Pasiruošimas elektronikos egzaminui

22. Laidininku klasifikacija ir pagr. elektr. charakteristikos ir ju skai2iavimas. Metalu lydiniai ir ju elektriniai parametrai Srovės laidininkais gali būti kietos, skystos ir dujinės medžiagos. Daugiausia naudojamos kietos medžiagos - metalai ir jų lydiniai. Metalų specifinė tūrinė varža 0,05×10-6 Wm, lydinių 0,3×10-6 Wm. Didelio laidumo metalai naudojami elektros laidų gamyboje, daugiagyslių, telefoninių kabelių gamyboje. Didelės varžos lydiniai naudojami rezistorių gamyboje, elektra kaitinamų prietaisų gamyboje, įvairių elektroninių vamzdžių bei lempų gamyboje. Atskirą grupę sudaro superlaidumu pasižyminčios medžiagos. Šių medžiagų laidumas padidėja sumažėjus temperatūrai. Skysti laidininkai - elektrolitai, išlydyti metalai. Cu lydymosi temperatūra - 1083°C, Al - 657°C. Cu varža - 0,017×10-6 Wm, Al - 0,028×10-6 Wm. Srovės mechanizmas metaluose tai laisvų elektronų judėjimas (dreifas) kuris pasireiškia veikiant el. laukui. Darome išvadą, kad metalai - laidininkai su elektroniniu laidumu. Elektrolituose srovės nešėjai elektriškai užkrauti jonai, kurie pagal Faradėjaus dėsnį nuo vieno link kito elektrodo, todėl keičiasi elektrolito sudėtis. Klasikinė metalų teorija paaiškina procesus vykstančius laidininke. Laisvi elektronai ne tik srovės nešėjai, bet ir šilumos laidininkai. Vykstant elektromagnetiniams procesams metaluose ē susiduria su kristalinės gardelės mazgais, ko pasekoje metalas kaista ir susidaro energijos nuostoliai. Šiuos šiluminius procesus aprašo Džaulio-Lenco dėsnis. Pagrindinės metalų savybės ir parametrai: 1.Specifinis laidumas g; 2.Specifinė varža r; 3.Specifinės varžos temperatūrinis koeficientas (nusako kaip keičiasi specifinė varža priklausomai nuo temperatūros); 4.Šilumos laidumo koeficientas parodo laidininko gebėjimą praleisti šilumą; 5.Kontaktinis potencialų skirtumas ir termo EVJ; 6.elektronų išėjimo darbas; 7.Stiprumo riba (tempiant), pailgėjimas prieš nutrūkstant. Specifinis laidumas Tai pagrindinė laidininkų charakteristika. I=g×E, čia I - srovės tankis, g - specifinis laidumas, E - el. lauko stiprumas. Daugumai laidininkų pagal Omo dėsnį g nepriklauso nuo el. lauko stiprumo I=U/R. Specifinė varža r=1/g., , čia R - laidininko varža, S - laidininko skerspjūvio plotas, l - ilgis. - specifinis laidumas iš klasikinės metalų teorijos. Čia e - elektrono krūvis, n0 - laisvų ē skaičius tūrio vienete, l - ē prabėgimo vidutinis kelio ilgis, m - ē masė, vT - ē šiluminio judėjimo vidutinis greitis. Visi metalai be priemaišų turi didesnį el. laidumą negu metalai su priemaišomis. Priemaišos mažina metalų laidumą elektrai nes jos iškraipo metalo struktūrą. Metalų specifinės varžos temperatūrinis koeficientas Laidininkuose didėjant temperatūrai laisvų ē koncentracija keičiasi mažai (mažai didėja), tačiau didėjant temperatūrai stirėja chaotiški ē judesiai ir didėja vT todėl didėjant temperatūrai susidaro sunkumai judėti ē el. lauke. Taip pat sumažėja vidutinis ē kelias l, to pasekoje keliant temperatūrą mažėja metalų laidumas ir didėja varža. Tai įvertiname temperatūriniu varžos koeficientu a: , čia Dr - varžos pokytis, DT - temperatūros pokytis. Norint paskaičiuoti r prie tam tikros temperatūros: , čia r0 - specifinė varža prie temperatūros T0=300K, ar - temperatūrinis varžos koeficientas. Lydant metalus jų specifinė varža kinta. Metalų kurių tūris išlydžius didėja, jų tankis mažėja ir specifinė varža didėja. Lydinių specifinė varža Priemaišos keičia tvarkingą gardelės struktūrą ir todėl kinta r. Žymiai pakinta metalų lydiniuose specifinė varža. Šilumos laidumo koeficientas Šilumą perduoda laisvi ē kurie tuo pačiu ir apsprendžia el. laidumą. Šilumos laidumas metaluose dažnai yra žymiai didesnis už šilumos laidumą dielektrikuose. Metaluose kuo didesnis specifinis el. laidumas tuo didesnis ir šilumos laidumo koeficientas. , čia gT - šilumos laidumo koeficientas, g - elektrinis laidumo koeficientas, T - temperatūra K, L0 - Lorenco skaičius. , čia k - Bolcmano konstanta, e - elektronų krūvis, L0 - 2,45×10-8. 23. Temperatūrinė EVJ. Kontaktinis potencialu skirtumas ir jo skaičiavimas Sulydžius du metalus tarp jų atsiranda kontaktinis potencialų skirtumas. Jis susidaro dėl skirtingos ē koncentracijos ir ē išlaisvinimo darbo. Potencialų skirtumas priklauso nuo temperatūros ir nuo koncentracijų santykio metaluose. Įtampa priklauso nuo termo EVJ koeficientų ir temperatūros. 1-geležis ir konstantinas, 2-varis ir konstantinas. 25. Didelio elektros laidumo medžiagos ir ju savybės Vario palyginti maža specifinė varža, didelis mechaninis atsparumas, geras atsparumas korozijai. Jis koroduoja prie aukštos temperatūros ir didelės drėgmės, todėl šiom sąlygom esant kontaktai padengiami sidabru. Varis gerai tempiasi todėl iš jo daromi 0,01 mm laidai. Gerai virinasi. Plačiai naudojami gryno vario laidai, bei jo lydiniai su alavu, beriliu, chromu. Šie lydiniai vadinami bronza. Jos mechaninės savybės geresnės nei vario. Elektrotechnikoje naudojama berilio bei kadmio bronza. Aliuminis labai geras ir lengvas laidininkas. Jo tankis 2,7 t/m3, o vario 8,9. Jo lydymosi temperatūra T=657°C mažesnė nei vario (1083°C). kad įkaitintume aliuminį iki lydymosi temperatūros reikia žymiai daugiau šilumos nei išlydyti tokiam pat kiekiui vario. Al šilumos imlumas didesnis nei Cu. Esant tam pačiam ilgiui ir skerspjūviui Al laidininko elektros varža yra didesnė už vario 1,63 karto. Al kaip ir Cu elektrinės charakteristikos labai priklauso nuo priemaišų. Jei Al yra 0,004% priemaišų tai laidumas sumažėja 3%. Viena iš neigiamų Al savybių yra jo oksidacija. Al plėvelė pasidengia oksidu todėl padidėja varža. Be to Al su plėvele galima sujungti tik ultragarsu. Al ir Cu nesuderinami elementai, Esant drėgme tarp šių elementų susidaro oksidacijos plėvelė ko pasekoje susidaro potencialų skirtumas ir po kurio laiko Al laidai gali nutrūkti. Naudojami Al lydiniai su magniu, siliciu. Geležies specifinė varža didelė todėl ji kaip laidininkas nenaudojamas. Fe su anglies priemaišom yra plienas. Plieno savybės geresnės nei Fe. Ir geležis ir plienas yra feromagnetikai. Plieno varža priklauso nuo dažnio dėl paviršinio efekto. Plieniniuose laiduose dideli energijos nuostoliai. Volframas - sunkus, kietas metalas su aukšta lydymosi temperatūra 3380°C. jo tankis 19 