Konspektai
Pasiruošimas finansinės analizės egzaminui
Finansinės analizės reikšmĖ Analizė reiškia kokio tai tariamo objekto išskaidymą. Ji gali būti vykdoma realių objektų ar reiškinių (gamtoje), o t. p. mokslinėje srityje. Gamtoje tai fizinis procesas (skaidymas), o mokslinėje veikloje tai mintinis abstraktus procesas, vykstantis žmogui mąstant. Kadangi ekonominiai procesai yra sunkiai fiziškai apčiuopiami, jų analizė atliekama abstraktaus teorinio mąstymo būdu. Toks mąstymas padeda suvokti įvairius procesus, nustatyti jų sąveiką, vienų procesų nuo kitų priklausomumą ir daryti apibendrinimą, išvadas. Toks mąstymas yra iš analizės sintezės. Analizės metu išskiriami pagrindiniai tiriamų objektų požymiai, savybės, pažįstama tų objektų sudėtis, struktūra. Naudojant sintezę (priešingas analizei procesas) t. p. abstraktaus mąstymo būdu visa analizės metu gauta informacija apibendrinama: dalys jungiamos į visumą, nustatomi ryšiai tarp procesų ir daromas apibendrinimas. Taigi, analizė ir sintezė, naudojamos ekonominiams reiškiniams pažinti, sudaro abstraktaus mąstymo esmę. Ekonominiam moksle svarbus abstraktus mąstymas, nes realių eksperimentų atlikti negalima. Čia naudojami matematiniai skaičiavimai. Ekonominę analizę galima nagrinėti dviem aspektais: - socialiniuekonominiu; - techniniu. Pirmas apibūdina analizės turinį, objektą, tikslus ir uždavinius, o antrasis – priklausomas nuo pirmojo, tai analitiniai būdai ir techninių priemonių bei procedūrų jiems įgyvendinti rinkinys. Dar išskiriama: - mikroanalizė: tai ūkio funkcionavimo rezultatų analizė: šakų, pošakių, teritorijų veiklos analizė. - makroanalizė: ūkio pagrindinių grandžių (įmonių, kompanijų, akcinių bendrovių ir pan.) veiklos analizė. Socialiniai ekonominiai reiškiniai nagrinėjami ekonominės analizės pagalba, kuri gali būti skirstoma į: - teorinę (kokybinę) pvz., ekonomikos teorija; - konkrečią (kiekybinę). Antroji vykdoma įvairiais lygmenimis: • statistinė; • įmonės; • finansinė ir pan. Šios dvi analizės rūšys yra glaudžiai susijusios. Ekonomikos teoriją galima laikyti ekonominės analizės šerdimi, nes ji duoda teorinius pagrindus kitiems ekonomikos mokslams. Kiekvienas konkretus ekonomikos mokslas, nagrinėdamas savąjį objektą, analizės metu duoda kiekybinius įvertinimus ekonominiams procesams, kurie [įvertinimai] paskui yra panaudojami makroekonominiuose tyrimuose, suteikiančiuose galimybę daryti išvadas, teorinius apibendrinimus. Apatinės 2 disciplinos yra labai susietos (metodologija). Bloko pagrindas yra buhalterinė apskaita. Analizės funkcija būdinga daugiau vėlesniam laikotarpiui, kai viskas buvo sistematizuota specialiuose registruose. Ši sistema gali apibūdinti ir finansinės analizės reikšmę. Ji tarnauja ne tik mikro lygio ekonominiams reiškiniams įvertinti bet ir suteikia informaciją ir makro lygio tyrimams. Finansinė analizė padeda geriau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus, priimti optimalius valdymo sprendimus. Ji tampa ypač aktuali esant ribotiems ištekliams ir neribotoms reikmėms, atskleisdama vidinius ir perspektyvinius rezervus ir valdant sudėtingus ūkinius procesus. Jos pagalba įvertinama: - esama padėtis (retrospektyvinė analizė – ex post); - ateities perspektyvos (perspektyvinė analizė ex ante). Finansinė analizė susijusi su apskaita, kontrole, planavimu ir organizavimu. Ji siekia objektyviai įvertinti įmonės ekonominė būklę, kad priimtų optimalius valdymo sprendimus. Ji yra svarbi ūkinių procesų pažinimo priemonė. FINANSINĖS ANALIZĖS OBJEKTAS Tai įmonės finansinė veikla ir rezervai, atsispindintys finansinių rodiklių sistemoje. Finansai yra piniginiai ištekliai, finansinė būklė parodo finansinius santykius (Įmonėje finansiniai santykiai yra tarp darbuotojų ir pan., o už jos ribų – su bankais). Kiekviena įmonė apibūdinama tuo ekonominio potencialo požiūriu, kuriuo ji rėmėsi ataskaitinio laikotarpio pradžioje. Pagal tai skiriamos tokios pagrindinės jos kryptys: - ekonominio potencialo ir jame vykstančių pasikeitimų vertinimas; - finansinės ūkinės veiklos rezultatyvumo vertinimas (ekonominio potencialo panaudojimas). Remiantis šiomis kryptimis gali būti analizuojama įvairiai detalizuojant. Detalizavimo lygis priklauso nuo analizės poreikių ir kitų objektyvių ir subjektyvių priežasčių laiko, techninių priemonių kiekio ir pan.) – nuo ekspres analizės iki kelerių metų finansinės analizės. Didžiausias dėmesys turi būti skiriamas reikšmingiausiems rodikliams: mokumui, pelningumui, efektyvumui ir kt., nors kiekvienas įmonei skirtingu metu aktualiausi yra skirtingi rodikliai. Įmonės finansinė veikla atsispindi jos normatyviniuose planiniuose projektuose, atskaitomybės ir apskaitos informacijos šaltiniuose. Tyrimo objektas gali būti: - apibendrintas (visos įmonės finansiniai rezultatai, visa jos veikla); - detalizuotas (įmonės apyvartinės lėšos, pelningumas ir kiti rodikliai). Galima detalizuoti pagal padalinius (miestas, šalis). FINANSINĖS ANALIZĖS TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Finansinės analizės tikslas – ne tik įvertinti objektyviai tiriamo objekto finansinės veiklos rezultatus, bet ir įvertinti tų ūkio subjektų priimamų alternatyvų ir vykdomų projektų kokybę ir jų realumą, t. p. išaiškinti projektinių arba planinių užduočių įvykdymo rezultatus, veiksnius, nulėmusius tų rezultatų lygį, įvertinti tuos veiksnius kiekybiškai bei apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. Visa tai atspindi analizės nuoseklumą. Mes lyginame planus su faktiniais rezultatais ir darome išvadas ar projektas įgyvendinamas ar ne ir kodėl (priežastys). Analizės uždavinys – susisteminti analitinę medžiagą, daryti išvadas, pateikti pasiūlymus finansinei veiklai pagerinti t.y. užtikrinti teigiamas tendencijas ir siūlyti kaip likviduoti neigiamas. Plačiąja prasme finansinės analizės tikslas yra teikti objektyvią informaciją vartotojams, padėti įmonių vadovams didinti veiklos efektyvumą. Šiam tikslui pasiekti keliami konkretūs uždaviniai. Įvairiuose šaltiniuose jų išskiriama 5 – 10. Svarbiausi yra šie: 1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, atitinkančią įmonės politiką Informacija turi objektyviai atspindėti ūkio būklę. Kad per visą jos formavimo ir perdavimo procesą inf-ja neprarastų savo patikimumo, tie procesai turi būti atitinkamai kontroliuojami. Be to tikslumą nulemia inf-jos paskirtis. Svarbu t. p. sumažinti perteklinės informacijos kiekį. 2. Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais. Lyginant konkrečius rodiklius su bazėmis galima stabėti reiškinio kitimo tendencijas, nustatyti nukrypimus nuo bazės. Tai leidžia stebėti ekonominių reiškinių vystymosi dinamiką, vertinti juos, nustatyti jų įtaką kitiems reiškiniams. Tam suformuotos horizontali, vertikali ir trendo (dinamikos) analizė, t. p. naudojami absoliučių ir santykinių nukrypimų rodikliai ir kiti įvairūs techniniai būdai. 3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Jo tikslas – racionaliai panaudoti finansinius išteklius, nukreipti investiciją tinkamiausia ir naudingiausia linkme ir palaikyti mokumą. Valdymo apskaita padeda planuoti, kontroliuoti įmonės veiklą, koordinuoti veiklą viduje, finansų apskaita fiksuoja ūkines operacijas ir atvaizduoja jas atskaitomybėje. Jos abi padeda vadovams priimti valdymo sprendimus. Finansinė apskaita atspindi praeities įvykius, ji remiasi standartais, norminiais aktais ir nuostatais, o finansinė analizė orientuota į ateitį ir dažniausiai neturi šių reglamentų Ji labiau priklauso nuo paties analitiko kvalifikacijos. Apskaita remiasi tiksliais skaičiais, o finansinėje analizėje dažniausiai naudojami apytiksliai duomenys, tačiau jie yra vertingi ir naudojami įvairių vartotojų. Be šių dar išskiriami kiti uždaviniai: - padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą; - padėti išvengti bankroto ir kitų finansinių sukrėtimų; - nustatyti pelningiausias veiklos sritis; - padėti koordinuoti visas veiklos sritis ir funkcinių padalinių darbą; - padėti išlaikyti kredito linijas su bankais. Uždaviniai dažniausiai siejami su žmonių poreikiais. Įmonių vadovams svarbus yra pelningumas, veiklos efektyvumas, strategija ir įmonės plėtimosi perspektyvos, investuotojams – likvidumas, pelno, dividendų dydis, bankams ir kreditoriams – finansinis pastovumas ir mokumas. Analitinė informacija būtinai turi būti pateikta įmonės vadovams ir suinteresuotoms institucijoms neišduodant komercinių paslapčių (pvz., akcininkams). Analizės raida FA kaip mokslas atsirado vėliau negu žmonių veiklos sfera. FA elementai buvo būdingi bet kokiai ūkinei veiklai. Tačiau jie visada buvo susiję su apskaita. Apskaitos pradžia irgi yra l. sena. Pirmiausia buvo tobulinami tokie apskaitos būdai, kurie garantavo veiksmingą kontrolę ir analizę. Pirmasis apskaitos pradininkas, kuris sukūrė dvejybinio įrašo sistemą PAČIOLIS (XVa.). Sisteminės analizės pradininku laikomas Žakas Savari (1622-1690). Jis įvedė sintetinės ir analitinės apskaitos sąvokas ir laikomas valdymo apskaitos pradininku ir ekonominės analizės pradininku. Jo idėjos buvo pagilintos XIXa. italų buhalterio Dž. Čerboni (1827-1917). Jis sukūrė sintetinių sąskaitų klasifikavimą ir suskaidė sintetines sąskaitas į analitines. XIXa. pab. Vokietijoje ir JAV apskaita plėtojama tobulinant ūkinės veiklos analizę. Įmonėse pradėtas naudoti valdymo principas pagal nukrypimus. Dėl to patobulėjo visų rūšių išlaidų tyrimas, analizės būdais galiam nustatyti išlaidų ryšius su gamybos didėjimu, technologinių procesų tobulinimu. XXa. pr. atsirado originali apskaitos sritis –BALANSOTYRA, kuri jau turėjo realius analizės elementus. Balansai pradėti analizuoti ekonominiu ir juridiniu aspektu. Šią analizę išvystė I.Šeras, P.Gestneris. P.Gestneris įvedė balanso analitinių charakteristikų sąvokas. Vieno žymiausių balanso tyrimo specialistų šveicaro I.Šero dėka analizė tapo ne tik sudedamąja, bet ir savarankiška buhalterinės apskaitos dalimi. Juridinei analizės krypčiai atstovavo R.Baigel, K.Porcig. Šie autoriai išvystė balanso analizės ir revizijos teoriją ir praktiškai ją naudojo. Rusijoje ši balanso analizės teorija pakilo iki mokslinio lygio dėka A.K.Roščiachovskio. Jis laikomas I-uoju buhalteriu, įvertinusiu FA reikšmę ir nustatęs jos ryšį su buhalterine apskaita. A.Rudanovskis, N.Blatovas, J.Nikolajevas vysto komercinių skaičiavimų mokslą. Balanso analizė ir komerciniai skaičiavimai sudarė FA esmę. Lietuvoje taip pat žinomi ekonomistai – Dz.Budrys, Ilgūnas… ne tik išleido knygas, bet ir dėstė apskaitos disciplinas. Rusijoje, po revoliucijos, FA elementai transformavosi į įmonių ūkinės veiklos analizę. Šis procesas vyko laipsniškai, stiprėjant analizės kontrolinėms funkcijoms ir silpnėjant komercinių skaičiavimų reikšmei. Kadangi Rusijoje pasikeitė gamybos būdas – ji perėjo į planinės ekonomikos vėžes – pradėjo dominuoti nukrypimų nuo planinių užduočių analizė. Balanso analizė neteko reikšmės. Įmonių ūkinės veiklos analizė atsiskyrė nuo BA. Ji vystėsi teorine ir praktine kryptimis. Šį procesą užtvirtino XXa. 3-4 dešimt. pasirodžiusios knygos (S.K.Tatur, M.Bakanov). XXa. VII dešimt. ūkinės veiklos analizės teoriniais pagrindais daug rašė A.D.Šeremet. Jis atliko didelį darbą matematizuodamas ir formalizuodamas analitinius uždavinius, o tai sudarė galimybes analizei naudoti elektronines skaičiavimo mašinas. Vakaruose FA išaugo į atskirą mokslą, veikiant rinkos ekonomikos poreikiams, t.y. poreikiams, kurie susiję su įmonių veiklos finansavimu, VP rinkos plėtojimu ir ekonominių reiškinių studijavimu siekiant išvengti bankroto. J.Horrigan išskiria 5 mokyklas: 1. Empirinių pragmatikų mokykla (jos atstovai – profesionalūs analitikai, kurie dirbo įmonėse kreditingumo analizės srityje. Jie mėgino pritaikyti santykinius rodiklius kredito gavimui pagrįsti (Robert Foulke). Jie pirmieji parodė analitinių koeficientų įvairovę ir parodė kaip juos apskaičiuoti iš buhalterinių duomenų.) 2. Statistinės FA mokykla (atstovas A.Wall. Jis tęsė pradinės mokyklos veiklą. Jo nuomine, koeficientai naudingi tik tada, kai yra nustatyti kriterijai, ribinės reikšmės tų rodiklių.) 3. Multivariantinių analitinių modelių mokykla (atstovai: H.Winacor, J.Bliss. Jie mėgino sukurti finansinių koeficientų sistemą, kuri padėtų įvertinti įmonės finansinę būklę. Rodikliai buvo jungiami į piramides, siekiant parodyti jų tarpusavio sąryšį. 1970m. buvo sukurtas kompiuterinių, imitacinių modelių metodas.) 4. Bankroto prognozuotojų mokykla (R.F.Smith. Jie mėgino pabrėžti finansinės veiklos pastovumą ir išskirti įmonės veiklos strategijos formavimo reikšmę. Pabrėžė apskaitos teikiamos informacijos naudingumą bankroto prognozei.) 5. Fondų rinkos dalyvių mokykla (autorius Dž.Forster. Pagal jį finansinė atskaitomybė vertinama kaip analizės šaltinis, prognozuojant investicijų efektyvumą bei VP prekybos riziką. Tai labiau mokslinė FA kryptis, kurią praktikoje sunku pritaikyti.) Finansinės analizės metodai Metodas apibūdinamas nusakant metodo pagrindinius ypatumus ir konkretizuojant analizės techninių būdų visumą finansiniams reiškiniams tirti. Analizės metodas pasižymi tam tikrais ypatumais: - Kompleksiškumas; - Veiksnių įtakos finans. rodikliams išaiškinimas; - Finansinės veiklos dinamikos nagrinėjimas; - Nepanaudotų galimybių išaiškinimas ir apibendrinimas. Finansinėje analizėje naudojami matematiniai, statistiniai, loginiai, ekonometriniai, psichologiniai ir t.t. tyrimo būdai. Ekonominėje praktikoje ir teorijoje yra priimta analizės būdus klasifikuoti į: - Tradicinius: naudojami nuo ūkinės veiklos analizės atsiradimo. Jiems priskiriama: lyginimas, detalizavimas, grupavimas, eliminavimas (grandininių pakeitimų, skirtumų, saldo), balansinių sugretinimų taikymas, indeksų, vidutinių dydžių, koeficientų, procentų, integralinis, grafinis; - matematinius-statistinius: pradėti naudoti sukūrus ESM. Yra šie būdai: ekonometriniai (regresinė, koreliacinė analizė, dispersinė analizė, lošimo teorija, matematinis programavimas, imitacinis ir matricinis modeliavimas, masinio aptarnavimo teorija ir t.t.); euristiniai(psichologiniai)(analogijos ir asociacijos, inversija, smegenų šturmas, kontroliniai klausimai, morfologinė analizė ir t.t). - specifinius būdus: SWOT analizė, f-nė vertinė analizė ir kt. Visi analizės rezultatai dažniausiai pateikiami analitinėse lentelėse. O apibendrinti rezultatai grafikuose, apibendrinančiose lentelėse. Tradicinių finansinės analizės būdų esmė. * Lyginimas – dažniausiai naudojamas būdas, juo pradedama analizė. Lyginama su planu, su praėjusiais laikotarpiais, su vidutiniais dydžiais, su geriausiais rezultatais. Taip sužinomi nukrypimai nuo prognozuojamų dydžių, įvertinti nukrypimus, kitimo tendencijas, kontroliuoti finansinių procesų eigą ir reikiamu metu pakreipti ją teigiama linkme. Palyginimas atliekamas pasirenkant tam tikrą palyginimo bazę, t.y. praeitą laikotarpį, analogiško rodiklio dydį kitoje įmonėje, ar įm. padalinyje, galima rinktis vidutinį ir šakinį rodiklį ir pan. Lyginimas g.b. atliekamas įm. viduje ir su išoriniais duomenimis. Atliekant analizę reikia nepažeisti palyginamumo principo, t.y. lyginant rodiklius t.b. naudojama vienoda rodiklių apskaičiavimo metodika, palyginimui naudojamas tas pats laikotarpis, tiriamojo obj. org. struktūra bei veiklos sritis. Tam tikslui naudojami perskaičiavimai. * Detalizavimas kartu su kitais būdais padeda įvairiapusiškai įvertinti tiriamus reiškinius, nustatyti priežastis, nulėmusias rezultatus. Rodiklių, detalizuotų pagal tam tikrą laikotarpį, analizė rodo ūkinių procesų dinamiką ir ritmingumą. Detalizavimas pagal ūkinių operacijų vietą parodo pirmaujančius ir atsiliekančius gamybos barus, nustato kiekvieno jų indėlį į bendrus rezultatus. Detalizavimas pagal atsakomybę leidžia individualiai vertinti atlikėjų darbą. Rodiklių skaidymas į sudedamąsias dalis įgalina sudaryti analitines formules, įvertinti rodiklių tarpusavio ryšį. * Grupavimas padeda nustatyti rezultatinių ir grupuojamų rodiklių tarpusavio ryšį. Tai procesų ir reiškinių, priežasčių ir jas lėmusių veiksnių klasifikavimas. Duomenų grupavimas turi būti ekonomiškai pagrįstas. Analizuojant nustatoma priežasties ryšiai, priklausomybės, pagr.priežastys ir veiksniai. Aukštesnėse valdymo grandyse taikomi tokie grupavimo būdai: topologinis (vienodų gamybos įm., cechų, pan. technologijos), struktūrinis (įm.pagal gamybinį pajėgumą, darbo našumą, produkcijos sudėtį ir t.t.), analitinis - apimantis topologinius ir struktūrinius rodiklius. Jie padeda nustatyti tiriamų reiškinių, objektų, rodiklių tarpusavio ryšius, naudojant koreliacinę analizę. * Vidutinių dydžių būdu tiriamos reiškinio tipinės savybės. Analizuojant reikia įvertinti įm. veiklą per atask. laik. Vidutiniai dydžiai būtini tiriant reiškinius, susijusius su įm. veikla, tačiau, rodydami bendras charakteristikas, vidutiniai dydžiai niveliuoja individualius rezultatus, todėl jie dažniausiai naudojami kartu su grupavimu. * Indeksų būdas pagrįstas santykiniais rodikliais ir parodo reiškinio santykį su jo praėjusio laik. lygiu, priimamu kaip pagrindas. Indeksai, atspindintys vienmačių dydžių santykius, vadinami individualiais, o apibūdinantys sudėtinių reiškinių santykius – grupiniais. * Procentais atspindimas plano įvykdymas, pokyčiai, įvykę per analizuojamą laik., tiriamų reiškinių struktūra. * Koeficientai parodo dviejų tarpusavyje susijusių konkrečių dydžių santykį (pvz. gamybos ritmingumą, apyvartinių lėšų apyvartumą). * Balansinio būdo esmė ta, kad analizuojamų veiksnių ryšiai atvaizduojami balansine lygybe. Tam tikrų veiksnių įtakos dydžių algebrinė suma t.b. lygi reiškinio