Pilnas VBE konspektas

 1. V.Šekspyras „Hamletas“ • Renesanso epocha. XVI a. antrosios pusės – XVIII a. pr. Anglų Dramaturgas, poetas. • Tragedija/drama • Temos: meilė, pasiaukojimas, teisybė, žmogaus būtis, motinos paveikslas, smurtas, laikysena prieš neteisybę, mirties tema • Protagonistas – Danijos karaliaus sūnus, Danijos princas Hamletas, Vitenbergo universiteto studentas. • Pagrindinis veiksmas ir dramos konfliktas sukasi apie Klaudijų ir Hamletą – Hamletas nori įrodyti, kad Klaudijus nužudė jo tėvą ir atkeršyti žudikui. • Klaudijus – karaliaus brolis. Savaunaudis. Nužudo brolį siekdamas: valdžios, moters (Gertrūdos), turtų. • Gertrūdos motyvai taip pat keisti, Hamletas nesuprnta, kodėl taip greitai susituokė su kitu vyru ir dar buvusio vyro broliu. Tačiau Gertrūdai jos ex jau neberūpi. • „Būti ar nebūti?“ monologas atskleidžia Hamleto asmenybės dvilypumą, dvejones dėl teisingiausio pasirinkimo, Hamleto vidinį konfliktą – jis turi įveikti savo neryžtingumą, melancholiją. „Būt ar nebūt" Hamletui reiškia ne tik gyventi ar negyventi, bet ir kaip gyventi. „Dvasioje iškęsti strėles ir sviedmenis nuožmaus likimo", vadinas, nebūti, prisitaikyti, nekovoti už teisybę. O „griebtis ginklo prieš marias nelaimių" — būti, kitaip sakant, atlikti savo misiją ir gyventi prasmingai, nors ir kova gali baigtis mirtimi. Hamleto monologas „Būt ar nebūt" yra herojaus persilaužimo momentas — nuo minties jis pereina prie veiksmo. • Pareigos tema. Pareiga Hamletą verčia veikti ir perlipti savo neryžtingumo principus. Vaizduojamas mąstymo, o neveiklos žmogus, kuriam sunku įveikti save. „Prakeiksmas būties“ – herojaus apgailestavimas, kad jam teko toks sunkus uždavinys. • Kaukės, apgavystės tema. Apsimesdamas bepročiu, jis gali geriau paslėpti vidinį nerimą ir sukelti kitų abejones, spėliojimus, net sąmyšį. Be to, užsidėdamas kvailio kaukę, herojus tarsi tampa juokdariu. Jis, kaip ir kiti Šekspyro juokdariai, gali sakyti tiesą į akis, atvirai juoktis iš kitų. Hamleto žodžiai darosi ironiški, sarkastiški, ypač scenose su Polonijum, Rozenkrancu, Gildensternu, Ozriku. Šekspyras kitais veikėjų paveikslais parodo, kaip, siekiant pasisekimo, karjeros, pasireiškia blogiausios žmogaus prigimties ypatybės. • Hamleto kova su blogiu. Jis suvokia, kad vis dėlto, nužudydama Klaudijų jis neišnaikins viso blogio. „Pasaulis – kalėjimas“ – metafora, apibūdinanti visos dramos tragiškumą. Kaip gyventi tokiame pasaulyje, kuriame, kaip kalėjime, esi sekamas, šnipinėjimas, nepasitikima vienas kitu. Taigi, Hamleto konfliktas su Klaudijumi perrauga į jo konfliktą su aplinka. – HUMANIZMAS. Humanistai ėmė nebetikėti pasaulio grožiu ir žmogaus savaiminiu kilnumu (pasiekti tikslui reikia pastangų). Humanistai optimistiškai žiūrėjo į žmogaus gebėjimus, tačiau tai nėra tikėjimas, kad žmogaus prigimtis yra grynas gėris ar kad visi žmonės be pagalbos gali pasiekti humanistiškus idealus. Tai gėrio ir blogio kova, doros ir apgavystės susidūrimas. Šekspyras neidealizuoja savo herojaus, jis nėra be priekaištų. Hamletas pats apie save taip sako: „Esu be galo išdidus, kerštingas ir garbėtroška" • Mirties tema ryški – žuva visi pagrindiniai veikėjai. Hamletą kamuoja egzistencinis klausimas – kas po mirties? Ar mirtis tik nebūtis („Numirt — užmigt, ir viskas.")