Pasaulinio ūkio samprata, raida ir problemos

Įvadas Plečiantis ekonominiams valstybių ir regionų ryšiams vis labiau suvokiamas pasaulio ūkio bendrumas. Bet kuri ekonominė sistema remiasi ir vystosi tam tikrų ekologinių sąlygų rėmuose. Vertinant pasaulinį ūkį tokiu aspektu, suprantama, tampa būtinybe spręsti daugelį ekonominių problemų globaliniu mastu. XX a. pabaigoje įvykęs informacinių – komunikacinių technologijų vystymo šuolis neįtikėtinai paspartino globalizacijos eigą. Globalizacija yra senas procesas. Ištisus šimtmečius jis vyko tyliai ir neskubėdamas. Šuoliškas informacinių – komunikacinių technologijų vystimasis sudarė puikias sąlygas tarptautiniam verslui ir globaliems finansams. Pasaulinis ūkis vis labiau tampa vientisu kompleksu. Pasaulio ūkis – istoriškai susiformavusi visų pasaulio šalių nacionalinių ūkių, kuriuos vienija ekonominiai ryšiai, visuma. Visų mūsų bendra ekologinė sistema – Žemė, visa biosfera mus jungia vis tvirčiau. Todėl būtina geriau susipažinti su klausimais, kurie jaudina visą dabarties žmoniją, pabandyti apžvelgti tolesnes jos ekonominės raidos galimybes ir perspektyvas. Pastaruoju metu aplinka teršiama tiek, kad gamta pati savaime apsivalyti negali. Dėt to sutrinka joje nusistovėjusi pusiausvyra, atsiranda sunkiai sprendžiamos ekologinės problemos. Kai kuriose net aukštai išsivysčiusiose šalyse dėl didelio užterštumo nuodingais teršalais, dujomis jau džiūsta miškai, rūgštūs lietūs ir kartu su krituliais iškrentančius nuodingos medžiagos pražudo nemažą žemės ūkio produkcijos dalį: žūsta ištisi pasėliai, kenksmingų teršalų paveikti augalai duoda menką derlių, o neretai net subrendę ir nuimti javai, daržovės ir vaisiai kenkia ne tik žmonių sveikatai, bet netinka net pašarui. Tai ne tik ekonominis nuostolis liaudies ūkiui, tai turi neigiamą globalinę ekologinę reikšmę: žūsta miškai, dėl ko kenčia visa augalija, upės ir ežerai, dirvožemiai. Šiuo metu gamtai neišvengiamai būtina žmogaus pagalba, vadinasi, taip pat būtinos ir atitinkamos sąnaudos. Tačiau šiandien nepagrįstai mažai skiriama dėmesio biologijai, išlikimo problemoms, socialinėms problemomis. Akcentuojama tik materialinė, daiktinė žmogaus egzistencijos pusė. Ilgą laiką ekologinės problemos buvo nagrinėjamos lokaliai, miestų mastu. 7 dešimtmečio pabaigoje - 8 dešimtmečio pradžioje vis labiau buvo suvokiamas tarpvalstybinis ir net globalinis ekologinių pokyčių aspektas. Taigi šiandiena pasaulinis ūkis turi būti svarbus kiekvienos valstybės vadovams ir piliečiams. Didėjant pasaulinio ūkio problemoms, kiekviena valstybė turi įsitraukti į šių problemų sprendimą. Šio darbo tikslas – išnagrinėti pagrindines, svarbiausias pasaulinio ūkio problemas. Uždaviniai tikslui pasiekti: • Aptarti pasaulinio ūkio sampratą ir jo raidą. • Išnagrinėti pagrindines pasaulinio ūkio problemas: ◦ Globalines energetikos; ◦ Demografines žmonijos; ◦ Globalines žemės ūkio ir maisto; ◦ Globalines ekologines; ◦ Globalines atliekų; ◦ Triukšmo ir vibracijos problemas. • Pateikti globalinių problemų prognozes. • Darbo pabaigoje pateikti išvadas ir apibendrinimus. Darbe remtasi moksline literatūra, knygomis, straipsniai, periodiniais leidiniais, elektroniniais dokumentais. 1. Pasaulinio Ūkio Samprata Ir Raida Kiekvienas mūsų planetos gyventojas turi įvairių poreikių. Jiems patenkinti imamasi tam tikros veiklos. Skurdžiai gyvenantys žmonės deda pastangas būtiniausiems gyvenimo dalykams: maistui, drabužiams, būstui. Tai pagrindiniai žmogaus poreikiai. Sotus, apsivilkęs, pastogę turintis žmogus siekia išsimokslinimo, stengiasi gerinti gyvenimo sąlygas. Turtingam nepakanka vieno namo ir trijų automobilių. Daugumą mūsų poreikių tenkina įvairūs daiktai ir paslaugos. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonių poreikiai praktiškai neriboti. Žemėje nėra nė vienos šalies, kuri galėtų savo gyventojus aprūpinti visomis prekėmis ir paslaugomis. Todėl valstybės glaudžiai bendradarbiauja, kiekviena kitoms šalims siūlo turimų žaliavų, gaminių. Siekia įsigyti ir tokių prekių, kurių negali gaminti arba jai ekonomiškai neapsimoka. Tarp šalių nuolat veikianti konkurencija verčia valstybes gaminti tai, ką gali padaryti geriau už kitas. Taip vyksta tarptautinis veiklos pasidalijimas. Jis priklauso nuo geografinės padėties, gamtos išteklių, darbo jėgos kvalifikacijos, šalies istorinės raidos. Pasaulio ūkis suprantamas kaip vientisa pasaulio valstybių ūkių