rezultatinio rodiklio nukrypimo dydžiui (veiksniai t.b. susiję adityviniu (suminiu) ryšiu). Sudaromi bazinių ir ataskaitinių dydžių ir kiekvieno veiksnio nukrypimų nuo plano balansai. Tokie balansai rodo veiksnio poveikį rezultatui (pvz. mokėjimo pajėgumo, pajamų ir išlaidų ir kt. balansai). * Eliminavimas – tai būdų sistema, leidžianti kiekybiškai išmatuoti kiekvieno veiksnio poveikį tiriamo rodiklio lygiui. Naudojami šie eliminavimo būdai: grandininių pakeitimų, skirtumų ir saldo. - Grandininių pakeitimų būdu nustatomas multiplikaciniais ryšiais susietų veiksnių poveikis rezultatui. Papildomai skaičiuojama keletas bazinio ir ataskaitinio rodiklio sąlyginių reikšmių, pasirenkant vieną veiksnį, o kitus laikant nekintamais. Nuosekliai keičiant veiksnių bazinę ir ataskaitinę reikšmes, gaunamos tarpinės rezultatinio rodiklio reikšmės. Jos lyginamos ir taip nustatoma veiksnių įtaka (pirmiausia kiekybinių, vėliau kokybinių). Pvz. dydis A išreiškiamas daliniais rodikliais A=a x b x c, grandininiai pakeitimai atliekami taip: a0 b0 c0 A0 a1 b0 c0 A1 A1 – A0 = ΔAa a1 b1 c0 A2 A2 – A1 = ΔAb a1 b1 c1 A3 A3 – A2 = ΔAc Bendro rezultatinio rodiklio nukrypimas nuo bazinio lygus dalinių rodiklių pokyčių sumai: A3 – A0 = ΔAa+ ΔAb + ΔAc - Absoliutinių skirtumų būdu rezultatinio rodiklio pokytis, veikiant veiksniui, yra sandauga veiksnių: a) faktinių reikšmių visų veiksnių iki tiriamojo veiksnio (pagal analitinės formulės rangą); b) bazinių reikšmių visų po jo esančių veiksnių. - Dar ekonomiškesnis yra santykinių skirtumų būdas. Tai sandauga rezultatinio rodiklio bazinės reikšmės su: a)veiksniu, esančiu formulės eilutėje iki nagrinėjamo veiksnio, plano įvykdymo indeksais; b)tiriamo veiksnio plano įvykdymo indeksu,sumažintu 1 - Saldo būdo esmė tokia: jei žinomas bendras rezultatinio rodiklio nukrypimas bei visi, išskyrus vieną, veiksniai, turintys įtakos rezultatiniam rodikliui, ir nustatytas tų veiksnių poveikis, tai to vieno veiksnio poveikis bus skirtumas tarp rezultatinio rodiklio bendro nukrypimo ir sumos nukrypimų nuo kitų veiksnių poveikių. - Analitinio tyrinėjimo savarankiškas etapas yra apibendrinimas, skirtas rezultatų sintezei. Apibendrinama taip: pirma, išskiriami lemiami veiksniai, daugiausia turintys įtakos ūkiniam reiškiniui; antra, pagal analitines formules nustatomas tirtų veiksnių ir rezultatinių veiksnių ryšys; trečia, pateikiamas galutinis įvertinimas, kaip išvada apie tiriamo obj.darbo rezultatą, įvertinant veiksnius pagal tai ar jie yra išoriniai, ar vidiniai, priklausantys nuo įm., ar ne, svarbiausius ir antraeilius. Baigiama parodant ekonominės veiklos teig. bei neig. ypatybes. Matematinių būdų charakteristika. Kad būtų galima naudoti finans. analizei matematinius būdus, reikia: - sukurti tokių matematinių ekonomikos modelių kompleksą, kuris atspindėtų ekonominių procesų kiekybinę charakteristiką; - tobulinti ekonominės inf. apie įm. veiklą sistemą; - turėti techninių priemonių, galinčių kaupti, saugoti, apdoroti ir perduoti inf.; - organizuoti analitikų grupę iš atitinkamų sričių specialistų. * Matematinės statistikos būdai taikomi, kai analizuojamų rodiklių pokytis yra atsitiktinis procesas. Dažniausiai taikomas matematinis statistikos metodas – porinė ir daugiamatė koreliacija. Tiriant vienmates statistines visumas, naudojama: variacinės eilutės, pasiskirstymo dėsniai, išrinkimo būdai. Daugiamatėms statistinėms visumoms tirti taikoma koreliacijos, regresijos, dispersijos, spektrinis, komponentinis, ir faktorinis analizės būdai. Regresinė ir koreliacinė analizė plačiai naudojama tiriant atsitiktines priklausomybes tarp reiškinių, neturinčių griežto finansinio charakterio. Koreliacinė analizė padeda nustatyti veiksnių ir rezultatinio dydžio ryšio stiprumą, o regresinė analizė leidžia nustatyti įv. susijusių reiškinių priklausomybės formą. * Ekonometriniams būdams reikalingos trijų sričių – ekonomikos, matematikos ir statistikos žinios. Ekonometrijos pagrindas – ekonominis modelis. Tai ekonominio reiškinio scheminis vaizdas, sukurtas remiantis moksline abstrakcija ir atspindintis to reiškinio pagr. bruožus. * Matematinio programavimo būdas – tai planinių skaičiavimų būdas. * Operacijų tyrimo būdu kuriami tikslinių operacijų metodai, kiekybiškai įvertinami gauti sprendimai ir parenkami geriausi. Tikslas – suderinti tarpusavyje susijusius struktūrinius sistemos elementus, kurie leidžia gauti geriausius ekonominius rodiklius iš kelių galimų. * Žaidimų teorija (operacijų tyrimo dalis) – tai matematinių modelių, skirtų optimaliems sprendimams gauti esant neapibrėžtoms ar konfliktinėms situacijoms, turinčioms įv. interesus, teorija. * Masinio aptarnavimo teorija, pagrįsta tikimybių teorijos pagrindu, tiria masinio aptarnavimo proceso kiekybinį įvertinimą matematiniais metodais. Bendra užd., susijusių su masiniu aptarnavimu, savybė yra atsitiktinis reiškinių pobūdis, kurie apibrėžiami statistiniais dėsningumais. Jų kiekybinis išmatavimas ir yra masinio ap. teorijos pagrindas. * Euristiniai būdai – tai neformalizuoti ekonominių užd. sprendimo būdai. Jie susiję su esama ūkine situacija ir pagrįsti intuicija, patirtimi, eksperimentiniais specialistų įvertinimais. Analizės organizavimas FA – tai įv. institucijų atliekamų tyrimų metodas. FA organizavimas dažniausiai priklauso nuo to, kas yra jos vykdytojas ir kokiems tikslams ta analizė atliekama, kokiems vartotojams skiriama. FA g.b. atliekama įmonės: - viduje pačių įmonės vadovų, ekonominių tarnybų; - išorėje, atliekama įv. valstybinių ar visuomeninių institucijų darbuotojų. Vidiniai vartotojai suinteresuoti įmonės veiklos tęstinumu bei jos efektyvumu, kreditavimo galimybėmis, finansine rizika bei galimybe išsilaikyti konkurencinėje rinkoje. Tuo tarpu išorinės analizės vartotojai (bankai, akcininkai, mokesčių tarnybos, auditinės konsultacinės firmos, statistikos departamentas ir kt.) turi savo specifinius tikslus, tirdami įmonių veiklą. FA organizavimas priklauso nuo subjekto, atliekančio analizę, tikslų ir uždavinių. Tipinių analizės metodikų kūrimas, mokslo ir praktikos darbuotojų panaudojimas sudaro galimybę kokybiškiau atlikti analizę. Viena iš svarbiausių ūkinės veiklos analizės organizavimo sąlygų yra jos planavimas. Planuojama dažniausiai 2 etapais: 1. sudaromas kompleksinės analizės planas; 2. planas detalizuojamas analizės programos pavidalu. Kompleksiniame plane numatomas analizės tikslas, klausimai, analitiniai rodikliai, kuriuos reikia išnagrinėti. Planuojant numatomi informaciniai šaltiniai, analitinių lentelių, grafikų formos, jų užpildymo metodiniai nurodymai. Sudaromas kalendorinis grafikas analizei atlikti, numatomi atsakingi asmenys ir analizės rezultatų pateikimo forma. FA darbas Lietuvoje t.b. atliekamas vyr. finansininko. Didelėse įmonėse g.b. analizės skyriai, kurie turėtų atlikti sistemingą, operatyvinę analizę ir aprūpinti ta informacija įmonės vadovus. Praktikoje tikslinga įmonėse priklausomai nuo jų dydžio turėti organizacinę analizės sistemos valdymo struktūrą. Vykdant didesnės apimties finansinę analizę, sudaromas analizės planas, kuriame numatoma: 1) analizės tikslas, 2) analizės objektas, 3) analizės turinys, 4) asmenys, kurie dalyvaus vykdant analizę, 5) informacijos šaltiniai, 6) darbo ar atskirų jo dalių baigimo terminai, 7) kas kur ir kada aptars analizės rezultatus, 8) kas panaudos rekomendacijas atlikus analizę, 9) kas kontroliuos, kaip įgyvendinamos rekomendacijos. Analizės procesas apima analizės metodiką, kuri yra esminė analitinio darbo organizavimo grandis. Metodika – t.y. analizės atlikimo tvarkos ir analizuojamų rodiklių algoritmų aprašymas. Ji apima analizės tikslą, uždavinius, principus, techniką, nurodo abstraktaus pobūdžio įvedamą ir išvedamą informaciją. Nuo metodikos aprašymo labai priklauso analizės atlikimo procesas ir rezultatai. Analizės darbas g.b. atliekamas rankiniu ar kompiuteriniu būdu. ANALIZĖS ŠALTINIAI Analizės šaltinis - tai informacijos ar apskaitos registras, duodantis pakankamai duomenų įmonės finansinei veiklai analizuoti. Analizės šaltiniai g.b. klasifikuojami į vidinius išorinius. * Išoriniai analizės šaltiniai - tai visa ta informacija, dažniausiai neapskaitinė, kuri g.b panaudota analizuojant įmonės veiklą. Tai - specialių kompanijų, agentūrų teikiama info apie įmones (tai bendro ekonominio pobūdžio duomenys , apibūdinantys įmonės veiklos aplinką). Išorinės info sudėtyje g.b. ir apskaitos teikiami duomenys apie įm. turtą ir nuosavybę, pelną ir sąnaudas. Šią informaciją naudoja daug įv. Info vartotojų. Ši informacija kaupiama žinynuose, specialiose bibliotekose ir platinami gyventojų tarpe. Šia informaciją naudoja ne vien tik įmonių vadovai specialistai, bet ir kreditinių įstaigų tarnautojai, konsultacinės firmos, užsienio kompanijos. Prie išorinės info galima priskirti ir info, kurią teikia valstybinės institucijos (statistikos dep įvairi informacija skelbiama periodinėje spaudoje). * Vidiniai analizės šaltiniai apima: 1. planinę normatyvinę info; 2. apskaitos duomenis; 3. atskaitomybė - Planiniai - normatyviniai šaltiniai susiję su įm. ateities perspektyvomis. Tai: 1. įmonės sudaromi planai; 2. prognozės. Normatyviniai šaltiniai, tai įv normatyvai, kuriais remiantis yra planuojama ir prognozuojama įm veikla. Normatyvai daugiau siejasi su vidine apskaita. Planinių ir normatyvinių šaltinių reikšmė analizei yra gana didelė, nes padeda nustatyti įmonių veiklos dinamiką, atitinkamų rodiklių kitimo tendencijas. - Apskaitos teikiama informacija: Apskaita - tai pagr finansinės info tiekėjas, nes remiantis ja sudaromos ataskaitos. Apskaita aprūpina analizę labai išsamia ir detalizuota info. Buhalterinė apskaita remiasi operatyvinės ir techninės apskaitos teikiamais duomenimis. (operatyvinė apskaita -tai, kas daroma kiekvieną dieną, pvz. darbo laiko apskaita). Statistinė apskaita teikia info ne sistemingai, o atrankiniu būdu. Sintetinės ir analitinės apskaitos duomenys papildo finansinės atskaitomybės duomenis. Tai sistemiškai apdoroti duomenys, kurie pagrįsti konkrečiais dokumentais ir apskaitos registrais. Apskaitos teikiama info yra pakankamai patikima ir objektyvi, nes apskaitos sistema visose šalyse yra reglamentuojama įstatymų, vyriausybinių nutarimų ir profesinių apskaitos organizacijų rekomendacijų. Apskaitos duomenys dažniausiai naudojami tada, kai atskaitomybėje nėra analizei reikalingų duomenų, kai norima nuodugniau ir operatyviau išnagrinėti atitinkamas įmonės veiklos sritis, reiškinius ar procesus. Atliekant analizę, būtina panaudoti visų rūšių sintetinės ir analitinės apskaitos duomenis, esančius pirminiuose ir suvestiniuose dokumentuose, žiniaraščiuose, žurnaluose, knygose ir pan. - Atskaitomybė yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis labai daug naudingos informacijos. Daugelio pasaulio šalių finansinę atskaitomybę sudaro: 1) balansas 2) pelno ir nuostolio ataskaita 3) pinigų srautų ataskaita 4) pastabos (priedai) 5) įmonės administracijos pranešimas Prie atskaitomybės priskiriama auditoriaus išvada. Analitikai daugiausia dėmesio skiria balanso, pelno (nuostolio) bei pinigų srautų analizei. Pastabos (priedai) informacijos vartotojams padeda geriau orientuotis vertinant pagrindinius ataskaitų rodiklius. Jose kartais pateikiama gana išsami ir detali informacija, iššifruojami pagrindiniai balanso bei pelno nuostolio ataskaitos rodikliai. FA atskaitomybė skirstoma į: 1) Finansinę; 2) Statistinę. Ji koncentruotoje formoje pateikia duomenis apie įmonės finansinę būklę Lietuvoje FA sudaroma remiantis 1993m. spalio 27d. nutarimu Nr. 804. Ši atskaitomybė turi labai svarbų papildymą - tai paaiškinamąjį raštą. Vakarietiškoje atskaitomybėje tas raštas vadinamas įvairiai: pastabos, notes, disclosure. Paaiškinamojo rašto info skirstoma į finansinę ir nefinansinę. Paprastai pažymose pateikiama ta info, kurios nėra pačiose finansinėse ataskaitose, bet kuri g. b. įdomi šios info vartotojams. Papildomojoje info dažnai būna atskleidžiami debitoriai, kreditoriai, tarptautinių įmonių padaliniai, bei papildomai pateikiama analitinė info (apskaičiuoti rodikliai, ankstesnių laikotarpių duomenys). Visa ši info padeda priimti valdymo sprendimus. Vakarų šalyse yra ir kitokių ataskaitų , pvz, pridėtosios vertės ataskaita. Visa analizei naudojama info t b patikima. Patikimumą fin ataskaitų užtikrina auditas. Todėl būtinas FA elementas yra auditoriaus išvada. Tačiau nežiūrint į atliktą auditą, kiekvienas asmuo, pradėdamas analizuoti fin ataskaitas turėtų pats susipažinti su jomis iš esmės ir formaliai. FA turi turėti: 1. juridinio dokumento rekvizitus; 2. t b užpildytos visos skiltys ir atliktas aritmetinis patikrinimas Iš esmės siekiant patikrinti fin ataskaitas reikia patikrinti pagrindinių rodiklių, atvaizduotų ataskaitose, tarpusavio suderinamumą: pvz.; grynasis pelnas pelno (nuost) ataskaitoje t b lygus grynajam pelnui pelno (nuost) paskirstymo ataskaitoje. FA teisingumą patvirtina ir įrodo auditoriaus išvada. Svarbus analizės šaltinis yra bendrosios akcijų rinkos duomenys. Jie dažniausiai matuojami įvairiausiais indeksais, pateikia akcijų rinkos lygį, pagal kurį gali būti nustatyta individuali įmonės padėtis ir kuris parodo konkrečios pramonės šakos perspektyvas. Vadinasi jei įmonės akcijų kursas mažesnis už tos pačios pramonės šakos konkurentų akcijų kursą, biržos duomenys parodo, kad rinka yra ne tokia jautri įmonės padėčiai nei anksčiau palyginti su jos konkurentais. Visi minėti finansinės analizės šaltiniai turi būti naudojami kompleksiškai. Tai leidžia nuodugniai ir operatyviai išanalizuoti įmonės ir jos padalinių veiklą. Nuo šaltinių sudėties, turinio ir tinkamo jų naudojimo daug priklauso analizės organizavimas ir rezultatai. Savo ruožtu analizės šaltinių parinkimas priklauso nuo analizuojamojo objekto, nuo to, kas analizuoja, kokie keliami analizei tikslai, uždaviniai ir pan. Svarbu pasiekti, kad naudojami informacijos šaltiniai ir jų pagrindu atlikta analizė padėtų priimti veiksmingus valdymo sprendimus ir kurti lanksčią įm. veiklos strategiją. Finansinės analizės kokybė, jos išvadų tikslumas labai priklauso nuo analizės šaltinių patikimumo. Todėl prieš analizuojant reikia patikrinti visus analizės šaltinius. Tikrinant šaltinius, nagrinėjami šie svarbiausi klausimai: 1) ar tinkamai įformintos visos fin ataskaitos; 2) ar laikomasi jų pateikimo terminų; 3) ar fin ataskaitų formų rodikliai suderinti vieni su kitais; 4) koks buhalterinio balanso perimamumas. FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS Pati FA yra viena iš ekonominės analizės rūšių. FA ir ekonominė analizė turi l glaudų ryšį, nes FA teikia info ekonominei analizei, ir plačiąja prasme ekon analizei apima įvairias analizės rūšis. Jeigu pažvelgti į ekon analizę įvairiais aspektais, tai galima pastebėti, kad ekon analizė g b skirstoma į įv rūšis, priklausomai nuo analizės atlikimo laiko: 1. Retrospektyvinė analizė nagrinėja praeito laikotarpio duomenis. 2. Perspektyvinė analizė susijusi su prognozių, planinių duomenų analizavimu. Pvz.; prašant iš banko paskolos, reikia pateikti duomenis apie ateities pelną, turtą ir pan. Tokiu atveju bankas analizuos prognozuojamus duomenis. Perspektyvinė analizė g.b atliekama ir pačio plano ar prognozės sudarymo metu, kada remiantis planiniais duomenimis atliekamas įm finansinės būklės stabilumo patikrinimas, remiantis įv analizės būdais. Tokios inf rezultate koreguojami arba pripažįstami priimtinais prognoziniai arba planiniai duomenys. 3. Operatyvinė analizė - tai analizė atliekama per trumpus periodus, pvz.; per savaitę, dieną. Ši analizė naudojama įmonės kasdieniniams valdymo tikslams. Ji l efektyvi, nes padeda įmonių vadovams dar nepasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui pastebėti neigiamas tendencijas (veiklos tend) jas analizuoti , nustatyti priežastis ir kaltininkus bei imtis priemonių įmonės veiklai gerinti. Kitas klasifikacijos požymis yra pagal turinį: pagal tai yra išskiriamos įvairių įm veiklos sferų analizės rūšis: 1. techninė - ekonominė 2. finansinė 3. darbo rodiklių analizė Pagal gaminių (paslaugų) f-jas yra išskiriama: 1. Funkcinė - vertinė analizė, kurios tikslas įvertinti gaminamos produkcijos f-jas, atsižvelgiant į jų ekonomiškumą, t y palikti tas f-jas, kurių išlaidos mažiausios ir atsisakyti tų, kurios yra brangiausios. Šią analizę dažniausiai atlieka specialistų kolektyvas, kurie nusprendžia remdamiesi alternatyvų analize, kurias f-jas palikti, ir kurių atsisakyti. Analizės klasif g b l įvairus: 1. pagal vietą (visos įm, darbo vietos, padalinio anali) 2. pagal atlikėjus: a) įmonės veiklos analize (vadovai) b) mokestinė analizė (mok insp) Visos paminėtos analizės rūšys glaudžiai siejasi su FA, nes FA irgi g b atliekama laiko požiūriu: retrospektyvinė ir perspektyvinė, vietos požiūriu, pgl atlikėjus ir t.t. Tačiau FA būdinga tai, kad ji plačiausiai naudoja fin ataskaitas kaip analizės šaltinį. Reikėtų atskirti finansų valdymą nuo FA, nes finansų valdymas apima finansų instrumentų reguliavimą įmonėje, o FA nagrinėja finansinius santykius, susiklosčiusius pačioje įmonėje bei santykiuose su išoriniais verslo dalyviais, atsispindinčius finansinėse ataskaitose. FA pagal jos atlikimo būdus yra skirstoma į: 1. Horizontali analizė - tai dviejų ar daugiau metų fin ataskaitų duomenų palyginimas. Ši analizė padeda nustatyti atitinkamų rodiklių dinamiką. Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais dydžiais ir procentais, t.y. nustatomi nukrypimai nuo bazinių rodiklių. Horizontali analizė tai yra dinamikos analizė, kurios metu ataskaitiniai duomenys lyginami su baziniais arba praeito laikotarpio duomenimis. Remiantis dinaminėmis eilutėmis yra apskaičiuojami visų fin ataskaitų straipsnių kitimo tendencijos. Šios analizės privalumas yra tas, kad taikant paprastus skaičiavimus galima nustatyti įmonės fin būklės pasikeitimo priežastis, bei remiantis šiais duomenimis numatyti tolimesnės analizės gilinimo kryptis. 2. Vertikalioji analizė. Vertikaliosios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas bazinio dydžio procentais. Ją suprantame, kaip kiekvieno fin ataskaitos straipsnio lyginamojo svorio pasirinktame baziniame rodiklyje apskaičiavimą. Dažniausiai kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų, pasyvų, pelno, pardavimų suma ir pan. taigi kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. Gerai atlikta vertikalioji rodiklių (lyginamųjų svorių) analizė parodo ne tik tam tikrų rodiklių vietą bendroje rodiklių sistemoje, bet ir apibūdina įmonės ūkinę-finansinę būklę. Jeigu analizuojame balanso duomenis, tai baziniu rodikliu pasirenkame turto bendrą sumą aktyve ir savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų bendrą sumą pasyve. Analizuojant pelno (nuostolio) ataskaitą, baziniu rodikliu pasirenkame pardavimus. Ši vertikalioji analizė kaip ir horizontalioji suteikia nemažai info apie įmonės finansinės būklės kitimą, nepateikiant absoliučių skaičių, o tai yra l naudinga (svarbu). 3. Trendo analizė (tam tikra horizontaliosios analizės atmaina). Kai kurie autoriai ją laiko savarankiška finansinės analizės rūšimi. Jos pagrindinis tikslas – nustatyti ilgesnio laikotarpio rodiklių kitimo pagrindines tendencijas ir dėsningumus, todėl finansinių ataskaitų duomenys analizuojami kelerių ar net keliolikos metų (5-10). Norint nustatyti vieno ar kito rodiklio kitimo tendencijas, labai svarbu tirti jo ryšius su kitais rodikliais. Apskritai tirti rodiklių dinamiką yra gana sunkus uždavinys, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik aritmetiniai veiksmai. Analitikas turi labai kruopščiai įvertinti visą informaciją, kuri yra pateikta finansinėse ataskaitose, nustatyti jos patikimumo ir objektyvumo laipsnį. Kuo ilgesnis laikotarpis, tuo didesnė tikimybė, kad rodikliai yra mažiau palyginami. Apibendrinant galima pasakyti, kad FA yra viena iš ekon analizės rūšių ir pagal kai kuriuos ekonominės analizės požymius ji g b klasifikuojama taip kaip ir ekonominė analizė. Fin. analizės specifiką sudaro paminėtos 3 jos rūšys ir santykinė analizė. Balanso analizė Analizuojant balansą, pirmiausiai: 1. susipažįstama su balanso straipsnių sudėtimi; 2. po to nustatomas balanso straipsnių kitimas, lyginant atskaitinius metus su praėjusiais laikotarpiais. Šis kitimas gali būti nustatomas absoliučia suma, %, koeficientais. Tokia analizė vadinama horizontalia balanso analize. Ji padeda įvertinti įmonės turto kitimo atvejus bei jų susidarymo šaltinius. Ši analizė parodo finansinių rodiklių dinamiką, tačiau neišryškina priežasčių dėl kurių įvyko rodiklių pakitimai. Dinamikos analizė yra papildoma balanso analizė, kai nustatomi atskirų balanso straipsnių lyginamieji svoriai bendroje balansinėje sumoje. Ši analizė papildo horizontalią ir leidžia daryti išvadas apie įmonės finansinės veiklos sėkmingumą. Horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė: analizuojami kelių (pvz. 5-10) finansinių ataskaitų duomenys, bei apskaičiuojami rodiklių pasikeitimai per keletą laikotarpių ir tokiu būdu atskleidžiamos ūkio subjektų finansinių rezultatų kitimo tendencijos, dėsningumai. Pvz. Pardavimų apimtis per 3 metus padidėja 120%, o pelnas prieš mokesčių mokėjimą padidėja 70%. Trendo analizė padės suprasti, kad pelnas didėja lėtesniu tempu nei pardavimų apimtis dėl spartesnio kaštų augimo. AKTYVAS PASYVAS IT SK TT IĮ TĮ Įmonės savininkų nuosavybė (savininkų kapitalas) Skolintojų nuosavybė (įsipareigojimai) AKCINIS KAPITALAS TRUMPALAIKĖS ĮMONĖS SKOLOS REZERVAI ATIDĖTOS IŠLAIDOS (ATIDĖJIMAI) NEPASKIRSTYTAS PELNAS ILGALAIKĖS ĮMONĖS SKOLOS TREČIŲJŲ ASMENŲ DOVANOTAS ĮMONEI TURTAS TT turi būti finansuojamas iš trumpalaikių įsipareigojimų, kartais iš savininkų kapitalo. Analizės metu detalizuojami atskiri straipsniai. Detalesnė balanso analizė (vertikali ir horizontali) yra atliekama ne tik pagal balanso skyrius bendrai, bet ir pagal kiekvieną skyriaus straipsnį. Kiekvieno balanso skyriaus straipsnio analizė atliekama tuo tikslu, kad būtų galima nustatyti priežastis, dėl kurių pakito balanso skyrių lyginamasis svoris arba kitimo tempai. Ši analizė padeda įvertinti kiekvieno straipsnio pokytį ir įsitikinti ar jis teigiamai ar neigiamai veikia įmonės finansinę būklę. IT dažniausiai kinta dėl to, kad ataskaitiniam laikotarpyje įmonė plečia gamybą, įsigyja materialaus ir nematerialaus turto. Ši tendencija teigiama tuo atveju, jei didėja gamybos apimtis ir pardavimų rodiklis. Jei IT mažėja, tai irgi reikia išsiaiškinti to turto mažėjimo priežastis, derinant šį rodiklį su pardavimų dinamika. TT kitimo atvejai irgi susiję su įmonės veiklos plėtojimu arba siaurinimu. Tačiau ypatingą dėmesį reikia skirti nepageidaujamų straipsnių didėjimui (tai gautinos sumos). Per vienerius metus gautinos sumos susijusios su pirkėjų įsiskolinimu ir kitomis įmokomis. Jeigu šios sumos didėja, tai galima daryti išvadą, kad įmonė arba prekiauja su nemokiais pirkėjais, arba vykdo prekybinio kredito politiką. Grynųjų pinigų laikymas kasoje yra įmonei neefektyvus. Kasoje ir sąskaitoje pakanka laikyti tokią pinigų sumą, kad pakaktų atlyginimams sumokėti. Žaliavų, nebaigtos gamybos ir pagamintos produkcijos kitimo tendencijos. Jei gamyba vyksta tolygiai, tai šių straipsnių kitimas irgi turėtų būti tolygus. Jei vyksta pokyčiai technologiniame procese arba sutrinka žaliavų tiekimas, tai išsibalansuoja minėtų straipsnių augimo tempai. Pagal balansą nustatomos tik bendros kitimo tendencijos ir numatomos tolimesnės kitimo gairės. SK – jo straipsniai susiję su VP sudėtimi, rezervų kitimu, nepaskirstytu pelnu. Nepaskirstytas pelnas yra įmonės veiklos plėtojimo šaltinis. IĮ sudėtyje ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į finansinių skolų didėjimą arba mažėjimą. Visumoje yra laikoma, kad įmonė turėtų turėti didesnius mokėtinų sumų augimo tempus, lyginant su gautinomis sumomis. Tačiau nepriklausomai nuo šių taisyklių, įmonė turi laiku atsiskaityti su kreditinėmis institucijomis, su įvairiais subjektais, kurie suteikia kreditus. IĮ augimas turi būti derinamas su ilgalaikiu turtu. TĮ yra būtini įmonės kasdieninėje veikloje, bet įmonė privalo atsiskaityti ypač su valstybe, darbuotojais, bankais ir tiekėjais. Išaugus kuriam nors iš minėtų straipsnių, būtina aiškintis priežastis ir atlikti detalesnę analizę. Remiantis balanso duomenimis yra paskaičiuojamas apyvartinio kapitalo rodiklis, kuris vaizdžiai prilyginamas įmonės “kraujui”. Jeigu AK-o yra mažai, įmonė vargsta, o jei labai daug – tai jis gali būti neefektyviai panaudojamas. Įmonių turtas susideda iš pagrindinio ir apyvartinio kapitalo.Atskirose įmonėse jų dalys yra skirtingos bendroje turto sumoje. Pvz. pramonės įmonėse didžiausia dalis tenka pagrindiniam kapitalui, o prekybos įmonėse – apyvartiniam kapitalui. Bendrasis apyvartinis kapitalas – tai trumpalaikis turtas, išreikštas vertine išraiška, t.y pinigais. Grynasis apyvartinis kapitalas yra TT minus TĮ. AK=TT–TĮ, (SK+IĮ)–IT=AK,SK+IĮ– pastovus kapitalas Apyvartinis kapitalas: atsargos, gautinos sumos (debitoriniai įsiskolinimai), grynieji pinigai, mokėtinos sumos (kreditoriniai įsiskolinimai). Veiksniai, lemiantys AK dydį: įmonės pobūdis, įmonės kreditų politika, prekių pasiūlos ir paklausos svyravimas, gamybos ciklas. APYVARTINIO KAPITALO (AK) ANALIZĖ AK dydis- tai būtina apyvartinio turto (TT) suma tam tikram užsibrėžtam g-bos ir pardavimų lygiui palaikyti. AK-o koncepcija yra susijusi su turto ir įsipareigojimų klasifikavimu į kategorijas “apyvartinis“ ir “neapyvartinis”. AK-o koncepciją galima apibrėžti keliais būdais: 1. apyvartiniu turtu (TT); 2. mobiliuoju turtu (mobilus turtas = apyvartiniu (T) turtas – gamybinės atsargos – ateinančio laikotarpio sąnaudos); 3. apyvartinio turto pertekliumi palyginti su TĮ; 4. mobiliojo apyvartinio turto, kuris yra greitai paverčiamo pinigais, pertekliumi palyginti su TĮ Grynuoju AK-u laikomas apyvartinio arba mobiliojo turto perteklius palyginti su TĮ. Sumine išraiška apyvartinis turtas t.b. didesnis už AK-ą. AK-as yra formuojamas iš pastovaus kapitalo, kurį sudaro nuosavas, arba akcinis, kapitalas ir IĮ. BALANSO STRUKTŪRA IT 1.MT elementai 2.NT elementai NK Pastovus kapitalas 3.IT fin.elementai IĮ TT AK Kitas TT TĮ AK=TT-TĮ Didžiausią poveikį įm. fin. būklei daro AK būklė. Šio rodiklio parametrus galima nustatyti apskaičiavus: • AK sumą; • Apyvartinio-eksploatacinio fondo, skirto ūkiniams-gamybiniams tikslams, poreikį; • apyvartinio neeksploatacinio fondo poreikį; • likvidumą. AK=PK-IT, kur PK=NK+IĮ AK=NK+IĮ-IT AK analizė apima šiuos etapus: 1. nustatomas AK pokytis ir veiksnių įtaka; 2. analizuojama AK sudėtis ir priežastys, nulėmusios jo pasikeitimą. Prieš pradedant analizę, tikslinga įsitikinti ar teisingi informacijos šaltiniai. Be to išsiaiškinti ar lyginamų balanso straipsnių apskaitos metodika yra tokia pati. Inf-jos šaltinių patikrinimas yra sudėtingas procesas, nes ne -as įm. balansas būna patikrintas auditorių. Tada šis darbas t.b. patikrintas analizuojančio asmens. Audituotas balansas suteikia patikrintą inf-ą ir iš paaiškinamojo rašto galima sužinoti ar keitėsi AK-o str. įkainojimas. Faktiškas AK-o rodiklis lyginamas su praėjusio laikotarpio rod., siekiant nustatyti ar šis rodiklis yra pagrįstas. Jei AK-as galima daryti prielaidą, kad įm. plėtėsi. Tačiau, jei pelno (nuostolio) ataskaitos duomenys ne, o gal net , tai galima teigti, kad AK-o rod. yra nepagrįstas. AK-ą veikia veiksniai, susiję su TT ir TĮ pokyčiais. Yra sudaroma analitinė lentelė pagal TT ir TĮ str. ir apskaičiuojami -o str.nukrypimai nuo bazinio laikotarpio str-ių. TT perteklius, palyginti su TĮ, vadinamas AK-u. AK rodiklis parodo įm. TT absoliutų likvidumą- trumpalaikį mokumą, t.y. kokia suma mokėjimo priemonės didesnės už TĮ. AK-as apibūdinamas ir kitaip, t.y. kaip šaltinių suma, sukurta iš ilgalaikių kreditorių įsiskolinimų ir investicijų, įdėtų į grynąjį apyvartinį turtą. Kad įm. galėtų vykyti veiklą be AK-o, įm. trumpalaikių kreditų davėjai turėtų pratęsti kreditavimą visam veiklos laikotarpiui. Verslui reikalingo AK-o sumą nulemia verslo tipas ir dydis. Atsargų dydis ir kredito poreikis daro įtaką AK-ui, kurio reikia verslui. Be to įm. ūkinės veiklos ciklas ir kreditavimo laikotarpio pratęsimas priklauso nuo tiekėjų veiklos, jie daro įtaką AK-o poreikiui. PVZ., jei įm tiekėjai parduoda žaliavas, kurių apmokėjimo laikas 30d, o verslo procesas trunka 60d, tai AK-o reikės turėti daugiau, negu jo reikėtų esant 30d gamybos ciklui. Rodikliai 1998m 1999m Nukrypimas TT IĮ 95000 50000 120000 60000 +25000 +10000 AK 45000 60000 +15000 Kadangi AK-as atvaizduoja turtą, likusį apmokėjus visus įsipareigojimus, todėl jis yra trumpalaikio mokumo rodiklis. 1998m įm AK-as 15000Lt. Vadinasi, įm. per metus pagerino AK-o būklę. Tačiau įm. gali nepakakti turimo AK-o laiku atsiskaityti už TĮ. Tai nuo jos TT sudėties, struktūros ir nuo įsipareigojimų likvidumo terminų. AK veiksnių analizei rekomenduojama naudoti bazinės lygybės metodą ir atstatyti ūkines operacijas. TT+IT=NK+IĮ+TĮ AK=TT-TĮ=NK+IĮ-IT 1.PVZ. Įmonė pardavė papr. Akcijų už 40000Lt. Iš čia: TT 40000Lt, NK40000Lt, AK=+40000Lt 2.PVZ. Įsigyta skolon atsargų už 75000Lt.Iš čia: TT 75000Lt, IĮ 75000Lt, AK=0 3.PVZ. Įsigyta įrengimų už 120000Lt. Dalis apmokėta pinigais (40000Lt). Iš čia: IT12000Lt, IĮ80000Lt, TT40000Lt, AK=-40000Lt Taip analizuojant ūk.op., galima įvertinti -o įm. vadovo sprendimo poveikį AK-o formavimui ir laiku užkirsti kelią neracionaliam mechaniškam AK-o naudojimui. Galima išskirti 3 AK-o būsenas: AK. Įm. saugumo ribos prasiplečia, jei dalis AK yra finansuojama iš pastovaus kapitalo. Tačiau kartu būtina patikrinti, ar AK nebuvo susijęs su ilg. ir vid. trukmės įsiskolinimo ryškiu . Tai svarbu, nes padidėja fin. išl., susiaurėja įm. fin. nepriklausomybė, bei gali pablogėti įm. fin ir gamybiniai rezultatai. Įm. fin. būklė gerėja tada, kai AK-as didėjant NK-ui, kai įm veikla finansuojama iš savų lėšų ar išlaikant racionalų santykį tarp nuosavo ir skolinto kapitalo. AK-o . Tai rodo, kad įm saugumo ribos susiaurėja, ji tampa silpnesnė. Kartu pažymėtina, kad iš AK-o buvo įsigyta turto, padarius naujus pelningus kapitalinius įdėjimus. Galima tikėtis, kad ateityje fin. būklė pagerės. AK-as lieka nepakitęs. Iš vienos pusės, įm. veikla yra stabili, o iš kitos pusės, tai rodo, kad įm. veikla neplėtojama. AK-o poreikis. Nenutrūkstamai veiklai garantuoti reikia tam tikrų fondų, naudojamų AK-ui finansuoti. Tuo remiantis ir nustatomas AK-o poreikis. AK-o poreikis=TT-TĮ, skirti formuoti turtui. Likutis parodo, kiek įm. reikia turėti fin. išteklių. AK-o poreikis nuo gamybinio ciklo trukmės, apyvartinių lėšų apyvartumo, kuris savo ruožtu nuo veiklos rūšies ir gero ar blogo vadovavimo tam procesui. Finansinė įm pusiausvyra nuo fundamentalios lygybės: AK=AK poreikis. Pozityvus skirtumas reiškia pastovią pusiausvyrą, o negatyvus- nepastovią fin. pusiausvyrą, kuri g.b. koreguojama, stabilizuojama mobilizuojant papildomus fin išt., paverčiant grynaisiais pinigais nemokius turto elementus. Tačiau visais šiais atvejais reikia neapsiriboti vien tik AK-o kitimo bei AK-o poreikio nustatymo analize, bet ir išsiaiškinti jo kitimo ir veiksnių sudarymo priežastis. Analizuojant AK-o kitimo priežastis, didžiausias dėmesys skiriamas AK-o sudėtinių elementų analizei: nustatoma AK-o elementų struktūra ir -o str. kitimas. AK-ui įtaką darančių veiksnių analizė. AK-o analizės svarb. tikslas yra įmonės mokumo būklė. Reikia nuolat tirti mokumą ir palaikyti optimalų trumpalaikio mokumo ir pelningumo rodiklių santykį. PVZ.: Įm. apyvartinis turtas (TT) = 100000Lt, o TĮ = 400000Lt, tai mokumo koef.=TT/TĮ =100000/40000=2,5, o gryn. AK-as=TT-TĮ =600000Lt. Vadinasi, įm. mokėjimo priemonių turi 2.5 karto daugiau nei įsipareigojimų. Analizuojamą AK-ą tikslinga nagrinėti šiais aspektais: 1) įvykusių pasikeitimų mastu; 2) buhalterinių įrašų, nulėmusių tuos pasikeitimus, požiūriu; 3)pasikeitimų įtakos ūkinėms operacijoms požiūriu. Svarbiausias analizės tikslas- nustatyti, kokie veiksniai lėmė grynojo AK-o pasikeitimą per tam tikrą laikotarpį. AK-as nuo visų apyvartinių sąskaitų pasikeitimų, bet ne visada nuo grynųjų pinigų ir nuo neapyvartinių sąskaitų, apimančių įm. IT-ą, natūralius išteklius, nemat. aktyvus ir investicijas. AK = TT-TĮ = IĮ+NK-IT A B C Bendras pasikeitimas Apyvartinių sąsk. pasikeitimas Neapyvart. sąsk. pasikeitimas A rodo bendrą pasikeitimą per analizuojamą laikotarpį, bet nenurodo pasikeitimo priežasčių. B atspindi TT ir TĮ dalių pasikeitimą. Toliau detalizuojant šį segmentą, galima sudaryti lentelę, parodančią AK-o pasikeitimo apyvartinių aktyvų ir pasyvų dalyje priežastis. C rodo atsiradusius pasikeitimus per analizuojamą laikotarpį -ame neapyvartinių aktyvų ir pasyvų segmente. Detalizuojant šio segmento elementus, išanalizuojamos jo pasikeitimo priežastys. AK-as kinta tik tada, kai ūk. op. yra susijusi su viena apyvartine sąskaita. Jei ūk. op. liečia vien tik apyvartines arba neapyvartines sąskaitas, tada įrašai jose neturi įtakos AK-o pasikeitimui. Apibendrinimas AK-o analizės atliekamas pateikiant pasiūlymus įm. fin. būklei pagerinti, racionaliau naudojant AK-ą bei šalinant neigiamus veiksnius bei priežastis. Pelno (nuostolio) ataskaitos analizė Ši ataskaita yra viena iš reikšmingiausių ataskaitų. Angliškai kalbančiose šalyse ji netgi pateikiama pirma. Ji reikšminga tuo, kad parodo per ataskaitinį laikotarpį gautą įmonės finansinį rezultatą, kuris domina tiek vidinius, tiek išorinius ataskaitų vartotojus. Pelno (nuostolio) ataskaitos rodiklių analizė atliekama 2 etapais: 1. susipažįstama su pagrindinių rodiklių bendromis kitimo tendencijomis. Tuo tikslu atliekama horizontali ir vertikali šios ataskaitos analizė. 