nemoku.lt

Navigacija

Pirkinių krepšelis

Darbų paieška

Diplominiai darbai

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei

9.6 (2 atsiliepimai)

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 2 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 3 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 4 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 5 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 6 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 7 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 8 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 9 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 10 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 11 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 12 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 13 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 14 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 15 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 16 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 17 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 18 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 19 puslapis

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei 20 puslapis

Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.

Atsisiųsti šį diplominį darbą

Ištrauka

ĮVADAS Temos aktualumas. Organizacijos vertę galima nustatyti kaip potencialią jo pardavimo (pirkimo) vertę. Tai piniginių vienetų suma, kuri investuotojas šiuo momentu yra pasiruošęs mokėti už konkretaus objekto įsigijimą. Valdant verslo vertę, negalima apsiriboti vien tik sąnaudų jo kūrimui ar įsigijimui įvertinimu, papildomai turi būti analizuojami tokie faktoriai kaip laikas ir rizika, rinkos konjunktūra, socialiniai, teisiniai, politiniai faktoriai, technologinė ir fizinė aplinka ir kt. Būtent dėl to verslo vertę reikia skirti nuo jo turto vertės, kadangi sistemos, procedūros, personalas irgi yra verslo turto dalis ir kuria esama verslą. Šis dviejų rūšių turto skirtumas aiškinamas sinergijos efektu, kuris pasireiškia esant tinkamai organizacinei struktūrai, kolektyvui, gabumams, valdomo personalo kvalifikacijai, kooperaciniams ryšiams, verslo reputacijai ir kitiems faktoriams. Vertinant organizacijos turtą, dažniausiai, įvertinami tik materialūs dalykai, o visa nematerialaus turto grupė (prekės ženklai, autorinės teisės, kontraktai ir kt.) lieka neįvertinta. Tačiau kuo labiau turto vertė priklauso nuo nematerialių faktorių, tuo šie faktoriai reikšmingesni vertinant turto ir verslo vertę. Be to turtas dažniausiai nagrinėjamas neįvertinus skolinto kapitalo dydžio. Tačiau vertinant verslą analizuojamas skirtumas tarp organizacijos turto ir įsipareigojimų sumos. Efektyviai naudojant kapitalą, organizacijos vertė gali ne tik ne mažėti, bet ir didėti, nežiūrint, kad dalis turto turi nusidėvėjimo tendencijas. Be to verslo sąvoka yra daug „mobilesnė“ nei turto, ypač nekilnojamojo turto atžvilgiu. Organizacijos ir verslo vertės sąvokos yra du skirtingi dalykai. Verslo vertė – tai skirtumas tarp ūkio subjekto ar jo dalies įsigijimo ir rinkos vertės. Verslo rinka, kaip taisyklė, labiau įtakojama greitais ir stipriais pokyčiais, lyginant su nekilnojamojo turto rinka. Ryšium su tuo ir vertė dvejuose išvardintuose rinkose keičiasi skirtingu greičiu. Ši padėtis ypač aktuali silpnoms nekilnojamojo turto rinkoms pereinamuoju ekonomikos laikotarpiu. Darbo objektas – AB „X“ finansinės atskaitomybės dokumentai Darbo tikslas – Atlikti AB „X“ finansinės veiklos analizę ir įvertinti įtaką organizacijos turto ir verslo vertei. Darbo uždaviniai: 1. Atlikti finansinės veiklos analizės ir jos įtakos organizacijos turto ir verslo vertei teorinių prielaidų analizę; 2. Atlikti AB „X“ 2013 – 2017 m. finansinių rodiklių analizę; 3. Apskaičiuoti AB „X“ vertę; 4. Nustatyti finansinių rodiklių įtaką AB „X“ vertei; Darbo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė; 2. Matematiniai – statistiniai metodai; 3. Koreliacinė – regresinė analizė; 4. Lyginamoji duomenų analizė. 1. FINANSINĖS VEIKLOS ANALIZĖS SVARBOS TEORINIŲ PRIELAIDŲ ANALIZĖ 1.1. Finansinės analizės samprata, jos svarbos įmonės veiklai teorinis pagrindimas Šiuolaikinėmis ekonomikos sąlygomis, kiekvieno ūkio subjekto veikla yra stebima rinkos dalyvių, kurie domisi rinkos funkcionavimo rezultatais. Remiantis jų atskaitomybės informacija jie siekia įvertinti finansinę įmonės būseną. Nuo finansinės veiklos rezultatų, pagrinde priklauso jų veiklos sėkmė. Ūkio subjekto finansinė būsena charakterizuojama kaip finansinis konkurentabilumas (t.y. mokumas ir kreditingumas), finansinių resursų ir kapitalo naudojimas, įsipareigojimų Valstybei ir kitiems ūkio subjektams vykdymas (Darškuvienė, 2010). Pagrindinis finansinės būsenos vertinimo instrumentas yra finansinė analizė, o pagrindinis finansinės analizės tikslas –parametrų nustatymas, kurių pagalba galima objektyviai įvertinti organizacijos finansinė būseną: charakterizuoti jos mokumą, kas suteikia galimybę priimti atitinkamus valdymo sprendimus. Finansinės analizės rezultatai suteikia galimybę silpniausias bendrovės vietas, kurios reikalauja išskirtinio dėmesio. Dažnai tereikia nustatyti šias įmonės silpnybes ir sukurti veiksmų planą jų likvidavimui (Analysis of the operation and financial condition of tehe enterprise, 2019). Finansinės būsenos analizė suteikia galimybę ištirti ūkio subjektą kaip bendrinę sistemą, aprūpinančią nagrinėjamą objektą ir suinteresuotas asmenis. Būtina pažymėti tą faktą, kad šiandien didėja vadovybės atsakomybė už organizacijos finansine būklę, taigi operatyvi diagnostika ir analizė įgauna labai svarbų vaidmenį (Giliarovskaja, 2011). Remiantis moksline literatūra, nustatyta, kad terminą „finansinė analizė“ sudaro dvi tarpusavyje susijusios dalys (žr. 1 pav.): 1 pav. Finansinės analizės sudedamosios dalys (šaltinis: Giliarovskaja, 2011) Analizė – finansinių resursų ir jų srautų skaidymas pagal jų atsiradimo ir naudojimo rodiklius. Sintezė – atskirų rodiklių sujungimas, siekiant nustatyti esmines kokybines ir kiekybines charakteristikas, parodančias finansinę organizacijos būklę (Giliarovskaja, 2011, p. 208). Be to, remiantis finansinių resursų ir jų srautų analize ir sinteze planuojami atskiri veiksmai, arba kuriama finansinė strategija, nukreipta į finansinės politikos tikslų siekimą kitam, po analizuojamo, laiko tarpui. Finansinė analizė turi labai didelę reikšmę keičiant įmonės ekonomikos politiką. Ji padeda suprasti ar turimi ištekliai naudojami efektyviai ir tikslingai. Taikant finansinės analizės rezultatus galima generuoti bendrovės pajamas (Zelgaive, Zacharčenko, 2012) Šiuolaikinėmis, sudėtingo ir konkurencingo verslo sąlygomis, labai svarbu turėti kuo daugiau išsamios informacijos apie įmonės finansinę būklę bei veiklos rezultatus, kad galima būtų objektyviai įvertinti dabartinę įmonės vietą rinkoje ir jos ateities perspektyvas (Martišius, 2018, 23). Finansinė analizė – tai visapusis, objektyvus ir nuoseklus įmonės finansinės ir kitų su ja susijusių veiklų tyrimas siekiant padėti įmonės vadovybei priimti teisingus valdymo sprendimus ir įgyvendinti numatytus tikslus (Mackevičius ir kt., 2011, p. 8). Finansinė analizė – tai procesas, kurio metu, taikant tam tikrus matematinius ir statistinius metodus, įmonės veiklos duomenis siekiama paversti naudinga informacija. Finansinė analizė yra viena svarbiausių įmonės veiklos vertinimo sričių, kurios pagrindas – įmonės apskaitos duomenys ir kuri naudojama kaip diagnostikos ir prognozavimo priemonė ateities finansiniams sprendimams priimti, kaip išankstinio žvalgymo priemonė investavimo objektams pasirinkti (Helfert, 2011, 67). Finansinės ir ekonominės analizės ryšis pateiktas 2 paveiksle. 2 pav. Finansinės analizės ir ekonominės informacijos ryšis (šaltinis: Juozaitienė, 2017, p. 415) Finansinė analizė yra susijusi su tam tikros veiklos prognozavimu, planavimu, apskaita ir kontrole (žr. 2 pav.). Gavus ekonominę informaciją iš tyrimo subjekto funkcinių padalinių ir pasirėmus finansinės analizės metodais ir būdais, siekiama objektyviai įvertinti tyrimo subjekto veiklą ir būklę, kad galima būtų įvertinti anksčiau priimtus sprendimus bei priimti perspektyvinius valdymo sprendimus. Atliekant analizę gauta nauja informacija įgyja naują kokybę (Buškevičiūtė, 2010), (Darškuvienė, 2010). Jonas Mackevičius ir kt. finansinius analizės būdus skirsto į dvi grupes: 1. Tradiciniai (bendri ekonominiai); 2. Matematiniai statistiniai. Tradicinių būdų tarpe verta pažymėti: lyginimą, detalizavimą, grupavimą; vidutinių dydžių metodą, indeksų, procentų, balansinių sugretinimų, eliminavimo būdą. Lyginimo būdas praktikoje naudojamas dažniausiai. Populiariausi matematiniai statistiniai būdai yra: 1. Matematinė statistika; 2. Ekonometriniai; 3. Matematinis programavimas; 4. Operacijų tyrimas; 5. Žaidimų teorija 6. Masinio aptarnavimo teorija; 7. Euristiniai (Mackevičius ir kt., 2011). 1.2. Finansinių analizių rūšys, remiantis praeities duomenimis: teorinis aspektas Įmonės finansinė būsena ir veiklos rezultatai charakterizuojami visa rodiklių sistema, kuri atspindi ūkio subjekto galimybes finansuoti savo veiklą ir laiku įvykdyti įsipareigojimus. Kaip pažymi Griaznova, finansai tai yra ekonominių santykių dalis visuomenėje, tačiau praktikoje susiduriama ne su abstrakciniais santykiais, o su realiomis finansinėmis lėšomis. Vertės paskirstymas ir perskirstymas, finansų dėka, yra lydimas finansinių lėšų (pajamos, įplaukos, sutaupytos lėšos) judėjimu, bendrai vadinami finansiniais resursais ir išreiškiami materialiniais santykiais (Griaznova, 2012, p. 317). Finansiniai resursai klasifikuojami į 2 blokus: 1. Valstybių ir savivaldybių finansai. 2. Ūkio subjektų finansai. Įmonės finansiniai ištekliai yra grynosios pajamos ir įplaukos, kurias valdo verslo subjektas ir kurie naudojami, siekiant apmokėti esančius finansinius įsipareigojimus, sąnaudas ir finansiškai skatinti darbuotojus (Griaznova, 2012, p. 317). Remiantis apibrėžimu, galima teigti, kad finansiniai ištekliai yra skirti finansinių įsipareigojimų vykdymui. Komercinės organizacijos finansai, pasak Griaznova – tai santykių sistema, susijusi su komercinių organizacijų finansinių resursų formavimu ir naudojimu, siekiant užtikrinti jų veiklą ir išspręsti socialinio pobūdžio klausimus. Finansų organizavimo principai komercinėje veikloje yra: • Pelno gavimas ir jo maksimizavimas; • Finansinių resursų formavimo šaltinių optimizavimas; • Komercinių organizacijų finansinio stabilumo užtikrinimas, tame tarpe skirtingų rizikos apsaugos mechanizmų naudojimas (draudimas, finansinių rezervų kūrimas). • Investicinio patrauklumo užtikrinimas; • Atsakomybė už finansinės ir ekonominės veiklos eigą ir rezultatus. Organizacijos finansinės veiklos ir veiklos rezultatų įvertinimas turi didelę įtaką užtikrinant normalų ūkio subjekto funkcionavimą rinkos sąlygomis. Būtent šiam tikslui pasiekti yra suformuoti analitinės veiklos metodiniai instrumentai (Bikova, 2014, p. 193). Analizės metodologija ir finansinės ekonominės būsenos įvertinimas skirtas organizacijos finansinės būsenos valdymui užtikrinti ir verslo partnerių finansinio stabilumo įvertinimui, rinkos ekonomikos sąlygomis. Pagrindiniai finansinės būsenos metodai pateikti 3 paveiksle. • Horizontalios analizės metodai; • Vertikalios analizės metodai; • Santykinių rodiklių ir koeficientų analizė; • Trendų analizė; • Organizacijos finansinio stabilumo faktorinė analizė. 3 pav. Pagrindiniai finansinės būsenos ir įmonės veiklos rezultatų analizės metodai (šaltinis: Kamdin, 2014, p. 405) Žemiau pateiktos minėtų metodų charakteristikos Horizontalios analizės metodo esmė – lentelių formavimas, kurių duomenis parodo absoliučią dinamiką (balansiniai rodikliai pinigine išraiška), papildyta augimo tempais ir rodiklių prieaugiu). Horizontalios analizės tikslas – įvertinti balansinių rodiklių pokytį. Vertikalios analizės metodo bazė – balansiniai rodikliai (Limitovskij ir kt., 2014, p. 510). Santykinių rodiklių ir koeficientų analizę sudaro likvidumo, mokumo, finansinio ir veiklos stabilumo, rentabilumo rodikliai. Trendo analizės pagrindas – atitinkamo rodiklio trendo sudarymas, atitinkamu laiko periodu. Aplinkos analizė charakterizuojama lyginant ūkio subjekto finansinio stabilumo rodiklius su atitinkamais verslo šakos rodikliais (Vasiljeva, 2012, p. 206). Faktorinė analizė charakterizuojama bendrovės veiklos finansinės būklės ir rezultatų įvertinimu, atsižvelgiant į tam tikrų faktorių įtaką (vidiniai ir išoriniai rodikliai). Faktoriai, turintis įtaką organizacijos finansinės būsenos vystymui pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė. Faktoriai, turintis įtakos organizacijos finansinės būsenos vystymui FAKTORIŲ GRUPĖ FAKTORIAI, TURINTYS NEIGIAMOS ĮTAKOS ĮMONĖS FINANSINĖI GEROVEI FAKTORIAI, TURINTYS TEIGIAMĄ ĮTAKĄ ĮMONĖS FINANSINEI GEROVEI Ekonominiai ir technologiniai (išoriniai) Silpna materialinė bazė, finansavimo trukumas Laisvos finansinės lėšos, ateities technologijos Politiniai ir teisiniai (išoriniai) Antimonopoliniai, mokesčių, licencijų apribojimai Teisiniai skatinimai, ūkio subjektų investicinės veiklos skatinimas. Socialiniai – psichologiniai ir kultūriniai (išoriniai) Darbuotojų kaita, inovacijų diegimo sunkumas Efektyvus motyvavimo mechanizmas, palankus klimatas organizacijoje, skatinantis tolimesnį bendrovės vystymą Organizaciniai – valdymo (vidiniai) Silpnai išvystyta vidinės apskaitos sistema Lanksti valdymo struktūra, automatizuota gamyba Įmonės finansinės ir veiklos rezultatų analizės rūšys pateikti 4 pav. 4 pav. Finansinės ir veiklos analizės rūšys (šaltinis: Limitovskij ir kt., 2014, p. 502) Einamosios ar retrospektyvinės analizės pagrindas atskaitomybės, už atitinkamą laikotarpį įvertinimas ( už mėnesį, ketvirtį, metus). Operatyvinės analizės pagrindas yra balansinių rodiklių įvertinimas konkrečiai datai (ši analizės rūšis suteikia galimybę įvertinti organizacijos veiklos rezultatus). Perspektyvinė analizė suformuota siekiant nustatyti galimas balansines reikšmes ateityje. Siekiant įvertinti finansinę būklę, apskaičiuojamos tam tikros finansinių koeficientų grupės: 1. Finansinio stabilumo koeficientai; 2. Likvidumo ir mokumo koeficientai; 3. Rentabilumo koeficientai; 4. Veiklos aktyvumo koeficientai (apyvartumo koeficientai) Kompleksinis išvardintų metodų naudojimas suteikia galimybę detalizuoti finansinės būsenos, likvidumo, finansinio stabilumo įvertinimą. 