t/m3. Vidutinis atsparumas tempimui 5 mm diametro strypas, pradeda ilgėti prie 500-600 mPa. Pailgėjimas prieš nutrūkstant 4%. Naudojamas lemutėse. Molibdenas - naudojamas vakuuminėje elektrotechnikoje. Prie aukštos temperatūros ilgai dirba. Jo tankis 10 t/m3. Auksas - plastiškas, atsparus korozijai, naudojamas elektrotechnikoje, juvelyrinėje pramonėje. Pritaikomas bangolaidžiuose. Specifinė varža 0,024 mW/m. Sidabras – atsparus korozijai . Naudojamas aukšto dažnio laidininkų gamybai bei kontaktams. Platina – nekoroduojantis metalui, lengva apdirbti mechaniškai. Naudojamas termoporų gamyboje, chemiškai atsparus. Plačiai naudojami platinos lydiniai. Gyvsidabryje netirpta geležis, tantalas. Jame tirpsta auksas, nikelis. Leistina darbo temperatūra iki 200°C. Konstantanas – Ni 40% ir Cu 60% lydinys. Temperatūrinis varžos koeficientas . Nichromas – Fe, Ni ir Cr lydinys. Naudojamas kaip elektros kaitinimo prietaisuose. Prie aukštesnės temperatūros pasidengia plona oksido plėvele, kuri stabdo nuo tolesnės korozijos. 28. Superlaidininkai ir ju savybes. Fizikine super laidumo pigimtis Temperatūrai mažėjant varža taip pat mažėja. Prie temperatūrų artimų 0 K laidumas labai padidėja. Skystas He duoda 4 K. Reiškinys kai dėl temperatūros sumažėjimo varža taip pat mažėja vadinamas superlaidumu. Temperatūra prie kurios medžiaga tampa superlaidininku vadinama Ts – superlaidumo temperatūra. Žinomi daugiau kaip 25 metalai ir daugiau kaip 1000 metalų lydinių pasižyminčių superlaidumu. Al – 1,196 K, Be – 0,03 K, Ga – 1,087 K, La – 4,9 K. Superlaidumą galima panaikinti sudarius laidininko paviršiuje tam tikro stiprumo magnetinį lauką B>Bs. Didžiausia perėjimo temperatūra Q bus prie indukcijos B=0 Superlaidininkai pereidami iš normalios į superlaidumo būklę tampa idealiais diamagnetikais. Santykinė magnetinė skvarba 0 tai metalo specifinė varža keičiasi pagal tiesinį dėsnį – didėja. , Tai santykini dydis charakterizuojantis varžos pokytį pakitus temperatūrai vienu laipsniu. Šioje formulėje: - varžos pokytis temperatūrai pakitus 1 laipsniu, - temperatūros pokytis. , čia: - specifinė varža (n.s.) T-T0 – temperatūrų skirtumas. Priemaišų įtaka metalų specifinei varžai Elektroninių bangų išsibastymas metale priklauso nuo priemaišų koncentracijos metalo struktūroje. Priemaišos metale sukelia struktūros pakitimus, todėl metalo specifinė varža lygi: , Dėl priemaišų keičiasi metalo varža. Priemaišos mažina elektronų prabėgimo kelio ilgį: , Tuomet laidininko varža įvedus priemaišas išreiškiama tokia formule: , čia: - priemaišinių atomų svoris, vF – elektronų arti Fermio lygmens šiluminis greitis, l – vidutinis laisvo kelio ilgis, Np – priemaišinių atomų koncentracija, n – priemaišinių atomų laisvų elektronų skaičius, Sp – priemai6ini7 atomų skerspjūvio plotas. Vario specifinės varžos priklausomybė nuo priemaišų kiekio % varyje (Cu). Varža didėjant temperatūrai didėja. Varža priklauso nuo priemaišų. Specifinei varžai didelę įtaką turi medžiagos esančios lydiniuose. Prie tam tikro santykio varža yra maksimali. Iš pradžių varžą lemia varis (Cu), po to nikelis (Ni). 