valdymo sprendimai turi būti remiami ir gali būti suderinti dviem lygiais: per sprendimų modelius ir per informaciją. Modelį, kaip žinome, galima apibrėžti kaip supaprastintą realios sistemos vaizdą, struktūriškai ją atitinkantį (panašų) ir tikslingai bei vienaprasmiai išreiškiantį realius sistemos elementų santykius. Kalbėdami apie verslo situacijas ir valdymo sprendimus, galime išskirti aprašomuosius ir aiškinamuosius (prognostinius) sprendimų modelius. Valdymo sprendimams parengti ir daryti praktiškai reikalingi ir aprašomieji, ir aiškinamieji modeliai. Informaciniu požiūriu valdymo sprendimų parama yra ne kas kita, kaip žinių gavimas, kaupimas ir jų naudojimas. Visos šios sprendimų paramos priemonės informacijos vartotojams sprendėjams turi būti gerai žinomos ir suprantamos. Ypatingai svarbų vaidmenį darant pagrįstus ir naudingus sprendimus vaidina jų derinimas. Tai yra sudėtingas daugiasluoksnis procesas, kuriame aktyviai dalyvauja informacijos vartotojai sprendėjai. E.1. Valdymo sprendimų modelių parengimas   Kaip buvo aptarta 1 skyriuje (B modulis), valdomojo objekto ir valdančiojo subjekto sąveika pasireiškia sprendimų lauke (žr. B.6 pav.). Šis laukas – tai trijų dalykų visuma: veiksmų, būsenų ir perėjimų. Informacijos vartotojo sprendėjo galimi (alternatyvūs) veiksmai, nukreipti į objektą, sudaro jų lauko sritį, iš kurios konkrečioje situacijoje gali būti išrinktas tik vienas veiksmas – tas, kuris atitinka siekiamą tikslą ir gali būti praktiškai įgyvendintas. Taigi sprendimas gali būti priimtas tik dėl tenkinančio šias dvi sąlygas veiksmo. Veiksmo rezultatus lemia tam tikri veiksniai, kuriuos galima apibrėžti kaip objekto ir jo aplinkos būseną (buvusią, esamą arba būsimą), priklausančią nuo konkrečios situacijos. Reikalingą informaciją apie būsenas vartotojas sprendėjas gauna iš informacinės sistemos, kurios struktūrą šiuo požiūriu galima įsivaizduoti kaip tikimybių matricą, susidedančią iš elementų tij = T(bi, zj); čia Σj tij = 1, i = (1, m), j = (1, n); bi – i-oji būsena, zj – j-oji žinia (informacija), t. y. tij  parodo, kokia tikimybe žinia zj patvirtina (garantuoja) būseną bi. Kaip jau buvo aptarta anksčiau, priklausomai nuo tij reikšmių tipų sistemos gali būti visiškai patikimos ir apibrėžtos (tij reikšmės lygios arba nuliui, arba vienetui, kai viena žinia atitinka tik vieną būseną), nevisiškai patikimos ir neapibrėžtos (tij reikšmės taip pat lygios tik arba nuliui, arba vienetui, bet kiekviena žinia gali atitikti ne vieną būseną), pagaliau, – nevisiškai patikimos ir rizikingos (kai tij reikšmės yra intervale tarp nulio ir vieneto, o kiekviena žinia tam tikromis dalimis atitinka ne vieną būseną). Perėjimai sprendimų lauke – tai veiksmų funkcijos arba rezultatai, nusakantys, iš kokios ir į kokią būseną pervedama modeliuojama sistema (objektas) įgyvendinant sprendimu priimtą veiksmą. Perėjimus taip pat galima išreikšti rezultatų matrica, pavaizduota E.1 lentelėje.   E.1 lentelė. Perėjimo matrica   Čia rki reiškia rezultatą, kurį duoda veiksmas vk esant pradinei sistemos būsenai bi; k = (1, p). Suprantama, kad tokia matrica konkrečiose situacijose turi būti išagreguota, t. y. kiekvienas reikalingas rki išskaidytas į sudedamąsias dalis, pavyzdžiui, būsenas išskleidžiant į tam tikrus tikslus, o veiksmus – į nuosekliai vykdomus atitinkamais laiko intervalais žingsnius.   Esant rizikingoms verslo situacijoms, sprendimai gali būti modeliuojami laikantis Bernulio (Bernoulli) principo: sprendėjui egzistuoja naudingumo funkcija su ta savybe, kad įvairūs galimi jo veiksmai gali būti įvertinti pagal tam tikras laukiamos naudos reikšmes (tų veiksmų pasekmes). Hipotetiškai VS gali atsidurti, pavyzdžiui, trijų tipų situacijose, parodytose E.2 lentelėje. Siekiant sumažinti analogiškų situacijų skaičių, čia daroma prielaida, kad pasekmė z yra naudingesnė už pasekmę y (tai galima išreikšti santykiu z :. y arba y .: z, jeigu :. reiškia „naudingesnis(-ė)“, o .: – „nenaudingesnis(-ė)“. Kitaip tariant, situacijas apibūdina santykiai: (1)   y .: x .: z, (2)   x .: y .: z, (3)   y .: z .: x.     