Konspektai
Plati administracinės teisės teorija
Administracinė teisė (koncentruoti konspektai) Administracinės teisės sąvoka, dalykas, principai, šaltiniai, santykis su kitais teisės mokslais. Administracinės teisės normos sąvoka, struktūra, rūšys, ypatumai Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius, todėl teisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai. Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisė skaidoma į savarankiškas šakas. Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymo teisė, teisės apie valdymą šaka. Administracinės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese. Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybės vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis organizuoti atstovaujamųjų organų priimtų aktų įgyvendinimą. Todėl galima teigti, kad administracinės teisės dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės valdymo organų vykdomojoje veikloje. Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto: Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę); Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje; Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje. Administracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise. Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės valdžios aparato principus, santykius su savivaldos institucijimis, pagrindines piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai – pamatinė teisės šaka, jos normos yra ir kitų teisės šakų pagrindas, Konstitucija – aukščiausios teisinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė nustato bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų principų įgyvendinimo tvarką. Pagal taikymo mastą ir administracinės teisės normų pobūdį administracinės normos skirstomos į tokias pagrindines grupes: 1. universalios. Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje , bendro pobūdžio normos, jų visuma sudaro bendrąją administracinės teisės dalį; 2.Normos, taikomos tik konkrečiuose valstybinio valdymo šakose, srityse, sferose – šių normų taikymo mastas daug siauresnis. Specialiosios dalies normos taikomos tik specifinės srityse. Bendrosios dalies normos sudaro tam tikrus administracinės teisės institutus. Specialiosios dalies normos reguliuoja valstybės valdymą tam tikrose administracinės teisės šakose, sferose. Specialioji dalis suskirstyta į tam tikras valdymo sritis ir šakas. Visuomeninių santykių įvairovė sąlygoja aktų įvairovę. Administracinės teisės šaltiniai – tie teisės aktai, kuriuose yra administracinės teisės normų. Administracinės teisės šaltiniai pagal teisės aktus leidžiančius subjektus skirstomi į: Aukščiausios teisinės galios aktas – Konstitucija; Tarptautinės sutartys; Įstatymai; Įstatymų formą gali turėti ir kitų pavadinimų aktai, kurie įtvirtina ir administracinės teisės normas – kodeksai. Kodeksas – vieningas teisės aktas, kuriame išdėstytos normos, liečiančios tam tikrą visuomeninio gyvenimo sritį. Seimo norminiai nutarimai; Prezidento norminio pobūdžio dekretai; LR Vyriausybės nutarimai; Departamentų, inspekcijų vadovų įsakymai; Apskričių viršininkų ir apskričių administracijos vadovų įsakymai; Vietos savivaldos institucijų aktai; Įstaigų administracijų vadovų norminiai aktai Administracinės teisės normai būdingi bendri teisės normos požymiai. Tai – valstybės nustatytos ir saugomos bendro pobūdžio privalomos elgesio taisyklės, apibrėžiančios reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y., galimo ir privalomo elgesio ribas.Bet yra ir skiriamųjų administracinės teisės normoms būdingų bruožų. Administracinės teisės normoms būdingi ypatumai: Specifinis reguliavimo dalykas - jomis reguliuojama valstybės specifinė – įstatymų vykdomoji – veikla, t.y. valstybės valdymas. Reguliuojami valdymo santykiai, atsirandantys valstybinio bei vidinio valdymo procese; Administracinio-teisinio reguliavimo metodo išraiška - administracinės teisės normos, nustatydamos reguliuojamų santykių subjektų teises ir pareigas, valstybinius valdingus įgalinimus valdymo procese suteikia tik valstybinio valdymo organams;Valstybinio valdymo pobūdis sąlygoja administracinės teisės normų imperatyvumą, kuris gali pasireikšti trejopai:tiesioginis paliepimas elgtis nurodytu būdu;galimybė rinktis vieną iš kelių numatytų alternatyvų;suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra neperžengiant tam tikrų ribų.Taigi, administracinės teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio-teisinio metodo pagalba reguliuoja visuomeninius valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese.Administracinės teisės normos turi struktūrą, dažniausiai susidedančią iš šių elementų: Hipotezė – normos dalis, nurodanti konkrečias aplinkybes ar sąlygas, kai norma turi būti vykdoma arba taikoma. Kitaip tariant, hipotezėje nurodomos aplinkybės yra juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda atitinkami administraciniai-teisiniai santykiai. Pagal apibrėžtumo laipsnį hipotezė gali būti absoliučiai apibrėžta, santykinai apibrėžta arba visai neapibrėžta. Dispozicija – svarbiausia administracinės teisės normos dalis, nustatanti tam tikrą elgesio taisyklę. Čia išvardinamos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų teisės, įgalinimai, pareigos, leidžiamas elgesys, draudimai, apribojimai. Dispozicija gali būti apibrėžta, santykinai apibrėžta, nukreipiančioji, blanketinė ir kt. Sankcija – nurodymas valstybinio poveikio priemonių asmenims, nevykdantiems teisės normoje nurodytos taisyklės ar ją pažeidusiems. Sankcija plačiąja prasme suprantama kaip įvairaus poveikio priemonės – drausminio, civilinio, ekonominio. Sankcija siaurąja prasme suprantama kaip priemonė, kuria siekiama nubausti – įspėjimas, bauda, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas. Administracinėje teisėje labiausiai paplitę drausminės ir administracinės sankcijos, tačiau kai kurių normų reikalavimų vykdymui užtikrinti nustatomos turtinės (ypač materialinės finansinės) sankcijos. Pagal poveikio tikslus ir pobūdį administracinės teisės normų sankcijos gali būti skirstomos į: Kardomąsias – administracinės kardomosios prievartos priemonės; Atstatomąsias – numato priverstinį neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos pareigos įvykdymą bei neteisėtų valdymo aktų panaikinimą; Baudžiamąsias – administracinės ir drausminės nuobaudos; baudžiamąsias-atstatomąsias. Skiriamos tokios pagrindinės AT funkcijos: 1) Reguliavimo funkcija. Tai pagrindinis teisės poveikio žmonių santykiams būdas, kai asmens teisės (vertybės) saugomos nustatant vienam teisinio santykio dalyviui teisę į tam tikrą vertybę (gyvybę, sveikatą, laisvę, turtą ir t.t.), o kitiems asmenims uždedama pareiga susilaikytų nuo žalingo elgesio tų vertybių turėtojo atžvilgiu arba atlikti jo atžvilgiu pozityvius veiksmus. Šios funkcijos turinį sudaro teisiniai imperatyvai - leisti (teisės suteikimas), įpareigoti, drausti (pareigos vykdymo būtinybė). Tai reiškia, kad reguliavimo funkcija siekiama apsaugoti asmens teises tokiu būdu, kad, leidžiant asmeniui naudotis tam tikru gėriu, jis kartu įpareigojamas tai daryti nevaržydamas kito asmens teisių ir kartu jam leidžiama reikalauti iš kitų asmenų elgesio, nedarančio žalos jo gėriui. 2) Priešingų interesų derinimo, arba socialinio kompromiso, funkcija. Tai demokratinės teisės funkcija, kuri nusako reguliavimo funkcijos pobūdį: siekiant apsaugoti teises visų visuomenės narių, turinčių dažnai priešingus interesus; socialiniai santykiai reguliuojami ne bet kaip, o derinant priešingų teisės subjektų interesus, neleidžiant nė vienam iš jų per daug įsigalėti kitų socialinių grupių interesų ignoravimo, siaurinimo sąskaita. Tokiu reguliavimu pasiekiamas priešingų interesų kompromisas ir šitaip garantuojama vienoda visų visuomenės narių teisių apsauga. 3) Valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo (represinė) funkcija. Ji išplaukia iš būtinybės garantuoti teisės normomis nustatomų pareigų įsakmumą (reguliavimo funkcijos veiksmingumą). Ši funkcija nustato pobūdį ir mastą valstybės prievartos (sankcijos), kurią leidžiama taikyti už reguliacinių teisės normų nustatomų įpareigojimų, draudimų nevykdymą. Jos esmę sudaro imperatyvas - bausti. Kitos teisės funkcijos: informavimo, auklėjamoji, yra technologinio pobūdžio ir išplaukia iš trijų pirmųjų, yra jas aptarnaujančios. 4) Informavimo funkcija nurodo, kokio teisinio santykio dalyvių elgesio reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos bus taikomos tiems, kurie nevykdys tos normos nustatytų pareigų. Šia funkcija teisė orientuojasi į žmogaus protą ir valią. 5) Auklėjamoji, arba teisės pažeidimo prevencijos, funkcija — yra tarsi visų teisės funkcijų apibendrinimas, ji skatina asmenį apmąstyti tą žalą, kurią jis patirs nepaklusdamas teisės imperatyvams, taip pat tą bendrąją naudą, kurią garantuoja teisėtas elgesys. Tai skatina asmenį elgtis teisėtai, ugdo jo gebėjimą gyventi santarvėje su artimu, ne tik jaustis asmenybe, bet ir matyti kitą žmogų ja esant. Teisės funkcijos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro sistemą: teisinio reguliavimo funkcija yra centrinė, integruoja, palenkia savo reikmėms visas kitas teisės funkcijas; šios tik padeda reguliavimo funkcijai ir užtikrina jos veiksmingumą. Administracinės teisės normų realizavimas, realizavimo formos. Administracinės teisės normų galiojimas teritorijos, laiko ir asmenų atžvilgiu. Administracinės teisės normos savo socialinę paskirtį atlieka tada, kai jos realizuojamos – kai visuomenės elgesys atitinka jų reikalavimus. Atsižvelgiant į administracinės teisės normų turinį ir jose įtvirtintų elgesio taisyklių formulavimą, teisės teorijoje skiriamos 4 šių normų realizavimo formos: laikymasis; vykdymas; naudojimasis teise, taikymas. Vyksta diskusija, ar ne trys formos. ATN laikymasis – paprasčiausias būdas - teisės subjektų savanoriškas paklusimas teisės normos reikalavimams. Čia dažniausiai realizuojamos draudžiančios normos. Vykdymas – realizuojamos įpareigojančios normos. Įgyvendinamos aktyviais subjektų veiksmais, kurie atitinka normos reikalavimą Įgalinančios normos realizuojamos jas panaudojant. Tai – subjektyvinių teisių įgyvendinimo forma – naudojama galimybė. ATN realizavimo būdas – taikymas. Jas taikyti gali tik kompetentingi teisėkūros subjektai. Tokias teises suteikia valstybė. Taikant ATN, turi būti priimtas specialus valdymo organo pareigūno aktas arba atlikti tam tikri veiksmai. Administracinės teisės normos skirstomos į dvi grupes: 1.Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – jos yra universalios ir sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tai – tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės subjektų teisinę padėtį, valdymo organų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kt. 2. Normos, taikomos konkrečiose valstybės valdymo sferose ar šakose. Šių normų pobūdis toks, kad jos nėra universalaus taikymo, taikomos konkrečiose šakose konkrečiais atvejais, taikymo mastas siauresnis, jos atspindi valdymo organizavimo ypatumus konkrečiose šakose. Šios normos skirstomos į 3 stambias grupes: normos, veikiančios ūkio valdymo srityje – finansai ir kreditas, statistika, transportas, žemės ir miškų ūkis, aplinkosauga, statyba, prekyba, energetika ir t.t. normos, veikiančios socialinės-kultūrinės veiklos srityje – švietimas ir mokslas, kultūra, socialinė apsauga, kūno kultūra ir sportas, sveikatos apsauga ir kt. normos, veikiančios politinės administracinės veiklos srityje – vidaus reikalai, teisingumo valdymas, valstybės saugumas, užsienio reikalai, krašto apsauga ir kt. Administracinės teisės normos gali būti grupuojamos ir pagal įvairius kitus kriterijus. Svarbiausieji kriterijai ir skirstymai: Normos turinys – pagal tai skiriamos: materialinės – nustato subjektų teisinę padėtį, teises ir pareigas valdymo sferoje; procesinės – reglamentuoja materialinių normų taikymo tvarką Taikymo sfera – pagal tai skiriamos: bendrosios – reguliuoja visą grupę vienarūšių santykių arba nustato bendrus teisinio reguliavimo pagrindus; specialiosios – konkretizuoja bendrųjų normų taikymą atsižvelgiant į tam tikros rūšies visuomeninių santykių ypatumus ypatingosios – taikomos tik išimtinais, ypatingais atvejais, kai susidaro ypatingosios aplinkybės – pvz., epidemijos, stichinės nelaimės ir pan. atvejais. Subjektai – skiriamos normos, reguliuojančios: a)valdymo organų teisinę padėtį, veiklos formas ir metodus; tarnautojų administracinį-teisinį statusą; vietos savivaldos organų teisinę padėtį; nevyriausybinių organizacijų teisinę padėtį valdymo sferoje; piliečių, kitų fizinių asmenų administracinį teisinį statusą valdymo sferoje. Normų tarpusavio santykis – pagal tai išskiriamos: a) įsttaymuose išreikštos normos – turi aukščiausią teisinę galią, jomis remiantis leidžiamos poįstatyminės normos; poįstatyminių aktų normos – leidžiamos įstatymų pagrindu. Normos poveikio subjektams pobūdis – pagal tai išskiriamos: įpareigojančios – reikalauja iš subjektų atlikti tam tikrus, normoje numatytus veiksmus; įgalinančios – suteikia teisės subjektams įgaliojimus tam tikrus atlikti tam tikrus veiksmus arba elgtis savo nuožiūra normos dispozicijos nurodytose ribose; draudžiančios – nustato tam tikrus apribojimus, t.y. draudžia atlikti normoje nurodytus veiksmus; rekomendacinės – rekomenduoja atlikti tam tikrus veiksmus teisės subjektams, kurie yra nepavaldūs, arba nereikalauja kategoriškai atlikti tam tikrų veiksmų. Pagal tai normų galiojimas skirstomas į: galiojimą laiko atžvilgiu galiojimą erdvėje galiojimą asmenų atžvilgiu . Administraciniai teisiniai santykių sąvoka, struktūra, požymiai, rūšys, ypatumai. Administracinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Administraciniai teisiniai santykiai – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiklostantys vykdomosios valdžios, kitų subjektų tos rūšies veikloje. Skirtumai nuo kitų teisės šakų reguliuojamų teisinių santykių: Šie santykiai atsiranda valstybės valdymo organams arba vykdomosioms ar savivaldos institucijoms įgyvendinant joms pavestas funkcijas ar uždavinius – viešojo valdymo srityje; Šiame santykyje vienas subjektas paprastai yra privalomasis – paprastai tam tikras valstybės organas arba jo pareigūnas, arba organas, turintis valstybės valdingus įgalinimus (valstybės deleguotą kompetenciją) – tai sąlygoja ATS reguliavimo metodas. Administraciniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, kitos šalies sutikimas nebūtinas. Gali būti ir dviejų šalių iniciatyva (pvz., 2 ministerijų bendras aktas). Dažnai tarp ATS dalyvių kyla ginčų. Tokiu atveju šie ginčai sprendžiami administraciniu būdu – sprendžia valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) organas (pareigūnas). Atskirais atvejais, numatytais įstatyme, administraciniai ginčai sprendžiami teismo keliu (bendrosios kompetencijos ir administraciniuose). Teismas paprastai sprendžia tokius ginčus, kurie liečia gyvybiškai svarbias piliečių ar kitų subjektų teises. Ginčas dėl administracinės nuobaudos sprendžiamas teisme. Administracinių teisinių santykių šalis, pažeidusi ATN reikalavimus, atsako ne antrajai ginčo šaliai (kaip CT), bet valstybei, jos organams – tai lemia valstybinis valdymo pobūdis. Administraciniai teisiniai santykių struktūra. Būtini elementai: 1. Subjektai. (Prezidentas; valstybės valdymo organai, valstybės tarnautojai (pareigūnai); savivaldybės institucijos ir pareigūnai; įvairios nevalstybinės organizacijos ir jų vadovai; fiziniai asmenys: piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės) 2. Šių subjektų subjektyvinės teisės ir pareigos – šalis, veikianti valstybės vardu, turi daugiau teisių, bet ir jos pareigos atsakingesnės; 3. objektas – tam tikri veiksmai asmens, kurie reguliuojami AT normų. Valdymo objektas – veiksmai, nes TN reguliuoja ne subjektą, o jo veiksmus. ATS dalyviai teisės normose nustatytas pareigas realizuoja veiksmais, kurie priklauso nuo materialinių vertybių, dvasinių vertybių. 4. Objektyvioji pusė. Administraciniai teisiniai santykių dalyviais gali būti valstybės institucija, pareigūnai, savivaldybės institucijos ir pareigūnai, nevalstybinės organizacijos ir jų vadovai, piliečiai, kiti fiziniai asmenys. Kad subjektai būtų ATS dalyviais, jie privalo turėti būtiną savybę - administracinį teisnumą – turėti tam tikras teises valstybinio valdymo sferoje ir administracinį veiksnumą – sugebėjimą realizuoti teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Jie atsiranda nevienodu metu ir apimtimi. Kolektyvinių subjektų - valstybinių institucijų ir nevalstybinių organizacijų - teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jų suformavimo. Pareigūnų teisnumas ir veiksnumas atsiranda jiems pradedant eiti atitinkamas pareigas. Administraciniai teisiniai santykių rūšys skiriamos pagal įvairius aspektus. Pagal ryšių tarp santykio šalių pobūdį:vertikalūs (subordinaciniai) – būdingi tiems, kurie pavaldūs vieni kitiems organizacine tvarka;horizontalūs – susiklosto tarp tiesiogiai vienas kitam nepavaldžių subjektų. Pagal santykių paskirtį: Pozityvūs (teigiami - sprendžiami teigiami klausimai) – susidaro siekiant geidžiamų vertybių; Deliktiniai (neigiami) - santykiai dėl padaryto teisės pažeidimo; Pagal turinį: Turtinio pobūdžio – santykio objekto priežastis – materialinės vertybės; Neturtinio pobūdžio. Pagal santykių apsaugos būdą: ginami administracine tvarka ir ginami teismine tvarka. Administraciniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia juridinių faktų pagrindu. Juridinis faktas – toks faktas, aplinkybė, kuri numatyta teisės normoje. Juridiniai faktai skirstomi į veiksmus (priklauso nuo žmogau valios) ir įvykius (nepriklauso nuo žmogaus valios). Veiksmai gali būti teisėti ir neteisėti (teisės pažeidimai). Teisėti veiksmai skirstomi: Juridinius aktus – tokie veiksmai, kuriais tiesiogiai, sąmoningai siekiama teisinio rezultato; Juridiniai poelgiai – neturi aiškaus kryptingumo, subjektas savo veiksmais nepretenduoja į kokį nors tikslą . Bendroji valdymo sąvoka. Pagrindinės valdymo kategorijos (sistema, subjektas, objektas, funkcijos). Valstybinio valdymo sąvoka, struktūra, principai Bendroji valdymo sąvoka. Valdymo sąvoka apima procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje.Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas. Visa tai užtikrina tikslingą ir kryptingą poveikį, daromą sistemos elementams. Valdymo procesus, kurie vyksta tam tikroje sistemoje, galima paaiškinti taip: sistema susideda iš dviejų pagrindinių pusių: Valdančiosios (valdymo subjektas) ir Valdomojo (valdymo objektas). Valdymo subjektas daro tam tikrą kryptingą poveikį valdymo objektui, atlikdamas tą poveikį naudojasi atitinkama informacija. Ši informacija reikalinga ne tik pažinti valdymo sistemą, bet kad valdymo subjektas pažintų jį supančią aplinką. Tokiu būdu valdymo procesas yra nuolatinis informacijos tarp subjekto ir objekto judėjimas. Valdymui būdingi požymiai – hierarchija ir pavaldumas. Valdymo subjektas yra aukštesnėje hierarchijos pakopoje. Objektas privalo vykdyti subjekto nurodytus sprendimus.Atsižvelgiant į sistemas, kuriose vyksta valdymo procesai, valdymas klasifikuojamas: Mechaninis valdymas; Biologinis valdymas (procesas vyksta gyvuose organizmuose); Socialinis valdymas (procesas vyksta tarp žmonių). Socialinis valdymas. Socialinis valdymas – būtina visuomenės egzistavimo, jos vystymosi funkcija. Socialinio valdymo būtinumas kyla iš visuomeninės darbo proceso prigimties. Visuomenė be valdymo egzistuoti negali. Bendra žmonių veikla sąlygoja valdymą. Tokioje grupėje reikalingas bendras darbas, bendra veikla, todėl reikalinga, kad ta veikla būtų tikslinga, sąmoninga, t.y. šie žmonių veiksmai turi būti valdomi, koordinuojami, derinami, vienijami. Valdymo subjektas turi būti autoritetas, sugebantis nukreipti žmonių elegesį tam tikrą linkme. Socialinis valdymas yra ten, kur yra ne vienas žmogus. Socialiniam valdymui keliami tam tikri reikalavimai: Subjektas turi būti autoritetas; Valdymas vyksta tik žmonių grupėje; Valdymo veiksmams reikalingas planas; Būtinas pareigų, veiksmų paskirstymas dalyviams; Būtina informacija;Kontrolės funkcija; Atskirų individų veiksmų vienijimas, derinimas;Pastebėtų trūkumų šalinimas. Valdymo struktūra susideda iš 3 elementų: Subjekto Objekto, funkcijų. Socialiniam valdymui būdinga: 1.Valdymas vyksta ten, kur yra bendra žmonių veikla; 2.Valdymas užtikrina kryptingą veiklą; 3. Valdymo tikslą pasiekia organizuotų veiksmų keliu; 4. Valdymas – organizacinio pobūdžio veikla. Valstybinio valdymo pagrindiniai bruožai, struktūra ir sąvokos apibrėžimas. Valstybinio valdymo sąvoka aiškintina 2 aspektais – plačiąja ir siaurąja prasme. Valstybinis valdymas plačiąja prasme – tai iš esmės valstybės valdymas, visa valstybinė veikla, viso valstybės aparato darbas. Siaurąja prasme suprantamas kaip tam tikra valstybinės veiklos rūšis. Valstybinis valdymas siaurąja prasme suprantamas kaip valstybės valdymo vykdomųjų instiutcijų veikla. Būdingi šios veiklos požymiai: valstybinį valdymą įgyvendina specialūs subjektai, arba valstybiniai valdymo organai (vykdomosios valdžios institucijos); valstybinis valdymas yra vykdomojo pobūdžio veikla. Ši veikla reikalinga atstovaujamųjų valstybės valdžios organų aktams įgyvendinti;. Pagrindiniai valstybinio valdymo principai. Valstybinio valdymo principai – tai pagrindinės idėjos, nuostatos, kuriomis turi remtis ir būti sudaryta valstybinio valdymo sistema. Principais laikomi tik tie reikalavimai, kurie atspindi realią tikrovę. Pagrindiniai valstybinio valdymo principai formuojami atsižvelgiant į visuomenės vystymosi reikalavimus. Jie turi būti objektyvūs, moksliškai pagrįsti.Valstybinio valdymo sferos platumas lemia ir principų įvairovę. Todėl aktuali jų klasifikavimo problema. Klasifikuojama atsižvelgiant į LR Konstituciją, konstitucinius ir kitus įstatymus, kurių normos reglamentuoja valstybinį valdymą. Demokratiškumas – LR Konstitucijoje įtvirtinta – LR yra demokratinė valstybė. Visi valstybinės valdžios ir savivaldos organai formuojami demokratiniais pagrindais, t.y. pagrindininius valstybės valdymo ar savivaldos organus formuoja atstovaujamieji organai. Valstybiniame valdyme dalyvauja visi piliečiai, jie turi vienodas teises nežiūrint tautybės, lyties ir pan.; įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms visi piliečiai yra lygūs. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešumas – visi šalies svarbiausi klausimai sprendžiami viešai, išskyrus tuos, kurie sudaro valstybės paslaptis. Valstybės, vyriausybės, savivaldybių priimamų aktų projektai skelbiami spaudoje. Teisėtumas – valdymo organai, jų pareigūnai privalo laikytis įstatymų, jų veikla poįstatyminė. Negalioja joks aktas, prieštaraujantis Konstitucijai ar kitiems įstatymams. Negalioja nepaskelbti įstatymai. “Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja. Teisėtumo klausimus nagrinėja įprastiniai bei administraciniai teismai. Funkcionuoja valstybės kontrolės, konstitucinės kontrolės institutai. Seimas vykdo parlamentinę kontrolę, kiekvienas Seimo narys turi paklausimo teisę. Atskaitomumas atstovaujamiesiems organams – įtvirtintas LRK 96, 101 str. Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo turi gauti Seimo įgaliojimus, priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti. Vyriausybė privalo atsistatydinti taip pat šiais atvejais: kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai; kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar mirša po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė. Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo, slaptu balsavimu, pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. Kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe – visi svarbiausi valstybės valdymo klausimai Vyriausybėje svarstomi kolegialiai, t.y. Vyriausybės posėdyje esant kvorumui ir sprendimus priimant balsų dauguma. Kitus sprendimus Ministras Pirmininkas ar ministrai priima vienvaldiškai. Atskirų valdymo šakų vadovai sprendimus priima vienvaldiškai ir už juos asmeniškai atsako. Kai kurie klausimai apsvarstomi kolegijose. Asmeninė atsakomybė: valstybinio valdymo vadovai už savo veiklą atsako asmeniškai - Lietuvoje dėl to nėra Ministro pirmininko pavaduotojo, nėra ministrų pavaduotojų – tik viceministrai. Kontrolės ir apskaitos principą įgyvendina patys valdymo institucijų vadovai, kiti pareigūnai. (Valstybės kontrolė, Statistikos departamentas, Finansų ministerija ir t.t.) Atsižvelgiant į šiuos principus, formuojami valstybinio valdymo organai. Išskiriami šie organizaciniai techniniai principai: teritorinis;bendrojo vadovavimo; šakinis; tarpšakinis (funkcijinis). Teritorinis – pagrindinė idėja – valdymo organų steigimas ir jų išdėstymas priklauso nuo Respublikos teritorinės struktūros. Organai, funkcionuojantys administraciniame teritoriniame vienete. Bendrojo vadovavimo – valstybės teritorijoje ar administraciniame vienete formuojami bendro vadovavimo, t.y. bendros kompetencijos organai (pvz., Vyriausybė). Šie organai sprendžia visus klausimus – ekonominius, ūkinius, kultūrinius, politinius. Šakinis – sudaromi organai, vadovauti atskiroms valdymo šakoms – pramonei, prekybai, žemės ūkiui, transportui ir t.t. Tarpšakinis (funkcijinis) – valdymo organai sudaromi spręsti t. t. funkciją, uždavinį ir atitinkamiems klausimams koordinuoti tarp visų tarpšakinių organų. Valstybinio valdymo formos. Aktų priėmimas, aktai nustatantys teisės normas; aktai taikantys teisės normas; Faktų registravimas( pvz. santuoka, mirtis- teisinis veiksmas, išduodant dokumentą, įregistruojama spec. knygose). Administracijos jurisdikcijos vykdymas ( Administracinių bylų nagrinėjimas) Kontrolė ( kontrolė yra ir valdymo funkcija ir forma). . Priežiūra ( vykdo spec organai- polisija, vyriausybės atstovas savivaldybių atžvilgiu- “ Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas”). Posėdžiai( tai organizacinio pobūdžio veiklos forma. Kai kurie privalomi pagal įstatymą). Statistikos ir apskaitos tvarkymas Raštvedybos tvarkymas. Materialinio techninio pobūdžio operacijos. Darbo patyrimo skleidimas. Valdymo metodas- tai poveikio priemonė, skirta subjektui efektyviausiu būdu paveikti jo sąmonę, valią, elgesį, kad būtų sėkmingai vykdomi valdymo uždaviniai ir funkcijos. Metodų rūšys: 1. Įtikinimas Spauda, idealogija, TV, paskaitos, auklėjamasis darbas, įstatymų aiškinimas. (t.y. įvairios auklėjamosios- skatinamosios priemonės nukreiptos į žmogaus sąmonę, elgesį) 2. Prievarta. Taikoma nepaklūstantiems įstatymams, pažeidžiantiems teisės normas 3. Ekonominės. Naudojamos tokios ekonominės kategorijos : konkurencija, ūkiskaita, pelnas, kaina, kreditas, ekonominės sankcijos, delspinigiai Valstybinės organizacijos: įstaigos, įmonės, organizacijos. Valstybinės valdžios kategorijos: Įstatymų leidžiamioji, Įstatymus vykdomoji, teisminė. Valstybinės įstaigos – tokios organizacijos, kurios turi socialinės, kultūrinės veiklos paskirtį (mokyklos, ligoninės, teatras, muziejai, kultūros namai ir pan.). Įmonės užsiima ūkinio pobūdžio veikla, gyventojų buitiniu aptarnavimu ir t.t. (gamyklos, fabrikai ir pan. Valstybinis organas turi valstybės teisinius įgalinimus, taiko teisinį valstybės primatą. Tai nebūdinga įmonėms, įstaigoms. Valstybės organai yra valstybės aparato sudėtinė dalis, jiems būdingi tokie požymiai: veikia valstybės vardu; taiko valstybės prievartą, kad būtų užtikrinta įstatymų leidžiamosios valdžios valia; įgaliojimų prerogatyva; Valstybės valdymo organai turi tik jiems būdingus požymius:Valstybinio valdymo organai įgyvendina konkrečią valstybinės valdžios rūšį – valstybinį valdymą, t.y. priimtų įstatymų įgyvendinimą ūkinėje, socialinėje-kultūrinėje, politinėje srityse. Svarbiausius valstybinio valdymo organus formuoja įstatymų leidžiamieji organai – tai nustatyta LR Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Vykdomoji valdžia atlieka veiklą, kuri vadinama poįstatymine, ir tuo pačiu yra atskaitinga įstatymų leidžiamiesiems organams. Valstybinio valdymo organus prižiūri atstovaujamieji organai. Valstybinio valdymo organų veikla labai įvairiapusė, reiškiasi įvairiomis formomis: Seimo veikloje dominuoja teisės kuriamoji veikla, o valstybinio valdymo organo – visos: teisės kuriamoji, teisės vykdomoji, teisės apsaugos. Valstybinio valdymo organai turi savo sudėtingą struktūrą. Atsižvelgiant į jų funkcijas, uždavinius, sudaroma atskirų organų struktūra. Svarbiausias valstybinio valdymo organo sudėties komponentas yra kompetencija. Ji apibūdina administracinio organo teisinį veiksnumą. Kompetenciją sudaro: misija, uždaviniai; funkcijos; teisės ir pareigos; veiklos formos ir metodai. Svarbiausi valdymo organui – uždaviniai – nurodymas, ko jis turi siekti savo veikloje. Organo uždaviniai apibrėžti įstatymuose ar kt. aktuose, kuriuose reglamentuojama institucijos veikla.Valdymo organų funkcijos – tai pagrindinės organo veiklos kryptys realizuojant jam iškeltus uždavinius. Funkcijos parodo, iš kokių konkrečių veiksmų susideda jo veikla. Funkcijos paprastai atspindi valdymo specializaciją. Funkcijos: Bendros (universalios) – būdingos visiems valdymo organams (pvz., apskaita, kontrolė ir kt.); Specialios – būdingos tik t.t. valdymo organams (pvz., KAM, URM, Valstybės kontrolės, Statistikos departamentas); Pagalbinio pobūdžio – būdingos kiekvienai valdymo institucijai, tik pagal savo pobūdį yra pagalbinės – pvz. Raštvedyba, vidaus ūkinių reikalų tvarkymas, turto apsaugos užtikrinimas ir t.t.). Valdymo organų teisės ir pareigos parodo organo funkcijų apimtį ir jų realizavimo ribas. Valdymo organų veiklos forma – tai jo uždavinių, funkcijų realizavimo būdas. Pagrindinės valdymo formos yra teisinės ir neteisinės (organizacinės). Teisinės – apibrėžtos įstatymu ar kt. teisiniu aktu. Neteisinės veiklos formos nereikalauja teisinio veiksmų apibrėžimo. Metodai – kiekvienas valstybinio valdymo organas įgyvendina savo veiklą savais metodais. Pagrindiniais metodais laikomi:Įtikinimas;Prievarta;Įvairūs ekonominio pobūdžio veiksmai. Viešojo administravimo sąvoka, pagrindiniai bruožai ir struktūra. Viešojo administravimo esmė ir pagrindinės funkcijos. Viešojo administravimo principų sąvoka ir sistema. Reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Viešojo administravimo pagrindiniai bruožai: 1. Viešąjį administravimą įgyvendina ne visos valstybės institucijos, o tik specialūs subjektai. 2. Viešasis administravimas yra vykdomojo pobūdžio veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. 3. Viešasis administravimas yra tvarkomojo pobūdžio veikla, kuriai būdingi pavaldumo ir subordinacijos santykiai. 4. Viešasis administravimas yra poįstatyminė veikla, vykdoma remiantis įstatymu ir kitais jų pagrindu priimtais teisės aktais. Viešojo administravimo eigoje leidžiami valdymo aktai taip pat yra poįstatyminiai aktai. 5. Viešasis administravimas apima labai plačią veiklos sritį, t.y. visas svarbiausias (valstybės požiūriu) visuomeninio gyvenimo sritis – administracinę - politinę, ūkio, socialinę – kultūrinę. 6. Viešojo administravimo eigoje pasireiškia jo praktiškai organizuojantis pobūdis, t.y. jo procese mobilizuojamos, sujungiamos ir nukreipiamos kolektyvinių ir individualių teisės subjektų pastangos valdymo uždaviniams spręsti, reguliuojama ir koordinuojama jų veikla. 7. Viešasis administravimas yra nuolatinė veikla, sąlygojama socialinių procesų nepertraukiamumo. Viešojo administravimo subjektų sistema – pavaldumo ir koordinaciniais ryšiais tarpusavyje susieti viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymų nustatytus įgaliojimus atlikti viešąjį administravimą. Viešojo administravimo subjektų sistemą sudaro valstybinio administravimo subjektai, savivaldybių administravimo subjektai, kiti viešojo administravimo subjektai. Valstybinio administravimo subjektai – viešojo administravimo subjektai, veikiantys kaip valstybės institucijos ar įstaigos, jų pareigūnai ar valstybės tarnautojai. Valstybinio administravimo subjektai yra: 1) centriniai – valstybinio administravimo subjektai, kurių veiklos teritorija yra visa valstybės teritorija; 2) teritoriniai – valstybinio administravimo subjektai, kurių veiklos teritorija yra nustatyta valstybės teritorijos dalis. Savivaldybių administravimo subjektai – viešojo administravimo subjektai, veikiantys kaip savivaldybių institucijos ar įstaigos, jų pareigūnai ar valstybės tarnautojai. Kiti viešojo administravimo subjektai – fiziniai ar juridiniai asmenys (viešosios įstaigos, valstybės įmonės, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos), kurie pagal įstatymus turi įgaliojimus atlikti viešąjį administravimą. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais principais: 1) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti įstatymuose išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais; 2) objektyvumo. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; 3) proporcingumo. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus; 4) nepiktnaudžiavimo valdžia. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų; 5) tarnybinio bendradarbiavimo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektai, rengdami administracinius sprendimus, prireikus teikia vienas kitam reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą; 6) efektyvumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudoja ekonomiškai, rezultatų siekia kuo mažesnėmis sąnaudomis; 7) subsidiarumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami tuo viešojo administravimo sistemos lygiu, kuriuo jie yra efektyviausi; 8) „vieno langelio“. Šis principas reiškia, kad asmeniui informacija suteikiama, prašymas, skundas ar pranešimas priimamas ir atsakymas į juos pateikiamas vienoje darbo vietoje. Prašymą, skundą ar pranešimą nagrinėja ir informaciją iš savo administracijos padalinių, pavaldžių subjektų, prireikus – ir iš kitų viešojo administravimo subjektų gauna pats prašymą, skundą ar pranešimą nagrinėjantis ir administracinį sprendimą priimantis viešojo administravimo subjektas, neįpareigodamas tai atlikti prašymą, skundą ar pranešimą padavusį asmenį. Pagrindinės viešojo administravimo sritys: 1) administracinis reglamentavimas, administracinių aktų įgyvendinimo priežiūra ar kontrolė; 2) administracinių paslaugų teikimas; 3) viešųjų paslaugų teikimo administravimas; 4) viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Tik viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti. Norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos, turinčios įstatymų nustatytus įgaliojimus. Individualius administracinius aktus turi teisę leisti viešojo administravimo subjektai, remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai. Viešojo administravimo subjektas Europos Sąjungos teisės požiūriu. Europos Sąjunga naudojasi institucine struktūra, kurios tikslas: skatinti jos vertybes, siekti jos tikslų, tarnauti jos, jos piliečių ir valstybių narių interesams, užtikrinti jos politikos ir veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir tęstinumą. Šią institucinę struktūrą sudaro:- Europos Parlamentas,- Europos Vadovų Taryba, Ministrų Taryba, Europos Komisija,- Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Kiekviena institucija veikia neperžengdama Europos Sąjungos Konstitucijoje jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi joje numatytų procedūrų ir sąlygų. Institucijos visapusiškai tarpusavyje bendradarbiauja. Europos Parlamentas bendrai su Taryba vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas. Jis vykdo politinės kontrolės ir konsultavimo funkcijas, laikydamasis Konstitucijoje numatytų sąlygų. Parlamentas renka Komisijos pirmininką. Europos Parlamentą sudaro Sąjungos piliečių atstovai. Jų skaičius neviršija septynių šimtų penkiasdešimties. Piliečiams mažėjančia tvarka atstovaujama proporcingai mažinant narių skaičių iki minimalios šešių narių iš kiekvienos valstybės ribos. Nė vienai valstybei narei neskiriama daugiau kaip devyniasdešimt šešios vietos. Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu penkerių metų kadencijai. Europos Parlamentas iš savo narių išsirenka pirmininką ir biurą. Europos Vadovų Taryba deramai skatina Sąjungos vystymąsi ir nustato bendrąsias politikos gaires ir prioritetus. Ji nevykdo teisėkūros funkcijų. Europos Vadovų Tarybą sudaro valstybių narių arba jų vyriausybių vadovai ir jos pirmininkas bei Komisijos pirmininkas. Jos darbe dalyvauja Sąjungos užsienio reikalų ministras. Europos Vadovų Taryba susitinka kartą per tris mėnesius, susitikimus sušaukia jos pirmininkas. Kai reikia pagal darbotvarkę, Europos Vadovų Tarybos nariai gali nuspręsti, kad kiekvienam jų padėtų ministras, o Komisijos pirmininkui – Komisijos narys. Prireikus pirmininkas sušaukia neeilinį Europos Vadovų Tarybos susitikimą. Ministrų Taryba. Taryba bendrai su Europos Parlamentu vykdo teisėkūros ir biudžetines funkcijas. Ji vykdo politikos formavimo ir koordinavimo funkcijas laikydamasi Konstitucijoje numatytų sąlygų. Tarybą sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės ministro lygio atstovą, kuris gali prisiimti įsipareigojimus savo valstybės narės vyriausybės vardu ir balsuoti jos vardu. Ministrų Tarybos sudėtis: Taryba susirenka įvairios sudėties. Bendrųjų reikalų taryba užtikrina įvairios sudėties Tarybos darbo nuoseklumą. Ji, bendradarbiaudama su Europos Vadovų Tarybos pirmininku ir Komisija, rengia tolesnį su Europos Vadovų Tarybos susitikimais susijusį darbą. Užsienio reikalų taryba, vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos nubrėžtomis strateginėmis gairėmis, parengia išorinius Sąjungos veiksmus ir užtikrina, kad Sąjungos veiksmai būtų nuoseklūs. Taryba posėdžiauja viešai, kai sprendžia ir balsuoja dėl įstatymo galią turinčių aktų projektų. Todėl kiekvienas Tarybos susitikimas yra padalinamas į dvi dalis, kuriose atitinkamai svarstomi Sąjungos įstatymo galią turintys aktai ir klausimai, nesusiję su teisės aktų priėmimu. Europos Komisija. Komisija remia bendruosius Sąjungos interesus ir imasi atitinkamos iniciatyvos šiuo tikslu. Ji užtikrina Konstitucijos ir institucijų vadovaujantis Konstitucija patvirtintų priemonių taikymą. Ji prižiūri Sąjungos teisės taikymą kontroliuojant Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Ji vykdo biudžetą ir vadovauja programoms. Ji atlieka koordinavimo, vykdomąsias ir valdymo funkcijas Konstitucijoje numatytomis sąlygomis. Išskyrus bendrą užsienio ir saugumo politiką bei kitus Konstitucijoje numatytus atvejus, ji užtikrina Sąjungos atstovavimą išorės santykiuose. Ji inicijuoja Sąjungos metinių ir daugiamečių programų sudarymą, kad būtų pasiekti susitarimai tarp institucijų. Komisijos kadencijos trukmė – penkeri metai. Pirmąją Komisiją, paskirtą pagal Konstitucijos nuostatas, sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės pilietį, įskaitant pirmininką ir Sąjungos užsienio reikalų ministrą, kuris yra vienas iš pirmininko pavaduotojų. Komisijos nariai renkami iš valstybių narių piliečių pagal lygios rotacijos tarp valstybių narių sistemą. Ši sistema nustatoma Europos Vadovų Tarybos vieningai priimtu europiniu sprendimu ir ji grindžiama šiais principais: a) valstybės narės laikomos visiškai lygiomis nustatant jų piliečių Komisijos narių pareigų ėjimo eilės tvarką ir laiką; todėl vienos valstybės narės piliečių bendras kadencijų skaičius nuo kitos valstybės narės piliečių bendro kadencijų skaičiaus niekada negali skirtis daugiau kaip viena kadencija; b) taikant a punktą, kiekviena paskesnė Komisija sudaroma taip, kad deramai atspindėtų visų valstybių narių demografinį ir geografinį diapazoną. Komisija kaip institucija yra atskaitinga Europos Parlamentui. Europos Parlamentas gali balsuoti dėl pasiūlymo pareikšti nepasitikėjimą. Jei toks pasiūlymas priimamas, Komisijos nariai atsistatydina visi drauge, o Sąjungos užsienio reikalų ministras atsistatydina iš pareigų, kurias jis vykdo Komisijoje. Sąjungos užsienio reikalų ministras. Sąjungos užsienio reikalų ministras vykdo Sąjungos bendrą užsienio ir saugumo politiką. Savo pasiūlymais jis prisideda prie šios politikos, kurią jis vykdo pagal Tarybos suteiktą mandatą, plėtojimo. Tas pats taikoma ir bendrai saugumo ir gynybos politikai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas apima Teisingumo Teismą, Bendrąjį Teismą ir specializuotus teismus. Jis užtikrina, kad aiškinant ir taikant Konstituciją būtų laikomasi teisės. Valstybės narės numato teises pareikšti ieškinius, kurių pakanka užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse. Teisingumo Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės. Jam padeda generaliniai advokatai. Bendrąjį Teismą sudaro ne mažiau kaip po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės. Teisingumo Teismo teisėjai ir generaliniai advokatai bei Bendrojo Teismo teisėjai parenkami iš asmenų, kurių nepriklausomumas nekelia abejonių ir kurie tenkina nustatytus reikalavimus. Valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu jie skiriami šešeriems metams. Teisėjai ir generaliniai advokatai gali būti paskiriami kitai kadencijai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas: a) priima sprendimus dėl valstybės narės, institucijos ar fizinio arba juridinio asmens iškeltų bylų; b) valstybių narių teismų prašymu priima preliminarius nutarimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo arba institucijų priimtų aktų galiojimo; c) priima sprendimus kitais Konstitucijoje numatytais atvejais. Kitos sąjungos institucijos ir patariamieji organai. Europos centrinis bankas (kartu su nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą. Europos centrinis bankas kartu su valstybių narių, kurių valiuta yra euro, nacionaliniais centriniais bankais, kurie sudaro Eurosistemą, vykdo Sąjungos pinigų politiką). Audito Rūmai (atlieka Sąjungos auditą; tikrina visų Sąjungos pajamų ir išlaidų sąskaitas bei užtikrina patikimą finansų valdymą). Sąjungos patariamieji organai. Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai padeda Regionų komitetas bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, atliekantys patariamąsias funkcijas. Teisė į gerą administravimą: Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką. Ši teisė apima: a) kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę; b) kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo; c) administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjunga pagal valstybėms narėms bendrus teisės principus atlygintų jam žalą, kurią atlikdami savo pareigas padarė Sąjungos institucijos ar jų tarnautojai. Kiekvienas asmuo gali kreiptis į Sąjungos institucijas viena iš kalbų, kuria surašyta ši Konstitucija, ir ta pačia kalba gauti atsakymą. Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę kreiptis į Europos ombudsmeną su skundu dėl netinkamų Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų administravimo veiksmų, išskyrus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo vykdomas teismo funkcijas. Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę pateikti peticiją Europos Parlamentui. Viešojo administravimo sričių funkcijų apimtis. Pagrindinės viešojo administravimo sritys: 1) administracinis reglamentavimas; 2) vidaus administravimas; 3) viešųjų paslaugų teikimo administravimas. 1) Administracinis reglamentavimas. Tik viešojo administravimo subjektai turi teisę priimti administracinio reglamentavimo teisės aktus, reikalingus šio įstatymo ar jo pagrindu priimtiems teisės aktams įgyvendinti, vidaus administravimui ar viešųjų paslaugų teikimui administruoti. Norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kompetenciją. Individualius administracinius aktus turi teisę priimti ne tik viešojo administravimo subjektai, bet ir jų įgalioti asmenys, remdamiesi įstatymų apibrėžtais įgaliojimais. Viešojo administravimo institucijos dėl administracinio reglamentavimo sprendimų, susijusių su bendrais teisėtais visuomenės interesais ir turinčių svarbią reikšmę didelei gyventojų bendruomenės daliai, turi konsultuotis su visuomenės interesams atitinkamoje srityje atstovaujančiomis organizacijomis (asociacijų, profsąjungų, visuomeninių organizacijų, kitų ne vyriausybinių organizacijų atstovais), o įstatymų numatytais atvejais - ir su gyventojais. Konsultavimosi būdus (suinteresuotų asmenų sueiga, apklausos, viešai skelbti susirinkimai, atstovų kvietimai, kiti nuomonių išaiškinimo būdai) pasirenka pati viešojo administravimo institucija, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip. 2) Vidaus administravimas. Vidaus administravimo tikslas - užtikrinti, kad institucijoje būtų laiku parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai. Vidaus administravimo turinį sudaro administravimo institucijos veiklos ir jai skirtų asignavimų administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais. Institucijų vidaus administravimą reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos reglamentai, pareiginės instrukcijos, vidaus tvarkos taisyklės). Vidaus administravimo kontrolės formą ir tvarką pasirenka pati administravimo institucija, jei kitaip nenustato šis įstatymas ar jo pagrindu priimtas kitas teisės aktas. Tai gali būti: 1) vidaus administravimo kontrolė, vykdoma pagal administracines pareigas ir vidaus reglamentavimo dokumentus; 2) finansų kontrolė ir vidaus auditas, atliekamas Vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo nustatyta tvarka; 3) išorės auditas, atliekamas Valstybės kontrolės pareigūnų ar savivaldybių kontrolierių (savivaldybių kontrolierių tarnybų) ir audito įmonių, siekiant įvertinti administracinės veiklos kokybę bei efektyvumą, taip pat vidaus kontrolės ir vidaus audito sistemos patikimumą ir įstatymų nustatyta tvarka teikti rekomendacijas jai gerinti. 3) Viešųjų paslaugų teikimo administravimo reikalavimai. Viešojo administravimo subjektai atsako už jų administruojamų paslaugų teikimo teisėtumą (veikla turi būti reglamentuota teisės aktų, nustatyta tvarka įregistruota, turėti reikalingus leidimus, licencijas ir kt.) Viešojo administravimo institucija, kuri pagal šio įstatymo nustatytą valdymo sritį administruoja tam tikros viešosios paslaugos teikimą, negali pati teikti šios paslaugos. Įstatymų numatytą viešųjų paslaugų teikimą valstybiniu lygiu reguliuoja centrinės valstybinio administravimo institucijos kiekviena pagal įstatymų ar nuostatų priskirtą viešojo administravimo (valdymo) sritį. Įstatymų numatytą viešųjų paslaugų teikimą teritoriniu lygiu reguliuoja pagal kompetenciją savivaldybės arba teritorinės valstybinio administravimo institucijos. Teritorinės valstybinio administravimo institucijos negali dubliuoti ar keisti centrinių institucijų viešųjų paslaugų teikimo reglamentavimo, tačiau turi teisę joms teikti siūlymus dėl viešųjų paslaugų teikimo tvarkos tobulinimo, taip pat organizuoti papildomų paslaugų teikimą. Centrinės viešojo administravimo institucijos negali reikalauti iš teritorinių institucijų ir savivaldybių steigti viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų, jei to nenumato įstatymai. Viešojo administravimo aktų sąvoka, jų juridinė reikšmė, bruožai. Viešojo administravimo aktų skirtumas nuo kitų teisės aktų ir oficialių dokumentų. Viešojo administravimo institucijų aktų klasifikacija: pagal juridinę reikšmę; pagal išraiškos būdus; pagal veikimą teritorijos prasme; pagal aktus priimančių institucijų kompetencijos pobūdį. Viešojo administravimo aktų su administracine sankcija ypatumai. Viešojo administravimo aktų parengimo ir priėmimo tvarka. Viešojo administravimo aktų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Viešojo administravimo aktams keliami reikalavimai ir jų nesilaikymo pasekmės. Aktų panaikinimo, pakeitimo ir sustabdymo tvarka. Teisėtumo užtikrinimo viešajame administravime sąvoka. Kontrolės, vykdymo tikrinimo ir priežiūros santykis. Viešojo administravimo institucijų padalinių veiklos teisėtumo užtikrinimas. Administracinės veiklos aktų sąvoka ir jų teisinė reikšmė. Administracinės veiklos aktų bruožai. Siekiant sureguliuoti santykius, atsirandančius tarp valstybės (vykdomosios valdžios institucijos ar pareigūno) ir piliečio viešojo administravimo srityje, būtinas valdomojo subjekto valdingas valios pasireiškimas, skirtas nustatyti teises ir pareigas asmenims. Vykdomosios valdžios subjekto valdingoje valios išraiškoje atsispindi viešojo administravimo teisės aktų bruožai. Valstybės pareigūnų priimami viešo pobūdžio administraciniai sprendimai neturi pažeisti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių bei atitikti viešuosius poreikius. Viešojo administravimo teisės aktų funkcija – reguliuoti viešuosius valdymo santykius, siekiant užtikrinti valdymo uždavinių išsprendimą. Viešojo administravimo teisės aktai yra pagrindinė teisinė viešojo administravimo forma. Viešojo administravimo teisės aktus priima viešojo administravimo institucijos, remdamosi Konstitucija, įstatymais bei nustatyta tvarka juos vykdydamos. Administracinis aktas – tai viešojo administravimo subjekto vykdant administravimo funkcijas priimtas teisės aktas. Viešojo administravimo teisės aktams būdingi šie požymiai: 1) viešojo administravimo teisės aktas yra teisinė priimto valdymo sprendimo išraiška (išdava). Išleisdama administracinė aktą viešojo administravimo institucija (pareigūnas) išsprendžia vienokį ar kitokį klausimą, kylantį įgyvendinant valdymo uždavinius bei funkcijas. Viešojo administravimo teisės aktu nustatomos, keičiamos ir naikinamos administracinės teisės normos, sprendžiami įvairūs viešojo administravimo subjektų ginčai, įgyvendinamos valdymo funkcijos, uždaviniai ir pan. 2) viešojo administravimo teisės aktą gali priimti ir išleisti tik tam įgaliota viešojo administravimo institucija (pareigūnas) pagal savo kompetenciją įgyvendindama vykdomosios ir tvarkomosios veiklos funkcijas. Administracinis teisės aktas gali būti priimamas individualiai kompetentingo pareigūno (mero, ministro), arba kolegialiai kompetentingos institucijos (Vyriausybės, ministerijos ir pan.). 3)viešojo administravimo teisės aktas priimamas valstybės vardu. Jame išreiškiamas valdingas nurodymas įvairiems valdymo subjektams, juo nustatomos konkrečios administracinės teisės normos, valdymo santykių dalyvių teisės ir pareigos bei reguliuojami visuomeniniai santykiai viešojo administravimo srityje. 4)viešojo administravimo teisės aktas skiriamas neapibrėžtam vykdytojų ratui. Subjektai, kuriems adresuotas šis aktas, neturi galimybė paveikti valdymo subjekto valios, tačiau gali kreiptis į instituciją, priėmusią konkretų viešojo administravimo teisės aktą, dėl jo išaiškinimo ar teisėtumo patikrinimo. 5)viešojo administravimo teisės akte pasireiškia teisinė ir valdinga vykdomosios valdžios subjekto valia. Priimant ir išleidžiant administracinį aktą visada atsiranda teisinių pasekmių. Valstybė ir kompetentinga institucija kontroliuoja viešojo administracinio teisės akto vykdymą, jei nepaklūstama akto reikalavimams, valstybė gali taikyti įvairias administracinio poveikio priemones (panaikinti licenciją, priimti nutarimą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo ir pan.). 6)viešojo administravimo teisės aktams būdingas imperatyvumas. Viešojo administravimo teisės aktų turinys susideda iš teisiškai valdingų vykdomosios valdžios subjektų nurodymų (paliepimų), kurie privalomi piliečiams, įv. organizacijoms, valstybinėms ir savivaldybių institucijoms. 7)viešojo administravimo teisės aktas yra kaip juridinis faktas. Priimant viešojo administravimo teisės aktą atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta administraciniai teisiniai santykiai. 8)viešojo administravimo teisės aktas – tai su įstatymais susijęs aktas. Viešojo administravimo institucijos valdymo aktus (nutarimus, taisykles, reglamentus ir kt.) leidžia tam, kad įgyvendintų konstitucijos, įstatymų ir kt. teisės aktų reikalavimus. 9)viešojo administravimo teisės aktas – tai rašytinis teisinis dokumentas. 10) viešojo administravimo teisės aktas išleidžiamas laikantis griežtai nustatytos procedūros. Priimant ir išleidžiant viešojo administravimo teisės aktus reikia vadovautis reglamentuose patvirtintais teisiniais standartais, kur nustatyti akto projekto rengimo, derinimo, svarstymo, patvirtinimo, registravimo, išleidimo ir kt. tvarka. 11) viešojo administravimo teisės aktas gali būti nustatyta tvarka apskųstas ir panaikintas. Galiojantys įstatymai įtvirtina teisminių institucijų kompetenciją panaikinti priimtus viešojo administravimo teisės aktus ar tam tikras jų dalis. 12) viešojo administravimo teisės aktas yra kaip pagrindas kitiems teisiniams santykiams atsirasti. Tam tikrais atvejais administraciniais aktais reglamentuojami visuomeniniai santykiai, kurie sudaro kitų teisės šakų reguliavimo sritį. Pvz. žemės teisės, finansų teisės, aplinkos apsaugos teisės ir pan. Viešojo administravimo teisės aktas – tai valdingo pobūdžio teisės aktas, kuriame reguliuojami valdymo santykiai ar sprendžiami konkretūs administraciniai ginčai (bylos), nustatomas valdymo subjektų teisinis statusas, išleidžiamas kompetentingų viešojo administravimo institucijų (pareigūnų) nustatyta procedūra siekiant valdymo tikslų, sprendžiant valdymo uždavinius ir įgyvendinant valdymo funkcijas. Viešojo administravimo teisės aktų teisinė reikšmė. Viešojo administravimo teisės aktų teisinė reikšmė pasireiškia tokiomis valdymo aktų funkcijomis: 1) viešųjų interesų apsaugos funkcija. Viešųjų interesų poreikiai užtikrinami per viešojo administravimo teisės aktų priėmimo ir vykdymo procesą; 2)teisinio reguliavimo funkcija. Viešojo administravimo teisės aktas priimtas vykdant įstatymo reikalavimus, nustato konkrečius valdymo santykius, individualiems subjektams leidžia pasirinkti, kaip elgtis. 3)valdymo procesinė funkcija. Administraciniame ir teisiniame reguliavime lemiamas vaidmuo priklauso viešojo administravimo įgyvendinimo procesinėms priemonėms. 4)administracinė ir procesinė funkcija. Jei teisės aktai nustato administracinių aktų parengimo ir priėmimo procedūrą, tai turi būti numatyta ir tokių valdymo aktų apskundimo procedūra. Priimtasis administravimo teisės aktas turi būti pagrįstas įstatymais. Viešojo administravimo teisės aktas apima dvi visuomeninių santykių grupes: valdymo srities ir teisinio reguliavimo mechanizmo. Administracinės veiklos aktų skirtumas nuo kitų teisės aktų ir dokumentų Viešojo administravimo teisės akto ir ĮSTATYMO santykis. Teisinėje valstybėje įstatymas yra aukščiausia teisinė valstybinės (įstatymų leidžiamosios) valdžios forma ir visų teisės aktų pagrindinis šaltinis. Vadinasi, kitų viešojo administravimo, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų priimami valdymo sprendimai (administracinis aktas) turi būti grindžiami įstatymu ir jam neprieštarauti. Tarp įstatymo ir viešojo administravimo teisės akto yra glaudus ryšys, nuo kurio priklauso tinkamas valstybinės valdžios institucijų veiklos įgyvendinimas ir koordinavimas. Tačiau yra ir skirtumų: 1) viešojo administravimo teisės aktams būdingas poįstatyminis pobūdis, t. y. jis išleidžiamas remiantis įstatymu. 2)įstatymas yra aukščiausias teisinę galią turintis teisės aktas, priimamas įstatymų leidžiamosios valdžios (Seimo arba referendumu), o administravimo teisės aktus priima administravimo institucijos (pareigūnai), įgyvendindamos vykdomąją ir tvarkomąją valdžią. 3)skirtinga įstatymų ir viešojo administravimo aktų priėmimo procedūra. Viešojo administravimo teisės akto priėmimo procedūra paprastesnė. 4)įstatymo pakeitimas tiesiogiai keičia ir viešojo administravimo teisės aktą. Vadinasi administracinis teisės aktas turi būti suderintas su įstatyme įtvirtintais naujais pakeitimais, nes administracinis teisės aktas priimamas siekiant įgyvendinti konkretų įstatymą. 5)viešojo administravimo teisės aktas įstatymu gali būti papildomas, pakeičiamas arba panaikinamas. Pagrindiniai viešojo administravimo teisės aktų ir TEISMŲ priimamų teisės aktų atribojimo kriterijai: 1)teisminis aktas (nuosprendis, sprendimas, nutartis) yra teisingumą vykdančios institucijos išleistas teisės aktas. Teisės aktą teismai priima išnagrinėję administracines, civilines ir baudžiamąsias bylas, administracinius ginčus tarp įvairių teisės subjektų viešojo administravimo srityje. Teismo priimto teisės akto tikslas – patvirtinti asmens padariusio teisės pažeidimą kaltę, priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje, išspręsti ginčą. Viešojo administravimo teisės – tai vykdomosios valdžios įgyvendinimo rezultatas ir teisinė viešojo administravimo forma. 2)teisminių institucijų priimamų teisės aktų pagrindas – padarytas teisės pažeidimas ar administracinis ginčas. Tuo tarpu pagrindas priimti viešojo administravimo teisės aktą – tai vykdomosios ir tvarkomosios veiklos įgyvendinimas. 3)teisminių institucijų priimamas teisės aktas visada esti individualus teisės aktas, kuriuo išsprendžiama konkreti byla. Viešojo administravimo teisės aktas gali būti kaip norminis valdymo aktas, kuriame įtvirtintos administracinės teisės normos. 4)skiriasi teisminių ir viešojo administravimo teisės aktų priėmimo tvarka. Teisminių aktų priėmimo procedūra reglamentuojama įvairiais procesiniais įstatymais, tuo tarpu viešojo administravimo teisės aktai priimami vadovaujantis administracinėmis procesinėmis normomis. Teisinės institucijos teisės aktus priima vadovaudamosi įstatymais, jokiam teisės subjektui nesikišant į šį procesą. Viešojo administravimo teisės aktai priimami viešojo administravimo institucijų (pareigūnų), kurie ne tik privalo laikytis įstatymų, bet ir paklusti pagal pavaldumą aukščiau esančių valdymo subjektų nurodymams. 5)tam tikrais atvejais teisminiu aktu gali būti pakeičiamas administracinis aktas arba sustabdomas jo galiojimas. Tuo tarpu viešojo administravimo teisės aktas niekada negali pakeisti ar panaikinti teisminių institucijų išleisto teisės akto. 6)teisminis aktas negali būti keičiamas arba pakartotinai nagrinėjamas to paties teismo (teisėjo) iniciatyva. Tuo tarpu viešojo administravimo teisės aktai gali būti panaikinami, keičiami arba pakartotinai nagrinėjami tų pačių viešojo administravimo subjektų, kurie ir priėmė šiuos administracinius aktus. Viešojo administravimo teisės aktų skirtumas nuo PROKURATŪROS leidžiamų teisės aktų: 1) prokuratūros priimamu teisės aktu įgyvendinami prokurorinės priežiūros veiklos rezultatai. Prokuratūros institucijų leidžiamuose teisės aktuose nėra teisės normų, jais nesukuriamos teisės ir pareigos įvairiems teisinių santykių dalyviams, tačiau prokuratūros institucijų leidžiamais teisės aktais užtikrinamas įv. valstybinės valdžios subjektų veiklos pagrįstumas ir teisėtumas. Tuo tarpu viešojo administravimo teisės aktais priimami ne tik įgyvendinant kontrolinę veiklą, bet ir siekiant išspręsti valdymo uždavinius, funkcijas bei užtikrinti piliečių bei kt. teisės subjektų gerovę. 2) prokuratūros teisės aktus priima atsižvelgdamos į padarytus teisės pažeidimus arba valstybinės valdžios institucijų padarytus teisėtumo pažeidimus. Viešojo administravimo teisės aktų priėmimo pagrindas – įstatymas bei atsirandančios valdymo problemos, kurias būtina išspręsti vykdomojoje ir tvarkomoje veikloje. Viešojo administravimo teisės aktų ir NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ leidžiamų vietinių teisės aktų skirtumai: 1)nevyriausybinių organizacijų leidžiami vietiniai teisės aktai nėra valdingo pobūdžio, todėl jiems netaikomi viešojo administravimo teisės aktams būdingi požymiai. Kai kuriais atvejais valstybė įstatymo ar kt. teisės akto pagrindu nevyriausybinėms organizacijos paveda (deleguoja) atlikti viešojo administravimo funkcijas valstybės vardu. Tuomet nevyriausybinių organizacijų aktai įgauna valdingą reikšmę. 2)nevyriausybinių organizacijų leidžiami teisės aktai yra skirti sureguliuoti organizacijos veiklą, jie privalomi tik šios organizacijos nariams ir galioja konkrečios nevyriausybinės organizacijos viduje. 3)nevyriausybinių organizacijų leidžiamų teisės aktų teisėtumas užtikrinamas pačios organizacijos vidiniu kontrolės mechanizmu ir teisinėmis priemonėmis. Viešojo administravimo teisės aktų ir CIVILINIŲ SUTARČIŲ skirtumai: 1) Civilinė sutartis patvirtinama dviejų ar daugiau asmenų (šalių) tarpusavio susitarimu laisvanoriška valia. Tuo tarpu viešojo administravimo teisės aktas priimamas vienašališkai, nepriklausomai nuo antros šalies sutikimo. 2)Sutartinių įsipareigojimų nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, kuri reguliuojama civilinės teisės normomis, o nevykdant administraciniame akte įtvirtintų reikalavimų taikomos administracinio poveikio priemonės įstatymų nustatyta tvarka; 3)skirtingas civilinio sandorio ir administracinio akto tikslas. Viešojo administravimo teisės subjektas, priimdamas administracinė teisės aktą, privalo numatyti, kokiam tikslui jis skiriamas, t. y. ar atitinka įstatyme numatytą tikslą. Viešojo administravimo teisės aktų ir DOKUMENTŲ, TURINČIŲ JURIDINĘ REIKŠMĘ, skirtumai: 1)dokumentai, turintys juridinę reikšmę sudaromi nustatyta forma ir juose įtvirtinami duomenys, susiję su konkrečiu faktu, pvz.: santuokos liudijimas. Šie dokumentai nenustato naujų teisės normų, nesukuria, nepakeičia ir nepanaikina administracinių teisinių santykių, nes jų paskirtis – tik paliudyti asmens tapatybę ar konstatuoti ir patvirtinti faktą. Viešojo administravimo teisės aktai skiriasi nuo tarnybinių dokumentų teisine paskirtimi ir juridinėmis savybėmis. Tarnybiniai dokumentai yra svarbus tarnybinės informacijos šaltinis, būtinas įgyvendinti vykdomosios valdžios valdymo ir kt. funkcijas, nors jis neturi juridinės reikšmės. Praktikoje tarnybinių dokumentų reikšmė pasireiškia tuo, jog jų pagrindu gali būti priimami viešojo administravimo teisės aktai įvairiais viešojo administravimo klausimais. Pagal teisines savybes administraciniai teisės aktai skirstomi: 1) norminiai viešojo administravimo teisės aktai. Tai administracinės teisėkūros procese priimti su įstatymais susiję teisės aktai, kuriuose sukonkretinamos įstatymuose įtvirtintos normos ir numatomas jų įgyvendinimo mechanizmas, nustatomos tipinės elgesio taisyklės viešojo administravimo srityje (pvz.: kelių eismo taisyklės, pirotechnikos priemonių naudojimo taisyklės). Norminiai viešojo administravimo teisės aktai priimami siekiant sureguliuoti vienarūšius visuomeninius santykius ilgesniam laikui ir neturint konkretaus adresato, t. y. skiriami neapibrėžtam teisės subjektų ratui visoje šalies teritorijoje. Prie tokių valdymo aktų priskiriami: Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai; nutarimais patvirtinti nuostatai ar taisyklės, ministerijų leidžiami įsakymai bei įsakymais tvirtinamos taisykles, nuostatai ir kt. 2) Individualūs viešojo administravimo teisės aktai – jie yra daugiau tvarkomojo pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtinama konkretaus vykdomosios valdžios subjekto (dažniausiai pareigūno) valdinga valios išraiška, adresuojama atskiram asmeniui arba asmenų grupei (būdingas vienkartinis taikymas). Individualūs viešojo administravimo teisės aktai priimami tokiu institucijų, kurios vykdo bendro vadovavimo, koordinavimo, operatyvaus valdymo funkcijas (pvz. ministro pirmininko potvarkis, mero potvarkis, apskrities viršininko įsakymas, ministro įsakymas, viešojo administravimo įstaigos vadovo įsakymas). Pagal veikimą erdvėje (teritorinį principą): 1)valdymo aktai, kuriuos priima aukščiausios viešojo administravimo institucijos ir kurie galioja visoje šalies teritorijoje įvairiais viešojo administravimo klausimais (pvz.Vyriausybės priimami nutarimai). 2)Valdymo aktai, kuriuos priima centrinės viešojo administravimo institucijos ir kurie galioja visoje šalies teritorijoje ar tam tikroje teritorijos dalyje konkrečios valdymo šakos klausimais (pvz. ministerijų priimami įsakymai, įstaigų prie ministerijų (departamentų) išleisti įsakymai); 3)Valymo aktai, kuriuos priima apskrities valdymo institucijos ir kurie galioja tam tikrame regione įvairiais viešojo administravimo klausimais. 4)Valdymo aktai, kuriuos priima savivaldybių institucijos ir kurie galioja savivaldybės teritorijoje įvairiais viešojo administravimo klausimais. 5)Vietinio pobūdžio valdymo aktai, kuriuos priima įvairios nevyriausybinės organizacijos ir kurie galioja tik organizacijos teritorijoje. Pagal išorinės išraiškos būdus: 1) Rašytiniai valdymo aktai, kurie turi atitikti rašytiniams dokumentams keliamus reikalavimus. Rašytiniai administraciniai aktai skiriami daugkartiniam taikymui ir jeigu įstatyme numatyta, kad toks valdymo aktas turi būti priimtas rašytine forma, tai šios formos nesilaikymas daro tokį aktą negaliojantį. 2)Žodiniai valdymo aktai (įsakymai, nurodymai, pavedimai, valdingo pobūdžio komandos). Jie nereikalauja griežtai nustatytos rašytinės formos, nes jie skiriami operatyviai valymo veiklai, kai nedelsiant reikia priimti valdymo sprendimą . 3)Konkliudentiniai valdymo aktai – tai tokie teisės aktai, kai viešojo administravimo subjektų valia išreiškiama konkrečiais gestais, ženklais ar signalais (pvz. kelio ženklais). Pagal valdymo aktus priimančius viešojo administravimo subjektus: 1)Lietuvos Prezidento dekretai. 2)Vyriausybės nutarimai. 3)Ministro pirmininko potvarkiai ir pavedimai, įforminami rezoliucijomis. 4)Ministerijų, įstaigų prie ministerijų ir Vyriausybės įstaigų (vadovų) įsakymai bei įsakymais patvirtintos taisyklės, instrukcijos, nuostatai. 5)Apskrities viršininko įsakymai. 6)Savivaldybės tarybos norminio pobūdžio sprendimai. 7)Mero potvarkiai. 8)Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai ir jais tvirtinami nuostatai; 9)Seniūno įsakymai ir k t. Viešojo administravimo aktų parengimo ir priėmimo; paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Viešojo administravimo aktams keliami reikalavimai ir jų nesilaikymo pasekmės. Aktų panaikinimo, pakeitimo ir sustabdymo tvarka. Viešojo administravimo teisės aktų parengimo, priėmimo ir išleidimo procedūra reglamentuojama įvairiais tesiės aktais. Administracinių aktų leidybos procedūra priklauso nuo to, koks administracinis aktas yra rengiamas (ar nutarimas, ar potvarkis, ar įsakymas) ir kuri viešojo administravimo institucija (pareigūnas) yra įgaliota priimti ir išleisti administracinį aktą. Pagrindinis teisės aktas, nustatantis viešojo administravimo teisės aktų parengimo, priėmimo, išleidimo ir paskelbimo tvarką yra LR nutarimu patvirtintas LR Vyriausybės reglamentas. Viešojo administracinio akto leidybos stadijos ir etapai: 1) Teisėkūros iniciatyvos stadija. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Prezidentui ir Vyriausybei, taip pat piliečiams. Ministrai pagal jiems vadovauti pavestas valdymo sritis pasirašo ministerijų parengtus ir Vyriausybei teikiamus įstatymų ir kt. teisės aktų projektus arba pasiūlymus dėl jų leidybos. 2)Viešojo administravimo teisės akto rengimo stadija. Čia išskiriami šie etapai: a)viešojo administravimo teisės akto projekto rengimas. Šiame etape nustatoma institucija, kuri kompetentinga parengti projektą, projekto parengimo terminas. Vyriausybei teikiami teisės aktų projektai turi atitikti kt. teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, susijusius su rengiamo akto projekto forma, turiniu ir pan. b)viešojo administravimo teisės akto projekto preliminarus svarstymas. Parengus administracinio akto projektą būtina nustatyti ir suderinti jo struktūrą. Kad administracinis aktas būtų geros kokybės tenka pateikti paklausimus įv. organizacijoms, konkretiems valdymo srities ekspertams-specialistams. Parengtas administracinio akto projektas svarstomas net kelis kartus, kad būtų priimtas galutinis ir neginčijamas sprendimas, t. y. turi būti suderinti ne tik valstybės (viešojo administravimo subjekto), bet ir atskirų piliečių bei visuomenės viešieji interesai. c)viešojo administravimo teisės akto projekto derinimas. Vyriausybei teikiami administracinių aktų projektai turi būti suderinti su kitų viešojo administravimo institucijų valdymo sritimi bei kompetencija. Pvz. teikiami administracinių aktų projektai susiję su valstybės biudžetu, privalo būti suderinti su Finansų ministerija. d)viešojo administravimo teisės akto papildymas, apdorojimas ir aprobavimas. Rengiamas administracinio akto projektas gali būti papildomas paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Administracinis aktas vertinamas, t.y. vartojama teisinė kalba, aiškus tekstas, pašalinamos dviprasmiškos sąvokos, teiginiai ir pan. Akto aprobavimas – tai patvirtinimas, kad rengiamas valdymo aktas yra parengtas priimti. 3)Viešojo administravimo teisės akto projekto priėmimo stadija turi šiuos etapus: a)viešojo administravimo teisės akto projekto pateikimas kompetentingam viešojo administravimo (teisėkūros) subjektui. Šio etapo gali ir nebūti, jeigu administracinio akto projektą rengia tas pats subjektas, kuris yra kompetentingas (įgaliotas) išleisti valdymo aktą. b)viešojo administravimo teisės akto projekto svarstymas. Svarstomą projektą pristato rengėjas, išdėstydamas akto reikšmę, įtaką visuomenei, teisinei sistemai ir pan. Svarstymo eiga protokoluojama. c)viešojo administravimo teisės akto priėmimas. Kolegialiose viešojo administravimo institucijose sprendimai dėl svarstomo administracinio akto projekto priimami posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. 4) Viešojo administravimo teisės akto išleidimo stadija. Jos etapai: a)viešojo administravimo teisės akto pasirašymas ir oficialus patvirtinimas. Šiame etape administracinis aktas įgauna teisinę galią ir tampa oficialiu teisės aktu (dokumentu). Kolegialiose viešojo administravimo institucijose administracinis aktas pasirašomas tos institucijos vadovo (pvz. Vyriausybės nutarimus pasirašo ministras pirmininkas ir atitinkamos valdymo srities ministras). Vienvaldiškose valdymo institucijose administracinis aktas oficialiai patvirtinamas atitinkamos organizacijos vadovo parašu (pvz. įstaigų prie ministerijų išleidus įsakymus dažniausiai pasirašo tos įstaigos vadovas). Kolegialių viešojo administravimo institucijų priimtas administracinis aktas negali būti keičiamas ar papildomas, ši procedūra galima tik vėl iš naujo balsuojant dėl akto projekto. Jei aktą priima individualus subjektas, jis gali keisti tą aktą bet kuriuo metu, tačiau privalo laikytis atitinkamų procedūrų reikalavimų. Priimtas administracinis aktas turi būti įformintas, t. y. jame turi būti visi oficialūs simboliai, jis turi būti atitinkama tvarka įregistruojamas, tokiam aktui turi būti suteikiamas eilės numeris. b)viešojo administravimo teisės akto skelbimas ir įsigaliojimas. Tai vienas iš svarbiausių administracinio akto išleidimo etapų, nes šiuo atveju valdymo aktas pradeda veikti (galioti) įvairių adresatų (piliečių, organizacijų ir kt. subjektų) atžvilgiu. Priimti valstybinio valdymo (administraciniai) aktai oficialiai skelbiami leidinyje Valstybės žinios. Šie skelbtini aktai Valstybės žinioms turi būtu pateikiami ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jų pasirašymo. Per tris dienas nuo oficialaus paskelbimo Valstybės žiniose, šie aktai turi būti skelbiami interneto puslapiuose. Viešojo administravimo teisės aktų įsigaliojimo tvarka numatyta 1994 m. priimtame LR įstatymų ir kitų teisės aktu skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme. Šiuo metu Lietuvoje teisiškai reglamentuotos dvi valdymo aktų įsigaliojimo formos: 1)kitą dieną po jų oficialaus paskelbimo Valstybės žiniose, išskyrus atvejus, kai pačiame valdymo akte nurodoma tiksli jo įsigaliojimo data (Vyriausybės nutarimai, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kt. viešojo administravimo institucijų vadovų norminiai administraciniai aktai, savivaldybių ir jų vykdomųjų institucijų priimti administraciniai aktai). 2)viešojo administravimo teisės akto pasirašymo dieną (ministro pirmininko, mero potvarkiai). Administracinės veiklos aktams keliami reikalavimai ir jų nesilaikymo padariniai. Reikalavimai, keliami viešojo administravimo teisės aktams – tai tam tikros standartinės aplinkybės, kurioms esant administracinius aktas tampa teisėtu ir atitinka viešuosius interesus. Administracinių aktų kokybė priklauso nuo to, kaip viešojo administravimo subjektas laikosi keliamų reikalavimų leisdamas administracinius aktus. Tokiems reikalavimams priklauso: tikslingumas; teisėtumas ir organizaciniai techniniai reikalavimai. Viešojo administravimo subjektų priimami sprendimai turi atitikti kiekvieno piliečio, visuomenės ar jos grupės interesus, Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintą tarnavimo žmonėms principą. Vadinasi pagrindinis reikalavimas taikomas administraciniams aktas yra teisėtumas, t. y. administracinių teisės aktų rengimo, priėmimo ir išleidimo procedūrų teisėtas laikymasis. Viešojo administravimo teisės aktams keliamus reikalavimus galima suskirstyti į dvi grupes: bendruosius ir individualiuosius reikalavimus. Bendri teisėtumo reikalavimai keliami viešojo administravimo teisės aktams: 1) Administracinis teisės aktas neturi prieštarauti Konstitucijai, tarptautinėms sutartims, įstatymams ir kt. teisės aktams, nevaržyti piliečių teisių, laisvių ir teisėtų interesų; administracinis aktas turi atitikti įstatyme įtvirtintas ir pagal piliečių, visuomenės ir valstybės interesus priimtas nuostatas. 2) administracinis aktas turi būti skirtas tam tikslui, kuris tiesiogiai numatytas įstatyme. 3) administracinis teisės aktas turi būti priimtas kompetentingos viešojo administravimo institucijos (pareigūno), neperžengiant suteiktų įgaliojimų (kompetencijos). 4) administracinis aktus turi būti priimtas įstatymo (kito teisės akto) nustatyta tvarka, t. y. griežtai laikantis visų parengimo, priėmimo, išleidimo ir įsigaliojimo taisyklių. 5) administracinis teisės aktas turi būti priimtas laikantis įstatyme (ar kt. teisės akte) nustatytos formos, t. y. tinkamos struktūros (skirstymas į skyrius, skirsnius, straipsnius, dalis, punktus), pavadinimas turi atitikti turinį (aiškus tekstas, be dviprasmybių, nurodyta priėmimo data, registracijos numeris, pasirašytas kompetentingo pareigūno ir kt.). Specialūs teisėtumo reikalavimai keliami viešojo administravimo teisės aktams. Šie reikalavimai yra papildomi ir keliami tik kai kuriems administraciniams aktams, atsižvelgiant į jų turinį ir paskirtį: 1) kai kurie administraciniai aktai turi būti priimami tik tam tikru laiku, esant tam tikroms apinkybėms; 2) kai kurie administraciniai aktai turi būti priimami pagal aukštesnių viešojo administravimo institucijų išleistus teisės aktus; 3) kai kurie administraciniai aktai priimami asmenų, sulaukusių tam tikro amžiaus arba įgijusių subjektiškumą (pvz. administracinė nuobauda skiriama asmeniui, sulaukusiam 16 metų amžiaus). 4) kai kuriems administraciniams aktams taikoma atskira parengimo ir išleidimo tvarka. Juose gali būti nustatytas terminas, nuo kada valdymo aktas pradeda galioti, kuriems asmenims ir iki kada jis galioja. Aktų panaikinimo, pakeitimo ir sustabdymo tvarka. Kolegialių viešojo administravimo institucijų priimtas administracinis aktas negali būti keičiamas ar papildomas, ši procedūra galima tik vėl iš naujo balsuojant dėl akto projekto. Jei aktą priima individualus subjektas, jis gali keisti tą aktą bet kuriuo metu, tačiau privalo laikytis atitinkamų procedūrų reikalavimų. Valstybinio valdymo institucijų aktų panaikinimo, pakeitimo ir sustabdymo tvarką nustato įstatymai. Si tvarka nustatyta, atsižvelgiant į valstybinio valdymo institucijų pavaldumo valstybinės valdžios institucijoms principus. Panaikinti arba pakeisti valstybinio valdymo aktą pirmiausia gali jį priėmusi institucija. Tai padaryti taip pat gali atitinkamas valstybinės valdžios ar aukštesnis valstybinio valdymo institucija. Valstybinio valdymo institucijos aktą taip pat gali pripažinti negaliojančiu teismas. Vyriausybės darbo reglamentas numato, kad Vyriausybė, Ministro Pirmininko teikimu turi teisę panaikinti ministrų ir ministerijoms pavaldžių įstaigų, taip pat Vyriausybės įstaigų teisės aktus, jei šie prieštarauja Konstitucijai, įstatymams, kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams, Ministro Pirmininko potvarkiams ir Europos Sąjungos teisei. Vietinių šakinių institucijų, turinčių dvigubą pavaldumą, vadovų aktus gali panaikinti ar pakeisti atitinkamo aukštesnio šakinio valstybinio valdymo institucijos. Įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovų aktus gali panaikinti arba pakeisti aukštesnė pagal pavaldumą valstybinio valdymo institucija. Vietos savivaldos įstatymas numato, kad savivaldybės tarybos priimtus norminius administracinius teisės aktus gali sustabdyti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Vykdomosios valdžios institucijų sąvoka ir pagrindiniai požymiai. Vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis ir vieta kitų valstybės institucijų sistemoje. Vykdomosios valdžios institucijų klasifikavimas. Vykdomosios valdžios institucijų sistema. Aukščiausiosios, centrinės ir teritorinės vykdomosios valdžios institucijos. Vykdomosios valdžios institucijos sąvoka ir pagrindiniai požymiai. Vykdomosios valdžios institucija – tai valstybės institucijų (aparato) sudėtinė dalis, kuri turi savo struktūrą, kompetenciją, teritorines veiklos ribas ir valstybės vardu įgyvendina vykdomąją tvarkomąją veiklą administracinėje politinėje, socialinėje kultūrinėje ir ūkinėje valdymo srityse. Vykdomosios valdžios institucijos, būdamos valstybės aparato dalimi, įgyvendina reikšmingą valstybės funkcijų dalį. Nuo kitų valstybės institucijų (įstatymų leidybos ir teisminių) jos skiriasi paskirtimi, savo veiklos turiniu ir veiklos metodais. Vykdomosios valdžios institucijų veiklos objektas – ūkinė, socialinė, kultūrine ir administracinė politinė valdymo sritys. Vykdydamos savo funkcijas ir uždavinius vykdomosios valdžios institucijos veikia valstybės vardu, todėl joms suteikti valstybės valdingi įgaliojimai. Jos ne tik įgyvendina įstatymus ir poįstatyminius aktus, bet kartu turi teisę pagal savo kompetenciją leisti valdymo aktus, užtikrinančius teisės aktų reikalavimų įgyvendinimą, bei taikyti prievartos, skatinimo ir įtikinimo priemones. Vykdomosios valdžios institucija yra: valstybės institucija, politinė įstaiga, organizuotas žmonių kolektyvas. Vykdomosios valdžios institucijų požymiai: 1) tai valstybės institucijų (aparato) rūšis, funkcionuojanti vykdomosios valdžios srityje. Tarp administracinės teisės subjektų jos užima ypatingą vietą. Tai pati gausiausia administracinės teisės subjektų grupė, kuri įgyvendina valstybinį valdymą, priima valdymo aktus, užtikrina įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymą, viešąją tvarką, saugumą, piliečių teisės ir laisvės; 2)vykdomosios valdžios institucijų administracinį teisinį statusą (jų formavimo tvarką, kompetenciją, struktūrą) apibrėžia įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. 3)vykdomosios valdžios institucijų veikla visada traktuojama kaip poįstatyminė. Minėtos institucijos savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais. Vykdydamos juos jos ne tik organizuoja jų įgyvendinimą, bet ir savanoriškai priima poįstatymines taisykles valstybinio valdymo srityje. Jų leidžiami teisės aktai yra poįstatyminio pobūdžio. 4) vykdomosios valdžios institucijos yra atsakingos už savo veiklą. Vyriausybė atsakinga Seimui, kitos vykdomosios valdžios institucijos (ministerijos, vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkai) už savo veiklą atsiskaito Vyriausybei. 5) vykdomosios valdžios institucijoms suteiktos tiek vykdomojo, tiek tvarkomojo pobūdžio teisės ir pareigos. Vykdymas – tai įstatymų ir poįstatyminių aktų įgyvendinimas. 6) vykdomosios valdžios institucijos turi tam tikrą vidinę organizacinę struktūrą, kurią sudaro departamentai, jiems priklausantys savarankiški struktūriniai padaliniai. 7) vykdomosios valdžios institucijų pavaldumas grindžiamas vertikaliu principu. Tai reiškia, kad žemesniosios vykdomosios valdžios institucijos yra pavaldžios ir kontroliuojamos aukštesnės hierarchinės padėties institucijų. 8) vykdomosios valdžios institucijos disponuoja operatyviu savarankiškumu, kurį joms nustato suteikta kompetencija, t. y. tiek, kiek apibrėžia teisės aktai. Vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis ir vieta kitų valstybės institucijų sistemoje. Kiekvienos vykdomosios valdžios institucijos vietą tarp kitų institucijų, jos paskirtį valstybinio valdymo sistemoje, kompetenciją, suteiktų valdingų įgaliojimų pobūdį ir kitas aplinkybes lemia vykdomosios valdžios institucijos, kaip administracinių teisinių santykių subjekto, teisinė padėtis. Jų administracinė teisinė statusą nustato LR Konstitucija (pvz. LR Vyriausybės), įstatymai (pvz. Apskrities valdymo ir kiti) ir konkrečios institucijos nuostatai. Vykdomosios valdžios kompetencija (uždaviniai, funkcijos, teisės ir pareigos, veiklos formos ir metodai) apibrėžiama įstatymuose, nuostatuose ir kt. norminiuose dokumentuose. Vykdomosios valdžios institucijos skirstomos: I. Pagal sudarymo pagrindus: 1) vykdomosios valdžios institucijos, kurių sudarymo pagrindus nustato Konstitucija (Vyriausybės sudarymo tvarką); 2) vykdomosios valdžios institucijos, kurių sudarymo tvarką įtvirtina įstatymai (ministerijos, valstybės įstaigos irk t.) II.Pagal sudarymo tvarką: a)sudaromos b)steigiamos c)skiriamos III. Pagal veiklos teritoriją: 1)centrinės 2)teritorinės IV. Pagal kompetencijos pobūdį: 1)bendros kompetencijos vykdomosios valdžios institucijos, sprendžiančios svarbiausius viešojo gyvenimo klausimus. 2)specialios kompetencijos, įgyvendinančios šakinį, tarpšakinį ar mišrios kompetencijos valdymą. V. Pagal sprendimų priėmimo būdą: 1)kolegialios. 2)vienvaldės. Vykdomosios valdžios institucijų sistema. Vykdomosios valdžios institucijų sistema sudaroma ir funkcionuoja veikiant atitinkamiems socialiniams, ekonominiams, administraciniams ir teisiniams veiksniams. Sistemos požymiai: 1)Vykdomosios valdžios institucijų sistema yra tam tikras organizaciniais ir teisiniais ryšiais susijusi su kitomis valstybės valdžios institucijomis sprendžiant vykdomosios valdžios aparato organizavimo ir veiklos klausimus. 2)Svarbus vykdomosios valdžios institucijų sistemos požymis yra žemesnių sistemos institucijų pavaldumas aukštesnėms institucijoms. Šioje sistemoje ypatingas vaidmuo tenka Vyriausybei, kuriai yra pavaldžios visos vykdomosios valdžios institucijos. Kitos vykdomosios valdžios institucijos gali duoti privalomus nurodymus tik jų sistemoje funkcionuojančioms institucijoms. 3)Kitas požymis – žemesniųjų sistemos institucijų steigimas ir jų veiklos organizavimas, o tai nebūdinga kitoms valstybės valdžios rūšims. Vykdomosios valdžios institucijų sistema sudaroma vadovaujantis atitinkamais principais: 1) demokratiškumo; 2)teisėtumo; 3)vientisumo; 4)objektyvumo; 5)viešumo; 6)centralizacijos ir decentralizacijos principais. Vykdomosios valdžios institucijų sistemą sudaro dalys, kurias priimta vadinti lygmenimis. Sistema sudaroma remiantis: institucijų kompetencija, formavimo tvarka, institucijų struktūra, teritoriniais veiklos mastais ir kt. pagrindais. Vykdomosios valdžios institucijų sistemą sudaro valstybės institucijų, kurios dar vadinamos vykdomosios valdžios subjektais, visuma: Vyriausybė, ministerijos, apskričių viršininkai, savivaldybių administracijų direktoriai bei valstybės tarnautojai. Minėtai sistemai nepriskirtina ir grupė institucijų (Lietuvos bankas, valstybės saugumo departamentas, valstybės kontrolė, specialiųjų tyrimų tarnyba, seimo kontrolierių įstaiga ir kt.), nors jos ir įgyvendina svarbias vykdomąsias funkcijas. Nuolat funkcionuoja vykdomosios valdžios institucija – vyriausybė. Kitos – ministerijos, vyriausybės įstaigos – yra mažiau stabilios, nes gali apskritai nustoti egzistuoti. Aukščiausiosios, centrinės ir teritorinės vykdomosios valdžios institucijos. Skiriami šie LR vykdomosios valdžios institucijų sistemos struktūros lygmenys: Aukščiausiasis; centrinis ir teritorinis. Aukščiausiajam vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniui priskiriama Vyriausybė, kuriai pavaldūs visi kiti lygmenys. Centrinio lygmens institucijoms suteikiama speciali kompetencija ir jos vykdo šakines, tarpšakines funkcijas. Centrinės vykdomosios valdžios institucijos tiesiogiai pavaldžios Vyriausybei ir veikia įstatymų bei Vyriausybės priimtų teisės aktų pagrindu. Jų veiklos teisinis pagrindas specialūs nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė. Centriniu vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniu funkcionuoja keturių organizacinių-teisinių formų institucijos, kurių kiekviena sudaro savarankišką valdymo grandį: ministerijos, Vyriausybės įstaigos, Vyriausybės komitetai ir komisijos bei įstaigos prie ministerijų. Ministerija traktuojama kaip pagrindinė šios valdžios rūšies lygmens grandis po Vyriausybės, kuri steigiama tam, kad organizuotų viešąjį valdymą (administravimą) jai priskirtoje valstybės valdymo srityje. Vyriausybės įstaigos – tai pagal ministerijų modelį sudaromos funkcinės kompetencijos institucijos, kurioms suteikti tarpšakiniai valdymo įgaliojimai vykdyti valstybinį reguliavimą ir tarpšakinę koordinaciją, kontrolę ir kitas tarpšakines funkcijas. Vyriausybės komitetai ir komisijos – tai kolegialios vykdomosios valdžios institucijos, kurios įgyvendina patariamąsias, tarpšakinio koordinavimo, kontrolės priežiūros ar jurisdikcines funkcijas. Įstaigos prie ministerijų – tai Vyriausybės steigiamos ministerijų reguliavimo sritims priskirtoms funkcijoms įgyvendinti skirtos institucijos, pavedant ministerijoms vykdyti visas ar dalį steigėjo funkcijų Teritorinis vykdomosios valdžios lygmuo – užima žemiausią hierarchinį lygmenį. Vyriausybė savo įgaliojimams įgyvendinti steigia, reorganizuoja ir likviduoja savo teritorines vykdomosios valdžios institucijas, kurios įgyvendina valdžią tam tikrame administraciniame teritoriniame vienete (apskrityje) ir yra tiesiogiai pavaldūs Vyriausybei. Tai apskričių viršininkų institucijos. Teritorinių vykdomosios valdžios institucijų veikla įgyvendinama kelių savivaldybių teritorijoje. Vykdomosios valdžios institucijos priskirtinos konkrečiam vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniui remiantis jų administracine teisine padėtimi (kompetencijos apimtimi) bei teritoriniais veiklos mastais.Aukščiausios vykdomosios valdžios institucija: Vyriausybė. Centrinės vykdomosios valdžios institucijos: 1. Ministerijos: 1) Aplinkos ministerija; 2) Finansų ministerija; 3) Krašto apsaugos ministerija; 4) Kultūros ministerija; 5) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija; 6) Susisiekimo ministerija; 7) Sveikatos apsaugos ministerija; 8) Švietimo ir mokslo ministerija; 9) Teisingumo ministerija; 10) Ūkio ministerija; 11) Užsienio ministerija; 12) Vidaus reikalų ministerija; 13) Žemės ūkio ministerija. 