33. Laidininkų varža aukštuose dažniuose ir jos skaičiavimas Prie aukšto dažnio srovė nevienodai pasiskirsto skerspjūvyje. Prie paviršiaus srovės tankis didžiausias, o einant į laido vidų srovė silpnėja. Šis efektas vadinamas SKIN. Netolygaus pasiskirstymo priežastis tai magnetinio lauko įtaka kintamai srovei. Magnetinis srautas: , Saviindukcijos EVJ: , Stipriausia saviindukcijos EVJ bus laidininko centre. Plėvelės storis kuriame teka: čia: m - medžiagos magnetinė skvarba, m0 – magnetinė const. g - medžiagos laidumas elektrinei srovei, f – dažnis. Tuomet srovės tankis gylyje D: , čia: I0 – srovės tankis paviršiuje, P – laidininko skerspjūvio perimetro ilgis . Skerspjūvis kuriuo teka srovė: , Kiek pakinta laidininko varža kai kinta kintamai ir kai nuolatinė srovė: , čia : D – diametras (skersmuo). Paviršiaus kvadrato varža: , čia: r - specifinė varža [Wm] 35. Magnetines medžiagos. Klasifikacija ir pagrindines charakteristikos 36. Magnetines histerezes reiškinis Jom yra priskiriamos Fe, Cb, Ni, plienas bei jų lydiniai. Plačiausiai naudojama gryna geležis bei plienas. Medžiagos pasižyminčios magnetinėmis savybėmis - feromagnetikas. Pagrindinės magnetinio lauko charakteristikos: Magnetinio lauko stiprumas H, [A/m] Indukcija B=m0×H [T] Magnetinė skvarba mabsolut.=m0m m-parodo kiek kartų lauko magnetinė indukcija B medžiagoje yra didesnė už magnetinę indukciją vakuume. . Magnetinis srautas sukuriamas feromagnetike F=B×S [Wb]; B=mabsolut.×H Mažinant magnetinio lauko stiprumą kreivė ta pačia linkme negrįžta, o sudaro (36) histerezės kilpą. HS - magnetinio lauko stipris, prie kuriuo BS max. HC - stipris, kai B=0; BS - soties indukcija; Br - indukcija, kai H=0; Skirtingom medžiagom - skirtingos kilpos. Nuostoliai dėl histerezės Pn=h×Bmn×f×V; čia h-koeficientas, Bm-maksimali indukcija, f-kintamo magn. lauko dažnis, n-charakterizuoja medžiagos rūšį (1.6¸2). Koercityvinė jėga charakterizuoja kilpos plotą, kuo didesnis plotas, tuo daugiau energijos reikia norint permagnetinti. Be to susidaro dar nuostoliai dėl sūkurinių srovių, nes kintant el. laukui kinta EVJ. Nuostoliai dėl sūkurinių srovių: P=x×f2×Bm2×V; čia x-koeficientas priklausanti nuo medžiagos magnetinės varžos. Didinant dažnį magnetinė skvarba taip pat keičiasi. Be to ji priklauso nuo temperatūros. Kai temperatūra viršija Kiuri magnetinė skvarba mažėja ir artėja prie nulio. Medžiaga tampa diamagnetiku. Keičiant temperatūrą keičiasi medžiagos struktūra, dėl to keičiasi magnetinės savybės. Šias savybes įvertina temperatūrinis magnetinės skvarbos koeficientas: . Parodo kiek pasikeičia magnetinė skvarba temperatūrai pakitus 1°C laipsniu. 37. Magnetizmo fizine prigimtis Magnetiškumas ; čia M-įmagnetinimas; H-lauko stipris; Magnetiškumas:; čia Na-atomų skaičius tūrio vienete, Z-elektronų skaičius atome; ;čia mm-magnetinis momentas; Nm-magnetinių dipolių skaičius tūrio vienete; Įmagnetinimas: ; ; Kiuri konstanta ; Kiuri temperatūra: ; čia l-Veizo konstanta; Magnetiškumas ; Magnetinai domenai Feromagnetinėse medžiagose molekulinių apskritiminių srovių sukurti magnetiniai laukai išsidėsto taip, kad dalis laukų pasidaro tarpusavy lygiagrečiai orientuoti, nukreipti viena kryptimi. Zonos kuriuose