Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė

Šiame darbe analizuojama piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ir jos realizavimas. Pagrindinis tikslas yra išnagrinėti visus Lietuvos Respublikoje egzistuojančius teisės šaltinius, susijusius su šia teise. Apžvelgsime Konstitucinę piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ikikarinės Lietuvos Konstitucijose bei šiuolaikinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kai kuriose Europos šalyse. Nagrinėsime Lietuvos Respublikos teisės šaltinius, reglamentuojančius piliečių ir valstybės santykius, įgyvendinant šią teisę. Taip pat bus trumpai apžvelgti ir kiti teisiniai procesai, susiję su piliečių teisine galimybe dalyvauti leidžiant ir priimant įstatymus – tai referendumai, peticijos teisė. Susisteminti ir išanalizuoti su tema susiję įstatymai. Darbe nagrinėjamas piliečių dalyvavimas pačiame įstatymų leidybos procese. Trumpai aptarsime veiksnius, lemiančius piliečių dalyvavimą įstatymų leidybos procese, bei piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisines galimybes. Taip pat apibendrinsime problemas, kylančias įgyvendinant piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Lietuvoje. Pateikiamos susistemintos bei įvertintos įvairių teisės mokslininkų nuomonės, nagrinėjamos su šia tema susijusios problemos, bei galimi tų problemų sprendimo būdai. Darbe buvo remtasi P. Ragausko, K. L. Valančiaus, E. Šileikio mintimis, taip pat P. Vinklerio, G. Mesonio, J. Žilio straipsniais. Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Prieš pradedant piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės analizę, reikėtų apibrėžti pagrindines šiame darbe vartojamas sąvokas ir paaiškinti jas žyminčių terminų „įstatymų leidybos procesas“, „įstatymų leidėjas“ bei „įstatymų leidybos proceso dalyviai“ prasmę1. Terminas „įstatymų leidybos procesas“ gali būti vartojamas daugeliu prasmių. Tačiau šiame darbe jis vartojamas – kaip oficialus procesas, prasidedantis įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (arba atitinkamai referendumo iniciatyvos teisę) turinčio subjekto kreipimusi į įstatymą priimti ar referendumą skelbti įgalintą instituciją (t. y. Seimą) su siūymu priimti, pakeisti ar panaikinti tam tikrą įstatymą. Šis procesas baigiasi oficialiai paskelbus priimtą įstatymą arba priėmus tokį galutinį sprendimą, kuriuo įstatymo projektas atmetamas2. Terminu „įstatymų leidėjas“ šiame darbe žymimas subjektas, kuriam suteikta galia pareikšti galutinę ir neginčijamą valią dėl įstatymo priėmimo. Ši galia lemia esminį atitinkamo subjekto vaidmenį įstatymų leidyboje3. Terminas „įstatymų leidybos proceso dalyviai“ skirtas žymėti subjektus, kurie turi tam tikrų Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute numatytų teisių ir pareigų inicijuojant, svarstant, priimant arba pasirašant bei skelbiant įstatymus. Tačiau jų kompetencija nesusijusi su galimybe priimti galutinį ir neginčijamą sprendimą dėl įstatymo (jo nuostatų) priėmimo ar atmetimo4. Th. Hobbesas labai formaliai ir vertingai paaiškino kas tai yra įstatymų leidėjas, anot Th. Hobbeso „įstatymų leidėjas yra tas, kuris leidžia įstatymus“ ir tik „valstybė gali kurti įstatymus, nes mes pavaldūs tik valstybei“, o kadangi „valstybė nėra asmuo ir ką nors daryti gali tik per savo atstovą (t. y. suvereną), todėl suverenas ir yra vienintelis įstatymų leidėjas“ [3.54, p. 267]. Taigi įstatymų leidėju reikėtų laikyti suvereną. Tą, kuris nurodo, kad tam tikra taisyklė yra įstatymas ir jos privaloma laikytis, o kitos valstybės institucijos ir dauguma piliečių jam paklūsta (ir nesvarbu, ar tai daro iš