2. analizuojami pagrindiniai šios ataskaitos rodikliai, veiksniai, darantys jiems įtaką, veiksnių priežastys ir kaltininkai, jei tokių yra. Ne visos pelno (nuostolio) ataskaitos yra pakankamai informatyvios (sutrumpintos, nedetalios), todėl išsamesnę šios ataskaitos analizę gali atlikti vidinis vartotojas. Horizontali – dinamikos analizė. Vertikali – struktūros analizė (% nuo pardavimų ir paslaugų apimties). Horizontali analizė parodo kokių straipsnių pokyčių dėka buvo gautas papildomas pelnas (ar nebuvo). dinamika struktūra 1. Pardavimai + 110 % 100 % 2. Savikaina 40 % 3. Pelnas (bendrasis) +105 o e 110 % 60 % tada padidėja ir savikaina Grynasis pelnas 20 % Veiksnių analizei atlikti būtina papildoma informacija, nes nepakanka vien tik nustatyti straipsnių pokyčius, nors jų nustatymas t. p. yra labai reikšmingas. Pirmiausia turi būti analizuojami tų straipsnių veiksniai, kurie daro didžiausią neigiamą įtaką grynojo pelno augimui. Pvz., parduotų prekių savikainos didėjimui neigiamą poveikį gali daryti tokie veiksniai: 1. tiesioginių žaliavų, medžiagų neracionalus naudojimas; 2. tiesioginio darbo užmokesčio spartesnis augimas, negu darbo našumo; 3. parduodamos produkcijos struktūra ir asortimentas; 4. pardavimo kainų sumažinimas; 5. gamybos apimties arba pardavimų sumažėjimas. Priežastys yra objektyvios ir subjektyvios: vienas galime pakeisti, o kitų – ne. (1991 m. Harvardo universitetas) savikaina turi būti 35–40% nuo kainos, o veiklos sąnaudos 10–15%, R&D 10–15% ir pardavimų sąnaudos 5% nuo pardavimų sumos. PINIGŲ SRAUTŲ ATASKAITA (PSA) PSA, Jos atsiradimo ištakos ir reikšmė. Pinigų srautų ataskaita yra naudinga dėl to, kad ji padeda atsakyti į kai kuriuos svarbius klausimus, į kuriuos negalime atsakyti išnagrinėję įmonės balansą arba pelno/nuostolio ataskaitą. PSA ataskaita padeda atsakyti į tokius svarbius klausimus: - Ar įmonės veikla sukuria pakankamai grynųjų pinigų, kad galėtų išmokėti dividendus; - Jei įmonė per metus prarado pinigų, ar ji vis dėl to pakankamai uždirbo grynųjų pinigų tam, kad galėtų grąžinti savo skolas; - Kokia nauja finansine ir investicine veikla užsiėmė įmonė; - Į kokį naują turtą įmonė investavo savo lėšas; - Jei skolos sumažėjo, kaip tai buvo padaryta; - Jei skolos per metus padidėjo, kur buvo investuotos pajamos; PSA atsirado neseniai. Ji atsirado būtent tada, kai atsirado ir pradėjo nuolatos didėti poreikis anksčiau aptartai ir panašiai informacijai. O tam, kad koncentruoti visą šią informaciją vienoje vietoje, buvo parengta nauja ataskaitos forma – PSA. Ji pradėta pildyti JAV nuo 1987 m, kai JAV finansinės apskaitos standartų taryba parengė šią naują ataskaitos formą. Iki to buvo rengiamos finansinės būklės pasikeitimų arba fondų ataskaitos. PSA parodo įmonės grynųjų pinigų judėjimą, t.y., teikti informaciją apie tai kiek ir iš kur buvo gauta grynųjų pinigų, bei kiek ir kam jie buvo išleisti. Kaip žinoma, pinigų gavimo šaltiniai gali būti įvairūs: papildomų akcijų išleidimas ir pardavimas, naujų paskolų gavimas, skolų sugrąžinimas, privataus asmens investicijos į įmonę, pinigų gavimas iš įmonės veiklos ir pan. pinigai išleidžiami taip pat įvairiems tikslams: įsigyjant ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, grąžinant įvairias skolas, sumokant akcininkams dividendus ir kitais atvejais. Turėdami tokio pobūdžio informaciją, jos vartotojai gali nustatyti, iš kokių šaltinių įmonė gauna daugiausiai pinigų ir, kokiems tikslams jie panaudojami. (Nagrinėjant PSA reikia atkreipti dėmesį į tai, kad čia į grynųjų pinigų sąvoką įeina ne tik grynieji pinigai, bet ir jų ekvivalentai: trumpo laikotarpio, itin likvidžios investicijos, kurias sudaro pinigų rinkos sąskaitos, komerciniai dokumentai ir obligacijos. Jie reikalingi įmonei tam, kad įmonė galėtų uždirbti dividendų, kol pinigai per trumpą laikotarpį nenaudojami kitiems tikslams). PSA sudėtis. Pinigų srautų ataskaitos forma yra gan paprasta. Ją Lietuvoje sudaro keturios dalys: 1.ataskaitos dalyje parodomi pinigų srautai (gavimai ir netekimai) iš įmonės ūkinės (gamybinės, komercinės) veiklos. 2.ataskaitos dalis skirta pinigų srautams iš investicinės veiklos atvaizduoti tai susiję su ilgalaikio turto įsigijimu, investicijų įsigijimu ir pan.). 3.dalis- čia pavaizduoti pinigų srautai iš finansinės veiklos. T.y., parodomi pinigų srautai iš paprastų ir privilegijuotų akcijų, obligacijų išleidimo, išperkamosios nuomos įsipareigojimų apmokėjimas ir pan. 4.dalį sudaro pinigų srautai iš ypatingos veiklos: pagautė, netekimai ir pan. Iš visų keturių dalių išvedama bendra grynųjų pinigų srautų padidėjimo arba sumažėjimo suma. Atskirai atvaizduoti pinigų srautus iš ūkinės veiklos svarbu todėl, kad šis rodiklis leidžia įvertinti įmonės gamybos galią, spręsti, ar sėkmingai įmonė pasinaudojo vidiniais finansavimo šaltiniais. Pinigų srautų iš investicinės veiklos rodiklis parodo įmonės ilgalaikę strategiją (kur ir, ar naudingai įmonė panaudojo savo lėšas). Pinigų srautų iš finansinės veiklos rodiklis parodo, ar sėkmingai įmonė pasinaudojo išoriniais finansavimo šaltiniais. PSA formoje taip pat yra pateikiama papildoma informacija, siekiant suderinti PSA duomenis su balanso duomenimis. PSA analizė. Analizuojant PSA pirmiausiai svarbu įvertinti pinigų srautų gavimą iš atitinkamos veiklos. Jei įmonės pinigai sunaudojami vienoje veiklos sferoje, tai pageidautina, kad kita sfera padengtų šį sunaudojimą. Be to, pageidautina, kad įmonės pagrindinė veikla duotų didesnį pinigų srautų dydį negu kitos veiklos sferos. Nagrinėjant pinigų srautus iš pagrindinės ūkinės veiklos, reikia nustatyti, ar įmonė gavo pakankamai pinigų skoloms grąžinti, palaikyti normaliai veiklai, mokėti dividendus ir daryti naujoms investicijoms nenaudojant išorinių finansavimo šaltinių. Vertinant pinigų srautus iš investicinės veiklos, labai svarbu įvertinti, kiek pinigų buvo skirta įsigyti ištekliams, kurie ateityje uždirbs pajamas. Ypač tiksliai reikia nustatyti pinigų įplaukas, gautas pardavus IT, ir jas palyginti su pinigų išmokėjimais, skirtais IT įsigyti. Vertinant pinigų srautus iš finansinės veikos, būtina daug dėmesio skirti pajamoms, gautoms išleidus akcijas, obligacijas, skolos raštus ir kt. Be to, labai svarbu įvertinti paskolų grąžinimo galimybes. Toliau reikia analizuoti pinigų srautų dinamiką, t.y, ataskaitinių metų pinigų srautų straipsnius palyginti su ankstesnių metų analogiškais straipsniais. (pageidautina tendencija, kad pinigų srautai iš įmonės pagrindinės veiklos didėtų). Taip pat, atliekant analizę reikia išskirti teigiamus ir neigiamus pinigų srautus. Nuolatiniai neigiami pinigų srautai rodo, įmonė yra greičiausiai finansuojama iš šalies, kad ji nesugeba pakankamai sukaupti grynųjų pinigų įplaukų iš gamybos ir paslaugų teikimo, VP pirkimo bei pardavimo bei kitų operacijų. Jeigu neigiami pinigų srautai yra iš įmonės veiklos, tada reikia atkreipti dėmesį į debitorinio įsiskolinimo ir atsargų didėjimą. Analizuojant pinigų srautus taip pat reikia įvertinti ir jų reguliarumą. Jei jie nereguliarūs, tai rodo įmonės darbo neritmingumą, tam tikrus sutrikimus atliekant gamybines, komercines, finansines, investicines ar kitas operacijas. Tuo tarpu pinigų srautų ritmingumas dažniausiai yra teigiamas veiksnys. Turint kelių įmonių PSA, galima įvertinti šių įmonių mokumą ir patrauklumą investitoriams. Investitoriui bus patrauklesnė ta įmonė, kuri daugiausia pinigų gauna iš ūkinės veiklos. Tuo tarpu, įmonė, gaunanti pinigus iš finansinės, o ne ūkinės ar investicinės veiklos, bus investitoriams nepatraukli, nes ji kaupė pinigus išleisdama VP. Todėl ateityje ji turės mokėti daug palūkanų. Įmonė, sukaupusi pinigus tik iš investicinės veiklos, taip pat nepatraukli investitoriams, nes pinigus ji kaupė parduodama savo turtą, todėl ateityje gali būti visiškai neaiški jos ūkinės veiklos būklė. PSA analizė balansinės arba apskaitinės lygybės būdu. Analizuojant pinigų srautus vakarų šalių autoriai naudoja specifinę metodiką, paremtą balansine arba apskaitine lygybe. Šioje lygybėje išskiria į atskirą elementą grynuosius pinigus. Grynųjų pinigų=Nuosavybė-Visos nepiniginės turto sąskaitos Grynųjų pinigų=SK+IĮ+TĮ-IT-TT (TT-trumpalaikio turto pokytis be grynųjų pinigų). Pagal šią formulę galima paaiškinti, kokiais atvejais pakinta įmonėje grynųjų pinigų suma. Ši suma įmonėje padidėja, kai padidėja grynųjų pinigų šaltiniai: Sumažėjus TT-ui (iškyrus pinigus); Sumažėjus IT-ui; Padidėjus TĮ; Padidėjus IĮ; Padidėjus SK. Jei šie elementai kinta priešinga linkme, tai rodo pinigų panaudojimą. Tačiau tam, kad kistų grynųjų pinigų suma ūkinių operacijų korespondencijose turi būtinai dalyvauti grynųjų pinigų sąskaita. Tik tada pakis įmonės grynieji pinigai. Santykiniai rodikliai, naudojami atliekant PSA analizę. Analizuojant PSA, galima apskaičiuoti tokius pagrindinius santykinius rodiklius: 1.Pinigų grąža iš pardavimų=Grynieji pinigai iš ūkinės veiklos/pardavimai (padeda spręsti apie įmonės kreditavimosi galimybes ir parodo įmonių pardavimų “kokybę”) 2.Pinigų grąža iš turto=Grynieji pinigai iš ūkinės veiklos/Turtas (parodo turto panaudojimo efektyvumą. Jis yra pakankamai objektyvus, nes realiai parodo, kokios pinigų grąžos įmonė gali sulaukti iš savo gamybinės veiklos) 3. Pinigų grąža iš kapitalo= Grynieji pinigai iš ūkinės veiklos/Nuosavas kapitalas (įdomus investitoriams, nes galima matyti, kiek investuotas kapitalas grąžina grynais pinigais lėšų). PSA sudaro galimybes apskaičiuoti dar ir tokius koeficientus: 1. Pinigų reinvestavimo koeficientas=Grynųjų pinigų srautas iš ūkinės veiklos-Dividendai arba= IMT+Nebaigta statyba+Investicijos į bendras įmones+TT-Trumpalaikės skolos 2. Trumpalaikių įsipareigojimų koeficientas=Grynasis pinigų srautas iš ūkinės veiklos/ TĮ 3. Kritinio pinigų poreikio koeficientas=Grynasis pinigų srautas iš ūkinės veiklos+Sumokėtos palūkanos arba=Mokėtinos palūkanos+Ilgalaikės skolos einamųjų metų dalis+Mokėtini dividendai 4. Dividendų išmokėjimo koeficientas= Grynasis pinigų srautas iš ūkinės veiklos (arba= mokėtini dividendai)-Ilgalaikės skolos einamųjų metų dalis PSA yra informatyvi, parodanti įmonės sugebėjimą uždirbti grynuosius pinigus ir ji papildo kitas finansines atskaitas. Be to, PSA suteikia informacijos prognozinei pinigų srautų analizei atlikti ir kartu priimti sprendimus, siekiant pagerinti piniginių išteklių panaudojimą. SANTYKINIŲ RODIKLIŲ REIKŠMĖ IR PRIVALUMAI Finansininkėje analizėje labai paplitę santykiniai rodikliai (SR). Ypatingai jie paplitę atliekant tarpįmoninę analizę (cross-sectional) ir laikotarpio analizę (time-series analysis). Nagrinėjant SR, galima palyginti skirtingų įmonių finansines ataskaitas, arba vienos įmonės tam tikro laikotarpio finansinių ataskaitų rodiklius. Tačiau tikrinamos ataskaitos turi būti suderintos metodiniu ir struktūriniu požiūriu. SR gali būti išreiškiami tiek koeficientais, tiek procentais, promilėmis, indeksais ir t.t. SR apskaičiuojami dalijant pasirinktą dydį iš bazinio rodiklio ar visos visumos. SR tikslinga sugrupuoti į: * Vidinius – apskaičiuojami remiantis įmonės teikiamos apskaitinės informacijos duomenų pagrindu (skaitiklis ir vardiklis bus suformuotas, pvz., iš balanso, pelno (n) ataskaitos). * Išorinius – apskaičiuojami naudojant informaciją iš išorės (skaitiklis ar vardiklis nebus atspindėtas finansinėse ataskaitose) – pvz., Statistikos dep. duomenys. * Kombinuotus SR – derinant vidinę su išorine informacija. SR yra žymiai pranašesni už absoliučius rodiklius, jie vaizdžiau ir objektyviau atspindi tiriamojo reiškinio esmę (tam turi būti suderinti skaitiklis su vardikliu, kad inf-ja būtų prasminga).Pvz., izoliuotai žiūrint į išlaidas, dar negalima padaryti apibendrinančios išvados, bet palyginus jas su veiklos rezultatu,, tai padaryti jau galima. Reikia vengti ‘pseudo’ SR. Taip pat reikia stengtis atitinkamai veiklos sričiai formuoti atitinkamus SR (pvz., prekybos ir statybos SR skiriasi). Be to, skirtinguose valdymo lygmenyse naudojami skirtingi SR, nes vadovų atsakomybė yra nevienoda. Taip pat SR t.b. objektyvūs ir nepagražinti įmonės realios situacijos. SR gali būti patobulintas keičiant vieną jo sudedamųjų dalių (skaitiklį, vardiklį, ar abu). Ūk. operacijos gali būti vykdomos didinant pardavimus esant toms pačioms sąnaudoms, arba mažinant sąnaudas esant tiems patiems pardavimams. Tolygus veiksnių poveikis tiek skaitikliui, tiek vardikliui yra vienas SR privalumų. Taigi, SR naudojimas eliminuoja absoliučių rodiklių trūkumus, kurie gali privesti prie klaidingos išvados. C.Westwick pateikia pavyzdžius, kur matome SR privalumus prieš absoliučius rodiklius: 1. Transportas. Kai kalbama apie jo efektyvumą, galima sakyti, kad jis į paskyrimo vietą nuvažiuoja per n val. Bet tai galima objektyviai apbūdinti tik tada, kai žinomas jo greitis, t.y., km per val. 2. Produkcija. Įmonės per tą patį laikotarpį pagamino po 2000 staklių, tačiau šie rodikliai neparodo, ar įmonės dirbo efektyviai. Tik žinant, pvz., kad vienoje dirbo 50, o kitoje 100, darbuotojų, galima teigti, kad pirmoji dirbo efektyviau. Pirmosios našumas 40 staklių vienam žmogui, antrosios – tik 20. 3. Pelnas. Abi įmonės gavo po 5000 Lt pelno. Kuri pelningesnė? Jei A įmonė gavo šį pelną gavusi 50000 Lt pajamų, tai ji bus pelningesnė tada, jei jos pelningumas bus 10 proc. Pardavimų sumos, o B įmonės – 1 proc. Tačiau SR turi ir trūkumų. Vienas SR dar nebūtinai parodo įmonės realią padėtį. Pvz., A įm. padidino pardavimus 10 proc., B – 30 proc. Tačiau nežinodami įmonių rinkos dalies dar negalime sakyti, kad A dirbo efektyviau. Todėl vertinant ekonominį reiškinį, būtina pasitelkti keletą SR. Taigi, SR reikšmė yra didelė, nes jie pranoksta absoliučius rodiklius. Vertinant finansines ataskaitas, pirmiausia remiamasi SR. Tačiau taip pat turi būti pasitelkiami absoliut. rodikliai, kad SR būtų logiškai pagrįsti ir patikimi. SANTYKINIŲ RODIKLIŲ KLASIFIKAVIMAS Santykiniai rodikliai naudojami finansinei būklei vertinti, yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję, nes visi jie dažniausiai apskaičiuojami remiantis tomis pačiomis finansinėmis ataskaitomis, t.y. balansu, pelno nuostolio ataskaita, pinigų srautų ataskaita ir kitomis, tarp kurių yra labai glaudus ryšys. Be to, iš vienų rodiklių galima apskaičiuoti kitus. Dėl finansinėje analizėje naudojamos santykinių rodiklių gausos (vakarų šalių ekonomistai priskaičiuoja jų iki šimto), juos reikia sugrupuoti ir naudoti vertinant tam tikras įmonės veiklos puses. Tačiau nėra bendros rodiklių klasifikavimo į grupes sistemos. Kai kurie autoriai siūlo išskirti tokias rodiklių grupes, kurios jų nuomone yra pačios svarbiausios, t.y. • Turto; • Kapitalo; • Įsipareigojimų. Kiti autoriai siūlo klasifikuoti rodiklius į grupes pagal įmonės veiklos sferas: • Aprūpinimo; • Gamybos; • Paslaugų; • Pardavimo ir pan. Atskirai išskiriami šakiniai rodikliai; • Pramonės; • Komercijos; • Transporto įmonių; • Bankų veiklos. Tačiau plačiausiai yra taikomos tokios penkios santykinių rodiklių grupės: 1. Pelningumo rodiklių grupė. 2. Trumpalaikio mokumo arba likvidumo rodiklių gr. 3. Įsipareigojimų ir kapitalo struktūros rodiklių gr. 4. Įmonės veiklos efektyvumo (apyvartumo) rodiklių gr. 5. Kapitalo rinkos rodiklių gr. Efektyvumo (apyvartumo) rodikliai daro tiesioginį poveikį įmonės pelningumui, todėl kai kurie autoriai šiuos rodiklius sujungia į vieną grupę. Įvairių rodiklių išskyrimas į grupes palengvina jų nagrinėjimą. Tačiau, kaip, rodo praktika, vieni ir tie patys rodikliai įvairių autorių parodomi įvairiose rodiklių grupėse. Be to vartojamos įvairios sąvokos tam pačiam rodikliui apibūdinti. Kai kurie įvairių šalių finansinių ataskaitų rodikliai skiriasi tiek savo pavadinimu tiek turiniu , todėl tie patys rodikliai įvairių šalių autorių apskaičiuojami su “tam tikrais niuansais”. Taigi automatiškai taikyti užsienio šalių autorių pateiktų rodiklių apskaičiavimo formulių negalima. Būtina atsižvelgti į mūsų respublikos finansinės atskaitomybės ypatybes ir terminologiją. Rodikliai, išskirti į atskiras grupes, auditorių vertindami labai įvairiai. Keletas amerikiečių autorių, atlikę auditorių apklausą, nustatė, kad plačiausiai yra naudojami tokie rodikliai: 1. Pelningumo rodikliai (kapitalo pelningumo). 2. Skolų, įsipareigojimų rodikliai. 3. Trumpalaikio mokumo (likvidumo) rodikliai. Kiekvienoje rodiklių grupėje irgi yra labai įvairus rodiklių skaičius. Dar vienas bruožas – skaičiavimo metodika: nežiūrint į tai, kad į kiekvieną rodiklių grupę įeina nevienodas rodiklių skaičius, jų apskaičiavimo metodikos yra skirtingos. Šios apskaičiavimo metodikos skiriasi ne tik atskirose ekonomistų studijose, bet skiriasi ir oficialiuose leidiniuose, kuriuos pateikia garsios informacinės kompanijos. Rodiklių apskaičiavimo metodiką nulemia: 1. Analizei keliamas tikslas. 2. Analizės metu siekiamas rodiklių įvertinimo tikslumas. 3. Informacijos prieinamumas (jeigu informacija neprieinama, tai naudojamės tik ta, kurią gauname). Norint analizei panaudoti nedaug santykinių rodiklių, reikia juos labai rūpestingai atsirinkti.Šie rodikliai turi: 1. Labai koreliuoti su tais rodikliais, kurie neįtraukti į analizei parinktų rodiklių grupę; 2. Nekoreliuoti su tais rodikliais, kurie yra įtraukti į rodiklių, naudotinų analizei atlikti, grupę. Pirmas reikalavimas rodo, kaip pasirinkti analizei rodikliai padės nustatyti tuos pačius reiškinius, kaip ir neįtraukti į analizei pasirinktą rodiklių grupę. Antrasis reikalavimas garantuos, kad į grupę įtraukti rodikliai nepakartos (nesudvejins) kitų rodiklių rezultatų. Taip buvo siekiama sukurti tokias rodiklių grupes, kurių sudėtyje esantys rodikliai būtų labai glaudžiai susiję, bet ne su kitų grupių rodikliais. Pasirenkant santykinius rodiklius įmonių veikliai vertinti, tikslingiausia vadovautis analizei keliamais uždaviniais: • Jeigu keliamas tikslas – ištirti įmonės gaunamų kreditų apdraustumą, grąžintinumą, svarbiausia yra įsipareigojimų ir mokumo rodikliai. • Vadovams, norintiems nustatyti veiklos problemas, reikšmingesni yra pelningumo bei veiklos efektyvumo (apyvartumo) rodikliai; • Nagrinėjant įmonės investicinius sprendimus bei investicinį patrauklumą – svarbiausi kapitalo rinką apibūdinantys rodikliai. Skaičiuojant santykinius rodiklius reikia atsižvelgti į tai, kad jie būtų pagrįsti ir patikimi. Pagrįstas – apskaičiuotas pagal teisingą metodiką. Patikimas – atspindi realią padėtį, skaitiklis ir vardiklis teisingai apskaityti. PELNINGUMO RODIKLIAI Bendriausia prasme pelnas suprantamas kaip teigiamas įmonės tam tikro laikotarpio ūkinės veiklos rezultatas. Tačiau absoliutus pelno rodiklis ne visada atspindi įmonės veiklos rezultatą. Dvi įmonės, gaudamos tą patį –pelną, gali būti labai skirtingos vertinant jų komercinės ar gamybinės veiklos efektyvumą. Todėl, norint įvertinti įmonės veiklos efektyvumą įvairiais aspektais, reikia apskaičiuoti pelningumo rodiklius. Pelningumas yra pelno santykis su tam tikru įmonės veiklos rodikliu, turinčiu ryšį su pelnu. Pelningumas – tai įmonės sugebėjimas gauti pelną iš įmonės veiklos. Pelningumą galima vertinti dviem aspektais: 1. Kaip absoliučią pelno masę. 2. Kaip pelno santykį su tam tikra pasirinkta baze. Bazės pasirinkimas priklauso nuo to, kurią veiklos sritį norima analizuoti pelningumo aspektu. Yra priimta skaičiuoti pelningumo rodiklius pagal 3 metodikas: 1. Siekiama įvertinti investuoto į įmonę turto panaudojimo efektyvumą. Šiuo aspektu yra skaičiuojamas ne vienas turto panaudojimo pelningumas. 