apskritiminių srovių magnetinai laukai tarpusavyje orientuoti lygiagrečiai vadinamos domenais. Domenas-medžiagos sritis, kuriame elementarūs magnetėliai orientuoti viena kryptimi. Jie betarpiškai nesiliečia, o yra atskirti pasienio sluoksniu per atstumą(100nm). Jie gali būti išsidėstę chaotiškai ir jie vieni kitus sukompensuoja. Tačiau veikiant magnetiniam laukui, kuriuo kryptis artima domeno orientacijai, domenas orientuojasi pagal tą kryptį, o domenai kurių kryptys priešingos - sumažėja, ar net išsimagnetina. Kai domenai susiorientuoja pagal magnetinio lauko kryptį, tuomet medžiaga įmagnetinama ir jei šio lauko stipris pakankamas medžiaga įsisotina ir pasiekia maksimalią reikšmę. Kai išorinis laukas išnyksta medžiaga išsimagnetina, jei ji ne pastovūs magnetas. Įmagnetinant feromagnetines medžiagas keičiasi jų linijiniai matmenys. Tuomet turime magnetostrikcinį reiškinį. Didele magnetostrikcija pasižymi Ni. Domenai išsidėsto taip, kad magnetinės linijos būtų uždaros. 38. Minkštosios ir kietosios magnetinės medžiagos ir ju charakteristikos Priklausomai nuo koercinės jėgos, magnetinės skvarbos medžiagos skirstomos į dvi grupes: 1.Minkštos, 2.Kietos Medžiagos, kurių koercinės jėgos mažos ir jų didelė m vadinamos minkštomis magnetinėmis medžiagomis. Jų histerezės kilpa siaura. () Medžiagos turinčios didelę koercinę jėgą ir palyginti mažą m, vadinamos kietomis magnetinėmis medžiagomis. Jų histerezės kilpa plati. () Pagrindiniai parametrai: magnetinė indukcija, koercinė jėga, temperatūra, santykinė magnetinė skvarba m=B/B0(parodo kiek kartų lauko magnetinė indukcija yra didesnė medžiagoj nei vakuume,), magnetinė varža RM=l/m0×S, nuostoliai dėl histerezės Pn=h×Bmn×f×V, nuostoliai dėl sūkurinių srovių P=x×f2×Bm2×V įmagnetinamumas, soties 38-1. Minkštos magnetinės medžiagos Medžiagos, kurių maža koercinė jėga ir didelė magnetinė skvarba m yra minkštos magnetinės medžiagos. Jos naudojamos elektrotechnikos pramonėje. Minkštos magnetinės ld ir l0 – magneto ilgis ir oro tarpo ilgis H0 – magnetinio lauko stiprumas oro tarpe B0 – magnetinė indukcija oro tarpe Hd – magnetinio lauko stiprumas magnetinėje medžiagoje Bd – magnetinė indukcija medžiagoje medžiagos, turinčios didelę magnetinę skvarbą, nedidelę koercinę jėgą, mažus nuostolius dėl histerezės ir sūkurinių srovių naudojamos transformatorių droselių gamyboje, įvairių elektromagnetinių relių gamyboje, elektromagnetų, elektros mašinų statorių ir rotorių gamyboje, o taip pat telefonijoje. Šios medžiagos naudojamos žemo dažnio elektrinėse grandinėse. Šio tipo medžiagos: permalojus, alsiferis, karbonitinė ir elektrolitinė geležis. Jų koercinė jėga , o magnetinė skvarba dešimtys, šimtai ar net tūkstančiai vienetų. Minkštos magnetinė medžiagos kurių didelė prisotinimo indukcija esant nedidelėm . Ši medžiaga naudojama stiprių elektromagnetinių laukų srityse. Jam priklauso techninis plienas ir jo rūšys. Trečia grupė yra įvairūs lydiniai, turintys palyginti nedidelę magnetinę skvarbą m ir koercinę jėgą . Jam priklauso nikelio vario lydinys, geležies nikelio lydinys. Jų magnetinė skvarba m apie 80¸100. Šios grupės magnetinės medžiagos naudojamos žemo