? O gal po mirties žmogaus laukia dar didesnės kančios: „Nes kas sapnuosis amžinai užmigus / Ir nusimetus žemiškus varžtus?" • Ofelijos ir Hamleto meilė – tragiška, tačiau taip atsitiko dėl vidinių prieštaravimų. Hamletas pradeda Ofeliją suvokti kaip blogio pasaulio dalį ir tolti nuo jos. Visuose jų epizoduose Hamletas elgiasi keistai, net tyčiojasi iš Ofelijos, tai kelia Ofelijos nerimą, Hamletui- kančią. Ofelija yra sutverta grožiui, tyrumui, tačiau tokie jausmai nėra vertinami žiaurumo ir klastos pasaulyje. Ji naivi ir to nesupranta, tad nesąmoningai tampa blogio įrankiu. Hamleto elgesys ir tėvo mirtis galutinai palaužia Ofelijos dvasią. Skirtingai nuo Hamleto, Ofelijos beprotystė tikra. Tai jos dvasinis lūžis, po kurio neišvengiama ir fizinė mirtis. Ofelijos paveikslu Šekspyras atskleidė tragediją sielos, sugniuždytos jai nesuvokiamų gyvenimo prieštaravimų. • Santykiai su motina. Kitas personažas, su kuriuo Hamletą sieja meilė, — karalienė Gertrūda. Princas myli savo motiną, tačiau ir dėl jos elgesio nerimauja, net piktinasi juo. Gertrūdos paveikslas gana neaiškus, todėl kelia tyrinėtojų ginčus: ar ji Klaudijaus suokalbininkė, ar mylinti motina? Svarbu, kaip karalienė pavaizduota tragedijoje. Čia ji parodyta gana dvilypės prigimties, kartais eina su Klaudijum (pritaria jo sumanymui, kad Ofelija sektų Hamletą), kartais palaiko Hamletą (neatskleidžia Klaudijui savo pokalbio su Hamletu paslapties). Karalienė norėtų juodu sutaikyti, bet tai neįmanoma. Gertrūdos moralinį svyravimą parodo jos klausimas sūnui, kai šis reikalauja atsisakyti Klaudijaus: „Ką gi man daryti?" Hamletas supranta, kad motina to nepadarys. 2. K.Donelaitis „Metai“ • Apšvietos epocha • XVIII a. poetas, kunigas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas. • Epinė didaktinė poema ◦ Temos: tautiškumas, darbo svarba, dorybė (visapusiškas „viežlybumas“), vertybių samprata ir svarba žmogui, gamtos įtaka žmogui (priklausomybė nuo gamtos), pareiga. • K. Donelaitį daug kas sieja su Baroku, pirmiausia, krikščioniškoji pasaulėžiūra ir moralė. Bet jaučiame „Metuose“ ir Švietimo dvelksmą — lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį. • Lengvai matoma „Metų“ kompozicijos ypatybė yra veikėjų pasikalbėjimai. Jie tarsi monologai — ilgai kalba vienas veikėjas. Tai būdinga ir antikinei literatūrai, kurią K. Donelaitis gerai pažino. Pokalbiai užima du trečdalius viso teksto. Autorius labai dažnai perleidžia personažams, ypač seniūnui P r i č k u i, būrams Seimui, Laurui, daug savo paties minčių. Daugiausia „Metuose“ kalba pagrindinis personažas Pričkus. Jo žodžiai sudaro penktadalį viso kūrinio. Kompozicinę vienybę stiprina ir tai, kad kiekviena „Metų“ dalis, išskyrus „Vasaros darbus“, prasideda įspūdingais gamtovaizdžiais. • Donelaitis aprašo 18 a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir jų pasaulėžiūrą. • DARBAS, DIEVAS, DORA. Pradedamas formuoti lietuvių tautinis charakteris. Vaizdinys nėra atspindys, o yra kuriamas. • „Metus“ srūva daug pamokymų ir patarimų, vadinamosios didaktikos — ir praktinės, ir moralinės. • Viežlybumas – būrą apibrėžianti sąvoka ir jo idealas. Viežlybumas priartina prie Dievo. Viežlybumas ir kilnumas priskiriamas prie lietuvių prigimtinių bruožų – kartu su pagarba tradicijoms, meile gamtai ir savo žemei, pamaldumu. • Tautinė tapatybė – kultūra yra tautinės tapatybės pagrindas. Vyžos – tikro lietuvio ženklas. Svarbūs tradiciniai drabužiai ir batai (moterys jau nori nešioti vokiškus drabužius, nes jie prabangesni), tačiau akcentuojama, jog svarbu išsaugoti savo papročius ir tradicijas, norint išsaugoti tautinę tapatybę nutautinimo metu. Tautiškumą Donelaitis sieja su dora: tik išlikdami „viežlybi“ lietuviai gali atsispirti neigiamoms įtakoms. Griežtai smerkiami būrai, kurie mėgdžioja kitataučių