1.3. Finansinės analizės rūšys, ateities prognozės: teorinis aspektas. Finansinės būklės ateities prognozės būtinos, siekiant sukurti organizacijos aprūpinimo finansiniais resursais generalinę strategiją, įvertinti organizacijos galimybes ateityje. Strategija turi būti kuriama, remiantis realių finansinių organizacijos galimybių, išorinės ir vidinės aplinkos įvertinimu ir turi atsakyti į eilę svarbių įmonei klausimų: • Organizacijos investicinė ir kainų politika; • Pelno pasiskirstymas; • Pagrindinių ir apyvartinių lėšų, nuosavo ir skolinto kapitalo optimizavimas (Lai, Rivera, 2016); Pagrindinis dėmesys skiriamas vidinių rezervų nustatymui ir mobilizavimui, siekiant padidinti pinigines pajamas, maksimaliai sumažinti produkcijos savikainą, organizacijos kapitalo efektyviam naudojimui visuose jo apyvartumo stadijose (Itami, Noto, 2017) Busov (2013) teigimu, finansinės organizacijos veiklos ateities prognozės reikšmė tame, kad ji suteikia galimybę iš anksto įvertinti finansinę situaciją jos atitikimą organizacijos vystymo strategijai įvertinus vidinius ir išorinius funkcionavimo sąlygų pokyčius. Finansinės būsenos ateities prognozės pagrindas yra pardavimų apyvartos ir reikiamų resursų ateityje numatymas. Dažniausiai skiriami keturi pagrindiniai subjekto finansinės būsenos prognozavimo metodai: • Ekstrapoliacijos metodas; • Apyvartos terminų metodas; • Biudžeto sudarymo metodas; • Prognozuojamo balanso metodas (Ministry of finance, 2015, Frankel, 2011) Mihailova ir kt., (2013), Williams and Kavanagh (2015) teigia, kad ekstrapoliacijos metodo naudojimas remiasi prielaida, kad yra tiesioginis ryšis tarp apyvartinio kapitalo ir pardavimų, kuris dažniausiai išreiškiamas paprastu koeficientu (grynojo apyvartinio kapitalo ir pardavimų santykis) arba lyginant ryšį, kurio pagalba galima nustatyti grynojo apyvartinio kapitalo poreikį. Šis metodas yra supaprastintas, kadangi įvertina tik vieną faktorių – pardavimo apimtį, neįvertinant tai, kad trumpalaikio finansavimo poreikis priklauso nuo atsargų apyvartumo termino, debitorinių ir kreditorinių įsipareigojimų ir t.t. (Mihailova ir kt., 2013; Williams and Kavanagh, 2015) Apyvartinių terminų metodas skaičiuojamas pagal žemiau pateiktą formulę ir remiasi tokiais duomenimis kaip: atsargų apyvartumo periodas, debitorinių ir kreditorinių įsipareigojimų apyvartumo periodas, vienos dienos realizavimo apyvarta (Diane, White, 2018) 5 pav. Apyvartinių terminų metodo formulė (šaltinis: Diane, White, 2018) Tačiau šis metodas turi savo trukūmų, kadangi apyvartos terminai nėra normatyvai ir keičiasi įtakojant daugeliui faktorių. Ryšium su tuo reikalingas prognozavimas. Biudžeto sudarymo metodas plačiai aprašytas Efimovos, Rusako, Blanko veikaluose ir remiasi piniginių lėšų pajamų ir sąnaudų planavimu (Litvinova, 2014, p. 378). Nuokrypis tarp pajamų ir išlaidu demonstruoja planuojamą piniginių lėšų pokytį ir sudaro bazę atitinkamiems sprendimams priimti. Piniginių lėšų prognozavimas suteikia galimybę nustatyti grynųjų apyvartinių lėšų perteklių ar trukumą. Grynųjų pinigų prognozės tikslumas priklauso nuo jų neapibrėžtumo lygio. Pajamų ir sąnaudų prognozinės ataskaitos ir balanso sudarymas yra vienas iš finansinio prognozavimo metodų (Savčenko, 2014, p. 238). Prognozuojama atskaitomybė sudaroma kiekvieno mėnesio, ketvirčio, metų pabaigai. Ji suteikia galimybę įvertinti ir nustatyti pokyčius, kurie įvyks organizacijos finansuose ir jų formavimo šaltiniuose, vykdant finansines operacijas planuojamam laiko periodui. Prognozuojamas balansas sudaromas kaip sąskaitų plano pagrindu, taip ir remiantis balanso eilutėmis ir jų santykiu. Balanso faktinių reikšmių lyginimas atskaitomojo periodo pabaigai su prognozuojamomis reikšmėmis padės nustatyti kokie pokyčiai gali įvykti organizacijos finansinėje veikloje, tai suteiks galimybę laiku koreguoti finansinę ir gamybinę strategiją (Williams, 2012; Williams & Onochie, 2013). Jautrumo analizė yra vienas efektyvių prognozavimo metodų. Šis metodas leidžia visų rodiklių elastingumą išorinių ir vidinių faktorių atžvilgiu, o taip pat jų reakciją tam tikro valdymo sprendimo požiūriu. Organizacijai tapus nemokiai ilguoju periodu, galima prarasti visą turtą. Pagrindinis bankroto finansiniu požymis yra organizacijos negalėjimas įvykdyti kreditorių reikalavimus praėjus trims mėnesiams nuo jų atsiradimo. Šiam terminui pasibaigus kreditoriai turi teisę kreiptis į teismą, siekiant pripažinti organizaciją – bankroto skolininku. Skirtingi autoriai pateikia skirtingus bankroto apibrėžimus (Briš, 2018; Kreinina, 2010). Bankroto sąvokų įvairovė pateikta 1 lentelėje. 2 lentelė. Bankroto sąvokos įvairovė Bankroto sąvoka Žvinklys, Vabalas, (2016) Bankrotas – nemokios įmonės būsena. O įmonės nemokumas – tai būsena, kai organizacijos finansiniai įsipareigojimai lygūs pusei jos turto arba jį viršija Kavalnė(2019) Bankrotas – tai mechanizmas, taikomas siekiant kuo teisingiau užtikrinti civilinės apyvartos dalyvių (kreditorius bei pats skolininkas) teisių apsaugą esant nemokiam skolininkui. Šidlauskas (2014) Bankrotas tai priimtinas būdas atgauti skolas. (šaltinis: sudaryta autorės, remiantis Žvinklys, Vabalas, 2016; Kavalnė, 2019; Šidlauskas, 2014) Bankrotas dažniausiai traktuojamas kaip neigiamas rinkos ekonomikos reiškinys, kaip makroekonominė problema, bet kai kurie autoriai (Brecher, 2017, Sakalas, Virbickaitė, 2003, Rugenytė, Menciūnienė, Dagilienė, 2010) pažymi ir teigiamus bankroto bruožus (Januševičiūtė, Jurevičienė, 2019) (žr. 3 lentelę) 3 lentelė. Bankrotas kaip teigiamo ir kaip neigiamo reiškinio interpretavimas Bankrotas kaip neigiamas reiškinys Bankrotas kaip teigiamas reiškinys SOCIALINĖ PROBLEMA: 1. Valstybėje gyvenančių piliečių pragyvenimo lygio kritimas. 2. Gyventoju nepasitenkinimas šalies valdžia ir vykdoma politiką. 3. Gyventojai nesijaučia užtikrinti dėl savo is savo vaikų ateities. 4. Aukštas nedarbo lygis. 5. Didelė emigracija. EKONOMINĖ NAUDA ŪKIUI: 1. Šalies ūkyje sumažėja įmonių skaičius, kurios vykdo neefektyvią veiklą ir gamina pasenusią produkcija ar teikia nereikalingas paslaugas; 2. Likviduojamos nereikalingos struktūros ir pajėgumai. 3. Atsiranda didesnės galimybės kurtis naujoms, perspektyvioms bendrovėms, kurios skatins technologinę, ekonominę ir visuomeninę pažangą. EKONOMINĖ PROBLEMA: 1. Sumažėja bandrovių gamybinis pajėgumas; 2. Mažėja šalies konkurencingumas; 3. Šalis praranda lėšas dėl nesumokėtų mokesčių. 4. Susijusios su bankrutuojančią bendrovę įmonės irgi gali patirtį bankrotą. 5. Didėja nedarbas, todėl šalyje padidėja nedarbingumo išmokos. EKONOMINĖ NAUDA ĮMONEI: LAIKU PASTEBĖTAS BANKROTAS 1. Leidžia įmonei restruktūrizuotis; 2. Leidžia laiku grąžinti skolas kreditoriams, taip sumažinant jų verslo riziką. (šaltinis: Januševičiūtė, Jurevičienė, 2019) Bankroto diagnostikos metodai remiasi: 1. Indikatorių sistemos analize; 2. Ribotais rodikliais; 3. Integraliniais rodikliais, kurie skaičiuojami taikant: a. Balų modelius; b. Daugiamatę reitingų analizę; c. Krizių prognozavimo modelius, naudojant ekonometrines priemones (Bočarov, 2010) Taikant indikatorių sistemos analizės metodą, bankroto požymiai paprastai skirstomi į dvi grupes. Pirma grupė – rodikliai, informuojantis organizacijos valdytojus apie finansinius sunkumus ir bankroto tikimybę ateityje: • nepakankami likvidumo rodikliai ir jų mažėjimo tendencijos; • nuosavo apyvartinio kapitalo deficitas; • skolinto kapitalo dalies padidėjimas; • sisteminis kapitalo apyvartumo termino didėjimas; • besikartojantys esminiai finansinių lėšų praradimai, pasireiškiantys pardavimų sumažėjimu; • kreditoriniai ir debitorinių įsipareigojimai; • priverstinis naujų įmonei nenaudingų finansinių resursų naudojimas; • didelis kiekis pradelstų įsipareigojimų ir gatavos produkcijos (Dronov, 2001); Antra grupė – rodikliai, kurie turi neigiamą įtaką, taigi, nesuteikia galimybės nagrinėti einamosios finansinės būsenos kaip kritinės, tačiau perspėja apie galimą jos pablogėjimą ateityje tuo atveju, jei nebus imamasi atitinkamų veiksmų: • svarbių kontrahentų praradimas; • didelė priklausomybė nuo vieno projekto, įrangos tipo, turto, žaliavų; • būtinos prastovos; • pasenusi technika ir technologijos; • nepakankamas kapitalo investavimas; • neefektyvūs ilgalaikiai verslo ryšiai (Ginzburg, 2010); Šios indikatorių sistemos pagrindinis privalumas yra sisteminis ir kompleksinis įvertinimas, o trukumas – sudėtingas sprendimų priėmimas (Dronov, 2001, p. 387). Prognozavimui ir finansinių rezultatų įvertinimui naudojamos sekančios finansinių rodiklių grupės (Halim ir kt., 2011; Ginzburg, 2011; Mihajlova, 2013): 1. koeficientai, parodantys skolininko mokumą (absoliutų ir einamą likvidumą, galimybę įsipareigojimus padengti turtu); 2. koeficientai parodantis finansinį stabilumą; 3. koeficientai parodantis verslo aktyvumą (turto rentabilumas, pardavimų rentabilumas); 4. aktyvų ir pasyvų dinamikos, struktūros ir sudėties rodikliai; 5. rodikliai, parodantis nepelningos veiklos galimybę (Halim ir kt., 2011; Ginzburg, 2011; Mihajlova, 2013). Mazurina (2013) teigia, kad įvertinus finansinio stabilumo rodiklius, skirtingo jų vertinimo lygio įvairovę ir su tuo susijusias problemas vertinant organizacijos kreditingumą ir bankroto riziką, rekomenduojama taikyti integralinį finansinio stabilumo vertinimo metodą, kuris remiasi balų analizės rezultatais (Mazurina, 2013). Autorės teigimu, metodo esmę sudaro įmonių klasifikavimas pagal rizikos laipsnį, remiantis finansinio stabilumo rodiklių faktiniu lygiu ir kiekvieno rodiklio reitingu, kuris išreikštas balais, remiantis ekspertiniu vertinimu. Šermet (2014) teigia, kad daugialypės reitingo analizės metodas taikomas, siekiant įvertinti subjektų veiklos reitingą ir finansinės rizikos laipsnį. Šią metodiką sudaro 4 etapai (žr. 6 pav.): 6 pav. Daugialypės reitingo analizės metodo taikymo etapai (šaltinis: Šermet, 2014) Daugiafaktorinis krizės – prognozavimo modelis yra plačiai taikomas užsienio valstybėse. Pirmą kartą šio modelio taikymą pasiūlė Amerikiečių ekonomistas Altman 1968 metais. Šis modelis buvo sudarytas, remiantis daugialype diskriminantine analize ir suteikia galimybę skirstyti organizacijas į: galinčias bankrutuoti ir esančias stabilioje finansinėje padėtyje (Ginzburg, 2010, p. 327). Apibendrinant aukščiau pateiktą medžiagą, galima teigti, kad finansinė analizę sudaro dvi pagrindinės dalys, tai yra finansinių rodiklių skaidymas ir jų susijungimas į atskiras grupes, kas padeda nustatyti bendrovės finansinę būklę. Finansinė analizė tai nuolatinis procesas, kuris padeda ne tik įvertinti Bendrovės finansinę būklę, tačiau ir sudaryti įmonės ateities prognozes. Remiantis mokslinės literatūros įžvalgomis, galima teigti, kad egzistuoja visa eilė finansinės analizės rūšių ir jų taikymas ir naudojimas priklauso nuo Bendrovės siekiamo tikslo. Finansinės analizės rezultatai – tai pagrindas greitai nustatyti įmonės veiklos nukrypimus ir laiku imtis priemonių jų šalinimai arba mažinimui. Nuolat stebint finansinius rodiklius ir juos vertinant galima laiku nustatyti bankroto tikimybę ir jo išvengti. Finansiniai rezultatai – tai bet kurios organizacijos veiklos atspindis, kurie vaizduoja ne tik gaunamų pajamų sumą, bet ir aiškiai parodo visų darbuotojų pastangas. Finansiniai rezultatai parodo vadovų sugebėjimai valdyti komandą, organizuoti personalo darbą, kontroliuoti sąnaudas, darbuotojų bendravimo su klientais kompetenciją. Tik atsakingas ir sąžiningas visos komandos darbas gali sąlygoti teigiamus Bendrovės rezultatus. 2. TURTO IR VERSLO VERTĖS NUSTATYMO MOKSLINIS PAGRINDIMAS Verslo vertės nustatymo poreikis kyla sprendžiant daugybę klausimų, susijusių su nuosavybę, turinčių svarbią ekonominę reikšmę įvairiems interesantams. Informacija apie verslo vertę dažnai yra reikalinga įmonių savininkams ir vadovybei priimant efektyvius valdymo sprendimus. Verslo vertinimas ir vertės prognozavimas naudojami ne tik sprendžiant klausimus dėl verslo (įmonės) kainos, bet ir kaip svarus kriterijus renkantis verslo plėtros strategiją. Verslo vertės nustatymu suinteresuotos gali būti ir kitos šalys: valstybinės bei kontrolės institucijos, kredito įstaigos, draudimo kompanijos, tiekėjai, investuotojai bei akcininkai. Be to, užsienyje jau plačiai žinoma ir taikant laikoma efektyvia verslo vertinimo, pagrįsta jo vertės maksimizavimu, koncepcija. Verslo vertės pokytis per atitinkamą periodą yra ir įmonės ūkinės veiklos efektyvumo kriterijus, nes įvertina praktiškai visą informaciją, susijusią su jos veikla. Priimdama vadybinius sprendimus, kompanijos vadovybė turėtų sugretinti šių sprendimų įgyvendinimo pasekmes su laukiamu jos vertės pakitimu. Tačiau Lietuvos įmonių strategijose minėtos koncepcijos taikymas yra palyginti naujas ir nepaplitęs reiškinys, o verslo vertės nustatymas, kaip verte pagrįsto valdymo pagrindas, yra sudėtingas procesas. Ir nors iki šios dienos jau yra sukurta nemažai teorinių verslo vertinimo metodų ir modelių, jų praktiškai naudoti vis dar yra sudėtinga, tam reikia tolesnių tyrimų bei analizės (Dzikevičius ir kt., 2018). Verslo vertinimo klasifikavimas Garanikvos (2017) teigimu, objekto vertė gali būti išreiškiama skirtingomis formomis. Galimas sekantis formų klasifikavimas: 1. Rinkos vertė – tai visos vertinamos veiklos sąvoka. Tai suma, už kurią pardavėjas pasiruošęs parduoti pirkėjui vykdant komercinį sandorį, kurio metu kiekviena iš šalių veikė kompetentingai, remiantis skaičiavimais ir neįtakojant trečiųjų asmenų, kurie galėtų pakeisti šalių sprendimus dėl kainos ir kitus su sandoriu susijusius faktorius, po atitinkamų marketingo tyrimų atlikimo (Wilson, 2012) Rinkos vertė – tai vertė, kuri formuojama sandorio vykdymo rinkoje metu. Ji gali būti nustatyta po fakto. Verslo kainą galima numatyti dar prieš sandorio įvykdymą, tačiau tai netinka sandoriams kurie pasižymi nenutrūkstamu charakteriu (biržos). Rinkos vertė sandorio sudarymo metu gali būti nustatyta remiantis kitais analogiškais sandorių pavyzdžiais. Rinkos vertė taip pat gali būti nustatyta kaip kaina, gauta sandorio metu. Tai kaina, kuri charakterizuojama sekančiais faktoriais (Business value strategies, 2018): a. Pirkėjas ir pardavėjas vykdo pirkimo – pardavimo sandorį, kurio motyvas pelno gavimas; b. Pirkėjas ir pardavėjas yra gerai informuoti ir veikia racionaliai; c. Pirkimo objektas rinkoje atsiranda atitinkamu laiku; d. Apmokėjimas vykdomas pinigais ar jų ekvivalentais atitinkamomis finansavimo sąlygomis (Business value strategies, 2018): Kalugin, 2012 teigia, kad sandoris turi būti vykdomas atviromis ar konkurencingos rinkos sąlygomis, kurios suteikia dalyvauti sandoryje pakankamam pirkėjų ir pardavėjų skaičiui. 1. Apskaitinė vertė – tai grynojo turto vertė. Tai organizacijos elementų visumos vertė, kuri fiksuojama atskaitomybės dokumentuose. Apskaitinė vertė nurodo skirtumą tarp organizacijos turto ir įsipareigojimų sumos. 2. Ekonominė vertė – vertinama kaip organizacijos galimybė generuoti pajamas. Ji grindžiama diskontuojat grynuosius pinigus (cash flow). 3. Atstatomoji vertė – tai vertė, kuri atitinka finansinių sąnaudų, reikalingų pirminių gamybinių galimybių atstatymui šiuo metu, suma. Ją sudaro: a. Pagrindinių fondų vertė; b. Patentų pirkimas; c. Patentų ir licencijų įsigijimas; d. Paskirstymo kanalų organizavimas; e. Personalo atranka ir apmokymas; 4. Likutinė vertė – tai vertė, kuri įvertina fizinės nuosavybės vertę. Ji gali būti naudojama, siekiant nustatyti rinkoje neparduodamos ar neturinčios paklausos nuosavybės vertę. 5. Likvidumo vertė – tai vertė, kurią galima gauti pardavus nuosavybę (parduodant visą nuosavą kapitalą ar jo dalį). Likvidumo vertę gali sudaryti skirtingų nuosavybės elementų suma. Ji naudojama kaip rinkos vertė riboto realizavimo periodo laikotarpiu. 