2. Kapitalo pelningumas. 3. Pardavimų pelningumas. TURTO PELNINGUMAS Įmonės vadovų sėkmę apibūdina turto pelningumo rodiklis. Šis rodiklis parodo įmonės ūkinės-gamybinės veiklos efektyvumą neatsižvelgiant į įmonės finansavimo struktūrą. Bendra šio rodiklio formulė yra: TP=Grynas pelnas/Visas turtas Šis rodiklis atspindi visų įmonėje naudojamų išteklių efektyvumą. Jis yra labai reikšmingas, nes gali būti apskaičiuotas įvairiais būdais, vadinasi, gali parodyti vadovų gamybinio bei finansinio darbo sėkmę. Turto peningumui apskaičiuoti formulės skaitiklyje dažniausiai pateikiamas grynojo pelno rodiklis, tačiau jo pasirinkimas turėtų priklausyti nuo formulės vardiklio. Jeigu vardiklyje pasirenkamas viso turto rodiklis, tai skaitiklyje turėtų būti rodomas pelnas prieš palūkanų išskaitymą, nes palūkanos traktuojamos kaip užmokestis už skolinto kapitalo naudojimą. Imant pelną iki palūkanų ir mokesčių išskaitymo, siekiama kad turto pelningumui neturėtų įtakos įmonės finansinė veikla, o tik ūkinė-gamybinė veikla. Be to, turto pelningumo apskaičiavimas naudojant pelną prieš palūkanų išskaitymą padeda palyginti įmones su įvairia finansavimo struktūra. Pelno, išskaičius palūkanas, naudojimas turto pelningumui apskaičiuoti panaikina šį privalumą ir parodo įmones, naudojančias kreditus, mažiau pelningas, nes dalį pajamų jos paskiria palūkanoms mokėti. Turto pelningumo rodiklio apskaičiavimo metodika labiausiai priklauso nuo analizės tikslo ir subjekto: * Vidinės analizės tikslas – parodyti gamybos vadovų sugebėjimą efektyviai valdyti turtą ir garantuoti pelningą veiklą, t.y. pasiekti, kad kiekvienam litui tektų kuo daugiai pelno. Todėl čia turto pelningumui apskaičiuoti imama viso turto suma jos nekoreguojant (neatsižvelgiant į nusidėvėjimą). * Išorinių informacijos vartotojų tikslams tikslingiau skaičiuoti vidutinį grynojo turto rodiklį, t.y. atėmus nusidėvėjimą. Turto vidurkiui apskaičiuoti gali būti naudojama tiek aritmetinio, tiek chronologinio vidurkio formulė. Analizuojant turto pelningumą pirmiausia susipažįstama su jo kitimu per tam tikrą laikotarpį. Galima lyginti ne tik turto pelningumo kitimą laike, bet su vidutiniais šakiniais rodikliais, kitų įmonių rodikliais. Po to yra nagrinėjami veiksniai, kurie darė poveikį turto pelningumui. Veiksnių analizei atlikti yra naudojama keletas metodikų. Darant veiksnių analizę, ieškome tų rodiklių, kurie daro poveikį turto pelningumui. Pvz.: pelnui poveikį daro pardavimai, išlaidos ir pan. O pelnas savo ruožtu daro poveikį turto pelningumui. Pelno padidėjimas didina pelningumą, o turto padidėjimas mažina pelningumą: tai yra nelogiška, jeigu įmonė turtą panaudoja efektyviai. Todėl buvo padaryti bendro pelningumo formulės pataisymai. Tam, kad įvertinti veiksnius, pelningumo formulė yra modifikuojama dauginant skaitiklį ir vardiklį iš pardavimų sumos. Tada gaunami du skirtingi veiksniai: • Pardavimų pelningumas; • Turto apyvartumas. Šie veiksniai daro tiesioginę įtaką turto pelningumo kitimui, nes didėjant pardavimų pelningumui, didėja ir turto pelningumas, o greitėjant turto apyvartumui, gerėja įmonės finansinė būklė ir didėja turto pelningumas. Šiuos du rodiklius vėlgi galima išskaidyti į juos lemiančius rodiklius-veiksnius. Toks turto pelningumo rodiklių analizavimo būdas gavo Du Ponto piramidės analizės pavadinimą. Šios schemos nauda: 1. Jei sumažėja turto pelningumas, matom dėl kurių veiksnių įtakos; 2. Jei pasikeitė kitas rodiklis, matom jo poveikį iki pat pelningumo. Tokiu būdu, aukščiausio lygio vadovai gali priimti tokius valdymo sprendimus,kurie užkirstų kelią neigiamoms tendencijoms, ir numatyti turto pelningumo didinimo būdus. Be to, santykinis rodiklių ryšys įmonės vadovams gali sudaryti galimybę vienus rodiklius panaudoti siekiant turto pelningumo ir ignoruoti kitus. Pvz.: turto pelningumo galima siekti 2 Būdais: 1. Didinant pardavimų pelningumą ir paliekant nekintamą turto apyvartumą; 2. Atvirkščiai: kai mažas pardavimų pelningumas, siekiama padidinti turto apyvartumą ir taip išvengti turto pelningumo sumažėjimo. Veiksniams, darantiems įtaką turto pelningumui, apskaičiuoti taikomas ir grandininių pakeitimų būdas, kai veiksniai tarpusavyje susieti multiplikacinio ryšiu (multiplikacinis ryšys – tai daugybos ir dalybos būdas). Kadangi visi pelningumo rodikliai apskaičiuojami dalinant pelną iš pasirinkto bazinio rodiklio, tai galima nustatyti skaitiklio ir vardiklio įtaką pelningumo pasikeitimui. Šio būdo pagalba galima nustatyti pardavimų pelningumą ir turto apyvartumo įtaką. Kiti veiksniai kaip matome iš schemos, tai absoliutūs dydžiai, darantys poveikį į pirmuosius du veiksnius. Jie tarpusavyje daugiausiai susieti adityviniu ryšiu (sudėties, atimties), todėl grandinių keitimų būdo šiuo atveju negalima taikyti. Jų poveikis gali būti įvertintas taikant procentinio santykio apskaičiavimą. Apibendrinant turto pelningumo analizę, reikia pasakyti, kad turto pelningumo veiksnių analizė ypač svarbi įmonės vadovams, kurie valdo įmonės veiklą, nes šios metodikos pagalba, jie gali numatyti veiklos strategiją, kuri gali būti dviejų variantų: 1. Kada įmonė visą dėmesį sutelkia į pardavimo pelningumo didinimą, mažiau dėmesio skirdama turto apyvartumui. 2. Turto apyvartumo kryptis, kai įmonė didina turto apyvartumą, bet mažina pardavimų pelningumą, siekdama mažesnės savikainos, mažesnių kainų, bet didesnės apyvartos (pvz.: maisto prekių parduotuvės. KAPITALO PELNINGUMAS Jis yra aktualus akcininkams, t.y. juos domina investitorių įdėto kapitalo duodamas pelnas. Domina todėl, kad jie investavę pinigus į įmonę tikisi gauti kuo daugiau grąžos. Kapitalo pelningumo rodiklis parodo įmonės pelningumą, atsižvelgiant į įmonės veiklos finansavimo struktūrą. Kapitalo pelningumas yra apskaičiuojamas kaip grynojo pelno santykis su nuosavu kapitalu. Šis rodiklis rodo, ar pelningos yra akcininkų investicijos, ar įmonės sugeba pelningai naudoti joms patikėtas lėšas. Priklausomai nuo to, kokį kapitalo rodiklį pasirinksime, galime apskaičiuoti ir daugiau kapitalo pelningumo rodiklių. Pvz.: gali būti : * Akcinio kapitalo pelningumas = Grynasis pelnas/Akcinis kapitalas * Pastovaus kapitalo pelningumas = Grynasis pelnas/Pastovus kapitalas Pastovus kapitalas=NK+IĮ. Analizė yra paremta dinamikos tyrimu:žiūrima kaip kapitalo pelningumo rodikliai keitėsi per tam tikrą laikotarpį. Be abejo, kad augant šiems rodikliams reiškia, įmonė turtėja ir gali išmokėti dividendus. Kai jie mažėja, atvirkščiai. Svarbu žinoti ir kokie veiksniai lėmė kapitalo pelningumo rodiklio keitimąsi. Todėl kapitalo pelningumo analizė yra atliekama taip pat modifikuojant kapitalo pelningumo formulę į sudėtingus elementus, ir analogiškai turto pelningumui, formuojant Du Ponto piramidę. Kaip matyti iš schemos, kapitalo pelningumui įtaką daro 2 veiksnių grupės: 1. Pastovaus kapitalo pelningumas - susiję su įmonės veikla (gamybine veikla); 2. Kapitalo struktūra (jos kitimas) - rodo finansavimo šaltinius, jų efektyvumą. KPGP/K(GP/P)x (Pardavimai/T)x(T/K) Kapitalo pelningumo analizė aktuli akcininkams ir dažniausiai ji yra atliekama analizuojant kiekvieną veiksnį, darantį įtaką rezultatiniam rodikliui. Veiksnių įtaka gali būti nustatoma naudojant grandininių pakeitimų būdą, tais atvejais, kai yra "x" arba ":" ženklas. Tačiau detalizavus veiksnius Du Ponto piramidės pagalba, turi būti analizuojami pirmo lygio veiksnių sudėtiniai elementai. Turto pelningumo ir kapitalo pelningumo patikimumas: šių rodiklių analizės rezultatai bus teisingi ir objektyvūs tik tada, kai: • įmonėse bus gerai sutvarkyta apskaita; • kai keleto lyginamųjų laikotarpių duomenys bus apskaityti tais pačiais apskaitos principais ir metodais. Pardavimų pelningumo analizė Pardavimų pelningumas susijęs su įmonės tiesiogine gamybine veikla ar paslaugomis. Pardavimų pelningumas apskaičiuojamas: P.P. = Pelnas/Pardavimai Bendrasis pardavimų pelningumas apskaičiuotas dviem būdais. Skaičiuojant pirmu būdu, bendrasis pelnas dalijamas iš pardavimų savikainos, t.y.: BPP=Bendrasis Pelnas/Parduotų prekių savikaina Šis rodiklis svarbus, kadangi jis parodo įmonės pastangas sumažinti pagamintos ir parduotos produkcijos savikainą. Mažėjant savikainai, didėja pelnas, taigi didėja ir produkcijos pelningumas. Skaičiuojant antruoju būdu, bendrasis pardavimų pelningumas apskaičiuojamas bendrąjį pelną dalijant iš pardavimų: BPP=BP/P Šio rodiklio apskaičiavimo metodikos privalumas tas, kad pelningumas susiejamas su sąnaudų 1 pardavimų litui rodikliu. Palyginus šiuos du rodiklius dinamikoje, galima nustatyti, kokią įtaką kintančios sąnaudos darė bendrajam pardavimų pelningumo rodikliui. Informacijos šaltinis – pelno (nuostolio) ataskaita. Šioje ataskaitoje turimas ne vienas pelningumo rodiklis. Remiantis šia ataskaita, galima apskaičiuoti keletą PP-mo rodiklių, kurie aktualūs ne tik pačiai įmonei, bet ir kitiems rinkos dalyviams, pvz., bankininkams, nes šie rodikliai teikia informaciją apie svarbiausius įmonės veiklos barus. Jie parodo įmonės vadovybės darbo efektyvumą ir, bankininkų požiūriu, kuo geriau dirba įmonės vadovai, tuo jų suteiktos paskolos įmonei laikomos geresnės kokybės. Iš lietuviškos pelno ir nuostolio ataskaitos galima apskaičiuoti šiuos pardavimų pelningumo rodiklius: 1) bendrąjį, 2) veiklos, 3) finansinės ir investicinės veiklos, 4) įprastinės veiklos ir 5) grynąjį pardavimų pelningumą. Visi jie apskaičiuojami tam tikros veiklos pelną dalijant iš pardavimų. Pažymėtina, kad grynąjį pardavimų pelningumą galima apskaičiuoti ir kitu būdu, t.y. grynąjį pelną dalijant iš parduotų prekių savikainos, o ne iš pardavimų sumos. PP-mo didėjimas geriausiai parodo įmonės sugebėjimą gauti iš savo veiklos grynųjų pinigų. PP-mas bankininkams svarbesnis nei TP ar KP rodikliai, nes pelnas investicijų atžvilgiu, g.b. labai neaukštas, bet pakankamas PP-m) rodiklių atžvilgiu. Įmonės PP-as, apskaičiuotas kaip bendro pelno santykis su pardavimais, rodo įmonės gamybinės ūkinės veiklos efektyvumą. Jei bendrojo pelningumo rodiklis sumažės, lyginant su ankstesniu laikotarpiu, tai dažniausiai g.b. susijęs su sąnaudų padidėjimu. Tada būtina analizuoti parduotų prekių savikainos padidėjimo priežastis. Sąnaudų išskaidymas į sudėtinius elementus ir jų palyginimas su praeitais laikotarpiais, gali padėti nustatyti, kuri konkreti sritis nulemia bendrojo pelningumo pasikeitimą. Bendrajam pardavimų pelningumui turi įtakos produkcijos struktūros ir asortimento, produkcijos savikainos ir kainų pasikeitimas. Šiems veiksniams apskaičiuoti nepakanka duomenų iš pelno ir nuostolio ataskaitos, reikia papildomų duomenų. Bendrąjį pardavimų pelningumą lyginant su keleto laikotarpių įprastinės veiklos pelningumu, galima pamatyti, kokią įtaką įprastinės veiklos pelningumui darė įmonės valdymo administracinės veiklos bei finansinės ir investicinės veiklos pelningumas. Ataskaitinių metų pelningumą palyginus su įprastinės veiklos pelningumu, galima nustatyti pagautės ir netekimų įtaką. Atitinkamai galima palyginti grynąjį pardavimų pelningumą su ataskaitinių metų pelningumu prieš apmokestinimą ir nustatyti pelno mokesčio poveikį grynajam pardavimų pelningumui. Veiklos pelningumo rodikliAi Veiklos pelningumo rodiklis=Veiklos pelnas/Pardavimai Rodo veiklos pelningumą pardavimų atžvilgiu. Iš bendrojo pelno atėmus veiklos sąnaudas, gautas pelnas veikiamas netiesioginių išlaidų, susijusių su įmonės administravimu bei pardavimų procesų organizavimu. Šis rodiklio sumažėjimas dažniausia ir gaunamas dėl įmonės administracinių, valdymo ir pardavimų sąnaudų padidėjimu. Administracinės valdymo veiklos pelningumas yra svarbus kontroliuojant pridėtinių išlaidų naudojimą neatsižvelgiant į įmonės investicijų politiką, dukterinių įmonių pelną, pagautę ar nuostolį parduodant ilgalaikį turtą, įmonės finansinę veiklą (palūkanų išlaidas) ir mokesčius. Šis rodiklis kartais vadinamas pelningumas iki palūkanų ir mokesčių išskaitymo. Skolinančiam bankui šis rodiklis vienas svarbiausių pelningumo rodiklių, nes jis rodo pelną, kurį duoda įmonės veikla ir kuriuo remiantis, tikimasi, kad bus gauti pinigai palūkanoms sumokėti ir skolai grąžinti. Palūkanų straipsnis labai svarbus rinkos ekonomikos sąlygomis, nes jis parodo įmonės naudojimąsi banko paskolomis. Palūkanų išlaidos, vertinant įmonės gamybinės veiklos pelningumą, turėtų būti neįskaitomos vertinant gamybinį pelningumą. Tačiau finansinėms institucijoms ir įmonės savininkams, kurie kontroliuoja kapitalo struktūrą, palūkanų rodiklis aktualus ir atspindi skolinto kapitalo augimą. Todėl dažnai skaičiuojami 2 pelningumo rodikliai: • bendrasis pelningumas; • grynasis pelningumas. Grynasis pardavimų pelningumas =(GP/PPS)*100 Grynąjį pardavimų pelningumą skaičiuojant pagal šią formulę, jau galima naudoti grandininių keitimų būdą, nes, padidėjus parduotų prekių savikainai, apskaičiavimas duotų neigiamą rezultatą, t.y. mažėtų grynasis pardavimų pelningumas, o tai yra visiškai logiška. Tarpinis tarp šių rodiklių yra veiklos pelningumas, nes jis parodo įmonės vadovų sugebėjimą gauti pelną prieš išskaitant iš pelno sąnaudas, kurios neturi nieko bendro su tiesioginiu gamybos (bendruoju) pelningumu. Veiklos pelningumas analizuojamas kartu su bendrojo pelningumo rodikliu ir jis atspindi įmonės veiklos pagerėjimo ar pablogėjimo rezultatą. Detalizuojant analizę, t.b. nagrinėjamos valdymo, administracinės, pardavimų išlaidos. Pardavimo pelningumas prieš apmokestinimą parodo įmonės pelningumą, prieš sumokant mokesčius. Jis parodo įmonės finansinės struktūros poveikį pelningumui. Mokumo rodikliai Įmonės sugebėjimas turimomis mokėjimo priemonėmis apmokėti įsiskolinimus, t.y. būti mokia, tokia išlikti. Jei kalbama apie įmonės mokumą, tai mokumo priemonės yra įvairiose formose, o pati mobiliausia priemonė – pinigai, o t.p. galima parduoti likvidų turtą, siekiant gauti pinigų. FM 93 m. raštas, kaip skaičiuoti įmonių nemokumą (o ne likvidumą). Mokumas g.b. vertinamas kaip trumpalaikis ir ilgalaikis. Trumpalaikis mokumas susijęs su trumpalaikėmis mokumo priemonėmis. Tai reiškia, jei įmonė moki, ji turi pakankamai mokėjimo priemonių kasdieniniams įsipareigojimams vykdyti, kai sueina įsipareigojimų mokėjimo laikas. Mokumas svarbus ne tik pačios įmonės vadovams, bet ir išoriniams informacijos vartotojams, ypač bankams, nes bankai yra suinteresuoti, kad klientas laiku grąžintų skolą ir apmokėtų palūkanas. Nagrinėjant mokumą, lygiagrečiai stebima ir pinigų srautų ataskaita, parodanti piniginių išteklių gavimo ir panaudojimo kryptis. Mokumo rodikliai t.p. padeda įvertinti įmonės finansinės struktūros tinkamumą, ta prasme, kuri atspindi turto buvimo laiką įmonėje su įsipareigojimų terminais. Pažymėtina, kad daugelis analitikų įmonių finansinę būklę kaip tik ir pradeda analizuoti nuo apyvartinio kapitalo. Manoma, kad šis rodiklis geriausiai apibūdina įmonės finansinę būklę, nes nuo jo dydžio priklauso kiti finansiniai rodikliai. Vakarų šalių literatūroje nemažai diskutuojama, kaip apskaičiuoti apyvartinį kapitalą. Buvo pasiūlymų apyvartiniu kapitalu laikyti visą įmonės apyvartinį turtą, mobilų apyvartinį turtą atėmus iš jo gamybos atsargas ir būsimųjų mokėjimų išlaidas, mobilų apyvartinį turtą atėmus iš jo trumpalaikius įsipareigojimus ir pan. Tačiau šiuo metu daugelis pripažįsta, kad apyvartinis kapitalas apskaičiuojamas kaip trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų skirtumas. Pažymėtina, kad trumpalaikiai įsipareigojimai - tai skolos, kurios turi būti sumokėtos per 12 mėnesių nuo balanso sudarymo datos. Šaltinis, iš kurio gali būti sumokėtos skolos, yra trumpalaikis turtas. Taigi apyvartinis kapitalas - tai kapitalas, likęs įmonės žinioje sumokėjus visas trumpalaikes skolas. Nuo apyvartinio kapitalo priklauso įmonės galimybės plėsti gamybą, vykdyti savo įsipareigojimus, būti konkurencinga. Jeigu apyvartinis kapitalas metai iš metų didėja, tai įmonės finansinė padėtis pastovi. Sąlygiškai apyvartinį kapitalą galima grupuoti į dvi dalis: 1) pasitelktą iš ilgalaikio kapitalo ir 2) sukurtą veiklos procese. Tačiau apyvartinio kapitalo papildomas pasitelkimas gali būti efektyvus tik tam tikru laiku, jis jokiu būdu negali tapti pastoviu reiškiniu. Apyvartinis kapitalas turi būti sukuriamas atliekant gamybos operacijas. Be absoliutaus trumpalaikio mokumo rodiklio, apskaičiuojami ir kiti santykiniai rodikliai. Plačiausiai literatūroje aprašomas ir dažniausiai skaičiuojamas bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas (trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis), t.y.: Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas=TT/TĮ Šį rodiklį R. Wilson ir G. Mc.Hugh dar vadina grynojo apyvartinio kapitalo koeficientu, nes jį skaičiuojant naudojami apyvartinio kapitalo apskaičiuojamieji elementai. Naudojant lietuviškos atskaitomybės duomenis šį rodiklį galima apskaičiuoti taip: Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas = TT+ Sukauptos pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos ARBA TĮ + Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos Šis rodiklis parodo, kiek kartų trumpalaikis turtas didesnis už trumpalaikius įsipareigojimus. Kapitalistinių įmonių praktika rodo, jog, norint išlaikyti finansinę pusiausvyrą, laiku įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus, būtina, kad trumpalaikis turtas viršytų įsipareigojimus 2 kartus. Egzistuoja vadinamoji šio rodiklio saugumo riba, t.y. jis negali būti mažesnis kaip 1,2. Įmonių savininkai dažnai domisi šiuo rodikliu, ir, pastebėję, kad jis sumažėjo daugiau kaip 1,5, imasi priemonių padėčiai taisyti. Blogiausia padėtis, kai trumpalaikis turtas yra mažesnis už trumpalaikius įsipareigojimus, t.y. trumpalaikis turtas yra neigiamas, kitaip sakant, einamieji įsipareigojimai yra didesni už turimas mokėjimo priemones. Sakykime, įmonės mokumo koeficientas yra 2,4. Jis rodo, kad vienam trumpalaikių įsipareigojimų litui įmonė turi 2,4 lito trumpalaikio turto. Jeigu šis rodiklis būtų mažesnis už 1, vadinasi, įmonė negali net artimiausioje ateityje atsakyti už savo įsipareigojimus. Kiekviena įmonė turi nustatyti tinkamiausią jai šio rodiklio lygį ir nuolat jį stebėti. Šio koeficiento normalus lygis smulkaus verslo įmonėse turėtų būti 1-1,5. Įmonės vadovai turi nuolat analizuoti bendrojo trumpalaikio mokumo koeficiento pasikeitimus, jį lemiančius veiksnius ir priežastis. Kadangi trumpalaikį turtą sudaro grynieji pinigai, vertybiniai popieriai, debitorinis įsiskolinimas, atsargos ir kiti elementai, tai svarbu nustatyti, kuris iš šių elementų turėjo didžiausią įtaką bendrojo trumpalaikio mokumo rodikliui. Atitinkamai reikia panagrinėti ir trumpalaikių įsipareigojimų elementus. Kartais įmonės, norėdamos pagerinti bendrą trumpalaikio mokumo koeficientą, padidina atsargas. Tačiau, kaip vėliau matysime, tokia praktika nėra gera. Jis yra dažniausiai naudojamas rodiklis, įvertinant mokumą, nes jis aiškiai rodo, kokiu mastu įmonės TĮ dengia panašaus tarnavimo laiko turtas, kitaip tariant turtas, kuris bus paverstas grynais pinigais maždaug tuo pačiu metu, kai sueis TĮ mokėjimo terminas. Be to, bendro mokumo rodiklis yra geras matas, parodantis apyvartinio kapitalo pakankamumą per keletą laikotarpių. Kiekviena įmonė iš patirties turi savo optimalų apyvartinio kapitalo lygį. Šis perviršis (TT-TĮ) įmonei reikalingas vykdyti kasdieninę ūkinę veiklą. Skirtingose šakose šis TT perviršio dydis yra skirtingas. Nustačius konkrečios įmonės apyvartinio kapitalo optimalų dydį, bendrojo mokumo rodiklis turėtų išlikti pastovus, nepriklausomai nuo verslo apimties pokyčio. Žiūrint per keletą laikotarpių, šis rodiklis yra geras apyvartinio kapitalo pakankamumo matas ir pakankamesnis nei faktiškas apyvartinio kapitalo skaičius, faktiška suma. Lyginti kelių laikotarpių bendrojo mokumo rodiklius yra naudinga, nes tai padeda pamatyti neigiamas mokumo ir turto bei įsiskolinimo derinimo tendencijas. Tai gali būti susiję su kapitalo panaudojimo kryptimis. Tam tikra prasme, bendrojo mokumo rodiklis yra grubus mokumo matas, nes jis neatsižvelgia į TT ir TĮ sudėtį. Paprastai laikoma, kad bendrojo mokumo rodiklis turi svyruoti apie 2. Laikoma kad TT tarnavimo laikas yra dvigubai ilgesnis už TĮ terminus, tačiau daugelis įmonių sugeba sėkmingai vykdyti veiklą turėdamos mažesnį santykį negu 2, o kitos įmonės gali turėti didesnį negu 2 rodiklį. Įmonės, turėdamos rodiklį didesnį negu 2, gali turėti mokumo problemų – tai susiję su TT ir TĮ struktūra. Pvz., jei įmonėje rodiklis didesnis negu 2, o TT sudėtyje dominuoja atsargos ir pirkėjų įsiskolinimai, ypač turinčių finansinių sunkumų, o TĮ sudėtyje įmonė turi skolų, kurių mokėjimo terminas jau suėjo, tai net, jei koeficientas priimtino lygio, bet negalėdama realiai likviduoti savo skolų, gali turėti rimtų mokumo problemų. Taigi, bendrą mokumo rodiklį reikia analizuoti ir pagal sudėtį ir struktūrą. Jei bendro mokumo rodiklis yra labai aukštas, tai laikoma, kad tokia įmonė nemoka racionaliai valdyti savo turto. Vadinasi, sukaupta labai daug turto ir jis neracionaliai naudojamas. Bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas dar neparodo, ar greitai įmonė gali sumokėti trumpalaikius įsipareigojimus. Be to, skaičiuojant šį rodiklį, naudojama visa trumpalaikio turto suma ir neatsižvelgiama į trumpalaikio turto sudėtį bei kt. Pavyzdžiui, didelis rodiklis gali būti gautas, kai yra atsargų perteklius arba pinigų deficitas. Taip pat iš anksto sumokėtos išlaidos, pavyzdžiui, iš anksto sumokėtas draudimas, nevirsta grynaisiais pinigais, bet parodo, kad sumažėja būtinybė sumokėti išlaidas ateityje. Taigi, norint kritiškai įvertinti įmonės dabartinę būklę, reikia skaičiuoti greitojo trumpalaikio mokumo rodiklį. Jis kartais vadinamas kritinio įvertinimo koeficientu. Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas apskaičiuojamas kaip greitai realizuojamo trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis, t.y.: Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas = Greitai realizuojamas TT/TĮ GTMK= Grynieji pinigai + Vertybiniai popieriai + Debitorinis įsiskolinimas/TĮ Remiantis lietuviška atskaitomybe, greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas apskaičiuojamas taip: GTMK=Greitai likviduojamas TT+ Sukauptos pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos/TĮ+Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos. Išplėstine šio koeficiento formulė yra tokia: GTMK=Grynieji pinigai + Vertybiniai popieriai + Gautinos sumos + Sukauptos pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos/Trumpalaikiai įsipareigojimai + Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos Taigi pirmiausiai apskaičiuojamas greitai realizuojamas turtas. Tai turtas, kurį prireikus galima greitai paversti grynaisiais pinigais arba paimti jų iš banko. Prie šios grupės turto galima priskirti visą trumpalaikį turtą atėmus atsargas, t.y. žaliavas, medžiagas, nebaigtą gamybą, pagamintą produkciją ir pan. Kyla klausimas, kodėl iš trumpalaikio turto turi būti atimamos atsargos? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atsargos arba jų didėjimas apyvartiniuose aktyvuose gali padėti lengviau apmokėti trumpalaikius įsipareigojimu, tačiau atsargos vis dėlto atimamos. Tai aiškinama tuo, kad ne visos atsargos gali būti greitai paverstos grynaisiais pinigais, nes dalis jų gali būti pasenusios, sugedusios, neturinčios paklausos ir pan. Mokumo greičio, kritinio mokumo dalikliai: TT-Atsargos TĮ Šis koeficientas skaičiuojamas atėmus nemobilias mokėjimo priemones, t.y. tas, kurios negali būti greitai likviduojamos. Nors šis rodiklis yra griežtesnis, tačiau jis irgi turi trūkumų. Pagrindinis trūkumas tas, kad jis neapibrėžia įtrauktų į apskaičiavimą likvidaus turto komponentų likvidumą. Tačiau tų konkrečių komponentų, įtrauktų į apskaičiavimą, likvidumas gali lemti visą įmonės mokumą. Priimtinu šio rodiklio lygiu laikomas koeficientas ~1. Įmonė turi turėti tiek likvidaus turto, kurio užtektų apmokėti bent jau pirmaeiliams TĮ. Yra įmonių, kurios sugeba išgyventi ir vykdyti ūkinę veiklą su daug mažesniais rodikliais, tuo tarpu kitos įmonės gali turėti problemų, netgi turėdamos daug aukštesnius. Ši būklė priklauso nuo TĮ ir TT struktūros. Abu šie rodikliai turi būti vertinami iš jų sudėties ir struktūros pusės. Stebint ilgesnį laikotarpį koeficiento rodiklį, mokumo greičio rodiklis gali būti naudingas, nes parodo mokumo kitimo tendencijas. Abu šie rodikliai parodo įmonės mokumo būklę iš kitimo tendencijos, bet neparodo pilno vaizdo įmonės mokumo srityje. Bendrojo ir greitojo trumpalaikio mokumo rodiklių analizė svarbi įmonei jos veiklos strategijos požiūriu. Šie rodikliai parodo įmonės įsipareigojimus, jų dydį, realumą, o kartu įgalina nustatyti veiklos plėtojimo strategiją. Bendrojo ir greitojo trumpalaikio mokumo koeficientus būtina sistemingai analizuoti ir nuosekliai tirti jų dinamiką, atskleisti jų pasikeitimų veiksnius ir priežastis. Maži trumpalaikio mokumo rodikliai rodo, kad įmonės finansinė būklė yra prasta, kad ateityje jos laukia tam tikri nesklandumai ir nesėkmės. Vakarų autoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad nereikėtų dirbtinai didinti šių rodiklių, nes tai gali daryti neigiamą įtaką įmonės pelningumo rodikliams. Bendrojo ir greitojo trumpalaikio mokumo rodiklius kai kurie autoriai (R. E. Figlewicz ir T. L. Zeller1) vertina kritiškai. Remdamiesi J. Walter nuomone, jie teigia, kad trumpalaikiai įsipareigojimai niekada negali būti visiškai likviduoti, panašiai kaip ir trumpalaikis turtas dėl tų pačių priežasčių negali būti panaudotas įsipareigojimams, suėjus jų mokėjimo terminui, apmokėti. Todėl jie rekomenduoja trumpalaikį mokumą matuoti grynųjų pinigų srauto iš ūkinių gamybinių operacijų ir trumpalaikių įsipareigojimų santykiu. Šį rodiklį siūloma skaičiuoti pagal tokią formulę: Grynųjų pinigų srauto iš ūkinės-gamybinės veiklos ir įsipareigojimų santykis = Grynųjų pinigų srautas iš ūkinės-gamybinės veiklos/Trumpalaikiai įsipareigojimai Šis rodiklis panaikina pirmųjų dviejų santykinių rodiklių trūkumus. Teoriškai tradiciniai trumpalaikio mokumo koeficientai gali būti panaudoti trumpalaikių įsipareigojimų apmokėjimo rizikai atvaizduoti. Tačiau tikroji trumpalaikio turto ekonominė vertė visiškai skiriasi nuo tos vertės, kuri atvaizduota balanse, sudarytame apskaitoje naudojant duomenų kaupimo principą. Pinigų srauto panaudojimas, skaičiuojant trumpalaikio mokumo rodiklius, tiksliau atspindės įmonės trumpalaikį mokumą, darant prielaidą, kad būsimam laikotarpiui bus būdingi tie patys ataskaitinio laikotarpio bruožai. Pinigų srauto iš ūkinės-gamybinės veiklos dinamika kaip tik parodo įmonės sugebėjimą atsiskaityti už trumpalaikius atitinkamo laikotarpio įsipareigojimus. Šio santykinio rodiklio reikšmė, mažesnė už 1, rodo įmonės kritišką būklę ir nepakankamą pinigų sumą, gautą iš ūkinių-gamybinių operacijų, ir poreikį mobilizuoti pinigus iš negamybinės, t.y. investicinės ar kitos veiklos. 0 šio rodiklio ,reikšmė, didesnė už 1, rodo, kad ūkinė-gamybinė veikla garantuoja pakankamą piniginių lėšų kiekį būtinoms kritinėms įsipareigojimų reikmėms. Pavyzdžiui, įmonė turi sunkumų apmokėti įsipareigojimus, kai įmonėje didėja debitorinis įsiskolinimas (gautinos sumos) ir atsargos. Nei bendrojo, nei greitojo trumpalaikio mokumo koeficientai tokios būklės neparodys. Tačiau šio mokumo rodiklio, apskaičiuoto naudojant pinigų srautą iš ūkinės-gamybinės veiklos, pablogėjimas, ypač jei jis mažesnis už vienetą, rodo, kad, norint įmonei atsiskaityti už trumpalaikius įsipareigojimus, būtina panaudoti Pinigus iš investicinės ar finansinės veiklos. Taip atsitinka dėl to, kad grynųjų pinigų srauto iš ūkinės-gamybinės veiklos nepakanka finansuoti tiek ūkinę-gamybinę, tiek finansinę ir investicinę veiklą. Su šiuo trumpalaikio mokumo rodikliu glaudžiai susijęs ir pajamų iš pardavimų koeficientas, parodantis, kuri įmonės pajamų dalis yra likvidi, t.y. padengta pinigais. Šis koeficientas apskaičiuojamas pagal tokią formulę: Pajamų iš pardavimų koeficientas = Pinigai + Gautinos sumos — TĮ/ Pajamos iš pardavimų. Šis rodiklis yra svarbus ne tik dėl to, kad parodo įmonės pajamų padengimą mobiliomis mokėjimo priemonėmis, bet ir dėl to, kad jį galima panaudoti įmonės pastovaus kapitalo mokumo veiksnių įtakai nustatyti. Pastovaus kapitalo trumpalaikio mokumo koeficientas apskaičiuojamas taip: Pastovaus kapitalo trumpalaikio mokumo koeficientas = Pinigai + Gautinos sumos — Trumpalaikiai įsipareigojimai/Pastovus kapitalas Šią formulę galima išskaidyti taip: (Grynieji pinigai ir jo ekvivalentai/pajamos iš pardavimų) * (Pajamos iš pardavimų/Pastovus kapitalas) kurioje: Grynieji pinigai = Pinigai + Gautinos sumos - TĮ Pastovus kapitalas = NK+IĮ Toks rodiklio išskaidymas leidžia analizuoti pastovaus kapitalo mokumą, kuris priklauso tiek nuo pajamų iš pardavimų padengimo grynaisiais pinigais, tiek ir nuo pastovaus kapitalo apyvartumo. Apyvartumo rodikliai Jie glaudžiai siejasi tiek su pelningumo, tiek su mokumo rodikliais. Su pelningumo – jie apskaičiuojami išskaidant pelningumo rodiklius, o su mokumo – jie pasireiškia įvertinant TT ir TĮ buvimo vienoje fazėje laiką. Darant išvadas apie įmonės mokumą ir analizuojant jos turto elementų sudėtį, yra skaičiuojami TT ir TĮ apyvartumo rodikliai, įvertinti dienomis ir kartais: Bendra formulė: Pardavima(įvertinamas kartais)/TT ar TĮ elementai Atsargų apyvartumas: 1. Pardavimai (kartais)/Atsargos 2. Atsargų likučiai x t (dienomis)/Pardavimai Atsargų apyvartumo rodiklis: 1.Atsargų apyvartumas=txl[likučiai]/a[apyvarta](medžiagos, žaliavos) 2.Nebaigtos gamybos apyvartumas = t x l/a 3.Pagamintos produkcijos apyvartumas=txl(iš balanso)/ (pardavimai) 4.Gautinų sumų apyvartumas=txl(iš balanso) arduotos prekės kreditan) 5. Mokėtinų sumų apyvartumas = txl(iš balanso)/ (pirkimai skolon) Chronologinis vidurkis=1/2x1+x2+x3+… + xn-1+ 1/2xn Šiuos rodiklius: 1.tiriame dinamikoje,. 2.apskaičiuojame rodiklių pagerėjimo ar pablogėjimo dydį, bei siejame tai su įmonės lėšų panaudojimo rezultatu. Vienos dienos apyvarta =a/t(365 d.) 1. apskaičiavus apyvartumo pagreitėjimą ar sulėtėjimą, tikslinga apskaičiuoti lėšų, įtrauktų į apyvartą sulėtėjus apyvartumui ar išlaisvintų lėšų, pagreitėjus apyvartumui, dydį. Apyvartinio kapitalo ciklas dienomis = Atsargų apyvartumas+ Gautinų sumų apyvartumas-Mokėtinų sumų apyvartumas Ilgalaikiai įsiskolinimai (ilgalaikio mokumo analizė) Įmonės trump. mokumą apibūdina likvidus turtas, palygintas su TĮ, kurių mokėjimo terminas sueina per metus.Tuo tarpu ilgal. mokumas yra susijęs su IĮ- skolomis, kurias reikia padengti po vienerių metų.Todėl įmonės kreditoriams labai aktualu nustatyti ar įmonė bus moki po kelerių metų, t,y, suėjus mokėjimo terminui, kada reikės grąžinti ne tik pasiskolintas lėšas, bet ir palūkanas.Įmonės ilgal. mokumą analizuoja ne tik bankininkai, pačios įmonės personalas, bet ir kiti išorinės informacijos vartotojai. Įmonė gali padengti IĮ, gaudama tam tikrą pelno dydį, naudodama jam sukurti turimą turtą ir finansinius išteklius. Įmonė turėdama tam tikrą nuosavo kapitalo sumą ir sugebėdama taip jį investuoti, kad jis duotų pelą, yra finansiškai pajėgi būti mokia ir ilgesnį periodą. Tokios įmonės yra patikimos kreditoriams ir jie palankiau tokioms įmonėms suteikia kreditus. Įmonės sugebėjimą atsiskaityti už IĮ pgl nustatytus terminus parodo ilgal. mokumo rodikliai. jie apskaičiuojami siekiant turėti specialu matą, kuriuo būtų galima nustatyti kokiu laipsniu pinigų srautai iš ūkinės veiklos ir turimas turtas gali apsaugoti kreditorius, jeigu įmonė patirtų nuostolį. Šiai būklei apibūdinti sukurta keletas rodiklių, kurių apskaičiuojamieji elementai yra akcinis kapitalas, IĮ, pelnas ir kt. Tačiau pagr, analizės elementas yra kapitalas, kuriuo įvertinama ilgal. rizika ir mokumo perspektyva. Atsiranda 2 finansavimo šaltiniai:1.nuosavas kapit.2.skolintas kapit. Kuo didesnė turto dalis padengta skolintu kapitalu, tuo labiau įmonė yra įsiskolinusi. Žiūrint iš rizikos pozicijų, verslas, finansuojamas iš akcinio kapitalo mažiau rizikingas, nei tada, kai verslas finansuojamas iš kredito, ar skolinto kapitalo. Todėl analizuojant įmonės ilgalaikį mokumą, reikia atkreipti dėmesį į 2 svarbius veiksnius: 1.skolų (Įsipar.) lygį ir2. skolų ir nuosavo kapitalo santykio kitimą per tam tikrą laikot. Įsiskolinimui apibūdinti naudojama gana daug rodiklių, tačiau svarbiausi yra šie: 1.bendras skolos rodiklis 2. IT įsiskol. rodiklis 3. skolos – akc. kapit. koef. 4. skolos grąžinimo rodiklis ir kt. Siekiant įvertinti įmonės finans. veiklos rizikingumą bei ilgal. įsiskol. lygį yra skaičiuojamas taip vadinamas Sverto (IĮ) koef. : įsiskol./nuosavas kapitalas. (šis koef. taip pat g.b. skaičiuojamas tik trumpal. ar tik IĮ) Jei pastovus kapitalas (savas + skolintas) - 100 %, tai santykis 0.5 palankiausias Bendras skolos koef.= visi įsipareig. / visas turtas. Jis parodo kuri turto dalis įsigyta iš svetimų lėšų. Kreditorių nuomone, šis koef, t.b. kuo mažesnis. Tokiu būdu siekiama apsaugoti kreditą nuo rizikos, gauti nuostolius įmonės bankroto atveju. Tačiau bankininkai kartais nori tikslesnio rodiklio, jie apskaičiuoja. Įsiskolinimo bankui laipsnio koef. = skola bankui / mater. nuosavas turtas. Bankininko požiūriu tai tikslesnis rodiklis, nes jis rodo bankininko ir savininkų įnašo į įmonės finansavimą santykį. Tuo pačiu rodo banko rizikos lygį. Pavojinga daryti apibendrinimus vien tik iš šio rodiklio, nes įmonės ilgal. mokumas priklauso nuo įm. sugebėjimo gauti grynus piniginius išteklius. Jeigu bankas įsitikinęs, kad įm. veikla yra tęstina ir ji sugebės generuoti grynus pinigus, tai esant ir žemesniam įsiskol. rodikliui, bankas vis tiek nenutrauks finansav. Tačiau, jei šis koef. artėja prie (ar didesnis už 1) bankui reiktų susirūpinti. Skolų grąžinimo koef. skaičiavimai yra keli, nes yra keli aspektai: Skolos grąžinimo koef=Pelnas prieš mokesčių ir palūkanų atskaitymą/(skolos grąžinimo įnašai + sumokėtos palūkanos) Šis koef. rodo kiek kartų pelnas viršija metinius skolos grąžinimo įnašus kartu su palūkanomis. Šis rodiklis parodo realesnes kreditų grąžinimo galimybes, nes skaitiklyje pelnas prieš mokesčių ir palūkanų atskaitymą. Tuo pačiu šis rodiklis atspindi pirmaeiliškumą atsiskaitymų su finans. institucijomis. Skolos grąžinimo koef.=Pelnas, atskaičius mokesčius ir palūkanas/(skolos grąžinimo įnašai+sumokėtos palūkanos) Kai kurie autoriai mano, kad pelnas neparodo realių skolos grąžinimo galimybių, nes įmonės gaudamos pelną gali ir neturėti grynųjų pinigų. (pinigų srautai iš gamybinės–ūkinės veiklos – einamųjų metų skolos + sumokėtos palūkanos) / bendra palūkanų suma skolų grąžinimo trukmė = (visi įsipareigojimai – gr. pinigai) / pinigų srautas iš gamyb.