papročius, pamiršta lietuviškus valgius, aprangą - svarbius tautinės tapatybės ženklus. • Autoriui rūpi žmogaus moralė. K. Donelaitis, matyt, ne vien akimis buvo perskaitęs išminčiaus Saliamono žodžius Biblijoje, kuri gulėjo ant jo darbo stalo: „Kitas ubagu yra, daugia lobio tu- rėdams, kitas bagotu yra, maž turėdams“. Materialinis tikslas „Metuose“ — zopostas, kaip minėjome,— maisto atsargos, kurių turėdamas būras galėtų fiziškai egzistuoti, kartais ir pasilinksminti, o ne perteklius, ne turtas. • Bužas „Pavasario linksmybėse“, šneka apie vienodą žmonių prigimtį. Visi žmonės, sako Bužas, gimsta nuogi ir neprotingi, tai yra lygūs. Kaip žinome, feodalizmas to nepripažino. Tačiau Tolminkiemio klebonas neleidžia šaukti į maištą, nes tokius luomus nustatęs Dievas. Bet svarbiausią dalyką K. Donelaitis pasakė ir vaizdingai, Bužo šiurkštokais palyginimais įrodė: ponai ir būrai gimsta lygūs. Nors paskui būrams lemta būti pažemintiems, bet juos poetas iškėlė. Tai buvo vienas pirmųjų Rytų Europos kūrinių, atskleidusių šią Ž.Ž.Ruso idėją. • Aštriai Lauras pasisako prieš kitataučius kaip lietuvių moralės smukimo tiesioginius kaltininkus. Anot jo, daug lietuvių, durnai prisiriję, ima dainuoti vokiškas dainas, įpranta keiktis ir kaip vokiečiai kasdien į karčemą bėga, paskui ne vienas jų ant apjuoko rėplinėja. Dar piktinasi svetimtaučiais ir todėl, kad šie, nors valgo lietuvių duoną, šveičia jų dešras ir lašinius, niekina lietuvius. • PRIČKUS. Nuoširdžiausias personažas, šaltyšius, tarpininkas tarp būro ir pono. Moko būrus gyventi. Pričkus neturi tikros vietos gyvenime, nes jį niekina ir ponai, ir kartais būrai. Senystėje jam niekas neberanda gero žodžio. Pričkaus vidinis gyvenimas labiausiai atskleistas. Kartu jis yra tragiškiausias „Metų“ personažas. • SELMAS. Viežlybasis, dievobaimingas būras, moko kitus. • KRIZAS. Turtingasis būras. • SLUNKIUS, DOČYS - tinginiai • „Rudenio gėrybėse“ smerkiamas būrų girtuokliavimas ir jų ydingumas. Rudens gamtovaizdyje nebelieka sudvasinimo, būrai susirenka į Krizo vestuves. Visoje dalyje matome būrus šioje aplinkoje. Atsiskleidžia būrų stalo etiketo nemokėjimas : „Tuo su nagais kaip būrs lašinių šmotus nusitvėrė“. Vestuvininkai dainuoja, bet tai labiau primena žviegimą, nes jau „dosniai prisisiurbę“. Vėliau savo gyvenimą graudžiai apibendrina Pričkus, išsikalba Enskys, valstiečiai barami dėl girtavimo ir bedievystės. Apmąstomas būrų gyvenimas, ginamės ir ugdomas jų žmogiškasis ir tautinis orumas. Skaudžiai kliūva ponams. Ne viskas gerai vestuvėse pas Krizą, bet dar nedoriau elgiasi ponai savo vaišėse. • Darbas lemia žmogaus vertę, išaukština būrus, priešindamas su tingiais vokiečiais. Dirbantis žmogus atlieka savo pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos nei sau, nei bendruomenei. Darbas teikia fizinio ir moralinio tvirtumo, ugdo išmintį. Tačiau tarp būrų yra ir tinginių – poemoje jie ironiškai išjuokiami. Pavyzdys – Slunkius. Priškus barą Slunkių ir paskelbia darbą šlovinančią sentenciją: „Kad skilvys išalkęs nor gardžiai pasilinksmint,/ Tai pirma tur visas kūns viernai pasipurtint.“ Darbas daro būrą tvirtą, nors jis ir prastai valgo. Kur kas blogiau nedirbantiems ponams. • Žmogaus ir gamtos ryšys – ypač glaudus. Gamtoje randami sektini būrams pavyzdzžiai savo elgesiu, būrai vadovaujasi gamtos ciklais, jie priklausomi nuo gamtos – tai išgyvenimo šaltinis. • Pirmasis kūrinys, parodantis, jog lietuvninkas yra priklausomas nuo gamtos, turi iš jos mokytis, yra priklausomas nuo jos. • PALYGINIMAI SU PAUKŠČIAIS: Išsiskiria liaudies labiausiai gerbiamas bitinas ir ypač gandras. Jis — tikras būras. Radęs „su savo gaspadine“ „namus naujus, užpernai tikt budavotus“, „ant visų kampų permier pagadintus“, tuoj viską „vėl taisyt ir provyt sukosi greitai“. Niekas nesukelia poetui tokio lyrinių jausmų antplūdžio, kaip lakštingala. Jos čiulbėjimas apibūdinamas gražiausiais žodžiais: „skambantis vamzdis“, „saldus balsas“ ir panašiai. Ši paukštė paprasta kaip būrė, jos apdaras ir valgis ne poniški, bet dėl savo puikaus balso yra „tarp kitų paukštelių nei [lyg] karalienė". Lakštingala laikoma liaudies dvasinio grožio simboliu. Paukštės treles apvainikuoja tautosakinis pamėgdžiojimas. Prieš tai jos balsas palyginamas su bažnytinių (vargonų) ir valstietiškų (cimbolų, smuikų, kanklių) muzikos instrumentų garsais. • Pavasaris — prasidedančių darbų laikas. Jiems būrai privalo pasiruošti, kad rudenį turėtų maisto — z o p o s t o: pilnus aruodus grūdų, „daugybę didelę“ rūkyti pakabintų lašinių bei kumpių. Darbas yra pirmučiausia žmogaus reikmė. Jis palaikys pusiausvyrą tarp vargo ir džiaugsmo. • Gamta žemdirbiui yra magiška, tai nuolat atsinaujinanti gyvybės galia, amžinas laiko ratas, pereinantis keturis metų ciklus. Pasibaigus žeimai viskas prasideda iš naujo. • Žmogus, žemdirbys, yra gamtos dalis. Tokiam žmogui svetimas miestietiškas gyvenimas, jam nesvarbi kultūrinė pažanga, o svarbus gamtos ritmas. Išmintis yra išmanyti gamtos ciklą ir darbų tvarką. 3. V.Kudirka • XIX a. antrosios pusės poetas, prozininkas, publicistas. • Romantizmo ir realizmo bruožai. Romantizmui būdingi kūrybos bruožai: nacionalinio išsivadavimo kovos, tėvynės meilės tema. Realizmo bruožai: atskleista tikrovė, objektyvus gyvenimo vaizdas, aiškus stilius, be puošybos elementų. ◦ VARPAS: ◦ Pirmoje „Varpas“ dalyje kalbama apie varpą kaip savimonės žadintoją, kuris kviečia lietuvius imtis darbo dėl Tėvynės: „Kas darbininkas ir kas dirbti gali,/Ant tavo balso prie darbo teimas!“ Išryšinamas lietuvių darbštumas ◦ Kreipiasi į visą tautą ◦ Tai proginis eilėraštis, parašytas pirmajam laikraščio „Varpas“ numeriui. ◦ Varpo skambinimo garsas įvardinamas kaip graudus. Taip yra dėl tautinės lietuvių tautos priespaudos, nevilties, kylančios tinginystės ir abejingumo, kurie atsiranda dėl plačios nutautinimo (rusifikacijos bei polonizacijos) politikos. ◦ Kiekviena eilėraščio strofa baigiama ta pačia eilute „Kelkite, kelkite, kelkite....”. Pabrėžiama, kad varpas tarsi kelia tautiečius iš gilaus miego, sąstingio ir kviečia veikti, pabusti iš priespaudos, kovoti už savo kalbą ir kultūrą. ◦ Maironio kontekstas: Labai panaši į eilėraštyje „Varpas“ išsakytas idėjas yra ir kito lietuvių Tautinio atgimimo atstovo Maironio eilėraščio „Nebeužtvenksi upės“ pagrindinė mintis. Šiame eilėraštyje yra įasmeninta upė, kuri yra naujos pradžios simbolis, kurio niekas negali sustabdyti: „Naujos idėjos – darbas ne vaiko:/ Užtvenktos mėto audrų žaibus!” Kaip ir V. Kudirkos eilėraščio „Varpas“, taip ir šio eilėraščio pagrindinis tikslas – pažadinti lietuvius ir skatinti juos prisiminti savo šaknis. ◦ Taigi, Kudirkos „Varpas“ siunčia lietuviams žinią, kad nuolat reikia puoselėti tautiškumą, taip pat įkvepia kurti tėvynę savomis pastangomis ir nepasiduoti caro valdžios neteisybei. • LABORA: ◦ Adresatas ne visa tauta, o jaunimas. Dedamos viltys į jaunąją kartą, kad jie neišsižadėtų savo tėvynės. ◦ Vien pavadinimas „Labora“ - lotyniškai reiškia „dirbk“. Kvietimas dar labiau sustiprinamas šauktuku. Pats eilėraštis pradedamas kreipiniu: „o broli“, kuriuo kreipiamasi