Planetos ir jų stebėjimas

 Planetos Žiūrėdami naktį į giedrą dangų, matome daugybę viena kitos atžvilgiu nejudančių žvaigždžių. Tačiau jeigu būsime atkaklūs (dangų stebėsime keletą ar net kelioliką naktų), tarp žvaigždžių galime pastebėti ir keletą nuolat klajojančių šviesulių – planetų. Kadangi planetos neturi savojo matomos šviesos energijos šaltinio, tai mus pasiekia jų išsklaidyta saulės šviesa. Planetos juda ne aplink žemę, kaip manė Ptolemėjas, o aplink Saulę, todėl tokia jų sistema vadinama heliocentrine (lot. Helios – Saulė, centrum – vidurys). Šį teiginį pirmasis įrodė lenkų mokslininkas Mikalojus Kopernikas. Planetos aplink saulę išsidėsčiusios tokia tvarka: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas, Plutonas. Saulės sistemos planetos skirstomos į dvi grupes: • Žemės grupės planetas, prie kurių priskiriami Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas; • didžiąsias planetas: Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną. Tolimiausia ir mažiausia planeta – Plutonas – nepriklauso nė vienai šių grupių. Svarbiausias požymis, skiriantis vieną grupę nuo kitos, yra cheminė sudėtis. Žemės grupės planetos daugiausia sudarytos iš silikatų ir metalų, o didžiosios planetos – iš lengvųjų dujų (vandenilio, helio) bei trupučio sunkesnių medžiagų. Skiriasi ir tų grupių planetų matmenys bei tankis. Žemės grupės planetų skersmuo siekia 5000-12 000 km, o vidutinis tankis – 4000-5000 kg/m³, didžiųjų planetų – atitinkamai 48 000-140 000 km ir 1000-2000 kg/m³. Be to, Žemės grupės planetos lėčiau sukasi apie savo ašis, turi nedaug palydovų arba jų visiškai neturi, jas gaubia retesnės atmosferos. Tarp Saulės ir Žemės esančios planetos Merkurijus bei Venera) vadinamos vidinėmis, visos kitos (išskyrus Žemę) – išorinėmis. Merkurijus Arčiausiai Saulės skriejanti planeta. Jo vardas siejamas su romėnų prekybos ir keliautojų globėju dievu Merkurijumi, kurį graikai vadino Hermiu, o lietuviai – Saulės dukra Vaivora. Aplink saulę skrieja orbita 47.9 km/s vid. greičiu. Didžiausio spindesio metu Merkurijaus ryškis lygus –0.2. Stebėti iš Žemės Merkurijų sunku, nes jis atomas ne ilgiau kaip 1 h prieš saulės tekėjimą ar po nusileidimo; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25-28 º kampu. Paviršius panašus į Mėnulio paviršių, tik jame daugiau kraterių ir mažiau lygumų. Atmosfera labai reta (susideda iš helio, vandenilio, deguonies, neono, argono), slėgis prie paviršiaus ~10-7 Pa. Saulės apšviesto Merkurijaus temperatūra afelyje 290 C iki 430 C, neapšviestos pusės temperatūra – 160 C. Manoma, kad Merkurijus turi ~1800 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo – silikatų mantiją, ir granito bei bazaltų plutą. Magnetinis laukas ~300 kartų silpnesnis negu Žemės. Palydovų Merkurijus neturi. JAV tarpplanetinė stotis Mariner 10 1974 ir 1975 perdavė į ŽemęMerkurijaus paviršiaus televizijos panoramą, ištyrė Merkurijaus atmosferą, magnetinį lauką. Be perstojo apšaudomas Saulės išmestomis dalelėmis, svilinamas karščio Merkurijus gyvybei netinka. Merkurijaus charakteristika Pusiaujo skersmuo 4878 km Plokštumas 70 Apskriejimo apie Saulę periodas 250.3 Nuotolis nuo Saulės: afelyje 7 428 mln. km perihelyje 4 456 mln. km vidutinis 5 942 mln.km Nuotolis nuo žemės: didžiausias 7 580 mln. km mažiausias 4 804 mln. km Sąvokos Afelis - aplink Saulę skriejančio natūralaus ar dirbtinio kūno orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Saulės masės centro. Albedas - dydis, kuris rodo, kokia dalis elektromagnetinių spindulių srauto, krintančio į kosminį kūno (planetos, jos palydovo) paviršių, išsisklaido įvairiomis kryptimis. Likusią dalį spindulių srauto kūno paviršius sugeria. Albedas būna geometrinis ir sferinis. Geometrinis albedas lygus planetos pilnaties fazėje skritulio ir tokio pat dydžio absoliučiai balto plokščio matinio skritulio (ekrano), esančio planetos vietoje ir statmeno regėjimo spinduliui, Žemėje sukurtų apšviestumų santykiui. Sferinis albedas yra geometrinio albedo ir vadinamojo fazės integralo sandauga, charakterizuojanti sferinės formos šviesos atspindį įvairiose fazėse. Albedas labai priklauso nuo spindulių bangos ilgio. Atmosfera - planetos, jos palydovo ar žvaigždės išorinis dujinis apvalkalas. Paprastai atmosfera iš visų pusių gaubia kietą arba skystą planetos paviršių ir dažniausiai (pvz., Veneros, Jupiterio, Saturno, Urano, Neptūno) nepraleidžia tiesioginės šviesos; Marso ir Žemės atmosfera yra skaidri. Kai kurie dideli planetų palydovai (pvz., Saturno Titanas) t. p. turi atmosferą. Žvaigždės atmosfera laikomi tie žvaigždės sluoksniai, kurie yra virš fotosferos, nors kartais ir fotosfera laikoma apatiniu žvaigždės atmosferos sluoksniu. Ekliptika - Žemės skriejimo aplink Saulę orbitos plokštumos susikirtimo su dangaus sfera linija; didysis dangaus sferos apskritimas, kurį per metus nubrėžia Saulės skritulio centras. Elipsė - uždaroji kreivė, kūgio pjūvis su ekscentricitetu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!