-ūk. veiklos. Visi mokumo rodikliai bei jų skaičiavimo metodika priklauso nuo analizei keliamų tikslų bei nuo disponuojamos info. KAPITALO RINKĄ APIBŪDINANTYS RODIKLIAI IR JŲ ANALIZĖ Lietuvos ekonomikai pereinant į rinkos sąlygas atsirado nauji ekonominiai procesai, reikalaujantys naujų rodiklių ir sugebėjimo juos analizuoti. Lietuvos kapitalo rinka yra labai nauja ir žengia pirmuosius žingsnius akcinio kapitalo, vertybinių popierių ir kitų instrumentų naudojimo srityje. Kiekviena įmonė stengiasi didinti savo kapitalą ir kaupti jį įvairiais įmanomais būdais. Tačiau kapitalui padidinti reikia finansinių išteklių, kuriais apsirūpinti nėra paprasta. Kita vertus rinkoje atsiranda įmonių ir kitų rinkos dalyvių, kurie gauna didesnes pajamas negu jų išlaidos. Taigi atsiranda laisvų finansinių išteklių, kuriuos jie norėtų naudingai investuoti. Taip ir atsiranda kapitalo rinka. Kapitalo rinkos paskolos pramonėje ir prekyboje daugiausiai naudojamos ilgalaikėms investicijoms. Lietuvos kapitalo rinka nėra labai didelė. Ji susiformuoja per ilgesnį laikotarpį. Be akcijų kapitalo rinkoje gali cirkuliuoti ir kiti vertybiniai popieriai: obligacijos, taupymo lakštai ir kiti finansiniai instrumentai. Kapitalo rinkos sąvoka yra labai plati. Ji apima ne vien tik paminėtų vertybinių popierių cirkuliavimą, bet ir įvairių valiutų prekybą, depozitų judėjimą, ipoteką ir kitus finansinius instrumentus. Tačiau literatūroje autoriai nevienodai traktuoja kapitalo rinką ir duoda įvairias klasifikacijas. E.Brigham išskiria: 1) pinigų rinką; 2) kapitalo rinką (dar smulkiau yra išskaidoma į ipotekinę ir vartotojų kredito rinkas). Pinigų rinka: iždo vertybiniai popieriai, komerciniai popieriai, sutartiniai depozitiniai sertifikatai, bendri piniginiai fondai, euro - dolerių depozitai ir kt. Kapitalo rinka: valstybinės ir vietos valdžios obligacijos, korporacijų obligacijos, privilegijuotos akcijos ir paprastos akcijos. Tai tik vienas punktas iš E.Brigham’o finansinių rinkų klasifikacijos: 1. Fizinio turto rinkos, susijusios su materialaus turto prekyba. o finansinio turto rinka - tai prekyba akcijomis, obligacijomis, vekseliais ir kitais nuosavybės elementais. 2 .Būsimų sandorių rinka - tai sąlygų dėl turto pardavimo ar pirkimo nustatytu, sutartu metu runka. 3. Pinigų rinkos - tai tai prekyba paskoliniais vertybiniais popieriais, kurių mokėjimo terminas sueina per vienerius metus. Kapitalo rinkos - tai prekyba ilgalaikiais paskoliniais vertybiniais popieriais ir akcijomis. 4. Hipotekinės rinkos susijusios su gyvenamojo, komercinio, pramonės, žemės ūkio nekilnojamo turto paskolomis. 5. Pasaulinės, nacionalinės, regioninės ir vietinės rinkos. 6. Pirminės ir antrinės rinkos. Kapitalo rinkos rodikliai yra formuojami remiantis apskaitos duomenimis, o taip pat ir iš biržoje susiklosčiusių informacijos šaltinių: biržos biuletenių, kuriuose pateikiami statistiniai prekybos rezultatai, einamasis prekybos vertybiniais popieriais sąrašas, kuriame atsispindi vertybinių popierių nominali vertė, kursas akcijų ar kitų vertybinių popierių, pardavimo kainos bei prekyboje dalyvavusių vertybinių popierių kiekis ir suma. ši informacija liečia tik tas įmones, kurių vertybiniai popieriai kotiruojami vertybinių popierių biržoje. Vienas iš pagrindinių kapitalo rinkos rodiklių yra pelnas tenkantis 1 akcijai. Tai pelnas uždirbtas per ataskaitinį laikotarpį. Šis rodiklis dažnai yra publikuojamas viešai skelbiamose finansinėse ataskaitose, nes juo domisi ne tik paprastųjų ir privilegijuotų akcijų savininkai, bet ir potencialūs investuotojai. Jo reikšmė yra labai didelė, nes šis rodiklis parodo įmonės galimybę mokėti dividendus. Kuo didesnis šis rodiklis, tuo geresnė akcininkų padėtis, didesnis jų suinteresuotumas turėti daugiau akcijų. Pelnas vienaiGP-Privilegijuotų akcijų dividendai paprastai akcijai/Paprastų akcijų skaičius Šiai formulei grynasis pelnas yra gaunamas iš pelno (nuostolio) ataskaitos, dividendai - iš pelno paskirstymo ataskaitos, akcijų skaičius - iš paaiškinamojo rašto ir lentelės “Kapitalo būklė”. Gautas santykis nurodo grynojo pelno dalį tenkančią vienai akcijai (akcijos savininko nuosavybė), o skaičiuojant visada imamas paskutinių 12 mėnesių įmonės grynasis pelnas. Šio rodiklio apskaičiavimo metodika priklauso nuo kapitalo struktūros. Yra skiriamos dvi kapitalo struktūros rūšys: 1) paprasta; 2) kompleksinė. Paprasta - tokia, kai dominuoja paprastos akcijos, o kompleksinė - šalia paprastų akcijų yra ne tik privilegijuotos, bet ir konvertuojami vertybiniai popieriai (šie dalykai yra aptariami steigimo dokumentuose). Esant paprastai kapitalo struktūrai, minėtos formulės vardiklyje yra vidutinis paprastų akcijų, esančių apyvartoje, skaičius. Jo apskaičiavimo pvz.: tarkim, kad įmonės apyvartoje ataskaitinių metų pradžioje yra 20000 paprastų akcijų. 07. 01 papildomai išleidžiama 4222 akcijų, 10. 01 - 6000 akcijų. 12. 31 akcijos padalytos santykiu 2:1. Akcijų skaičius apskaičiuojamas naudojant svertinį vidurkį: Akcijų apyvartoje skaičius*apyvartoje išbūta metų dalis=svertinis vidurkis Kapitalo struktūra laikoma kompleksine, kai įmonė naudoja finansines priemones, kurios suteikia investuotojams galimybę įsigyti paprastųjų akcijų lengvatinėmis sąlygomis ar konvertuojant turimus vertybinius popierius į paprastąsias akcijas. Kiekviena finansinė priemonė, galinti padidinti paprastųjų akcijų skaičių apyvartoje, laikoma potencialiu paprastųjų akcijų ekvivalentu. Finansinės priemonės, suteikiančios galimybę padidinti akcijų skaičių apyvartoje, gali sumažinti akcijos pelną. Kai akcijos pelno sumažėjimas laikomas esminiu, tai pelno (nuostolio) ataskaitoje akcijos pelnas , anot Ch.Gibson, parodomas dvejopai: realus ir minimalus. Paprastųjų akcijų skaičiaus padidėjimas apyvartoje apskaičiuojamas naudojant akcijų iždo metodą. Tada realus akcijos pelnas skaičiuojamas taip: 1.Nustatoma vidutinė metinė paprastosios akcijos kaina. 2. Apskaičiuojamas paprastųjų akcijų, kurios gali būti papildomai išleistos, skaičius. 3.Apskaičiuojamas pelnas iš papildomai išleistų akcijų. 4. Apskaičiuojamas galimų išpirkti rinkos kaina akcijų skaičius panaudojant gautus pinigus. (jei gautas skaičius yra didesnis už 2 punkte apskaičiuotą, manoma, kad šios finansinės priemonės nebus realizuotos ir jų įtaka neskaičiuojama). 5. Apskaičiuojamas akcijų skaičiaus padidėjimas apyvartoje (2 punktas - 4 punktas). Apskaičiavus potencialų akcijų skaičiaus apyvartoje padidėjimą, apskaičiuojamas akcijos realus pelnas. Tam naudojama ta pati formulė kaip ir skaičiuojant paprastosios akcijos pelną esant paprastai kapitalo struktūrai, tik vardiklis padidinamas skaičiumi, gautu naudojant akcijų iždo metodą. Akcijos minimaliam pelnui skaičiuoti taikomos tos pačios taisyklės kaip ir akcijos realiam pelnui, išskyrus tai, kad: 1. Taikant akcijų iždo metodą akcijos rinkos kaina laikoma paskutine akcijos kaina rinkoje, jei ji didesnė už vidutinę metinę rinkos kainą. ( jai vidutinė metinė rinkos kaina yra didesnė, tai gautas rezultatas yra toks pat kaip ir skaičiuojant akcijos realų pelną; jei naudojama paskutinė kaina rinkoje, tai gautas realus akcijų skaičiaus padidėjimas apyvartoje bus didesnis.) 2. Konvertuojamiesiems vertybiniams popieriams pelningumo testai netaikomi. Jie visuomet įtraukiami į akcijos minimalaus pelno skaičiavimą, išskyrus tuos atvejus, kai tai padidina akcijos pelną. Įmonės dažnai skaičiuoja paprastosios akcijos pelningumo koeficientą. Šis koeficientas parodo santykį tarp paprastosios akcijos dividendų ir paprastosios akcijos rinkos kainos: APK=Paprastos akcijos dividendai/Paprastosios akcijos rinkos kaina Jei įmonė sėkmingai investuoja neišdalytą dividendams pelną, akcijų kaina turėtų pakilti. Jeigu reinvestavimo politikos tikslais išmokami nedideli dividendai, akcijų pelningumo koeficientas turėtų būti nedidelis. Akcijos kaina ir jos pelnas keičiasi dėl daugelio veiksnių. Vienas iš jų yra akcijos rinkos kainos ir jos pelno ryšys. Tam ryšiui nustatyti yra skaičiuojamas akcijos kainos - pelno (pelningumo) koeficientas (P/E): Akcijos rinkos kaina/Akcijos pelnas Jei yra didelis kainos - pelno koeficientas, palyginti su kitomis tos šakos įmonėmis, vadinasi investuotojas pasitiki įmonės galimybėmis gauti didesnį pelną ateityje. Įmonių, turinčių didelį plėtojimosi potencialą, šis koeficientas yra didelis, o lėtai besivystančių - mažas. Tačiau vertinant akcijos - pelno koeficientą yra svarbu atsižvelgti į šakos vidutinį. Vertinant kapitalo rinką, pirmiausia turi būti nustatyta kapitalizacijos suma, kurią dažniausiai sudaro suma, apskaičiuota kaip paprastų akcijų skaičiaus ir akcijos rinkos kainos sandaugai: KapitalizacijaPaprastų akcijų skaičius*Akcijos rinkos kaina Šis rodiklis nurodo, kokią sumą investuotojas turėtų sumokėti norėdamas įsigyti įmonę rinkoje. Jį skaičiuojant yra atsižvelgiama į faktinę išleistų ir apmokėtų paprastų akcijų skaičių. Jei įmonė išleidžia akcijas kelis kartus, tai nuo tų akcijų visiško apmokėjimo registracijos dienos kapitalizacija yra perskaičiuojama kiekvieną kartą. Esant sudėtingai kapitalizacijos struktūrai, į kapitalizaciją yra įtraukiami tokie elementai: 1) akcijų priedai; 2) rezervai; 3) nepaskirstytas pelnas; 4) obligacijų vertė; 5) paprastos akcijos; 6) privilegijuotos akcijos. Susipažįstant su įmonės kapitalizacijos rodikliu tada, kai įmonė išleidžia įvairius vertybinius popierius, bendrąją kapitalizacijos sumą sudaro visų išvardintų vertybinių popierių suma, prie kurios yra pridedama nepaskirstyta pelno suma, akcijų priedai. Esant šiai kapitalizacijos sumos apskaičiavimo metodikai, skaičiuojami ir kapitalizacijos koeficientai kaip santykis kiekvieno arba grupės elementų su bendra kapitalizacijos suma: PVZ.: turime obligacijas, tai obligacijos vertė/ bendros kapitalizacijos sumos. Skaičiuojant šiuos kapitalizacijos koeficientus akcijų priedai ir nepaskirstytas pelnas yra įtraukiami į paprastojo akcinio kapitalo kapitalizacijos koeficiento apskaičiavimą. Šie koeficientai, pvz.: obligacijų, privilegijuotų ir paprastų akcijų, yra nevienareikšmiai, nes kiekvienas iš minėtų vertybinių popierių reikalauja tam tikros dividendų ar procentų dalies. Obligacijos būdamos ilgalaikiu įsiskolinimu gali būti išperkamos praėjus tam tikram laikui. Todėl įmonės turi numatyti savo finansinės būklės pastovumą ir sugebėjimą ateityje išpirkti obligacijas. jei įmonėje blogės finansinė būklė ir įmonė negaus pelno, tai gali susidaryti komplikacijos atsiskaitant su obligacijų savininkais. Pačios obligacijos yra rizikingas vertybinis popierius, nes įvertinti ateities finansinę veiklą yra rizikinga. Todėl yra manoma, kad obligacijos vertės pagrindu apskaičiuotas kapitalizacijos koeficientas neturėtų būti aukštas. Privilegijuotų akcijų kapitalizacijos koeficientas apskaičiuotas remiantis jų verte irgi neturi būti didelis, nes privilegijuotos akcijos reikalauja pastovaus dydžio dividendų išmokėjimo jų savininkams, o tai irgi apsunkina įmonės finansinę būklę. taigi yra laikoma, kad aukščiausias turi būti paprastųjų akcijų kapitalizacijos koeficientas. Šią nuomonę pagrindžia įmonės galimybė ne visada išmokėti dividendus, be to išmokėti dividendus nevienodo dydžio atskirais ataskaitiniais periodais ir tuo pačiu įmonė gali reaguoti dividendų išmokėjimą priklausomai nuo finansinės būklės. Dar yra skaičiuojamas akcijos kainos ir jos buhalterinės vertės santykis (P/BV). šis rodiklis parodo, kiek investuotojas moka už vieną turto litą, kurį jis teoriškai gautų likviduojant įmonę. Buhalterinė akcijos vertė apskaičiuojama: Savininkų nuosavybė - privilegijuotų akcijų kapitalo dalis - privilegijuotų akcijų dividendai/Paprastų akcijų skaičius Yra laikoma, kad akcijos buhalterinė vertė atspindi teorinę paprastosios akcijos vertę jeigu būtų likviduojama įmonė. Be to šis santykis nėra labai tiksli, nes įmonės turto elementus realiai įvertinti gana sunku, kadangi tikrąją jų vertę galima sužinoti tik pardavus turtą. Privilegijuotos akcijos apskaičiavime įvertinamos nominaliąja verte. Lyginant šį rodiklį su pelnu tenkančiu vienai akcijai, reikšmingesnis yra pelnas vienai akcijai todėl, kad: 1) parodo, kiek realiai uždirbo per tam tikrą laikotarpį; 2) kiekvienas akcininkas domisi, kiek pelno gali gauti dividendais. Kitas rodiklis yra dividendai tenkantys vienai akcijai: Dividendų suma-Privilegijuotų akcijų dividendai/Paprastųjų akcijų skaičius Tokiu būdu nustatome paskirstytino pelno dalį tenkančią dividendams, kurie bus išmokami paprastųjų akcininkų savininkams. Dividendinis pelningumas. Šis rodiklis parodo, kurią akcijos dalį sudaro dividendai: Dividendai tenkantys vienai akcijai/Akcijos kaina Šis rodiklis yra labai svarbus, nes dažnai naudojamas analizei lyginant su bankų depozitų ar vyriausybės obligacijų palūkanomis. Remiantis šiuo palyginimu galima pasirinkti lėšų investavimo galimybes. Taip pat šis rodiklis gerai nusako įmonės finansinę būklę, jos pastovumą, ypač jei jis analizuojamas kelis metus. Dividendų išmokėjimo koeficientas:Dividendai vienai akcijai/Pelnas vienai akcijai Šis rodiklis parodo, kuri pelno dalis yra skiriama dividendams išmokėti. Jis yra svarbus aiškinant įmonių vadovams pelno paskirstymo prasmingumą. Akcininkai gali reikalauti visą pelną išmokėti dividendų pavidalu, tačiau užsienio šalių patirtis rodo, kad didžiausia šio koeficiento reikšmė yra 0.54 (1991 m. duomenimis), nes jei bus išmokama daugiau, tai įmonė gali susidurti su gamybos plėtimo problemomis, silpnėja pozicijos rinkoje, bet visa tai priklauso nuo ekonominės padėties šalyje. Visi čia išvardinti ir kiti koeficientai analizės metu yra lyginami su praėjusiais laikotarpiais toje analizuojamoje įmonėje su analogiškų įmonių publikuojamais rodikliais, ir yra daromos išvados apie jų lygį. VERTYBINIŲ POPIERIŲ KOEFICIENTAI, kurie yra apskaičiuojami kiekvienam vertybiniam popieriui ar kapitalo daliai, siekiant parodyti ar atitinkama kapitalo dalis yra apdrausta, aprūpinta materialiuoju turtu. Šiuo tikslu nustatoma grynojo materialaus turto suma iš bendros turto sumos atimant nematerialų turtą. Kai kurie autoriai dar rekomenduoja atimti trumpalaikius įsipareigojimus. Duotoji turto suma parodo turtą, kuriuo yra garantuojamas obligacijų, privilegijuotų akcijų ar kitų vertybinių popierių aprūpinimas. Vertybinių popierių koeficientai yra diferencijuojami: 1.Obligacijų aprūpinimo koeficientas:Grynas materialus turtas/Obligacijos nominali vertė Šis koeficientas parodo, kiek grynojo materialaus turto tenka vienai obligacijai jos nominaliai vertei. 2.Privilegijuotų akcijų aprūpinimo koeficientas:Grynasis materialusis turtas - Ilgalaikiai įsipareigojimai/Privilegijuotų akcijų suma Šis koeficientas rodo, kiek materialių aktyvų tenka privilegijuotų akcijų daliai. 3.Paprastųjų akcijų aprūpinimo koeficientas:Grynas MT-NT-TI-IĮ-Privilegijuotas akcinis Kapitalas/Paprastos akcijos Parodo, kiek turto lieka kiekvienai paprastai akcijai tuo atveju, jeigu įmonė yra likviduojama. Šie koeficientai analizės metu atskleidžia akcijų padengimą turtu, t.y. tų akcijų realumą, reikšmingumą. Būtent šios grupės rodiklius nagrinėja kapitalo rinkos dalyviai ir nuo jų analizės priklauso jų valdymo sprendimai. VERSLO RIZIKA IR KAPITALO STRUKTŪROS BEI JOS SVERTŲ ANALIZĖ Išvyst. rinkos sąl-mis kiekv. verslas patiria > ar pelną. Lit-je riz. apibūd. įvairiai (pvz, pavojus patirti nuost., netekimus, . Fin. riz. dar nerodo, kad riz. yra >. Šiems procesams apibūdinti fin. lit-je nurodoma verslo ir fin. rizikos koncepcija ir svertų apskaič-mo metodika (verslo ir fin. riz. procesai įvertinami svertų rodikliais). Fin. vadovui būtina suvokti, kokį poveikį kap. str-ra daro pelnui ir rizikai. Tam reikia apskaič. kap. str-ros pasikeitimus, nes NK-lo ir SK-lo tt santykio išsaugojimas turi ypatingą reikšmę. Verslo riz. nuo to, kokia įm. išl. dalis - fix. Jei ši dalis did., tai nedid. pardavimų g. nulemti veiklos pelno ir kap-lo pelningumo . Kuo > fix išl., tuo > verslo riz. (Aukštas fix išl. lygis džn susijęs su l. mechanizuotu ir automatiz. technolog. procesu). Tarp visų riz. rūšių ir pelningumo yra tiesioginė priklausomybė: pelningumui, visos riz. rūšys ir atv. Tiriant įv. riz. rūšių ir pelningumo lygį, naudoj. įv. metodikos. 1 iš jų, galinčių atvaizduoti ūk. veiklos sverto vaidmenį verslo rizikai tirti - Išlaidų-Apimties-Pelno analizė (IAP). Ji parodo pardavimų apimtį, kuri kompensuotų išlaidas (nustato pardavimų apimties ir išl. susikirt. tšk. - kritinį tšk., kur veiklos pelnas=0). T.p. nustat. pardavimų apimties poveikis pelningumui. Šiai (ir verslo rizikos) analizei atlikti modifikuojama tipinė P(N) ataskaitos forma, kad b.g. nustatyti past. ir kint. išl. dydžius. Tokios ataskaitos 1 dalies duomenų pagrindu (Pardavimai - Past. ir Kint. išl. iki = Pelnas prieš palūk. ir mok. išskaitymą) g. išanalizuoti verslo veiklos riziką, kurią apibūd. įm. veiklos sverto rod. Aukštas šio sverto lygis rodo, kad, kt. veiksniams esant pastov., ir nedaug pakitus pardavimų apimčiai, g. pasiekti ryškių pelno pokyčių. Veiklos sverto konc-ją g. paaiškinti IAP schema, kur Q=FC/(S-VC) (Q-pard. apimtis,vnt.; FC-past. išl.; S-parduoto vnt. kaina). Veiklos pelnas= (QS) - FC - (QVC). (Veiklos pelnas nesikeis proporcingai prod. kiekiui, nes FC nekinta). Tai parodo pelno dydžio priklausomybę nuo g-bos ir pard. apimties ir vad. veiklos svertu. 2-oji modif. P(N) ataskaitos dalis (Pelnas prieš palūk. ir mok. išskait. - Palūk. už paskolas = Gr. Pelnas prieš apmokest. - Mok. iki = Gr. Pelnas) atspindi finansinę riz. Ši riz. g.b. įvert. ir matuoj. pelno 1-ai akc. kitimu, kuriam įtaką daro NK-lo ir SK-lo santykis, apskaičiuojamas iš Balanso pasyvo duomenų ir vad. fin. svertu. Taigi, fin. riz. susij. su įm. Bal. pasyvo rod., kuriuos g. reguliuoti ir paveikti pelningumą. Fin. sverto rezultatai t.p. nuo fin. išlaidų, daromų iš įm. pajamų srauto. Fix fin. išl. padidina bendrojo pelno (prieš palūk. ir mok.) pasikeitimo poveikį gr. pelnui, tenk. 1-ai akc. Fin. sverto efektas: įm. pelnui prieš palūk. ir mok., pelnas, tenk. 1-ai akc. didesniu laipsniu. Ir atv. Fin. ir įm. veiklos svertai paaiškina, kodėl įm. siekia pardavimų apimtį iki gamyb. pajėgumų visiško panaudojimo. Padidėjus pard. apimčiai, abiejų rūšių svertai progresyviai gr. pelną. Tai - g-bos ir fin. išteklių efektyvaus panaudojimo (t.p. optimalios kap. str-ros) rezultatas. Kap. str-ros pasirinkimas nuo vadovų ir akcininkų požiūrio į riziką ir pelną (analizuojama, kaip kinta pelnas, tenk. 1-ai akc., keičiant kap. str-rą). Matematinė gamyb. ir fin. svertų išraiška. Verslo sverto lygis VSL=(Pelno iki palūk. ir mok. pasikeitimo )/(Pardavimų pasikeit. ). Rodo, kiek kartų pelno , pardavimams 1 . Verslo sverto efektas pasireiškia, kai VSL > 0. Fin. sverto rodikliai: 1) Fin. sverto lygis parodo, kaip kis pelnas, tenk. 1-ai akc., prisiimant fin. riziką (lemia įm. fin. politiką). FSL = (Pelno, tenk. 1-ai akc., pasikeitimo )/(Pelno iki palūk. ir mok. pasikeitimo ). 2) Akcijos pelno indiferentiškumo tšk.(susikirtus išorinio fin-mo ir fin-mo iš akcinio kap. tiesėms). Tik šiame taške akcijos pelnui kap-lo str-ra įtakos neturi. Judant tiesėmis iš taško, išorinio fin-mo tiesė statesnė, rodo, kad veiklą finansuojant iš SK-lo, pardavimų apimties pokytis akcijos pelnui daro > įtaką, nei finansuojantis tik iš NK-lo. Bendrojo sverto lygis BSL = VSL FSL. Leidžia įžvelgti tiek verslo, tiek fin. sprendimų įtaką akcijų pelningumui. ĮMONĖS BANKROTO PROGNOZAVIMAS Išvystytos ekonomikos sąlygomis nė viena įmonė nėra garantuota, kad jos veikla bus tęstina visą laiką, kad jos paslaugos visą laiką turės paklausą, kad nereikės keisti veiklos apimties, atleisti darbuotojus, daryti papildomas išlaidas ir t.t. Kiekviena įmonė susiduria su rizika. Kuo ta rizika didesnė, tuo didesnė bankroto galimybė. Todėl įmonių vadovai turi mokėti įvertinti savo verslo riziką, žinoti jos ribas ir neperžengti jų, kad nepatirtų bankroto. Rizika – tai tam tikri nuostoliai, susidarę nepasiekus užsibrėžto tikslo. Ekonominėje literatūroje dažniausiai išskiriamos 2 rizikos rūšys: 1. Verslo rizika 2. Finansinė rizika Verslo rizika – tai įmonės nesugebėjimas kompensuoti pajamomis savo ūkinės – komercinės veiklos išlaidų, o finansinė rizika – tai nesugebėjimas pajamomis kompensuoti finansavimo išlaidų. Verslo ir finansinė rizika sudaro bendrą riziką, t.y. kai nesugebama kompensuoti pajamomis tiek ūkinės komercinės veiklos, tiek ir finansinės veiklos išlaidų. Abi, tiek verslo, tiek ir finansinė rizika susijusi su pavojais, kad įmonė gali patirti nuostolių dėl įv. vidinių ir išorinių veiksnių poveikio. Prie išorinių veiksnių priskirtini veiksniai, susiję su valstybės ekonomine politika, nepalankiais verslui įstatymais, ekonomine valstybes būkle, infliaciniais procesais, rinkos svyravimais, ribota informacija apie rinką ir t.t. Gali susidaryti ir atsitiktiniai išoriniai rizikos veiksniai, nulemiantys verslo nuostolius, pvz., reketas, vagystės, katastrofos, avarijos ir t.t. Vidiniai rizikos veiksniai daugiausia susiję su neracionaliu išteklių naudojimu, vadovų klaidomis, ilgalaikio turto fiziniu ir moraliniu nusidėvėjimu, pasenusių technologijų naudojimu, bloga apskaita, vidaus kontrolės ignoravimu, netinkamu planavimu, didelėmis valdymo išlaidomis ir t.t. Šie veiksniai gali nulemti įmonės veiklą ir išprovokuoti bankrotą, todėl būtina šiuos veiksnius analizuoti ir valdyti, nors išorinių veiksnių valdymas yra labai sudėtingas. Paprastai juos galima tik numatyti, nuspėti ir stengtis prie jų prisitaikyti, laviruoti. Visiems veiksniams valdyti padeda savalaikė ir pilna informacija. Vakarų šalių patirtis rodo, kad kiekvienas verslininkas, pradėdamas savo veiklą, pirmiausiai įvertina veiksnius, lemiančius jo verslo riziką. Ekonominėje literatūroj rekomenduojama verslo riziką vertinti 2 būdais: 1.apskaičiuojant nuostolius dėl neigiamų prognozuojamų veiksnių įtakos išlaidoms ir pajamoms (pvz., gali padidėti pervežimo tarifai, pabrangti kuras, materialinių išteklių nuostoliai gali susidaryti pereikvojant jų sunaudojimo normas ir t.t.) 2.apskaičiuojant veiklos ir finansinių svertų rodiklius. Bendra rizikos analizė grindžiama išteklių, pajamų bei pelno ir nuostolio analize ir prognozavimu. Šios analizės metu ne tik apskaičiuojami nuostoliai, bet ir išskiriamos tokios rizikos zonos: 1.zona, kurioje įmonės veikla yra nerizikinga, 2.leistinos rizikos zona, kurioje patiriami nuostoliai, bet jie mažesni, negu numatomas pelnas, 3.kritinės rizikos zona, kurioje numatomi nuostoliai didesni už prognozuojamą pelną, 4.katastrofiškos rizikos zona, kai nuostoliai lygūs įmonės turto dydžiui. Šios rizikos rezultatas – įmonės bankrotas, t.y. jos likvidumas. Bankroto problema dažniausiai iškyla tada, kai įmonė neturi pakankamai pinigų TĮ likviduoti. Analizuojant bankroto priežastis, literatūroje dažniausiai išskiriamos 2 bankroto priežasčių rūšys: 1. Bendraekonominės, 2. Netinkamas vadovavimas įmonei. Bendraekonominės priežastys – tai tokios priežastys, kurių įmonės vadovai negali paveikti. Jos susijusios su išoriniais veiksniais (infliacija, užsienio valiutos kursų svyravimai, mokesčių sistemos pakeitimai, nauji konkurentai, palūkanų normų padidėjimas ir t.t.). Pagrindine įmonių bankroto priežasčių grupe laikoma antroji – netinkamas vadovavimas įmonei. Tai priežastys, kurios priklauso nuo įmonės vadovų, jų profesionalumo, iniciatyvos, sugebėjimo vadovauti ir priimti teisingus sprendimus. Iš šios grupės priežasčių didžiausią reikšmę turi: 1) nekokybiškas planavimas, 2) netinkamas informacijos rinkimas ir naudojimas, 3) finansinės analizės ir kontrolės ignoravimas. Praktika rodo, kad daugiausia bankrotų būna tose įmonėse, kuriose silpna vidinė kontrolė ir nėra atliekama įmonės finansinė analizė. Įmonės bankrotui išvengti galima išskirti tokias priemones: 1. operatyvinės 2. strateginės Operatyvinės priemonės – tai įmonės valdymo struktūros pakeitimas, išlaidų mažinimo galimybių paieška, vidaus kontrolės sistemos stiprinimas ir t.t. Strateginės priemonės – tai darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, nuolatinis konkurencinės rinkos tyrimas, produkcijos pasiūlos ir paklausos analizė, apsirūpinimas reikalingais ištekliais, naujų technologijų diegimas, šalies ekonominės ir politinės aplinkos analizė ir t.t. Tiriant bankroto tikimybę, pastebėta, kad savo tyrimą reikia nukreipti 2 kryptimis: • analizuoti ūkinės – gamybinės veiklos procesą atspindinčius duomenis, • tirti finansinės veiklos būklę (nors finansinės veiklos rizika dalinai priklauso nuo gamybinės – ūkinės veiklos rizikos, tačiau kiekviena jų turi savo požymių ir pavojų) Finansinės veiklos pablogėjimą dažniausiai rodo pastovus apyvartinio kapitalo trūkumas, neteisinga pelno panaudojimo politika, chroniškas įsipareigojimų nevykdymas, nenormalus viršnormatyvinis užsigulėjusių atsargų didėjimas, pradelstų įsiskolinimų didėjimas, žemas įmonės mokumas ir t.t. Pagrindiniai rodikliai, rodantys įmonės blogėjančią padėtį yra tie, kurie atspindi įmonės: • mokumą ir • pelningumą. Įmonė turi laiku sugebėti atsiskaityti su tiekėjais, kreditoriais, darbuotojais. Ji turi turėti pakankamai tam pinigų arba materialaus turto, kurį galėtų paversti pinigais. Pelningumas yra efektyvumo kriterijus ir pagrindinė įmonės veiklos tęstinumo sąlyga. Be pastarųjų rodiklių, įmonės artėjančio bankroto galimybę gali atskleisti ir kiti rodikliai: 1) nepaskirstytas pelnas / bendras turtas, 2) turto pelningumas prieš palūkanas ir mokesčius, 3) finansinio sverto rodiklis dalijant akcinį kapitalą iš skolinto, 4) apyvartumo rodikliai ir kt. W. Beaver jau 1966 m. išnagrinėjo 28 bankrutavusių įmonių t.t. koeficientus ir priėjo išvados, kad jau prieš 5 metus pastebimi tokių rodiklių kritimai: • trumpalaikio mokumo • apyvartinio kapitalo dalis bendrame turte • PS ir bendro įsiskolinimų santykis • turto pelningumas • turto, įsigyto iš skolinto kapitalo, koeficientas W. Beaver nuomone, geriausiai bankroto prognozes atspindėjo PS ir bendro įsiskolinimo santykio rodiklis. Dabartiniu metu bankrotams prognozuoti dažnai naudojamas Z modelis. Šio modelio esmę sudaro tai, kad įmonės įvairios pusės įvertinamos santykiniais rodikliais, iš kurių išvedamas apibendrinantis specialus Z rodiklis. Taikant šį būdą, įmonės suskirstomos į 2 klases: nepatikimos įmonės, kurioms gresia bankrotas ir patikimos įmonės, t,y, sugebančios išvengti bankroto. E. Altman’o Z modelio formulė: Z = 1.2 X1 + 1.4 X2 + 3.3 X3 + 0.6 X4 + 1.0 X5 Kur: X1 – grynojo apyvartinio kapitalo lyginamasis svoris bendroje turto sumoje X2 – nepaskirstyto pelno santykis su bendra turto suma X3 – turto pelningumas prieš palūkanas ir mokesčius X4 – akcinio kapitalo (rinkos vertės) ir skolinto kapitalo santykis X5 – turto apyvartumas Priklausomai nuo Z reikšmės, prognozuojamas bankrotas. Pvz., Z reikšmė: iki 1,8 – labai didelė bankroto galimybė, nuo 1,8 iki 2,7 – didelė tikimybė, nuo 2,8 iki 2,9 – galima tikimybė, > 3,0 – labai menka tikimybė. Z modeliu bankroto tikimybė nustatoma 95 % tikslumu, jei likę 1 metai iki ekonominio nuosmukio. ĮMONĖS FINANSINĖS BŪKLĖS GREITO ĮVERTINIMO METODIKA Apibūdinant įmonės finansinę būklę ir įvertinant įmonės patrauklumą investicijoms kai kurie specialistai naudoja greito įmonės finansinės būklės įvertinimo metodiką. jos esmė yra ta, kad pasirenkami auditorių nuomone svarbiausi santykiniai rodikliai, sudaroma šių rodiklių verčių kitimo skalė. Naudojami rodikliai: 1. Ilgalaikio įsipareigojimo koeficientas (mokumo): Nuosavas kapitalas/Įsipareigojimai+Savininkų kapitalas 2. Finansinis svertas:NK/TĮ+ IĮ 3. Pinigų srauto ir pardavimų santykis. 4. Turto pelningumas:GP+Palūkanų išlaidos/Visas turtas 5. Skolų grąžinimo laikas: Įsipareigojimai - Pinigai - Gautinos sumos/Pinigų srautas Šių rodiklių apskaičiavimas neužima daug laiko, kadangi yra lengva gauti jiems skaičiuoti reikalingą informaciją. ĮMONĖS FINANSAVIMO ŠALTINIŲ ĮVERTINIMAS Finansavimas įmonėje yra susijęs su finansinių išteklių judėjimo sistema. Įmonės veikla nėra pastovi, ji kinta ir priklauso nuo efektyvių sprendimų priėmimo, kurie turėtų susieti 3 įmonės veiklos sritis: 1) investicinė sritis; 2) gamybinė sritis; 3) finansavimas. Taigi valdymo sprendimų priėmimas kiekvienoje sferoje sukelia teigiamas arba neigiamas pasekmes. Tuo pačiu gali paveikti ir finansinę būklę. Vadovai, priimdami valdymo sprendimus, dažniausiai vadovaujasi ekonominio kompromiso principu: pajamų ir išlaidų palyginimu. Galiausiai sprendimus nulemia numatomo pelno gavimas. Tačiau kad vykdyti investicinę ir gamybinę veiklą yra būtinas finansavimas, kuris nulemia tų veiklų sėkmę. Bet g.b. ir priešingai, jeigu nesėkmingai vyksta gamybos procesas ar neracionaliai padarytos investicijos. Todėl didelė reikšmė suteikiama analizei. Analizės metu turi būti tinkamai parengtos investicijos ir jos įvykdytos. Tas procesas t.b. valdomas. Investicijos g.b. daromos į: 1) materialų, 2) nematerialų ir 3) finansinį turtą. Kita analizės kryptis – gamybinės veiklos pelningumo analizės kryptis, kurios metu didžiausias dėmesys t.b. skiriamas pajamų ir sąnaudų tyrimui. Dar vien kryptis – finansavimo tyrimas, kuris turi įvertinti jo būsimą naudą ir skolinto kapitalo kainą bei riziką. Finansiniai ištekliai g.b. 2 rūšių: 1) savi; 2) skolinti. 1) Savi ištekliai yra kuriami gamybinės veiklos pelno pavidalu. Uždirbtas veiklos pelnas dalinai yra panaudojamas ir ne visas lieka savo verslui finansuoti. Pirmiausia iš veiklos pelno t.b. sumokami dividendai akcininkams, procentai – kreditoriams, o likęs nepaskirstytas pelnas jau g.b. panaudotas įmonės tikslams. Dalis pelno t.b. skirta verslo efektyvumui didinti, nes be papildomų investicijų į verslą, jis merdi ir tai gali nulemti finansinės būklės pablogėjimą. Kapitalas g.b. : • konkretus (aktyve); • abstraktus (pasyve). (Būtent abstraktus kapitalas ir yra finansavimo šaltinis.) Nuosavą kapitalą sudaro: 1. įstatinis kapitalas; 2. akcijų priedai; 3. dotacijos, subsidijos; 4. rezervai, ir t t Nuosavas kapitalas atlieka šias funkcijas: • veiklos pradėjimas; • nuosavo kapitalo turėjimas yra kaip garantinis šaltinis, kuris partneriams ar kreditoriams suteikia tam tikrą pasitikėjimą įmone ir tuo pačiu duoda tam tikras garantijas; • nuosavo kapitalo dydis ir jo sudėtis yra tuo pačiu kaip pelno paskirstymo rodiklis, nes nuo jo struktūros priklauso pelnas, skirstomas dividendams arba nuosavo kapitalo formavimui. Nuosavas kapitalas turi daug teigiamų bruožų. Jis parodo akcininkų pretenzijas į pačią įmonę ir jos turtą. Taip pat jis suteikia galimybę akcininkams dalyvauti priimant sprendimus. Be to, nuosavas kapitalas disponavimo požiūriu laike yra neapibrėžtas, o jo dydis apribotas įmonės finansiniu pajėgumu bei skolintojų interesais. Akcininkų interesai yra labai svarūs, todėl jie domisi visais įmonės ūkiniais – finansiniais rodikliais. 2) Skolintas kapitalas skirstomas į; • ilgalaikį; • trumpalaikį; • vidutinio ilgumo. Skolinto kapitalo buvimas įmonėje yra pagrįstas skolos santykiais. Skolininkai nėra atsakingi už įmonės veiklą kaip akcininkai, tačiau jie turi teisę į palūkanų ir skolinto kapitalo sumos atgavimą. Be to, skolintojų kapitalas yra terminuotas ir griežtai apribotas. Skolinto kapitalo dydis dažniausiai apribotas kapitalo kaina ir turimų garantijų lygiu. Analizuojant finansavimo šaltinius svarbu derinti finansavimo šatinius su konkrečiu turtu, kuriam skirtas tas finansavimas: • ilgalaikis turtas t.b. finansuojamas iš nuosavo kapitalo; • trumpalaikis – iš skolinto kapitalo. Į ilgalaikį turtą įeina: materialus, nematerialus ir finansinis turtas. Ilgalaikis turtas laikomas pastoviu – pagrindiniu turtu, o trumpalaikis turtas – apyvartinės lėšos, kurios cirkuliuoja gamybinio proceso eigoje. Siekiant užtikrinti sėkmingą įmonės veiklą, būtina pasirinkti tinkamas finansavimo alternatyvas bei nuosekliai ir tiksliai valdyti tą finansavimą. Finansavimas yra susijęs su investavimu ir atsiskaitymais. Šie procesai vyksta kartu. Finansavimo proceso metu iškyla įvairūs klausimai, susiję su finansavimo alternatyvomis: 1. Kokio dydžio kapitalas reikalingas ? 2. Kokios jo rūšys t.b. pasirenkamos ? 3. Kaip pasirinkti mažiausiai išlaidų reikalaujantį finansavimą ? Galima pasakyti, kad dažnai finansavimo rūšį apibrėžia tikslas. Taip pat iškyla klausimas ir dėl kapitalo kilmės bei termino: ar vidinį, ar išorinį kapitalą pasirinkti; ar ilgalaikį, ar trumpalaikį. Finansavimas iš nuosavo kapitalo yra laikomas patikimesniu, bet pakankamai brangiu. Finansavimo iš nuosavo kapitalo, o taip pat finansavimosi lygio analizė yra labai svarbi, įvertinant įmonės finansinį stabilumą. Šio finansavimo augimas rodo įmonės nepriklausomybės nuo finansų rinkos augimą. Taigi, finansavimas iš uždirbto pelno yra finansavimasis. Jis g.b. atviras ir užslėptas. Atvirą finansavimąsi galima nustatyti iš balanso, o paslėptas remiasi paslėptų pajamų arba turto, piniginių lėšų kūrimu. Šios finansavimosi rūšies iš balanso nustatyti negalima. Vidiniai finansavimosi šaltiniai; • Amortizacija; • Pajamos iš pardavimų, parduoto turto; • Pelnas; • Darbo užmokestis. Išorinis finansavimas; • Pajiniai įnašai; • Kreditas (paskola); • Komercinis kreditas (kreditorinis įsiskolinimas); • Vertybiniai popieriai; • Lizingas. Įsiskolinimo lygių parinkimas įmonėje yra viena iš opiausių ir diskutuotinų problemų, nes tai susiję su rizika, kuri kyla dėl palūkanų lygio ir jų dydžio pastoviose įmonės išlaidose. “Auksinės” finansavimosi taisyklės: 1. Mažai likvidus turtas, nesvarbu, ar ilgalaikis ar trumpalaikis, negali būti finansuojamas iš trumpalaikių paskolų arba piniginių lėšų; 2. Mažai likvidžių aktyvų finansavimas vidutinės trukmės arba ilgalaikiais įsipareigojimais yra galimas, jeigu jis nesudaro daugiau kaip > 50 % pagrindinio kapitalo (ilgalaikio turto) ir mažai likvidūs aktyvai finansuojami nuosavu kapitalu; 3. Balansai gerokai turėtų pasikeisti, jeigu būtų pakeista finansavimosi struktūra į tokias proporcijas, kurios parodytų kraštutinį įsiskolinimą, t.y. 1/3 – nuosavas kapitalas, 1/3 – vidutinės trukmės ir ilgalaikiai kreditai; 1/3 – trumpalaikiai (tiekėjų) kreditai. 4. Finansavimas nuosavu kapitalu daro įmonę nepriklausomą, tačiau reikalauja, kad jos bendrojo pelno apimtis atitiktų šių išlaidų apimtis: • finansinių išlaidų; • dar neišmokėtų skolų palūkanų; • kasmetinių mokėjimų pagal kreditus; • mokesčius; • dividendus; • esamų aktyvų atnaujinimą; • apyvartinio kapitalo poreikio augimo finansavimo; • naujų investicijų finansavimo bei nenumatytų atvejų finansavimo apimtis. Grynojo ? pelno apimtis turi užtikrinti kreditų, dividendų išmokėjimą bei investicijų plačiąja prasme finansavimą. Funkcinės analizės koncepcija išskiria 3 pagrindinius įmonės veiklos analizės ciklus: 1. investicijų; 2. gamybos; 3. piniginių srautų. Pagal šias kryptis balansas yra suskaidomas į minėtas sritis. Atitinkamai suskaidomi finansavimo ištekliai. Šis balansas turi parodyti analizuojamo laikotarpio išlaidas ir padengimo šaltinius. Be to, papildomai nustatomi pusiausvyros rodikliai, derinant aktyvo ir pasyvo straipsnius. Ši koncepcija didelį dėmesį skiria kapitalo formavimo struktūrai, siekiant surasti optimaliausią struktūros variantą. (dar apie kapitalo struktūrą žr.14 klaus.)
Šį darbą sudaro 18299 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Finansų konspektas
- 10 psl., (18299 ž.)
- RAR archyvas 431 KB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