pagarbos, įpročio, tradicijos ar baimės)5. Pasak P. Ragausko Lietuvoje šiuo metu yra du tokie subjektai (įstatymų leidėjai) – Tauta ir Seimas. Tik Tauta yra suvereni, o Seimas suverenui atstovauja. Pagal mūsų Konstituciją nei Vyriausybė, nei Respublikos Prezidentas jokiomis sąlygomis negali leisti įstatymų galią turinčių aktų, tačiau įstatymų leidyboje tam tikrą vaidmenį jie vaidina. Abi institucijos gali teikti Seimui svarstyti įstatymų projektus; abi gali dalyvauti šiuos projektus svarstant Seime; Respublikos Prezidentas turi dar ir papildomų galių – jis pasirašo (arba vetuoja) ir skelbia įstatymus. Kitaip sakant, abi institucijos turi tegu ne esminių, tačiau pakankamai reikšmingų galių, todėl nors ir nepriskirtinos įstatymų leidėjams, bet gali ir turi būti laikomos įstatymų leidybos proceso dalyviais6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnyje nurodyta, kad „suverenitetas priklauso Tautai“. Taigi pagal mūsų Konstituciją suverenas yra Tauta. Taip pat 4 straipsnyje nustatyta, kad „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Konstitucijos 55 ir 77 straipsniuose, apibūdinant Seimo narių ir Prezidento teisinį statusą, vartojamos dvi skirtingos konstrukcijos: Seimo nariai vadinami Tautos atstovais, o Respublikos Prezidentas- Valstybės vadovu. Dar daugiau Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Prezidentas atstovauja ne Tautai (lygiai taip pat kaip ir ne visuomenei; ne vienai ar kitai politinei partijai; net ir ne vykdomajai valdžiai), o Lietuvos valstybei (kuri demokratinėje tradicijoje yra ne kas kita kaip Tautos interesams tarnauti sukurta viešosios valdžios organizacija). Vadinasi, teisinio statuto prasme Prezidentas nėra nei suverenas, nei jo atstovas. Ką tik apibrėžtų sąvokų prasme, pagal Konstituciją įstatymus Lietuvoje leisti gali tik Tauta ir Seimas. Tačiau, be jų, įgyvendinat šią funkciją dalyvauja nemažai kitų subjektų, bet šiame darbe kitų subjektų neanalizuosime. Konstitucinė piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ikikarinės Lietuvos Konstitucijose Nors dabartiniu metu Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė neturi galių leisti įstatymus, Lietuvos teisės istorijai jos nėra nežinomos. Antai, pagal 1919 m. balandžio 4 dieną patvirtinus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius dėsnius, labai aiškiai apibrėžiami subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę „ įstatymų iniciatyvos teisė priklauso Valstybės Tarybai ir Ministerių Kabinetui“7. Tauta šios teisės dar neturi. Steigiamajam Seimui priėmus 1922 m. rugpūčio 1 d. pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, buvo nurodyta, kad Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kur suvereninė valstybės valdžia priklauso tautai (1 str.) ir jau 20 straipsnyje yra aiškiai apibrėžta, kad 25 tūkstančiai piliečių, turinčių teisę rinkti į Seimą, gali pateikti Seimui įstatyme nurodyta tvarka įstatymo sumanymą, kurį Seimas privalo svarstyti8. 1922 m. Lietuvos Konstitucijos 102 straipsnyje taip pat buvo nustatyta – kad Konstitucijos pakeitimo arba papildymo sumanymą turi teisę iškelti Seimas,Vyriausybė arba 50 tūkstančių piliečių, turinčių teisę rinkti Seimą. O 103 straipsnis nurodo, kad kai iškeltąjį Konstitucijos pakeitimo arba papildymo sumanymą priima Seimas 3/5 visų atstovų balsų dauguma, šis klausimas patikimas spręsti tautai visuotiniu balsavimu, jei per tris mėnesius nuo jo paskelbimo dienos to pareikalaus Respublikos Prezidentas arba ¼ visų atstovų, arba 50 tūkstančių piliečių, turinčių teisę rinkti Seimą9. Remiantis 1928 m.gegužės 15 d. Lietuvos Konstitucija piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisę jau turėjo Seimas, Vyriausybė bei Tauta. Beje, labai įdomus faktas – be įstatymų leidybos iniciatyvos teisės, buvo numatyta tautos veto teisė dėl Seimo priimtų įstatymų bei jo atmestų įstatymų projektų. Veto galėjo pareikšti 50 tūkstančių piliečių arba Respublikos Prezidentas. Vetuotas įstatymas arba atmestas projektas turėjo būti atiduotas tautos balsavimui10. Toliau sekant Lietuvos Konstitucijos bei piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės raidą galima pastebėti piliečių pasyvaus dalyvavimo valstybės valdyme tendenciją. 1938 m. vasario 11 d. neatsiklausus tautos buvo priimta šeštoji Lietuvos Konstitucija. Šios Konstitucijos 107 straipsnyje nurodoma, kad įstatymo projektus siūlo Ministrų Taryba arba bent ketvirtadalis Seimo narių. Ši Konstitucija dar labiau sumažino minėtos teisės subjektų gausą: nesuteikė atskiram Seimo nariui galimybės teikti įstatymų projektus. Piliečiai praranda pakankamai plačias įstatymų leidybos iniciatyvos teises, įtvirtintas prieš tai galiojusiose Lietuvos Konstitucijose11. Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyva šiuolaikinėje Konstitucijoje Ši teisė įtvirtinta Konstitucijos 68 straipsnio 2 dalyje. Šioje normoje skelbiama, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisę be Seimo, Vyriausybės bei Prezidento taip pat turi ir Lietuvos Respublikos piliečiai: 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, kitaip nei Laikinajame Pagrindiniame įstatyme, kuriame minėtoji teisė suteikta net devyniems subjektams (iš jų Aukščiausiam Teismui, Lietuvos Respublikos prokurorui, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų „respublikiniams organams“). Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 straipsnyje taip pat yra nurodoma, kad suvereni valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai, o liaudis savo suverenią galią laisvai išreiškia per įstatymų sumanymo iniciatyvą12. Grįžtant prie dabartinės Konstitucijos Seimas privalo svarstyti jam pateiktą piliečių įstatymo projektą. Piliečių įstatymų leidybos teisė atspindi ir Konstitucijos 147 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad teisę pateikti Seimui sumanymą keisti ar papildyti Konstituciją turi ne tik Seimo narių grupė, bet ir ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų. Reikia pabrėžti tą aplinkybę, kad piliečių įstatymų leidybos ir Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisė tiesiogiai siejasi su konstitucine nuostata, kad suverenitetas priklauso Tautai (Konstitucijos 2 staripsnis), taip pat su piliečių teise dalyvauti valdant savo šalį. Kita vertus, ši teisė turi ryšį ir su piliečių iniciatyvos teise skelbti referendumą. Pirmuoju atveju 50 tūkstančių piliečių įstatymo projektą teikia Seimui, ir čia jis turi būti svarstomas, o antruoju atveju įstatymai ar jų nuostatos pateikiamos visiems rinkėjams svarstyti13. Atsižvelgdamas į iš esmės vienodą piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės ir Konstitucijos keitimo teisės konstitucinę prigimtį, Seimas 1998 m. gruodžio 22 d. Priėmė Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymą. Įstatyme suformuluotos teisės normos, kuriomis siekiama užtikrinti šios teisės įgyvendinimą, t. y. įtvirtinti konkrečias teisines organizacines jos realizavimo formas14. Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas nėra taikomas įgyvendinant piliečių peticijos teisę, piliečių teisę inicijuoti referendumus bei Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir Seimo narių, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. Pagal įstatymą dėl parengiamųjų veiksmų, susijusių su piliečių įstatymo projekto teikimu Seimui ar sumanymui keisti Konstituciją, sudaroma iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų. Ją Vyriausioji rinkimų komisija registruoja Referendumo įstatyme nustatyta tvarka. Iniciatyvinė grupė Vyriausiąją rinkimų komisiją informuoja, kokias teisės normas siūloma priimti, pakeisti arba kokiomis papildyti Konstituciją ar įstatymus. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per savaitę po iniciatyvinės grupės kreipmosi privalo iniciatorių atstovams išduoti reikiamą skaičių piliečių parašų rinkimų lapų. 50 tūkstančių piliečių parašų surinkti nustatytas dviejų mėnesių, o 300 tūkstančių rinkėjų parašams dėl pateikimo Seimui sumanymo keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją surinkti nustatomas keturių mėnesių terminas nuo piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo. Piliečių parašų rinkimo lape taip pat pateikiamas visas įstatymo ar jo pakeitimo, papildymo projekto arba sumanymo keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją tekstas ir piliečių parašai, prie parašo nurodoma vardas, pavardė, asmens kodas ir nuolatinė gyvenamoji vieta15. Piliečiams, politinėms partijoms, kitoms politinėms ir visuomeninėms organizacijoms suteikiama teisė nekliudomai agituoti už Konstitucijos pataisą ar įstatymo projektą. Po to, kai Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikiami surinkti rinkėjų parašai ir patikrinamas jų autentiškumas, Vyriausioji rinkimų komisija savo išvadą kartu su piliečių rinkimų lapais pateikia Seimui. Jeigu iniciatoriai nerealizuoja įstatymų leidybos iniciatyvos, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ar bet kuris Seimo narys gali pateikti tą patį projektą Seimui, ir jis svarstomas Seimo statute nustatyta tvarka. Jeigu Vyriausioji rinkimų komisija nustato, kad per nustatytą terminą nėra surinktas reikiamas parašų, atitinkančių šio įstatymo reikalavimus, skaičius, Seimas priima sprendimą tokio projekto nesvarstyti16. Seime Konstitucijos ar įstatymo projektą pateikia iniciatyvinės grupės atstovas ar kitas iniciatorių įgaliotas asmuo. Jeigu Seimas nusprendžia, kad projektas yra netobulas, jis yra grąžinamas ne iniciatyvinei grupei, o Seimo komitetui, kuris yra pagrindinis svarstant įstatymo projektą. Pateikus ir apsvarsčius Seime piliečių sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, Seimas paprasta posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma sprendžia, ar pritarti tokiam piliečių sumanymui. Piliečių inicijuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektas Seime svarstomas ir priimamas Seimo statuto nustatyta bendra tvarka dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų projektų. Iniciatorių atstovai turi teisę dalyvauti ir pasakyti savo nuomonę Seime visų iniciatyvos projekto pateikimo, svarstymo ir priėmimo stadijų metu17. Apie piliečių iniciatyvos svarstymą Seime turi būti nuolat informuojama visuomenė Seimo valdybos nustatyta tvarka. Referendumai Kalbant apie Lietuvos Respublikos piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį negalima vertinti jos izoliuotai, t.y. tik kaip Lietuvos konstitucinėje teisėje įtvirtintos piliečio politinės galimybės kartu su kitais formuoti valstybės politinę ir, suprantama, teisinę valią. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad ši teisė visuotinai pripažįstama ne tik užsienio valstybių konstitucijose, bet ir tarptautinėje teisėje. Demokratinėje visuomenėje, konstitucinėje valstybėje piliečio dalyvavimas valdant savo šalį yra esminė politinė ir teisinė prielaida užtikrinti visų lūkesčius siekiant „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!