E.2 lentelė. Situacijų tipai   Pirmąją situaciją išreiškia naudingumo matrica nx = ny t + nz (1 – t). Jeigu ny = 0 ir nz = 1, tai nx = 1 – t. Taigi keičiantis pasekmei x ir esant lygiaverčiams veiksmams A ir B, visus kintamuosius x apima funkcija nx = 1 – tx. Antroji situacija (esant toms pačioms sąlygoms ir tam tikrai pasekmės x tikimybei tx1) apibūdinama funkcija nx = – (1 – tx1) : tx1, o trečioji, kai pasekmės x tikimybė lygi tx2, – naudingumo funkcija nx = 1 : (1 – tx2). Aptartas sprendimų laukas, apimantis veiksmus, būsenas ir perėjimus, gali būti sukurtas laikantis tam tikrų sprendimų taisyklių pagal kokį nors konkretų valdymo sprendimų modelį. Susiejant valdymo sprendimą įgyvendinančių veiksmų pasekmes (žr. E.1 lent.) su jų teikiama nauda arba nuostoliais, sprendimą galima charakterizuoti atitinkama naudingumo arba nuostolingumo matrica, kurios eilučių vardai vi nusako veiksmus, o stulpelių vardai bj – valdymo objekto būsenas; čia i =(1, n); j = (1, m). Tuo būdu konkrečią verslo situaciją apibūdinantis matricos elementas sij  išreiškia veiksmo vi teikiamą naudą arba nuostolius objektui buvus, esant arba būsiant būsenoje bj. Priimtinas veiksmas gali būti išrenkamas pagal tam tikras sprendimų taisykles [2]. Jų esmės ir naudojimo aspektų analizė rodo, kad populiariausios yra šios sprendimų taisyklės: a)   Valdo (A. Wald) arba maksimino (minimakso); b)  maksimakso (minimino); c)   Hurvičo (L. Hurwicz); d)  Laplaso (P. S. de Laplace); e)   Sevidžo (L. J. Savage) ir Nyhanso (J. Niehans), arba mažiausių nuostolių; f)    Krelės (W. Krelle), arba negarantuoto pranašumo.   Šias taisykles atitinka tokios veiksmo pranašumo funkcijos: a)   F(vk) = maxi minj sij ; b)  F(vi) = maxj sij ; c)   F(vi) = c maxj sij + (1  c) minj sij; kai 0 rinkinį, kuriame sąlygas atitinka įvairūs teiginiai apie faktus, jų turinį, o veiksmus – procedūros, galinčios tą turinį modifikuoti): čia  – produkcinė priežastis, ;  – produkcinė pasekmė, ; čia ženklas  reiškia santykį „tai yra“;  – -osios taisyklės -oji elementarioji priežastis;  – -osios taisyklės -oji elementarioji pasekmė. Kiekvieną taisyklę gali lydėti kortežas {j, tl,

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 42234 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • A. ĮVADAS
  • B. VADYBA, VALDYMO SPRENDIMAI IR
  • INFORMACINĖ SISTEMA
  • B.1. Vadybos funkcijos ir informacija
  • B.2. Valdymo objektai ir informacija
  • B.3. Valdymo situacijos ir sprendimai
  • B.4. Informacijos srautai
  • C. INFORMACINIŲ SISTEMŲ KŪRIMAS
  • C.1. Informacinių sistemų pozicija ir dinamika
  • C.2. Sistemų kūrimo principai
  • C.3. Projektavimo metodai ir etapai
  • D. INFORMACINIŲ SISTEMŲ STRUKTŪROS
  • FORMAVIMAS
  • D.1. Informacijos poreikių nustatymas
  • D.2. Duomenų bazių kūrimas
  • D.3. Taikomųjų kompleksų projektavimas
  • D.3.1. Turto ir atsargų valdymas
  • D.3.2. Darbo ir darbo apmokėjimo taikomasis kompleksas
  • D.3.3. Apskaitos programų paketų naudojimas
  • E. SPRENDIMŲ PARAMA IR JŲ DERINIMAS
  • E.1. Valdymo sprendimų modelių parengimas
  • E.2. Informacinė sprendimų parama
  • E.3. Sprendimų derinimas
  • F. INFORMACIJOS VARTOTOJŲ SĄVEIKA
  • F.1. Sąveikos lygiai ir formos
  • F.2. Informacijos apsauga
  • F.3. Sąveikos racionalizavimas
  • G. PAGRINDINĖ LITERATŪRA

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
118 psl., (42234 ž.)
Darbo duomenys
  • Informacijos ir informacinės visuomenės konspektas
  • 118 psl., (42234 ž.)
  • Word failas 1 MB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt