Pilietinė visuomenė ir demokratijos stabilumas

Pilietinė visuomenė ir demokratijos stabilumas
Vilnius
2000 m.
Pilietinė bendruomenė, kaip socialinė kategorija egzistuoja jau nuo antikos laikų, tačiau jos interpretavimas ir suvokimas istoriškai keitėsi įtakojamas įvairių vertybinių ir ideologinių peripetijų. Antai antikos laikais Aristotelis pilietinę bendruomenę aiškino kaip “politiškai organizuotą visuomenę”1, Ciceronas ją įvardino principu, kad “kiekvieno nario vieta aiškiai apibrėžta įstatymų”2, todėl visuomenė buvo siejama su socialine tvarka ir geru valdymu. Liberalizmo laikais, kai įsiviešpatavo minimalios valstybės idėja (“valstybė kaip naktinis sargas”), pilietinė visuomenė buvo supranta kaip savarankiškai organizuota, atskira nuo valstybės ir ją kontroliuojanti bendruomenė. Buvo akcentuojamas valstybės nesikišimas į visuomenės gyvenimą, ypatingai į ekonominę sferą. Dar vėliau “pilietinė visuomenė” tapo filosofine kategorija. Ir tik revoliucijos socialistiniame laikotarpyje dėka prasidėjo pilietinės visuomenės kaip socialinio fenomeno atgimimas.. Pilietinė visuomenė imta aiškinti kaip priešprieša valstybės ir visuomenės apjungimui totalitariniame rėžime.
Skirtingai negu “pilietinės bendruomenės” kategorija, nenutrūkstamai egzistuojanti įvairiu laikotarpiu, demokratija kaip politinė santvarka priskiriama prie moderniųjų politinių rėžimų, tokių kaip totalitarizmas ir autoritarizmas.
Pirminė demokratijos koncepcija susiformavo jau antikos laikotarpiu ir buvo traktuojama kaip tobulos politinės santvarkos idealas, o vėliau atliko tik ideologinę funkciją. Esminis jos principas pasireiškia tiesioginiu piliečių dalyvavimu valdant savo šalį. Tačiau tokia demokratijos samprata palaipsniui transformavosi į moderniosios demokratijos sąvoką. Esminis skirtumas tarp šių sampratų yra tas, kad miesto–valstybės valdyme t.y antikos laikais galėjo dalyvauti visi piliečiai tiesiogiai, tikrąja to žodžio prasme. Atsižvelgiant į šiuolaikines valstybes toks demokratinis principas neįmanomas dėl gyventojų daugumos, todėl valstybės valdymas vyksta per tautos išrinktus atstovus. Taigi modernioji demokratija - tai netiesioginio atstovavimo demokratija.
Įdomu yra tai, kad socialinių mokslų teoretikai nėra priėję vieningos nuomonės ir šiuolaikinę demokratiją apibrėžia skirtingai. Anot Scumpeter’io ”demokratija – tai mechanizmas konkuruojančioms elito grupėms patekti į valdžią”3. Dahl’is moderniąją demokratiją įvardina kaip “realiai egzistuojančią demokratiją” ir įveda “poliarchijos” sąvoką. Jo teigimu, poliarchija pasižymi dviem ypatingais bruožais: “pilietybė apima santykinai didelę suaugusiųjų dalį ir pilietybės teisės apima galimybę stoti opozicijon aukščiausiems valdžios...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!