3. Vyriausybės įstaigos: 1) Statistikos departamentas; 2) Lietuvos archyvų departamentas; 3) Kūno kultūros ir sporto departamentas; 4) Ginklų fondas; 5) Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija; 6) Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba; 7) Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas; 8) Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba; 9) Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija; 10) Viešųjų pirkimų tarnyba; 11) Europos teisės departamentas; 12) Europos komitetas; 13) Ryšių reguliavimo tarnyba; 14) Informacinės plėtros komitetas ir k t. 4. Vyriausybės komisijos ir komitetai: 1) Daugiašalės ir dvišalės pagalbos koordinavimo komitetas; 2) Vyriausybės komitetas užimtumo programoms įgyvendinti; 3) Transporto tranzito komitetas; 4) Pensijų sistemos reformos priežiūros komitetas; 5) Nacionalinės žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000-2006 metų programos komitetas; 6) Strateginio planavimo komitetas; 7) Finansų ir ekonomikos komitetas; 8) Socialinių reikalų komitetas; 9) Valdymo reformų komitetas; 10) Krizių valdymo komitetas; 11) Krizių prevencijos komitetas; 12) Antidempingo komisija; 13) Vyriausybinė narkotikų kontrolės komisija ir kt. 5. Įstaigos prie ministerijų: 1) Lietuvos geologijos tarnyba; 2) Lietuvos standartizacijos departamentas; 3) Generalinė miškų urėdija; 4) Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija; 5) Nacionalinis akreditacijos biuras; 6) Valstybinė meteorologijos tarnyba; 7) Muitinės departamentas; 8) Valstybinė mokesčių inspekcija; 9) Valstybinės dokumentų technologinės apsaugos tarnyba; 10) Revizijų departamentas; 11) Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba; 12) Mobilizacijos departamentas ir kt. Teritorinės vykdomosios valdžios institucijos: 1) Alytaus apskrities viršininko institucija; 2) Kauno apskrities viršininko institucija; 3) Klaipėdos apskrities viršininko institucija; 4) Marijampolės apskrities viršininko institucija; 5) Panevėžio apskrities viršininko institucija; 6) Šiaulių apskrities viršininko institucija; 7) Tauragės apskrities viršininko institucija; 8) Telšių apskrities viršininko institucija; 9) Utenos apskrities viršininko institucija; 10) Vilniaus apskrities viršininko institucija. Respublikos Prezidento teisinė padėtis vykdomosios valdžios institucijų sistemoje. Respublikos Prezidento įgaliojimai formuojant vykdomąją valdžią. Vyriausybės teisinė padėtis viešojo administravimo institucijų sistemoje, jos sudėtis ir formavimo tvarka. Vyriausybės kompetencija, funkcijos ir įgaliojimų laikas, atskaitomybė ir atsakomybė. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas ir atsistatydinimas. Vyriausybės vykdoma ministerijų ir kitų jai pavaldžių institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės veiklos organizavimas. Vyriausybės komitetai, komisijos bei Ministro Pirmininko sudaromos darbo grupės. Vyriausybės priimami teisės aktai, jų rengimo, priėmimo ir įsigaliojimo tvarka. Ministro Pirmininko priimami teisės aktai, jų įsigaliojimo tvarka. Vyriausybės programa, jos rengimas ir įgyvendinimas. Vyriausybės teisiniai santykiai su Seimu, Respublikos Prezidentu, apskričių viršininkų administracijomis ir vietos savivaldos institucijomis. Ministerijos, jų kompetencija (paskirtis) ir svarbiausios funkcijos. Ministras, jo teisinė padėtis ir funkcijos. Ministro leidžiami teisės aktai. Ministerijos valstybės sekretorius, viceministras, ministerijos sekretoriai, jų teisinė padėtis ir funkcijos. LR Prezidento institutas atkurtas ir įtvirtintas 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje. Nors pagal Konstituciją Prezidentas nėra vykdomosios valdžios vadovas, tačiau jo vaidmuo, funkcijos ir įgaliojimai šioje srityje gana reikšmingi. Administracinės teisės subjektu Prezidentas tampa penkeriems metams remiantis visuotinais, lygiais ir tiesioginiais rinkimais. Respublikos Prezidento įgaliojimus pagal įgyvendinimo pobūdį galima skirstyti į savarankiškus ir įgyvendinančius kartu su Seimu, Ministru Pirmininku ar Vyriausybe. Savarankiškai Prezidentas sprendžia užsienio politikos klausimus, priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir jų pirmininkus, keičia jų darbo vietas ir kt. Kartu su Vyriausybe Prezidentas vykdo užsienio politiką, Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia LR diplomatinius atstovus užsienio šalyse ir prie tarptautinių organizacijų, Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministras bei nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus. Dar Prezidento įgaliojimus galima skirstyti ir pagal jų santykį su valstybės valdžios rūšimis. Pagal tai galima skirstyti: 1) įgaliojimai įstatymų leidžiamosios valdžios srityje; 2) įgaliojimai vykdomosios valdžios srityje; 3) įgaliojimai teisminės valdžios srityje. Konstitucija suteikia Prezidentui plačius įgaliojimus susijusius su vykdomosios valdžios organizavimu ir funkcionavimu. Prezidento įgaliojimus vykdomosios valdžios srityje: 1)įgaliojimus, susijusius su Vyriausybės formavimu ir veikla: seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį; priima vyriausybės atsistatydinimą; priima ministrų atsistatydinimą; ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus. 2)įgaliojimus, susijusius su tam tikrų valstybės pareigūnų skyrimu. Prezidentas vidaus reikalų ministro teikimu 5 metų kadencijai skiria ir atleidžia policijos generalinį komisarą. Vykdydamas įstatymus Prezidentas skiria ir kitus valstybės pareigūnus: ministro pirmininko teikimu konkurencijos tarybos pirmininką bei narius; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia generalinį prokurorą (7 metams); teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras ir kt. 3)įgaliojimus įgyvendinant užsienio politiką: sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką: pasirašo tarptautinės sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui, Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia diplomatinius atstovus užsienio šalyse ir kt. 4)įgaliojimus susijusius su krašto apsauga. Prezidentas vadovauja valstybės gynimo tarybai, Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą, saugumo tarnybos vadovą, suteikia aukščiausius karinius laipsnius (pulkininko, jūrų kapitono, generolo ir admirolo). 5)įgyvendina ir kt. su vykdomąja valdžia susijusius įgaliojimus: teikia Lietuvos pilietybę, teikia malonę nuteistiesiems, skiria valstybinius apdovanojimus. Išnagrinėjus prezidento įgaliojimus vykdomosios valdžios srityje galima teigti, jog jo įgaliojimai šioje srityje palyginti su kitomis valdžios rūšimis yra plačiausi. Tačiau daugumą svarbiausių įgaliojimų Prezidentas negalėtų savarankiškai įgyvendinti be Seimo pritarimo. Kitose valstybės valdžios srityje prezidentas disponuoja daug siauresniais įgaliojimais: įstatymų leidžiamosios valdžios – turi tik įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime bei pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos seimui; skelbia eilinius seimo rinkimus. Teisminės valdžios srityje – teikia Seimui skirti AT teisėjų kandidatūras, Seimo pritarimu skiria Apeliacinio teismo teisėjus bei apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, taip pat teikia Seimui 3 KT teisėjų kandidatūras. Prezidentas gali daryti įtaką Vyriausybės ir visos vykdomosios valdžios institucijų sistemos veiklai tik per ministrą pirmininką, t. y. visi šioje srityje sprendžiami klausimai turi būti derinami su juo. Prezidentas negali pakeisti vykdomosios valdžios institucijų. Respublikos Prezidentas vienasmenė institucija, todėl išskirtinį vaidmenį organizuojant Prezidento darbą atlieka jo suformuoti ir jį aptarnaujantys padaliniai. Respublikos Prezidento aparatas: Prezidento priimamasis. Atstovas spaudai. Prezidento patarėjai, konsultantai, referentai. Konsultantai visuomeniniais pagrindais. Vidaus politikos ir analizės grupė. Užsienio politikos grupė. Respublikos Prezidento protokolo skyrius. Nacionalinio saugumo grupė. Ekonomikos ir regioninės plėtros grupė. Socialinės politikos grupė. Kultūros, mokslo ir ugdymo grupė. Spaudos tarnyba. Teisės departamentas ir kt. padaliniai. Prezidentui suteiktus įgaliojimus padeda vykdyti 23 jį aptarnaujantys padaliniai. Juose dirba politinio pasitikėjimo, karjeros valstybės tarnautojai ir asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis. Respublikos Prezidentą aptarnaujantį personalą, arba Prezidentūrą, sudarančius struktūrinius vienetus galima suskirstyti į grupes: 1. Prezidento patarėjų grupė atskirais klausimais. Šiai grupei vadovauja grupės vadovas, kuriuo yra skiriamas vienas iš patarėjų. Jų yra penkios: Prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais grupė; Prezidento patarėjo užsienio politikos klausimais grupė; Prezidento patarėjo vidaus politikos ir analizės klausimais grupė; Prezidento patarėjo socialinės politikos klausimais grupė; ir Prezidento patarėjo kultūros, mokslo ir ugdymo klausimais grupė. 2. Tarnybos: Spaudos tarnyba 3. Departamentai: Prezidentūros teisės departamentas. 4. Prezidento priimamasis. 5. Informacinių sistemų skyrius. 6. Vertimų skyrius 7. Transporto skyrius 8. Personalo skyrius 9. Ūkio skyrius 10. Buhalterija. Respublikos Prezidento kanceliarija. Respublikos Prezidento kanceliarijos kancleris. Įdomi ir specifinė Prezidentūros kanceliarija. Ją sudaro: Vidaus audito tarnyba, buhalterija, personalo, vertimų, informacinių sistemų, transporto ir ūkio skyriai, malonės ir pilietybės grupės, biblioteka, archyvas ir ordinų reikalų grupė. Kanceliarijai vadovauja kanceliarijos vadovas, kuris tvarko ir apdovanojimo reikalus, prezidento dovanų, suvenyrų, pastato statybos reikalus, atstovauja prezidentūrai palaikant santykius su heraldikos komisija. Tarybų prie Prezidento veikla: Dėl žmogaus teisių apsaugos medicinos srityje Siekiant skatinti visuomenės ir valstybės institucijų dialogą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą sveikatos politikos klausimais, sudarau prie Respublikos Prezidento patariamąją Žmogaus teisių apsaugos medicinos srityje tarybą. Pagrindinės Tarybos veiklos kryptys: 1) tirti žmogaus teisių apsaugos medicinos srityje būklę; 2) teikti siūlymus dėl sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės gerinimo; 3) inicijuoti aktyvų visuomenės dalyvavimą įgyvendinant žmogaus teises medicinos srityje ir plėtoti partnerystę tarp šalies gyventojų ir medikų. Lietuvos žinių visuomenės taryba prie LR Prezidento Skurdo monitoringo komisija prie Prezidento (įkurta siekiant užtikrinti skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo priežiūrą) Pilietybės reikalų komisija (preliminariai svarsto ir teikia pasiūlymus Respublikos Prezidentui dėl: - LR pilietybės suteikimo; - LR pilietybės grąžinimo; - LR pilietybės netekimo; - LR pilietybės suteikimo akto pripažinimo negaliojančiu.) Medžiagą Pilietybės reikalų komisijos posėdžiams rengia Respublikos Prezidento Kanceliarijos Malonės, pilietybės ir apdovanojimų grupė. Pilietybės reikalų komisijos posėdžius kviečia ir jiems vadovauja komisijos pirmininkas, o jo nesant, Kanceliarijos vadovo pavedimu - vienas iš komisijos narių. Komisijos posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip 3/5 komisijos narių. Komisijos sprendimai priimami atviru balsavimu balsų dauguma. Balsams pasidalijus po lygiai, lemia komisijos pirmininko balsas. Komisijos nariai, nesutinkantys su sprendimu, turi teisę raštu pareikšti atskirąją nuomonę, kuri pridedama prie protokolo. Komisijos posėdžio protokolą pasirašo komisijos pirmininkas ir ne vėliau kaip per tris dienas po posėdžio perduoda Prezidento Kanceliarijos vadovui. Prie protokolo pridedami Prezidento aktų projektai ir kita medžiaga. Pilietybės reikalų komisija turi teisę: - savo nutarimu kviesti į komisijos posėdį asmenį, kurio pilietybės klausimas yra sprendžiamas; - pavesti valstybės institucijoms, kad jos pateiktų reikiamus dokumentus ir pareikštų savo motyvuotą išvadą dėl komisijos nagrinėjamo prašymo. Į komisijos posėdžius taip pat privalo būti pakviesti asmenys, kurie prašė leisti dalyvauti komisijos posėdyje sprendžiant jų pilietybės klausimą. Komisijos posėdžiuose stebėtojais gali dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Pilietybės reikalų komisija apie kiekvieną prašymą dėl pilietybės praneša Prezidentui ir teikia jam savo pasiūlymą. Jeigu Pilietybės reikalų komisija nustato, kad yra aplinkybių, trukdančių patenkinti prašymą, ar reikia papildomų dokumentų bei paaiškinimų, praneša apie tai raštu pareiškėjui ne vėliau kaip per 7 dienas nuo šio sprendimo priėmimo. LR pilietybės suteikimo, jos atsisakymo, grąžinimo, netekimo ar pilietybės suteikimo akto pripažinimo negaliojančiu atvejais Respublikos Prezidentas leidžia dekretus. Respublikos Prezidento dekretas dėl pilietybės įsigalioja jo išleidimo dieną, jei kitaip nenustatyta dekrete. Dekretas dėl pilietybės suteikimo, grąžinimo ar atėmimo skelbiamas "Valstybės žiniose". Pakartotiniai asmenų prašymai suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę ar ją grąžinti priimami ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo ankstesnio sprendimo priėmimo. Asmenų, gyvenančių Lietuvoje, prašymai dėl pilietybės turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per šešis mėnesius, o asmenų, gyvenančių užsienyje, - ne vėliau kaip per vienerius metus nuo reikalingų dokumentų pateikimo dienos. Malonės komisija yra Respublikos Prezidento dekretu sudaryta kolegiali, patariamoji, visuomeniniais pagrindais veikianti institucija. Komisija savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, LR įstatymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Malonės prašymai svarstomi tų asmenų, kuriuos yra nuteisę LR teismai ir LR piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai ir kurie atlieka bausmę Lietuvoje. Komisijos posėdžiams vadovauja Respublikos Prezidentas. Malonė teikiama tik pagal pačių nuteistųjų prašymus. Malonės prašymai svarstomi tik nuosprendžiui įsiteisėjus, jeigu buvo paduotas kasacinis skundas – išnagrinėjus bylą kasacine tvarka. Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme prašymai svarstomi tik pradėjus atlikti bausmę. Nuteistųjų terminuotu laisvės atėmimu ir laisvės atėmimu iki gyvos galvos malonės prašymai paduodami tik per pataisos įstaigos administraciją, kuri svarstymui siunčia malonės prašytojo atžvilgiu priimtus teismų nuosprendžių ir nutarčių nuorašus su išsamiomis charakteristikomis apie nuteistųjų darbą ir elgesį, pateikdama administracijos nuomonę dėl prašymų esmės, pažymas apie nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimą, taip pat kitus dokumentus ir duomenis, kurie turi reikšmės svarstant malonės prašymą. Asmenų, nuteistų laisvės atėmimu iki gyvos galvos, malonės prašymai gali būti svarstomi ne anksčiau, kaip atlikus 20 metų laisvės atėmimo bausmės. Nuteistųjų baudos bausme malonės prašymus paduoda patys nuteistieji, pridėdami jų atžvilgiu priimtus teismų nuosprendžių ir nutarčių nuorašus, pažymas, kokia teismo nuosprendžiu paskirta baudos dalis sumokėta, pažymas apie šeimą ir apie turimą turtą, o dėl turto konfiskavimo – turto arešto aktą bei kitus dokumentus, kurie turi reikšmės malonės prašymo svarstymui. Visus Komisijos veiklai būtinus dokumentus rengia Respublikos Prezidento kanceliarijos Malonės grupė. Komisijos narių prašymu Malonės grupė turi teisę prašyti, kad valstybės, savivaldybių institucijos bei kitos įstaigos pateiktų papildomų dokumentų, reikalingų malonės prašymui svarstyti. Teikiant malonę atsižvelgiama į nuteistojo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę, elgesį, požiūrį į darbą, atliktos bausmės laiką, nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimą, pataisos įstaigos administracijos, visuomeninių organizacijų bei buvusių darboviečių nuomonę ir į kitas aplinkybes. Respublikos Prezidento malone gali būti: nuteistajam sumažinamas bausmės dydis; nuteistasis atleidžiamas nuo neatliktos bausmės dalies; nuteistajam neatliktoji bausmės dalis pakeičiama švelnesne bausme. Nepatenkinus malonės prašymų, pakartotinai pateikti malonės prašymai svarstomi praėjus ne mažiau kaip šešiems mėnesiams nuo ankstesnio svarstymo. Iki nurodyto termino pabaigos gauti pakartotiniai prašymai grąžinami pareiškėjams. Respublikos Prezidento dekretai dėl malonės suteikimo siunčiami vykdyti LR vidaus reikalų ministerijai ir LR teisingumo ministerijai. Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Lietuvos heraldikos komisija prie Respublikos Prezidento. Lietuvos heraldikos komisiją sudaro Lietuvos Respublikos Prezidentas. Komisijos paskirtis - formuoti darnią Lietuvos Respublikos heraldikos sistemą. Komisijos nariais gali būti teorinės ir praktinės heraldikos specialistai, turintys ne mažesnį kaip 3 metų heraldikos mokslinio ir praktinio darbo patyrimą. Savo veikloje komisija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, šiais nuostatais, herbų kūrimo instrukcija, taip pat remiasi tarptautine herbų, vėliavų ir kitų heraldinių ženklų kūrimo ir naudojimo patirtimi, griežtai laikosi heraldikos mokslo reikalavimų. Komisijos uždaviniai: Vadovauti Lietuvos valstybės, jos miestų, kitų teritorinių administracinių vienetų, korporacijų, istorinių ir naujų herbų, vėliavų, kitokių heraldinių ženklų kūrimui bei naudojimui; Spręsti bendruosius heraldikos norminimo klausimus, atsižvelgiant į Lietuvos heraldikos tradicijas ir tarptautinį patyrimą; Atkurti istorinius ir sukurti naujus Lietuvos miestų, administracinių-teritorinių vienetų, korporacijų herbus, vėliavas bei kitus heraldinius ženklus; Teikti Lietuvos Respublikos Prezidentui tvirtinti Lietuvos miestų herbų etalonus; Užtikrinti komisijos archyvui perduotų patvirtintų herbų etalonų, vėliavų, antspaudų ir kitų heraldinių ženklų projektų, surinktos rašytinės ir ikonografinės medžiagos, tyrinėjimų apsaugą; Rinkti ir tyrinėti Lietuvoje bei užsienyje Lietuvos heraldinę medžiagą; Konsultuoti suinteresuotas institucijas ir asmenis, kaip atkurti istorinius ir sukurti naujus herbus, kaip juos naudoti ir propaguoti, teikti metodinę paramą herbų kūrėjams ir tyrinėtojams; Ugdyti pagarbą valstybinei, tautinei, miestų ir kitai heraldinei simbolikai, propaguoti heraldikos žinias per masinės informacijos priemones; Palaikyti ryšius su panašaus pobūdžio institucijomis užsienyje. Komisijos darbo organizavimas. Komisijos posėdžiai vyksta du kartus per mėnesį. Posėdis yra teisėtas, kai jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai narių. Komisija sprendimus priima paprasta balsų dauguma. Komisijos posėdžiuose svarstomi istorinių ir naujų herbų, vėliavų, antspaudų, kitų heraldinių ženklų projektai, jų kūrimo idėja, teikiami pasiūlymai ir patarimai užsakovams, naudotojams ir kūrėjams. Svarstant istorinio herbo atkūrimą, Komisijos nariai iš pradžių supažindinami su išlikusia istorine ir ikonografine medžiaga. Po to Komisija patvirtina herbo atkūrimo koncepciją ir darbo grupę jam atkurti. Svarstant naujo herbo sukūrimą, herbo užsakovas arba istorikas supažindina Komisiją su vietos istorija, tradicijomis, siūlomais simboliais ir idėjomis. Komisija aprobuoja vieną arba kelias naujojo herbo idėjas, svarbesnius simbolius bei patvirtina darbo grupę jam sukurti. Kai istorinį arba naują herbą konkurso keliu kuria keli dailininkai, apsvarsčius jų pateiktus eskizus, slaptu balsavimu išrenkamas vienas projektas, kurį atlikusiam dailininkui pavedama padaryti herbo etaloną. Parengtą istorinio arba naujo herbo etaloną Komisija aprobuoja paprasta balsų dauguma ir kartu su istorine pažyma teikia tvirtinti Lietuvos Respublikos Prezidentui. Konsultacinė šeimos ir vaiko reikalų komisija prie Lietuvos Respublikos Prezidento. Pagrindinės Tarybos veiklos kryptys: 1) vertinti situaciją, inicijuoti ir teikti pasiūlymus Respublikos Prezidentui dėl valstybės politikos, strategijos ir taktikos šeimos ir vaiko teisių apsaugos srityje; prisidėti prie valstybės formuojamų koncepcijų programų; 2) inicijuoti aktyvų visuomenės dalyvavimą įgyvendinant šeimos ir vaiko teises. Vyriausybė yra vykdomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus. Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė, įgyvendinanti valstybinį valdymą, užima išskirtinę vietą. Vyriausybė – kolegiali bendros kompetencijos institucija, kuri solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Vyriausybę charakterizuojančius požymiais gali būtų nurodyti šiuos: 1) Vyriausybės formavimo tvarką ir įgaliojimus nustato Konstitucija ir specialus įstatymas; 2) Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią ir vadovauja šios valdžios rūšies institucijoms; 3) Vyriausybė yra bendros kompetencijos institucija; 4) Vyriausybė – kolegiali institucija; 5) Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybė – Respublikos Prezidento ir Seimo sudaroma aukščiausioji, kolegiali vykdomosios valdžios institucija, kuri organizuoja valstybės vadovo priimtų dekretų ir Seimo įstatymų įgyvendinimą bei valstybės valdžios institucijų sistemoje užimanti hierarchinį lygmenį po Respublikos Prezidento ir Seimo. Vyriausybė – Respublikos Prezidento ir Seimo sudaroma aukščiausioji, kolegiali vykdomosios valdžios institucija, kuri organizuoja valstybės vadovo priimtų dekretų bei Seimo įstatymų įgyvendinimą ir valstybės valdžios institucijų sistemoje užima hierarchinį lygmenį po Prezidento ir Seimo. Vyriausybės veikla nukreipta į jai priskirtų įgaliojimų įgyvendinimą: Konstitucijos, įstatymų, tarptautinių susitarimų ir Prezidento dekretų įgyvendinimo organizavimą bei jų vykdymo sistemingą kontrolę. Vyriausybė yra kolegiali, bendros kompetencijos vykdomosios valdžios institucija, ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Prezidentas. Sudarant Vyriausybę dalyvauti dvi LR aukščiausios valdžios institucijos: Seimas ir Prezidentas. Esminis vaidmuo tenka Seimui. Vyriausybės formavimo klausimas prasideda nuo ministro pirmininko kandidatūros parinkimo. Praktikoje yra nusistovėjusi taisyklė, kad Prezidentas teikia Seimui pretendento į ministrus pirmininkus kandidatūrą, atsižvelgdamas į politinių partijų ar partijų koalicijos, sudarančios Seime daugumą, siūlymus, nes kitaip nebus suformuota valstybės funkcionavimą užtikrinanti vykdomosios valdžios institucija. Apsvarstęs ir suderinęs siūlomo ministro pirmininko kandidatūrą, Prezidentas teikia ją Seimui. Kai kandidatūra pristatoma, jai Seime užduodami klausimai. Paskui ministro pirmininko kandidatūra svarstoma Seimo frakcijose. Jos irgi turi teisę užduoti pretendentui klausimus. Prezidentui yra suteikta teisės atšaukti pristatytą ministro pirmininko kandidatūrą bet kuriuo metu iki balsavimo dėl pritarimo jai pradžios. Ministro pirmininko kandidatūrai laikoma pritarta, jeigu už ją balsavo dauguma posėdyje dalyvavusių Seimo narių. Paskirtasis ministras pirmininkas privalo ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo privalo sudaryti Vyriausybę ir pateikia Seimui svarstyti Vyriausybės programą. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro pirmininko teikimu Prezidentas. Ministrai taip pat skiriami atsižvelgiant į seimo daugumos nuomonę. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių balsų dauguma pritaria jos programai. Taigi vyriausybė gali pradėti funkcionuoti ir vykdyti užsibrėžtą veiklos programą tik turėdama Seimo pritarimą. Konstitucija nėra nustačiusi Vyriausybės funkcionavimo laiko, tačiau įtvirtina dvi jos veiklos pabaigos formas: atsistatydinimą ir įgaliojimų grąžinimą. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą sukonkretina Vyriausybės įstatymas. Skirtumas tarp šių sąvokų tas, kad vyriausybės įgaliojimų grąžinimas dar nereiškia jos veiklos pabaigos, o vyriausybės atsistatydinimas reiškia jos pabaigą. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas siejamas su Prezidento arba Seimo įgaliojimų pasibaigimu. Vyriausybė taip pat privalo grąžinti įgaliojimus, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų. Ji įgaliojimus grąžina Prezidentui, o prezidentas paveda Vyriausybei eiti pareigos, kol ši iš naujo gaus Seimo įgaliojimus arba kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Vyriausybės atsistatydinimą priima Prezidentas. Apie tai jis informuojamas rašytiniu pranešimu, kuris prieš tai paskelbiamas Vyriausybės posėdyje. Vyriausybė laikoma atsistatydinusia nuo prezidento dekreto įsigaliojimo dienos. Prireikus prezidentas gali pavesti ministrui pirmininkui ir toliau eiti pareigas arba vienam iš ministrų gali pavesti eiti ministro pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Vyriausybė laikoma svarbiausia pagrindinių valstybės vidaus ir užsienio politikos krypčių įgyvendintoja. Būdama aukščiausia vykdomosios valdžios institucija, Vyriausybė disponuoja plačiais įgaliojimais visose viešojo valdymo (administravimo) srityse. Teisės aktais Vyriausybei suteiktus įgaliojimus galima skirstyti į dvi grupes: bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji įgaliojimai yra reglamentuoti Konstitucijoje bei Vyriausybės įstatyme ir juos vyriausybė įgyvendina viešojo valdymo (administravimo) srityse. Specialieji įgaliojimai susiję su atskiromis valdymo sritimis ir jie paprastai įtvirtinti atitinkamuose įstatymuose. Vienas iš pagrindinių bendrųjų Vyriausybės įgaliojimų – ministerijų ir kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos koordinavimas ir kontrolė. Minėtos institucijos pavaldžios Vyriausybei ir jai atskaitingos už joms pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą atitinkamoje valdymo srityje. Vyriausybė tvirtina ministerijų ir vyriausybės įstaigų nuostatus, nustato jų etatų skaičių ir asignavimų joms išlaikyti dydį valstybės biudžete, turi teisę panaikinti ministrų, vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų teisės aktus, jeigu jie prieštarauja konstitucijai, tarptautinėms sutartims, įstatymams ir kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams ir ministro pirmininko potvarkiams. Prie bendrų vyriausybės įgaliojimų dar galima priskirti šiuos: teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo, steigia, reorganizuoja ir likviduoja vyriausybės įstaigas bei įstaigas prie ministerijų; vykdo įstatymus ir seimo nutarimus dėl įstatymų bei ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, Prezidento dekretus, įgyvendina vyriausybės programą, rengia ir teikia seimui svarstyti įstatymų ir kt. teisės aktų projektus, vykdo kitas pareigas. Specialieji Vyriausybės įgaliojimai pasireiškia įvairiose viešojo valdymo (administravimo) srityse: ekonomikos, biudžeto, finansų, kredito ir pinigų politikos; socialinėje, mokslo, kultūros ir švietimo; aplinkos apsaugos; piliečių teisių ir laisvių, teisėtumo ir kovos su nusikalstamumu užtikrinimo, nacionalinio saugumo ir krašto apsaugos; užsienio politikos ir tarptautinių santykių. Vyriausybės įgaliojimai: 1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; 2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Vyriausybės programą, kuriai pritarė Seimas, tvirtina šios programos įgyvendinimo programas ir norminių teisės aktų koncepcijas; 3) koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą; svarsto ir aprobuoja ministerijų, Vyriausybės įstaigų strateginius veiklos planus, rengia Valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir teikia ją tvirtinti Seimui; 4) rengia ir teikia Seimui valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą; organizuoja valstybės biudžeto vykdymą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą; taip pat teikia Seimui Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymų projektus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo vykdymo ataskaitas; 5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką; 6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; 7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo; 8) steigia, reorganizuoja ir likviduoja Vyriausybės įstaigas bei steigia įstaigas prie ministerijų ir paveda ministerijoms vykdyti visas ar dalį įstaigų prie ministerijų steigėjo funkcijų. Vyriausybė gali pavesti atitinkamai ministerijai vykdyti dalį Vyriausybės įstaigos steigėjo funkcijų; 9) tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų nuostatus ir Vyriausybės atstovo tarnybos veiklos nuostatus. Tvirtinti įstaigų prie ministerijų nuostatus Vyriausybė gali pavesti atitinkamam ministrui; 10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo; 11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose; 12) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje; 13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 14) skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus, jų pavaduotojus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus, skiria jiems tarnybines nuobaudas; 15) sudaro komisijas bei komitetus; 16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai. Vyriausybės darbo reglamentas nustato Vyriausybės darbo tvarką. Vyriausybė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, Vyriausybės programa, kitais teisės aktais ir savo veiklą derina su Valstybės ilgalaikės raidos strategija. Rengiant, derinant, pristatant Lietuvos Respublikos poziciją Europos Sąjungos institucijose nagrinėjamais klausimais, perkeliant Europos Sąjungos teisę (acquis communautaire) į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę ir koordinuojant jos įgyvendinimą, vadovaujamasi Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21. Vyriausybė solidariai atsako Lietuvos Respublikos Seimui už bendrą savo veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Vyriausybės darbo organizavimas. Vyriausybės darbo reglamentas. Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas darbo reglamentas. Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti asmenys, kuriems tokią teisę numato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai. Į Vyriausybės posėdžius gali būti kviečiami ir kiti asmenys. Svarbiausi klausimai gali būti aptariami prieš Vyriausybės posėdžius Vyriausybės pasitarimuose, nuolatiniuose arba laikinuosiuose Vyriausybės komitetuose. Vyriausybės pasitarimuose taip pat gali būti svarstomos Vyriausybei pateiktos ataskaitos. Vyriausybei teikiamus įstatymų, nutarimų ir kitų teisės aktų projektus turi pasirašyti ministras. Vyriausybės įstaigų teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti Vyriausybės priskirto ministro, o apskričių viršininkų ir savivaldybių tarybų teikiami teisės aktų projektai turi būti vizuoti atitinkamos valdymo srities ministro. Vyriausybei teikiamas teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios) institucijos, bet ir su kitų institucijų valdymo sritimi ar kompetencija, turi būti suderintas Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Teisės aktų projektų, apimančių kelių ministrų valdymo sritis, derinimo metu iškilę nesutarimai paprastai svarstomi Vyriausybės komitete. Ministro Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai, sprendžia Vyriausybės veiklos organizavimo klausimus; kviečia Vyriausybės posėdžius ir jiems pirmininkauja, pasirašo posėdžio darbotvarkę; skiria ir atleidžia iš pareigų Vyriausybės kanclerį, jo pavaduotojus, kitus Ministro Pirmininko aparato darbuotojus; skiria ir atleidžia Vyriausybės sekretorių; sudaro Vyriausybę ir teikia jos sudėtį tvirtinti Respublikos Prezidentui; teikia siūlymus Respublikos Prezidentui dėl ministrų skyrimo ir atleidimo; skiria ir atleidžia iš pareigų Vyriausybės įstaigų vadovus bei skiria jiems ir kitiems pavaldiems valstybės tarnautojams tarnybines nuobaudas bei juos skatina; sudaro Vyriausybės delegacijas oficialiems vizitams į kitas šalis, taip pat dalyvauti tarptautiniuose kongresuose, konferencijose, sesijose; suteikia įgaliojimus derėtis ir pasirašyti LR tarptautines sutartis; suteikia įgaliojimus atstovauti Vyriausybei Konstituciniame Teisme ir kituose teismuose; vykdo kitas pareigas, kurias paveda Ministrui Pirmininkui Konstitucija ir kiti įstatymai. Nepaisant egzistuojančio Vyriausybės kolegialumo, Ministras Pirmininkas užima ypatingą padėtį tarp kitų Vyriausybės narių, kuri pasižymi tuo, kad jo atsistatydinimas kartu reiškia ir visos Vyriausybės veiklos pabaigą. Pagrindinė Vyriausybės veiklos organizacinė forma yra posėdžiai, kurie vyksta Vyriausybės rūmuose kartą per savaitę, paprastai trečiadieniais, Ministro Pirmininko paskirtu laiku. Posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė Vyriausybės narių. Juose Vyriausybė sprendžia svarbiausius valstybės valdymo klausimus, visų Vyriausybės balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės nariai, kurie negali dalyvauti posėdyje, privalo apie tai informuoti Ministrą Pirmininką ir gauti jo sutikimą. Jie gali raštu pateikti svarstomais klausimais savo nuomonę, kuri turi būti paskelbta posėdyje. Vyriausybės posėdžiuose be Vyriausybės narių dalyvauja Ministro Pirmininko aparato ir Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojai, taip pat Vyriausybės įstaigų ir kitų valstybės institucijų vadovai, apskričių viršininkai bei Vyriausybės atstovai. Be atskiro kvietimo Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti Seimo ir Respublikos Prezidento atstovai. Asociacijų, profesinių sąjungų, visuomeninių, politinių ar kitokių nevalstybinių organizacijų atstovų dalyvavimo Vyriausybės posėdžiuose klausimus sprendžia Ministras Pirmininkas. Atskirus klausimus Vyriausybė gali nagrinėti uždaruose posėdžiuose. Vyriausybės posėdžių organizavimo tvarką nustato Vyriausybės darbo reglamentas Darbo reglamente detaliai reglamentuota Vyriausybės posėdžio darbotvarkės sudarymo, teikiamų teisės aktų projektų bei priimamų sprendimų įvertinimo tvarkos ir kiti klausimai. Vyriausybės spaudos tarnyba po kiekvieno Vyriausybės posėdžio turi parengti ir paskelbti oficialų pranešimą visuomenės informavimo priemonėms apie posėdyje priimtus sprendimus ir jų esmę. Be to, Vyriausybei teikiamų svarbesnių ir kitų aktualiausių teisės aktų projektai skelbiami “Interneto" tinkle. Čia taip pat skelbiami priimti Vyriausybės nutarimai, Ministro Pirmininko potvarkiai, ministrų, Vyriausybės įstaigų vadovų įsakymai ir kiti įsakymais patvirtinti norminio pobūdžio teisės aktai. Nuo 2000 m. spalio mėn. ne tik Vyriausybės, bet ir kitų vykdomosios valdžios institucijų sistemos veikla organizuojama remiantis ilgalaikiais strateginiais veiklos planais. Strateginis planavimas vykdomas Vyriausybės ir institucijų lygiuose. Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginiai veiklos planai rengiami vieneriems, trejiems, penkeriems ir dešimčiai metų. Ministerijų strateginiai veiklos planai kartu nustato ir jų reguliavimo sričiai priskirtų įstaigų prie ministerijų veiklos organizavimo pagrindines kryptis. Strateginio planavimo nuostata šiandien dar nėra visiškai realizuota, kadangi strateginis planavimas iš dalies vykdomas tik ministerijose ir Vyriausybės įstaigose. Pastarosios institucijos įgyvendina tik trumpalaikį planavimą, nes savo veiklą pagrinde planuoja tik vieneriems metams. Komitetams pirmininkauja Ministro Pirmininko paskirti Vyriausybės nariai. Komitetų posėdžiuose dalyvauja Vyriausybės posėdyje svarstomų norminių teisės aktų projektais suinteresuotų ministerijų atstovai – ministrai ar jų įgalioti viceministrai, prireikus – kiti asmenys. Vyriausybės posėdyje svarstant teisės akto projektą, prieš tai aptartą komitete, šio komiteto posėdžio pirmininkas informuoja apie ministrų (jų įgaliotų atstovų) susitarimus ar diskusijų išvadas. Vyriausybės posėdžių darbotvarkės sudarymo ir klausimų svarstymo tvarka. Įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų, Vyriausybės programos įgyvendinimo programų ir norminių teisės aktų koncepcijų projektai rengiami, svarstomi ir priimami arba įstatymų ar Seimo nutarimų projektams pritariama Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Vyriausybės kancleris teikia Ministrui Pirmininkui siūlymus dėl Vyriausybės posėdžio darbotvarkės sudarymo. Ministras Pirmininkas turi teisę Vyriausybės posėdžio metu pasiūlyti į tvirtinamą darbotvarkę įtraukti ir naujų klausimų. Pasiūlyti Ministrui Pirmininkui įtraukti klausimą į darbotvarkę turi teisę ir ministras Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Balsuojama, ar klausimą įtraukti į darbotvarkę. Jei šiuo klausimu teigiamas sprendimas nepriimamas, klausimas turi būti teikiamas svarstyti Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Vyriausybės posėdyje išklausomas pranešimas ir Vyriausybės narių nuomonė. Jeigu posėdžio pirmininkas leidžia, savo nuomonę gali pareikšti ir kiti posėdyje dalyvaujantys asmenys. Vyriausybės nutarimai. Vyriausybės nutarimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir atitinkamos valdymo srities ministras, nepaisant to, kaip jis balsavo posėdžio metu. Tais atvejais, kai nutarimas apima kelias valdymo sritis, nutarimą pasirašo Ministras Pirmininkas ir ministras, vadovaujantis nutarimo projektą pateikusiai ministerijai ar vizavęs nutarimo projektą. Vyriausybės nutarimus, kuriais keičiami ar pildomi anksčiau priimti nutarimai, pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos valdymo srities ministras, kuris buvo pasirašęs ankstesnįjį nutarimą, nepaisant to, kas pateikė Vyriausybei svarstyti naująjį nutarimo projektą. Vyriausybės nutarimai pasirašomi Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, jeigu Vyriausybė nenustato kitaip. Vyriausybės nutarimai įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka. Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos. Vyriausybės sprendimai ir Vyriausybės rezoliucijos priimami Vyriausybės pasitarime dalyvaujančių Vyriausybės narių balsų dauguma. Vyriausybės sprendimus ir Vyriausybės rezoliucijas pasirašo Ministras Pirmininkas Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka. Vyriausybė, svarstydama Lietuvos Respublikos pozicijas dėl pasiūlymų priimti Europos Sąjungos teisės aktus, gali priimti sprendimus, o dėl kitų Europos Sąjungos dokumentų – rezoliucijas. Vyriausybės posėdžių protokolai. Vyriausybės posėdžiai yra protokoluojami. Protokole nurodomas posėdžio eilės numeris, posėdyje dalyvaujantys asmenys, svarstomą klausimą pateikęs pranešėjas bei nuomonę šiuo klausimu pareiškę kalbėtojai ir pateikiamas priimtas sprendimas. Protokolą pasirašo Ministras Pirmininkas. Ministro Pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos. Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus - pavedimus, įforminamus rezoliucijomis. Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Ministras Pirmininkas gali sudaryti darbo grupes ir skirti jų vadovus. Darbo grupės sudarymas įforminamas Ministro Pirmininko potvarkiu, kuriame nustatomos konkrečios užduotys. Prireikus Vyriausybė sprendžia lėšų darbo grupės veiklai skyrimo klausimą. Ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkai, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos privalo teikti Vyriausybės sudarytoms komisijoms (Ministro Pirmininko sudarytoms darbo grupėms) jų prašymu reikiamą informaciją ir kitą medžiagą komisijų (darbo grupių) nagrinėjamais (rengiamais) klausimais. Ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų atstovai Vyriausybės sudarytose komisijose (Ministro Pirmininko sudarytose darbo grupėse) teisės aktų projektams rengti suderina ministerijos, Vyriausybės įstaigos ar apskrities viršininko vardu teikiamus pasiūlymus, taip pat parengtą teisės akto projektą su atitinkamu ministru, Vyriausybės įstaigos vadovu ar apskrities viršininku. Komisijas (darbo grupes) ūkiškai ir techniškai aptarnauja Vyriausybės kanceliarija arba ministerijos ir Vyriausybės įstaigos, kurių vadovai ar kiti valstybės tarnautojai paskirti komisijų pirmininkais (darbo grupių vadovais). Vyriausybės sudarytų nuolatinių ir laikinųjų komisijų, kurių pirmininkais paskirti ministrai, Vyriausybės įstaigų vadovai ar ministerijų ir Vyriausybės įstaigų valstybės tarnautojai, veiklos dokumentai (posėdžių protokolai, susirašinėjimo medžiaga, įvairūs projektai, pažymos ir kita) saugomi atitinkamose ministerijose ar Vyriausybės įstaigose. Vyriausybės kanceliarijoje paprastai saugomi veiklos dokumentai tų nuolatinių ir laikinųjų komisijų, kurių pirmininkai yra Ministras Pirmininkas, Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai ir Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojai arba kurias ūkiškai ir techniškai aptarnauti pavesta Vyriausybės kanceliarijai. Svarstymo Vyriausybės posėdyje dalyviai. Vyriausybės posėdžiuose, be Vyriausybės narių, dalyvauja Ministro Pirmininko vyriausiasis patarėjas, Ministro Pirmininko patarėjai, Ministro Pirmininko atstovas spaudai, Vyriausybės kancleris, Vyriausybės kanclerio pavaduotojai, Teisės ir teisėtvarkos departamento direktorius, Bendrųjų reikalų departamento Vyriausybės dokumentų redakcijos vedėjas, Vyriausybės kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento (toliau vadinama – Informacijos ir komunikacijos departamentas) Vyriausybės spaudos tarnybos vadovas, asmenys, kuriems teisę dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose suteikia LR Konstitucija ir kiti įstatymai. Vyriausybės posėdyje taip pat dalyvauja kiti asmenys, įrašyti į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę. Vyriausybės posėdžiuose taip pat gali dalyvauti viceministras ar ministerijos valstybės sekretorius, kai ministrą pavaduoja kitas Vyriausybės narys, Vyriausybės įstaigų ir kitų valstybės institucijų vadovai (atsižvelgiant į Ministro Pirmininko nurodymus), apskričių viršininkai ir Vyriausybės atstovai. Jeigu ministrai pageidauja, Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti ministerijų sekretoriai. Atitinkamų Vyriausybės įstaigų vadovai, apskričių viršininkai, kiti asmenys turi dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose, kai svarstomi klausimai, prie kurių rengimo jie prisidėjo, arba kiti su jais tiesiogiai susiję klausimai (jų dalyvavimas Vyriausybės posėdžiuose turi būti numatytas posėdžio darbotvarkėje). Jeigu pakviesti į Vyriausybės posėdį svarstyti tam tikrų klausimų Vyriausybės įstaigų vadovai ar apskričių viršininkai negali dalyvauti posėdyje, jų pavedimu gali dalyvauti jų pavaduotojai. Svarstant klausimą dėl apskričių viršininkų, jų pavaduotojų, Vyriausybės atstovų ar kitų valstybės tarnautojų skyrimo (atleidimo), Vyriausybės posėdyje privalo dalyvauti kandidatas į apskrities viršininko, jo pavaduotojo, Vyriausybės atstovo, kitas teisės aktų nustatytas valstybės tarnautojų pareigas (atleidžiamas iš pareigų atitinkamas valstybės tarnautojas). Posėdžiuose, kuriuose svarstomi su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija susiję projektai, dalyvauja Vyriausybės nariai, viceministras ar ministerijos valstybės sekretorius (kai ministrą pavaduoja kitas Vyriausybės narys), Vyriausybės kancleris arba jo pavaduotojai, atitinkami Ministro Pirmininko patarėjai ir Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojai, Bendrųjų reikalų departamento Vyriausybės dokumentų redakcijos vedėjas ir kiti pakviesti svarstyti atitinkamo klausimo asmenys, įrašyti į posėdžio darbotvarkę. Šiuose posėdžiuose dalyvaujantys asmenys privalo turėti LR valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Asociacijų, profesinių sąjungų, visuomeninių, politinių ar kitokių nevyriausybinių organizacijų atstovų dalyvavimo Vyriausybės posėdžiuose klausimus sprendžia Ministras Pirmininkas. Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti Seimo ir Respublikos Prezidento atstovai. Nustatant Vyriausybės veiklos kryptis reikšmingas vaidmuo tenka Vyriausybės programai. Tai vyriausybės visą jos įgaliojimų laiką privalomas veiklos planas, kuriame išdėstytos jos veiklos gairės. Kitaip tariant, tai pagrindinės Vyriausybės veiklos kryptys ir tikslai. Vyriausybės programos rengimui vadovauja ministras pirmininkas. Kitos vykdomosios valdžios institucijos (ministerijos, vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkai, vyriausybės kanceliarija) paskirtiems ministrams, jų prašymu, teikia medžiagą, kurios reikia Vyriausybės programai parengti ir atitinkamai prisideda prie jos rengimo. Tačiau iš tikrųjų Vyriausybės programa yra – atskiros politinės partijos arba politinių partijų koalicijos, sudarančios vyriausybę, nuostatų rinkinys. Seimui pritarus Vyriausybės programai per 3 mėnesius Vyriausybė parengia ir patvirtina konkrečias priemones šiai programai vykdyti. Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių rengimui vadovauja ministras pirmininkas arba vyriausybės kancleris ministro pirmininko pavedimu. Vyriausybės programa – dokumentas, atitinkamai Vyriausybei visą jos įgaliojimų laiką privalomas veiklos planas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio Vyriausybės veiklos kryptys ir kuriam yra pritaręs Seimas. Vyriausybės programos rengimui vadovauja Ministras Pirmininkas. Vyriausybės kanceliarija, ministerijos, Vyriausybės įstaigos, apskričių viršininkai teikia Ministrui Pirmininkui ir paskirtiems ministrams jų prašymu medžiagą, kurios reikia Vyriausybės programai parengti, ir atitinkamai prisideda prie jos rengimo. Kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė per 3 mėnesius parengia ir patvirtina konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti, numatydama priemonių įvykdymo terminus ir už įvykdymą atsakingas ministerijas, Vyriausybės įstaigas, kitas valstybės valdymo institucijas. Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių rengimui vadovauja Ministras Pirmininkas arba Vyriausybės kancleris Ministro Pirmininko pavedimu. Vyriausybė kasmet iki kovo 31 d. pateikia Seimui savo metinę veiklos ataskaitą. Vyriausybės metinę veiklos ataskaitą parengia Vyriausybės kanceliarija, remdamasi ministerijų, Vyriausybės įstaigų, įstaigų prie ministerijų ir apskričių viršininkų metinėmis veiklos ataskaitomis ir kita reikiama informacija. Vyriausybės metinės veiklos ataskaitos projektas svarstomas ir aprobuojamas Vyriausybės posėdyje. Bendrieji Vyriausybės organizacinės struktūros klausimai. Svarbus vaidmuo užtikrinant Vyriausybės veiklą ir jos priimtų sprendimų įgyvendinimą bei kontrolę tenka Ministro Pirmininko politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojams ir vyriausybės kanceliarijai. Ministro Pirmininko aparate dirba politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai: vyriausybės kancleris ir du jo pavaduotojai, valstybės konsultantai atskirais klausimais, ministro pirmininko atstovas spaudai, ministro pirmininko sekretoriato vadovas, kiti politinio pasitikėjimo tarnautojai. Ministro pirmininko politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojų paskirtis – padėti ministrui pirmininkui, kaip vyriausybės vadovui, suformuoti politines nuostatas ir prioritetus, priimti ir įgyvendinti sprendimus. Ministro pirmininko politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojus sudaro ministro pirmininko patarėjai atskirais klausimais ir atstovas spaudai, kurių skaičius po kiekvieno vyriausybės pasikeitimo ministro pirmininko potvarkiu nustatomas iš naujo. Ministro pirmininko aparato politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai yra atsakingi ministrui pirmininkui ir tiesiogiai pavaldūs vyriausybės kancleriui. Ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – viceministras, ministro patarėjas (patarėjai), ministro atstovas spaudai ir kiti ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – padeda ministrui suformuoti politines nuostatas ir prioritetus, priimti sprendimus ir juos įgyvendinti. Viceministras: 1) kontroliuoja, ar ministerijos rengiami teisės aktai ir programų projektai atitinka ministro politines nuostatas jam pavestoje valdymo srityje; 2) koordinuoja ministro politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų veiklą; 3) ministro pavedimu atstovauja ministrui pristatydamas bei aptardamas ministro politines nuostatas ir sprendimus visuomenei, Seimo komitetuose, Vyriausybės posėdžiuose; 4) dalyvauja derinant ministerijos rengiamų teisės aktų ir programų projektus su suinteresuotomis institucijomis; 5) atlieka kitas ministro jam pavestas funkcijas. Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – Ministro Pirmininko vyriausiasis patarėjas, Ministro Pirmininko patarėjai, Ministro Pirmininko atstovas spaudai ir kiti Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai – padeda Ministrui Pirmininkui suformuoti politines nuostatas ir prioritetus, priimti bei įgyvendinti sprendimus. Ministro Pirmininko vyriausiasis patarėjas: 1) koordinuoja Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų veiklą; 2) Ministro Pirmininko pavedimu atstovauja Ministrui Pirmininkui pristatydamas Ministro Pirmininko sprendimus; 3) atlieka kitas Ministro Pirmininko jam pavestas funkcijas. Vyriausybės kanceliarija aptarnauja Vyriausybę, Ministrą Pirmininką ir Ministro Pirmininko aparatą. Ji sudaro sąlygas Vyriausybei, Ministrui Pirmininkui ir Ministro Pirmininko aparatui vykdyti savo funkcijas. Taigi, Vyriausybės kanceliarija aptarnauja platesnį subjektų ratą, nei Ministro Pirmininko aparatas. Todėl jame dirba daug didesnis valstybės tarnautojų skaičius bei sudėtingesnė jos organizacinė struktūra, kuri skirstoma į struktūrinius padalinius. Vyriausybės kanceliariją sudaro struktūriniai padaliniai – departamentai (pavyzdžiui, Teisės ir teisėtvarkos bei Bendrųjų reikalų departamentai), skyriai (pavyzdžiui, Strateginio planavimo, Biudžeto ir finansų, Aplinkos, Kaimo plėtros ir kiti skyriai), Vyriausybės spaudos tarnyba ir Vyriausybės priimamasis. Vyriausybės kanceliarijai vadovauja Vyriausybės sekretorius, kuri skiria pareigoms ir atleidžia iš jų Ministras Pirmininkas. Jis turi du pavaduotojus, kuriuos skiria ir atleidžia Vyriausybės sekretorius Ministro Pirmininko pritarimu. Vyriausybės sekretorius ir jo pavaduotojai, Vyriausybės kanceliarijos padalinių vadovai ir patarėjai atskirais klausimais yra atsakingi Ministrui Pirmininkui. Vyriausybės kanceliarijos karjeros valstybės tarnautojai yra tiesiogiai pavaldūs Vyriausybės sekretoriui. Vyriausybės kanceliarijos organizacinę sudėtį tvirtina Ministras Pirmininkas Vyriausybės sekretoriaus teikimu. Vyriausybės kanceliarija. Vyriausybę ir ministrą pirmininką aptarnauja Vyriausybės kanceliarija. Tai Vyriausybės biudžetinė įstaiga, kuri yra Vyriausybę, ministrą pirmininką ir ministro pirmininko aparatą aptarnaujanti institucija. Vyriausybės kanceliariją sudaro departamentai ir į juos įeinantys skyriai/tarnybos: a) (informacijos ir komunikacijos departamentas; vyriausybės spaudos tarnyba, visuomenės informavimo ir Es informacijos skyrius; Teisės ir teisėtvarkos departamentas, kontrolės ir korespondencijos skyrius, Vertimų skyrius, Ūkio skyrius, ES dokumentų skirstymo skyrius ir kt.); b) į departamentų sudėtį neįeinantys skyriai: (Aplinkos, Biudžeto ir finansų, Darbo ir socialinių reikalų, Ekonomikos, Strateginio planavimo, Švietimo, mokslo ir kultūros, Nacionalinio saugumo, Užsienio politikos ir kt.); c) priimamasis. Tiek departamentus, tiek ir savarankiškus skyrius, be vadovų, sudaro patarėjai ir vyriausieji specialistai. Departamentams nepriklausančiuose skyriuose valstybės tarnautojų skaičius svyruoja nuo 2 iki 9. Vyriausybės kanceliarijai vadovauja Vyriausybės kancleris., kurį į pareigas skiria ir atleidžia Vyriausybės kancleris. Vyriausybės kancleris yra Vyriausybės kanceliarijos vadovas, pavaldus Ministrui Pirmininkui. Vyriausybės kancleris: 1) organizuoja valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių tarybų pateiktų Vyriausybei bei Ministrui Pirmininkui teisės aktų projektų bei programų analizę, prireikus Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka organizuoja Vyriausybei bei Ministrui Pirmininkui teikiamų teisės aktų projektų bei programų, kurių rengėjams nepavyko suderinti su suinteresuotomis institucijomis, derinimą; 2) dalyvauja koordinuojant Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių ir strateginių veiklos planų vykdymą; 3) organizuoja Vyriausybės posėdžių rengimą, dalyvauja juose ir užtikrina, kad būtų rašomi posėdžių protokolai, išleidžiami ir įstatymų nustatyta tvarka „Valstybės žiniose“ skelbiami Vyriausybės nutarimai ir Ministro Pirmininko potvarkiai; 4) skiria į pareigas ir atleidžia iš jų Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojus; 5) saugo Vyriausybės antspaudą ir atsako už antspaudo naudojimą; 6) Vyriausybės reglamento nustatyta tvarka gali organizuoti ministerijų valstybės sekretorių pasitarimus; 7) vykdo kitas Ministro Pirmininko jam pavestas funkcijas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos struktūra: 1. Aplinkos skyrius. 2. Biudžeto ir finansų skyrius. 3. Darbo ir socialinių reikalų skyrius. 4. Ekonomikos skyrius. 5. Informacinės visuomenės skyrius. 6. Kaimo plėtros skyrius. 7. Švietimo, mokslo ir kultūros skyrius. 8. Nacionalinio saugumo skyrius. 9. Priimamasis. 10. Strateginio planavimo skyrius. 11. Užsienio politikos skyrius. 12. Valstybės turto valdymo ir disponavimo juo skyrius. 13. Viešojo administravimo ir savivaldybių skyrius. 14. Informacijos ir komunikacijos departamentas: 14.1. Vyriausybės spaudos tarnyba; 14.2. Visuomenės informavimo ir Europos Sąjungos informacijos skyrius; 14.3. Komunikacijos koordinavimo skyrius. 15. Teisės departamentas. 16. Bendrųjų reikalų departamentas: 16.1. Vyriausybės dokumentų redakcija; 16.2. Kontrolės ir korespondencijos skyrius; 16.3. Vertimų skyrius; 16.4. Ūkio skyrius; 16.5. Europos Sąjungos dokumentų skirstymo skyrius. 17. Finansų skyrius. 18. Informacijos technologijų skyrius. 19. Personalo skyrius. 20. Ekonominės analizės departamentas. 21. Vidaus audito skyrius. 22. Europos Sąjungos politikos analizės ir pozicijų koordinavimo departamentas: 22.1. Europos Sąjungos politikos analizės skyrius; 22.2. Institucijų ryšių koordinavimo skyrius. 23. Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo koordinavimo ir priežiūros departamentas: 23.1. Europos Sąjungos teisės derinimo priežiūros ir notifikavimo skyrius; 23.2. Bendrijos teisyno įgyvendinimo koordinavimo skyrius. 24. Teisėtvarkos ir valdymo organizavimo skyrius. Vyriausybės komitetų organizavimas ir aptarnavimas. Vyriausybė nuolatinių ar laikinųjų komisijų darbo tvarka ir aptarnavimas. Šiai centrinei vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmens grandžiai priskiriami Vyriausybės nuolatiniai komitetai ir nuolatinės komisijos. Vyriausybė komitetus gali sudaryti iš ministrų. Tai kolegialios patariamosios institucijos, kurios svarsto aktualius, prioritetinius ar ginčytinus atitinkamos valdymo srities klausimus ir teikia išvadas bei pasiūlymus teisės aktų projektų rengėjams ir vyriausybei. Ministro pirmininko pavedimu Vyriausybės komitetuose svarstomi svarbiausi įstatymų ir norminių vyriausybės nutarimų projektai. Vyriausybės komitetų posėdžius šaukia, jų vietą ir laiką nustato bei jiems pirmininkauja jų pirmininkai. Posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė Vyriausybės komitetų narių. Juose be narių dalyvauja suinteresuotų ministerijų atstovai (ministrai ar jų įgalioti viceministrai ir kt. asmenys). Komiteto sprendimai priimami bendru posėdyje dalyvaujančių narių sutarimu, sprendimai įforminami protokolais ir pridedami prie vyriausybės posėdžiui teikiamo svarstyti klausimo. Vyriausybės komitetų priimti sprendimai Vyriausybei yra rekomenduojamojo pobūdžio. Neformaliai vyriausybės komitetų sistemą sudaro dvi jų grupės. Pirmajai grupei priskiriami 4 komitetai: strateginio planavimo; finansų ir ekonomikos; socialinių reikalų bei valdymo reformų. Kiekvienas ministras yra bent vieno komiteto narys, o kai kurie iš jų dviejų, trijų ar net keturių komitetų nariai. Daugiausiai narių turi strateginio planavimo komitetas, kuriam pirmininkauja ministras pirmininkas. Kitus komitetus sudaro 5 nariai. Šie komitetai nėra priskiriami vykdomosios valdžios institucijų grupei, nes jie vykdo patariamojo pobūdžio funkcijas. Antrai grupei priklauso Vyriausybės komitetai, kurie savo struktūra ir vykdomomis funkcijomis neatitinka Vyriausybės įstatymo. Prie tokių priskiriami: nacionalinės žemės ūkio ir kaimo plėtros programos priežiūros komitetas; transporto tranzito komitetas; pensijų sistemos reformos komitetas; krizių prevencijos komitetas ir kt. Jie vykdo koordinavimo, priežiūros ar prevencijos funkcijas, o jų nariai yra įvairių vykdomosios valdžios institucijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Vyriausybės komisija – tai kolegiali vykdomosios valdžios institucija, vykdanti tarpšakinio koordinavimo, kontrolės, priežiūros ir jurisdikcijos funkcijas. Vyriausybė komisijas gali sudaryti iš Vyriausybės narių, valstybės valdymo, savivaldybių tarnautojų, mokslininkų ir specialistų. Prireikus į komisijos posėdžius kviečiami suinteresuotų ministerijų, vyriausybės įstaigų ir organizacijų, taip pat politinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Komisijos darbui vadovauja Vyriausybės skiriamas ministras ar kitas asmuo. Vadinasi vyriausybės komisijas, kitaip nei Vyriausybės komitetus, gali sudaryti įvairių vykdomosios valdžios ir kitų institucijų bei organizacijų atstovai, jos steigiamos vyriausybės iniciatyva. Atskirai reikėtų paminėti ir tas komisijas, kurias Vyriausybė steigia remdamasi atitinkamais įstatymais, pvz. Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, mokestinių ginčų komisiją ir kt. Tokios komisijos paprastai vykdo kontrolės, priežiūros ar jurisdikcines funkcijas ir joms suteikta teisė priimti kitoms valstybės institucijoms privalomus sprendimus. Pagrindinė Vyriausybės komisijų veiklos forma yra posėdžiai. Jiems vadovauja komisijos pirmininkas. Komisijų sprendimai priimami kolegialiai, posėdžių dalyvaujančių narių balsų dauguma. Balsams pasiskirsčius po lygia lemia pirmininko balsas. Vyriausybės komisijos svarstomos klausimais priima nutarimus, kurie įforminami protokolais. Komisijos pirmininkas ir nariai nėra etatiniai darbuotojai ir jiems už darbą nemokama, tačiau yra kai kurių komisijų (valstybinė lošimų priežiūros komisija, mokestinių ginčų komisija, administracinių ginčų komisija), kurių funkcijoms atlikti priimami etatiniai darbuotojai. Jų struktūrą ir pareigybes tvirtina tų komisijų pirmininkai. Ministro Pirmininko sudaromos darbo grupės. Ministras Pirmininkas įvairiems klausimams nagrinėti ir pasiūlymams rengti gali sudaryti darbo grupes. Darbo grupei vadovauja Ministro Pirmininko paskirtas asmuo. Konkrečius darbo grupės tikslus ir uždavinius nustato Ministras Pirmininkas. Lėšų darbo grupės veiklai skyrimo klausimą prireikus sprendžia Vyriausybė. Nuolatinis Vyriausybės komitetas yra patariamasis organas, kuris svarsto aktualius, prioritetinius ar ginčytinus (nesuderintus) atitinkamos srities klausimus ir teikia išvadas bei pasiūlymus teisės aktų projektų rengėjams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Komitetas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtais teisės aktais. Komiteto priimti sprendimai Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra rekomenduojamieji. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdyje svarstant teisės akto projektą, aptartą komitete, šio komiteto pirmininkas trumpai informuoja apie svarstymo rezultatus. Komitetą aptarnauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Ministro Pirmininko pavedimu komitete svarstomi svarbiausi įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kuriais nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, projektai, įtraukti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, taip pat teisės aktų projektų, apimančių kelių ministrų valdymo sritis, derinimo metu iškilę nesutarimai. Ministrai gali siūlyti svarstyti komitete ir rengiamų naujų teisės aktų koncepcijas, kitus probleminius klausimus, pateikdami nustatytąja tvarka parengtą medžiagą Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai. Teikiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžiui sprendimų projektus, gali būti nurodoma, ar juos derėtų aptarti atitinkamame komitete. LR Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojai ir Ministro Pirmininko paskirti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka nagrinėjantys Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžiui teikiamus projektus, prireikus taip pat gali siūlyti Vyriausybės kancleriui aptarti atitinkamą klausimą komitete. Jeigu komiteto pirmininkas pritaria tam, kad klausimas būtų įtrauktas į komiteto posėdžio darbotvarkę, Vyriausybės kancleris teikia jam pasirašyti posėdžio darbotvarkės projektą, suderindamas į posėdį kviečiamų asmenų sąrašą. Komiteto pirmininkui pasirašius komiteto posėdžio darbotvarkę, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki komiteto posėdžio išsiunčia posėdžio medžiagą komiteto nariams ir kitiems į posėdį kviečiamiems asmenims. Komiteto posėdžius kviečia, jų vietą ir laiką nustato, jiems pirmininkauja komiteto pirmininkas. Komiteto posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė komiteto narių (įskaitant jo pirmininką). Komiteto posėdžiuose, be komiteto narių, dalyvauja suinteresuotų ministerijų atstovai – ministrai ar jų įgalioti viceministrai, prireikus – ir kiti asmenys. Komiteto sprendimai priimami bendru posėdyje dalyvavusių komiteto narių sutarimu. Komiteto sprendimai įforminami protokolais. Ministro Pirmininko atstovas spaudai. Vyriausybės spaudos tarnyba po kiekvieno Vyriausybės posėdžio turi parengti ir paskelbti oficialų pranešimą žiniasklaidos priemonėms apie posėdyje priimtus sprendimus ir jų esmę. Vyriausybės vykdomos politikos skelbimu žiniasklaidoje rūpinasi Ministro Pirmininko atstovas spaudai, Informacijos ir komunikacijos departamentas, ministrų atstovai spaudai ir Vyriausybės įstaigų spaudos (informacijos) padaliniai. Ministro Pirmininko atstovas spaudai duoda leidimą rengti radijo ir televizijos reportažus iš Vyriausybės posėdžio (suderinęs šį klausimą su posėdžio pirmininku), rengia Ministro Pirmininko spaudos konferencijas informuoja žiniasklaidą apie Ministro Pirmininko veiklą. Informacijos ir komunikacijos departamentas prireikus rengia ministrų, Vyriausybės įstaigų vadovų spaudos konferencijas. Visuomenės ir žiniasklaidos informavimą apie Vyriausybės veiklą koordinuoja Informacijos ir komunikacijos departamentas, kuris: informuoja Lietuvos Respublikos, užsienio žiniasklaidą ir visuomenę apie Vyriausybės veiklą; organizuoja ir vykdo informacinę veiklą Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje klausimais; akredituoja prie Vyriausybės žiniasklaidos atstovus, aprūpina juos informacija, kurios reikia darbui. Vyriausybės vykdomos politikos skelbimu žiniasklaidoje rūpinasi Ministro Pirmininko atstovas spaudai, Informacijos ir komunikacijos departamentas, ministrų atstovai spaudai ir Vyriausybės įstaigų spaudos (informacijos) padaliniai. Ministro Pirmininko atstovas spaudai duoda leidimą rengti radijo ir televizijos reportažus iš Vyriausybės posėdžio (suderinęs šį klausimą su posėdžio pirmininku), rengia Ministro Pirmininko spaudos konferencijas informuoja žiniasklaidą apie Ministro Pirmininko veiklą. Informacijos ir komunikacijos departamentas prireikus rengia ministrų, Vyriausybės įstaigų vadovų spaudos konferencijas. Visuomenės ir žiniasklaidos informavimą apie Vyriausybės veiklą koordinuoja Informacijos ir komunikacijos departamentas, kuris: 131.1. informuoja Lietuvos Respublikos, užsienio žiniasklaidą ir visuomenę apie Vyriausybės veiklą; 131.2. organizuoja ir vykdo informacinę veiklą Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje klausimais; 131.3. akredituoja prie Vyriausybės žiniasklaidos atstovus, aprūpina juos informacija, kurios reikia darbui. Vyriausybės įstaigų steigimo tvarka, jų teisinės padėties ypatumai. Ministerijų funkcijoms nepriskirtiems valstybės administravimo klausimams spręsti Vyriausybė gali steigti Vyriausybės įstaigas. Vyriausybės įstaigų uždaviniai, funkcijos ir teisės nustatomos jų nuostatuose. Vyriausybės įstaigos gali būti šių formų: departamentas, tarnyba; agentūra; inspekcija. Paprastai vyriausybės įstaigos vadovas yra pavaldus ministrui pirmininkui, tačiau vyriausybės įstaiga gali būti pavaldi ir ministrui. Vyriausybės įstaigos vadovas sprendžia įstaigos kompetencijai priskirtos klausimus, taip pat vykdo kt. įstatymų ir vyriausybės nutarimų nustatytas funkcijas. Vyriausybės įstaigos vadovas yra asmeniškai atsakingas, kad įstaiga spręstų jai pavestus uždavinius. Vyriausybės įstaigos vadovas leidžia įsakymus ir įsakymu patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina kaip jie vykdomi. Vyriausybės įstaigai vadovauja vadovas: departamentui – generalinis direktorius; tarnybai – direktorius; inspekcijai – viršininkas. Departamentų direktoriai priskirti prie politinių pareigūnų, todėl jų veiklą koordinuoja vyriausybės kancleris. Tarnybų ir inspekcijų vadovai priskiriami karjeros pareigūnams, todėl jų veiklą koordinuoja vyriausybės sekretorius. Tarnybos, agentūros ir inspekcijos paprastai vykdo specialias kontrolės, priežiūros, apskaitos, leidimų, valstybinio reguliavimo ir kt. funkcijas nustatytose srityse. Vyriausybės įstaigų vadovai yra tiesiogiai pavaldūs ministrui pirmininkui. Jie sprendžia įstaigos kompetencijai priskirtus klausimus, taip pat vykdo įstatymų ir vyriausybės nutarimų nustatytas funkcijas. Įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus Vyriausybės įstaigos vadovas leidžia įsakymus ir įsakymu patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi ir asmeniškai atsakingas už vyriausybės įstaigai pavestų uždavinių sprendimą. Vyriausybės įstaigos savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis, Prezidento dekretais, vyriausybės nutarimais, ministro pirmininko potvarkiais ir kt. teisės aktais. Vyriausybės įstaigų sistemą sudaro 12 vyriausybės įstaigų: Ginklų fondas, Informacinės visuomenės plėtros komitetas, kūno kultūros ir sporto departamentas; Statistikos departamentas; Lietuvos archyvų departamentas; Narkotikų kontrolės departamentas; Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas; Valstybinė atominė energetikos saugos inspekcija; Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija; valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba; valstybė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba; viešųjų pirkimų tarnyba. Vyriausybės įstaigų organizacinė struktūra susideda iš vadovybės ir administracijos. Vadovybę sudaro įstaigos vadovas ir pavaduotojas, o administraciją – departamentai, skyriai, sekretoriatai, biurai, tarnybos, grupės, valdybos ir poskyriai. Vyriausybės vykdoma ministerijų ir kitų jai pavaldžių institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą per ministrus. Vyriausybė turi teisę panaikinti ministrų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų teisės aktus, jeigu šie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, įstatymams ir kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Respublikos Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams ar Ministro Pirmininko potvarkiams. Apskričių valdymo organizavimas ir savivaldybių veiklos administracinė priežiūra. Vyriausybė valdymą apskrityje - Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesniajame administraciniame vienete - organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas. Vyriausybės teikimu Seimas nustato ir keičia apskrities ribas bei centrą, suteikia ir keičia apskrities pavadinimą. Ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Apskrities viršininko administracijos tipinę struktūrą ir jos tipinius nuostatus tvirtina Vyriausybė. Apskrities viršininko ir Vyriausybės atstovo įgaliojimus nustato įstatymai. Vyriausybės ir Seimo sąveika. Seimui teikiamų įstatymų ar Seimo nutarimų projektai. Pagal Konstituciją vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, todėl viena iš pagrindinių vyriausybės veiklos krypčių yra naujų įstatymų bei jau galiojančių įstatymų pakeitimų ir papildymų projektų rengimas ir teikimas svarstyti ir tvirtinti Seimui. Ši veiklos sritis labai reikšminga, nes būtent tik taip Vyriausybė gali įgyvendinti savo programą. Vykdydama šią veiklą Vyriausybę Seimui teisės aktų projektus. Projektus paprastai rengia ir teikia Vyriausybei ministerijos bei Vyriausybės įstaigos. Be įstatymų projektų, Vyriausybė teikia Seimui išvadas dėl Seime svarstomo įstatymo projekto. Ministras pirmininkas arba ministrai turi atsiskaityti Seime atitinkamai už vyriausybės arba savo veiklą, taip pat per Vyriausybės valandą atsakydami į Seimo narių klausimus. Rašytiniai klausimai ir paklausimai registruoja Vyriausybės kanceliarijoje ir perduodami atitinkamam vyriausybės nariui. Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų ar Seimo nutarimų projektų priima nutarimą. Svarstant šiuos projektus Seime, Vyriausybei atstovauja Ministras Pirmininkas, Vyriausybės įgaliotas ministras, o šiam negalint – Vyriausybės įgaliotas viceministras. Įgyvendindama įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime, Vyriausybė teikia Seimui įstatymų, prireikus – kitų Seimo teisės aktų projektus šio Reglamento 116–123 punktuose nustatyta tvarka. Vyriausybė taip pat teikia Seimui pasiūlymus dėl įstatymų leidimo ir Seimo sesijos darbų programos projektų. Vyriausybė prireikus gali teikti pasiūlymus dėl Seimo savaitės posėdžių darbotvarkės projektų rengimo, siūlyti papildomai įtraukti į Seimo savaitės posėdžių darbotvarkę Vyriausybės pranešimą svarbiu klausimu. Seimo komiteto, komisijos ar frakcijos kvietimu ministras ar ministro pavedimu – ministerijos valstybės tarnautojas (Vyriausybės įstaigos vadovas ar kitas valstybės tarnautojas) Seimo statuto nustatyta tvarka privalo dalyvauti komiteto, komisijos ar frakcijos posėdyje ir informuoti, kaip vykdomi įstatymai ir Seimo nutarimai, teikti paaiškinimus kitais svarstomais klausimais.. Ministras, Vyriausybės įstaigos vadovas ar apskrities viršininkas, gavęs jam adresuotą Seimo komiteto pirmininko pranešimą apie Seimo komiteto sprendimą išklausyti atitinkamą informaciją, ne vėliau kaip po 2 savaičių (jeigu Seimo komitetas nepageidauja kitaip) privalo dalyvauti Seimo komiteto posėdyje. Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui Vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą. 2. Seimo reikalavimu Seimo statuto nustatyta tvarka Vyriausybė arba atskiri ministrai atsiskaito Seime už savo veiklą. 3. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Vyriausybės atskaitomybė ir atsakomybė detaliau apžvelgiama aptariant Vyriausybės santykius su Seimu ir Respublikos Prezidentu. Vyriausybės ir Respublikos Prezidento santykiai. Vyriausybė turi teisę teikti siūlymą Respublikos Prezidentui paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnio pirmojoje dalyje numatytais atvejais Seimas negali per 10 dienų susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė, priimdama nutarimą. Šį Vyriausybės nutarimą pavedama vykdyti Vyriausiajai rinkimų komisijai. Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras Konstitucijos 85 straipsnyje nurodytais klausimais ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašo Respublikos Prezidento dekretus. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui. Vyriausybės ir vietos savivaldos institucijų santykiai. Ypatingi yra Vyriausybės ir savivaldybių santykiai. Kadangi savivaldybės nepavaldžios jokioms valstybės institucijoms, Vyriausybės skiriami atstovai prižiūri ar savivaldybės laikosi konstitucijos ir kitų įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus. Vyriausybė taip pat teikia savivaldybėms rekomendacijas socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros plėtojimo bei kitais klausimais. Vyriausybė: 1) kontroliuoja skiriamus Vyriausybės atstovus, kaip jie vykdo įstatymo nustatytus įgaliojimus prižiūrėdami, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus; 2) teikia rekomendacijas savivaldybėms socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros plėtojimo bei kitais klausimais. Apskričių valdymo organizavimas ir savivaldybių veiklos administracinė priežiūra. Vyriausybė valdymą apskrityje - Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesniajame administraciniame vienete - organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas. Vyriausybės teikimu Seimas nustato ir keičia apskrities ribas bei centrą, suteikia ir keičia apskrities pavadinimą. Ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Apskrities viršininko administracijos tipinę struktūrą ir jos tipinius nuostatus tvirtina Vyriausybė. Apskrities viršininko ir Vyriausybės atstovo įgaliojimus nustato įstatymai. Vyriausybė valdymą apskrityje - Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesniajame administraciniame vienete - organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas. Vyriausybės teikimu Seimas nustato ir keičia apskrities ribas bei centrą, suteikia ir keičia apskrities pavadinimą. Ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Apskrities viršininko administracijos tipinę struktūrą ir jos tipinius nuostatus tvirtina Vyriausybė. Apskrities viršininko ir Vyriausybės atstovo įgaliojimus nustato įstatymai. Vyriausybės ir visuomenės santykiai. Visuomenės informavimas. Prašymų ir peticijų priėmimas bei nagrinėjimas. Vyriausybei pateiktų svarbesnių ir kitų aktualiausių norminių teisės aktų projektai nustatytąja tvarka skelbiami interneto tinkle. Šiame tinkle nustatytąja tvarka taip pat skelbiami priimti Vyriausybės nutarimai, Ministro Pirmininko potvarkiai, ministrų, Vyriausybės įstaigų vadovų įsakymai. Vyriausybės vykdomos politikos skelbimu žiniasklaidoje rūpinasi Ministro Pirmininko atstovas spaudai, Informacijos ir komunikacijos departamentas, ministrų atstovai spaudai ir Vyriausybės įstaigų spaudos (informacijos) padaliniai. Ministro Pirmininko atstovas spaudai duoda leidimą rengti radijo ir televizijos reportažus iš Vyriausybės posėdžio (suderinęs šį klausimą su posėdžio pirmininku), rengia Ministro Pirmininko spaudos konferencijas informuoja žiniasklaidą apie Ministro Pirmininko veiklą. Informacijos ir komunikacijos departamentas prireikus rengia ministrų, Vyriausybės įstaigų vadovų spaudos konferencijas. Visuomenės ir žiniasklaidos informavimą apie Vyriausybės veiklą koordinuoja Informacijos ir komunikacijos departamentas, kuris: informuoja Lietuvos Respublikos, užsienio žiniasklaidą ir visuomenę apie Vyriausybės veiklą; organizuoja ir vykdo informacinę veiklą Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje klausimais; akredituoja prie Vyriausybės žiniasklaidos atstovus, aprūpina juos informacija, kurios reikia darbui. Lietuvos Respublikos piliečių, kitų asmenų (toliau vadinama – asmenys, pareiškėjai), prašymai ir skundai, adresuoti Vyriausybei (ar Ministrui Pirmininkui), nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (Žin., 1999, Nr. 60-1945), Lietuvos Respublikos peticijų įstatymu (Žin., 1999, Nr. 66-2128), Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymu (Žin., 2000, Nr. 10-236), Lietuvos Respublikos Vyriausybės Peticijų komisijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1098 (Žin., 1999, Nr. 84-2498), ir kitais teisės aktais. Asmenų prašymus ir skundus priima Vyriausybės kanceliarijos Priimamasis (toliau vadinama – Priimamasis). Pagal kiekvienų metų ketvirčių grafikus, kuriuos tvirtina Ministras Pirmininkas, asmenų prašymus ir skundus Vyriausybės rūmuose taip pat priima Ministras Pirmininkas, ministrai, atitinkami Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, ministerijų, Vyriausybės įstaigų, kitų viešojo administravimo institucijų valstybės tarnautojai, dalyvaujant Priimamojo valstybės tarnautojams. Priėmęs prašymą ar skundą, Priimamasis pareiškėjui įteikia prašymo ar skundo priėmimo faktą patvirtinantį dokumentą, kuriame nurodoma prašymo ar skundo priėmimo data, Priimamojo valstybės tarnautojo, nagrinėsiančio prašymą ar skundą, vardas ir pavardė, telefono numeris, prašymo ar skundo registracijos numeris. Vietoj priėmimo faktą patvirtinančio dokumento gali būti įteikiama spaudu pažymėta prašymo ar skundo kopija. Informacija apie Vyriausybės, ministerijų, Vyriausybės įstaigų, kitų viešojo administravimo institucijų veiklą teikiama žodžiu, jeigu prašymas ar skundas yra žodinis ir jeigu asmuo nereikalauja pateikti informacijos raštu. Jeigu Vyriausybė pagal savo kompetenciją negali priimti sprendimo asmens prašomu klausimu, Priimamasis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda prašymą ar skundą kompetentingai ministerijai, Vyriausybės įstaigai ar kitai viešojo administravimo institucijai, apie tai pranešdamas pareiškėjui. Jeigu prašymas ar skundas yra žodinis, pareiškėjui apie kompetentingą viešojo administravimo instituciją pranešama iš karto. Jeigu žinoma, kad prašymą nagrinėja teismas, prašymas grąžinamas pareiškėjui, pateikiama ir reikiama informacija. Žodiniai prašymai ar skundai, taip pat raštu pateikti anoniminiai prašymai ar skundai (ar anoniminė korespondencija) paprastai nenagrinėjami, išskyrus ypatingus atvejus, kai rūpindamasis, kad nenukentėtų pareiškėjų ar valstybės interesai, atitinkamą pavedimą duoda Ministras Pirmininkas ar Ministro Pirmininko pavedimu – Vyriausybės kancleris. Išsamią prašymų ar skundų priėmimo ir nagrinėjimo Vyriausybės kanceliarijoje tvarką nustato Vyriausybės kancleris. Kreipimaisi, kurie įstatymo nustatyta tvarka gali būti pripažinti peticijomis (toliau vadinama – kreipimaisi), teikiami tiesiogiai ar siunčiami paštu Vyriausybei pagal jos kompetenciją, priimami Priimamajame ir įregistruojami atitinkamame žurnale. Priimamasis ne vėliau kaip per 3 darbo dienas praneša pareiškėjui (ar jo atstovui) apie kreipimosi įregistravimą, nurodydamas įregistravimo numerį ir datą. Įregistruotą kreipimąsi Priimamasis nedelsdamas perduoda Lietuvos Respublikos Vyriausybės Peticijų komisijos (toliau vadinama – Vyriausybės Peticijų komisija), kurios sudėtį ir nuostatus tvirtina Vyriausybė, pirmininkui (jo nesant – pirmininko pavaduotojui). Anoniminiai kreipimaisi atmetami. Vyriausybės Peticijų komisija, pripažinusi kreipimąsi peticija ir išnagrinėjusi įstatymo nustatyta tvarka, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų pateikia Vyriausybei išvadas (prireikus – projektus galimų sprendimų dėl komisijos ar darbo grupės teisės aktui parengti sudarymo arba pavedimo atitinkamai ministerijai parengti teisės akto projektą) dėl peticijoje išdėstytų reikalavimų ir pasiūlymų tenkinimo. pasireiškia dviem kryptimis: visuomenės informavimu bei prašymų ir peticijų priėmimu bei nagrinėjimu. Visuomenės informavimas. Vyriausybei teikiamų svarbesnių ir kitų aktualiausių teisės aktų projektai nustatytąja tvarka skelbiami “Interneto” tinkle. Šiame tinkle nustatytąja tvarka taip pat skelbiami priimti Vyriausybės nutarimai, Ministro Pirmininko potvarkiai, ministrų, Vyriausybės įstaigų vadovų įsakymai ir įsakymais patvirtinti kiti teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos. Vyriausybės vykdomos politikos nušvietimu visuomenės informavimo priemonėse rūpinasi Ministro Pirmininko atstovas spaudai, Vyriausybės spaudos tarnyba, ministerijų, Vyriausybės įstaigų atstovai spaudai ir spaudos (informacijos) tarnybos. Atstovų spaudai darbo tvarką nustato atitinkamai Ministras Pirmininkas, ministrai, Vyriausybės įstaigų vadovai. Ministro Pirmininko atstovas spaudai duoda leidimą rengti radijo ir televizijos reportažus iš Vyriausybės posėdžio (suderinęs šį klausimą su posėdžio pirmininku), rengia Ministro Pirmininko spaudos konferencijas. Prireikus Vyriausybės spaudos tarnyba rengia ministrų, Vyriausybės įstaigų vadovų spaudos konferencijas. Vyriausybės spaudos tarnyba:1) po kiekvieno Vyriausybės posėdžio turi parengti ir paskelbti oficialų pranešimą visuomenės informavimo priemonėms apie posėdyje priimtus sprendimus ir jų esmę (šiuos pranešimus pasirašo Vyriausybės spaudos tarnybos vadovas);2) akredituoja prie Vyriausybės visuomenės informavimo priemonių atstovus ir aprūpina juos darbui reikalinga informacija bei dokumentais, „Internete“ informuoja apie rengiamus priimti svarbiausius Vyriausybės nutarimus ir sprendimus, Vyriausybės sudėties pokyčius;3) koordinuoja (kartu su atitinkamu valstybės konsultantu) užsienio valstybių žurnalistų vizitus į Lietuvą, aprūpina juos reikiama informacija, siūlo galimų pranešimų apie Lietuvą tematiką ir teikia paramą juos rengiant, sudaro viešnagės Lietuvoje programą;4) sudaro galimybes pristatyti visuomenei aktualių Vyriausybės nutarimų projektus per radiją ar televiziją (pranešimus apie tokių nutarimų projektus parengia Vyriausybės kanceliarijos struktūrinių padalinių vadovai ar patarėjai atskirais klausimais);5) koordinuoja (kartu su Ministro Pirmininko atstovu spaudai) ministerijų ir Vyriausybės įstaigų atstovų spaudai ir spaudos (informacijos) tarnybų darbą. Ministro Pirmininko atstovo spaudai ir Vyriausybės spaudos tarnybos pranešimų visuomenės informavimo priemonėms kopijos pateikiamos Vyriausybės kancleriui ir Vyriausybės sekretoriui. Ministro Pirmininko atstovas spaudai ir Vyriausybės spaudos tarnyba fiksuoja spaudoje, per radiją ar televiziją skelbiamą klaidingą informaciją bei kritinę medžiagą, susijusią su Vyriausybės veikla, jos priimtais sprendimais, ir apie tai nedelsdami praneša Ministrui Pirmininkui, Vyriausybės kancleriui ir Vyriausybės sekretoriui. Remdamiesi Ministro Pirmininko, Vyriausybės kanclerio ir Vyriausybės sekretoriaus nurodymais, Ministro Pirmininko atstovas spaudai arba Vyriausybės spaudos tarnyba rengia ir teikia visuomenės informavimo priemonėms pareiškimus, aiškinimus, klaidingos informacijos paneigimą. Ministerijų bei Vyriausybės įstaigų atstovai spaudai ir spaudos (informacijos) tarnybos kiekvienos darbo dienos pradžioje privalo pranešti visuomenės informavimo priemonėms apie rengiamus svarbesnius ministerijų ar Vyriausybės įstaigų sprendimus, renginius, ministerijų ar Vyriausybės įstaigų vadovus supažindinti su visa viešai paskelbta (įskaitant poilsio bei švenčių dienas) informacija apie ministerijų ar Vyriausybės įstaigų veiklos sritį; kai būtina patikslinti paskelbtus faktus arba pateikti papildomą informaciją, vadovams pateikia konkrečius reagavimo siūlymus, o apie institucijų priimtus sprendimus dėl faktų tyrimo ar pavedimus tą padaryti skelbia pranešimus visuomenės informavimo priemonėms, kopijos nedelsiant perduodamos ir Vyriausybės spaudos tarnybai. Vyriausybės, Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisės įgyvendinimas. Vyriausybė, Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras turi LR tarptautinių sutarčių sudarymo iniciatyvos teisę. Vyriausybė sprendimus dėl LR tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo priima pagal LR Konstitucijos, LR tarptautinių sutarčių įstatymo, kitų įstatymų ir tarptautinės teisės reikalavimus. Ministerijos ir Vyriausybės įstaigos taip pat gali inicijuoti LR tarptautinių sutarčių sudarymą. LR tarptautinės sutartys rengiamos ir sudaromos vadovaujantis LR tarptautinių sutarčių įstatymu ir LR tarptautinių sutarčių rengimo ir sudarymo tvarka. Įgaliojamuosius raštus išduoda Užsienio reikalų ministerija. Dokumentus, kurių reikia įgaliojimams gauti, rengia atitinkamos ministerijos ar Vyriausybės įstaigos, neatsižvelgdamos į tai, kokiam asmeniui įgaliojimai suteikiami. Suinteresuota ministerija ar Vyriausybės įstaiga raštu kreipiasi į Užsienio reikalų ministeriją dėl įgaliojamųjų raštų išdavimo, kartu pateikdama Užsienio reikalų ministerijai įsigaliojusį teisės aktą dėl įgaliojimų suteikimo. Užsienio reikalų ministerija įgaliojamuosius raštus išduoda ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo suinteresuotos ministerijos ar Vyriausybės įstaigos rašto dėl įgaliojamųjų raštų išdavimo gavimo Užsienio reikalų ministerijoje dienos. Įgaliojamuosius raštus registruoja Užsienio reikalų ministerija Lietuvos Respublikos įgaliojamųjų raštų registre. Vyriausybės sprendimas dėl kreipimosi į Respublikos Prezidentą su prašymu pateikti Seimui ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis įforminamas Vyriausybės nutarimu. Vyriausybės nutarimu taip pat įforminamas Vyriausybės sprendimas tvirtinti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, nurodytas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatyme. Tarptautines sutartis Vyriausybei tvirtinti teikia ministerija, kurios kompetencijai priklauso