sistema, kurioje vyksta gamyba, prekyba ir vartojimas. Pasaulinė ūkio sistema – šalių nacionalinių ūkių kompleksų visuma, susijusi su kapitalu, prekių, darbo jėgos ir valiutinių išteklių tarptautiniu judėjimu. Nacionalinių ūkių tarpusavio bendradarbiavimo materialinis pagrindas yra tarptautinis darbo pasidalijimas.1 Kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Tai technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis - gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose.2 Pasaulio ūkio formavimosi istorija tiesiogiai susijusi su pasaulio pažinimo raida. Pirmykštės bendruomenės laikais maisto, įrankių ir kitokių buities reikmenų mainai vyko tarp vieno kaimelio bendruomenės narių. Kuriantis pirmosioms valstybėms, atsirado poreikis ir galimybė atskirų kaimų žemdirbiams, miestų amatininkams, tolimesnių kraštų pirkliams keistis derliumi, įvairiais gaminiais. Laipsniškai klostėsi miestų ir valstybių prekybos ryšiai. Pasaulio ūkio formavimąsi labai paveikė didieji geografiniai atradimai. Kai ištobulėjo laivyba, ispanų, portugalų, anglų jūrininkai užmezgė prekybos ryšius su tolimais Azijos kraštais. Užgrobus Afrikos ir Amerikos žemynus, kolonijose išauginta produkcija, išgautas auksas, sidabras keliavo į Europos turgus ir saugyklas, skatino ūkio plėtrą. XVIII a. pab.–XIX a. pradžioje mokslo ir technikos pažangą Europoje sukėlė pramonės perversmą. Įdiegta pramoninė gamyba leido šalims gaminti daugiau prekių, negu reikėjo joms pačioms. Produkcija atpigo, todėl atsirado didesnė jos paklausą ne tik gaminančioje šalyje, bet ir už jos ribų. Padidėjusi paklausa skatino gamybą, o jai reikėjo vis daugiau žaliavų, kurių apsčiai buvo europiečių kolonijose. XIX a. susiformavo gaminių – žaliavų srautai tarp pramoninių valstybių ir kolonijų. Ilgainiui pramoninė gamyba ir nuolatiniai valstybių ryšiai sukūrė pasaulio rinką. XX a. pirmojoje pusėje prasidėjęs pramoninės gamybos automatizavimas ir elektrifikavimas dar labiau paskatino gamybos augimą. Didėjantis žaliavų bei prekių poreikis į pasaulio ekonomikos karuselę įsuko vis daugiau šalių ir netrukus apėmė visą pasaulį. Tikinama, kad galutinai pasaulio ūkis susiformavo praėjusio amžiaus viduryje. XX a. pabaigoje į gamybą pradėta diegti kompiuterinė technika, ištobulėjo telekomunikacijos. Tai sukėlė naujų permainų bangą. Naujoviška produkcija (pvz., elektronikos prietaisai), išaugusi paslaugų pasiūla esmingai pakeitė žmonių gyvenimą. Laikas parodė, kad ūkio formavimasis glaudžiai susijęs su mokslo ir technikos raidą. Nauji mokslo laimėjimai leidžia darbuotojams naudoti tobulesnes darbo priemones, tinkamesnes medžiagas. Tad galima greičiau ir pigiau sukurti daugiau produkcijos, suteikti įvairesnių paslaugų, o tai lemia spartesnį ekonomikos augimą. Ekonomikos pokyčiai atsispindi visuomenės vartojamų prekių (paslaugų) struktūrų ir užimtųjų pagal atskiras ekonomines veiklas struktūrų pokyčiuose. Dar ketvirtame XX a. dešimtmetyje struktūrinius pokyčius pasaulinėje ekonomikoje nagrinėję autoriai (Allan Fisher, Colin Clark) padarė išvadą, kad, augant gyventojų pajamoms, didėja paslaugų sferos (tretinio sektoriaus) produktų vartojimas bei gamyba, pirmiausiai santykinai mažėjant žemės ūkio (pirminio), o vėliau pramonės (antrinio sektoriaus) produktų poveikiui. Analogiškos tendencijos išliko ir dabartinėje pasaulio ekonomikoje (toliau santykinai mažėja dirbančiųjų žemės ūkyje, šiek tiek mažesniais tempais mažėjant dirbančiųjų pramonėje). Šio reiškinio priežastys aiškinamos įvairiai, tame tarpe ir pasaulio ūkio globalizacija.3 2. Pasaulinio Ūkio Problemos „Žmonija niekada nepakils į tokį aukštį, kad jai nereikėtų kilti dar aukščiau..." (Lucijus Anėjus Seneka) Tobulėjant įrankiams, augant žmonių poreikiams, atsirado amatai, su jais ir mainai. Vientisam pasaulio ūkiui atsirasti prireikė 19 amžių. Didžiųjų geografinių atradimo laikotarpis nulėmė pagrindines pasaulio ūkio susidarymo prielaidas. Naujos atrastos žemės ir nauji prekybiniai keliai padėjo Europai atsikratyti monopolinių Rytų prekių. Iš Lotynų Amerikos plūstelėjęs auksas ir sidabras paspartino amatų pramonės plėtotę. Didieji geografiniai atradimai iš esmes pakeitė Europos ūkio struktūrą. Laivybą ir ryšiai su kolonijomis ir tolimais regionais lėmė sparčią tarptautinių mainų plėtrą. Mokslo it technikos pažangą XVIII a. sukėlė pirmąjį pramonės perversmą, prasidėjo masinė pigių prekių gamyba. Smarkiai išaugo gamybos specializacija ir teritorinis pasiskirstymas. Gamybos plėtra ir tobulėjantis transportas suformavo pasaulio rinką. Svarbiausia buvo prekių ir žaliavų mainai tarp metropolijų ir kolonijų. Keletą šalių valdė milžinišką pasaulio dalį, iš kurios gaudavo pinigų žaliavų, o kolonijų rinkoje realizavo savo gaminius. Dėl to kolonijų ūkis smuko, jį žlugdė prievartinė įvežamų pramonės gaminių gausa. Tokia metropolijų ekonominė politika nuskurdino kolonijų gyventojus, suformavo labai siaurą, masažinį ūkį. Vientisas pasaulio ūkis susiformavo XIX ir XX a. sandūroje. XXa.3 dešimtmetyje prasidėjęs pramonės automatizavimas ir elektrifikavimas tapo antruoju pramonės perversmų. Žmogų daugelyje kenksmingų gamybos barų pakeitė robotai, prasidėjo masinis visų žmogaus veiklos sferų kompiuterizavimas. Tai buvo trečiasis pramonės perversmas. Vystosi aptarnavimo sfera atsiranda popramoninė visuomenė. Nuolatinis tarpusavio konkuravimas ir tarpusavio priklausomybė suformavo tarptautinį veiklos pasidalijimą. Jis glaudžiai susijęs su tarptautinė ūkio specializacija. Ją nulemia geografinė padėtis ,gamtos ištekliai, istorinė šalių raida, darbo jėgos gausa, gyventojų darbo įgūdžiai, tradicijos ir kt. Šiuolaikiniame pasaulio ūkyje valstybinių ūkiai labai susipynę, didelė valstybių tarpusavio ekonominė priklausomybė. Toks reiškinys vad. Ekonominė integracija. Labiausiai integruotos yra ekonomiškai stipriuos valstybės. Efektyvios integracijos pav. ES šiuo metu yra daugiau negu 20 didelių tarpvalstybinių ekonominių susivienijimų. Pergyvenęs visą eilę technologinių perversmų, dabartinis pasaulio ūkis mokslo ir skaitmeninių technologijų dėka įžengė į naujausią savo raidos epochą. Mokslo ir technikos revoliucija, milžiniškas industrijos plėtojimas ir visa žmogaus veikla tarsi milžiniškos geologinės jėgos. Planetos vandenynai, miškai ir kalnai, šiaurės ledkalniai ir karštos dykumos, net giliai po žeme slypinčios naudingos iškasenos ir visa, kas Žemėje gyva, yra glaudžiai tarpusavyje susiję, ir reikalauja protingo, apgalvoto ir darnaus elgesio, kad naudodami viena negadintume kito. Kiekvienas žmonijos raidos etapas buvo susijęs su tam tikromis problemomis, anksčiau jos būdavo vietinės reikšmės – dabar daugelis jų tapo globalinėmis. Tai pasaulio ekonomikos militarizavimas ir branduolinio karo grėsmė, spartus pasaulio gyventojų skaičiaus augimas, besivystančių šalių ekonominis atsilikimas, maisto problema, gamtinių išteklių ribotumas, aplinkos apsaugos ir kitos problemos. Šiuo metu visos globalinės problemos kaip niekad susijusios su kiekvienu iš mūsų ir kartu visų Žemės gyventojų įvairiais gyvenimo santykiais. Globalinių problemų tarpusavio ryšiai darosi vis sudėtingesni, o tai verčia ieškoti naujų efektyvesnių ne tik atskirų šalių, bet ir jau viso pasaulio ūkio valdymo metodų. Kiekviena iš globalinių pasaulio problemų, o kartu jos visos yra nepaprastai svarbios tolesnei žmonijos raidai ir jos likimui ir reikalauja neatidėliotinai jas spręsti. Problemos turi būti sprendžiamos tik suvienytomis visų pasaulio šalių ir tautų pastangomis. Iki šiol daug kas manė, kad biosferos biologiniai ištekliai neriboti. Tačiau jau mokslininkai pradėjo nerimauti, kad mus supanti aplinka pavojuje. Žmogaus gamybinė veikla įgavo didžiulį „geologinį" mastą, išryškėjo realus pavojus, kurį sukelia pernelyg didelis biologinės materijos judėjimas. Techninė pažanga nutiesė visiškai naujus energijos bei materijos judėjimo kelius biosferoje, pažeidė per milijonus metų susiklosčiusią natūralią pusiausvyrą. Šiuolaikiniai technologiniai procesai, kaip neišvengiami civilizacijos veiksniai, nebegali negriauti iki šiol vykusių ekologinių procesų. Žemėje, žymaus amerikiečių ekologo L. Brauno nuomone, miestų ir pramonės atliekos pradėjo taip keisti gyvenamąją aplinką, orą, vandenį ir dirvožemį, jog vis daugiau gresia faunai ir florai, kurios būtinos žmogaus egzistavimui. Gamtos teršimas tapo grėsminga visos planetos problema, jis ypač pražūtingas išsivysčiusiose šalyse. Žemėje per paskutinį šimtmetį išnyko šimtai gyvulių, paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų rūšių, ties išnykimo riba dabar yra dar apie tūkstantis rūšių.4 Viso pasaulio mokslininkai, politiniai veikėjai, įtakingiausi tarptautinių organizacijų vadovai vieningai konstatuoja, jog nėra principinio prieštaravimo tarp šiandieninio ekonomikos vystymosi ir žmogaus gamtinės aplinkos, juo labiau, kad ekonomikos