dažnio grandinėse kur . Aukšto dažnio grandinėse naudojamos magnetinės medžiagos paprastai turi didelę magnetinę skvarbą, jų magnetinė skvarba kintant magnetinio lauko stiprumui arba ampervijoms, nuo kurių priklauso H, mažai keičiasi. Čia naudojamos medžiagos, turinčios didelę specifinę varžą, mažus nuostolius dėl histerezės ir sūkurinių srovių. Tai magnetodielektrikai ir feritai. Magnetodielektrikai gaminami presavimo būdu iš labai smulkių magnetinės medžiagos miltelių, prieš tai gerai sumaišytų su klampia izoliacine medžiaga (dielektriku). Kaip dielektrikas gali būti naudojamas polistirolas, bakelitinė derva, stiklas miltelių pavidale. 39. Feritai, ju savybes ir panaudojimas Feritai tai magnetinės keramikos detalės plačiai naudojamos elektrotechnikoje (aukšto dažnio grandinėse), impulsinės technikos prietaisuose ir magnetinės atminties įrenginiuose. Feritai – magnetinės medžiagos gaunamos iš keramikos ir geležies, jos susideda iš Fe2O3, ZnO, MnO, NiO, MgO miltelių. Šie elementai įeina į keraminių medžiagų sudėtį. Pagrindinė medžiaga yra geležies oksidai. Feritams būdinga didelė elektrinė varža 103¸109Wcm, taip pat didelė koercinė jėga. HC iki 5A/cm, didelė magnetinė skvarba m=3000¸4000, soties indukcija BS=500¸5000 Gausų ir liekamoji indukcija BR=500¸3000 Gausų. Feritai skirstomi į minkštus ir kietus magnetinius feritus. Kieti magnetiniai feritai turi dar didesnes charakteristikas: koercinė jėga HC iki 1000¸2000A/cm, liekamoji indukcija BS iki 10000 Gausų. Turi didelę magnetinę skvarbą m ir elektrinę skvarbą e bei mažus nuostolius: tgd siekai 10-3. Jų magnetiniai parametrai priklauso nuo temperatūros: kuo didesnė pradinė magnetinė skvarba, tuo žemesnis Kiuri taškas, todėl feritai dirba prie žemų temperatūrų (iki 50°C). kai temperatūra viršija 100°C, jų magnetinės savybės pablogėja ir vėliau išnyksta. Feritas 40. Pastovus magnetai. Imagnetinimo charakteristika ir magnetine energija oro tarpe 38-2. Kietos magnetinės medžiagos Kietos magnetinės medžiagos turi didelę koercinę jėgą HC ir liekamąją indukciją BR todėl šių medžiagų didelė histerezės kilpa. Šios medžiagos plačiai naudojamos pastovių magnetų gamyboje, naudojamų vidutinių ir aukštų dažnių diapazonuose. Pastovus magnetas pasižymi tuo, kad jį kartą įmagnetinus jis ilgą laiką išlieka nepakitęs, esant pastoviai temperatūrai šis laikas siekia 10 metų. Šios medžiagos gaminamos iš anglinių legiruotų smulkiagrūdžių struktūrų plienų užgrūdintų tam tikroje temperatūroje, be to iš įvairių geležies lydinių bei feritinių medžiagų . Magnetinė energija oro tarpe: čia V0 – oro tarpo tūris jeigu oro tarpas yra mažas, tuomet galima priimti, kad BdSd=B0S0 be to atmetama magnetinė sklaida į šonus, tuomet Specifinė magnetinė energija – tai magnetinė energija tūrio vienetui . Toks pastovus magnetas taip pat turi histerezės kilpą jį permagnetinus. Be to jį galima ir išmagnetinti Tokiam pastoviam magnetui yra charakteringi dydžiai Br ir Hc. Kuo jie didesni, tuo magnetas kokybiškesnis. Turint pakankamai didelius šiuos dydžius, magnetai gali būti mažų matmenų ir svorio, bei turėti geras savybes. Jei nuolatinis magnetas yra toroido pavidalo, tai