sutartį vykdyti, suderinusi tai su Užsienio reikalų ministerija, Teisingumo ministerija ir Europos teisės departamentu. Užsienio reikalų ministerija registruoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre ir teikia skelbti „Valstybės žiniose“. Vyriausybė užtikrina, kad LR tarptautinės sutartys būtų vykdomos. Vykdymo kontrolę organizuoja Užsienio reikalų ministerija. Užsienio valstybių institucijoms (tarnautojams) ir tarptautinėms organizacijoms Vyriausybės vardu siunčiamų laiškų, telegramų, kitų panašių dokumentų projektus rengia ministerijos, Vyriausybės įstaigos, Ministro Pirmininko patarėjai ar Vyriausybės kanceliarija ir derina su Užsienio reikalų ministerija (prireikus – su kitomis suinteresuotomis ministerijomis ar Vyriausybės įstaigomis). Europos Sąjungos institucijoms Vyriausybės vardu siunčiamų laiškų, telegramų, kitų panašių dokumentų projektus rengėjai derina su Vyriausybės kanceliarija (prireikus – su kitomis suinteresuotomis ministerijomis ar Vyriausybės įstaigomis) ir informuoja apie juos Užsienio reikalų ministeriją. Vyriausybės vardu siunčiamus laiškus, telegramas ir kitus panašius dokumentus pasirašo Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas ministras. Kartu su dokumento projektu Ministrui Pirmininkui ar jo įgaliotam ministrui pateikiama projektą pagrindžianti medžiaga, atitinkami paaiškinimai. Jeigu dokumentas siunčiamas užsienio kalba, pateikiamas vertimas į lietuvių kalbą. Užsienio valstybių delegacijų, oficialių asmenų ir tarptautinių organizacijų atstovų priėmimą Vyriausybės rūmuose rengia Užsienio reikalų ministerija, atitinkami Ministro Pirmininko patarėjai ir Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojai. Užsienio reikalų ministerija, atitinkami Ministro Pirmininko patarėjai ir Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojai: sudaro numatomų priėmimų Vyriausybės rūmuose planą (programą); rengia priėmimui Vyriausybės rūmuose reikiamą medžiagą; rengia priėmimo Vyriausybės rūmuose darbotvarkę; analizuoja priėmimų Vyriausybės rūmuose (vizitų į Lietuvos Respubliką) rezultatus, teikia Vyriausybei ar Ministrui Pirmininkui atitinkamus pasiūlymus. Užsienio reikalų ministerija, atitinkami Ministro Pirmininko patarėjai ir Vyriausybės kanceliarijos valstybės tarnautojai: nagrinėja užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų kvietimus, teikia pasiūlymus dėl vyriausybinės delegacijos vykimo į užsienio valstybę ar dalyvavimo tarptautiniame renginyje tikslingumo; atsižvelgdami į kvietimus, teikia pasiūlymus dėl vyriausybinės delegacijos sudėties ir vadovo; sudaro vyriausybinės delegacijos vizito planą; atsižvelgdami į vyriausybinės delegacijos vizito užsienio valstybėje tikslus ir uždavinius, parengia medžiagą, susijusią su būsimuoju vizitu; jeigu vizito metu numatoma derėtis ir sudaryti tarptautinę sutartį, parengia Lietuvos Respublikos siūlomą sutarties projektą (arba suderina ir pritaria ministerijos ar Vyriausybės įstaigos siūlomam sutarties projektui). Vyriausybės kontrolės funkcijos. Įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo kontrolė. Pavedimų vykdymo kontrolė. Ministrai, Vyriausybės įstaigų vadovai ir apskričių viršininkai privalo užtikrinti, kad deramai ir laiku būtų įvykdomi Vyriausybės ir Ministro Pirmininko pavedimai. Neatsižvelgiant į tai, kokiame dokumente (Vyriausybės nutarime, Ministro Pirmininko potvarkyje, Ministro Pirmininko pavedime, įformintame rezoliucija, ar Ministro Pirmininko pavedimu – Vyriausybės kanclerio pavedime, įformintame rezoliucija) išdėstomi šie pavedimai, jie (išskyrus pavedimus parengti atitinkamo teisės akto projektą) turi būti įvykdyti per 10 darbo dienų nuo jų gavimo, jeigu nenurodytas konkretus įvykdymo laikas. Pavedimai parengti atitinkamo teisės akto projektą turi būti įvykdyti per 3 mėnesius nuo jų gavimo, jeigu pavedime, įstatyme ar kitame teisės akte, kurio pagrindu duodamas pavedimas, nenurodytas konkretus įvykdymo laikas. Jeigu pavedimas duodamas keletui institucijų (valstybės tarnautojų), pagrindine pavedimo vykdymo organizatore laikoma ta institucija (valstybės tarnautojas), kuri pavedime nurodyta pirmoji. Kitos pavedimą vykdančios institucijos (valstybės tarnautojai) yra vienodai atsakingos už pavedimo įvykdymą nustatytu laiku ir pagrindinės pavedimą vykdančios institucijos (valstybės tarnautojo) reikalavimu turi pateikti visą reikiamą medžiagą ir atitinkamus pasiūlymus ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pavedimo gavimo institucijoje dienos. Laikoma, kad pavedimas įvykdytas, jeigu išspręsti visi jame pateikti klausimai arba į juos atsakyta iš esmės. Jeigu pavedimas įvykdomas netinkamai, visa medžiaga grąžinama rengėjams tobulinti ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo gavimo Vyriausybės kanceliarijoje dienos, tačiau pavedimo įvykdymo terminas paprastai nepratęsiamas. Vyriausybės pavedimų įvykdymo terminas negali būti pratęstas. Ministerija, Vyriausybės įstaiga ar apskrities viršininkas, negalintys laiku įvykdyti Vyriausybės pavedimo, privalo iš anksto teikti suderintą Vyriausybės nutarimo, kuriame duodamas neįvykdytasis pavedimas, pakeitimo projektą. Kitų pavedimų įvykdymo terminas gali būti pratęstas tik išimtiniais atvejais argumentuotu ministro, Vyriausybės įstaigos vadovo, apskrities viršininko prašymu. Prašymai pratęsti kitų pavedimų įvykdymo terminą turi būti pateikiami ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki įvykdymo termino pabaigos. Vyriausybės kanceliarija tvarko Vyriausybės, Ministro Pirmininko ar Ministro Pirmininko pavedimu Vyriausybės kanclerio duotų pavedimų apskaitą, apibendrina jų vykdymą. Iš apskaitos pavedimai išbraukiami ne vėliau kaip per vieną darbo dieną po atitinkamo ministerijos, Vyriausybės įstaigos ar apskrities viršininko rašto gavimo Vyriausybės kanceliarijoje dienos. Vyriausybės kanceliarijos padalinių vadovai ar jų pavedimu – patarėjai turi nuolat kontroliuoti, kaip ministerijose, Vyriausybės įstaigose, apskričių viršininkų administracijose vykdomi Vyriausybės, Ministro Pirmininko pavedimai (ar Ministro Pirmininko pavedimu – Vyriausybės kanclerio pavedimai), ir prireikus informuoti Vyriausybės kanclerį (ar jo pavaduotoją) apie jų nevykdymą. Vyriausybės kontrolinės funkcijos įgyvendinamos dviem kryptimis: realizuojant įstatymų, vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo kontrolę bei realizuojant pavedimų vykdymo kontrolę. Įstatymų, vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo kontrolė. Vyriausybė per ministrus, Vyriausybės įstaigų vadovus ir apskričių viršininkus kontroliuoja, kaip ministerijose, Vyriausybės įstaigose ir apskričių viršininkų administracijose įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės nutarimai ar kiti teisės aktai. Prireikus ministerijas, Vyriausybės įstaigas ir apskričių viršininkus kontroliuoja pagal kompetenciją Ministras Pirmininkas, Vyriausybės sudaromos komisijos, Ministro Pirmininko sudaromos darbo grupės. Ministrai, Vyriausybės įstaigų vadovai ir apskričių viršininkai, vykdydami Vyriausybės kontrolės funkcijas, pagal savo kompetenciją privalo: 1) užtikrinti, kad atitinkamai ministerijose, Vyriausybės įstaigose ir apskričių viršininkų administracijose, joms pavaldžiose institucijose, įstaigose ir organizacijose, jų reguliavimo sričiai priskirtose valstybės įmonėse būtų deramai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, operatyviai imtis atitinkamų priemonių, jeigu sužino apie šių teisės aktų pažeidimus arba nevykdymą, numatyti atsakingus už atitinkamo teisės akto įgyvendinimą bei šio darbo kontrolę skyrius ir konkrečius valstybės tarnautojus (šie tarnautojai privalo įgyvendinti teisės aktų nuostatas ar kontroliuoti, kaip jos vykdomos, prireikus – nedelsdami teikti pasiūlymus dėl atitinkamų teisės aktų priėmimo, galiojančių teisės aktų pakeitimo ar papildymo, naujų pavedimų davimo arba darbų koordinavimo); 2) nustatyti atitinkamai viceministrų, Vyriausybės įstaigų vadovų pavaduotojų ir apskričių viršininkų pavaduotojų personalinę atsakomybę už įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų įgyvendinimo organizavimą ir koordinavimą. Kiekviename ministerijos, Vyriausybės įstaigos ir apskrities viršininko administracijos padalinyje turi būti kontroliuojamų teisės aktų sąrašas ir konkreti informacija apie jų įgyvendinimo eigą. Keičiantis valstybės tarnautojams, atsakingiems už atitinkamo įstatymo, Vyriausybės nutarimo ar kito teisės akto įgyvendinimą bei tokio įgyvendinimo kontrolę, reikalų perdavimo–priėmimo akte (jeigu jis nesurašomas – ministro, Vyriausybės įstaigos vadovo ar apskrities viršininko įsakyme ar kitame dokumente) turi būti nurodoma, kam pavedama toliau įgyvendinti atitinkamą Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą ir kontroliuoti jo įgyvendinimą. Vyriausybė turi teisę panaikinti ministrų ir ministerijoms pavaldžių įstaigų, taip pat Vyriausybės įstaigų teisės aktus, jeigu šie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Respublikos Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams ar Ministro Pirmininko potvarkiams. Pasiūlymus šiais klausimais Ministrui Pirmininkui teikia Teisingumo ministerija, Ministro Pirmininko aparatas ar Vyriausybės kanceliarija. Per Vyriausybės atstovus Vyriausybė įstatymo nustatyta tvarka vykdo savivaldybių administracinę priežiūrą. Pavedimų vykdymo kontrolė. Ministerijų, Vyriausybės įstaigų tarnautojai ir apskričių viršininkai privalo užtikrinti, kad deramai ir laiku būtų įvykdomi Vyriausybės, Ministro Pirmininko, Vyriausybės kanclerio ir Vyriausybės sekretoriaus pavedimai. Nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente (Vyriausybės nutarime, Ministro Pirmininko potvarkyje, Vyriausybės kanclerio ar Vyriausybės sekretoriaus pavedime-rezoliucijoje) yra šie pavedimai, jie (išskyrus pavedimus parengti atitinkamo teisės akto projektą) turi būti įvykdyti per 10 darbo dienų nuo jų gavimo, jeigu nenurodytas konkretus įvykdymo laikas. Jeigu pavedimas duodamas keletui institucijų (tarnautojų), pagrindine pavedimo vykdymo organizatore laikoma ta institucija (tarnautojas), kuri pavedime nurodyta pirmoji. Kitos pavedimą vykdančios institucijos (tarnautojai) yra vienodai atsakingos už pavedimo įvykdymą nustatytuoju laiku ir pagrindinės pavedimą vykdančios institucijos (tarnautojo) reikalavimu turi pateikti visą būtiną medžiagą bei atitinkamus pasiūlymus ne vėliau kaip per 5 darbo dienas. Laikoma, kad pavedimas įvykdytas, jeigu išspręsti visi jame pateikti klausimai arba į juos atsakyta iš esmės. Jeigu pavedimas įvykdomas netinkamai, visa medžiaga nustatytąja tvarka grąžinama rengėjams tobulinti, tačiau pavedimo įvykdymo terminas paprastai nepratęsiamas. Vyriausybės pavedimų įvykdymo terminas negali būti pratęstas. Ministerija, Vyriausybės įstaiga ar apskrities viršininkas, negalintys laiku įvykdyti Vyriausybės pavedimo, privalo iš anksto teikti suderintą Vyriausybės nutarimo, kuriame duodamas neįvykdytasis pavedimas, pakeitimo projektą. Ministro Pirmininko pavedimų įvykdymo terminas gali būti pratęstas tik išimtiniais atvejais argumentuotu ministro, Vyriausybės įstaigos vadovo, apskrities viršininko prašymu. Vyriausybės kanclerio pavedimų įvykdymo terminas gali būti pratęstas argumentuotu viceministro, departamento prie Vyriausybės vadovo, apskrities viršininko prašymu. Vyriausybės sekretoriaus pavedimų įvykdymo terminas gali būti pratęstas argumentuotu ministerijos sekretoriaus, tarnybos (ar inspekcijos, kitos įstaigos prie Vyriausybės) vadovo prašymu. Prašymai pratęsti Ministro Pirmininko, Vyriausybės kanclerio ir Vyriausybės sekretoriaus pavedimų įvykdymo terminą turi būti pateikiami ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki įvykdymo termino pabaigos. Vyriausybės kanceliarija tvarko Vyriausybės, Ministro Pirmininko, Vyriausybės kanclerio ir Vyriausybės sekretoriaus pavedimų apskaitą, apibendrina jų vykdymą. Iš apskaitos pavedimai išbraukiami ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo atitinkamo ministerijos, Vyriausybės įstaigos ar apskrities viršininko rašto gavimo Vyriausybės kanceliarijoje dienos. Vyriausybės kanceliarijos struktūrinių padalinių vadovai ir patarėjai atskirais klausimais turi nuolat kontroliuoti, kaip ministerijose, Vyriausybės įstaigose, apskričių viršininkų administracijose vykdomi Vyriausybės, Ministro Pirmininko, Vyriausybės kanclerio bei Vyriausybės sekretoriaus pavedimai ir prireikus imtis atitinkamų priemonių minėtiems pavedimams įvykdyti. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių sampratos, Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis skirstymas. Apskrities viršininko administracija. Apskrities viršininko santykiai su vietos savivaldos ir valstybės valdymo institucijomis. Apskrities tarybos sudėtis ir jos kompetencija. Apskrities viršininkas, jo kompetencija ir jo leidžiami teisės aktai. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų samprata. Lietuvos teritorijos administracinius suskirstymas tiesiogiai siejamas su šalies valdymu, t. y. su jos administravimu. Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas. Teritoriniai administraciniai vienetai: 1) administraciniai vienetai, kuriems laiduojama savivaldos teisė; 2) aukštesnieji administraciniai vienetai, kuriuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė. Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas yra teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja Vyriausybė arba savivaldybės institucijos. Teritorijos administracinis vienetas turi savo ribas, centrą ir pavadinimą. Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Lietuvos gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Miesto gyvenamosioms vietovėms priskiriami miestai, kaimo gyvenamosioms vietovėms priskiriami miesteliai ir kaimai. Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas yra teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldos institucijos. Teritorijos administracinis vienetas turi savo ribas, centrą ir pavadinimą. Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Miesto gyvenamosioms vietovėms priskiriami miestai, kaimo gyvenamosioms vietovėms priskiriami miesteliai ir kaimai. Gyvenamosioms vietovėms gali būti suteiktas kurorto statusas. Savivaldybė yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme. Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą ir kitus įstatymus. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu. Miestai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Mažiau kaip 3 tūkst. gyventojų turintys Lietuvos Respublikos miestai, rajonų miestai bei miesto tipo gyvenvietės, turėję miesto statusą, kaip gyvenamosios vietovės yra laikomi miestais ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymui. Miesteliai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat tradiciniai miesteliai. Kaimai yra kitos gyvenamosios vietovės, neturinčios miesto ir miestelio požymių. Gyvenamosios vietovės, kuriose yra gamtinių gydomųjų veiksnių (mineralinių vandenų, gydomojo purvo, sveikatai palankus klimatas, rekreacinių želdinių, vandens telkinių) bei speciali infrastruktūra šiems veiksniams naudoti gydymui, profilaktikai ir poilsiui, gali turėti kurorto statusą. Kurorto statusą turi Birštonas, Druskininkai, Neringa, Palanga. Lietuvos Respublikos teritorijos gyvenamųjų vietovių samprata. Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas yra teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldybės institucijos. Teritorijos administracinis vienetas turi savo ribas, centrą ir pavadinimą. Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Miesto gyvenamosioms vietovėms priskiriami miestai, kaimo gyvenamosioms vietovėms priskiriami miesteliai ir kaimai. Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas yra teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldybės institucijos. Teritorijos administracinis vienetas turi savo ribas, centrą ir pavadinimą. Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Miesto gyvenamosioms vietovėms priskiriami miestai, kaimo gyvenamosioms vietovėms priskiriami miesteliai ir kaimai. Savivaldybė yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinkta savivaldybės taryba pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Jos teritorija gali būti skirstoma į seniūnijų aptarnaujamas teritorijas. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme. Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą ir kitus įstatymus. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu. Seniūnijos aptarnaujama teritorija yra savivaldybės teritorijos dalis, susidedanti iš gyvenamųjų vietovių ar dalies miesto teritorijos. Seniūnija turi savo aptarnaujamos teritorijos ribas ir pavadinimą. Miestai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Mažiau kaip 3 tūkst. gyventojų turintys Lietuvos Respublikos miestai, rajonų miestai bei miesto tipo gyvenvietės, turėję miesto statusą, kaip gyvenamosios vietovės yra laikomi miestais ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymui. Miesteliai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat tradiciniai miesteliai. Kaimai yra kitos gyvenamosios vietovės, neturinčios miesto ir miestelio požymių. Lietuvos Respublikos apskritys, jų centrai ir teritorijos. Apskričių nustatymas ir jų ribų keitimas. Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnieji administraciniai vienetai – apskritys – buvo suformuoti 1994 metais, kai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, nustačiusį 10 apskričių. Tais pačiais metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas, kuris nustatė pagrindinius apskrities valdymo organizavimo principus, apskrities valdytojo (nuo 1996 metų ši sąvoka pakeista į sąvoką „apskrities viršininkas“) kompetenciją – uždavinius ir įgaliojimus atskirais valdymo klausimais, jo santykius su valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis. Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą ir kitus įstatymus. Apskritis sudaroma iš savivaldybių teritorijų, pasižyminčių socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu. Savivaldybių steigimas, jų ribų nustatymas ir keitimas. Savivaldybes steigia, esamas panaikina, taip pat jų teritorijų ribas bei centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. Prieš kreipdamasi į Seimą, Vyriausybė atsižvelgia į gyvenamosios vietovės bendruomenės nuomonę, savivaldybės tarybos siūlymus, organizuoja vietos gyventojų apklausą ir priima sprendimą dėl teikimo. Rinkimai į savivaldybių tarybas vyksta įstatymų nustatyta tvarka. REGIONAI. Teritorijos, kuriose įgyvendinama nacionalinė regioninė politika. Nacionalinė regioninė politika įgyvendinama ir regioninės plėtros planavimas atliekamas apskrityse. Nacionalinės regioninės politikos tikslui ir uždaviniams įgyvendinti Vyriausybė gali sudaryti regionus iš kelių bendras ribas turinčių apskričių ar savivaldybių. Prieš sudarydama regionus, kurių ribos nesutampa su apskričių teritorijų ribomis, Vyriausybė arba jos įgaliota institucija šį klausimą derina su į tokį regioną įeisiančių savivaldybių tarybomis. Vykdant tarptautinio bendradarbiavimo programas, nacionalinė regioninė politika gali aprėpti veiklą, susijusią su tų programų įgyvendinimu kaimyninėse valstybėse ar atskirose jų teritorijose. Valstybės lygmens regioninės plėtros planavimo dokumentų rengimas ir tvirtinimas. Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvas (planą) rengia institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą: 1) atsižvelgdama į Valstybės ilgalaikės raidos strategiją, atskirų ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijas, Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą, Nacionalinį plėtros planą (Bendrąjį programavimo dokumentą); 2) atlikusi regionų socialinės ir ekonominės būklės ir plėtros tendencijų lyginamąją analizę; 3) įvertinusi regionų plėtros planuose nustatytus tikslus ir uždavinius atskirų ūkio šakų (sektorių) specifinėms regioninėms ir vietinėms problemoms spręsti; 4) įvertinusi valstybės ir savivaldybių institucijų, savivaldybių, socialinių ir ekonominių partnerių bei visų kitų kompetentingų įmonių, įstaigų ir organizacijų iniciatyvas bei pasiūlymus. Vyriausybės įgaliojimai nustatant ir įgyvendinant nacionalinę regioninę politiką. Vyriausybė, nustatydama ir įgyvendindama nacionalinę regioninę politiką: 1) sudaro Nacionalinę regioninės plėtros tarybą, tvirtina jos sudėtį bei nuostatus; 2) nustato probleminių teritorijų išskyrimo kriterijus; 3) svarsto regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvas (planą), tvirtina šiose iniciatyvose (plane) išskirtas problemines teritorijas, jų plėtros strateginius tikslus bei tose teritorijose įgyvendinamiems projektams teiktinos valstybės pagalbos kriterijus; 4) tvirtina probleminių teritorijų plėtros programas ir priima sprendimus dėl probleminių teritorijų plėtros programų parengimo ir jų įgyvendinimo priemonių įtraukimo į Nacionalinio plėtros plano (Bendrojo programavimo dokumento) įgyvendinimo priemones pagal šio dokumento rengimo procedūras ir tvarką; 5) sudaro regionus iš kelių bendras ribas turinčių apskričių ar savivaldybių, nustato jų plėtros tarybų sudarymo tvarką ir paskiria instituciją įgaliojimams vykdyti. Vyriausybės įgaliota institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą, ir jos įgaliojimai: Už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą atsako Vyriausybės įgaliota institucija.Vyriausybės įgaliota institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą (toliau – Vyriausybės įgaliota institucija): 1) tvirtina Nacionalinės regioninės plėtros tarybos darbo reglamentą; 2) dalyvauja rengiant Valstybės ilgalaikės raidos strategiją, atskirų ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijas ir programas bei atsako už nacionalinės regioninės politikos tikslo ir uždavinių įgyvendinimą; 3) teikia išvadas rengėjams (prireikus – Vyriausybei), ar svarbiausias viešosios politikos kryptis nustatantys teisės aktai, programos ir kiti dokumentai atitinka nacionalinės regioninės politikos tikslą bei uždavinius; 4) organizuoja regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvų (plano) parengimą, šį dokumentą teikia svarstyti Nacionalinei regioninės plėtros tarybai ir po jos pritarimo – Vyriausybei; 5) teikia siūlymus Vyriausybei dėl probleminių teritorijų išskyrimo ir rekomendacijas ministerijoms dėl regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvų (plano); 6) organizuoja probleminių teritorijų plėtros programų parengimą, teikia jas svarstyti Nacionalinei regioninės plėtros tarybai ir po jos pritarimo – Vyriausybei tvirtinti; 7) svarsto atskirų ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijas, siūlomas valstybės pagalbos regioninei plėtrai priemones ir, įvertinusi šių priemonių veiksmingumą, teikia ministerijoms išvadas, ar jos atitinka nacionalinės regioninės politikos tikslą ir uždavinius; 8) konsultuoja regionų plėtros tarybas ir apskričių viršininkų administracijas dėl rengiamų regionų plėtros planų, teikia siūlymus dėl jų tobulinimo; 9) rengia siūlymus Nacionalinei regioninės plėtros tarybai dėl regionų plėtros programos, skirtos teikti pagalbą rengiant regionų plėtros planus, vietines iniciatyvas atitinkančius projektinius pasiūlymus bei įgyvendinant tarptautinį bendradarbiavimą regioninės politikos srityje, dėl lėšų naudojimo, administruoja regionų plėtros programos lėšas; 10) organizuoja Nacionalinės regioninės plėtros tarybos posėdžius. Ministerijos, kurioms Vyriausybės įgaliota institucija pateikė rekomendacijas dėl regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvose (plane) nustatytų uždavinių ir jų įgyvendinimo priemonių įtraukimo į atskirų ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijas, turi pateikti Vyriausybės įgaliotai institucijai motyvuotą informaciją, į kokias rekomendacijas neatsižvelgta. Galutinį sprendimą dėl šių rekomendacijų priima Vyriausybė. Nacionalinė regioninės plėtros taryba ir jos įgaliojimai. Nacionalinė regioninės plėtros taryba yra konsultacinė grupė, susidedanti iš ministerijų, kitų valstybės institucijų ir įstaigų, Lietuvos savivaldybių asociacijos, socialinių ir ekonominių partnerių atstovų ir regionų plėtros tarybų pirmininkų. Nacionalinės regioninės plėtros tarybos pirmininką skiria Vyriausybė. Socialiniai ir ekonominiai partneriai, neturintys atstovų Nacionalinėje regioninės plėtros taryboje, jos darbe dalyvauja patariamojo balso teise. Socialinius ir ekonominius partnerius į savo posėdžius kviečia Nacionalinė regioninės plėtros taryba. Nacionalinė regioninės plėtros taryba: 1) svarsto nacionalinės regioninės politikos tikslą, uždavinius ir priemones, atskirų ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijas ir teikia išvadas bei pasiūlymus jų rengėjams ir Vyriausybei; 2) svarsto regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvas (planą) ir teikia siūlymus Vyriausybės įgaliotai institucijai dėl šių iniciatyvų (plano); 3) svarsto probleminių teritorijų ir atskirų ūkio šakų (sektorių) plėtros programas, teikia išvadas bei pasiūlymus šių programų rengėjams bei Vyriausybei; 4) svarsto ir teikia Vyriausybės įgaliotai institucijai išvadas dėl regionų plėtros programos, skirtos teikti pagalbą rengiant regionų plėtros planus, vietines iniciatyvas atitinkančius projektinius pasiūlymus bei įgyvendinant tarptautinį bendradarbiavimą regioninės politikos srityje, dėl lėšų panaudojimo; 5) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas. Nacionalinė regioninės plėtros taryba posėdžiauja ne rečiau kaip du kartus per metus. Sprendimai priimami visų tarybos narių balsų dauguma darbo reglamento nustatyta tvarka. Regionų plėtros tarybos ir jų įgaliojimai. Regiono plėtros tarybą sudaro ir jos pirmąjį posėdį šaukia apskrities viršininkas. Jis vadovauja regiono plėtros tarybos darbui, kol taryba išsirenka pirmininką. Regiono plėtros taryba susideda iš apskrities viršininko, regiono savivaldybių merų, teritorinės darbo biržos atstovo ir deleguotų savivaldybių tarybų narių. Savivaldybių tarybų narius į regiono plėtros tarybą deleguoja savivaldybių tarybos pagal kiekvienos savivaldybės gyventojų skaičių: 1) nuo 200 000 ir daugiau gyventojų – 3 tarybos narius; 2) nuo 50 000 iki 200 000 gyventojų – 2 tarybos narius; 3) iki 50 000 gyventojų – 1 tarybos narį. Socialiniai ir ekonominiai partneriai regiono plėtros tarybos darbe dalyvauja patariamojo balso teise. Socialinius ir ekonominius partnerius į savo posėdžius kviečia regiono plėtros taryba. Regionų, kuriuos sudaro Vyriausybė, plėtros tarybų sudarymo tvarką, vadovaudamasi šiuo Įstatymu, nustato Vyriausybė. Regiono plėtros taryba: 1) tvirtina savo nuostatus ir darbo reglamentą; 2) svarsto ir tvirtina regiono plėtros planą; 3) teikia išvadas Vyriausybės įgaliotai institucijai ir Nacionalinei regioninės plėtros tarybai dėl regiono plėtros plano įgyvendinimo; 4) svarsto ir teikia siūlymus Vyriausybės įgaliotai institucijai ir Nacionalinei regioninės plėtros tarybai dėl regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvų (plano); 5) teikia siūlymus Vyriausybės įgaliotai institucijai dėl probleminių teritorijų išskyrimo bei tose teritorijose įgyvendinamiems projektams teiktinos valstybės pagalbos kriterijų; 6) teikia siūlymus Vyriausybei ir jos įgaliotai institucijai dėl probleminės teritorijos plėtros programos ir jos vykdymo; 7) svarsto apskričių viršininkų administracijų ir savivaldybių institucijų siūlomus įgyvendinti investicijų projektus ir teikia savo išvadas Finansų ministerijai; 8) renka regiono plėtros tarybos pirmininką bei jo pavaduotoją, atleidžia juos iš pareigų; 9) gali sudaryti darbo grupes ir jas įgalioti nagrinėti konkrečius regiono plėtros tarybos kompetencijai priskirtus klausimus ir teikti dėl jų išvadas, svarsto ir priima sprendimus dėl pateiktų išvadų; 10) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas. Regiono plėtros taryba sprendimus priima visų tarybos narių balsų dauguma savo darbo reglamento nustatyta tvarka. Apskrities viršininko administracijos įgaliojimai įgyvendinant nacionalinę regioninę politiką. Apskrities viršininko administracija, įgyvendindama nacionalinę regioninę politiką: 1) įvertinusi savivaldybių plėtros planus, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka rengia regiono plėtros plano projektą ir pateikia jį regiono plėtros tarybai svarstyti bei tvirtinti; 2) rengia pasiūlymus regiono plėtros tarybai dėl regiono plėtros plano įgyvendinimo, regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvose (plane) numatytų prioritetinių uždavinių ir priemonių specifinėms regioninėms ir vietinėms problemoms spręsti įtraukimo į atskirų ūkio šakų (sektorių) plėtros programas, probleminių teritorijų išskyrimo bei jose įgyvendinamiems projektams teiktinų valstybės pagalbos kriterijų; 3) dalyvauja rengiant ir vykdant probleminės teritorijos plėtros programas, probleminėje teritorijoje atlieka asignavimų valdytojo funkcijas, jei nenustatyta kitaip; 4) koordinuoja savivaldybių institucijų, socialinių ir ekonominių partnerių veiklą jiems vykdant priimtus sprendimus, susijusius su nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimu tame regione; 5) atlieka regiono plėtros tarybos sekretoriato funkcijas, kaupia regiono plėtros tarybos priimtus dokumentus ir jos sudarytų darbo grupių išvadas; 6) organizuoja rengiamų dokumentų aptarimą su valstybės ir savivaldybių institucijomis, socialiniais ir ekonominiais partneriais, ūkio subjektais ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka teikia informaciją apie regiono plėtros planų rengimą ir įgyvendinimą; 7) atlieka kitas įstatymų, Vyriausybės nutarimų bei apskrities viršininko administracijos nuostatų numatytas funkcijas. Apskrities valdymo organizavimas. Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities valdymas yra sudėtinė valstybės valdymo dalis. Apskrities ribas bei centrą nustato ir keičia, pavadinimą jam suteikia ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybės teikimu. Apskrities valdymas organizuojamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais bei kitų valstybės valdymo institucijų teisės aktais. Apskrities viršininkas. Apskrities viršininką skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu. Apskrities viršininku gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą. Apskrities viršininkas negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti valstybinėse, visuomeninėse, privačiose verslo, komercijos ar kitokiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokio atlyginimo, išskyrus pagal pareigas nustatytąjį bei užmokestį už kūrybinę veiklą. Apskrities viršininkas atskaitingas Vyriausybei ir jos nustatyta tvarka jos įgaliotoms institucijoms. Apskrities viršininkas turi pavaduotoją. Jeigu apskrityje yra daugiau kaip 500 tūkst. gyventojų, apskrities viršininkas turi du pavaduotojus. Apskrities viršininko pavaduotojus skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu. Apskrities viršininko pavaduotojams taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir apskrities viršininkui. Apskrities viršininko uždaviniai yra: 1) įgyvendinti valstybės politiką regioninės plėtros, socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas; 2) koordinuoti apskrityje esančių ministerijų ir kitų Vyriausybės institucijų struktūrinių padalinių veiklą, taip pat derinti savivaldybių vykdomųjų institucijų veiklą, įgyvendinant regionines programas; 3) numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas ir kt. Apskrities viršininko įgaliojimai švietimo, kultūros ir socialiniais klausimais: 1) įstatymų nustatyta tvarka steigia, reorganizuoja ir likviduoja apskrities valstybines švietimo, išskyrus aukštąsias mokyklas, įstaigas, bibliotekas, muziejus, teatrus, koncertines įstaigas, kultūros centrus ir kitas kultūros įstaigas, kūno kultūros ir sporto, socialinės paramos ir globos įstaigas bei tarnybas, taip pat specialiųjų socialinių paslaugų institucijas; 2) atsako už šio straipsnio 1 punkte nurodytų valstybinių įstaigų funkcionavimą ir jų išlaikymą; 3) organizuojabendrosios valstybinės švietimo, kultūros ir socialinės politikos vykdymo priežiūrą; 4) rengia, koordinuoja ir vykdo apskrities socialines programas ir socialinius projektus; 5) kontroliuoja socialinių paslaugų teikimą apskričiai priklausančiose socialinių paslaugų teikimo įstaigose; 6) kartu su teritorinėmis darbo biržomis sprendžia gyventojų užimtumo problemas. Apskrities viršininko įgaliojimai sveikatos priežiūros ir farmacinės veiklos klausimais: 1) organizuoja Vyriausybės patvirtintų valstybinių sveikatos strategijų ir sveikatos apsaugos reformos įgyvendinimą apskrityje; 2) analizuoja apskrities savivaldybių gyventojų sveikatos būklę, jos pokyčius, juos lemiančius veiksnius ir teikia Vyriausybei ir Sveikatos apsaugos ministerijai su apskrities savivaldybėmis suderintus pasiūlymus dėl apskrities gyventojų sveikatos išsaugojimo, atgavimo ir stiprinimo; 3) suderinęs su Sveikatos apsaugos ministerija, steigia, reorganizuoja ir likviduoja apskričių ligonines, taip pat nustatytas ir įrašytas į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą antrinės sveikatos priežiūros specializuotas stacionarines asmens sveikatos priežiūros įstaigas; 4) organizuoja valstybinių privalomųjų sveikatos programų įgyvendinimą apskrityje, regioninių visuomenės sveikatos ugdymo ir neinfekcinių ligų bei traumų profilaktikos programų rengimą ir jų įgyvendinimą; 5) bendradarbiauja su apskrities savivaldybėmis formuojant savivaldybių bendruomenių sveikatos tarybas ir organizuojant jų veiklą; 6) įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais teikia siūlymus Vyriausybei skelbti apskrities teritoriją ar jos dalį pavojaus ar žalos visuomenės sveikatai rajonu; 7) turi kitus įstatymų nustatytus įgaliojimus sveikatos priežiūros klausimais. Apskrities viršininko įgaliojimai teritorijų planavimo ir paminklotvarkos klausimais: 1) organizuoja apskrities lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimą, dalyvauja jų derinimo procedūroje; 2) kaupia ir tvarko teritorijų planavimo duomenų banką bei teritorijų planavimo duomenų registrą, teikia informaciją kitų lygių duomenų bankams; 3) teikia informaciją, išvadas ir pasiūlymus Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajam ir specialiesiems planams rengti; 4) nustatyta tvarka rengia sąlygas apskrities ir savivaldybių teritorijų planavimo dokumentams; 5) nustatyta tvarka organizuoja savivaldybių teritorijų planavimo, statinių projektavimo, statybos,statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir griovimo valstybinėspriežiūros vykdymą; nustatyta tvarka išduoda statybos leidimus (išskyrus tuos, kurių išdavimas įstatymų pavestas savivaldybės administracijos direktoriui); 6) nustatyta tvarka organizuoja teritorijų planavimo priežiūrą;7) koordinuoja savivaldybių ir valstybės institucijų veiklą vykdant geodezijos, topografijos, kartografijos ir geoinformatikos darbus, nustatyta tvarka organizuojašių darbų valstybinės priežiūros vykdymą; 8) atlieka kultūros vertybių ir paminklų apsaugą, tvarko jų apskaitą ir organizuoja paminklotvarkos priežiūrą; 9) atlieka apskričiai priskirtų objektų statybos užsakovo funkcijas. 10) atlieka ypatingų statinių, taip pat valstybinės reikšmės ir rizikos objektuose esančių statinių naudojimo priežiūrą Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Apskrities viršininko įgaliojimai žemėtvarkos ir žemės ūkio klausimais: 1) tvarko laisvos valstybinės žemės fondą, išskyrus žemę, perduotą valdyti savivaldybių institucijoms; 2) įgyvendina žemės reformą; 3) įstatymų nustatyta tvarka organizuoja žemės servitutų nustatymą ir žemės naudojimo valstybinį reguliavimą bei žemės naudojimo valstybinę kontrolę; 4) koordinuoja, organizuoja ir įgyvendina regionines kaimo plėtros programas; 6) organizuoja melioracijos darbų ir melioracijos statinių naudojimo valstybinės priežiūros atlikimą; 8) parduoda ar kitaip perleidžia privačion nuosavybėn valstybinę žemę, išskyrus privatizuojamiems nekilnojamojo turto objektams priskirtus žemės sklypus, atstovauja valstybei perleidžiant privačią žemę valstybės nuosavybėn bei valstybei pagal įstatymus ar testamentą paveldint žemę; 9) sprendžia žemės paėmimo visuomenės poreikiams ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo klausimus. Apskrities viršininko įgaliojimai gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos klausimais: 1) organizuoja veiklą apskričiai priskirtose saugomose teritorijose ir dalyvauja valdant kitas valstybės saugomas teritorijas (išskyrus rezervatus); 2) pagal savo kompetenciją teikia pasiūlymus gamtos išteklių naudojimo limitams nustatyti; 3) rengia apskrities aplinkos apsaugos valstybines programas, investicijų projektus, organizuoja, koordinuoja jų įgyvendinimą; 4) pagal savo kompetenciją organizuoja vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų tvarkymą bei vandens telkinių valdymą; 5) pagal savo kompetenciją atlieka valstybinę miškų būklės, naudojimo, atkūrimo ir apsaugos kontrolę; 6) organizuoja ekologinį švietimą. Kiti įgaliojimai. Apskrities viršininkas, neviršydamas savo įgaliojimų: 1) nagrinėja fizinių bei juridinių asmenų pareiškimus bei prašymus ir priima dėl jų sprendimus. Viršininko sprendimai gali būti apskųsti įstatymų nustatyta tvarka; 2) analizuoja apskrities socialinę, ekonominę ir ekologinę būklę bei jos pokyčius ir apie tai praneša gyventojams; 3) registruoja visuomeninių organizacijų, kurių veikla apima daugiau kaip vienos savivaldybės teritoriją ir kurių buveinės yra apskrities centre ar kitoje apskrities teritorijoje esančioje miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, įstatus; 4) kontroliuoja saugaus eismo priemonių valstybinių programų įgyvendinimą visoje apskrities teritorijoje; 6) organizuoja stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą, paieškos ir gelbėjimo darbus; 7) steigia, reorganizuoja, likviduoja valstybės įmones, valdo apskričių viršininkams perduotų įmonių valstybei priklausančias akcijas; 8) Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atstovauja valstybei akcinėse bendrovėse ar uždarosiose akcinėse bendrovėse, kuriose valstybei priklausančių akcijų valdytojas yra Valstybės turto fondas ar kita valstybės institucija; 9) teikia Vyriausybei Apskrities administracinių ginčų komisijos narių kandidatūras, tarp jų - ir pirmininko kandidatūrą; 10) Regioninės plėtros įstatymo nustatyta tvarka vykdo regionų plėtros institucijos funkcijas; 11) kartu su savivaldybėmis organizuoja apskrities informacinės visuomenės plėtros programos, kurią tvirtina regiono plėtros taryba, rengimą ir koordinuoja jos įgyvendinimą. Apskrities viršininkas atlieka ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose numatytus įgaliojimus. Valstybės valdymo institucijos apskrityje. Valstybės valdymo institucijos pagal savo veiklos pobūdį Lietuvos Respublikos Seimui arba Vyriausybei leidus gali steigti apskrityje sau pavaldžias valdymo įstaigas ir organizacijas. Valstybės valdymo institucijoms pavaldžios valdymo įstaigos ir organizacijos apskrityje veikia pagal šių institucijų patvirtintus nuostatus. Apskrities viršininko santykiai su savivaldybių ir valstybės valdymo institucijomis. Apskrities viršininkas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas ir vykdydamas Lietuvos Respublikos įstatymus, Respublikos Prezidento dekretus ir Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus, bendradarbiauja su savivaldybių ir valstybės valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis bei organizacijomis apskrityje. Valstybės valdymo institucijos, įsteigtos apskrityje pagal šio įstatymo 15 straipsnio nuostatas, nėra pavaldžios apskrities viršininkui. Šios įstaigos ir organizacijos privalo pranešti apskrities viršininkui apie savo veiklą apskrityje. Apskrities viršininkas praneša atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimui ar Vyriausybei apie valstybės valdymo institucijų padalinių apskrityje veiklą ir sprendimus, jei jie neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų arba pažeidžia piliečių ar organizacijų teises. Jei ginčijamo sprendimo nepanaikina ar nepakeičia jį priėmęs valstybės valdymo institucijos padalinys ar aukštesnioji valstybės valdymo institucija, galutinį sprendimą priima Vyriausybė. Regiono plėtros taryba. Apskrities viršininkas inicijuoja regiono plėtros tarybos sudarymą. Regiono plėtros tarybos sudarymo tvarką bei funkcijas nustato Regioninės plėtros įstatymas. Apskrities viršininko administracija. Apskrities viršininkas jam priskirtoms funkcijoms įgyvendinti formuoja administraciją ir jai vadovauja. Apskrities viršininko administracija yra juridinis asmuo, turi antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir apskrities pavadinimu.Apskrities viršininko administracijos struktūrą ir jos nuostatus tvirtina apskrities viršininkas pagal Vyriausybės patvirtintus apskrities viršininko administracijos tipinę struktūrą ir jos tipinius nuostatus. Apskrities viršininko įgaliojimai administravimo srityje: 1) organizuoja administracijos darbą ir atsako už jos veiklą; 2) teikia Vyriausybei apskrities lėšų sąmatos projektą;3) Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka skiria ir atleidžia iš pareigų jam pavaldžių įstaigų vadovus, administracijos departamentų, skyrių ir padalinių vadovus;4) neviršydamas nustatyto metinio darbo apmokėjimo fondo, tvirtina administracijos pareigybių sąrašą;5) šaukia regionų plėtros tarybos pirmąjį posėdį ir vadovauja tarybos darbui, kol taryba išsirenka pirmininką ir patvirtina savo nuostatus; 6) vykdo kitus Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės ir Ministro Pirmininko jam suteiktus įgaliojimus. Kai apskrities viršininko nėra, jo pareigas eina apskrities viršininko pavaduotojas. Apskrities viršininko įsakymai ir kiti teisės aktai. Apskrities viršininkas leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus ir tikrina, kaip jie vykdomi. Apskrities viršininko įsakymai ir kiti teisės aktai gali būti naikinami įstatymų nustatyta tvarka. Vietos savivaldos samprata, principai, jos formavimo ir veiklos teisiniai pagrindai, finansai, turtas. Savivaldybių valdymo institucijos, jų ypatumai vykdomosios valdžios institucijų sistemoje. Savivaldybių valdymo institucijų kompetencija, funkcijos, priimami teisės aktai. Savivaldybių santykiai su kitomis valstybės institucijomis. Vietos savivalda – valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas. Savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija, tai yra savivaldybės taryba, ir vykdomoji institucija, tai yra savivaldybės administracijos direktorius, turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais. Pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra: 1) atsakingumas rinkėjams. Savivaldybės tarybos nariai už savo veiklą yra atsakingi ir atskaitingi rinkėjams; 2) gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus. Savivaldybės institucijos sudaro sąlygas gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas. Savivaldybės institucijos diegia savivaldos principus švietimo, kultūros ir kitose įstaigose, remia asociacijų iniciatyvas, susijusias su viešųjų savivaldybės reikalų tvarkymu; 3) savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus; 4) savivaldybės institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus; 5) veiklos skaidrumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma; 6) bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių; 7) viešumas ir reagavimas į gyventojų nuomonę. Gyventojai ar jų atstovai turi teisę susipažinti su savivaldybės institucijų priimtais sprendimais, gauti viešus ir motyvuotus atsakymus į pareikštą nuomonę apie savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų bei atskirų valstybės tarnautojų darbą. Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla gali būti slapta ar konfidenciali tik įstatymų nustatytais atvejais; 8) savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus; 9) žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimas ir gerbimas. Savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių bei moterų ir vyrų lygių galimybių. Savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į: 1) savarankiškąsias. Jas savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už šių funkcijų atlikimą; 2) priskirtąsias (ribotai savarankiškas). Įgyvendindamos įstatymus ir jų pagrindu priimtus kitus teisės aktus, savivaldybės šias funkcijas atlieka atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes; 3) valstybines (perduotas savivaldybėms). Tai yra valstybės funkcijos, perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Šios funkcijos perduodamos įstatymais ir įgyvendinamos vadovaujantis teisės aktais. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę; 4) sutartines. Šių funkcijų įgyvendinimas grindžiamas sutartimis. Savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį : a) vietos valdžios (įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba); b) viešojo administravimo (įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, savivaldybės administracijos direktorius, kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje). c) viešųjų paslaugų teikimo (teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis kiti fiziniai bei juridiniai asmenys, pasirenkami viešai). Savarankiškosios savivaldybių funkcijos: 1) savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas; 2) ikimokyklinis vaikų ugdymas; 3) vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas bei užimtumas, profesinis mokymas; 4) suaugusiųjų neformalusis švietimas; 5) maitinimo paslaugų teikimas ikimokyklinio ugdymo bei bendrojo lavinimo įstaigose; 6) socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su visuomeninėmis organizacijomis; 7) savivaldybės gyventojų sveikatos priežiūros rėmimas iš savivaldybės biudžeto; 8) gyventojų užimtumo, kvalifikacijos įgijimo ir perkvalifikavimo organizavimas, viešųjų bei sezoninių darbų organizavimas; 9) dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį (nusikaltimų kontrolės ir prevencijos vietinių programų kūrimas ir įgyvendinimas pasitelkiant savivaldybių teritoriją aptarnaujančias policijos įstaigas bei įtraukiant į šią veiklą visuomenines organizacijas ir gyventojus); 10) kūno kultūros ir sporto plėtojimas; 11) turizmo ir gyventojų poilsio organizavimas; 12) savivaldybės saugomų teritorijų steigimas, vietinės reikšmės gamtos bei kultūros paveldo objektų paskelbimas savivaldybės saugomais objektais; 13) sąlygų verslo plėtrai sudarymas ir šios veiklos skatinimas; 14) kitos funkcijos, kurios nepriskirtos valstybės institucijoms. Priskirtosios (ribotai savarankiškos) savivaldybių funkcijos yra: 1) vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų bendrojo lavinimo organizavimas; 2) kaimo bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių, gyvenančių toli nuo mokyklos, nemokamo pavėžėjimo į mokyklas ir į namus organizavimas; 3) savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi bendrojo lavinimo ar kitokioje švietimo sistemos mokykloje užtikrinimas; 4) socialinių paslaugų planavimas ir teikimo organizavimas; 5) sąlygų neįgalių gyventojų (invalidų, visiškos negalios invalidų) socialiniam integravimui į bendruomenę sudarymas; 6) savivaldybių sveikatos programų rengimas ir įgyvendinimas; 7) pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra; 8) alkoholio ir tabako reklamos draudimo ir ribojimo laikymosi ant išorinės reklamos priemonių kontrolė; 9) teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas; 10) gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas (dalyvavimas kultūros plėtros projektuose, muziejų, teatrų bei kitų kultūros įstaigų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas, likvidavimas ir jų veiklos priežiūra, savivaldybių viešųjų bibliotekų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas ir jų veiklos priežiūra); 11) statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinių reikalavimų nustatymas statinio projektavimo sąlygų sąvade įstatymų nustatyta tvarka; 12) kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių bei savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas, stebėsenos vykdymas; 13) statinių naudojimo priežiūra, statinio projektavimo sąlygų sąvado bei statybos leidimų išdavimas įstatymų nustatyta tvarka; 14) infrastruktūros, socialinės ir ekonominės raidos planavimas, turizmo, būsto, smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programų rengimas; 15) savivaldybei nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo; 16) šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotėkų surinkimo ir valymo organizavimas; 17) valstybės paramos būstui įsigyti tvarkymas, socialinių būstų suteikimas; 18) aplinkos kokybės gerinimas ir apsauga; 19) sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimas; 20) komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas; 21) vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas; 22) keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas; 23) adresų (gatvių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybės teritorijoje esančių ir jai nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų, pastatų bei gyvenamųjų namų ir butų numerių) suteikimas ir keitimas; 24) ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas bei kapinių priežiūros organizavimas; 25) dalyvavimas formuojant ir įgyvendinant regionų plėtros programas; 26) prekybos ir kitų paslaugų teikimo tvarkos turgavietėse bei viešosiose vietose nustatymas; 27) leidimų (licencijų) išdavimas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka; 28) savivaldybėms priskirtas triukšmo prevencijos ir valstybinio triukšmo valdymo įgyvendinimas. Valstybinės (perduotos savivaldybėms) funkcijos yra: 1) civilinės būklės aktų registravimas; 2) įstatymų priskirtų registrų tvarkymas ir duomenų teikimas valstybės registrams; 3) civilinės saugos organizavimas; 4) savivaldybės priešgaisrinių tarnybų organizavimas; 5) dalyvavimas valdant valstybinius parkus; 6) kompensacijų (šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui ir kt.) skaičiavimas ir mokėjimas; 7) mokinių nemokamo maitinimo savivaldybės įsteigtose mokyklose ir savivaldybės teritorijoje įsteigtose nevalstybinėse mokyklose administravimas ir nepasiturinčių šeimų mokinių, deklaravusių gyvenamąją vietą arba gyvenančių savivaldybių teritorijose, aprūpinimo mokinio reikmenimis administravimas; 8) socialinių išmokų skaičiavimas ir mokėjimas; 9) savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise; 10) piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės ir komercinės paskirties pastatus nagrinėjimas bei sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo priėmimas; 11) valstybės garantijų nuomininkams, išsikeliantiems iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų ar jų dalių ir butų, vykdymas; 13) valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo kontrolė; 14) savivaldybėms pagal teisės aktus priskirtų archyvinių dokumentų tvarkymas; 15) dalyvavimas atrenkant šauktinius į karo tarnybą; 16) dalyvavimas rengiantis mobilizacijai; 17) statistikos duomenų teikimas; 18) dalyvavimas rengiant ir įgyvendinant darbo rinkos politikos priemones bei gyventojų užimtumo programas; 19) dalyvavimas organizuojant Respublikos Prezidento, Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimus; 20) dalyvavimas rengiant gyventojų apklausas ir referendumus; 21) dalyvavimas atliekant gyventojų ir būstų bei kitus visuotinius surašymus; 22) vaikų ir jaunimo teisių apsauga; 23) žemės ūkio produkcijos valstybinio supirkimo kvotų skirstymas; 24) ūkininkų ūkių registravimas; 25) pasėlių deklaravimas; 26) kanopinių žvėrių žemės ūkiui padarytos žalos nustatymas; 27) melioracijos ir hidrotechnikos įrenginių eksploatavimas, dirvų kalkinimo organizavimas; 28) traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų bei jų priekabų registravimas ir techninė priežiūra; 29) žemės ūkio klausimų koordinavimas, kaimo plėtros bei paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai organizavimas ir įgyvendinimas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka; 30) valstybės garantuojamos pirminės teisinės pagalbos teikimas; 31) gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos duomenų tvarkymas; 32) kitos įstatymų perduotos funkcijos; 33) socialinės globos teikimo asmenims su sunkia negalia užtikrinimas; 34) informacijos apie savivaldybės institucijų ir savivaldybės kontroliuojamų įmonių, kurios atitinka Vyriausybės nustatytus kriterijus, finansinius santykius ir apie įmones, privalančias tvarkyti atskiras sąskaitas, kaupimas, saugojimas ir teikimas Europos Komisijai Vyriausybės nustatyta tvarka. Savivaldybės gali atlikti kitas valstybės funkcijas (viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo) pagal su valstybės institucijomis ar įstaigomis sudarytas sutartis. Savivaldybė tokias sutartis gali sudaryti tik tuo atveju, kai savivaldybės taryba pritaria. Sutartys sudaromos ir vykdomos vadovaujantis Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nuostatomis. Sutartinės funkcijos paprastai yra trumpalaikės ar sezoninio pobūdžio. Bendriems tikslams savivaldybė gali sudaryti jungtinės veiklos sutartis arba bendrų viešųjų pirkimų sutartis su valstybės institucijomis ir (arba) kitomis savivaldybėmis. Institucija, įgyvendinanti savivaldos teisę, yra savivaldybės taryba. Savivaldybės taryba susideda iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų. Savivaldybės tarybos veiklos tvarką ir formas nustato šis įstatymas ir savivaldybės tarybos veiklos reglamentas. Savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose. Savivaldybės tarybai teikiamiems klausimams preliminariai nagrinėti ir išvadoms bei pasiūlymams teikti, kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų ir vykdomi savivaldybės tarybos, mero sprendimai yra sudaromi Savivaldybės tarybos komitetai. Komitetai sudaromi iš tarybos narių savivaldybės tarybos sprendimu. Kiekvienoje savivaldybėje privaloma sudaryti Kontrolės komitetą. Į Kontrolės komitetą įeina vienodas visų savivaldybės taryboje atstovaujamų partijų arba koalicijų deleguotų atstovų skaičius. Sudarant kitus komitetus, laikomasi proporcingo daugumos ir mažumos atstovavimo principo. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui prie tarybos sudaro Administracinę komisiją. Ši komisija nagrinėja Administracinių teisės pažeidimų kodekso jos kompetencijai priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Savivaldybės taryba šios komisijos pirmininku mero teikimu skiria tarybos narį. Komisijos atsakingojo sekretoriaus pareigas atlieka savivaldybės administracijos direktoriaus paskirtas valstybės tarnautojas, šios funkcijos įrašomos į jo pareigybės aprašymą. Įstatymų nustatytais atvejais ar savivaldybės tarybos sprendimu gali būti sudaromos ir kitos nuolatinės (tos kadencijos laikotarpiui) bei laikinosios (atskiriems klausimams nagrinėti) komisijos. Šių komisijų sudarymo tvarką nustato savivaldybės tarybos veiklos reglamentas, jų veiklos nuostatus tvirtina savivaldybės taryba. Savivaldybės tarybos sudaromų komisijų nariais gali būti savivaldybės tarybos nariai ir valstybės tarnautojai bei gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių gali sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją ir nustatyti jos narių skaičių. Kolegijos nariai pagal pareigas yra meras ir mero pavaduotojas (pavaduotojai). Kitų (neetatinių) kolegijos narių kandidatūras savivaldybės tarybai tvirtinti teikia meras. Kolegijos nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, kolegijos nariais negali būti Kontrolės komiteto pirmininkas, jo pavaduotojas ir Kontrolės komiteto nariai. Kolegijos darbo tvarką, posėdžių organizavimo tvarką, kolegijos narių statusą, jų tvirtinimo ir kolegijos nario statuso praradimo procedūrą nustato savivaldybės tarybos veiklos reglamentas. Savivaldybės tarybos kompetenciją sudaro: Biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą, prireikus tikslina savivaldybės biudžetą; priima sprendimus dėl papildomų bei planą viršijančių savivaldybės biudžeto pajamų ir kitų lėšų paskirstymo bei tikslinės paskirties fondų sudarymo ir naudojimo; skirsto biudžetinėms įstaigoms biudžeto asignavimus; priima sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografinių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo; priima sprendimus dėl valstybės socialinių ir ekonominių programų tikslinių lėšų ir kitų valstybės fondų lėšų bei materialiojo turto paskirstymo savivaldybės biudžetinėms įstaigoms; priima sprendimus dėl socialinės ir gamybinės infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos, paveda savivaldybės administracijai atlikti šių darbų užsakovo funkcijas, nustato šių objektų eksploatavimo tvarką; priima sprendimus dėl socialinio būsto fondo formavimo (statybos, pirkimo ir t. t.) tvarkos, būsto suteikimo tvarkos bei dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžio; nustato kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas bei keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustato vietines rinkliavas bei kitas įmokas; Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, laikydamasi įstatymų nustatytų skolinimosi limitų ir gavusi savivaldybės kontrolieriaus išvadą, priima sprendimus dėl naudojimosi bankų kreditais, paskolų ėmimo ir teikimo, garantijų suteikimo ir laidavimo kreditoriams už savivaldybės kontroliuojamų įmonių imamas paskolas; priima sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita. Nustato subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarką, atitinkamai keičia savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta; tvirtina savivaldybės socialinės ir ekonominės plėtros programas; priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, nustato šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką, išskyrus atvejus, kai ji nustatyta įstatymuose; priima sprendimus dėl savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teise; steigia savivaldybės biudžetines įstaigas, savivaldybės įmones, šeimynas, savivaldybės viešąsias įstaigas, akcines bendroves, įstatymų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl dalyvavimo jas steigiant ir dėl šių įstaigų, įmonių bei šeimynų reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo arba dalyvavimo jas reorganizuojant, pertvarkant ir likviduojant, taip pat dėl šių juridinių asmenų vadovų skyrimo į pareigas ir atleidimo iš jų; priima sprendimus dėl bendrų su kitomis savivaldybėmis įmonių steigimo bei vykdo kitas Vietos savivaldos įstatyme numatytas funkcijas. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą ir mero siūlymu skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus. Meras yra savivaldybės vadovas. Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Savivaldybės taryba gali nuspręsti, kad mero pavaduotojas pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais. Meras renkamas, o mero pavaduotojas skiriamas slaptu balsavimu. Su meru ir mero pavaduotojais darbo sutartis nesudaroma. Savivaldybės kontrolierius (savivaldybės kontrolieriaus tarnyba) atlieka finansinį ir veiklos auditą savivaldybės administracijoje, savivaldybės administravimo subjektuose bei savivaldybės kontroliuojamose įmonėse. Savivaldybės kontrolieriaus (savivaldybės kontrolieriaus tarnybos) atliekamo audito išorinę peržiūrą atlieka Valstybės kontrolė. Savivaldybės administracijos direktorius yra savivaldybės administracijos vadovas – įstaigos vadovas, pavaldus savivaldybės tarybai ir atskaitingas merui. Savivaldybės administracijos direktorius: 1) tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais; 2) tiesiogiai įgyvendindamas įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus, gali kreiptis į valstybinio administravimo subjektus, leisti įsakymus, privalomus savivaldybės administracijos struktūriniams bei struktūriniams teritoriniams padaliniams – seniūnijoms ir į struktūrinius padalinius neįeinantiems valstybės tarnautojams bei jam priskirtos kompetencijos klausimais savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams; 3) organizuoja savivaldybės administracijos darbą, tvirtina savivaldybės administracijos struktūrinių ir struktūrinių teritorinių padalinių – seniūnijų veiklos nuostatus, atsako už vidaus administravimą savivaldybės administracijoje; 4) administruoja asignavimus, savivaldybės tarybos skirtus savivaldybės administracijai; 5) savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę bei finansinę veiklą, administruoja savivaldybės turtą; 6) įstatymų nustatyta tvarka skiria į pareigas ir iš jų atleidžia savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus ir kitus savivaldybės administracijos darbuotojus. Koordinuoja ir kontroliuoja viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų darbą, atlieka kitas Valstybės tarnybos įstatymo bei savivaldybės tarybos jam priskirtas personalo valdymo funkcijas (išskyrus įstaigų vadovų priėmimą į pareigas ir atleidimą iš jų bei nuobaudų jiems skyrimą); 7) organizuoja savivaldybės tarybos narių ir valstybės tarnautojų mokymą bei jų kvalifikacijos kėlimą; 8) savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka atsiskaito ir teikia savo veiklos ataskaitas tarybai ir merui; 9) savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka ir terminais, bet ne rečiau kaip kartą per metus informuoja savivaldybės gyventojus apie savo veiklą. 6. Kai savivaldybės teritorijoje laikinai įvedamas tiesioginis valdymas, savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus ir atskaitingas Vyriausybės įgaliotiniui. Savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga, kurią sudaro struktūriniai, struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos (filialai) ir į struktūrinius padalinius neįeinantys viešojo administravimo valstybės tarnautojai. Savivaldybės administracijos struktūrą, jos veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą, didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių užmokestį iš savivaldybės biudžeto, skaičių mero teikimu tvirtina arba keičia savivaldybės taryba, o pareigybes tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Savivaldybės administracijos įgaliojimai nesusiję su savivaldybės tarybos įgaliojimų pabaiga. Savivaldybės administracija turi sąskaitų bankuose ir antspaudą su savivaldybės herbu. Savivaldybės administracijos struktūriniai ir struktūriniai teritoriniai padaliniai – seniūnijos paprastai turi sąskaitų bankuose. Seniūnija yra savivaldybės administracijos struktūrinis teritorinis padalinys – jos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Seniūnijos pavadinimą, aptarnaujamos teritorijos ribas ir seniūnijai perduodamas juridinio asmens (savivaldybės administracijos) funkcijas savo sprendimu nustato savivaldybės taryba. Seniūnijų skaičių taip pat nustato savivaldybės taryba. Seniūnijai vadovauja seniūnas. Prireikus savivaldybės taryba seniūnijos aptarnaujamoje teritorijoje steigia viešąsias įstaigas ir savivaldybės įmones. Savivaldybės taryba gali perduoti seniūnui dalį šių įstaigų ir įmonių steigėjo funkcijų. Savivaldybių turto sandarą ir įsigijimo būdus, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai (svarbiausias – LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyms), Vyriausybės nutarimai ir savivaldybių tarybų sprendimai. 2. Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba. 3. Savivaldybės turtą savivaldybės įstaigos, organizacijos bei įmonės valdo ir naudoja patikėjimo teise Biudžetinių įstaigų, Valstybės ir savivaldybės įmonių, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ir kitų įstatymų bei savivaldybės tarybos sprendimų nustatyta tvarka. 4. Savivaldybės joms patikėjimo teise perduotą valstybės turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms: savivaldybių tarybų patvirtintoms socialinėms ir ekonominėms bei kitoms programoms įgyvendinti, savivaldybių biudžetinėms įstaigoms išlaikyti ir viešųjų paslaugų teikimui organizuoti. Savivaldybių finansinius išteklius sudaro: 1) pagal įstatymus ir kitus teisės aktus iš mokesčių gaunamos savivaldybių biudžetų pajamos; 2) pajamos iš savivaldybių turto (nuosavybės); 3) baudos, gautos įstatymų nustatyta tvarka; 4) vietinės rinkliavos; 5) savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos už teikiamas paslaugas; 6) pajamos už savivaldybių lėšų likučius einamosiose sąskaitose; 7) pajamos, gautos už išnuomotą valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius ir Vyriausybės nustatyta tvarka paskirsčius lėšas už parduotus ne žemės ūkio paskirčiai valstybinės žemės sklypus; 8) valstybės biudžeto dotacijos; 9) kitos įstatymų nustatytos pajamos; 10) negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos); 11) paskolos. Savivaldybių santykiai su valstybės institucijomis ir įstaigomis grindžiami Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais.Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Centriniai ir teritoriniai valstybinio administravimo subjektai, svarstydami su vienos savivaldybės ar visų savivaldybių interesais susijusius klausimus, praneša apie tai atitinkamos savivaldybės merui ar Lietuvos savivaldybių asociacijai. Savivaldybės tarybos ar Lietuvos savivaldybių asociacijos valdymo organų raštu pateiktus siūlymus valstybinio administravimo subjektai išnagrinėja (įvertina) ir pateikia atsakymą.Sprendimų dėl valstybės teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų pakeitimo projektai svarstomi su savivaldybėmis teisės aktų nustatyta tvarka. Valstybė remia savivaldybių tarybų narių bei valstybės tarnautojų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą. Savivaldybės prireikus gali gauti konsultacijų iš valstybės institucijų, planuodamos ir spręsdamos visus su jomis tiesiogiai susijusius klausimus.Rengiami bei svarstomi su savivaldybių veikla susiję įstatymų ir kitų teisės aktų projektai aptariami su atskiromis savivaldybėmis arba Lietuvos savivaldybių asociacija Seimo statuto ir Vyriausybės darbo reglamento bei kitų valstybinio administravimo subjektų nustatyta tvarka. Kasmet Vyriausybė ir Lietuvos savivaldybių asociacija Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nurodytus rodiklius bei savivaldybių demografinių, socialinių ir kitų rodiklių pirminius statistinius duomenis svarsto pagal Vyriausybės patvirtintą šių rodiklių derinimo tvarką.Vyriausybės ir Lietuvos savivaldybių asociacijos interesams bei pozicijoms derinti šalių susitarimu sudaroma dvišalė komisija. Savivaldybės institucijos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus – norminius arba individualius administracinius teisės aktus. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių, žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių. Administracinės teisinės piliečių padėties sąvoka. Piliečių administracinis teisnumas ir veiksnumas. Viešojo administravimo institucijų vaidmuo, užtikrinant piliečių administracinį teisinį statusą. Užsieniečių administracinis teisinis statusas, ypatumai Administracinė teisinė piliečių padėtis, kaip konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo būdas, jo pozityvaus ar (ir) negatyvus teisinio ryšio tarp žmogaus ir valstybės konkretizavimo mastas administracinės veiklos aplinkoje. Konstitucinės piliečių teisės laisvės ir pareigos sudaro piliečių administracinio teisinio statuso pagrindą, kadangi jos detalizuojamos administracinės teisės normomis. Be to, daugelis kitų piliečių teisių ir pareigų realizuojamos valstybinio valdymo sferoje, t.y. jas įgyvendinant arba ginant dalyvauja atitinkami valstybinio valdymo organai. Piliečių teisės ir laisvės skiriamos į tokias grupes: 1) asmeninės, 2) politinės, 3) ekonominės, 4) socialinės, 5) kultūrinės, 6) juridinės. Asmeninės asmens ir piliečio teisės ir laisvės: 1) teisė į laisvę (Konstitucijos 20 str.) 2) buto neliečiamybė (24 str.) 3) asmeninio gyvenimo apsauga (22 str.) 4) asmens neliečiamybė bei orumo apsauga ( 21 str.) 5) sąžinės laisvė (26 str.) 6) žodžio ir minties laisvė (25 str.) 7) teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį (25 str.)- Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas 8) kilnojimosi laisvė (32 str.)- Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas Politinės asmens ir piliečio teisės ir laisvės: 1) teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją (Konstitucijos 25 str.)- Visuomenės informavimo įstatymas 2) susirinkimų laisvė (36 str.)- Susirinkimų įstatymas 3) asociacijų laisvė (35 str.), teisė kurti profesines sąlygas (50 str.)- Visuomeninių organizacijų įstatymas, Profesinių sąjungų įstatymas, Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas 4) teisė dalyvauti valdant šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, teisė lygiomis sąlygomis stoti į LR valstybinę tarnybą (33 str.)- Valstybės tarnybos įstatymas, Prezidento rinkimų įstatymas, Seimo rinkimų įstatymas 5) teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (33 str.). Socialinės asmens ir piliečio teisės ir laisvės: 1) teisė į darbą (Konstitucijos 48 str.) 2) teisė į poilsį (49 str.)- Atostogų įstatymas 3) teisė į sveikatos apsaugą ir medicininę pagalbą (53 str.) 4) teisė į socialinį aprūpinimą (48, 52 str.) 5) teisė į motinystės apsaugą (39 str.) 6) teisė į mokslą (41 str.)- Švietimo ir mokslo įstatymas Ekonominės asmens ir piliečio teisės ir laisvės: 1) nuosavybės teisė (Konstitucijos 23, 46, 47 str.) 2) teisė streikuoti (51 str.) 3) teisė pasirikti darbą ir profesiją (48 str.) Kultūrinės asmens ir piliečio teisės ir laisvės: 1) kultūros, mokslo, tyrinėjimų bei dėstymo laisvė (Konstitucijos 42 str.) 2) teisė į mokslą (40, 41 str.) 3) teisė naudotis kultūros laimėjimais Juridinės asmens ir piliečio teisės ir laisvės: 1) teisė į teisminę teisių ir laisvių gynybą (30 str.)- Teismų įstatymas, BPK, CPK 2) teisė neduoti parodymų prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (31 str.) 3) teisė į gynybą ir teisė turėti advokatą nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento (31 str.). Asmens ir piliečio pareigos: 1) laikytis įstatymų ir poįstatyminių aktų 2) nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių 3) saugoti istorinį ir kultūrinį paveldą 4) saugoti gamtą ir aplinką 5) tėvų pareiga rūpintis vaikais ir jų išsilavinimu (38 str.) 6) tėvų pareiga rūpintis, kad vaikai įgytų privalomąjį išsilavinimą 7) vaikų pareiga rūpintis tėvais senatvėje (38 str.) 8) atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, ginti valstybę užpuolimo atveju (139 str.) Šios konstitucinės piliečių teisės ir laisvės detalizuojamos kitomis (išvestinėmis) administracinės teisės normomis. Be minėtų konstitucinių teisių, laisvių ir pareigų, detalizuojamų išvestinėmis administracinės teisės normomis, kitos administracinės teisės normos nustato papildomas piliečių teises ir pareigas valstybiniame valdyme. Pagal pritaikymo mastą jos skirstomos į: 1) bendrąsias, kurios taikomos visose valstybinio valdymo šakose ir 2) šakines, taikomas konkrečiose valdymo šakose. Prie bendrųjų priskiriamos šios: teisė į rimtį (ramybę), teisė į asmenines paslaptis, teisė į būtinąją gintį, teisė nevykdyti neteisėtų valdymo aktų, teisė į paramą realizuojant teises ir teisėtus interesus, priklausančių piliečiams dokumentų neliečiamybė. Bendrosios pareigos: atlikti nustatytas asmens ir turto registracijas, nepažeisti specialių draudimų (draudimas užsiimti tam tikra veikla. Nemažai administracinių teisių ir pareigų nustatoma atskirose valstybinio valdymo šakose. Administracinė teisinė piliečių padėtis yra jo teisių ir pareigų, kurias jis turi dalyvaudamas visuomeniniuose santykiuose, visuma (ši padėtis dar gali būti vadinama piliečio visuomeniniu administraciniu teisiniu statusu). LR piliečiai turi visas socialines ekonomines, politines ir asmenines teises ir laisves, kurias skelbia Konstitucija ir kt. įstatymai, taip pat tarptautinėse sutartys. Piliečio teisinė padėtis - tai teisės normomis sureguliuotų įvairių ryšių ir santykių tarp piliečio, valstybės ir visuomenės, visuma. Skiriamas bendras (konstitucinis) ir specialus (šakinis) teisinis statusas (teisinė padėtis). Bendrojo teisinio statuso turinį (konkrečias piliečių teises bei pareigas) apibrėžia konstitucinės normos. Šias teises ir pareigas detalizuoja, konkretizuoja bei išplečia daugelis kitų įstatymų ir poįstatyminių aktų, priklausančių įvairioms teisės šakoms. Šiuo atveju kalbama apie specialųjį teisinį statusą, t.y. apie piliečio teisinę padėtį pagal atskiras teisės šakas - administracinį teisinį, civilinį teisinį, baudžiamąjį teisinį statusą ir pan. Taigi tarp bendrojo ir specialiojo teisinio statuso egzistuoja labai glaudūs ryšiai. Specialiojo teisinio statuso pagrindą nustato atitinkamos konstitucinės normos, kurios detalizuojamos ir konkretizuojamos kitomis atitinkamos teisės šakos normomis. Pastarosios paprastai vadinamos išvestinėmis (iš konstitucinių) normomis. Be šių, t. y. išvestinių normų, šakinį (specialųjį) teisinį statusą neretai nustato ir kitos, vadinamosios savarankiškosios normos. Piliečio administracinė teisinė padėtis — tai administracinės teisės normomis sureguliuotų įvairių ryšių ir santykių tarp piliečio, valstybės ir visuomenės, pasireiškiančių valstybinio valdymo sferoje, visuma. Piliečių administracinio teisinio statuso apimtis labai plati. Jo pagrindą sudaro daugelis konstitucinių teisių, laisvių bei pareigų, kurias sukonkretina bei detalizuoja kitos administracinės teisės normos. Be to, nemaža piliečių teisių ir pareigų nustatoma savarankiškai administracinės teisės normomis, t. y., skirtingai nuo išvestinių teisių ir pareigų, jos neturi betarpiško ryšio su konstituciniu teisiniu statusu. Administracinės teisės normos reguliuoja įvairius piliečių santykius su valstybės valdymo institucijomis, organizacijomis bei valstybės tarnautojais, nevyriausybinėmis organizacijomis bei jų atstovais, turinčiais valstybinio pobūdžio valdingus įgalinimus, nustato piliečių teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Pažymėtina ir tai, kad nemaža dalis kitų piliečių teisių ir pareigų, reguliuojamų kitų teisės šakų normomis, realizuojamos valstybinio valdymo sferoje. Šiais atvejais dažniausiai vadovaujamasi valstybinio valdymo principais bei metodais ir taikomos administracinės teisinės jų realizavimo garantijos. Administracinio teisinio statuso struktūrai būdingi šie elementai: teisnumas; veiksnumas; piliečių teisės, laisvės ir teisėti interesai; piliečių pareigos; teisių ir pareigų realizavimo garantijos. Piliečių teisės ir laisvės valstybės valdymo srityje yra realios tik tuomet kai jų įgyvendinimas užtikrinamas ekonominėmis, politinėmis ir teisinėmis garantijomis. Ekonominės garantijos — tai privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Politinės garantijos — tai Lietuvos demokratinė santvarka, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konstitucinis įtvirtinimas. Organizacinės teisinės garantijos dažnai vadinamos specialiosiomis piliečių teisių apsaugos garantijomis. Jos įtvirtintos atitinkamose teisės normose ir nustato piliečių teisių, laisvių bei teisėtų interesų realizavimo, apsaugos ir gynimo būdus bei priemones. Svarbiausios piliečių teisių ir laisvių garantijos yra įtvirtintos Konstitucijoje bei kituose įstatymuose. Juose piliečių teisės ir laisvės, ne vien deklaruojamos, bet ir kartu nustatoma ypač svarbi pareiga kitiems teisės subjektams — nekliudyti realizuoti piliečių teises ir laisves. Valstybėje piliečių teisių ir laisvių apsauga neįmanoma be pozityvios, teisėtos pačios valstybės ir jos institucijų veiklos, todėl Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Iš šių įstaigų ypač didelis vaidmuo tenka valstybės valdymo institucijoms, nes valstybės valdymo sferoje realizuojama dauguma piliečių teisių, laisvių ir pareigų. Daugelis socialinių-ekonominių ir kitų teisių negali būti realizuojamos be kompetentingų institucijų ir įstaigų paramos. Tokių viešojo administravimo institucijų ir įstaigų sukūrimas, jų tinkamas veiklos organizavimas bei pareigų ir teisių, tenkinant piliečių teises ir teisėtus interesus, tikslus reglamentavimas - ypač svarbi organizacinė teisinė piliečių teisių ir laisvių realizavimo garantija. Kontrolės bei priežiūros funkcijas vykdančiųviešojo administravimo institucijųų veikla taip pat glaudžiai siejasi su piliečių teisių ir laisvių realizavimu bei pareigų vykdymu. Minėtų institucijų bei jų pareigūnų teisės ir pareigos (piliečių atžvilgiu) paprastai būna tiksliai reglamentuotos administracinės teisės normomis, o tai yra svarbi piliečių teisių ir laisvių apsaugos bei jų pareigų vykdymo garantija. Be to, valdymo aparato tarnautojai, pažeidžiantys ar varžantys piliečių teises bei laisves, traukiami drausminėn, baudžiamojon ar materialinėn atsakomybėn. Savo pareigas piliečiai dažniausiai vykdo savanoriškai. Jeigu reikia, valstybės institucijos naudoja įtikinimo priemones, o reikiamais atvejais – ir prievartos metodus. Valstybinio valdymo sferoje piliečiams už pareigų nevykdymą, kitų asmenų teisių bei laisvių suvaržymą ar pažeidimą paprastai taikomos administracinės prievartos priemonės, o už veikas, numatytas baudžiamajame įstatyme, - kriminalinės bausmės. Svarbi piliečių teisių ir laisvių apsaugos bei pareigų vykdymo garantija yra kitų valstybės institucijų - teismo, prokuratūros, Simo kontrolierių įstaigos - veikla. Ginti piliečių teises ir laisves, kontroliuoti ir prižiūrėti valstybės valdymo institucijų veiklą šioje srityje - viena iš svarbiausių funkcijų, kurią įstatymas pavedė vykdyti šioms institucijoms. Piliečių turimų teisių ir laisvių apsauga pati savaime yra viena svarbiausių ir neginčijamų piliečio teisių. Valstybė ją legalizuoja, suformuluoja, nustato jos apimtis, turinį, realizavimo procedūros mechanizmą, įtvirtina valstybės institucijų pareigas spręsti ir nagrinėti asmenų teisių pažeidimo klausimus bei imtis priemonių tokių pažeidimų prevencijai. Apibendrinus galima kalbėti apie dvi pagrindines asmens teisinės gynybos kryptis: 1) nuo nusikaltimų, deliktų ir kt. neteisėtų veiksmų, kuriuos atlieka kiti piliečiai; ir 2) nuo neteisėtų ir nepagrįstų valstybinės valdžios institucijų veiksmų. Pirmuoju atveju pasitelkiamos baudžiamojo, civilinio ir kt. teisės šakų normos, o antruoju – pirmiausia administracinės teisės normos, o po to kt. Prie pagrindinių gynybos nuo biurokratizmo, neteisėtų ir nekompetentingų valstybės tarnautojų veiksmų priemonių galima priskirti šias: 1) organizacinio-teisinio mechanizmo sukūrimas ir kasdieninė veikla, kurių pagrindinė užduotis teisėtvarkos palaikymas (teismai, prokuratūra, policija, kontrolierių įstaigos ir pan.); 2) nepriklausančių nuo valstybės institutų, sugebančių suteikti piliečiams reikiamą pagalbą egzistavimas ir veikla. Tarp jų yra specialiai tam skirti (pvz., advokatūra, teisinės informacijos centrai), o taip pat kitokie (visuomenės informavimo priemonės ir kt.) dariniai; 3) aktyvi pačių piliečių, besinaudojančių suteikiamomis teisėmis, veikla. Piliečių administracinis teisnumas ir veiksnumas kaip teisinio ryšio pradmens su konkrečia valstybe ir jo įgyvendinimo dimensijos. Administracinis teisnumas yra valstybės nustatyta ir saugoma galimybė tapti administracinių teisių santykių subjektu. Administracinis veiksnumas – tai subjekto galimybė savo veiksmais įgyti teises ir susikurti teisines pareigas bei jas įgyvendinti per konkrečius administracinius teisinius santykius. Piliečių administracinis teisnumas yra sietinas su LR pilietybės institutu. Lietuvos piliečiai yra LR pilietybės įstatyme nustatyti subjektai. Lietuvos piliečiai turi visas socialines, ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia ir garantuoja LR konstitucija ir kt. įstatymai, t. p. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartyse. Administracinis teisnumas - tai valstybės pripažįstama galimybė turėti subjektines teises ir pareigas valstybinio valdymo sferoje. Piliečio teisnumas atsiranda gimimo momentu ir nutrūksta jam mirus. Konkrečią teisnumo apimtį ir turinį nustato valstybė teisės normomis. Pavyzdžiui, fizinių asmenų teisnumo apimtis priklauso nuo pilietybės – respublikos teritorijoje esantys užsieniečiai ir asmenys be pilietybės neturi kai kurių Lietuvos piliečiams nustatytų teisių ir pareigų; kita vertus, minėtiems asmenims paprastai nustatomos papildomos pareigos bei apribojimai, kurie netaikomi piliečiams. Pabrėžtina, kad konstitucinės normos, įtvirtindamos, piliečių lygiateisiškumą, garantuoja jiems vienodą teisnumo apimtį nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir turtinės padėties, rasinio ir nacionaliniu priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Piliečių lygiateisiškumas užtikrinamas visose ekonominio, politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Tik įstatymo numatytais atvejais (paprastai gaivalinių nelaimių ir kitų nepaprastųjų aplinkybių sąlygomis) ir tvarka tam tikroje teritorijoje gyvenančių piliečių teisnumas gali būti laikinai apribotas. Teisnumas taip pat laikinai gali būti apribojamas piliečiui padarius administracinį nusižengimą arba nusikaltimą. Administracinis veiksnumas - valstybės pripažinta ir teisės normomis įtvirtinta galimybė asmeniniais veiksmais realizuoti teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Veiksnumo atsiradimas siejamas su tam tikru amžiumi, o įstatymo numatytais atvejais dar ir su papildomomis sąlygomis, kurios priklauso nuo konkrečių subjektinių teisių ir pareigų turinio. Pilnas administracinis veiksnumas atsiranda sulaukus 18 metų, o ribotas - nuo 16 metų. Papildoma sąlyga veiksnumui atsirasti, apriboti ar nutrūkti yra sveikatos būklė. Neturi pilno veiksnumo asmenys, įstatymo nustatyta tvarka pripažinti nepakaltinamais dėl psichinės ligos ar pan. Kai kurioms teisėms realizuoti valstybė nustato papildomas sąlygas: reikalauja specialaus išsilavinimo, minimalaus darbo stažo ir pan. Veiksnumas išnyksta piliečiui mirus. Konstitucinės piliečių teisės, laisvės ir pareigos, susijusios su įvairių teisės šakų reguliavimo sritimi, dažnai įgyvendinamos dalyvaujant vykdomosios valdžios institucijoms, jų tarnautojams. Būtent administracinio teisinio reguliavimo sistema leidžia piliečiams pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis bei įgyvendinti tas galimybes, kurios jiems yra suteiktos Konstitucijos ir kitų įstatymų. Konstitucijos 18 str. įtvirtintas žmogaus teisių ir laisvių prigimtimumo principas sistemiškai papildomas Konstitucijos 5 str. 3 dalies nuostatomis, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Administracinės teisės tikslas – sudaryti prielaidas šiai nuostatai – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms įgyvendinti. Viešojo administravimo įstatymas apibrėžia viešojo administravimo subjektus, jų veiklos principus, nustato viešųjų paslaugų teikimo administravimo bei institucijų vidaus administravimo pagrindus, taip pat jų prievoles nagrinėjant bei sprendžiant asmenų prašymus ir skundus. Šis įstatymas garantuoja piliečių ir kitų asmenų teisę į teisingą ir nešališkų jų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose, taip pat teisę apskųsti šį sprendimą ir gauti kompensaciją už padarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos. Visos piliečių bei kt. asmenų socialinės, kultūrinės, pilietinės ir politinės teisės bei laisvės turi būti užtikrinamos, kai valdžios įstaigos vykdo savo įgaliojimus viešojo administravimo srityje. Šių teisių ir laisvių apsauga ir tinkamų sąlygų panaudojimas jai įgyvendinti ir yra viešojo administravimo institucijų veiklos konstitucinis tikslas. Visi kitos funkcijos ir tikslai yra išvestiniai. Tuo pačiu asmuo, įgyvendindamas savo teises ir laisves, įtvirtintas Konstitucijoje, privalo laikytis Konstitucijos ir kt. įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tokiam konstituciniam teisių ir pareigų santykiui palaikyti valstybė išleidžia gausybę administracinės teisės normų, kuriose nustato įvairius administracinius teisinius režimus, leidžiančius veiksmingai užtikrinti piliečių dalyvavimą viešojo administravimo procesuose. Tai pasireiškia asmenims dalyvaujant sprendimų priėmime, ginant savo teises ir teisėtus interesus, siekiant ekonominių, socialinių, politinių tikslų. Kita didelė piliečių teisių ir pareigų grupė sietina su jų pilietiniu aktyvumu jungiantis į asociacijas, politines partijas, profesines sąjungas, rengiant susirinkimus, eitynes ir kitas viešas akcijas.