vystymasis ir techninė pažanga turi būti derinami su pastangomis ginti gamtinę aplinką ir saugoti kultūros vertybes. Žaliavų stygius, augantys valstybių biudžetų deficitai, politinės krizės Irake - visa tai veikia pasaulio ekonomiką. Tokių problemų sprendimas reikalauja milžiniškų lėšų ir šiandien dar ne visos šalys gali jų skirti, tačiau ieškoti būtina. Vienas svarbiausių ir patikimiausių rezervų joms padengti - ginklavimosi išlaidų mažinimas. Intensyvus ginklavimasis ne tik daro žalą gyvenamajai aplinkai, bet ir reikalauja didžiulių materialinių žmonijos išteklių. Visos žmonijos pagrindinis uždavinys - mažinti jas, o sutaupytas lėšas skirti svarbiausioms ir neatidėliotinoms globalinėms problemoms spręsti. Dabarties pasaulio socialiniai reiškiniai ir procesai, kurie savo apimtimi ir reikšmingumu yra pasaulinio masto, susiję su gyvybiniais visų šalių ir tautų interesais ir kuriuos išspręsti įmanoma tik bendromis, sutelktomis pasaulio visuomenės jėgomis. 2.1. Pasaulio energetikos problemos Paskutinysis antrojo tūkstantmečio šimtmetis buvo pats revoliucingiausias laikotarpis žmonijos istorijoje. Jis kupinas socialinių pokyčių, netikėčiausių politinių įvykių, mokslinių atradimų ir išradimų. Padaryta daugiau, negu visais ankstesniaisiais šimtmečiais kartu paėmus. Pasaulyje išgauta anglies, naftos, įvairiausiu metalų rūdų, pagaminta plieno, elektros energijos daugiau, negu iš viso iki šiol. Visuomenės mokslo ir technikos pažanga išgyvena neregėto pakilimo laikotarpį. Žmonija šiandien į žemės paviršių per tą patį laiką išmeta trigubai daugiau grunto, negu vulkanai iš Žemės gelmių. Kasant anglį ir rūdas, statant užtvankas ir kanalus, tiesiant kelius perkeliami iš vietos į kitą maždaug penki kubiniai kilometrai žemių. Žmogus apskrieja savo planetą per 80-90 minučių, labai sparčiai keičia jos veidą-reljefą: kuria naujas jūras, salas ir pusiasalius, užtvankas ir krioklius. Jis atrado ir siekia įvaldyti atomo energiją, sukūrė tokią ryšių sistemą, kad Žemės spinduliavimas metriniu diapazonu prilygsta Saulės spinduliavimui.5 Energetikos technologijų inovacijos formuoja visuomenę. Garo mašina sukėlė pramoninę revoliuciją. Vidaus degimo variklis atvėrė kelius masiniam transportui. Atsiradus dujų turbinoms aviacijoje, sumažėjo pasaulis. Bet energetikos technologijų sėkmės sukeltas paklausos sprogimas turi savo kainą. Socialinė ir ekonominė visuomenės struktūra yra paremta energija, todėl energijos tiekimo sutrikimai ją gali lengvai pažeisti. Taip pat energija gali padaryti žalos planetai. Klimato kaita, vykstanti dėl energetikos ūkyje išskiriamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, visuotinai laikoma „didžiausia ir plačiausio masto kada nors buvusia rinkos nesėkme“6 bei didele grėsme pasaulio ekonomikai. Apie beveik pusės milijardo automobilių, poros šimtų tūkstančių lėktuvų, šimto tūkstančių sraigtasparnių, dviejų šimtų tūkstančių lokomotyvų ir beveik aštuoniasdešimties tūkstančių laivų, dešimtys tūkstančių fabrikų ir gamyklų, ligoninių ir mokyklų, šimtai milijonų įvairiausių šaldytuvų ir šildytuvų, radijo aparatų ir televizorių, gamyklų staklių ir įvairiausių mašinų vis labiau ir labiau sekina mūsų planetos gamtos rezervuarą. Kuro ištekliai, susitelkią Žemės plutoje, yra gana dideli, tačiau riboti. Mokslininkų apskaičiavimais, jų gali užtekti gal dviem - trims šimtmečiams. Energijos paklausa pasaulyje didėja, o energijos kainos didelės ir nestabilios. Į atmosferą vis daugiau išmetama dujų, sukeliančių šiltnamio efektą. Dėl to klimato kaita tapo realia grėsme, o energijos tiekimas užtikrinamas vis prasčiau. ES šiltnamio efektą sukeliančių išmetamų dujų kiekiai 2010 m. pranoks 1990 m. lygį 2 %, o 2030 m. – 5 %.7 Energetikos moksliniai tyrimai ES lygiu vykdomi nuo septintojo dešimtmečio, iš pradžių pagal Europos anglių ir plieno bendrijos ir Euroatamo sutartis, vėliau pagal viena po kitos kuriamas mokslinių tyrimų pagrindų programas. Šiais Bendrijos veiksmais Europoje sukuriama pridėtinė vertė sukaupiant kritinę masę, stiprinant kompetenciją ir skatinant valstybių veiklą. Vykdant nacionalines programas ir dirbant Europos lygmeniu, tinkamai šį darbą derinant su inovacijomis bei reguliavimo priemonėmis, buvo pasiekta reikšmingų rezultatų tokiose srityse kaip švarios ir našios akmens anglies ir atsinaujinančios energijos technologijos, energijos našumas ir kogeneracija bei branduolinė energetika. Tai galima