į tautiečius, retoriniu sušukimu juos skatinant keltis iš dvasinio sąstingio, kibti į darbą ir niekada nepasiduoti 4. J.Biliūnas • XIX a. pab. – XX a. pr. Lyrinės prozos pradininkas. Psichologinis realizmas, neoromantizmas. Pirmasis profesionalus Lietuvos rašytojas – Leipcige ir Ciuriche studijavo literatūrą. • Biliūnas - psichologinio realizmo atstovas • „Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė“, - sakė J. Biliūnas. • Kaltės ir skriaudos tema, egzistenciniai išbandymai • „Vagis“- kaltė nužudžius arkliavagį • „Ubagas“ - Apsakyme „Ubagas" rašytojo dėmesys sutelktas į kitokį, ne tokį kaip kiti ubagą. Petras Sabaliūnas elgetauja ne dėl kokios įprastos nedalios (gaisro, ligos), o dėl to, kad jį iš prižiūrėtų, turtingų namų išvaro sūnus. Nelaimė yra didesnė už jį patį. Slegia ne tiek tiesioginės tos nelaimės pasekmės (jis jau senas, nedaug jam bereiksią), kiek moralinė skriauda. Ši skriauda išjudina žmoniškumo pagrindus, šeimoje nyksta santarvė, baigia nykti ir bitės, nes „kur namuose vaidai, ten bitėms ne vieta". Dėmesio vertas jam yra tik skriaudos atgarsis žmoguje – Sabaliune. Pasakotojas yra sukrėstas tokios ubago skriaudos, jis jaučiasi kaltas dėl Petro artimųjų veiksmų, teisinąsi, jog nieko negalintis padėti. Biliūnui skriauda visų pirma yra moralinė nuoskauda, neišmatuojama materialiai, todėl ir kaltė novelėje yra nebūtinai už aiškius nusikaltimus. Suvokti savo kaltes – žingsnis link žmogaus dorovėjimo, tačiau kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia žmogaus dorumo pakopa, mažai kam tepasiekiama. • Jonas Biliūnas sutelkė žvilgsnį į išskirtines žmogaus situacijas (skriaudos, nuoskaudos, kaltės, išdavystės), vengė tiesiogiai mokyti, moralizuoti. Jo pasakotojas ne žmogus iš šalies, o pats į viską reaguoja, pats kenčia, liūdi, prisiima kaltę ir atsakomybę, daug ką pasako ir apie save. J. Biliūno pasakotojas su žmonėmis susitinka, kalbasi. Besikalbantys stengiasi vienas kitą suprasti. J. Biliūnui — svarbu, kaip atsitikimas paveikia žmogų, kokius pėdsakus jo sieloje palieka, kaip tai, kas vyksta žmogaus širdyje, atspindi jo išorė • „Brisiaus galas“ : Iš esmės apie tą patį — apie šūvį į save, į savo žmoniškumą — J. Biliūnas kalba ir apsakyme „Brisiaus galas". Žmogus tekinas bėga nuo savo nusikaltimo, bėga nušovęs buvusį ištikimą namų sargą, persenusį, niekam nereikalingą šunį. idėja aiški: žudydamas kitą, nekaltą, silpną, bejėgį, žudai žmogų savyje. Nusikalsti žmoniškumui. Nebegalėsi ramiai gyventi, tavo sąžinė bus sudrumsta. „Brisiaus galas" — subtilus pasakojimas apie senatvę, nereikalingumą, apie ryšius, kurie jungia žmogų ne tik su žmonėmis, bet ir su visa kuo, kas gyva. Kalbama apie šunį, bet ne tik apie jį. Kartu kalbama ir apie žmogų, o dar tiksliau — apie senatvę, nereikalingumą ir apie prieš bejėgiškumą pakeltą stipriojo ranką. • Sąžinė ir kančia „Vagis“: Jokūbo sąžinės graužątis dėl nusikaltimo, jos nemalšina net išpažintis. Norėdamas atsikrątyti sąžinės graužaties Jokūbas bando teisinti save. Juntama moralinė atsakomybė ir keliamas klausimas, kodėl neteisiamas ir iš esmės nekaltas žmogus jaučia sąžinės graužątį? „Ką padarai bloga kiram, pirmiausia sau padarai“. Besikartojantis kirmino, kremtančio, graužiančio širdį, motyvas metaforiškai vaizduoja sąžinę, kuri graužia veikėją. Atsisleidžia Biliūno pasaulėžiūra: krikščioniškasis humanizmas (žmogus neturi teisės žudyti). Vagis norėjo pavogti materialų Jokūbo turtą – kumelį, tačiau nors kumelio ir nepavogė, vagis pavogė daug svarbesnį dalyką – ramybę • Tautiškumas, žmogaus