6. Organizacijos, kaip gyvo ūkio organizmo vertė – konkrečios formos funkcionavimo rezultatas, neįskaitant finansinių resursų. Vertė sudaroma esant atitinkamai organizacinei struktūrai, kultūrai, ūkio vykdymo metodams. Kas pasireiškia keliais faktoriais: a. Lanksti organizacinė struktūra, galinti lengvai adaptuotis pokyčiams; b. Suformuota adaptyvi vidaus ūkio infrastruktūra, nukreipta į kompanijos vystymo strategijos sudarymą; c. Organizacinė kultūra, skatinanti personalo socialinių ryšių vystymą, palankų klimatą, valdymo stilių, personalo kvalifikaciją ir t.t. d. Organizacijos verslo reputacija, jo ryšiai rinkoje, klientų stabilumas ir kt (Kalugin, 2012) Autorius Asaul (2014) . Siūlo keturias verslo vertinimo kryptis (žr. 7 pav.) 7 pav. Verslo vertinimo kryptys (šaltinis: Asaul ir kt., 2014) Rodrigues (2011) teigia, kad egzistuoja trys pagrindinės verslo vertinimo kryptys. Taikant pirmą variantą verslo vertė nustatoma kaip viso jo turto sumą. Pagrindė vertinamas materialus turtas, kadangi dažniausiai nematerialaus turto vertinimas yra dviprasmis. Neabejotina, kad klientų bazė ir personalas – tai irgi turtas, tačiau ne visada galima nustatyti kokiam turto tipui jie priklauso. Manoma, kad nematerialaus turto įtaka vertinama pelnu. Taigi, galima teigti, kad turto vertinimą dažniausiai taiko bendrovės, kurių pelno lygis yra žemas (Rodrigues, 2011). Griaznovą (2014) palaiko Rorigues ir irgi teigia, kad verslo vertinimas gali būti atliekamas trims būdais. Antra sritis nurodo verslo vertę „pagal analogiją“. Taikant šią kryptį verslas vertinamas analizuojant pardavimų apimtis ir lyginant jį su kitomis organizacijomis, veikiančiomis rinkoje. Atitinkamai, verslo vertė nustatoma remiantis informacija apie paskutinio sandorio vertę. Iš to seka, kad jeigu rinkoje nėra analizuojamo sandorio analogo, vertė negali būti nustatyti, taikant ši vertinimą (Griaznova, 2014). Vertinant verslą taikant trečią sritį, verslo vertė nustatoma kaip grynojo pelno ir materialių aktyvų likučio periodo pabaigai suma. Ši formulė yra plačiausiai taikoma dėl savo universalumo (Rodrigues, 2011). Sąvoka „verslo vertinimas“ galima nagrinėti dviem aspektais. Pirmas aspektas vertina pirkimo vertės kūrimą, o antras – pati pasiruošimo procesą. Mokslinėje literatūroje terminas „įmonės vertė“ dažnai tapatinamas su terminu „ akcinio kapitalo vertė“, „verslo vertė“. Tačiau šias sąvokas reikia skirti: nuosavų ir skolintų lėšų vertė ir jų naudojimo efektyvumas nėra tas pats. Verslo vertinimo procesas yra konkretaus subjekto vertės vertinimo procedūros nustatymas, kuris atliekamas ekonominių interesų ir tikslų siekimui (Valdacev, 2001) Verhovceva, Grebnik (2016), teigimu organizacijos vertės nustatymas – tai sutarties sudarymo su organizacijomis, kurios specializuojasi šio tipo vertinimą atlikti, procesas. Šiuo atveju galimas ir kitų specialistų įsitraukimas į šį procesą (auditoriai, prognozuotojai, finansininkai), kurių užduotis: verslo procesų vertinimas, reikiamos informacijos rinkimas ir apdorojimas, išvadų formavimas. Autorių teigimu verslo vertės metodo pasirinkimas priklauso nuo to, kokioje finansinėje padėtyje yra organizacija ir kokios jos perspektyvos ateityje. Priklausomai nuo organizacijos būsenos ir verslo pajamų (Verhovceva, Grebnik, 2016); • sąnaudų; • lyginimo. Vertinant taikant sąnaudų kryptį organizacijos vertė vertinama atsižvelgiant į sąnaudas. Organizacijos reikšme laikoma turto vertė, likusi apmokėjus visus įsipareigojimus. Vykdant minėtą vertinimą, pradžioje būtina įvertinti kiekvieno turto rinkos vertę atskirai, vėliau nustatyti einamą įsipareigojimų vertę, pabaigoje iš turto rinkos vertės atimti einamą įsipareigojimų sumą. Rezultatas parodys organizacijos nuosavo kapitalo vertę. Šis metodas remiasi dviem pagrindiniais metodais: (Lindholm, 2010) (žr. N pav.). 8 pav. Sąnaudų vertinimo metodas (šaltinis: Lindholm, 2010) Remiantis Grigorjev (2010), Frykman, Tolleryd (2003), Simmons (2015) teorijomis galima išskirti septinis pagrindinius grynojo turto vertinimo metodo taikymo etapus: 1. Organizacijos turto rinkos vertės nustatymas; 2. Nematerialaus turto nustatymas ir vertinimas; 3. Ilgalaikių ir trumpalaikių finansinių investicijų nustatymas; 4. Materialių atsargų įvertinimas pagal einamąją vertę; 5. Sąnaudų įvertinimas busimiems periodams; 6. Debitorinių įsipareigojimų įvertinimas; 7. Įsipareigojimų įvertinimas pagal einamąją vertę; Nuosavo kapitalo vertė skaičiuojama atimant iš turto rinkos vertės einamąją įsipareigojimų vertę (Grigorjev, 2010) Popovo (2013) teigimu, grynojo turto metodas taikomas tais atvejais, kai organizacijos disponuoja esminiu materialiu turtu ir manoma, kad ir toliau vykdys veiklą. Vertinimo duomenų šaltinis – buhalterinė atskaitomybė: pajamų – sąnaudų ataskaita, buhalterinis balansas, aiškinamasis raštas, pinigų srautų ataskaita. Prieš naudojant ataskaitas duomenys yra koreguojami įvertinus infliacijos lygį (Popov, 2013) Skiriamas nekoreguoto ir koreguoto grynojo turto metodai. Antruoju atveju pilnai koreguojamos visos balanso eilutės, atitinkamai, nustatoma kiekvieno balanse esančio turto rinkos vertė. Skaičiavimo rezultatai taikant antrą metodą yra patikimesni, nei taikant pirmą, kai dėl informacijos trukumo balanso koregavimai neatliekami (Boger, Link, 1999) Grynasis turtas – tai dydis, kuris nustatomas iš akcininkams priklausančio turto atimant įsipareigojimų sumą. Turtas, kuris vertinamas skaičiuojant vertę – tai piniginės ir nepiniginės lėšos, kurį sudaro tokios balansinės vertės eilutės, kaip: 1. neapyvartinis turtas, kuris atsispindi pirmoje balanso dalyje, išskyrus organizacijos nuosavų akcijų vertę. Skaičiuojant grynąjį turtą vertinamas nematerialus turtas, esantis pirmoje balanso dalyje ir atitinkantis sekančius reikalavimus: a. naudojami pagrindinėje veikloje ir užtikrinantis pajamas (teisė naudotis žemės sklypu, gamtiniais resursais, licencijomis, programomis, monopolijos teisėmis ir privilegijomis, prekių ženklas). b. Turi sąnaudų, susijusių su turto pirkimu, dokumentinį patvirtinimą. c. Teisės turėti nematerialų turtą turi būti patvirtintos atitinkamais dokumentais. 2. Kitas neapyvartinis turtas: organizacijos įsipareigojimai už parduotą turtą. 3. Atsargos ir išlaidos, piniginės lėšos ir kitas turtas, kurie fiksuojami antroje buhalterinio balanso dalyje, išskyrus steigėjų įsipareigojimus formuojant įstatinį kapitalą ir balansinę akcijų vertę (Busov, 2013). Organizacijos įsipareigojimus sudaro: • Ilgalaikiai įsipareigojimai; • Trumpalaikiai įsipareigojimai; • Kiti įsipareigojimai Taikant grynojo turto metodą, neįvertinama organizacijos vystymo perspektyva, kas iškreipia realią organizacijos vertę (Grogorjev, 2010). Kitas metodas – yra likvidumo vertės. Jis taikomas bendrovėms, kurios bankrutuoja, arba įmonėms, kurių likvidavimo vertė yra aukštesnė nei tęsiant veiklą. Taikant metodą, vertintojai nustato bendrąsias pajamas likviduojant organizacijos turtą, vėliau mažinant ją tiesioginių išlaidų, susijusių su turto likvidavimu, suma ir įsipareigojimų suma (Pratt, Reilly, Schweis, 2000). Pajamų metodas laikomas labiausiai priimtinu investiciniu požiūriu, kadangi į organizacijos vertę neįtraukiama esamo turto vertė (pastatai, automobiliai, įranga, nematerialūs aktyvai ir t.t.), o taip pat būsimų įplaukų vertė. Taikant pajamų metodą manoma, kad potencialūs investuotojai nemokės už verslą daugiau, nei einamoji busimų pajamų vertė (Abdulajeva, 2010). Egzistuoja du busimų pajamų formavimo modeliai (žr. 9 pav.) 9 pav. Pajamų metodas (šaltinis: Lindholm, 2010) Pajamų metodas taikomas, kai egzistuoja galimybė sudaryti prielaidas apie tolimesnį kompanijos vystymą (sukurti finansinius modelius). Taikant šį metodą naudojami kapitalizavimo ir diskontuotų pajamų srautų metodai. Šio metodo taikymas numato pajamų prognozių sudarymą. Metodo pasirinkimas priklauso nuo pajamų stabilumo (Busov, 2013). Kapitalizacijos metodas taikomas, kai ateities pajamos yra apytiksliai lygios einamų pajamų sumai, arba jų augimo tempai yra pastovūs Esant nepastoviems finansiniams rodikliams taikomas diskontuotų pajamų srautų metodas, taip pat šis metodas yra naudojamas tais atvejais, kai nusimato verslo funkcionavimo pabaiga (nepriklausomai nuo priežasčių). Vertinimą taikant šį metodą sudaro pinigų srautų prognozė kiekvieniems prognozuojamo periodo metams. Vėliau nustatoma organizacijos vertė po prognozuojamojo periodo. Preliminari organizacijos vertė skaičiuojama kaip einamųjų pinigų srautų vertės prognozuojamuoju periodu ir po prognoziniu terminų suma (Busov, 2013) Naudojimo pajamų vertės metodų grupei priklauso DPS metodas ir pajamų kapitalizavimo. Kai kurie autoriai šiai grupei priskiria ir pridėtinės ekonominės vertės (EVA) metodą, Edvardso-Belo-Olsono (EBO) metodą, pelno pranašumo metodą . • DPS metodą rekomenduojama taikyti atvejais, kai: pelno ir pinigų srauto santykis labai veikia įmonės vertę laukiama, kad einamieji pinigų srautai ženkliai skirsis nuo būsimo pinigų srauto; • įmonė tik pradeda verslą, t. y. įmonė gana nauja ir besivystanti; • įmonė yra potencialus kitų savininkų įsigijimo objektas; • įmonė realizuoja investicinį projektą, kuris gali iš esmės paveikti pinigų srautų charakteristikas (Dzikevičius ir kt., 2018) Taikant lyginamąjį metodą, numatoma, kad organizacijos vertę parodo jos pardavimo tikimybė rinkoje. Kitais žodžiais, labiausiai tikėtinas organizacijos vertės nustatymas – gali būti reali analogiškos organizacijos kaina. Taikant lyginamąjį metodą, priklausomai nuo informacijos gausos ir prieinamumo, objekto vertinimo charakteristikų, numatomo sandorio sąlygų, naudojami sekantys vertinimo būdai (žr. 10 pav.)( Barker, 2015). 10 pav. Lyginamasis metodas (šaltinis: Lindholm, 2010) Organizacijos analogo metodas Organizacijos analogo metodas, kaip taisyklė, taikomas tais atvejais, kai vertinamo įstatinio kapitalo dalis nėra kontrolinė informacijos apie sandorių su analogiškais vertinamais objektais šaltinis – yra duomenys apie vertybinių popierių sandorius, kurie vykdomi atvirose fondų biržose, tais atvejais, kai sandorio objektas nesuteikia jo savininkui tam tikrų kontrolės teisių (Barker, 2015) Sandorių metodas Sandorių metodas taikomas tais atvejais, kai vertinamo įstatinio kapitalo dalis nėra kontrolinė. Informacijos šaltiniais apie sandorių su analogiškais objektais kainas gali būti: • Informacija apie vertybinių popierių sandorius, santykinė įstatinio kapitalo dalis, tais atvejais kai atitinkamo sandorio objektas suteikia kai kurias ar visas kontrolės teises jo savininkui. • Informacija apie įmonių susijungimo, susiliejimo sandorių kainas (Abdulajeva, 2010). Pramonės koeficientų metodas Grigorjevo (2010) teigimu Organizuojant vertinimą taikant šį metodą – informacijos šaltinis – yra specializuotų pramonės tyrimų duomenys, kurie gauti atlikus ne mažiau nei ½ pramonei priklausančių įmonių analizę. Vėliau gauti duomenys yra lyginami su vertinamuoju objektu. Vertintojai vykdo ir fiksuoja ataskaitose veiksmus, kurie buvo nukreipti tyrimo atitikimui nustatyti, taikomus vertinimo metodus, vertinimo principus, objekto vertinimo charakteristikas. Vertintojai turi patikrinti ir atvaizduoti ataskaitose rezultatų, kurie buvo gauti taikant pasirinktą metodą, atitikimą. Kaip taisyklė, rezultatai, kurie buvo gauti taikant minėtą metodą; yra indikaciniai ir nėra naudojami nustatant galutinį vertės dydį (Grigorjev, 2010). Lyginamasis, taip pat kaip ir kiti verslo vertinimo metodai turi privalumų ir trukumų, į kuriuos profesionalus vertintojas būtinai turi atsižvelgti. Pagrindinis lyginamojo metodo privalumas yra tai, kad vertintojas orientuojasi į faktinę panašios organizacijos pirkimo ar pardavimo kainą. Šiuo atveju, kainą nustato rinka, kadangi vertinimo vaidmuo ribojamas tik tam tikrais koregavimais, kurie garantuoja analogų ir vertinamojo objekto palyginimą. Kiti vertinimo metodai, kitaip nei rinkos, vertintojui suteikia teisę nustatyti organizacijos vertę tik remiantis jo paties atliktais skaičiavimais (Barker, 2015). Busov (2013) teigimu, lyginamojo metodo pagrindas – retro informacija, kuri atspindi jau faktiškai pasiektus organizacijos rezultatus gamybinėje ir finansinėje veikloje, tuo metu kai pajamų metodas orientuotas į ateinančių pajamų prognozes. Apibendrinant, galima teigti, kad turto ir verslo vertinimo pagrindinis tikslas yra ne tik verslo kainos nustatymas, bet ir verslo plėtros strategijos kūrimas. Verslo vertinimui taikomi skirtingi metodai, jų pasirinkimas priklauso nuo siekiamo tikslo ir informacijos pakankamumo. Kiekvienas vertinimo metodas turi savo privalumų ir trūkumų. Taikant rinkos vertės metodą, nustatoma suma už kurią pardavėjas pasiruošęs parduoti pirkėjui savo verslą. Taikant grynojo turto metodą, vertinamas turto ir įsipareigojimų sumos skirtumas, tačiau šio metodo rezultatai neparodo verslo vystymo perspektyvų. Pajamų metodo taikymas suteikia galimybę sukurti finansinius kompanijos vystymo modelius. Vertės sąvoka irgi gali būti traktuojama skirtingai: apskaitinė, ekonominė, atstatomoji, likutinė, likvidumo ir t.t. Svarbu pažymėti ne tik finansinės analizės svarbą, būtinas nuolatinis verslo ir turto vertinimas, tai suteikia galimybę palyginti Bendrovę su konkurentais, atskleisti konkurentų pranašumus ir jais pasinaudoti vykdant savo Bendrovės veiklą. 