pailiustruoti keliais pavyzdžiais:8 • Vėjo energija: technologijos pažanga leido per 20 metų šimtą kartų padidinti vėjo turbinų dydį nuo 50 kW vienetų iki 5 MW, o sąnaudas per pastaruosius 15 metų sumažinti daugiau kaip 50 %. Rezultatas – eksploatuojami pajėgumai Europoje per paskutinius dešimt metų padidėjo 24 kartus iki 40 GW; tai sudaro 75 % visų pasaulio pajėgumų. • Švari anglis: per pastaruosius 30 metų anglimi kūrenamos elektrinės jau galėjo pasinaudoti trečdaliu padidėjusiu našumu. Šiuolaikiniai įrenginiai gali veikti 40-45 % našumu, tačiau šioje srityje dar yra daug augimo galimybių. Daugelis ES valstybių narių jau sumažino „klasikines“ emisijas (SO2, Nox ir dulkių) iki numatytos ribos. Energetikos saugumas yra globalinė problema, jai spręsti reikalingi globaliniai veiksmai, ir, žinoma, tokių daugianacionalinių organizacijų kaip NATO didesnio dėmesio. Šią realybę pradeda suvokti ir dauguma NATO šalių, tačiau iki šiol Aljansas vis dar neįstengia suformuluoti, koks turėtų būti jo vaidmuo ir misija ieškant sprendimo, kaip išvengti šios vis didėjančios grėsmės. Imtis reikšmingų žingsnių šioje srityje trukdo tradicinis valstybių narių nenoras plėsti Aljanso atsakomybės ribas, vylimasis, kad pagrindinis energetikos sektoriaus garantas gali būti rinkos jėgos, ir kai kurių jų baimė, kad NATO vaidmens didėjimas energetikos sektoriuje gali būti ne taip suprastas energijos gamintojų, ypač Rusijos, nuo kurios Aljanso narės tampa vis labiau priklausomos.9 2.2. Demografinė žmonijos problema Planetos gyventojų skaičiaus didėjimas tapo labai svarbia globaline problema. Gyventojų perteklius nėra paprastas reiškinys. Jis labai sudėtingas, taip pat, kaip yra sudėtingas gamybinių jėgų ir pirmiausia darbo jėgos trūkumo reiškinys. Kartu galima kalbėti ir apie per didelį gyventoju skaičių ir apie gamybinių jėgų trūkumą. 2000-aisiais 47 proc. planetos gyventojų gyveno miestuose, o 53 proc. – kaimuose. Per artimiausius 30 metų laukiama spartaus miestų gyventojų skaičiaus didėjimo. Išsivysčiusių šalių gyventojai senėja, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir mažėja gimstamumas. Ateityje daugės sulaukusių 80 ir daugiau metų. Iš tikrųjų daugiau žmonių gyvena ilgiau. Bet ilgėja jų nedarbingas periodas. Tuomet pasitelkiamas kapitalas. Tarkim, skandinavai investuoja Lietuvoje ir savo pensijas finansuoja iš mūsų sumokėtų pinigų jų bankams, jų draudimo kompanijoms, kurie Lietuvoje mažai apmokestinami. Kapitalas išvežamas ir jis bus panaudotas svetimų šalių pensininkų pensijoms apmokėti. Taigi, telkiama daugiau kapitalo, ieškoma geresnės kokybės, kuri galėtų atstoti mažėjančią darbo jėgą ir išlaikyti daugiau nedirbančių visuomenės žmonių. Didinamas dalyvavimas darbo rinkoje. Moterų įtraukimas į darbą, imigracinė politika, pensinio amžiaus didinimas gali pagelbėti. Jei žmonės gyvena ilgiau, jie galėtų dirbti ilgiau. Žinoma, tai nėra paprastas sprendimas, bet ieškoma būdų kaip to pasiekti.10 Gyventojų gausėjimo tempai ypač spartūs Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse. Jose šiuo metu gyvena jau daugiau dviejų trečdalių pasaulio gyventojų, o kito tūkstantmečio pradžioje prognozuojamas šio skaičiaus padidėjimas iki keturių penktadalių. Didžiausios problemos tos, kad šios šalys, būdamos atsilikusios tiek ekonominiu, tiek kultūriniu atžvilgiu, nepajėgia patenkinti naujų narių maisto, gyvenamojo ploto ir kitų poreikių. Ypač sunku jose su išsilavinimu, sveikatos apsauga, įsidarbinimu. Spartus gyventojų skaičiaus augimas šiose šalyse iškelia ir dar vieną opią problemą-amžiaus struktūros pokyčius. Gyventojų, kurių amžius iki 15-os metų, dalis besivystančiose šalyse pastaraisiais dešimtmečiais išaugo iki40-ties, net 50-ties procentų bendro jų gyventojų skaičiaus. Dėl to labai padidėjo nedarbingų žmonių, kuriuos turi išlaikyti dirbantieji. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad tose šalyse palyginti labai žemas darbo našumas, didelis nedarbas bei agrarinis gyventojų perteklius. Tikimasi, kad per 50 artimiausių metų gyventojų skaičius padidės 50 proc. Todėl 2015-aisiais miestų milžinų, kurių kiekviename gyvena ne mažiau kaip 10 milijonų gyventojų, bus nebe 20 kaip dabar, bet 36.11 Prognozuojama, kad 2050-aisiais Indijoje gyvens daugiausia pasaulio gyventojų. Gimstamumas joje jau dabar viršija Kinijos, Pakistano bei Nigerijos gimstamumą kartu sudėjus (visos šios šalys pirmauja pagal natūralaus gyventojų prieaugio didėjimą pasaulyje). JAV pagal gyventojų skaičiaus didėjimą šiuo metu užima septintą vietą pasaulyje, tačiau 80 proc. prieaugio sudaro imigrantai. Daug sunkumų sudaro ir skirtingas gyventojų susitelkimas. Štai Azijoje gyvena 56 proc. pasaulio gyventojų, nors Azijos žemynas užima tik 31 proc. visos apgyvendintos planetos sausumos. Didžiausia žmonijos dalis gyvena besivystančiose, vadinamosiose trečiojo pasaulio šalyse, kurioms būdinga socialinių ekonominių sistemų įvairovė. Nors demografinė politika - kiekvienos nepriklausomos šalies vidaus reikalas, sunkumai dėl gyventojų pertekliaus mūsų minėtose šalyse vis labiau juntami ir tarptautiniuose santykiuose. Dėl šios priežasties blogėja ten gyvenančių žmonių gyvenimo lygis, auga emigracija iš besivystančių šalių, o tai kelia nepasitenkinimą išsivysčiusiose šalyse. Siekiant išspręsti nesibaigiančius prieštaravimus, būtina esminė visos tarptautinės sistemos reforma, kuri panaikintų besivystančių šalių diskriminavimą ir įvykdytų bent jau būtiniausius visuomeninius pažangius demografinės politikos pakeitimus. Pirmasis ir ypač Antrasis pasauliniai karai smarkiai pažeidė natūralųjį gyventojų judėjimą daugelyje pasaulio kraštų, ypač išsivysčiusiose šalyse. Pirmasis pasaulinis karas pareikalavo 25-ių, o Antrasis virš 50-ties milijonų žmonių gyvybių. Didžiausią aukų dalį sudarė jauni vyrai ir gimdyti galinčios moterys. Karai suluošino ir padarė invalidais milijonus žmonių, kas taip pat turėjo įtakos gimstamumui. Europoje sumažėjo gyventojų ir dėl emigracijos už vandenynų - daugiausia į JAV. Mokslininkų paskaičiavimais, vien tik šio amžiaus pirmojoje pusėje Europą paliko apie 30 milijonų žmonių. Tai irgi labai svarbūs veiksniai, nulėmę tokį didelį gyventojų prieaugio skirtumą išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse.12 Dar visai netolimoje praeityje ir dabar, daugelyje pasaulio šalių, gimstamumas nebuvo reguliuojamas, šie procesai vyko ir vyksta stichiškai, dabar jau bręsta „demografinė revoliucija". Jai būdingi du veiksniai: pirmas - buvo susidorota su žmogaus bejėgiškumu kovoje prieš mirtingumą, ypač vaikų mirtingumą ir prieš visa, kas grėsė jo gyvybei ir sveikatai; antras -įsivyrauja gimstamumo kontrolė ir sutuoktinių autokontrolė. Nors gyventojų skaičius vis dar didėja sparčiais tempais, ryškėja persilaužimo tendencijos. Anksčiau ar vėliau gimstamumas sumažės visuose kraštuose, net ir ten, kur šiuo metu yra labai didelis. Dėl to sumažės ir gyventojų prieaugis net ten, kur kartu labai mažės ir jų mirtingumas. Šiaip ar taip gimimų skaičius šeimose vis labiau planuojamas ir reguliuojamas, nepaisant nuo amžių paveldėto tamsumo ir prietarų gausybės. Aptardamas galimas socialines demografinės krizės pasekmes M. Mejeris pateikia Italijos ekspertų prognozes (šioje šalyje gimstamumas yra mažiausias Europoje – vidutiniškai 1,2 vaiko tenka vienai moteriai), kad per ateinančius keturis dešimtmečius darbinio amžiaus gyventojų skaičius sumažės 40 proc. Atitinkamai išaugusi pagyvenusių žmonių dalis sąlygos vartojimo mažėjimą (senieji nesivaiko madų ir naujovių, jų poreikiai kuklesni), o tai neigiamai atsilieps ekonomikai. Sąlyginė pensininkų gausa perkraus valstybės socialinę sistemą, kurią išlaikyti savo mokesčiais turės vis mažesnis dirbančiųjų skaičius. M. Mejeris pastebi, kad vykusios demonstracijos ir streikai Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje bei Austrijoje, protestuojant dėl vyriausybių pastangų pradėti pensijų sistemos reformą, rodo, kad ateityje Europoje vyks dar didesnės socialinės grumtynės tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų kartų. 13 Besivystančiose šalyse padėtis dėl spartaus gimstamumo mažėjimo gali tapti dar labiau dramatiškesnė, nes pensijų ir bendrai socialinės rūpybos sistemos jose yra silpnos arba jų iš viso nėra. Kinijos ekonomika dėl užsienio investicijų gausos dabar rodo įspūdingą augimą, tačiau jau apie 2015 metus dėl „vieno vaiko šeimos“ politikos išryškės pigios darbo jėgos stygius. Kinų ekspertai kalba apie vadinamąją 4-2-1 socialinę problemą, kai vienas dirbantis žmogus bus atsakingas už dviejų savo tėvų ir keturių senelių išlaikymą. Daugelyje kitų Trečiojo pasaulio šalių tokios griežtos gimstamumo kontrolės kaip Kinijoje nėra, tačiau plintanti urbanizacija, skatinama kontracepcija, sterilizacija ir abortai sąlygos didelius neigiamus demografinius pokyčius. Ties demografinės katastrofos