ir tėvynės ryšys, maištas už tėvynę Apysaka „Liūdna pasaka“ • Auka ir pasiaukojimas Apysaka „Liūdna pasaka“ • Kartų santykiai „Ubagas“: senas žmogus nebereikalingas, atstumtas, nors jaunystėje rūpinosi savo vaikais ir suteikė jiems viską, ką tik galėjo. Senas žmogus silpnas ir negali pats savimi pilnai pasirūpinti, tačiau tuo pat metu pagalbos nesulaukia ir iš vaikų. • Atstumtas, paribio žmogus • Novelėje „Ubagas“ vaizduojamas • Krikščioniškų vertybių svarba novelėje „Lazda“; gailestis ir atgaila. Vadovaujamsi principu – neatsakyk blogam blogu; mylėk savo priešą labiau, nei artimą. Dumbrauckas nuolatos muša tėvą lazda, tačiau, kai ūkis bankrutuoja ir Bumbrauckas lieka be nieko – net be nakvojimo vietos, tėvas įsileidžia jį į namus, nepaisydamas skeptiškų namiškių. . Tėvas, gavęs dovanų lazdą, su kuria pats buvo muštas, susigraudino, nes niekada nemanė, kad tas ponas, kuris jį baudė, kada nors jam ją padovanos. Tai tarsi abipusis susitaikymas be žodžių. J.Biliūno kūriniuose atsiskleidžia sugebėjimas jautriai ir kartu su išmintinga rimtimi žvelgti į pasaulį. Taip ir šioje novelėje- mokoma atleisti tam, kuris tave įskaudino, pažvelgti giliau į sielą, pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą. Pasakotojo moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui : “ tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų ; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava”. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis- atleisti priešui. 5. Šatrijos Ragana „Sename dvare“ • XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rašytoja, ankstyvoji neoromantikė, psichologinio realizmo atstovė • Apysaka • Pirmoji Europinio išsilavinimo moteris gimė bajorų šeimoje; idealistinės – romantinės pasaulėžiūros. • Kūryba išsiskiria intelektualumu, siekiu atskleisti vidinį vyksmą. Savo kūriniuose rašytoja aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus. Šatrijos Ragana yra teigiamo ir teigiančio santykio rašytoja: gyvenimas, kad ir koks sunkus, yra prasmingas, gražus, vertas meilės, pasiaukojimo, tikėjimo ir pasitikėjimo. Vidinio žmogaus pasaulio vaizdavimo galimybes rašytoja išplėtė muzikos ir gamtos paralelėmis. • Apysaka pilna ilgesio, nes rašyta po brolių ir mamos mirčių. Apysaka buvo rašoma kaip pilnas liūdesio atsisveikinimas su praėjusiu laiku, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode žydinčios rožės ir „didelis miegūstas tvenkinys“. Kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį, pastangos susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško. Namų ir aplinkos (gėlynų, sodo) vaizdai persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir grožio ilgesio. • Apysaka parašyta kalbant bevardžiu asmeniu, Mamatės, Irusios žodžiais. Rašomas dienoraštis, kuris atveria Mamatės jausmus ir išgyvenimus, nesuprantamus vaikams. • Veiksmas vyksta carinės Rusijos priespaudos metais • Temos: motinos paveikslas, dvaras literatūroje, lietuvybės puoselėjimas, meniška prigimtis, pareigos tema, pasiaukojimas, vaiko paveikslas • Pareigos tema. Mamatė taip norėtų praleisti visa gyvenimą- kurdama, muzikuodama. Deja, ji jaučia pareigą rūpintis šeima ir atsiduoti vaikų auklėjimui. Jos manymu, pasaulyje yra daug svarbesnių dalykų nei malonumai ar norai. Marijos santykis su jos vyru Liudviku. Šiuos santykius sieja pareiga ir ištikimybė — tai geriausiai įrodo mamatės požiūris į santuoką. Nors Liudvikas nesupranta žmonos, yra pragmatikas, skiriasi savo pasaulėžiūra, kartais ir priekaištauja jai dėl švelnaus vaikų