Paveldėjimo samprata ir evoliucija Romoje

PAVELDĖJIMO SAMPRATA IR EVOLIUCIJA ROMOJE

Vad psl: 177-201

Žmogui mirus, asmeniniai teisiniai santykiai, kurių subjektas jis buvo, teisės ir pareigos, sudarančios šių santykių turinį, baigiasi.

Tačiau teisės ir pareigos, kurių esmė nesikeičia dėl santykių, subjektų pasikeitimo, t.y. tos, kurių vykdymas nesusijęs su jų turėtojo asmenybe, neišnyksta ir mirus žmogui, kuriam jos priklausė. Šiuolaikinės teisės požiūriu, mirusiojo turtas (turtinės teisės ir pareigos) atitenka jo įpėdiniams ir šie tampa jo savininkais, skolininkais ir kreditoriais prievolių, kurių subjektas buvo miręs asmuo. Toks mirusiojo turto perėjimas kitiems asmenims kartu su skolomis ir reikalavimais vadinamas paveldėjimu.

Romėnų teisė paveldėjimo problemoms skyrė labai daug dėmesio. Pater familias turtinė padėtis buvo jo faktinės valdžios šeimoje pagrindas, todėl romėnų paveldėjimo teisė turtinių santykių atžvilgiu garantavo šeimos galvos valios įgyvendinimą ir šiam mirus. Pater familias, būdamas gyvas turėjęs neribotą valdžią šeimoje, privalėjo pasirūpinti savo šeimos narių turtiniais reikalais po savo mirties.

Pater familias, būdamas šeimos galva ir teisinis bei faktinis viso šeimos turto tvarkytojas, savo mirties atveju testamentu šį turtą galėjo palikti kam panorėjęs. Tačiau romėnų paveldėjimo teisės normos iš esmės garantavo turto išsaugojimą šeimoje (giminėje). Tai ir sudarė romėnų visuomenės pagrindą.

Seniausių laikų teisė kartu su turtinių teisių perėjimu numatė ir mirusiojo teisių ir pareigų, kylančių iš sakralinės teisės, perėjimą įpėdiniams, ir tik vėlesnio laikotarpio teisė į paveldėjimą ima žiūrėti kaip į turtinių mirusiojo teisių ir pareigų perėjimą įpėdiniams.

Mirusiojo turtas, anksčiau sudaręs visumą, dabar tarytum išsiskaido į atskiras dalis, iš kurių vienos (skolos, reikalavimai) išnyksta, kitos – ne, mat materialius daiktus gali pasisavinti kiti asmenys. Tokią padėtį labai aiškiai patvirtina ir vėlesnių laikų romėnų teisė, numačiusi, kad prievolės iš deliktų pereina įpėdiniams.

Respublikos laikotarpiu teisininkai aiškino, kad kol palikimas nepriimtas, mirusiajam priklausę daiktai yra niekieno, todėl jų pasisavinimo negali laikyti vagyste. Respublikos laikotarpio teisininkų mėginimas nepriimtą palikimą prilyginti bešeimininkiam turtui patvirtina hipotezę, kad paveldėjimo, kaip universalaus teisių perėmimo, idėja nėra amžina. Ji yra visuomenės istorinės raidos rezultatas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!