riba atsidūrė Rusija ir iš dalies Ukraina. Rusijos prezidentas savo metiniame pranešime buvo priverstas pripažinti, kad Rusijoje šiuo metu gyvena vos 143 mln. gyventojų. Tai daugiau nei dvigubai mažiau nei Jungtinėse Valstijose. Ištisi kaimai ir miesteliai Rusijos gilumoje liko be gyventojų. Iki šio amžiaus vidurio Rusijos gyventojų skaičius gali nukristi žemiau 100 milijonų. Todėl didžiausią savo plotu pasaulio valstybę pagal gyventojų skaičių gali pralenkti net Turkija ir Vokietija. Pirmoji - dėl didelio gimstamumo savo šalyje, antroji - dėl imigracijos. Rusijoje yra ne tik mažas vaikų gimstamumas, bet ir labai aukštas mirtingumas. Čia vyrai vidutiniškai gyvena tik 58 metus, 13 metų mažiau nei moterys.14 Tačiau, kita vertus, didėja kinų skaičius Rusijos pasienyje su Kinija. Apie jų skaičių oficialios statistikos taip pat nėra. Dėl šių, o taip ir dėl kitokio pobūdžio priežasčių Rusijoje taip pat pastebimai didėja nacionalistinės nuotaikos, kurios net daro įtaką jos vykdomai užsienio politikai. Dideliais tempais mažėja ir Ukrainos gyventojų. Dar prieš dešimt metų jų buvo daugiau kaip 50 milijonų, o 2004 metais tebuvo 47 milijonai. Ateityje išliks ryški ukrainiečių mažėjimo tendencija, jei nebus imtasi radikalių priemonių gimstamumui didinti. Pagal Jungtinių Tautų Organizacijos skelbiamą prognozę Lietuvoje gyventojų iki 2050 m. sumažės 25% – liks 2.565 mln. gyventojų. O Latvijoje gyventojų po pusės amžiaus bus 27% mažiau (1.678 mln.), Estijoje – 16% mažiau (1.119 mln.). 15 Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) prognozuoja, kad demografinės tendencijos kaimyninėje Rusijoje taip pat bus negatyvios: per 45 m. Rusijos Federacijos piliečių bus 31 mln. mažiau. 20 mln. gyventojų sumažės ir Ukrainoje. Teigiama, kad Rusijoje ir Ukrainoje gyventojų sumažėjimas bus didžiausias pasaulyje. Labiausiai apgyvendintų šalių sąrašo viršuje yra Indija, pakeitusi Kiniją: šios šalies gyventojų skaičius išaugs 486 mln. – iki 1,6 mlrd. Dėl gimstamumo mažėjimo Kinijoje gyvens 1,4 mlrd. žmonių. JAV gyventojai stabiliai išsilaiko sąrašo trečioje vietoje: 2050 m. amerikiečių bus „tik kuklūs“ 395 mln. Pagal JTO ekspertų prognozes, bendras planetos gyventojų skaičius turėtų išaugti 1,5 karto – iki 9,1 mlrd. Demografinę padėtį formuos trys pagrindiniai veiksniai: bendras gyventojų senėjimas, gimstamumo mažėjimas ir ŽIV epidemija. XXI a. viduryje gyventojų skaičius augs gyvenimo ilgėjimo sąskaita. Šiuo metu planetoje gyvena 84 mln. žmonių, vyresnių nei 80 m., o amžiaus viduryje tokių bus apie 390 mln. Pačiomis „seniausiomis“ šalimis taps Japonija, Italija ir Martinika: kas 7-tas šių šalių žmogus bus vyresnis nei 80 m.16 2.3. Pasaulinė žemės ūkio ir maisto problemos Kuo labiau gausėja žemės gyventojų, tuo jiems reikia daugiau maisto. Kartu jiems būtina kasmet skirti tam daugiau žemės ir geriau ją įdirbti. Daugelyje valstybių šiuo metu ūkinė veikla tvarkoma taip, kad kai kuriose iš jų pagaminama maisto produktų labai nedaug, o dar kai kuriose žemės ūkio produktai gaminami, tačiau daugumai tų gyventojų jie neįperkami. Pasaulio žemės ūkiui dar pakanka išteklių maisto produktams gaminti, tačiau nėra vienodos tarpvalstybinės politikos, kuri padėtų kiekvienai šaliai tinkamai spręsti globalinę maisto produktų problemą.. Be pagrindinių maistinių grūdų gamybos, sparčiai augo ir mėsos bei pieno produktų gamyba. Europos išsivysčiusiose šalyse mėsos gamyba padidėjo daugiau kaip tris kartus, o pieno dvigubai. Toks šuolis įvyko dėka naujų, derlingesnių kultūrų ir produktyvesnių gyvuliu bei paukščių veislių, gausaus mineralinių trąšų ir cheminiu augalų apsaugos priemonių naudojimo, žemių melioravimo. Kiekvienas papildomas maisto produktu prieaugio kiekis reikalauja vis didesnių sąnaudų. Tai iš dalies paaiškinama tuo, kad dirbant žemą vis ryškiau pasireiškia dirvos derlingumo mažėjimo tendencija, vis labiau aiškėja dirvos erozijos, rūgštingumo, užkrėtimo nuodingomis medžiagomis problemos. Kad galima būtų patenkinti dabartiniais tempais besidauginančių Žemės gyventojų poreikius, būtina, kad pasaulinė maisto produktų gamyba kasmet didėtų 3-4 procentais. Kiek žemė gali išmaitinti žmonių? Jeigu visi pasaulio gyventojai maitintųsi vegetariškai ir valgytų vien ir mineralinių medžiagų, žmogui kasdien reikėtų 630-750 gramų kviečių (2410-2870 kalorijų), t.y. 230-274 kilogramų kviečių per metus. Jeigu žemdirbys jų užaugintų vidutiniškai po 50 