auklėjimo, atlaidaus požiūrio į darbininkus, tačiau Marija jaučia atsakomybę ir žmonos pareigą būti ištikima. Ji neišduoda ir nepalieka vyro nors turi tokią galimybę — karts nuo karto ją aplankantis ponas Jonavičius supranta mamatės vidinį pasaulį, turi bendrus pomėgius groti ir dainuoti, taip pat išreiškia simpatiją jai. Mamatė tą puikiai supranta, bet žmonos pareiga jai yra aukščiau už meilę. • Pasiaukojimo tema. Apysakoje Mamatė aukoja asmeninę laimę dėl vaikų gerovės. • Meniška prigimtis apysakoje. Ypatingai pabrėžiama Mamatės meilė menui- muzika įvardijama kaip jos sielos pasaulis. Vos radusi laisvą akimirką, ji puola skambinti pianinu. Jos sielą tai nukelia į ypatingą euforijos, dvasinio pasitenkinimo būseną. Mamatė taip norėtų praleisti visa gyvenimą- kurdama, muzikuodama: „Ir kaip ji myli muziką – ji viską užmiršta begrodama.“ Atvažiavus ponui Jonavičiui ji visuomet jam akomponuoja. Marija mėgsta ir dainuoti, skaityti poeziją, o savo atsidavimą muzikai išreiškia per ponų susitikimą, kuomet buvo diskutuojama, kodėl ištekėjusios moterys nustoja muzikuoti. Mamatė teigia: „Man rodos, kad visų tų priežasčių susideda po truputį, ir teatsispiria prieš jas tas, kas tikrai, giliai myli muziką ir negali be jos gyventi“. Jos sūnui Nikui pradėjus svajoti, kaip užaugęs jis keliaus po pasaulį ir su sese, tėčiu, mamate galės klausytis orkestrų, pati mamatė sako, jog nori klausytis ne tik muzikos, bet ir pamatyti žymiausius meno kūrinius „Madoną“, „Džokondą“. Mariją nuo kasdienybės ir ramybės neduodančių klausimų gelbsti menas. Mamatė groja pianinu Šopeno, Šumano, Bethoveno kūrinius — vieni jai leidžia apmąstyti būties klausimus, kylančius iš sielos gelmių, kiti ją atpalaiduoja, leidžia užsimiršti apie buitį ir rutiną. Ji skaito ir literatūrą, ji be galo mėgaujasi ja: „Tad kaip bitė iš žiedų medų, taip aš čiulpiu iš jos gėrį. Svaiginuos poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską... “ Vadinasi, mamatė remiasi į meną, semiasi stiprybės. „Kaip kūnas grožio, taip mano siela reikalauja dailės“ • Motinos paveikslas. Marija – Mamatė – rūpestinga motina, auklėjanti vaikus katališkomis vertybėmis, skiepyjanti tautinį indentiteta. Jai svarbi vaikų moralinė – dorovinė vertybinė sistema. Motina yra savo vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per tėvynės meilę, kreipianti juos į aukštus žmogiškumo idealus.. Marija yra mylinti mama, ji rūpinasi ir bando suprasti vaikus, neauklėja jų bausmėmis (kaip tai daro jos vyras):„– Atleisk, Liudvikai, aš nei dablysiu, nei per ausį drošiu, – tarė mamatė“. Ji nori, kad vaikai turėtų neiškreiptą sielą, būtų tikintys katalikai. Mamatė myli vaikus todėl ugdo vaikų kūrybiškumą, pasaulio suvokimą, siekia įdiegti žmoniškumą, nori kad vaikuose susiformuotu unikalios asmenybės. Marija neatiduoda Irusios tetai Karusiai, rūpindamasi Irusios gerove ir jos norais, Mamatė nori būti pavyzdys savo vaikams, todėl neišleidžia Irusios su teta Karusia, kuri niekina lietuvių kalbą išvykti į Vilnių įgyti aukštąjį išsilavinimą. Ji save laiko autoritetu savo vaikams, iš kurio jie turi mokytis: „Taip užauklėti vaikus, kad jie taptų vertais savo giminės atstovais”, „Tegu motina nesigaili savo vaikeliui širdies šilumos, tegu vaikas ir per bausmės debesį mato spinduliuojant jos meilę”. Daujotytė šį vaiko kelią įvardija kaip sąmonės kelią, kuriuo ne visi geba nueiti. Teisingu keliu savo vaikus nuvesti nori ir Mamatė. Ji stengiasi, kad vaikai užaugtų girdėdami savą kalbą, jų akyse gina gimtąją kalbą prieš sulenkėjusius bajorus. • Dvasingumas. Dievas