pašalinus išorinį įmagnetinantį lauką magnete išlieka liekamoji indukcija Br. Toks magnetas neatiduoda magnetinės energijos. Esant oro tarpui, arba kai jis užpildytas kietu dielektriku magneto galuose susidaro magnetiniai poliai: NS ir galuose susidaro magnetinis laukas kurio stiprumas H0 ir indukcija B0. Be to magnetinis laukas gali turėti magnetinę sklaidą HS ir BS. Šis išorinis magnetinis laukas sumažina tiekiamąją indukciją Br iki dydžio Bd t.y. iki atviro magneto liekamosios indukcijos. Taigi vietoj Br atiranda Bd. Šį dydį atitinka stiprumas Hd. Šios indukcijos dydis priklauso nuo magneto formos ir magneto ilgio ld bei oro tarpo dydžio l0 t.y. šie parametrai priklauso nuo santykio , kur l0 – tarpo ilgis, ld – bendras ilgis. Jeigu oro tarpas bus didesnis tai ir energijos išorei bus atiduodama daugiau. Keičiant santykį mes keičiame magneto tarpe sukurto lauko magnetinės energijos dydį vienam tūrio vienete:, Siekiama padaryti tokio dydžio tarpą, kad ši energija būtų maksimali, K taškas ir energija šiame taške:. Skaitoma, kad jeigu įsimagnetinimo kreivė artima hiperbolei, tai maksimali energija paskaičiuojama pagal formulę:. Nuolatinių magnetų gamybai yra naudojami angliniai plienai, kuriuose anglies kiekis 0,3¸1% jų HC=40¸50 erstedų ir Br=8000¸9000Gs, o Wmax=7000¸8000erg/cm3. Jei toks magnetas bus patalpintas aplinkoje kurios temperatūra 100°C tai HC sumažės 10% per 40 valandų. Volframinis plienas – jame yra 0,06¸0,07% volframo ir 5¸6% anglies. Šio plieno HC ir Br 10¸15% geresni nei anglinio plieno parametrai. Iš šių plienų pagaminti magnetai atsparūs smūgiams, tačiau plienai greičiau keičia savo savybes ir virš 100°C jų netenka. Chrominiai plienai – plienai legiruoti chromu. Kobalto plienai – pagal savo kokybę geriausi, turi geresnes temperatūrines charakteristikas ir atsparesni smūgiams. Taip pat naudojami įvairūs lydiniai iš geležies Fe, aliuminio Al, silicio Si magnetų gamybai. Jų savybės artimos volframinių plienų savybėms, tačiau jie yra pigesni. Tipinių magnetinių medžiagų charakteristikos minkštų magnetinių medžiagų charakteristikos Keitos magnetinės medžiagos taikomos vaizdo ir garso įrašymo priemonėms gaminti, skaitmeninės informacijos saugojimo priemonių gamybai. Gamybai naudojama plona metalinė juosta užnešta ant plastmasinio pagrindo. Pagrindinis reikalavimas yra tas, kad HC būtų kuo didesnė, kuo ji bus didesnė, tuo ilgiau be pakitimų bus išlaikoma informacija, HC=20¸50A/mm. Dažnai juostoms naudojamos polimerinės plėvelės ant kurios suformuojamas magnetinės medžiagos sluoksnio lakas, susidedantis iš magnetinės medžiagos miltelių, rišamosios medžiagos ir tirpiklio, vėliau išgaruojančio. Pati magnetinė medžiaga sudaro 30¸40% visos medžiagos tūrio. Šiuo metu plačiai gaminamos juostos ant lavsano. Pastaroji yra atspari mechaniniams poveikiams, ant jos užneštas sluoksnis ilgai išlaiko savo savybes. Gamybos procesas: pagaminama plati juosta vėliau supjaustoma lazeriu, juostos storis @40 mikronų. Naudojant skaitmeninės informacijos saugojimo priemones atstumas tarp atminties disko ir skaitymo galvutės iki 0,1 mikrono.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!