3. FINANSINĖS VEIKLOS ANALIZĖS SVARBOS IR ĮTAKOS TURTO IR VERSLO VERTEI TYRIMO METODOLOGIJA 3.1. Finansinių rodiklių analizės metodologinis pagrindimas Horizontalios analizės pagrindą sudaro analitinės lentelės sukūrimas, kurioje absoliutūs rodikliai papildomi santykiniais augimo tempais. Horizontali analizė yra tarsi horizontalioji visų turto ir įsipareigojimų straipsnių peržiūra. Tai suteikia galimybę nustatyti atskirų balanso turto ir įsipareigojimų straipsnių tendencijas, siekiant nustatyti, kaip, pavyzdžiui, analizuojamo laikotarpio pabaigoje pasikeitė absoliutūs ir santykiniai turto ir įsipareigojimų straipsniai, palyginti su laikotarpio pradžia (Abramian, 2012, сp. 145). Horizontaliosios analizės tikslas - nustatyti absoliučius ir santykinius įvairių balanso straipsnių vertės pokyčius ir įvertinti šiuos pokyčius. Tačiau infliacijos sąlygomis realios analizuojamų straipsnių dinamika gali būti iškreipta. Todėl atliekant horizontalią analizę svarbūs ne tiek pokyčiai, kiek turto sudėtis ir jo formavimo šaltiniai. Atliekant horizontalią analizę, bus naudojami sekantys metodai: • ataskaitų straipsnių palyginimas absoliučiais ir procentiniais dydžiais : • ištirti reikšmingus pokyčius; • išanalizuoti ataskaitų straipsnių pokyčius, palyginti su kitų straipsnių svyravimais. Labai svarbi yra vertikali (struktūrinė) turto ir įsipareigojimų analizė, kuri pateikia finansinės ataskaitos informaciją santykinių rodiklių forma. Vertikali analizė turėtų būti atliekamas kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu. Vertikali trumpalaikio turto analizė turėtų būti atliekama bent du kartus per metus. Vertikalios analizės tikslas - apskaičiuoti atskirų balanso straipsnių dalį ir įvertinti jo pokyčius. Jei apyvartinio kapitalo dalis didėja, galima daryti sekančias išvadas: • gali būti sukurta mobilesnė turto struktūra, kuri pagerins įmonės finansinę padėtį, nes padeda pagreitinti apyvartinio kapitalo apyvartą; • dalis trumpalaikio turto gali būti nukreipta prekių kreditoriams, kitiems skolininkams; • gali atsirasti sunkumų gamyboje. Horizontali ir vertikali analizė viena kitą papildo. Jų pagrindu sukurta lyginamoji analitinė pusiausvyra. Santykiniai finansiniai rodikliai charakterizuoja įmonės priklausomybės lygį nuo išorinių investuotojų ir kreditorių. Organizacijos savininkai yra suinteresuoti kapitalo optimizavimu ir skolintu lėšų minimizavimu. Kreditoriai vertina finansinį stabilumą vertinant organizacijos nuosavą kapitalą ir bankroto tikimybę Organizacijos finansinė būklė, jo stabilumas pagrinde priklauso nuo kapitalo šaltinių struktūros optimalumo (nuosavų ir skolintų lėšų santykio) ir nuo įmonės turto struktūros optimalumo, pirmoje eilėje – nuo pagrindinių ir apyvartinių lėšų santykio, o taip pat nuo tam tikro bendrovės turto ir įsipareigojimų tipų balanso. Todėl įmonės kapitalo šaltinių struktūros analizė ir finansinio stabilumo bei finansinės rizikos laipsnio įvertinimas yra svarbūs įmonei. Darbe bus analizuojamo keturios santykinių rodiklių grupės: 11 pav. Santykinių rodiklių grupės Pelningumo rodikliai • Bendrasis pardavimų pelningumas • Veiklos pelningumas • Įprastinės veiklos pelningumas • Ataskaitinių metų pelningumas • Ataskaitinių metų pelningumas Apyvartumo rodikliai • Apyvartinio kapitalo koeficientas • Ilgalaikio turto apyvartumas • Viso turto apyvartumas • Trumpalaikio turto apyvartumas • Nuosavo kapitalo apyvartumas Mokumo rodikliai • Auksinės balanso taisyklės koeficientas • Įsiskolinimo koeficientas • Trumpalaikio įsiskolinimo koeficientas • Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas • Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas • Absoliutaus trumpalaikio mokumo koeficientas Efektyvumo rodikliai • Pardavimo savikainos lygis • Veiklos sąnaudos vienam pardavimo pajamų eurui • Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos vienam pardavimo pajamų eurui • Finansinės ir investicinės veiklos sąnaudų lygis 3.2. Bankroto prognozavimo modeliai Klasikinio intelekto bankroto prognozavimo modeliai, remiasi organizacijos finansiniais duomenimis ir jų pagiringu apskaičiuotais rodikliais. Dirbtinio intelekto bankroto prognozavimo modeliai remiasi ekonominių rodiklių palyginimų su jau bankrutavusiais juridiniais asmenimis. Pagrindiniai šių dviejų grupių skirtumai: naudojami skirtingi koeficientai, taikomos skirtingos ekonometrinės technikos (Jakimuk, Žigienė, 2011). Bankroto prognozavimo modeliai (sukurta autoriaus, remiantis Mackevičius, 2016,p. 195) Baigiamajame darbe bus naudojami keli bankroto prognozavimo modeliai: Penkių veiksnių Altmano modelis K1 = Grynasis apyvartinis kapitalas/turtas K2 = Nepaskirstytas pelnas/turtas K3 = Veiklos pelnas/ turtas K4 = Nuosavo kapitalo buhalterinė vertė/ skolintas kapitalas K5 = Pajamos/turtas Liso modelis X1 = Apyvartinis kapitalas/visas turtas; X2 = Pajamos/visas turtas; X3 = Nepaskirstytas pelnas/ visas turtas; X4 = Nuosavas kapitalas/skolintas kapitalas (įsipareigojimai); Dž. Olsono modelis Y1 = natūralus logaritmas: viso turto ir kainų lygio indekso BVP santykis; Y2 = visų įsipareigojimų ir turto santykis; Y3 = apyvartinio kapitalo ir turto santykis; Y4 = esamų išsipareigojimų ir turto santykis; Y5 = lygus 1, jeigu visi įsipareigojimai viršija visą turtą, kitu atveju lygus 0; Y6 = gryno pelno ir viso turto santykis; Y7 = pajamų ir įsipareigojimų santykis; Y8 = lygus 1, jeigu grynasis pelnas buvo neigiamas paskutinius du metus, kitu atveju lygus 0; Y9 = /šių metų grynasis pelnas – praeitų metų grynasis pelnas/:/šių metų grynasis pelnas/ Springato modelis A = apyvartinis turtas/visas turtas; B = tipinės veiklos pelnas/visas turtas; C = pelnas prieš apmokestinimą/einami įsipareigojimai; D = pajamos/visas turtas; Lego modelis F – Nuosavo kapitalo ir turto santykis; L – tipinės veiklos pelno ir turto santykis; T – Dviejų ankstesnių laikotarpių apyvartos ir turto santykis. 3.3. Verslo vertinimo metodiniai aspektai Verslo vertinimas bus atliekamas taikant 3 kryptis: 12 pav. Verslo vertinimo modeliai Kiekvienas požiūris yra individualus ir „atitinka visuotinai pripažintas tarptautinės praktikos sąlygas (Rutgeizer, 2017). Vertinant pagal sąnaudų metodo perspektyvą (įvertinamos bendros išlaidos, reikalingos verslo pakeitimui), paprastai atsižvelgiama į turto vertę bendrovės balanse. Lyginamasis požiūris vertina verslą lyginant su analogiškomis įmonėmis. Lyginamojo požiūrio į verslo vertinimą ypatumas yra orientacija į galutinę vertę, viena vertus, lyginant su panašių bendrovių turimų akcijų pardavimo ir pirkimo rinkos kainomis, o kita vertus, įmonių faktiškai pasiektais finansiniais rezultatais (Simonova, 2017). Pajamų metodas nagrinėja ir vertina verslo vertę pagal būsimų pajamų lūkesčius ir įvertina įmonės gebėjimą generuoti šias pajamas. Taikant šį metodą atsižvelgiama į tokius svarbius veiksnius, kaip numatomų pajamų trukmė, rizikos laipsnis ir t.t. Kiekvienas iš nagrinėjamų metodų apima kelių skaičiavimo metodų taikymą. Taigi sąnaudų metodas gali būti naudojamas dviem būdais: • Grynųjų aktyvų vertės metodas; • Likvidacinės vertės metodas; Verslo vertinimas naudojant sąnaudų metodą daugiausia naudojamas šiais atvejais: • Vertinant visą bendrovę; • Vertinant naujas įmones, kai nėra jokios informacijos apie pelną ir sunku numatyti būsimą pelną pagal analogiškų įmonių rezultatus. • Likviduojant įmonę (likvidavimo metodas). Taikant lyginamąją kryptį naudojami trys metodai: • Rinkos kapitalizacijos metodas; • Sandorių metodas; • Pramonės koeficientų metodas. Taikant pajamų kryptį, naudojami: • Pajamų kapitalizavimo metodas; • Piniginių srautų diskontavimo metodas (Valdaicev, 2018) Baigiamajame darbe įmonės vertė bus nustatoma taikant piniginių srautų diskontavimo metodą. Vertė bus nustatoma keliais etapais: 13 pav. Verslo vertinimo vertės nustatymo eiga 1. Laisvieji piniginiai srautai: Kur: FCF – laisvas pinigų srautas, EBITA – veikos pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą ir amortizaciją, PT – pelno mokestis, NI – grynosios investicijos į ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą; NWC – grynosios investicijos į apyvartinį kapitalą. 2. Svertinis kapitalo (nuosavo ir skolinto) kaštų vidurkis: Kur: WACC – svertinis kapitalo kaštų vidurkis, ke – nuosavo kapitalo kaštai, kd – skolinto kapitalo kaštai, E – nuosavas kapitalas, D – skolintas kapitalas (paskolos). 3. Tęstinę pinigų srautų vertę CV – tęstinė vertė, FCFn+1 – laisvieji pinigų srautai pirmiausiais metais po prognozavimo period, G – vidutinis piniginių srautų augimo tempas, WACC – svertinis kapitalo kaštų vidurkis, NB: WACC negali būti mažesnis už g. 4. Piniginių srautų dabartinė vertė DCF – diskontuoti pinigų srautai ( dabartinė vertė – PV) FCF – laisvieji periodo pinigų srautai, CV – piniginių srautų tęstinė vertė, R – diskonto norma (paprastai kapitalo kaštai – WACC), N – periodų skaičius. 5. Atlikus visus reikalingus skaičiavimus, pridėjus perteklinius pinigus bei ne veiklos investicijas ir atėmus skolintą kapitalą, gaunama įmonės nuosavo kapitalo vertė. 4. ĮMONĖS FINANSINĖS ANALIZĖS ĮTAKA TURTO IR VERSLO VERTEI Likvidumo (mokumo) rodiklis parodo įmonės finansinę būklę. Tai yra įmonės sugebėjimas turimomis mokėjimo priemonėmis apmokėti įsipareigojimus. Tam, kad galėtų atsiskaityti su tiekėjais, kreditoriais ir kt., įmonė turi turėti ne tik grynųjų pinigų, bet ir likvidų turtą, kurį galėtų paversti pinigais. Jei įmonė turi ne mažiau mokėjimo priemonių negu įsipareigojimų, ji laikoma mokia. 2015 m. 2016 m. 2017 m. 2018 m. 2019 m. Skolintas kapitalas, Eur 50095 63650 89253 98563 69157 Akcininkų nuosavybė, Eur 46027 53282 66728 70998 79686 Akcijų skaičius 35291960 35291960 35291960 35291960 35291960 Akcijos kaina Lietuvos rinkoje metų pabaigoje, Eur 11,2 10,0 13,2 14,35 2,16 Akcinio kapitalo rinkos vertė, Eur 395269952 352919600 465853872 506439626 7623063,36 Skolinto kapitalo dalis, proc. 52,12 54,43 57,22 58,13 46,46 Akcinio kapitalo dalis, proc. 47,88 45,57 42,78 41,87 53,54 Palūkanų sąnaudos. Eur 1135 1251 2078 3332 2563 Skolintas kapitalas. Eur 50095 63650 89253 98653 69157 Skolinto kapitalo kaina, proc. 2,26 1,96 2,32 3,37 3,7 EVA, Eur -36367 171,42 3131 -6218 -6703 EBIT, Eur 22151 34516 48499 41822 6121 2015 m. 2016 m. 2017 m. 2018 m. 2019 m. Akcininkų nuosavybės grąža po mokesčių ( r c), proc. 11,92 12,39 14,25 13,09 14,72 Vidutinės svertiniai kapitalo sąnaudos (WACC), proc. 5,71 6,53 7,22 7,14 9,25 Analizuojant AB „Apranga“ skolinto ir nuosavo kapitalo dinamiką, paaiškėjo, kad skolinto kapitalo dalis visame įdarbintame kapitale per analizuojamus metus kito nežymiai. 2019 m. pabaigoje likutinė skolinto kapitalo dalis visame įdarbintame kapitale sudarė 46,46 proc. Akcinio kapitalo sumažėjimui (-98,07 proc.) analizuojamu metu lemiamos reikšmės turėjo nukritusi akcijų kaina (-80,71 proc.). Skolinto kapitalo dalis AB „Apranga“ 2015-2019 m. sumažėjo, tačiau išaugo nuosavas kapitalas. 2016 m. skolinto kapitalo kaina buvo 1,96 proc., 2019 m. ji siekė 3,7 proc. Tam įtakos turėjo sumažėjęs skolintas kapitalas. Skaičiuojant svertines vidutinius kapitalo sąnaudas (1 formulė), naudotas skolinto kapitalo kainos dydis, išreikštas procentais. Modelyje naudojama palūkanų norma (R J, pagal kurią skolinasi Lietuvos Respublikos Vyriausybė -6,1 proc. Nerizikinga investicijų grąžos norma (R ) gali būti nustatoma atsižvelgiant į ilgo laikotarpio (10-30 metų) analizuojamos šalies vertybinių popierių grąžą. Skaičiuojant vidutines svertinius kapitalo sąnaudas 2015-2019 m., naudota 2018 m. Racionali kapitalo struktūra AB „Apranga“ pasiekiama, kai maksimizuojama EVA ir minimizuojami WACC (). matyti, kad įmonės racionali kapitalo struktūra pasiekiama, kai skolos koeficientas lygus 0,54, tada EVA siekia 3 131,36 tūkst. Eur. Aukšta įsipareigojimų kaina mažina skolinto kapitalo patrauklumą įmonėje, kuris priklauso nuo palūkanų normos dydžio finansų Lietuvos Respublikos WP vertybinių popierių grąža (3,77 proc.). P koeficientas prilyginamas Lietuvos Respublikos ilgalaikių vertybinių popierių palūkanų normai (3,5 proc.). Apskaičiuojama reikalaujama akcininkų nuosavybės grąža po mokesčių. Pritaikius (2) formulę, paaiškėjo, kad nuosavo kapitalo sąnaudos 2015 m. siekė 11,92 proc. EVA ir EBIT rodiklių dydžiai parodė, kad didėjant vidutinėms svertiniams kapitalo sąnaudoms, mažėja AB „Apranga“ vertė, išskyrus 2016 m. ir 2017 m., kai EVA reikšmė teigiama (2016 m. - 171,42 tūkst. Eur, 2017 m.- 3131,36 tūkst. Eur). Didžiausią įtaką EVA išaugimui turėjo EBIT didėjimas (2016 m. - 7 772 tūkst. Eur, 2017 m. - 14 362 tūkst. Eur), kurio reikšmė didžiausia buvo 2016-2017 m. AB „Apranga“ vadovai ir savininkai, siekdami vertės didinimo ateityje, gali sumažinti kapitalo sąnaudas. Tam gali padėti kapitalo struktūros pakeitimas. 2 paveiksle pavaizduota EVA ir vidutinių svertinių kapitalo sąnaudų priklausomybė, taip pat vertinama EVA ir skolos koeficiento priklausomybė. rinkoje. Esant aukštai skolinto kapitalo kainai, įmonė renkasi finansavimą nuosavu kapitalu. AB „Apranga“ pridėtinė ekonominė vertė 2015- 2019 m. buvo neigiama, išskyrus 2016 m. ir 2017 m. EVA padeda vadovybei suderinti du pagrindinius finansų principus sprendimų priėmimo procese. Pirmasis - kiekvienos kompanijos pirminiai finansiniai tikslai turėtų būti savininkų turto didinimas. Antrasis - kompanijos vertė priklauso nuo to, kiek investuotojai tikisi augsiant ar smuksiant kompanijos pelną. Atliktas tyrimas rodo, kad AB „Apranga“ visų įsipareigojimų dalis kapitalo struktūroje didėjo (2015—2018 m. — nuo 52,12 iki 58,13 proc.), išskyrus 2019 m. (2019 m., lyginant su 2018 m., įsipareigojimai sumažėjo 29,83 proc.). 2015-2018 m. bankai pakankamai lengvai dalijo įvairaus tikslo ir termino paskolas, už kurias reikalavo nedidelių palūkanų. Tai paskatino bendrovę vis daugiau naudoti skolintų lėšų. Galima teigti, kad auganti skolinto kapitalo dalis įmonės kapitalo struktūroje nerodė optimistinių nuotaikų mažmeninės prekybos sektoriuje, todėl AB „Apranga“ 2019 m. privalėjo sumažinti įsipareigojimus. Rekomenduotina, kad šis rodiklis būtų kiek įmanoma stabilesnis ir garantuojantis maksimalų nuosavo kapitalo pelningumą. Vertinant AB „Apranga“ EVA didinimo galimybes, modeliuojami racionalios kapitalo struktūros pasirinkimo variantai pagal atskiras alternatyvas. 4.1.Kapitalo struktūros sprendimų, orientuotų į EVA didinimą, vertinimas Kiekviena įmonė, formuodama savo kapitalo struktūrą ir pasirinkdama finansavimo alternatyvas, numato maksimizuoti įmonės vertę ar minimizuoti kapitalo sąnaudas. Geriausia, kai įmonėje įmanoma derinti abu šiuos tikslus. Svarbu įvertinti, kaip nuosavo kapitalo sąnaudos yra veikiamos finansavimo sprendimų. Šie svarstymai reikšmingi apskaičiuojant minimalias kapitalo sąnaudas, t. y. siekiant maksimalios įmonės vertės ir kartu racionalios kapitalo struktūros. Vertinant kapitalo struktūros sprendimų variantus, finansavimo santykis (kapitalo struktūra) traktuojamas kaip linijinė augančių kapitalo sąnaudų funkcija (4 ir 5 formulės). Cibulskienė, Lileikienė, Marcišauskienė (2018) pateikia formules, siekdamos apskaičiuoti nuosavo ir skolinto kapitalo sąnaudas: re= a + bxc, (4) rd=g + hxJ. (5) Kapitalo sąnaudų skaičiavimas ir įvertinimas padeda nustatyti racionalią kapitalo struktūrą. Pateikiami duomenys, reikalingi racionalios kapitalo struktūros skaičiavimui pagal atskiras alternatyvas AB „Apranga“: visas turtas lygus (A) 10 tūkst. Eur = 100 proc.; r. = a= 10 proc. ir 15 proc.; rd=h = 2,5 proc. ir6 proc.; x = D/E; b = 2; T = 0,2; EBIT = 6991 tūkst. Eur; Ak = (EBITAvacc)/ r. Daroma prielaida, kad įmonės turtas (A) lygus 100 proc. Modeliuojamos situacijos su skirtingomis kapitalo sąnaudų (rd; dar vadinama palūkanų norma) ir vidinės reikalaujamos savininkų pelno normos (r) reikšmėmis. Vidinė reikalaujama savininkų pelno norma pagal atskiras kapitalo struktūros alternatyvas: 10 proc. ir 15 proc., skolinto kapitalo sąnaudos - 2,5 proc. ir 6 proc. Modeliavimui naudojamas 2019 m. AB „Apranga“ pelnas prieš palūkanas ir mokesčius, kuris lygus 6991 tūkst. Eur Taigi, remiantis anksčiau apibūdintomis racionalios kapitalo struktūros skaičiavimo bei vertinimo metodikomis, analizuojamais atvejais, modeliuojant skirtingas kapitalo sąnaudų ir vidinės reikalaujamos savininkų pelno normos reikšmes, įvertinamos įvairios kapitalo struktūros formavimo alternatyvos, iš kurių pagal didžiausią vidutinių svertinių kapitalo sąnaudų ir ekonominės pridėtinės vertės kriterijų išrenkama viena. Racionalios kapitalo struktūros pasirinkimo variantai pagal atskiras kapitalo struktūros alternatyvas (r. = 15 proc., rd=6 proc.) D E D/A E/A D/E r. r G WACC A,. EVA 0 100 0 1 0 15 15 6 15 31,0711 5491 10 90 0,1 0,9 0,11111 15 15,2222 6,11111 14,1889 32,3678 5572,11 20 80 0,2 0,8 0,25 15 15,5 6,25 13,4 33,6591 5651 25 75 0,25 0,75 0,33333 15 15,6667 6,33333 13,0167 34,2817 5689,33 33,3 66,7 0,33 0,667 0,49925 15 15,9985 6,49925 12,3868 35,2777 5752,32 40 60 0,4 0,6 0,66667 15 16,3333 6,66667 11,9333 35,8676 5797,67 46 54 0,46 0,54 0,85185 15 16,7037 6,85185 11,5415 36,2631 5836,85 50 50 0,5 0,5 1 15 17 7 11,3 36,3925 5861 55 45 0,55 0,45 1,22222 15 17,4444 7,22222 11,0278 36,3408 5888,22 60 40 0,6 0,4 1,5 15 18 7,5 10,8 35,9619 5911 66,7 33,3 0,667 0,33 2,003 15 19,006 8,003 10,5424 34,8907 5936,76 71,4 28,6 0,714 0,286 2,4965 15 19,993 8,4965 10,5712 33,0778 5933,88 75 25 0,75 0,25 3 15 21 9 10,65 31,2587 5926 Nagrinėjant racionalios kapitalo struktūros pasirinkimo variantus pagal atskiras kapitalo struktūros alternatyvas, kai r.