kaip ramstis ir vertybinis pagrindas. dievas atrama realiame, pilname negandų pasaulyje. Katalikiškas vertybės Mamatė skiepyja ir savo vaikams, jai svarbu, jog šie išaugs dorais katalikais. Mamatės religingumas atsiskleidžia epizode, kuomet Irusia perskaičiusi knygą apie našlaitę labai nusimena, pradeda verkti, jog kažkada ir jai teks atsisveikinti su mamate. Tačiau mamatė ramina Irusia šnekėdama, jog miršta tik kūnas, o siela eina „žvaigždėtais keliais pas Dievą“. Taigi, mamatė tiki į amžinąjį sielos gyvenimą: „Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė — ne čia. Amžinojo užmigimo valanda — tai pabudimo valanda.” Kalba, jog geros dvasios žmonės eina į rojų, kur mato gražiausius sodus, groja gražiausia pasaulio muzika. Mamatė, šnekėdama, jog vargšų darbininkų vaikus reiktų mokyti, atremia kitų ponų kritiką pasiremdama katalikybe: „nes jau katekizme liepiama nemokančius mokyti“. Dvasingumas apsireiškia ir baroko simboliais apysakoje. Mamatė tiki Dievo iš anksto nulemtu likimu, memento mori principu, jog kiekvienas žmogus neišvengiamai kadanors mirs: “Viskas gimsta, kad numirtų.” (žmogaus laikinumo tema). Epizode, kuomet mamatė su vaikais nueina aplankyti sunkiai sergančios Kazelės, Irute galiausiai klausia mamos, kodėl malda negelbsti sergančiosios. Mamatė atsako, kad mūsų likimas priklauso ne nuo mūsų, o nuo Dievo: „Ne visados išklauso mus Dievas, Irusia. Jis pats geriausiai žino, ko mums reikia ir ko nereikia.“. Šiek tiek vėliau, kai mamatė guodžia Kazelės motiną, priėjusi bobutė apgailestauja, kad numarino Kazelę, tačiau mama teigia: „Kas gal permanyti Dievo takus, bobute, – sako mamatė. Biblija Marijos ideologinė – dvasinė atrama, ji pasitiki dievo valia. Užrašuose Marija prisipažįsta, jog būdama mergina norėjo tapti vienuole ir pažvęsti savo kūną, gyvenimą ir sielą Dievui. Marijos gailestingumas taip pat kyla iš Biblijos – ji trokšta padėti vargšams, šelpti, gydyti juos. • Vaiko paveikslas – Irusios paveikslas. Irusia – aštuonmetė Marijos ir Liudviko dukra. Irusia – ypač jautri siela, ji ypač išgyvena dėl Kazelės mirties bei supratimo, jog ir jos mama kadanors turės neišvengiamai mirti. Ji prieraiši prie šeimos, ypač Mamatės, nori ją nustebinti, būti gera dukra – todėl gamina dovaną – staltiesėlę. “. Tetai Karusiai pakvietus Irusią važiuoti gyventi ir mokytis į Vilnių ši apsiverkia, nepadėkojusi išbėga iš kambario ir broliui Nikui išsipasakoja, jog nenori palikti šeimos, ypač mamatės. Sužinojusi, jog palikti mylimų namų ir mamatės neteks, Irusios akys nušvinta, ji apkabina motiną. • Tautinių vertybių ir tautiškos kultūros išsaugojimo svarba. Peikiamas bajorų sulenkėjimas, tuo tarpu iškeliama lietuviška kultūra ir indentitetas. Pašaipiai atsiliepia apie smulkiuosius bajorus, kad šie kalba lenkiškai, kopijuoja ponus. „Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela“, „Nors pati užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. Tokia ji senutė, amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos, girdžiu šventų girių ošimą, jaučiu kvapą šventų žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio. Man rodos, jokia tauta neturi tokių švelnių, dvasingų liaudies dainų, kaip mes. Rodos man, kad lenkų kalba – tai tik įmotė“. Marijai aktualus ir lietuvių tautinio atgimimo judėjimas, ji trokšta, jog lietuviai, kad kaip ir kitos tautos, pavyzdžiui čekai, išsilaisvintų iš priespaudos: „Pasakojo, kad Maskvoje esąs susidaręs lietuvių patriotų būrelis. Kaip tat gražu!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!