Šioje grupė yra ir peticijų teisė, taip pat piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Ne mažiau svarbi yra piliečių teisė į vienodą teisinę gynybą, taip pat teisės lygiomis galimybėmis stoti į valstybinę tarnybą bei naudotis visomis savo teisėmis. Šiai grupei priklauso ir vartotojų teisės, teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų, teikti savo nuomonę dėl įstatymų ir kt. teisės aktų bei projektų ir kt. Kita vertus piliečiai turi ir pareigų: laikytis Konstitucijos ir kt. įstatymų, vykdyti jų nustatytas pareigas, saugoti Lietuvos interesus, padėti stiprinti valstybės galią ir autoritetus. Administracinės teisinės piliečių teisių ir laisvių garantijų problemos. Administracinės teisinės piliečių teisių ir laisvių garantijos skirstomos į a) teismines ir b) neteismines. a)teisminės garantijos sietinos su kiekvieno asmens, kurios konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, teise kreiptis į teismą. Kiekvienas asmuo turi teisę nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama j teisės arba įstatymų saugomas interesas. Teismas yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Tai reiškia, kad teisingumą vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe prie įstatymą ir teismą, neatsižvelgiant į rasę, lytį, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ir pažiūras, veiklos pobūdį, gyvenamąją vietą ir kt. aplinkybes. Vykdydami teisingumą teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų. Teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kt. pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar fizinių asmenų kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą yra draudžiamas ir užtraukia įstatymų nustatytą atsakomybę. Lietuvoje sukurta specializuotų administracinių teismų sistema prisideda prie veiksmingesnės viešojo administravimo institucijų veiklos teisminės kontrolės, kad čia nebūtų pažeidžiamos asmens teisės ir laisvės. Administracinis teismas nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. b)Neteisminės garantijos yra platesnės ir gali reikštis įvairiomis formomis. Visa vykdomosios valdžios institucijų ir vietos savivaldos įstaigų sistema skirta piliečių teisių ir laisvių garantijoms užtikrinti. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais demokratinio valstybės administravimo principais: 1)įstatymų viršenybės, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymo, o veikla atitikti įstatyme nustatytus teisinius pagrindus. 2)objektyvumo, reiškiančiu, kad sprendimo priėmimas ir kt. oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; 3)proporcingumo, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui; 4)nepiktnaudžiavimo valdžia, reiškiančiu, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti valdžią neturint tam suteiktų įgaliojimų ar priimti sprendimus, kurių pagal kompetenciją negali priimti. 5)tarnybinio bendradarbiavimo, reiškiančiu, kad viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius atkus, prireikus teikia viena kitai reikiamą informacinę ir kt. pagalbą. Šių principų paskirtis yra nustatyti viešojo administravimo institucijoms ir jų tarnautojams aukštus veiklos standartus, kurie užtikrintų gerą administravimą. Visi viešojo administravimo subjektai vykdo įstatymus ir poįstatyminius aktus ir turi plačius jurisdikcinius įgaliojimus. ATPK struktūra yra tokia, kad bylas dėl administracinių teisės pažeidimų gali nagrinėti ir baudas skirti kelios dešimtys viešojo administravimo ir teisėsaugos institucijų. Šiuos prieštaravimus reikia spręsti. Viešojo administravimo institucijos turi sudaryti sąlygas, kad greitai, efektyviai ir nešališkai būtų priimami individualūs administraciniai sprendimai, kad būtų laikomasi administracinių procedūrų, skaidriai veiktų licencijavimo sistema, būtų teikiamos kokybiškos viešosios paslaugos. Viena iš svarbiausių tokios veiklos efektyvumo garantijų yra valstybės tarnautojų atsakomybė už piliečių teisių ir laisvių pažeidimus. Valstybės tarnybos įstatymas numato tarnybinės atsakomybės priemones, taip pat atitinkama atsakomybė nustatyta ir ATPK. Dėl savo teisių pažeidimų piliečiai gali kreiptis į administracinių ginčų, mokestinių ginčų komisijas, į Seimo, vaiko teisių, lygių galimybių kontrolierius arba tiesiogiai į teismą. Pažeidžiamiausių socialinių grupių teisių padėtis. Vaiko teises įgyvendinančios institucijos. Vaiko teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje užtikrina: 1) valstybė ir jos institucijos; 2) vietos savivaldos institucijos; 3) visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga. Valstybės institucijos ir vaiko teisių apsauga. Respublikos Prezidentas, Seimas,Vyriausybė, ministerijos, teismai, prokuratūra, kitos valstybės institucijos įgyvendina priemones vaiko teisių apsaugos ir jų gynimo srityje pagal savo kompetenciją, kurią nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai. Už vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų bei kitų teisės aktų vykdymo organizavimą, kontrolę ir priežiūrą atsako vaiko teisių apsaugos institucijos (tarnybos).. Bylos dėl vaiko teisių pažeidimų, bylos, susijusios su vaiko teisių apsauga, jų gynimu, taip pat bylos dėl vaikų padarytų teisės pažeidimų turi būti nagrinėjamos kiek įmanoma trumpiau. Jas turi nagrinėti tam skirti specializuoti teisėjai arba pagal įstatymą įsteigti specializuoti teismai. Vietos savivaldos institucijos ir vaiko teisių apsauga. Vaiko teisių apsaugą savivaldybėse garantuoja atitinkamos savivaldybių tarybos, vietos savivaldos vykdomosios institucijos, vaiko teisių apsaugos institucijos (tarnybos) , policijos nepilnamečių (jaunimo) reikalų inspektoriai, taip pat mokyklos ir kitos institucijos, kurios rengia ir įgyvendina vaiko teisių apsaugos, vaikų teisės pažeidimų prevencijos priemones. Visuomeninė vaiko teisių apsauga. Visuomeninė vaiko teisių apsauga vykdoma bendradarbiaujant visuomeninėms organizacijoms su valstybės, vietos savivaldos institucijomis, laikantis šio įstatymo bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių apsaugą, nuostatų. Vaiko teisių apsaugos kontrolierių 4 metų kadencijai skiria Seimas Seimo Pirmininko teikimu. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius: 1) tiria fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai; 2) kontroliuoja, kaip yra įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimo ratifikuotų konvencijų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, nuostatos Lietuvoje; 3) prižiūri ir kontroliuoja institucijų, susijusių su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, veiklą, dėl kurios pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai; 4) siūlo Seimui ir Vyriausybei priemones, kaip pagerinti Lietuvos Respublikoje įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą; 5) vadovauja Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai; 6) vadovaudamasis įstatymų nustatyta tvarka, tvirtina įstaigos etatų sąrašą, darbuotojų tarnybinius atlyginimus; 7) tvirtina Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos darbo reglamentą, vidaus darbo tvarkos taisykles bei vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pavaduotojo, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus patarėjų, padėjėjų ir kitų darbuotojų pareigines instrukcijas; 8) tvirtina skundų apskaitos ir tyrimo tvarką; 9) priima ir atleidžia iš pareigų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos darbuotojus; 10) atstovauja Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai valstybinėse, nevalstybinėse institucijose bei tarptautinėse organizacijose; 11) per visuomenės informavimo priemones teikia informaciją visuomenei apie vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą Lietuvos Respublikoje. Vyriausybės nutarimu patvirtinti Bendrieji vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatai. Šie nuostatai reglamentuoja savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų uždavinius, funkcijas, pareigas ir teises, darbo organizavimą, pasibaigimą arba pertvarkymą. Tarnyba savivaldybės teritorijoje įgyvendina pagrindines Jungtinių Tautų Organizacijos 1989 metų Vaiko teisių konvencijos nuostatas, vykdo vaiko teisių apsaugą, įstatymų nustatyta tvarka gina vaiko teises ir teisėtus interesus, organizuoja ir prižiūri likusių be tėvų globos vaikų globą (rūpybą). Svarbiausieji tarnybos uždaviniai yra šie: užtikrinti vaiko teisių apsaugą; užtikrinti vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimą ir priežiūrą; rengti ir įgyvendinti priemones vaiko teisių apsaugai ir jo teisių pažeidimų prevencijai gerinti; atstovauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose; ginti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka vaikų teises šeimose, globėjų (rūpintojų) ir įvaikintojų šeimose bei šeimynose, valstybės ir savivaldybės institucijose bei įstaigose, nevyriausybinių institucijų, organizacijų ir fizinių asmenų įsteigtose vaikų globos įstaigose ir kartu su vaiko tėvais (įvaikintojais), globėjais (rūpintojais), įstaigų darbuotojais šalinti aplinkybes, dėl kurių pažeidžiamos vaiko teisės; organizuoti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka likusių be tėvų globos vaikų globą (rūpybą) šeimose bei šeimynose, valstybės ir savivaldybės institucijose bei įstaigose, nevyriausybinių institucijų, organizacijų ir fizinių asmenų įsteigtose vaikų globos įstaigose; organizuoti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įvaikinimą. Tarnyba pedagogų taryboms, teismams, kitoms kompetentingoms institucijoms ar pareigūnams – teikia išvadas (rekomendacijas) dėl tikslingumo taikyti poveikio priemones nepilnamečiams, siųsti juos į specialiosios globos (ugdymo) įstaigas, paleisti iš šių įstaigų; palaiko ryšius su vaikais, pasiųstais į specialiosios globos (ugdymo) įstaigas ar atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose, taip pat su šių įstaigų administracijomis, vaikų tėvais, kitais vaikų atstovais pagal įstatymą, domisi šių vaikų elgesiu, jų ugdymo sąlygomis; Tarnyba, atstovaudama vaiko teisėms ir teisėtiems interesams teismuose, privalo: dalyvauti įstatymų nustatyta tvarka bylose, kai vaikas įtariamas padaręs nusikaltimą ir dėl to atliekamas parengtinis tyrimas; Moterų ir vyrų lygių teisių ir galimybių įgyvendinimas. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, bei uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties, ypač kai tai susiję su šeimine ar santuokine padėtimi. Įstatymo nuostatos nėra taikomos šeimos ir privataus gyvenimo srityse. Moterų ir vyrų lygios galimybės – tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas. Valdžios ir valdymo institucijų pareiga įgyvendinti moterų ir vyrų lygias teises. Valdžios ir valdymo institucijos pagal kompetenciją privalo: 1) užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios moterų ir vyrų teisės; 2) rengti ir įgyvendinti programas ir priemones, skirtas moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimui; 3) įstatymų nustatyta tvarka remti visuomeninių organizacijų, viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros fondų programas, kurios padeda įgyvendinti moterų ir vyrų lygias galimybes. Pagyvenusių žmonių teisės. Institucijos, užtikrinančios pagyvenusių žmonių teisų apsaugą. 1991 metais Generalinė Asamblėja patvirtino Jungtinių Tautų Principus pagyvenusių žmonių klausimais. Pagyvenę žmonės turi teisę gauti aprūpinimą iš šeimos, sveikatos apsaugą ir realizuoti žmogaus teise ir pagrindines laisves gyvendami prieglaudoje, globos namuose ar sveikatos priežiūros įstaigoje, “pilnavertiškumas”, reiškiantis, kad tokiems asmenims turi būti prienami kultūriniai, švietimo, dvasiniai ir rekreaciniai ištekliai ir “orumas”, nustatantis kad pagyvenę asmenys turi turėti galimybę gyventi orai ir saugiai, būti laisvi nuo protinio ir fizinio išnaudojimo, turi būti nediskriminuojami dėl amžiaus, rasiniais ar etniniais pagrindais, neįgalumo, finansinės padėties ar kitų aplinkybių. Lietuvos Respublikoje pagyvenusių žmonių kategorijai priskirtini asmenys, kurie yra sukakę 60 metų ir vyresni. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas taip pat yra įtvirtinęs specialų pagyvenusių žmonių teisių režimą. Pagrindiniai įstatymai, kuriais ginamos darbinės pagyvenusių žmonių teisės yra šie: Darbo kodeksas, Bedarbių rėmimo įstatymas; o socialinės teisės: Valstybinių socialinio draudimo pensijų, Valstybinio socialinio draudimo, Socialinių paslaugų įstatymai. Įstatyminės nuostatos plėtojamos poįstatyminiuose teisės aktuose. Pabrėžtina, kad LR Konstitucijos 52 straipsnyje yra įtvirtinta, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Be to, kaip jau buvo minėta, LR Seimas 1998 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. III-649 1999 metus paskelbė Tarptautiniais pagyvenusių žmonių metais Lietuvoje, o LR Vyriausybė 1998 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1213 patvirtino Tarptautinių pagyvenusių žmonių metų Lietuvoje veiksmų programą. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje be kitų žmogaus teisių, buvo išskirtos ekonominės bei socialinės teisės: teisė į socialinį aprūpinimą, darbą, poilsį, pakankamą gyvenimo lygį, mokslą kultūrą ir teisingą visuomeninę tvarką. Darbo kodeksas numato specialias garantijas dėl darbo sutarties nutraukimo su priešpensinio amžiaus asmenimis. Numatyta didesnė priešpensinio amžiaus žmonių apsauga galimo darbo sutarties nutraukimo atveju: asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip 5 metai. Viena iš labiausiai tinkamų socialinių paslaugų rūšių seniems žmonėms yra socialinės paslaugos namuose. Gyventojų pajamų garantijų įstatymas nustato teisę gauti socialinę pašalpą, jeigu pajamos vienam šeimos nariui yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas. Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo nuostatai nustato, kad pašalpa gali būti skiriama šeimoms ar vieniems gyvenantiems asmenims ir tuo atveju, jei jie yra pensininkai. Kita labai svarbi mažas pajamas turinčioms šeimoms, taigi ir pagyvenusiems žmonėms (pensininkams), taikoma paramos forma - Lietuvos Respublikos buto (individualaus gyvenamojo namo) šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensavimo gyventojams turintiems mažas pajamas įstatymu nustatytos gyvenamųjų patalpų šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacijos. Numatytos ir vienkartinės, skiriamos skurdo, benamystės, ligos, invalidumo, stichinės nelaimės ir kitais atvejais. Vienkartinių pašalpų skyrimo tvarką ir dydžius nusistato savivaldybės pagal savo biudžetų galimybes. Pagyvenusiems asmenims yra numatytos ir transporto lengvatos. Transporto lengvatų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, kad teisę įsigyti vienkartinį važiavimo tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais bei vienkartinį arba mėnesinį vardinį važiavimo vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais bilietą su 50 procentų nuolaida turi asmenys, sukakę 70 metų ir vyresni. Teisės į medicininę priežiūrą turinys – užtikrinti, kad kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų, susirgęs gautų priežiūrą, būtiną pagal jo sveikatos būklę. Institucijos, užtikrinančios pagyvenusių žmonių teisų apsaugą. Specialios institucijos, vykdančios pagyvenusių žmonių teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje nėra. Pagyvenusių žmonių, kaip socialinės grupės, teisių apsauga garantuojama institucijoms pagal kompetenciją vykdant bendrąsias funkcijas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina darbo rinkos, darbo rinkos profesinio mokymo, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe, darbo apmokėjimo ir jo garantijų politiką, valstybinę socialinės paramos bei socialinių garantijų mažas pajamas gaunantiems gyventojams politiką, valstybinio socialinio draudimo ir pensijų politiką, užtikrina valstybinio socialinio draudimo, socialinės paramos ir darbo sistemų funkcionavimą, reguliavimą bei tobulinimą. Tuo pačiu būdu pagyvenusių žmonių teisių apsaugą užtikrina ir kitos institucijos: darbo biržos, kurios realizuoja gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje, Užimtumo taryba, kuri nagrinėja gyventojų užimtumą bei jam turinčius įtakos veiksnius, teikia pasiūlymus ministerijai dėl užimtumo ir darbo rinkos politikos, prevencinių nedarbo mažinimo ir jo neigiamų socialinių padarinių švelninimo priemonių, dėl darbo rinkos politikos prioritetų, įgyvendinamų priemonių finansavimo, Trišalė komisija prie darbo biržos pasiūlymus dėl prioritetinių darbo rinkos politikos priemonių nustatymo ir jų finansavimo, atsižvelgiant į numatomas darbo rinkos raidos tendencijas ir nedarbo didėjimą miestuose (rajonuose) ir pan. Be to, reikėtų paminėti, kad svarbų vaidmenį pagyvenusių žmonių teisių apsaugos srityje atlieka ir savivaldybės, kurios yra tiesiogiai atsakingos už socialinių paslaugų teikimą bei kai kurių socialinių išmokų mokėjimą. Socialinių paslaugų teikimo skirtumai yra ryškus regionų aspektu, nes kaimo ir miesto gyventojų socialinis išsivystymas yra labai skirtingas (demografinei kaimo gyventojų struktūrai būdinga, kad didelę dalį sudaro pensinio amžiaus žmonės), todėl ir atskirų savivaldybių problemos užtikrinant pagyvenusių žmonių teisių apsaugą ir skirtingo masto. Pagyvenusių žmonių teisių apsaugoje svarbios ir nevyriausybinės organizacijos. Neįgaliųjų teisės, institucijos, užtikrinančios jų apsaugą. Nacionalinė žmonių su negalia socialinės integracijos 2003–2012 metų programa.Programa parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 36-969; 1998, Nr.98-2706) 13 straipsniu ir Jungtinių Tautų Organizacijos Asamblėjos priimtų Lygių galimybių teikimo žmonėms su negalia bendrųjų taisyklių (toliau vadinama – Bendrosios taisyklės) rekomendacijomis, atitinka Europos socialinėje chartijoje (pataisytoje) (Žin., 2001, Nr. 49-1704), Europos Sąjungos Tarybos patvirtintoje Naujojoje 1996 metų Europos Bendrijos strategijoje žmonėms su negalia, Europos Sąjungos Tarybos 2000 metų įdarbinimo direktyvoje 2000/78/EC, kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas žmonių su negalia teises, siekiant jiems užtikrinti lygias galimybes visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Šios programos pagrindinis tikslas – siekti lygių galimybių žmonėms su negalia planuojant socialinės jų integracijos veiksmus, atitinkančius valstybės tarptautinius ir vidaus politikos tikslus ir įsipareigojimus, ir numatant šių veiksmų įgyvendinimo strategiją. Ši programa skirta visiems Lietuvos žmonėms su negalia. Asmens sveikatos priežiūra. Priėmus Lietuvos Respublikos privalomojo sveikatos draudimo įstatymą, žmonėms su negalia priklausomai nuo turimos invalidumo grupės Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis kompensuojama vaistų ir asmens sveikatos priežiūros priemonių bazinė kaina ar jos dalis. .Reabilitacija. Įvairias negalias turintiems asmenims reikia skirtingų reabilitacijos priemonių – komplekso medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos priemonių. Šalyje vyrauja medicininės reabilitacijos modelis, menkai plėtojamos profesinės, socialinės reabilitacijos grandys, tam stinga lėšų, todėl žmonėms su negalia neužtikrinama nuosekli reabilitacija. Veiksminga reabilitacija įmanoma tik tada, kai darniai veikia visos grandys, taikomos pagal individualius poreikius medicininės, profesinės, socialinės ir kitos priemonės ir drauge tenkinami specialieji poreikiai. Institucinė reabilitacijos sistema reabilitacijos centruose, globos įstaigose, ligoninėse aprėpia gana nedaug žmonių su negalia, yra brangi ir nepakankamai finansuojama, taigi nesprendžia asmens socialinio prisitaikymo problemų. Socialinės paslaugos. Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos teikiamos siekiant padėti asmenims savarankiškai gyventi savo namuose ir bendruomenėje. Šiuo metu žmonėms su negalia teikiamos šios bendrosios socialinės paslaugos: vertimo į ženklų kalbą, aprūpinimo kompensacine technika, asistentų, palydovų, būsto pritaikymo, transporto, informacijos teikimo ir konsultavimo, pagalbos namuose, slaugos namuose, globos pinigų, maitinimo, aprūpinimo būtiniausiais daiktais ir kitokios. Prieinamumas. Fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymas.Svarbiausiosios yra šios nuostatos: fizinės aplinkos pritaikymas– būtina sąlyga atkurti žmogaus su negalia fizinį, dvasinį ir ekonominį savarankiškumą. Trečdaliui Lietuvos gyventojų dėl judėjimo sunkumų ir ribotų galimybių pasirūpinti savimi reikia pritaikyti fizinę aplinką (žmonės su negalia, motinos su mažais vaikais, pagyvenę asmenys). Ugdymas. Šalyje vykstant švietimo reformai, kasmet vis daugiau specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdosi drauge su bendraamžiais ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokykloje. Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių moksleivių skaičius specialiosiose internatinėse mokyklose nuolat mažėja. Norint užtikrinti šių vaikų ugdymosi kokybę, įgyvendinti praktikoje lygių galimybių švietimo sistemoje principą, būtina bendrojo ugdymo įstaigų pedagogams sudaryti daugiau galimybių įgyti papildomų žinių, įgūdžių, būtinų ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus bendroje grupėje/klasėje, rengiant bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus, taip sudaryti studijų programas, kad jie įgytų reikiamų žinių, taip pat patvirtinti Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme numatytus papildomuosius teisės aktus (nustatyti specialiųjų poreikių asmenų aprūpinimo kompensacine technika ugdymo institucijose ir namuose tvarką, skaitovų, palydovų, gestų kalbos vertėjų paslaugų teikimo specialiųjų poreikių asmenims tvarką), kuriems įgyvendinti reikia biudžeto lėšų. Materialinės būklės garantijos. Pagrindinė asmens materialinės gerovės garantija – jo teisė dirbti ir gauti uždirbtą atlyginimą, o papildomos garantijos – piniginė socialinė parama, kompensuojanti dėl negalios ar darbingumo netekimo prarastas pajamas. Sukurta ir veikia lengvatų sistema. Dažnai lengvatomis kompensuojama ne asmens negalia, o tenkinami visiems šalies gyventojams, gaunantiems mažas pajamas, būdingi poreikiai. Šeimyninis gyvenimas ir asmens neliečiamybė. Kultūra. Žmonių su negaliakultūrinę veiklą lėmė bendrosios šalies raidos tendencijos, ekonominiai procesai. Ji nebuvo aktyvi. Žmonių su negalia organizacijos organizavo įvairius renginius, koncertus, vyko teatrų festivaliai, tačiau jie dažniausiai buvo uždari, iki šiol neparengta integracijos į bendrą visuomenės kultūrinį gyvenimą strategija. Sudėtinga padėtis susidarė savivaldybėse, kuriose žmonių su negalia kultūrinei veiklai (muzikai, literatūrai, teatrui, tapybai, skulptūrai, dailiesiems amatams remti) buvo skiriama nedaug lėšų. Veikiantys meno, teatro kolektyvai yra mėgėjiški, yra tik vienas profesionalus aklųjų choras. Sportas. Sportas – viena svarbiausių žmonių su negalia reabilitacijos ir integracijos proceso dalių. Žmonės su negalia turi mažiau galimybių sportuoti ir sportuoja ne nuolat, tačiau jiems turi būti užtikrintos tokios pat teisės sportuoti kaip ir kitiems visuomenės nariams. Žmonių su negalia sportinė veikla įvairi: sveikatingumo sportas (dėl medicininių priežasčių arba sveikatos būklės), rekreacinis sportas (savo malonumui), reguliarus dalyvavimas organizuotoje sporto veikloje (klubų lygis), aukščiausiojo lygio sportas didelio meistriškumo sportininkams (atstovavimo lygis). Poilsis. Organizuoti žmonių su negalia aktyvų poilsį sudėtinga, nes nepritaikyta fizinė aplinka, nėra suinteresuotų specializuotų organizacijų, kurios mokėtų teikti tokias paslaugas, atsižvelgdamos į tokių žmonių specialiuosius poreikius. Žmonių su negalia poilsį, mokomąsias, aktyvios socialinės reabilitacijos stovyklas organizavo žmonių su negalia nevyriausybinės organizacijos. Savivaldybės pagal išgales rėmė šių organizacijų organizuojamą aktyvų poilsį. Žmonių su negalia socialinės integracijos finansavimas. Šiuo metu žmonių su negalia socialinė integracija ir socialinė apsauga finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Užimtumo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir kitų teisėtai įgytų lėšų. Žmonių su negalia visuomeninės organizacijos. Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymo 25 straipsnyje nurodytas pagrindinis žmonių su negalia organizacijų tikslas: atstovauti žmonėms su negalia, jų tėvams, globėjams, rūpintojams ir ginti jų teises, integruoti žmones su negalia į darbą ir visuomeninį gyvenimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansuojamos žmonių su negalia respublikinių visuomeninių organizacijų reabilitacijos ir integracijos programos, o savivaldybių tarybų nustatyta tvarka iš savivaldybių biudžetų finansuojamos teritorinės žmonių su negalia organizacijų reabilitacijos programos. Neįgalieji – asmenys, kurie dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Šie žmonės, nepriklausomai nuo neįgalumo priežasties, pobūdžio, pasireiškimo laipsnio, turi tas pačias teises kaip ir kiti asmenys. Neįgaliesiems, negalintiems savarankiškai įgyvendinti savo teisių, visuomenė ir valstybė privalo teikti papildomą paramą ir garantijas, jie turi būti apsaugoti nuo bet kokio išnaudojimo, diskriminavimo, juos įžeidžiančio arba paniekinančio elgesio. Vyriausybė 2001 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 160 priėmė Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių neįgaliesiems reformos koncepciją, kurios tikslu nurodyta - pakeisti invalidumo nustatymo tvarką taip, kad būtų sudarytos sąlygos teisingiau ir veiksmingiau taikyti neįgaliems asmenims socialinės apsaugos priemones, siekiant atkurti jų darbingumą, savarankiškumą ir integruoti juos į visuomenę. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas taip pat yra įtvirtinęs specialų neįgaliųjų teisių apsaugos režimą. Pagrindinis įstatymas, nustatantis neįgaliųjų žmonių teises yra Invalidų socialinės integracijos įstatymas, o tam tikros specifinės teisės numatytos ir kituose įstatymuose. Darbinės neįgaliųjų teisės reglamentuojamos Darbo sutarties bei Bedarbių rėmimo, socialinės teisės Valstybinių socialinio draudimo pensijų, Valstybinio socialinio draudimo; Socialinių paslaugų bei Šalpos (socialinių) pensijų įstatymais, teisė į švietimą – Specialiojo ugdymo, teisė į sveikatos apsaugą Sveikatos draudimo , Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymais. LR Konstitucijos 52 straipsnyje yra įtvirtinta, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti invalidumo pensiją, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Įstatyminės nuostatos plėtojamos poįstatyminiuose teisės aktuose: Vyriausybės nutarimuose, ministrų įsakymuose ir pan. Tautinių mažumų teisės. Lietuva visiems savo piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, garantuoja lygias politines, ekonomines ir socialines teises bei laisves, pripažįsta tautinį identiškumą, kultūros tęstinumą, skatina tautinę savimonę bei jos saviraišką. Visų tautybių Respublikos gyventojai privalo laikytis Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų, saugoti jos valstybinį suverenitetą irteritorinį vientisumą, prisidėti prie nepriklausomos, demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo, gerbti valstybinę kalbą, kultūrą, tradicijas ir papročius. Lietuva vadovaudamasi tautų lygybės ir humanizmo principais, visoms jos teritorijoje gyvenančioms tautinėms mažumoms garantuoja laisvą vystymąsi, reiškia pagarbą kiekvienai tautybei ir kalbai. Valstybė vienodai gina visų tautybių piliečius ir garantuoja: teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę kultūrą ir švietimą; teisę mokytis gimtąja kalba, sudarant sąlygas turėti ikimokyklines įstaigas, pamokas ir bendrojo lavinimo mokyklas, taip pat grupes, fakultetus ir filialus aukštosiose mokyklose, rengiančiose auklėtojus, mokytojus bei kitus tautinių bendrijų poreikiams tenkinti reikalingus specialistus;. teisę į spaudą ir informaciją gimtąja kalba; teisę išpažinti bet kurią religiją ar neišpažinti jokios, atlikinėti gimtąja kalba religines apeigas bei nacionalinius ritualus; teisę jungtis į tautines kultūros organizacijas; teisę į kultūrinius ryšius su tautiečiais už Respublikos ribų; teisę būti atstovaujamiems visų pakopų valstybinės valdžios organuose, remiantis visuotinių, lygių ir tiesioginių rinkimų principais; teisę visų tautybių Lietuvos piliečiams eiti bet kurias pareigas valstybinės valdžios ir valdymo organuose, įmonėse, įstaigose bei organizacijose.Tautinių mažumų visuomeninės ir kultūros organizacijos savo lėšomis gali steigti kultūros ir švietimo įstaigas. Valstybėremia organizacijas bei įstaigas, skirtas piliečių kultūros ir švietimo poreikiams tenkinti.Kiekvienas Lietuvos pilietis, gaudamas pasą, laisvai pasirenka savo tautybę pagal tėvų ar vieno iš jų tautybę. Niekas negali būti verčiamas įrodinėti savo tautybės. Versti atsisakyti tautybės draudžiama. Seksualinių mažumų teisės. Europos Sąjungos plėtros procesas paskatino atkreipti valstybės dėmesį į seksualinių mažumų žmogaus teisių apsaugos standartus ir pradėti derinti juos prie Europos reikalavimų. Įsipareigojimus prisijungusi prie ES Lietuva prisiėmė seksualinių mažumų teisių srityje. Tai ES dokumentai, kurie suteikia apsaugą nuo diskriminacijos dėl lytinės orientacijos ir kuriuos visos naujos valstybės narės turės įgyvendinti. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje gėjai ir lesbietės turi tas pačias teises – o gerbiamos jos ar ne – tai jau kitas klausimas. Vyriausybių pareigą ginti asmenis nuo diskriminavimo lytinės orientacijos ir lytinio tapatumo pagrindu. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas prižiūri kaip valstybės įgyvendina savo įsipareigojimus ginti žmogaus teises pagal Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. Šis paktas, kurį pasirašė 101 šalis, - viena svarbiausių tarptautinių žmogaus teisių sutarčių. Pakto 17 straipsnis garantuoja teisę į privatumą. Pakto 2(1) straipsnis skelbia, kad teisės ir laisvės garantuojamos šiuo Paktu, turi būti apgintos visiems asmenims be diskriminacijos: Visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir turi teisę į vienodą, be jokios diskriminacijos, įstatymo apsaugą. Šiuo atžvilgiu įstatymas turi drausti visokią diskriminaciją ir garantuoti visiems asmenims vienodą ir tikrą apsaugą nuo visokios diskriminacijos, ypač dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kokių nors kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kokios nors kitokios aplinkybės” Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių komisaras keliose rekomendacijose pripažino, kad gėjai ir lesbietės priklauso “tam tikrai socialinei grupei” minimai 1951 m. Konvencijoje ir 1967 m. Protokole dėl pabėgėlių statuso. “Homoseksualai gali pretenduoti į pabėgėlio statusą kaip persekiojamieji dėl jų priklausomybės tam tikrai socialinei grupei. JTVPK laikosi nuostatos, kad asmenys, kuriems gresia susidorojimas, nežmoniškas elgesys ar rimta diskriminacija dėl jų homoseksualumo ir kurių vyriausybės nesugeba arba nenori jų ginti, turi būti pripažinti pabėgėliais” Europos Tarybos šalys raginamos: -įstatymais drausti diskriminaciją dėl lytinės orientacijos; -įstatymuose išlyginti pilnametystės amžių; -garantuoti gėjams ir lesbietėms lygias galimybes darbe; -priimti įstatymus, kurie leistų registruoti homoseksualių porų partnerystę; -švietimo ir mokymo programomis pasipriešinti homofobijai mokyklose, medicinos įstaigose, kariuomenėje ir policijoje. Nediskriminacijos principo taikymas ir globos teisei. Vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriame įtvirtintas diskriminacijos draudimas dėl seksualinės orientacijos, o taip pat dėl religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus yra Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyva Nr. 2000/78/EB Dėl vienodų sąlygų taikymo įdarbinant ir darbui sistemos26. Ši direktyva papildė anksčiau, t.y 2000 m. birželio 29 d. priimtą Tarybos direktyvą kuria buvo uždrausta diskriminacija dėl rasinės ar tautinės kilmės. Pagrindų direktyvos, kaip naujo teisinės apsaugos nuo diskriminacijos dėl lytinės orientacijos dokumento svarba yra pati betarpiškiausia. Direktyvos tikslas yra sukurti bendrą kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos įsidarbinant ar dirbant sistemą. Narystės Europos Sąjungoje siekiančiai Lietuvai, be abejonės, būtina savo nacionalinius teisės aktus suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais, taip pat ir minėtos direktyvos nuostatomis taip, kad būtų panaikinti visi įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie prieštarauja vienodų sąlygų taikymo principui. Direktyvos 2 straipsnyje draudžiama tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė diskriminacija dėl lytinės orientacijos. 3 straipsnyje griežtai apibrėžiama šios direktyvos taikymo sritis, kur pabrėžiama, kad ji taikoma vienodai visiems asmenims – tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje. Taigi direktyvos nuostatos taikomos įsidarbinimo, visų lygių profesinio orientavimo ir mokymo, darbo sąlygų nustatymo, atleidimo iš darbo bei dalyvavimo darbuotojų ar darbdavių organizacijose srityje. Direktyvos 9 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad visiems asmenims, manantiems, kad jie buvo diskriminuojami dėl lytinės orientacijos bei kitų direktyvoje nustatytų pagrindų, būtų sudarytos galimybės ginti savo teises teisme, naudotis administracinėmis procedūromis bei taikinimo sistema. Direktyvos nuostatos įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad nebūtų persekiojamas darbuotojas, pateikęs skundą dėl diskriminacijos (11 straipsnis), o 20 straipsnio nuostatos nustato, kad sankcijos už bet kokį diskriminacijos veiksmą turi būti efektyvios, proporcingos ir atgrasančios. Direktyva “Dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo” 30 garantuoja specialią su asmens intymiu gyvenimu susijusių duomenų apsaugą. Nėra jokios abejonės, jog ši nuostata privačioms organizacijoms, taip pat ir darbdaviams, neleidžia kaupti slaptų bylų apie lytinę orientaciją.3 Svarbiausia nuostata - tai teisė į nediskriminavimą. Diskriminacija dėl lytinės orientacijos aiškiai nurodyta kaip vienas iš draudžiamų diskriminavimo pagrindų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Minėtame straipsnyje yra įtvirtintas bendras nediskriminavimo principas dėl nurodytų pagrindų, tiesiogiai nekalbantis apie draudimą diskriminuoti žmogų dėl jo lytinės orientacijos. Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad žmogaus teisių negalima varžyti įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, tačiau vargu ar lytinio gyvenimo orientaciją galima būtų tapatinti su įsitikinimais ar pažiūromis, kurie daugiau siejami apskritai su žmogaus pasaulėžiūra, intelektu, subjektyviu tam tikrų gyvenimo reiškinių vertinimu. Lytinė orientacija priskirtina žmogaus privačiam gyvenimui, kurio neliečiamybę garantuoja Konstitucijos 22 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalis įtvirtina žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Užsieniečių administracinis teisinis statusas. Užsienietis – tai asmuo, kuris nėra LR pilietis, nesvarbu ar jis turi kurios nors kitos šalies pilietybę ar ne. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos įstatymai ir Europos sąjungos teisės aktai. Užsieniečiai Lietuvoje yra lygūs prieš įstatymus, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų. Užsieniečiai esantys Lietuvos teritorijoje privalo laikytis Konstitucijos, Lietuvos įstatymų ir kt. teisės aktų. Užsieniečiai privalo pateikti policijos ar kt. teisėsaugos institucijai pareikalavus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (kelionės dokumentą, leidimą gyventi ir kt.), taip pat kitus dokumentus, kuriuose nurodytas buvimo valstybėje tikslas ir sąlygos, kurie įrodo, kad asmuo yra Lietuvoje teisėtai. Užsieniečių teisėtą buvimą Lietuvoje kontroliuoja policija, bendradarbiaudama su kitomis teisėsaugos institucijomis, valstybės ir savivaldybių institucijomis bei įstaigomis. Administracinis teisinis Lietuvos piliečio ir užsieniečio statusas yra skirtingas. Pagrindinis skirtumas – tai administracinio teisnumo atsiradimo momentas. Lietuvos piliečiams jis atsiranda gimus, o užsieniečiams – gavus leidimą atvykti ir įvažiavus į Lietuvos teritoriją su atitinkamais galiojančiais kelionės dokumentais. Administracinis užsieniečių veiksnumas reiškiasi gebėjimu vykdyti jam skirtas administracines prievoles ir savo veiksmais įgyvendinti jam suteiktas teises. Tarptautinės teisės normos gali numatyti ir kt. užsieniečių veiksnumo kriterijų. Administracinis teisinis užsieniečių statusas gali būti apibūdinamas ir tuo, kad jiem egzistuoja tam tikri apribojimai: teisės rinkti ir būti išrinktam (išskyrus ES piliečius); negali užimti pareigų valstybės tarnyboje (išskyrus ES šalių piliečius); nėra karo prievolės piliečiai. Būdami teisės subjektais užsieniečiai paprastai yra tokie pat administracinės atsakomybės subjektai kaip ir Lietuvos piliečiai, jeigu nesinaudoja privilegijomis ir imunitetais. Kita vertus, užsieniečiai netraukiami administracinėn atsakomybėn už pažeidimus padarytus už Lietuvos ribų, jei jų padarytos veikos nesusijusios su Lietuvos interesais. Užsieniečių teisės ir pareigos valstybinio valdymo sferoje yra nustatytos teisės ir tarptautinės teisės normomis. Pagal įstatymus, reguliuojančius užsieniečių bei asmenų be pilietybės teisinę padėtį, visi šie asmenys tarpusavyje yra lygūs, neatsižvelgiant į jų rasę, lytį, odos spalvą, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę, priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar kokią nors kitokią padėtį. Užsieniečiams ir asmenims be pilietybės yra nustatytos kai kurios papildomos pareigos: vykdami į šalį, jie turi turėti įvažiavimo vizą, būdami Respublikoje - laikytis nustatytos gyvenimo ir kilnojimosi tvarkos. Už teisės pažeidimą šie asmenys atsako pagal įstatymus, t.y. teisinėn atsakomybėn jie traukiami tais pačiais pagrindais ir tvarka, kaip ir piliečiai. Tik diplomatai ir kiti oficialūs užsienio valstybių atstovai Lietuvos teritorijoje naudojasi diplomatiniu imunitetu. Pagrindinis teisės aktas, nustatantis pagrindinius užsieniečių bei asmenų be pilietybės statuso ypatumus Lietuvoje, t.y. jų atvykimo ir išvykimo, laikino ir nuolatinio gyvenimo, darbo, teisinės atsakomybės bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, yra šiuo metu galiojantis Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Pagal jo nuostatas, užsienietis tai asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarptautinės sutartys. Prie užsieniečių teisinės padėties ypatumų, aptartų minėtuoju įstatymu, priskirtini: 1) užsieniečiai gali atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išvykti iš jos tik per pasienio kontrolės punktus. Pasienio kontrolės punkte užsienietis privalo pateikti galiojantį kelionės dokumentą; 2) užsienietis, atvykstantis į Lietuvos Respubliką, galiojančiame kelionės dokumente privalo turėti Lietuvos Respublikos vizą, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu arba tarptautine sutartimi nenumatyta kitaip; 3) užsienietis įstatymų nustatytais pagrindais gali būti neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką; 4) užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai apsigyventi galiojimo laiko pasibaigimo. Jeigu užsienietis atvyko iš valstybės, kurios piliečiams taikoma bevizio vykimo tvarka, tai jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, iki pasibaigs užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, nustatytas Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu; 5) užsieniečiai turi teisę laikinai arba nuolat apsigyventi Lietuvos Respublikoje tik įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis; 6) dėl valstybės saugumo ir viešosios tvarkos interesų įstatymų nustatytais atvejais užsieniečiui gali būti apribota judėjimo laisvė; 7) užsienietis, kuriam leista laikinai ar nuolat apsigyventi Lietuvos Respublikoje privalo įstatymų nustatyta tvarka pranešti Vidaus reikalų ministerijai ar jos įgaliotai institucijai įstatymų numatytus duomenis. 8) užsienietis, kuris nori įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, privalo įsigyti leidimą dirbti, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 9) užsienietis gali būti įpareigojamas išvykti arba išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos; 10) laikinai, iki neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvykę ir neteisėtai joje esantys užsieniečiai įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, jie gali būti apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre; 11) užsieniečiui įstatymų nustatytais atvejais gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtam arba neapibrėžtam laikui. Užsieniečiai, padarę Lietuvos Respublikoje nusikaltimą arba kitą teisės pažeidimą, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenumato kitaip. Asmens tapatybei nustatyti užsienietis gali būti nufotografuotas ir paimti jo pirštų atspaudai.Užsienietį, kuris negali patvirtinti arba nepatvirtina asmens tapatybės ar teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, policija gali sulaikyti ne ilgiau kaip 48 valandoms. Per nurodytą laiką nepavykus nustatyti užsieniečio asmens tapatybės ar teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, užsienietis teismo sprendimu sulaikomas ir apgyvendinamas Užsieniečių registracijos centre. Užsienietis, kuris mano, kad jo teisės pažeistos, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti valdymo institucijų bei pareigūnų sprendimus įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymai numato atitinkamas išimtis Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams. Valstybės tarnyba ir pagrindiniai principai. Valstybės tarnybos rūšys. Valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų sistema. Valstybės tarnautojų klasifikavimas, jų administracinis teisnumas ir veiksnumas. Valstybės tarnautojų teisės, pareigos ir ribojimai. Valstybės tarnautojų atsakomybės rūšys. Valstybės tarnautojo statuso įgijimas, praradimas ir atkūrimas. Valstybės tarnyba – teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma. Pagrindiniai valstybės tarnybos principai: a) įstatymų viršenybės; b) lygiateisiškumo; c) lojalumo; d) politinio neutralumo; e) skaidrumo; f) atsakomybės už priimtus sprendimus; g) karjeros ; h)tarnybinio bendradarbiavimo. Valstybės tarnautojai savo veiklą organizuoja taip, kad atlikdamas savo pareigas neprasižengtų etikos principams. Svarbiausi valstybės tarnautojo veiklos etikos principai yra šie: 1) pagarba žmogui ir valstybei. Valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus; 2) teisingumas. Valstybės tarnautojas privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia; 3) nesavanaudiškumas. Valstybės tarnautojas privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams; 4) padorumas. Valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas; 5) nešališkumas. Valstybės tarnautojas privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeniškumų; 6) atsakomybė. Valstybės tarnautojas asmeniškai atsako už savo sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei; 7) viešumas. Valstybės tarnautojas privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją gali riboti tik tuo atveju, kai tai būtina svarbiausiais visuomenės interesais; 8) pavyzdingumas. Valstybės tarnautojas privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas. VALSTYBĖS TARNYBĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI - Įstatymai Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas - Lietuvos Respublikos Seimo nutarimai Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ 1. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. IX-992 „Dėl Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 66, Publikacijos Nr.: 2707). - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 527 „Dėl Valstybės tarnautojų, kurie žuvo arba mirė užsienyje atlikdami tarnybines pareigas, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidų apmokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 684 „Dėl Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 685 „Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“ 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 910 „Dėl Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 909 „Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkos bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų“ 6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 966 „Dėl Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 967 „Dėl Karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam karjeros valstybės tarnautojui ir įstaigos vadovui taisyklių patvirtinimo“ 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 968 „Dėl Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo“ 9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. 977 „Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ 10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. 978 „Dėl Valstybės tarnautojo, žuvusio atliekant tarnybines pareigas arba mirusio dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašo patvirtinimo“ 11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimas Nr. 1167 „Dėl Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“ 12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. 1051 „Dėl Persikėlimo išlaidų dėl karjeros valstybės tarnautojų perkėlimo į kitas pareigas kitoje gyvenamojoje vietovėje apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ 13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimas Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų registro reorganizavimo į valstybės tarnautojų registrą ir valstybės tarnautojų registro nuostatų patvirtinimo“ 14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 5 d. nutarimas Nr. 1732 „Dėl Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigimo“ 15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 280 „Dėl Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, darbo užmokesčio fondo apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ 16. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 1099 „Dėl pareigybių, kurias einantiems asmenims gali būti išduodamas tarnybinis pasas, sąrašo nustatymo“ 17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1641 „Dėl didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus patvirtinimo“ 18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 488 „Dėl Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos patvirtinimo“ 19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 678 „Dėl Valstybės tarnautojų, pretenduojančių būti laikinai perkeltų į pareigas tarptautinėje institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje, atrankos taisyklių patvirtinimo“ 20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 1 d. nutarimas Nr. 518 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 4 dalį“ 21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 20 d. nutarimas Nr. 720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 27 d. nutarimas Nr. 741 „Dėl valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių patvirtinimo“ 23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugpjūčio 4 d. nutarimas Nr. 780 „Dėl valstybės tarnautojų siuntimo tobulinti kvalifikaciją kitose valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, tarptautinėse institucijose ar užsienio valstybių institucijose bei jų mokymosi išlaidų apmokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 31 d. nutarimas Nr. 1090 „Dėl valstybės tarnautojo pripažinimo žuvusiu atliekant tarnybines pareigas arba mirusiu dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, taisyklių patvirtinimo“ 25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimas Nr. 1163 „Dėl Valstybės tarnautojų mokymo 2007-2010 metų strategijos patvirtinimo“ 26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr.1325 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų administracinių gebėjimų stiprinimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto Europos Sąjungos struktūrinės, kitos Europos sąjungos finansinės paramos ir tarptautinės finansinės paramos lėšų“ 27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimas Nr. 1098 „Dėl pavyzdinių personalo administravimo tarnybų nuostatų patvirtinimo“ 28. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimas Nr. 1114 „Dėl valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas taisyklių patvirtinimo“ 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimas Nr. 527 „Dėl Valstybės tarnautojų, kurie žuvo arba mirė užsienyje atlikdami tarnybines pareigas, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidų apmokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2001, Nr.: 40, Publikacijos Nr.: 1402). 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 684 „Dėl Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Vyriausybės kanceliarijos, ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 51, Publikacijos Nr.: 1952). 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 685 „Dėl Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 51, Publikacijos Nr.: 1953). 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 910 „Dėl Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 60, Publikacijos Nr.: 2471). 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 909 „Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkos bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 60, Publikacijos Nr.: 2470). 6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 966 „Dėl Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 65, Publikacijos Nr.: 2654). 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 967 „Dėl Karjeros valstybės tarnautojo ir įstaigos vadovo statuso atkūrimo ir pareigų siūlymo buvusiam karjeros valstybės tarnautojui ir įstaigos vadovui taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 65, Publikacijos Nr.: 2655). 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 968 „Dėl Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 65, Publikacijos Nr.: 2656). 9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. 977 „Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 65, Publikacijos Nr.: 2665). 10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimas Nr. 978 „Dėl Valstybės tarnautojo, žuvusio atliekant tarnybines pareigas arba mirusio dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašo patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 65, Publikacijos Nr.: 2666). 11. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimas Nr. 1167 „Dėl Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 74, Publikacijos Nr.: 3166). 12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. 1051 „Dėl Persikėlimo išlaidų dėl karjeros valstybės tarnautojų perkėlimo į kitas pareigas kitoje gyvenamojoje vietovėje apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 70, Publikacijos Nr.: 2902). 13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimas Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų registro reorganizavimo į valstybės tarnautojų registrą ir valstybės tarnautojų registro nuostatų patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 80, Publikacijos Nr.: 3440). 14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 5 d. nutarimas Nr. 1732 „Dėl Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos įsteigimo“(Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 106, Publikacijos Nr.: 4752). 15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimas Nr. 280 „Dėl Valstybės tarnautojų ir darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, darbo užmokesčio fondo apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2003, Nr.: 24, Publikacijos Nr.: 992). 16. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. 1099 „Dėl pareigybių, kurias einantiems asmenims gali būti išduodamas tarnybinis pasas, sąrašo nustatymo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2003, Nr.: 84, Publikacijos Nr.: 3840). 17. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1641 „Dėl didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2003, Nr.: 121, Publikacijos Nr.: 5484). 18. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 488 „Dėl Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos patvirtinimo“(Skelbta: Valstybės žinios, 2004, Nr.: 69, Publikacijos Nr.: 2399). 19. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 678 „Dėl Valstybės tarnautojų, pretenduojančių būti laikinai perkeltų į pareigas tarptautinėje institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje, atrankos taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2004, Nr.: 89, Publikacijos Nr.: 3278) 20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 1 d. nutarimas Nr. 518 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 4 dalį“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr.:63, Publikacijos Nr.: 2308). 21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 20 d. nutarimas Nr. 720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr.:79, Publikacijos Nr.: 3111). 22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. liepos 27 d. nutarimas Nr. 741 „Dėl valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo ir sprendimų dėl leidimo valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą priėmimo ir atšaukimo taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr.: 82, Publikacijos Nr.: 3273). 23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. rugpjūčio 4 d. nutarimas Nr. 780 „Dėl valstybės tarnautojų siuntimo tobulinti kvalifikaciją kitose valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, tarptautinėse institucijose ar užsienio valstybių institucijose bei jų mokymosi išlaidų apmokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr.: 88, Publikacijos Nr.: 3466). 24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 31 d. nutarimas Nr. 1090 „Dėl valstybės tarnautojo pripažinimo žuvusiu atliekant tarnybines pareigas arba mirusiu dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr.: 118, Publikacijos Nr.: 4488). 25. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. lapkričio 22 d. nutarimas Nr. 1163 „Dėl Valstybės tarnautojų mokymo 2007-2010 metų strategijos patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr.: 127, Publikacijos Nr.: 4845). 26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr.1325 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų administracinių gebėjimų stiprinimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto Europos Sąjungos struktūrinės, kitos Europos sąjungos finansinės paramos ir tarptautinės finansinės paramos lėšų“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2006, Nr.: 141, Publikacijos Nr.: 5427). 27. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimas Nr. 1098 „Dėl pavyzdinių personalo administravimo tarnybų nuostatų patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2007, Nr.: 110, Publikacijos Nr.: 4500). 28. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 24 d. nutarimas Nr. 1114 „Dėl valstybės tarnautojo perkėlimo tarnybinio kaitumo būdu į kitas karjeros valstybės tarnautojo pareigas taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2007, Nr.: 111, Publikacijos Nr.: 4541). - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 338 „Dėl Valstybės tarnautojo pažymėjimo formos ir valstybės tarnautojo pažymėjimo išdavimo tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 2. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 339 „Dėl Valstybės tarnautojų mokymo programų turinio reikalavimų patvirtinimo“ 3. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 340 „Dėl Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 4. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 341 „Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų tvirtinimo tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 5. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. lapkričio 25 d. įsakymas Nr. 548 „Dėl Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ 6. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 598 „Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų sąrašo tvirtinimo“ 7. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 29 d. įsakymas Nr. 1V-311 „Dėl Tarnybinio paso išdavimo, keitimo, grąžinimo, paskelbimo negaliojančiu ir sunaikinimo tvarkos patvirtinimo“ 8. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugsėjo 13 d. įsakymas Nr. 1V-322 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimo valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 338 „Dėl Valstybės tarnautojo pažymėjimo formos ir valstybės tarnautojo pažymėjimo išdavimo tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 77, Publikacijos Nr.: 3309). 2. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 339 „Dėl Valstybės tarnautojų mokymo programų turinio reikalavimų patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 77, Publikacijos Nr.: 3310). 3. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 340 „Dėl Valstybės tarnautojų mokymo organizavimo tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 77, Publikacijos Nr.: 3311). 4. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 341 „Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų tvirtinimo tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 77, Publikacijos Nr.: 3312). 5. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. lapkričio 25 d. įsakymas Nr. 548 „Dėl Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.:114, Publikacijos Nr.: 5104). 6. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 598 „Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų sąrašo tvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 124, Publikacijos Nr.: 5671). 7. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 29 d. įsakymas Nr. 1V-311 „Dėl Tarnybinio paso išdavimo, keitimo, grąžinimo, paskelbimo negaliojančiu ir sunaikinimo tvarkos patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės Žinios, 2003, Nr.: 85, Publikacijos Nr.: 3893). 8. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugsėjo 13 d. įsakymas Nr. 1V-322 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimo valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2007, Nr.: 100, Publikacijos Nr.: 4083). - Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymai Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. sausio 8 d. įsakymas Nr. 27V-8 "Dėl Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos nuostatų ir Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo" Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. liepos 2 d. įsakymasNr. 27V-109 „Dėl įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijų narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų vertinimo komisijų“ Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 27V-76 "Dėl valstybės tarnautojų registro duomenų saugos nuostatų patvirtinimo" 1. Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. sausio 8 d. įsakymas Nr. 27V-8 "Dėl Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos nuostatų ir Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo" (Skelbta: Valstybės Žinios, 2007, Nr.: 5, Publikacijos Nr.: 245). 2. Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2007 m. liepos 2 d. įsakymasNr. 27V-109 „Dėl įstaigų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijų narių ir 18-20 kategorijų karjeros valstybės tarnautojų vertinimo komisijų“ (Skelbta: Valstybės žinios, 2007-07-07, Nr. 75-3000). 3. Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 27V-76 "Dėl valstybės tarnautojų registro duomenų saugos nuostatų patvirtinimo" (Skelbta: Valstybės Žinios, 2005, Nr.: 143, Publikacijos Nr.: 5225). Statutai: Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymas Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas Valstybės saugumo departamento statuto patvirtinimo įstatymas Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas Civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas. Civilinės krašto apsaugos tarnybos statutas Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas 1. Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas (Skelbta: Valstybės žinios, 1999, Nr.: 7, Publikacijos Nr.: 140). 2. Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymas (Skelbta: Valstybės žinios, 2000, Nr.: 39, Publikacijos Nr.: 1088). 3. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas (Skelbta: Valstybės žinios, 2000, Nr.: 94, Publikacijos Nr.: 2917). 4. Valstybės saugumo departamento statuto patvirtinimo įstatymas (Skelbta: Valstybės žinios, 2002, Nr.: 73, Publikacijos Nr.: 3101). 5. Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas (Skelbta: Valstybės žinios, 2003, Nr.: 38, Publikacijos Nr.: 1656). 6. Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymas (Skelbta: Valstybės žinios, 2003, Nr.: 42, Publikacijos Nr.: 1927). 7. Civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas. Civilinės krašto apsaugos tarnybos statutas (Skelbta: Valstybės žinios, 2003, Nr.: 73, Publikacijos Nr.: 3348). 8. Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas (Skelbta: Valstybės žinios, 2003, Nr.: 92, Publikacijos Nr.: 4140). • Kiti su valstybės tarnyba susiję teisės aktai Įstatymai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas Lietuvos Respublikos laikino tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymas Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų įstatymas Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas Lietuvos Respublikos tarnybinio paso įstatymas Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymas Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio12 d. nutarimas Nr. 1407 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatų patvirtinimo“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 17 d. nutarimas Nr. 1341 „Dėl tarnybinių lengvųjų automobilių įsigijimo, nuomos ir naudojimo biudžetinėse įstaigose“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 5 d. nutarimas Nr. 1235 „Dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veiklos“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 331 „Dėl tarnybinių mobiliųjų telefonų“ 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ 6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1641 „Dėl didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, pareigybių skaičiaus patvirtinimo“ 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių patvirtinimo“ 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 1325 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų administracinių gebėjimų stiprinimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto Europos Sąjungos struktūrinės, kitos Europos Sąjungos finansinės paramos ir tarptautinės finansinės paramos lėšų“ 1. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (Skelbta: Valstybės Žinios, 1991, Nr.: 17, Publikacijos Nr.: 447). 2. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas (Skelbta: Valstybės Žinios, 1991, Nr.: 34, Publikacijos Nr.: 933). 3. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (Skelbta: Valstybės Žinios, 1994, Nr.: 59, Publikacijos Nr.: 1153). 4. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas (Skelbta: Valstybės Žinios, 1996, Nr.: 55, Publikacijos Nr.: 1287). 5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (Skelbta: Valstybės Žinios, 1999, Nr.: 13, Publikacijos Nr.: 308). 6. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas (Skelbta: Valstybės Žinios, 1999, Nr.: 13, Publikacijos Nr.: 310). 7. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (Skelbta: Valstybės Žinios, 2000, Nr.: 111, Publikacijos Nr.: 3574). 8. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (Skelbta: Valstybės Žinios, 2002, Nr.: 64, Publikacijos Nr.: 2569). 9. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (Skelbta: Valstybės Žinios, 2003, Nr.: 70, Publikacijos Nr.: 3170). Tarptautiniai teisės aktai Europos Tarybos dokumentai 1950 m. Europos Tarybos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tarptautinės darbo organizacijos teisės aktai 1. 1935 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę. 2. 1948 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo. 3. 1949 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl teisės jungtis į organizacijas ir vesti kolektyvines derybas principų taikymo. 4. 1951 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl vienodo atlyginimo vyrams ir moterims už lygiavertį darbą. 5. 1958 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje. 6. 1970 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis“. 7. 1970 m. Tarptautinės darbo organizacijos Rekomendacija dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis“. 8. 1971 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“. 9. 1971 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“. 10. 1978 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl valstybės tarnautojų teisės jungtis į organizacijas gynimo ir darbo sąlygų valstybinėse tarnybose nustatymo procedūrų. 11. 1981 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl kolektyvinių derybų skatinimo. 12. 1981 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl pareigų šeimai turinčių darbuotojų – vyrų ir moterų – lygių galimybių ir vienodo požiūrio į juos. 13. 1990 m. Tarptautinės darbo organizacijos Konvencija dėl naktinio darbo. Europos Sąjungos teisės aktai 1. Europos Sąjungos Tarybos 1986 m. liepos 24 d. direktyva Nr. 86/378/EEC „Dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinės socialinės apsaugos sistemoje“. 2. Europos Sąjungos Tarybos 1989 m. birželio 12 d. direktyva Nr. 89/391/EB „Dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo“. 3. Europos Sąjungos Tarybos 1993 m. lapkričio 23 d. direktyva 93/104/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“. 4. Europos Sąjungos Tarybos 1996 m. birželio 3 d. direktyva 96/34/EEB ,,Dėl bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE, CEEP ir ETUC“. 5. Europos Sąjungos Tarybos 1996 m. gruodžio 20 d. direktyva Nr. 96/97/EEB iš dalies pakeičianti direktyvą 86/378/EEB „Dėl vienodų sąlygų taikymo vyrams ir moterims tarnybinėse socialinės apsaugos sistemose principo įgyvendinimo“. • 6. 1997 m. gruodžio 15 d. Europos Tarybos direktyva 97/81/EB „Dėl Bendrojo susitarimo dėl darbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC). • Kiti įstatymai, taikomi valstybės tarnautojams Valstybės tarnautojas – fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytą viešojo administravimo veiklą. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į: 1) karjeros; 2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo; 3) įstaigų vadovų; 4) statutinių. Karjeros valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui ir turintis galimybę šio Įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti teisę į karjerą valstybės tarnyboje. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui. Statutinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Įstaigos vadovas – valstybės tarnautojas, priimtas vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai. Valstybės tarnautojas, priimtas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, iki Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka į jas bus priimtas karjeros valstybės tarnautojas, taip pat valstybės tarnautojas, pakeičiantis laikinai negalintį eiti pareigų karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją yra pakaitinis valstybės tarnautojas. Valstybės tarnautojų pareigos: 1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų; 2) būti lojaliems Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; 3) gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; 4) tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; 5) laikytis įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba; 6) laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių; 7) teisės aktų nustatyta tvarka teikti informaciją apie savo tarnybą; 8) mokytis (kelti kvalifikaciją); 9) nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su tarnyba susijusia informacija kitaip, negu nustato įstatymai ar kiti teisės aktai; 10) nesinaudoti valstybės ar savivaldybių nuosavybe ne tarnybinei veiklai; 11) nedalyvauti su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje ir nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams, išskyrus kitą darbą, dirbamą turint valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens leidimą, jei tai netrukdys valstybės tarnautojui tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat savivaldybės tarybos nario pareigų atlikimą. Įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų pareigų. Valstybės tarnautojai turi teisę: 1) į karjerą valstybės tarnyboje pagal turimą kvalifikaciją. Ši teisė garantuojama tik karjeros valstybės tarnautojams; 2) gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį, taip pat gauti įstatymų ir kitų teisės aktų pagrindu nustatytą atlyginimą: a) už darbą visų lygių rinkimų, referendumo komisijose ir kitose komisijose (tarybose); b) už darbą pagal sutartis, sudarytas su rinkimų, referendumo ir kitomis komisijomis (tarybomis); c) už teisės aktų projektų rengimą (jei ši funkcija nenurodyta valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme), kai jis yra paskiriamas rengti teisės aktų projektus; d) už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas ne tarnybos (darbo) metu arba tarnybos (darbo) laiku, jeigu už tą darbo laiką neturi būti mokamas valstybės tarnautojo darbo užmokestis. 3) į mokymą už valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas; 4) į atostogas; 5) į valstybinio socialinio draudimo pensiją, įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytas socialines ir kitas garantijas; 6) streikuoti, išskyrus valstybės tarnautojus, einančius valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas; 7) būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, taip pat politinių partijų ar organizacijų nariais, ne tarnybos (darbo) laiku, išskyrus valstybės tarnautojus, atliekančius savivaldybės tarybos nario pareigas, dalyvauti politinėje veikloje. Valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Už tarnybinius nusižengimus skiriamos šio tarnybinės nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo bei į Korupcijos prevencijos įstatymo numatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) atleidimas iš pareigų. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. Šiurkščiu pažeidimu laikoma: 1) valstybės tarnautojo elgesys, diskredituojantis valstybės tarnybą, žeminantis žmogaus orumą, ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises; 2) valstybės, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas; 3) korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika, nors už šią veiką valstybės tarnautojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn; 4) piktnaudžiavimas tarnyba bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas; 5) dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje; 6) nebuvimas tarnyboje (darbe) vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties; 7) buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą; 8) kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo etikos principams. Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens arba, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priima Vyriausybė, savivaldybės taryba, – Ministro Pirmininko, savivaldybės mero iniciatyva arba kai jie gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei praėjo 6 mėnesiai nuo nusižengimo padarymo dienos, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Už vieną tarnybinį nusižengimą galima skirti tik vieną tarnybinę nuobaudą. Valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieneri metai. Valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą žalą valstybės tarnautojas gali atlyginti savo noru. Jei valstybės tarnautojas gera valia šalių susitarimu žalos neatlygino natūra ar pinigais, padarytos žalos atlyginimas gali būti tą valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu išskaitomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio neviršijant vidutinio darbo užmokesčio. Sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos. Neatlyginta žalos dalis išieškoma pareiškus ieškinį teisme. Atlyginant žalą išieškoma suma negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio. Į valstybės tarnautojo pareigas priimamas asmuo turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus: 1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) mokėti lietuvių kalbą; 3) būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 65 metų; 4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą. Reikalavimas būti ne vyresniam kaip 65 metų netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams. Į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo: 1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; 2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas; 3) kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais; 4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu; 5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys; 6) kitų įstatymų nustatytais atvejais. Be to, į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme. Jei valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūra teisės aktų nustatyta tvarka patikrinama iki asmens, pripažinto laimėjusiu konkursą, priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas arba iki asmens priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas, į kurias šio Įstatymo nustatyta tvarka priimama be konkurso. Į valstybės tarnautojo pareigas asmuo yra priimamas gavus kompetentingos valstybės institucijos išvadą, kad šiam asmeniui gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priima: 1) Seimo kanceliarijoje – Seimo kancleris; 2) Respublikos Prezidento kanceliarijoje – kancleris; 3) Vyriausybės atstovą Europos žmogaus teisių teisme – Vyriausybė; 4) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose – tų institucijų ir įstaigų vadovai; 5) Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme – teismo kancleris, o teismo kanclerį – teismo pirmininkas; 6) kituose teismuose – teismo pirmininkas. 2. Į įstaigų vadovų pareigas priima: 1) Seimui atskaitingose institucijose ir įstaigose – įstatymų įgaliotos institucijos ir asmenys; 2) Respublikos Prezidento kanceliarijos kanclerį – Respublikos Prezidentas; 3) Vyriausybės atstovą, apskrities viršininką ir apskrities viršininko pavaduotoją – Vyriausybė; 4) valstybės institucijose ir įstaigose – aukštesnių pagal pavaldumą valstybės institucijų ir įstaigų vadovai, Vyriausybės įstaigose ir Vyriausybės kanceliarijoje – Ministras Pirmininkas; 5) savivaldybės administracijos direktorių (direktoriaus pavaduotoją) ir savivaldybės kontrolierių – savivaldybės taryba. 3. Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priima: 1) Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Seimo Pirmininkas, Seimo Pirmininko pavaduotojai ar jų įgalioti asmenys; 2) Respublikos Prezidento institucijoje – Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo; 3) Ministro Pirmininko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus – Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo; 4) ministerijoje – ministras; 5) Vyriausybės įgaliotinį ir jo pavaduotoją – Vyriausybė; 6) savivaldybės institucijoje – savivaldybės meras. Su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos. karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama: 1) konkurso būdu; 2) be konkurso. Asmuo, konkurso būdu priimamas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Egzaminas laikomas valstybine – lietuvių kalba. Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kitų kalbų, privalomų tokioms funkcijoms atlikti, mokėjimas. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui netaikomas reikalavimas turėti valstybės tarnybos stažą, išskyrus kitų įstatymų nustatytus atvejus. Be konkurso į karjeros valstybės tarnautojo pareigas tik Valstybės tarnybos įstatyme numatytais atvejais. Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas priimama be konkurso valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos pasirinkimu. Į įstaigų vadovų pareigas priimama konkurso būdu, be konkurso ar įstatymų nustatytais atvejais politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Egzaminas laikomas valstybine – lietuvių kalba. Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kitų kalbų, privalomų tokioms funkcijoms atlikti, mokėjimas. Pakaitiniai valstybės tarnautojai priimami į pareigas be konkurso. Teisę atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą – Vyriausybės nustatyta tvarka grįžti į eitas arba, jeigu nėra galimybės, kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje – ir teisę atkurti įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) statusą – Vyriausybės nustatyta tvarka grįžti į eitas arba, jeigu nėra galimybės, kitas tos pačios ar žemesnės kategorijos įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje – turi asmenys, kurie: 1) dėl paskyrimo ar išrinkimo į valstybės politiko, Europos Parlamento nario, Seimo ar Respublikos Prezidento skiriamo valstybės institucijos ar įstaigos vadovo, kito Seimo ar Respublikos Prezidento skiriamo valstybės pareigūno, Seimo ar Respublikos Prezidento skiriamo valstybinės (nuolatinės) komisijos ar tarybos pirmininko, jo pavaduotojo ar nario, taip pat pagal specialų įstatymą įsteigtos komisijos, tarybos, fondo valdybos pirmininko ar nario, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo, valstybės tarnautojo statusą turinčio įstaigos vadovo, priimto į pareigas įstatymo nustatytai kadencijai, pareigas savo noru atsistatydino iš karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo pareigų, – per 3 mėnesius po paskyrimo (išrinkimo) į šias pareigas laikotarpio pabaigos ar kitaip nutrūkus jų įgaliojimams; tokios teisės neturi asmenys, kurių įgaliojimai eiti šiame punkte nurodytas pareigas nutrūko dėl priežasčių, susijusių su netinkamu pareigų vykdymu, nepatenkinamais tarnybinės veiklos rezultatais, ar už tarnybinius nusižengimus; 2) dėl darbo viešojo administravimo srityje tarptautinėje organizacijoje ar institucijoje, Europos Sąjungos institucijoje ar įstaigoje, Europos Komisijos ar Tarybos įsteigtoje institucijoje, Europos Komisijos ir Europos Sąjungos valstybių narių bendrai įsteigtoje organizacijoje (konsorciume), civilinėje tarptautinėje operacijoje ar misijoje arba užsienio valstybės institucijoje savo noru atsistatydino iš karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo pareigų, – per 3 mėnesius nuo darbo tarptautinėje institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje pabaigos; tokios teisės neturi asmenys, kurie buvo atleisti iš tarptautinės institucijos arba užsienio valstybės institucijos dėl priežasčių, susijusių su netinkamu pareigų vykdymu ar nepatenkinamais tarnybinės veiklos rezultatais, ar už tarnybinius nusižengimus; 3) dėl išvykimo kartu su priimtu, perkeltu, paskirtu arba išrinktu darbui užsienyje sutuoktiniu (išskyrus diplomato statusą turintį sutuoktinį) savo noru atsistatydino iš karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo pareigų, – per 3 mėnesius po sutuoktinio perkėlimo laikotarpio pabaigos arba per 3 mėnesius nuo prašymo atkurti karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo statusą pateikimo dienos, jeigu toks prašymas pateikiamas nepasibaigus sutuoktinio perkėlimo laikotarpiui. Teisę atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą – Vyriausybės nustatyta tvarka grįžti į eitas arba, jeigu nėra galimybės, kitas tos pačios kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje – ir teisę atkurti įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) statusą – Vyriausybės nustatyta tvarka grįžti į eitas arba, jeigu nėra galimybės, kitas tos pačios kategorijos įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje – turi diplomatų sutuoktiniai, kurie atsistatydino savo noru iš karjeros valstybės tarnautojo arba įstaigos vadovo pareigų dėl išvykimo kartu su sutuoktiniu, paskirtu dirbti užsienyje. Šie asmenys turi teisę atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą arba įstaigos vadovo statusą per 3 mėnesius po sutuoktinio perkėlimo laikotarpio pabaigos arba per 3 mėnesius nuo prašymo atkurti karjeros valstybės tarnautojo statusą arba įstaigos vadovo statusą pateikimo dienos, jeigu toks prašymas pateikiamas nepasibaigus sutuoktinio perkėlimo laikotarpiui. Teisę atkurti statutinio valstybės tarnautojo statusą – Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka grįžti į eitas arba, jeigu nėra galimybės, kitas statutinio valstybės tarnautojo pareigas toje pačioje arba kitoje valstybės institucijoje ar įstaigoje, kurioje pareigas einančių statutinių valstybės tarnautojų statusą reglamentuoja atitinkamas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, – turi buvę statutiniai valstybės tarnautojai, statuto arba Diplomatinės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka atsistatydinę savo noru ir paskirti dirbti tarptautinėje institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje, taip pat buvę statutiniai valstybės tarnautojai, atsistatydinę savo noru iš pareigų ir išvykę kartu su sutuoktiniais, perkeltais, paskirtais arba išrinktais darbui užsienyje. Jei statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas nenustato kitaip, šie asmenys turi teisę atkurti statutinio valstybės tarnautojo statusą per 3 mėnesius nuo darbo tarptautinėje institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje pabaigos arba per 3 mėnesius po sutuoktinio perkėlimo laikotarpio pabaigos, arba per 3 mėnesius nuo prašymo atkurti statutinio valstybės tarnautojo statusą pateikimo dienos, jeigu toks prašymas pateikiamas nepasibaigus sutuoktinio perkėlimo laikotarpiui. Jeigu nėra galimybės atkurti įstaigos vadovo statuso minėtiems asmenims, turintiems teisę atkurti įstaigos vadovo (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar įstatymo nustatytai kadencijai) statusą Vyriausybės nustatyta tvarka 3 mėnesius siūlomos tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos toje pačioje ar kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje. Valstybės tarnautojui leidžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, ir gauti už šį darbą atlyginimą, jeigu tai nesukelia viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaro prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoja valstybės tarnybos autoriteto, nekliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai nėra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo. Sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo valstybės tarnautojo prašymu. Valstybės tarnautojų prašymai leisti dirbti kitą darbą nagrinėjami Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Sprendimas dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą galioja vienerius kalendorinius metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Valstybės tarnautoją perkėlus į kitas pareigas, pasikeitus jo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms, valstybės tarnautojas privalo pateikti naują prašymą leisti dirbti kitą darbą. Valstybės tarnautojui neleidžiama: ) būti renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu, išskyrus atvejus, kai šiuo nariu jis yra išrinktas ar paskirtas valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos įgaliojimu, taip pat gauti atlyginimą ar kitas išmokas už įmonės organo nario veiklą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Valstybės tarnautojui, kuris yra išrinktas (paskirtas) įmonės organo nariu, už šią veiklą skirtas atlyginimas ar kitos išmokos pervedami į valstybės biudžetą, kai valstybės tarnautojui darbo užmokestis mokamas iš valstybės biudžeto, arba į savivaldybės biudžetą, – kai valstybės tarnautojui darbo užmokestis mokamas iš savivaldybės biudžeto; 2) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kurioje jis eina pareigas, vardu sudaryti sandorius su individualiomis (personalinėmis) įmonėmis, ūkinėmis bendrijomis, kurių savininkas, tikrasis narys ar komanditorius yra jis pats arba jo sutuoktinis, artimasis giminaitis (artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys) ar asmuo, su valstybės tarnautoju susijęs svainystės ryšiais (svainystės ryšiais laikomas santykis tarp vieno sutuoktinio ir antro sutuoktinio giminaičių (posūnio, podukros, patėvio, pamotės, uošvės, uošvio, žento, marčios) bei tarp abiejų sutuoktinių giminaičių (vyro brolio ar sesers ir žmonos brolio ar sesers, vyro tėvo ar motinos ir žmonos tėvo ar motinos), taip pat sudaryti sandorius su akcinėmis bendrovėmis, kuriose jis pats arba jo sutuoktinis, artimasis giminaitis ar asmuo, susijęs su valstybės tarnautoju svainystės ryšiais, turi ar valdo pagal kito asmens įgaliojimą daugiau negu 10 procentų įstatinio kapitalo arba akcijų; 3) atstovauti Lietuvos ir užsienio valstybių įmonėms, užsienio valstybių institucijoms ar įstaigoms, už Lietuvos ar užsienio valstybių įmonių lėšas vykti į užsienį, mokytis ar kitaip naudotis jų lėšomis (išskyrus Valtybės tarnybos įstatyme išvardintas išimtis); 4) dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, taip pat gauti už šį darbą atlyginimą, jeigu tai sukelia viešųjų ir privačių interesų konfliktą valstybės tarnyboje, sudaro prielaidas valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, diskredituoja valstybės tarnybos autoritetą, kliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat kai tai yra darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai yra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo; 5) eiti daugiau negu vienerias valstybės tarnautojo pareigas. Seimo nario padėjėjui-sekretoriui leidžiama eiti kito Seimo nario, priklausančio tai pačiai frakcijai, padėjėjo-sekretoriaus, Seimo frakcijos seniūno referento arba pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo pareigas, bet jo darbo dienos trukmė negali būti ilgesnė kaip dvylika valandų. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) nuostata „Valstybės tarnautojui neleidžiama:
Šį darbą sudaro 110534 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Administracinės teisės konspektas
- 167 psl., (110534 ž.)
- Word failas 2 MB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Administracinės teisės normos. Administracinės teisės normų taikymas
Administracinė teisė
Peržiūrėti darbą
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