= 15 proc.,rd=6 proc. (žr. 4 lent.), paaiškėjo, jog vidutinių svertinių kapitalo sąnaudų reikšmė mažiausia buvo 10,54 proc., kai įmonės ekonominė pridėtinė vertė maksimizuojama iki 5936,76 tūkst. Eur. WACC minimumas (10,54 proc.) rodo įmonės finansavimo politiką, kai finansavimui iš skolintų lėšų tenka 66,7 proc., o nuosavo kapitalo dalis yra 33,3 proc. Racionalios kapitalo struktūros pasirinkimo variantai pagal atskiras kapitalo struktūros alternatyvas (r. = 15 proc., rd=2,5 proc.) D E D/A E/A D/E r. r L, WACC A, EVA 0 100 0 1 0 15 15 2,5 15 31,0711 5491 10 90 0,1 0,9 0,11111 15 15,2222 2,61111 13,9089 33,0194 5600,11 20 80 0,2 0,8 0,25 15 15,5 2,75 12,84 35,1271 5707 25 75 0,25 0,75 0,33333 15 15,6667 2,83333 12,3167 36,2301 5759,33 33,3 66,7 0,33 0,667 0,49925 15 15,9985 2,99925 11,4628 38,1214 5844,72 40 60 0.4 0,6 0,66667 15 16,3333 3,16667 10,8133 39,5827 5909,67 46 54 0,46 0,54 0,85185 15 16,7037 3,35185 10,2535 40,8183 5965,65 50 50 0,5 0,5 1 15 17 3,5 9,9 41,53891 6001 55 45 0,55 0,45 1,22222 15 17,4444 3,72222 9,48778 42,2394 6042,22 60 40 0,6 0,4 1,5 15 18 4 9,12 42,5865 6079 66,7 33,3 0,667 0,33 2,003 15 19,006 4,503 8,67478 42,4023 6123,52 71,4 28,6 0,714 0,286 2,4965 15 19,993 4,9965 8,572 40,7924 6133,8 75 25 0,75 0,25 3 15 21 5,5 8,55 38,9362 6136 Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, jog didžiausias galimas skolinto kapitalo dydis įmonei tenka tuomet, kai EVA reikšmė didinama iki 6136 tūkst. Eur, o WACC minimizuojami iki 8,55 proc. Ši alternatyva paneigia pagrindinį pasirinkimo eilės teorijos teiginį, kad įmonėse pirmumas priimant finansavimo sprendimus teikiamas nuosavam kapitalui, nes skolintos lėšos siekia 75 proc. visoje kapitalo struktūroje, o nuosavam kapitalui tenka 25 proc. Racionalios kapitalo struktūros pasirinkimo variantai pagal atskiras kapitalo struktūros alternatyvas (r. = 10 proc., rd=6 proc.) D E D/A E/A D/E L r L WACC A. ,_ EVA 0 100 0 1 0 10 10 6 10 69,91 5991 10 90 0,1 0,9 0,11111 10 10,2222 6,11111 9,68889 70,5862 6022,11 20 80 0,2 0,8 0,25 10 10,5 6,25 9,4 70,8308 6051 25 75 0,25 0,75 0,33333 10 10,6667 6,33333 9,26667 70,7273 6064,33 33,3 66,7 0,33 0,667 0,49925 10 10,9985 6,49925 9,0518 70,2216 6085,82 40 60 0,4 0,6 0,66667 10 11,3333 6,66667 8,93333 69,0507 6097,67 46 54 0,46 0,54 0,85185 10 11,7037 6,85185 8,84148 67,5602 6106,85 50 50 0,5 0,5 1 10 12 7 8,8 66,2027 6111 55 45 0,55 0,45 1,22222 10 12,4444 7,22222 8,77778 63,9999 6113,22 60 40 0,6 0,4 1,5 10 13 7,5 8,8 61,1101 6111 66,7 33,3 0,667 0,33 2,003 10 14,006 8,003 8,89238 56,1315 6101,76 71,4 28,6 0,714 0,286 2,4965 10 14,993 8,4965 9,1412 51,009 6076,88 75 25 0,75 0,25 3 10 16 9 9,4 46,4827 6051 lentelėje pateiktais duomenimis, modeliuojama situacija, kai skolinto kapitalo sąnaudos - 6 proc. ir vidinė reikalaujama savininkų pelno norma - 10 proc. Šiuo atveju svertinių kapitalo sąnaudų reikšmė - 8,77 proc., o įmonės pridėtinė ekonominė vertė - 6 113,32 tūkst. Eur. Šie dydžiai nusako ganė tinai atsargią finansavimo politiką, siekiant išvengti nuostolių pasirenkama tokia kapitalo struktūra, kai finansavimui iš skolintų lėšų tenka 55 proc. AB „Apranga“, formuodama kapitalo struktūrą pagal šią alternatyvą, renkasi daugiau skolinto kapitalo (55 proc.), nes jo kaina yra mažesnė. Racionalios kapitalo struktūros pasirinkimo variantai pagal atskiras kapitalo struktūros alternatyvas (r. = 10 proc., rd=2,5 proc.) D E D/A E/A D/E r. r L WACC A„ EVA 0 100 0 1 0 10 10 2,5 10 69,91 5991 10 90 0,1 0,9 0,11111 10 10.2222 2,61111 9,40889 72,6868 6050,11 20 80 0,2 0,8 0,25 10 10,5 2,75 8,84 75,3178 6107 25 75 0,25 0,75 0,33333 10 10,6667 2,83333 8,56667 76,5066 6134,33 33,3 66,7 0,33 0,667 0,49925 10 10,9985 2,99925 8,1278 78,2047 6178,22 40 60 0,4 0,6 0,66667 10 11,3333 3,16667 7,81333 78,9488 6209,67 46 54 0,46 0,54 0,85185 10 11,7037 3,35185 7,55348 79,0804 6235,65 50 50 0,5 0,5 1 10 12 3,5 7,4 78,7275 6251 55 45 0,55 0,45 1,22222 10 12,4444 3,72222 7,23778 77,6173 6267,22 60 40 0,6 0,4 L5 10 13 4 7,12 75,5294 6279 66,7 33,3 0,667 0,33 2,003 10 14,006 4,503 7,02478 71,0546 6288,52 71,4 28,6 0,714 0,286 2,4965 10 14,993 4,9965 7,142 65,2876 6276,8 75 25 0,75 0,25 3 10 16 5,5 7,3 59,8545 6261 lentelėje pateiktus racionalios kapitalo struktūros pasirinkimo variantus, paaiškėjo, jog šiuo atveju minimalūs WACC yra 7,02 proc., o maksimali įmonės pridėtinė vertė - 6 288,52 tūkst. Eur. Esant tokiai situacijai, skolintas kapitalas sudaro 66,7 proc., nuosavas kapitalas - 33,3 proc. Tuomet, kai kapitalo sąnaudos siekia 2,5 proc. ir vidinė reikalaujama savininkų pelno norma - 10 proc., bendrovė renkasi didinti skolinimąsi ir mažiau dėmesio skiria nuosavoms lėšoms. Racionalios kapitalo struktūros pasirinkimo variantų pagal atskiras kapitalo struktūros alternatyvas vertinimas parodė, kad įmonė, naudodama skirtingas kapitalo sąnaudas (2,5 proc. ir 6 proc.) ir vidinę reikalaujamą savininkų pelno normą (10 proc. ir 15 proc.), kapitalo struktūroje daugiausia skiria skolintoms lėšoms. Taigi įmonės veiklos finansavimas, naudojant skolintą kapitalą, duoda teigiamą efektą bendrovės ekonominiams veiklos rezultatams, nes pasiekiama maksimali pridėtinė ekonominė vertė ir minimizuojamos vidutinės svertinės kapitalo sąnaudos. Dažniausia kapitalo struktūros empirinės studijos remiasi pagrindiniu šios teorijos kertiniu darbu, t. y. klasikiniu Modigliani ir Miller (1958) straipsniu, kuriame autoriai, esant keletui prielaidų, teigia, kad įmonės vertė yra nepriklausoma nuo finansinės jos struktūros. Atliktas prekybinės įmonės paneigia šį teiginį, kadangi racionalios kapitalo struktūros pasirinkimo variantų pagal atskiras kapitalo struktūros alternatyvas modeliavimas parodė, kad AB „Apranga“ maksimali EVA sukuriama, kai minimizuojami WACC. Verta prisiminti pasirinkimo eilės hipotezės teiginius: nuosavas kapitalas yra rizikingesnis už skolintą kapitalą. Situacijos modeliavimas pagal atskiras kapitalo struktūros alternatyvas parodė, kad prekybinė įmonė, maksimizuodama EVA, renkasi skolintą kapitalą taip mažindama veiklos finansavimo riziką. Pagrindinis įmonės finansų politikos rodiklis - jos pasirinkto kapitalo struktūra, ypač jos skolų ir nuosavybės santykio dydis. Modigliani ir Miller (1958) prielaidomis abejoję autoriai kritikavo kapitalo struktūros, nesant mokesčių hipotezei, tačiau būtent ji davė pradžią tolesniems moksliniams tyrimams bei padėjo ieškoti veiksnių, kuriems esant įmonės kapitalo struktūra būtų racionali. Įi teorija patvirtino teiginį, kad bendrovės, naudojančios skolintą kapitalą veiklai finansuoti, vertė yra didesnė nei įmonės, kurios veikla finansuojama tik nuosavu kapitalu. Siekiant sukurti kuo didesnę vertę, įmonės valdymo strategijoje turi būti aiškiai apibrėžta kiekvieno veiksnio įtaka ekonominio pelno rodikliui ir, atsižvelgiant į šiuos veiksnius, turi būti atitinkamai nustatomi kompanijos tikslai, keliami ne tik vadovams, bet ir visiems padaliniams. Bendras valdymo tikslas, kartu integruojantis visus kirtis iškeltus tikslus, yra nuolat didinti kompanijos vertę. Vienas įmonės vertės metodų - EVA. Ekonominės pridėtinės vertės idėja slypi tame, kad akcininkas turi gauti tokią grąžą kuri kompensuotų prisiimamą riziką. Vadinasi, investuotas kapitalas turi duoti mažiausiai tokią pačią grąžą kaip ir investuotas į panašios rizikos bendrovę kapitalo rinkoje. Remiantis empirinėmis studijomis tarptautiniu mastu ir Lietuvoje, vertinamas prekybinės įmonės finansinių svertų ryšys su šaka ir pelningumo rodikliais. Paaiškėjo, kad taip bendrojo pardavimo pelningumo ir skolinto kapitalo kvotos bei skolos nuosavybės koeficiento egzistuoja stiprus ryšys. Tai reiškia, kad įmonės kapitalo struktūros sprendimai lemia pardavimų pelningumo išaugimą. Tai patvirtino kompromisinių modelių teorijos teiginius. Atliktas tyrimas parodė, kad prekybinėje įmonėje tarp LR1 ir grynojo pelningumo susiformavo neigiamas ryšys, o tai akcentuojama pasirinkimo eilės teorijoje. EVA ir WACC analizė AB „Apranga“ 2015- 2019 m. parodė, kad 2016 m. ir 2017 m. mažėjant vidutinėms svertinėms kapitalo sąnaudoms, didėja AB „Apranga“ ekonominė pridėtinė vertė. EVA padeda vadovybei suderinti du pagrindinius finansų principus sprendimų priėmimo procese. Pirmasis - kiekvienos kompanijos pirminiai finansiniai tikslai turėtų būti savininkų turto didinimas. Antrasis - kompanijos vertė priklauso nuo to, kiek investuotojai tikisi augsiant ar smuksiant kompanijos pelną. Paaiškėjo, kad AB „Apranga“ pridėtinė ekonominė vertė 2015-2019 m. buvo neigiama, išskyrus 2016 m. ir 2017 m. Dažnai įmonės ieško racionalios kapitalo struktūros, norėdamos padidinti ekonominę pridėtinę vertę. Racionalios kapitalo struktūros pasirinkimo variantų modeliavimas pagal atskiras kapitalo struktūros alternatyvas parodė, kad įmonė naudodama skirtingas kapitalo sąnaudas (2,5 proc. ir 6 proc.) ir vidinę reikalaujamą savininkų pelno normą (10 proc. ir 15 proc.), daugiausia kapitalo struktūroje skiria skolintoms lėšoms. AB „Apranga“ pasiekia aukščiausią EVA, kai skolinto kapitalo dalis įmonėje yra 55 proc., 66,7 proc. ir 75 proc., nuosavo kapitalo - 25 proc., 33,3 proc. ir 45 proc. 3.1.1. Bendrasis likvidumo koeficientas = Trumpalaikis turtas + Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos / Trumpalaikiai įsipareigojimai + Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos. 2017 m. 2697545/ 1784132 = 1,51 2018 m. 3262274 / 1579413 = 2.03 2019 m. 4504304 / 1548655 = 2.91 Šis rodiklis parodo kiek trumpalaikis turtas padengia trumpalaikius įsipareigojimus. Kadangi rodiklis didesnis už vienetą, galime teigti, kad bendrovė įvykdys trumpalaikius įsipareigojimus, 2019 m. rodiklis siekiantis 2,91 rodo, kad įmonė nepajėgia panaudoti apyvartinių lėšų. Pasaulinėje praktikoje pageidaujama, kad šis koeficientas svyruotų tarp 1,2 – 2,0, nors Europoje priimtina 1,0-1,5 reikšmė. 3.1.2. Skubaus padengimo koeficientas = Trumpalaikis turtas + Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos – Atsargos / Trumpalaikiai įsipareigojimai + Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos. 2017 m. 2697545 – 512312 / 1784132 = 1.22 2018 m. 3262274 – 555085 / 1579413 = 1.71 2019 m. 4504304 – 704654 / 1548655 = 2.45 Rodiklis parodo, kad bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai yra gerokai mažesni už likvidų turtą. Kiekvienais metais šis rodiklis lyginant su ankstesniais metais vis didėja. Priimtina jo reikšmė 1,0 ir jis neturėtų labai skirtis nuo einamojo likvidumo rodiklio, kas ir pastebima šioje įmonėje. 3.1.3. Padengimo grynaisiais pinigais rodiklis = Grynieji pinigai sąskaitoje ir kasoje / Trumpalaikiai įsipareigojimai + Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos. 2017 m. 517776 / 1784132 = 0,29 2018 m. 1106581 / 1579413 = 0,7 2019 m. 1854833 / 1548655 = 1.2 Rodiklis parodo kokia pinigų suma gali pasinaudoti bendrovė norėdama padengti trumpalaikius įsipareigojimus. Kiekvienais metais ši suma didesnė už ankstesnius praėjusius ataskaitinius metus. 3.1.4. Grynasis apyvartinis kapitalas = (Trumpalaikis turtas + Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos) – (Trumpalaikiai įsipareigojimai + Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos) 2017 m. 2697545 – 1784132 = 913413 2018 m. 3262274 – 1579413 = 1682861 2019 m. 4504304 – 1548655 = 2955649 Rodiklis parodo, bendrovės trumpalaikio turto absoliutų likvidumą. Nes nuo apyvartinio kapitalo priklauso bendrovės galimybės plėsti gamybą, vykdyti savo įsipareigojimus, būti konkurencinga. Iš skaičiavimų matome, kad rodiklis kiekvienais ataskaitiniais metais, lyginant su praėjusiais metais padidėja. Tam įtakos turėjo kiekvienais ataskaitiniais metais padidėjęs trumpalaikis turtas, t.y. grynieji pinigai ir sumažėję trumpalaikiai įsipareigojimai. 3.1.5. Grynojo apyvartinio kapitalo santykis su turtu = (Trumpalaikis turtas + Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos) – (Trumpalaikiai įsipareigojimai + Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos) / Turtas 2017 m. 2697545 – 1784132 / 5693228 = 0,16 2018 m. 3262274 – 1579413 / 6538800 = 0,26 2019 m. 4504304 – 1548655 / 7572558 = 0.39 Kiekvienais metais vis didesnis rodiklis rodo aukštesnį įmonės likvidumo lygį. 4.2. Pelningumo rodikliai Pelningumo rodikliai geriausiai apibūdina įmonės veiklos rezultatus. Pelningumas – tai pelnas, kurį gauna įmonė. Jis matuojamas atsižvelgiant į visus panaudotus aktyvus, ilgalaikio kapitalo ir tarnautojų skaičių. Pelningumą dar galima vadinti pelno dalimi, tenkančia tam tikram aktyvų ar kapitalo vertės vienetui: pardavimų litui, turto litui, nuosavo kapitalo litui ir pan. 3.2.1. Grynasis pelningumas = Grynasis pelnas / pardavimai ir paslaugos 2017 m. 536208000 / 11884205 = 4.5 % 2018 m. 1269821 / 15051544 = 8.44 % 2019 m. 1304516 / 16799768 = 7.77 % Šis rodiklis parodo veiklos efektyvumą. Kuo didesnė rodiklio reikšmė, tuo aukštesnis bendrovės pelningumas. Iš skaičiavimų matome, kad pelningumas didžiausias buvo 2018 metais. 3.2.2. Bendrasis pelningumas = Bendrasis pelnas / pardavimai ir paslaugos 2017 m. 6821430 / 11884205 = 57.4 % 2018 m. 9232751 / 15051544 = 61.34 % 2019 m. 10478899 / 16799768 = 62.38 % Rodiklis parodo bendrovės gebėjimą uždirbti pelną iš pagrindinės veiklos. Kuo didesnė pelno norma kiekvienam uždirbtam pajamų litui, tuo efektyvesnė bendrovės veikla. Iš atliktų skaičiavimų matome, kad 2019 metais bendrovės veikla efektyviausia lyginant su ankstesniais ataskaitiniais metais. 3.2.3. Vidutinio turto grąža (ROA) = Grynasis pelnas / Vidutinis turtas Vidutinis turtas = (Turtas laikotarpio pradžioje + Turtas laikotarpio pabaigoje) / 2 2017 m. Vidutinis turtas = 4972228 + 5693228 / 2 = 5332728 2018 m. Vidutinis turtas = 5693228 + 6538800 / 2 = 6116014 2019 m. Vidutinis turtas = 6538800 + 7572566 / 2 = 7055683 2017 m. ROA = 536208 / 5332728 = 10.06 % 2018 m. ROA = 1269821 / 6116014 = 20.76 % 2019 m. ROA = 1304516 / 7055683 = 18.49 % Rodiklis parodo kiek procentų grynojo pelno tenka vienam turto litui. Aukštesnė rodiklio reikšmė parodo efektyvesnį turto naudojimą. 2018 m. aukščiausias rodiklio skaičius rodo, kad bendrovė minėtu laikotarpiu efektyviausiai naudojo turimą turtą.. 3.2.4. Vidutinė nuosavo kapitalo grąža = Grynasis pelnas / Nuosavas kapitalas Vidutinis nuosavas kapitalas = (Nuosavas kapitalas laikotarpio pradžioje + nuosavas kapitalas laikotarpio pabaigoje) / 2 2017 m. Vid. nuosavas kapitalas = 2415233 + 2729566 / 2 = 2572399 2018 m. Vid. nuosavas kapitalas = 2729566 + 3999387 / 2 = 3364476 2019 m. Vid. nuosavas kapitalas = 3999387 + 5303903 / 2 = 4651645 2017 m. 536208 / 2572399 = 20.84 % 2018 m. 1269821 / 3364476 = 37.74 % 2019 m. 1304516 / 4651645 = 28.04 % Rodiklis parodo koks procentas pelno tenka vienam nuosavybės litui. Bendrovės akcininkams tai labai svarbus rodiklis. Iš skaičiavimų matome, kad 2018 metais šis rodiklis buvo didžiausias lyginant su kitais ataskaitiniais metais. 