Pasaulio ir Lietuvos ekologinės problemos

Žmonės jau senovėje intuityviai jautė savo santykių su gamta įsipareigojamą galią ir atitinkamai elgėsi. Nemaža dalis privalomo elgesio reikalavimų, išreiškiamų griežtais draudimais, reguliavo žmonių elgesį vienų ar kitų gamtos objektų atžvilgiu. Juos lyg ir galėtume vadinti ekologiniais tabu. Antai senovės Egipte buvo normų, draudžiančių užtvenkti bėgantį vandenį, gąsdinti besiganančius gyvulius. Senovės Kinijoje tam tikrais periodais buvo draudžiama kirsti mišką, deginti ar kitaip naikinti augaliją ir kt. Tokių ir panašių draudimų turėjo ir baltai. Remdamasi rašytiniais šaltiniais, M.Gimbutienė mini “pagalbą miškams, medžiams šaltiniams”. Ji rašo: “Svetimšaliams (krikščionims misionieriams) buvo draudžiama įeiti į šventus miškus (sacrosontas silvas). Juose niekam nebuvo leidžiama kirsti medžių ar šventose upėse ir ežeruose žvejoti. Šventos giraitės, pievos ir laukai buvo vadinami alkais. Tai pirmykštės gamtos draustiniai, neliečiamos ir saugomos vietos”.
Elgesio normų formavimas draudimų forma liudija neabejotiną jų ryšį su archainiais papročiais. Bet kažin ar teisinga būtų manyti, kad senoviniai žmonės suvokė ekologinę tų papročių prasmę. Jie laikėsi jų kaip švento įstatymo, paveldėto iš protėvių. Dorovinės pareigos sąvokos, kaip mes ją šiandien suprantame, tuo metu dar nebuvo.
Ekologinės pareigos sąvoka - modernios ir pomodernios visuomenės kultūrinės raidos padarinys, dorovinis žmogaus sąmoningo aktyvumo produktas. Kad žmogus galėtų savo sąmonėje formuoti uždavinį saugoti gamtą ir laikyti tai savo moraline pareiga, jo sąmonė turėjo pereiti, pasak K.Jasperso, “pamatinę mūsų mąstymo situaciją”, vadinamą “subjekto-objekto skilimu”. Toje situacijoje žmogus ima skirti savo sąmonę nuo savo gyvenimo bei aplinkos. Anksčiau, t.y. senoviniais laikais, žmogus mąstė taip, kaip gyveno, ir gyveno taip, kaip mąstė. Etnologų tyrimai rodo, kad pirmykštės tautos neturėjo savarankiškos gamtos sąvokos. Mitologinėje pasaulėžiūroje žmogus, gamta, dievai sudarė sinkretinę vienovę. Gamtos sąvoka dabartine prasme yra naujųjų laikų Vakarų Europos išradimas; tada žmogus ir įgijo tam tikrą distanciją gamtos atžvilgiu: gamta, kaip objektas, mintyje atskiriama nuo žmogaus, kaip subjekto. Pažintinis objektyvistinis požiūris į gamtą įsikūnijo moksle, t.y. eksperimentinėje-matematinėje gamtotyroje. Kartu su pažintiniu požiūriu skleidėsi ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!