4.3.Finansų struktūros rodikliai 3.3.1. Skolos koeficientas = Įsipareigojimai / Turtas Įsipareigojimai = Turtas – Nuosavas kapitalas 2017 m. Įsipareigojimai = 5693228 – 2729566 = 2963662 2018 m. Įsipareigojimai = 6538800 – 3999387 = 2539413 2019 m. Įsipareigojimai = 7572566 – 5303903 = 2268663 2017 m. Skolos koeficientas = 2963662 / 5693228 = 0,52 2018 m. Skolos koeficientas = 2539413 / 6538800 = 0,39 2019 m. Skolos koeficientas = 2268663 / 7572566 = 0,30 Rodiklis parodo kuri bendrovės turto dalis yra įsigyta už skolintas lėšas. Žemesnis rodiklis rodo didesnį saugumo lygį. Per 2019 metus saugumo lygis buvo aukščiausias. 3.3.2. Skolos – nuosavybės koeficientas = Įsipareigojimai / Nuosavas kapitalas 2017 m. 2963662 / 2729566 = 1.09 2018 m. 2539413 / 3999387 = 0.63 2019 m. 2268663 / 5303903 = 0.43 Rodiklis parodo, kiek vienam nuosavybės litui tenka skolintų lėšų. 3.3.3. Ilgalaikių skolų koeficientas = Ilgalaikiai įsipareigojimai / (Ilgalaikiai įsipareigojimai + Nuosavas kapitalas) 2017 m. 1179530 / (1179530 + 2729566) = 0,30 2018 m. 960000 / (960000 + 3999387) = 0,19 2019 m. 720000 / (720000 + 5303903) = 0,12 4.4. Turto panaudojimo rodikliai Apyvartumas – tai įmonės pajamų ir atitinkamos turto dalies santykis. Šis rodiklis rodo, kiek litų (ar centų) uždirba vienas į turtą įdėtas litas. 3.4.1. Žaliavų atsargų apyvartumas = Pardavimai ir paslaugos / Atsargos 2017 m. 5062775 / 512312 = 9,88 2018 m. 5818793 / 533699 = 10,9 2019 m. 6320869 / 629870 = 10,04 Žaliavų atsargų apyvartumo rodiklis parodo, kiek kartų per vienerius metus atnaujinamos atsargos ir apibūdina įmonės sugebėjimą valdyti ir kontroliuoti lėšas, investuotas į atsargas. Kuo žaliavų atsargų apyvartumo rodiklis didesnis, tuo daugiau apyvartų per metus atliko turimos atsargos, tačiau per didelis santykis gali reikšti mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų skaičių. 2019 m. šis rodiklis sumažėjo, lyginant su buvusiu aukščiausiu 2018 m. rodikliu. 3.4.2. Gautinų sumų apyvartumas = Pardavimai ir paslaugos / Per vienerius metus gautinos sumos 2017 m. 11884205 / 1604652 = 7.41 2018 m. 15051544 / 1511299 = 9.96 2019 m. 16799768 / 1865781 = 9.00 3.4.3 Grynojo apyvartinio kapitalo apyvartumas = Pardavimai ir paslaugos / (Trumpalaikis turtas + Sukauptos (gautinos) pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos) – (trumpalaikiai įsipareigojimai + Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos) 2017 m. 11884205 / (2697545 – 1784132) = 13.01 2018 m. 15051544 / (3262274 – 1579413) = 8.94 2019 m. 16799768 / (4504304 – 1548655) = 5.68 3.4.4. Ilgalaikio turto apyvartumas = Pardavimai ir paslaugos / Ilgalaikis turtas 2017 m. 11884205 / 2995683 = 3.97 2018 m. 15051544 / 3276526 = 4.59 2019 m. 16799768 / 3068262 = 5.48 Ilgalaikio turto apyvartumas nustato, kokia pardavimų apimtis tenka kiekvienam ilgalaikių aktyvų litui. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo geriau. AB ,,Apranga” ilgalaikio turto apyvartumas analizuojamu laikotarpiu (2017 m. – 2019 m.) vis didėjo. 3.4.5. Turto apyvartumas = Pardavimai ir paslaugos / Turtas 2017 m. 11884205 / 5693228 = 2.09 2018 m. 15051544 / 6538800 = 2.3 2019 m. 16799768 / 7572566 = 2.22 Turto apyvartumo rodiklis parodo, kokia pardavimo apimtis tenka kiekvienam turto litui ir išreiškia įmonės sugebėjimą visą turtą panaudoti pardavimų pajamoms uždirbti. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo geriau. Turto apyvartumo rodiklis analizuojamu laikotarpiu nežymiai keitėsi. 4.5. Pelno analizė Bendrovės pelnui didelę įtaką daro daugelis vidinių ir išorinių veiksnių. Vienas iš pagrindinių išorinių veiksnių, darantis įtaką pelnui, tai AB „Apranga“ gaminamos produkcijos paklausa. 2019 metų pelno padidėjimui įtakos turėjo sumažėjusi parduotų prekių savikaina (vidinis veiksnys). 3.5.1. Įprastinės veiklos pelnas = Bendrasis pelnas – Veiklos sąnaudos + kitos veiklos pelnas + Finansinės investicinės veiklos pelnas 2017 m. 6821430 – 6176976 + 315 = 644139 2018 m. 9232751 – 7765076 + 393 = 1467282 2019 m. 10478899 – 8986726 + (-42080) = 1450093 Šis rodiklis parodo bendrovės pelningumą. Visais metais bendrovė dirbo pelningai, pelningiausiai dirbo 2018 m. 4.6. Gautų finansinių rodiklių palyginimas Bendrasis pelningumas. AB”Apranga” / Statistiniai duomenys 2017 m. = 57.4 % / = 4,27 % 2018 m. = 61.34 % / = 4,82 % 2019 m. = 62.38 % / = 4,2 % 3.6.2.pav. Grynasis pelningumas. AB”Apranga” / Statistiniai duomenys 2017 m. = 4,5 % / = 3,39 % 2018 m. = 8,44 % / = 3,93 % 2019 m. = 7,77 % / = 3,2 % Turto pelningumas. AB”Apranga” / Statistiniai duomenys 2017 m. = 10,06 % / = 5,22 % 2018 m. = 20,76 % / = 6,3 % 2019 m. = 18,49 % / = 5,7 % Nuosavo kapitalo pelningumas. AB”Apranga” / Statistiniai duomenys 2017 m. = 20,84 % / = 7,48 % 2018 m. = 37,74 % / = 10,17 % 2019 m. = 28,04 % / = 9,23 % Įmonė “Apranga” pelningai dirbanti ir mokanti panaudoti visus išteklius norimam rezultatui pasiekti, visi pelningumo rodikliai yra aukštesni už statistinius duomenis. 5.ŽALIAVŲ ATSARGŲ VALDYMAS ĮMONĖJE Atsargos yra svarbi turto dalis ir jų kiekis daro didelę įtaką įmonės veiklos mastams ir rezultatams. Įsigytos materialinės vertybės yra sunaudojamos per ataskaitinį laikotarpį pajamoms uždirbti ir virsta išlaidomis arba yra įrašomos į balansą kaip nepanaudotas turtas. Žaliavų atsargų sudėtis priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio. Prekybos įmonėse atsargas sudaro prekės, skirtos perparduoti, o gamybos įmonėse žaliavos ir komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba ir pagaminta produkcija. (L.Juozaitienė, 2018, p.161). Žaliavų atsargų kiekį ir struktūrą lemia gamybos apimtys, proceso ypatumai, ekonominės sąlygos ir kiti vidiniai veiksniai, iš kurių svarbiausias – įmonės pasirinkta žaliavų atsargų valdymo strategija. Analizuojant žaliavų atsargų apyvartumą svarbu nustatyti, ar įmonė turi pakankamai žaliavų, ar tinkamas asortimentas, koks pirkimų periodiškumas ir kokia žaliavų atsargų papildymo tvarka. Svarbu pasirinkti optimalų žaliavų atsargų kiekį ir įvertinti investicijų poreikį jam įgyti. Žaliavų atsargų apyvartumas turi didelę įtaką įmonės finansinei būklei ir veiklos pelningumui, nes sulėtėjus jų apyvartumui didėja trumpalaikio turto dydis ir kartu į jį investuotų pinigų suma, dalis pinigų tam tikrą laikotarpį „įšaldoma“ (L.Juozaitienė, 2018, p.160). Daugeliu atvejų atsargos sudaro didžiąją trumpalaikio turto dalį. Pagrindinis žaliavų atsargų valdymo tikslas – žaliavų atsargų išlaidų mažinimas, užtikrinant produkcijos gamybos ir pardavimo nenutrūkstamumą. Laikant per didelį kiekį žaliavų atsargų, eikvojami pinigai, o išsekus atsargoms, gali būti sustabdoma gamyba. Siekiant sumažinti išlaidas bei nuostolius, svarbu nustatyti optimalų žaliavų atsargų dydį. Žaliavų atsargų kiekio pasirinkimas – balansavimas tarp pelningumo ir likvidumo. (V.Aleknevičienė, 2019, p. 358) 5.1.Žaliavų atsargų apskaitos būdas AB „Apranga“ atsargomis laikomos žaliavos ir medžiagos, skirtos produkcijai gaminti, pakavimo medžiagos, tara, mažavertis inventorius, degalai ir kt. Atsargomis laikomos tik tos įmonės žinioje esančios materialinės vertybės, kurias ji tikisi parduoti ateityje įprasta tvarka arba tiesiogiai panaudoti prekėms gaminti. Medžiagų sunaudojimo gamybos procese analizę galima daryti dviem kryptimis: 1) tiriama visų sunaudotų medžiagų vertė; 2) tiriamas tam tikrų medžiagą sunaudojimas. Atliekant visų sunaudotų medžiagų analizę, būtina nustatyti tikslią visų faktiškai sunaudotų medžiagų vertę ir ją palyginti su sąmatine verte. Kadangi faktinis medžiagų sunaudojimas dažnai skiriasi nuo sąmatinės vertės, tai būtina apskaičiuoti veiksnius, turėjusius įtakos nukrypimams. Pagrindimai veiksniai, kurie lemia medžiagų sunaudojimą, yra šie: l) produkcijos apimties pasikeitimas, 2) produkcijos asortimento pasikeitimas ir 3) medžiagų sunaudojimo normų konkretiems produktams pasikeitimas. Šių veiksnių įtaka apskaičiuojama naudojant visiems gerai žinomą grandininių pakeitimų būdą, todėl Čia nepateiksime pavyzdžio, kaip tuos veiksnius apskaičiuoti (panaši veiksnių apskaičiavimo metodika bus pateikta apskaitant konkrečių medžiagų sunaudojimą).1 Naudojant medžiagas gamybos procese, tam tikra jų dalis virsta atliekomis, sugenda dėl blogų laikymo sąlygų (sandėlyje ir darbo vietose) arba gali būti pavogtos, pamestos ir pan. Todėl labai svarbu nustatyti atliekų ir dėl neūkiškumo prarastą medžiagų vertę ir jų lyginamąjį svorį visoje sunaudotų medžiagų vertėje. Nustačius šio rodiklio lyginamojo svorio didėjimą, svarbu ištirti tokio reiškinio priežastis ir ar buvo imtasi kokių nors priemonių racionaliau naudoti medžiagas. Kitas svarbus rodiklis - tai medžiagų vertė, tenkanti vienam produkcijos litui (medžiagų imlumas) (žr. 39 schemą). Šis rodiklis apskaičiuojamas kaip visų sunaudotų produkcijai pagaminti medžiagų vertės ir tos produkcijos vertės santykis. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo gaminamai produkcijai reikia sunaudoti daugiau medžiagų. Gali būti apskaičiuojamas ir atvirkštinis rodiklis, t.y.produkcijos vertė vienam sunaudotų medžiagų litui (medžiagų grąža). Tačiau kur kas tikslesnes išvadas galima gauti apskaitant tam tikrų medžiagų naudojimą produkcijai gaminti. Tai antroji apskaitos kryptis. Siekiant nustatyti, ar racionaliai buvo naudojamos tani tikros medžiagos reikia: 1) nustatyti veiksnius, lėmusius jų naudojimą, 2) ištirti nukrypimų nuo medžiagų sunaudojimo normų priežastis, 3) apskaičiuoti medžiagų sunaudojimo koeficientus.2 Medžiagų sunaudojimui didžiausią įtaką daro du veiksniai: l) medžiagų normos vienam produkcijos vienetui pagaminti ir 2) medžiagų pirkimo kainos. Šių veiksnių įtakai apskaičiuoti pateikiame tokį pavyzdį (žr. 2 lentele). 2 lentelė. MEDŽIAGŲ SUNAUDOJIMAS N PRODUKTUI PAGAMINTI Medžiagos Pagal sumą Faktiškai pavadinimas kiekis Kaina suma kiekis kaina Suma (kg) (Eur) (Eur) (kg) (Eur) (Eur) A 11 10 110 10.0 9,0 90,0 B 30 8 240 29,5 9,0 265,5 C 15 6 90 15.0 5,5 82,5 Iš viso X X 440 X X 438,0 Iš 1 lentelės matyti, kad sąmatoje N produktui pagaminti buvo numatyta sunaudoti 440 Eur medžiagų vertės, o faktiškai sunaudota 438 Eur vertės, t.y. gauta 2 litų ekonomija. Ji gauta pasikeitus A, B, C medžiagų normoms ir kainoms. Šių veiksnių įtaka apskaičiuojama taip: =100, tai reiškia 100 proc. įtakos veiksnių 1) dėl normų pasikeitimo: A medžiagos-(10-10)-(11 • 10) = -10 Eur B medžiagos - (8 • 29,5)-(8 - 30) = - 4 Eur C medžiagos- (6 • 15)-(6 • 15) = 0 Išviso -14 Eur 2) dėl kainų pasikeitimo: A medžiagos-(9-10)-(10-10)=-10 Eur B medžiagos - (9 • 29,5)-(8 • 29,5)-29,5 Eur C medžiagos - (5,5 • l5)-(6 • 15) = -7,5 Eur Išviso + 12,0 Eur Iš viso (-14+12) -2 Eur Apskaičiavimai rodo, kad pasikeitus normoms buvo gauta bendra visų trijų medžiagų ekonomija (14 Eur), o dėl kainų pasikeitimo -12 Eur pareikvojimas. Šiam pereikvojimui didžiausią įtaką padarė B medžiagos faktinės kainos padidėjimas l litu (9-8), o tai davė 29,5 lito pereikvojimą. Be normų ir kainų veiksnių, gali būti apskaičiuota ir kitų veiksnių įtaka. Praktikoje dažnai vienos medžiagos keičiamos kitomis. Tokiais atvejais nustatoma pakaitalų panaudojimo įtaka medžiagų sunaudojimo dydžiui. Nustatoma, kokios medžiagos buvo pakeistos, ar jos pakeistos brangesnėmis ar pigesnėmis, kokia jų kokybė. Toliau apskaitant , kaip minėjome, nustatoma, dėl kokių priežasčių nukrypta nuo medžiagų sunaudojimo normų, kas dėl to kaltas. Nukrypimų priežasčių ir kaltininkų apskaita, jeigu ji daroma sistemingai ir operatyviai, padeda ištirti neracionalaus medžiagų naudojimo, taip pat piktnaudžiavimo faktus. Tos priežastys turi būti nagrinėjamos kiekviename darbo bare. Svarbu nustatyti, ar dažnai kartojasi tos ar kitos nukrypimų priežastys. Dažniausiai pasikartojančios medžiagų nukrypimų nuo sunaudojimo normų priežastys yra šios: technologinio proceso pažeidimai, medžiagų receptūros pakeitimas, dydžių neatitikimas, neteisingas sukirpimas, papildomų gamybos užduočių atlikimas ir kt. Šios priežastys glaudžiai susijusios su medžiagų fizinėmis bei cheminėmis savybėmis, gamybos organizavimu, technologija, gaminama produkcija ir kt. Nukrypimų nuo normų kaltininkai būna ne tik darbininkai, kaip daugelis mano, bet ir administracija, technologai, konstruktoriai ir kt. Apskaitant nukrypimų kaltininkus, taip pat reikia nustatyti, ar dažnai nukrypimai dėl vienų ar kitų asmenų bei tarnybų kaltės kartojasi. Jeigu nukrypimų nuo normų kaltininkai nuolat kartojasi, reikia dar kartą visapusiškai patikrinti jų susidarymo priežastis. Praktikoje nukrypimų kaltininkus neretai lemia technologinių procesų ir gamybos organizavimo nesklandumai. Pažymėtina, kad ne kiekvieną medžiagų sunaudojimo nukrypimą nuo normų pavyksta atskleisti. Todėl svarbus analitiko uždavinys yra ištirti neatskleistus nukrypimus, t.y. tokius, kurie apskaitos dokumentuose neatvaizduojami. Tuo tikslu reikia panagrinėti įmonių laboratorijų (cheminių, metalografinių ir kt.) medžiagų tyrimo rezultatus. Gerai atlikti medžiagų cheminės sudėties, įvairus mechaniniai tyrimai įgalina tiksliau nustatyti nukrypimų nuo normų priežastis ir kaltininkus, atskleisti racionalesnius jų naudojimo būdus.3 Labai svarbu analizuoti įvairių medžiagų sunaudojimo naudingumą. Medžiagų sunaudojimo rodikliai planuojami, todėl, juos palyginus su faktiniais, galima nustatyti, kiek faktinis sunaudojimas nukrypo nuo sąmatinio (planinio). Dažniausiai apskaičiuojami du medžiagų sunaudojimo rodikliai: l) produkcijos išeigos ir 2) medžiagos kiekio, sunaudoto produkcijos vienetui pagaminti. Produkcijos išeigos rodiklis rodo, kiek įmonė pagamina produkcijos iš tam tikros medžiagos (pavyzdžiui, cukraus išeiga iš tam tikro cukrinių runkelių svorio). Atvirkštinis rodiklis yra medžiagos kiekis, sunaudotas produkcijos vienetui pagaminti, kuris rodo produkcijos vieneto grynojo svorio santykį su medžiagų kiekiu pagal normas ir faktiškai sunaudotu medžiagų kiekiu. Sakykime, kad grynasis detalės svoris yra 2 kg, medžiagos sunaudojimo norma - 2,4 kg, taktiškai sunaudota 2,2 kg. Taigi planinis medžiagos sunaudojimo koeficientas bus 0,83 (2,0 : 2,4), o faktinis - 0,91(2,2 : 2,4). Vadinasi, faktiškai medžiaga buvo naudota efektyviau, negu buvo numatyta sąmatoje. Sis koeficientas rodo, kokia medžiagų dalis įėjo į gaminį ir buvo naudingai panaudotajam gaminti ir kokią dalį sudaro atliekos. Sunaudojimo koeficientas daugiausia priklauso nuo technologijos, įrenginių būklės, produkto sudėtingumo, darbininkų kvalifikacijos ir kitų veiksnių. Medžiagos įsigyjamos ir naudojamos gamybos procese nenutrūkstamai visus metus. Daugelis įmonių sukaupia dideles medžiagų atsargas (ypač šis reiškinys būdingas esant nestabiliai šalies ekonominei būklei). Todėl iškyla problema, kaip nustatyti, kuri medžiagų dalis jau sunaudota, o kuri tampa atsargomis, t.y. kaip likučiai tam tikro laikotarpio pabaigoje. Sunaudotų per ataskaitinį laikotarpį medžiagų vertė nustatoma pagal tokią formulę: S = L +l - L kurioje: S - sunaudotų ataskaitiniu laikotarpiu medžiagų vertė; - medžiagų likutis ataskaitinio laikotarpio pradžioje; l - įsigytos medžiagos ataskaitiniu laikotarpiu; L - medžiagų likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Sunaudotų ataskaitiniu laikotarpiu medžiagų vertę tiksliausiai galima nustatyti atliekant inventorizaciją ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, t.y. naudojant periodinės inventorizacijos, arba periodiškai apskaitomų, žaliavų atsargų būdą. Tačiau įmonėse, kurios sandėliuose daug medžiagų, tikslingiau naudoti nuolat apskaitomų žaliavų atsargų arba nenutrūkstamos inventorizacijos būdą. Naudojant šį būdą, nelaukiama ataskaitinio laikotarpio pabaigos, o visus metus pagal konkrečių medžiagų rūšių nurašymo į gamybą dokumentus apskaičiuojama faktiškai ataskaitiniu laikotarpiu sunaudotų medžiagų vertė. Atėmus šią vertę iš turėtų ataskaitiniu laikotarpiu medžiagų vertės, apskaičiuojamas medžiagų likutis ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Naudojama tokia formulė: L +Į-S =L.. Analitikas, naudodamas šias formules, turi patikrinti, ar teisingai buvo nustatyta ataskaitiniu laikotarpiu sunaudotų medžiagų vertė ir medžiagų likutis laikotarpio pabaigoje; kuris medžiagų inventorizacijos būdas buvo naudojamas įmonėje; kodėl įmonė pasirinko tą ar kitą medžiagų inventorizacijos būdą.4 Prekės atvežamos pagal PVM sąskaitas faktūras. Įmonė turi du pagrindinius sandėlius: žaliavų ir žaliavų atsargų ir pakavimo medžiagų. Į įmonę atvežus tiekėjui žaliavas ar prekes, sandėlininkas jas patikrina, priima, o sąskaitą registruoja gautų PVM sąskaitų faktūrų žurnale. Užvedama žaliavų atsargų apskaitos kortelė (9 priedas). Daugumą prekių, skirtų perparduoti, tiekėjai pristato tiesiai į įmonės firmines parduotuves. Jos išrašomos firminėms parduotuvėms Krovinio važtaraščiu. Susumavus mėnesio pardavimus, nurašomos pagamintai ir parduotai produkcijai sunaudotos žaliavos. Tai tvirtinama Gamybos nurašymo aktu. Mažavertis inventorius ir degalai nurašomi mėnesio pabaigoje, surašomas Nurašymo aktas. Naudojant periodiškai apskaitomų žaliavų atsargų būdą, likučiai inventorizuojami kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje. Todėl kiekvieno mėnesio paskutinę dieną likučiai tikrinami juos skaičiuojant, pasveriant, matuojant natūriniais vienetais ir suregistruojant į inventorizacijos aprašus. Inventorizacija pravedama įmonės vadovo įsakymu. Yra skiriama komisija, nurodomas inventorizacijos objektas (sandėlys ar firminė įmonės parduotuvė). Buhalterijoje inventorizavimo aprašuose surašomi apskaitoje fiksuoti materialinių vertybių likučiai. Jei inventorizuojant nustatomas trūkumas ar perteklius, tam tikras trūkumas gali būti padengtas vertybių pertekliumi. Tokias operacijas leidžiama vykdyti, jei trūkumas ir perteklius nustatytas tarp labai giminingų medžiagų už tą patį laikotarpį. Visais kitais atvejais išaiškintas trūkumas turi būti nurašytas į kaltų asmenų sąskaitą arba nurašytas į netekimus. Išaiškintas perteklius yra užpajamuojamas į atitinkamas pajamų sąskaitas. Žaliavų atsargų apskaitai taikomas FIFO metodas. Taikant jį daroma prielaida, kad pirmiausia parduodamos ar sunaudojamas anksčiausiai pirktos prekės. Tuomet laikotarpio pabaigos atsargoms priskiriamos vėliausiai pirktos prekės. Taikant periodiškai apskaitomų žaliavų atsargų būdą, per inventorizaciją nustatytas žaliavų atsargų likutis įkainojamas paskutinių pirkimų kainomis. 5.2.Žaliavų atsargų valdymas įmonėje Įmonė turi įvertinti žaliavų atsargų laikymo sąnaudas ir naudą. Atsargos visuomet yra susijusios ir su išlaidomis, kurios yra grupuojamos skirtingai. Vyrauja trys žaliavų atsargų išlaidų grupės : • Žaliavų atsargų užsakymo išlaidos • Žaliavų atsargų sandėliavimo – saugojimo išlaidos • Žaliavų atsargų trūkumo išlaidos Žaliavų atsargų užsakymo išlaidas sudaro užsakymo pateikimo ir įvykdymo bei transportavimo išlaidos. Žaliavų atsargų laikymo-saugojimo išlaidas galima suskirstyti į alternatyviąsias (metinė pinigų, investuotų į kitą turtą, grąža), tvarkymo, sandėliavimo ir rizikos (pasenusios, praradimo, sugadinimo, pervežimo). Trūkumo išlaidos atsiranda tada, kai, nesant žaliavų atsargų sandėlyje, įmonė negali patenkinti pirkėjų paklausos.(V.Aleknevičienė, 2019, p. 361,362) AB“Apranga“ ištiesų pelningai dirbanti įmonė ir atrodo neturinti akivaizdžiai įžvelgiamų problemų. Pati dirbanti šioje įmonėje jau šešerius metus žinau, kad įmonė susiduria su žaliavų atsargų apyvartumo problema. Pagal statistinius duomenis, kuo žaliavų atsargų apyvartumo rodiklis didesnis, tuo daugiau apyvartų per metus atliko turimos atsargos. AB“Apranga“ žaliavų atsargų apyvartumo rodiklis yra gana aukštas, o tai reiškia mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų skaičių. Ši problema įmonėje susidariusi dėl patalpų ir įrangos stygiaus žaliavų sandeliavimui. Taigi įmonė patiria papildomas žaliavų atsargų trūkumo išlaidas. Įmonės gaminama produkcija yra trumpo galiojomo laiko, todėl gamybos procesas vyksta greitai ir tam reikalingas optimalus kiekis žaliavų jai pagaminti. Kadangi užsakymai produkcijai yra kintami, negalima tiksliai prognozuoti jos kiekio, o užsakymo neįvykdymas įmonei , pagal su prekybos centrais pasirašytas sutartis, kainuoja ne mažas baudas. Finansiškai įmonė patiria didelius nuostolius, ji neparduoda produkcijos kiekio kurį galėtų, bet dar ir privalo sumokėta baudas už užsakymo neįvykdymą. Įmonė užsakymus gauna kiekvieną dieną, bet tikslūs ir galutiniai kiekiai paaiškėja, tik į darbo dienos pabaigą, kai savo darbą pradeda produkcijos atkrovimo padalinys ir paaiškėjus, kad yra produkcijos trūkumas, bandoma taisyti situaciją, kas vėl sudaro papildomas išlaidas. Skubiai ieškoma tiekėjo, kuris pristatytų trūkstamų žaliavų, o tai jau kainuoja brangiau, nei išankstinis užsakymas. Pratęsiama darbo diena gamybos darbuotojams, kol bus pagamintas trūkstamas produkcijos kiekis, o tai jau yra viršvalandžiai, už kuriuos darbdavys privalo sumokėti. Pagaminta produkcija plius (minus) nebaigtos gamybos likučiai lygu bendrosios produkcijos apimtis (PP ± NGL * BP). Todėl apskaitant tikslinga palyginti bendrosios ir pagamintos produkcijos dinamiką. Jeigu bendrosios produkcijos apimtis didėja didesniu procentu (pvz., 120%) negu pagamintos produkcijos apimtis (pvz., 110%), tai galima daryti išvadą, kad yra sulėtėjęs gamybos procesas ir dalis nebaigtos produkcijos „nusėda" nebaigtos gamybos ir pusfabrikačių likučiuose, ir atvirkščiai. Nebaigtos produkcijos likučiai yra būtini siekiant garantuoti gamybos proceso tęstinumą, nenutrūkstamumą, todėl tam tikras nebaigtos gamybos kiekis visada turi būti. Tik, žinoma, tiek, kiek būtina. Jeigu dėl technologinių, techninių ar organizacinių priežasčių susikaupia didesni kiekiai, tokia situacija ne tik sutrikdo normalų gamybos ritmą, bet ir daro neigiamą įtaką finansinei būklei, lėtina apyvartinio kapitalo apyvartumą, užsaldo apyvartines lėšas. Atvirkštinė situacija taip pat nepageidautina, nes nebaigtos gamybos trūkumas gali ne tik sulėtinti gamybos procesą, bet ir sumažinti pardavimų apimtį, t.y. pabloginti finansinę būklę. Pagaminta produkcija - glaudžiai siejasi su parduota produkcija. Šių dviejų rodiklių ryšį galima išreikšti tokia formule: PG = PGL +PP+PS-PGL kurioje: PG - pagaminta produkcija; PG - pagamintos produkcijos likučiai laikotarpio pradžioje PG - pagamintos produkcijos likučiai laikotarpio pradžioje ir pabaigoje PP - parduota produkcija; PS - pagaminta produkcija, sunaudota savo reikmėms. Tikslinga išanalizuoti pagamintos ir parduotos produkcijos kitimą. Šie du rodikliai lyginami tarpusavyje. Jeigu sparčiau didėja pagamintos produkcijos tempas, palyginti su parduotos produkcijos didėjimo tempu, vadinasi, didėja pagamintos produkcijos likučiai sandėlyje, ir atvirkščiai. Kiekvieną atvejį reikia detaliai išanalizuoti ir nustatyti neparduotos produkcijos susikaupimo sandėliuose priežastis. Tokiu atveju įmonės produkcijos paruošimo parduoti procesas vyksta sparčiau negu pardavimo. Todėl reikia atkreipti vadybininkų dėmesį pasirenkant pažangesnius produkcijos pardavimų organizavimo metodus, pagerinti reklamą ir pan. Tačiau pagamintos neparduotos produkcijos likučiai gali susikaupti ne vien sulėtėjus pardavimų procesui, bet ir dėl nekokybiškos produkcijos likučių, blogo įpakavimo, nepakankamai operatyvios, neritmingos transporto veiklos. Atvirkštinė situacija susidaro tada, kai pardavimų didėjimo tempas didesnis negu pagamintos produkcijos didėjimo tempas. Tokia būklė rodo, kad gamyba vyksta lėčiau negu pardavimų procesas. Tada gatavos produkcijos kiekis sandėliuose mažėja. Žinoma, tai geresnė situacija, tačiau iki tam tikros ribos. Gamyba, kuri nesugeba patenkinti poreikių, rodo rimtus gamybos sutrikimus. Tokiais atvejais taip pat reikia ieškoti būdų, kaip paspartinti gamybos procesą, siekiant garantuoti pardavimų nenutrūkstamumą. Trečia situacija yra idealiausia. Pagamintos produkcijos didėjimo tempas atitinka pardavimų tempą, tačiau tokia būklė retai būna. Dažniausiai gamintojai turi įdėti nemažai pastangų reklamuodami savo produkcija, naudodami įvairius pardavimų organizavimo metodus (prekių išnešiojimas, pardavimas specialiose parduotuvėse, mugėse ir pan.). Produkcijos rodiklių didėjimo tempų apskaitos pavyzdys pateiktas 3 lentelėje. 3 lentelė. PRODUKCIJOS RODIKLIŲ DIDĖJIMO TEMPŲ APSKAITA (TŪKST. LT) Rodikliai Ataskaitiniai Metai Praėję metai Pasikeitimas ± % 1. Bendroji produkcija 2. Pagaminta produkcija 3. Parduota produkcija 33 262 33409 27731 26711 25515 1823 + 6551 + 7894 + 5908 + 24,5 + 30,9 + 27,1 Kaip matyti iš lentelės, produkcijos didėjimo tempai buvo nevienodi. Bendrosios ir pagamintos produkcijos pokytis rodo, kad ataskaitiniu laikotarpiu bendrosios produkcijos rodiklis padidėjo 24,5%, o pagamintos -30,9%. Vadinasi, ataskaitiniu laikotarpiu pagamintos produkcijos apimties padidėjimas didesniu laipsniu negu bendrosios produkcijos buvo gautas sumažėjus nebaigtos gaminti produkcijos likučiams. Parduota produkcija padidėjo 27,1%. Tai rodo, kad pardavimų procesas atsiliko palyginti su pagamintos produkcijos padidėjimu 3,8 punkto (27,1%-30,9%). Vadinasi, padidėjo neparduotos produkcijos likučiai. Tai nėra teigiamas rodiklis, todėl reikia nagrinėti įmonės produkcijos gamybos ir pardavimų procesą, ištirti ne tik pardavimo proceso organizavimą, bet ir išnagrinėti gaminamos produkcijos struktūrą ir asortimentą, produkcijos gamybos ir pardavimų ritmingumą, kokybę, veiksnius, nulėmusius produkcijos gamybą.5 5.3 Žaliavų atsargų apyvartumas Atsargos turi būti suprantamos kaip teigiamas veiksnys pelningai veiklai palaikyti. Tam tikslui vadybininkai turi nustatyti, kada reikalingos atsargos (produktai, prekės, žaliavos) turi būti užsakytos, kiek ir kaip dažnai užsakyti, kad būtų patenkinti klientų poreikiai ir kartu sumažinamos logistikos sąnaudos. Taigi žaliavų atsargų išlaidų mažinimas, užtikrinant nenutrūkstamą gamybą, yra svarbiausias žaliavų atsargų valdymo tikslas. Siekiant sumažinti išlaidas bei nuostolius, reikia nustatyti optimalų žaliavų atsargų dydį. Optimaliam žaliavų atsargų užsakymo dydžiui spręsti gali būti naudojamas EOQ (Economic Ordering Quantity) modelis. Optimalus yra toks užsakymo dydis, kuris minimizuoja žaliavų atsargų savikainą. Dideli žaliavų atsargų gavimai didina saugojimo išlaidas, vidutinį žaliavų atsargų kiekį, draudimo išlaidas, o priešingai, išlaidos susijusios su žaliavų atsargų įsigijimu mažėja, jei didėja partijos dydis. Sudėjus žaliavų atsargų saugojimo ir užsakymo įvykdymo išlaidas, gautume bendrą išlaidų sumą. Grafiškai galima rasti tašką, kuriame bendrųjų išlaidų kreivė pasiekia mažiausią tašką (). Tame taške ir bus optimalus žaliavų atsargų partijos dydis EOQ. 4.3.1. pav. Ekonomiškas (optimalus) žaliavų atsargų užsakymo dydis (V.Aleknevičienė, 2019, p. 366) Žaliavų atsargų naudojimo efektyvumą galima įvertinti skaičiuojant žaliavų atsargų apyvartumo trukmės rodiklius (žaliavų atsargų apyvartumo rodikliai kartais ir dienomis). Rodikliai parodo, per kiek dienų yra atnaujinamos atsargos norint realizuoti numatytą produkcijos kiekį. Žaliavų atsargų apyvartumas analizuojamas apskaičiuojant du rodiklius: 6.3.1. Žaliavų atsargų apyvartumas(kartais) = Pardavimai ir paslaugos (savikaina) / Atsargos (vidutines) 2017 m. 5062775 / 512312 = 9,88 2018 m. 5818793 / 533699 = 10,9 2019 m. 6320869 / 629870 = 10,04 6.3.2. Žaliavų atsargų apyvartumas(dienomis) = Vidutinės atsargos * Dienų skaičius laikotarpyje / Parduotų prekių savikaina. 2017 m. 512312* 365 / 5062775 = 37 d. 2018 m. 533699* 365 / 5818793 = 33 d. 2019 m. 629870* 365 / 6320869 = 36 d. Žaliavų atsargų apyvartumo rodiklis parodo, kiek kartų per vienerius metus atnaujinamos atsargos ir apibūdina įmonės sugebėjimą valdyti ir kontroliuoti lėšas, investuotas į atsargas. Kuo žaliavų atsargų apyvartumo rodiklis didesnis, tuo daugiau apyvartų per metus atliko turimos atsargos, tačiau per didelis santykis gali reikšti mažas atsargas ir didelį pakartotinų užsakymų skaičių. 2018 m. šis rodiklis padidėjo, lyginant su buvusiu 2017 m. rodikliu. Įmonėje atsargoms valdyti priimtiniausia dviejų žaliavų atsargų lygių valdymo sistema, kai reikia ypač greitai reaguoti į realizavimo apimčių pasikeitimus ir kai nustatytas minimalus užsakymo dydis. Žaliavų poreikis savaitei būtų (litais) : apie 37 000 ( turi dažniausiai už 25 000) Paprastai 1 - 2 kartai per savaite būna poreikis papildyti kažkokias (ne visa asortimentą) žaliavas, be kuriu negali įvykdyti užsakymo, kas sąlygoja baudas, kurios sudaro į savaite ir po 20 000 Eur Jei komercija susitaria būna ir 1000 Eur, arba tik 200 Eur Todėl geriau važiuoja papildomai užpirkti žaliavų, darbuotojai dirba viršvalandžius ( bet tai vis tiek kainuoja mažiau), o to galėtu nebūti, kaip mane informavo komercija, jei butu pertvarkytos patalpos, kuriose pastatytu bent dvi saldymo vitrinas ( nes maisto produktai, bet kur laikyti negalima), ir butu galima didesniais kiekiais užsisakyti žaliavas. Viena vitrina kaip man sake, kainuoja apie 45000 Eur Pertvarkyti patalpas taip pat kainuotu, nes atitinkamai reikėtų įrengti administracijai patalpas 3-eme aukšte, kur yra tik sienos ir langai, o pirmo aukšto patalpas pritaikyti žaliavoms laikyti. Tarkime trumpalaikio turto valdymo nauda yra lygi 60 000 Eur., o kaštai - 45 000 Eur, kito reikiamų investicijų nauda 50 000 Eur., o kaštai - 30 000 Eur. Projektas Nauda Kaštai Patalpų pertvarkimas 60000 45000 Vitrinos įsigijimas 50000 30000 A. projektas Patalpų pertvarkimo naudos-kaštų santykis lygus 1,33, taigi jis geresnis už alternatyvą "niekur neinvestuoti". B projektas.. Vitrinos įsigijimo naudos-kaštų santykis lygus 1,67, taigi jis taip pat geresnis už alternatyvą "niekur neinvestuoti". Nustatome naudos ir kaštų pokyčius, lygindami projektus A ir B: Naudos pokytis Kaštų pokytis B:C 60000 - 50000 = 10000 45000 - 30000 = 15000 10000 / 15000 = 0,67 Kadangi B:C = 0,67, t.y. [žiūrėta], 6. Boguslauskas, V., Jagelavičius, G. (2002). Įmonės veiklos finansinis vertinimas. Kaunas: Technologija. 7. Burkštaitienė, D., Juozapavičienė, A. (2008). įmonės vertės kūrimą ir jos valdymą atspindintys vertės matai. Ekonomika ir vadyba, 13, p. 467—474. 8. Cibulskienė, D. (2007). Įmonių kapitalo struktūros formavimas finansų rinkos globalizacijos procesuose. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 9. Cibulskienė, D., Lileikienė, A., Marcišauskienė, J. (2008). Kapitalo struktūros sprendimai kaip apsisprendimo problema modernioje finansavimo teorijoje. Ekonomika, vadyba ir aktualijos, 4 (13), p. 72-80. 10. Copeland, T. E. (1994). Why value value? The McKinsey Quarterly, 4, p. 97-109. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 15280 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys

ĮVADAS 4
1. FINANSINĖS VEIKLOS ANALIZĖS SVARBOS TEORINIŲ PRIELAIDŲ ANALIZĖ 6
1.1. Finansinės analizės samprata, jos svarbos įmonės veiklai teorinis pagrindimas 6
1.2. Finansinių analizių rūšys, remiantis praeities duomenimis: teorinis aspektas 8
1.3. Finansinės analizės rūšys, ateities prognozės: teorinis aspektas. 12
2. TURTO IR VERSLO VERTĖS NUSTATYMO MOKSLINIS PAGRINDIMAS 19
3. FINANSINĖS VEIKLOS ANALIZĖS SVARBOS IR ĮTAKOS TURTO IR VERSLO VERTEI TYRIMO METODOLOGIJA 27
3.1. Finansinių rodiklių analizės metodologinis pagrindimas 27
3.2. Bankroto prognozavimo modeliai 31
3.3. Verslo vertinimo metodiniai aspektai 32
4. ĮMONĖS FINANSINĖS ANALIZĖS ĮTAKA TURTO IR VERSLO VERTEI 35
Kapitalo struktūros sprendimų, orientuotų į EVA didinimą, vertinimas 37
4.2. Pelningumo rodikliai 44
4.3.Finansų struktūros rodikliai 46
4.4. Turto panaudojimo rodikliai 46
4.5. Pelno analizė 48
4.6. Gautų finansinių rodiklių palyginimas 48
5.ŽALIAVŲ ATSARGŲ VALDYMAS ĮMONĖJE 49
5.1.Žaliavų atsargų apskaitos būdas 50
5.2.Žaliavų atsargų valdymas įmonėje 55
5.3 Žaliavų atsargų apyvartumas 58
IŠVADOS 63
LITERATŪRA 66
LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
1 pav. Finansinės analizės sudedamosios dalys 7
2 pav. Finansinės analizės ir ekonominės informacijos ryšis 8
3 pav. Pagrindiniai finansinės būsenos ir įmonės veiklos rezultatų analizės metodai 10
4 pav. Finansinės ir veiklos analizės rūšys 11
5 pav. Apyvartinių terminų metodo formulė 13
6 pav. Daugialypės reitingo analizės metodo taikymo etapai 17
7 pav. Verslo vertinimo kryptys 21
8 pav. Sąnaudų vertinimo metodas 23
9 pav. Pajamų metodas 24
10 pav. Lyginamasis metodas 26
11 pav. Santykinių rodiklių grupės 29
12 pav. Verslo vertinimo modeliai 33
13 pav. Verslo vertinimo vertės nustatymo eiga 34
1 lentelė. Faktoriai, turintis įtakos organizacijos finansinės būsenos vystymui 11
2 lentelė. Bankroto sąvokos įvairovė 14
3 lentelė. Bankrotas kaip teigiamo ir kaip neigiamo reiškinio interpretavimas 14

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!

Detali informacija

Darbo tipas

Diplominiai darbai

Šaltiniai

✅ Šaltiniai yra

Failo tipas

Word failas (.docx)

Apimtis

67 psl., (15280 ž.)

Peržiūrėti darbą

Turi dovanų kodą? Spausk čia

Darbo duomenys

Finansų diplominis darbas
67 psl., (15280 ž.)
Word failas 434 KB
Lygis: Universitetinis
✅ Yra šaltiniai

Atsisiųsti šį diplominį darbą

Ne tai, ko ieškai?

Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!

Panašūs darbai

Privalumai

Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai

Dainius Studentas

Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.

Aurimas Studentas

Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.

Greta Moksleivė

Pirkau rašto darbą, viskas gerai.

Skaistė Studentė

Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.

Atsisiųsti šį diplominį darbą

Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.

Rodyti daugiau

Diplominiai darbai

Finansinės veiklos analizės svarba ir įtaka turto ir verslo vertei

Privalumai

Atsiliepimai

Panaudok dovanų kodą