centneriu iš hektaro, vienas žmogus, šiuolaikiškai dirbdamas žemę, galėtų visiškai aprūpinti maistu 17 žmonių. Padauginus šį skaičių iš 8,2 milijardų hektarų (tai, kaip minėjome, žemės plotas, kurį galima panaudoti žemės ūkiui), gautume optimalų rodiklį. Vadinasi, biosfera gali išmaitinti apie 140 milijardų žmonių. Šį skaičių gavo daugelis mokslininkų ir jis buvo minimas 1974 metų pasaulinėje mitybos konferencijoje Romoje.17 Vykstant civilizacijos raidai aiškėja, kad mūsų Žemė nėra tokia didelė, o jos maisto ištekliai nėra beribiai. Prognozuojama, kad XXI a. planetos gyventojų skaičius padvigubės ir amžiaus pabaigoje sieks 10 milijardų. Todėl pasaulio mokslo visuomenė ir valstybių vadovai susirūpino, kaip išmaitinti žmones, nes tai tampa nebe atskirų šalių vidaus, bet globaline problema, tiesiogiai susijusia su civilizacijos išlikimu. Bado problema pasaulyje. Ši problema egzistuoja. JTO duomenimis, vidutinė gyvenimo trukmė mūsų planetoje per 20 amžių padidėjo nuo 30 iki 67 metų. Vargšų per praėjusius 50 metų sumažėjo daugiau negu per paskutiniuosius penkis amžius. Niūrusis pranašautojas Polis Erlichas 1968 metais patyrė abejotiną šlovę, savo knygoje “Demografinė bomba” paskelbęs, jog dėl laukiamo gyventojų skaičiaus augimo kova dėl žmonių aprūpinimo maistu yra išanksto pralaimėta, ir, pradedant nuo 1970-ųjų metų, alkis nužudys šimtus milijonų žmonių. Faktai nepatvirtino šios niūrios perspektyvos. Kova dėl išgyvenimo dar nelaimėta, ypač kai kuriuose Afrikos regionuose, kuriuos drasko konfliktai. Bet JTO statistika rodo, jog planetos mastais statistika gerėja. Besivystančiose šalyse kasdieninis maisto racionas 1961 metais siekė 1932 kalorijas, 1998 metais pasiekė 2650 kalorijų ir, kaip manoma, 2030 metais viršys 3020 kalorijų.18 Pagal JT duomenis, 1/3 gyventojų nepakankamai valgo. 0.5 mlrd. žmonių badauja. Norint išspręsti šias problemas reikia imtis bendrų pastangų. Besivystančiose šalyse gyventojų augimo tempai didesni nei maisto produktų gamyba. Pasaulio maisto produktų paklausa 2020 m. išaugs 64 %, tame tarpe besivystančiose šalyse beveik 100 %. Šiuolaikiniame žemės ūkyje nespėjama patenkinti maisto paklausos. Jei ši tendencija nebus sustabdyta artimiausių 2 ar 3 dešimtmečių bėgyje, maisto produktų deficitas gali kelis kartus padidėti. Vien Kinija privalės importuoti kasmet 200 t mln. grūdų. Didinti grūdų gamybą trukdo dirbamos žemės degradacija. Šiandien reikia atstatyti daugiau kaip 15 % dirbamos žemės. 1905 m. Italijoje įkurta FAO (Food and Agriculture Organisation). Susikūrus JT, tapo vienu iš jos padalinių. FAO veikia tarptautiniu mastu, imasi įvairių priemonių kovai su badu. Globalinė maisto problema negalės būti sėkmingai ir efektyviai sprendžiama. Užtikrinti visame pasaulyje tokį metinį maisto produktų prieaugį ir dar nepažeidžiant ekologinių reikalavimų- sunkus ir sudėtingas uždavinys. Tačiau žmonija sukūrė naujas agrotechnologijas, siekia įvesti naują ekonominių tarptautinių santykių tvarką stimuliuojant maisto produktų gamybą ir prekybą jais. Sėkmingas viso pasaulio gyventojų aprūpinimas maisto produktais -tai ne tik produktų gausinimas, bet ir tinkamo jų paskirstymo organizavimas. 2.4. Pasaulinė ekologinė problema Ilgą laiką ekologinės problemos buvo nagrinėjamos lokaliai, mietų mastu. 7 dešimtmečio pabaigoje 8 dešimt. pradžioje vis labiau buvo suvokiamas tarpvalstybinis ir net globalinis ekologinių pokyčių aspektas. Iki to laiko buvo nedaug neutralių medžiagų. Bet tuo metu jau buvo pakankamai dirbtinių medžiagų. Gamta jau pradeda nebeįveikti tų teršalų dėl jų: kiekio; dalis medžiagų yra negamtinės prigimties. Pagrindinės globalinės problemos yra šios: • ozono sluoksnio nykimas; • klimato atšilimas dėl šiltnamio efekto; • rūgštūs lietūs; • bioįvairovės mažėjimas; • didelės ekologinės avarijos; • miškų nykimas. Pasauliui gresia globalinė ekologinė katastrofa – jau iškirsta 65 proc. pasaulio miškų, išnyko 70 proc. žuvų. Kiekvieną valandą išnyksta trys gyvūnų ir augalų rūšys. Dviem trečdaliams žemės ūkio reikmėms naudojamų dirvos plotų gresia erozija. 19 Pasak Johanesburgo konferencijos (2002 m.) tai toli gražu ne vienintelės globalios problemos dabarties pasaulyje. Dar prieš 30 metų Stokholme vykusioje Jungtinių Tautų konferencijoje paskelbta, kad po 100 metų nebeliks naudingųjų iškasenų. 1992-aisiais Rio de Žaneire nutarta, kad ekonomiškai išsivysčiusios šalys skirs 0,7 proc. savo bendrojo vidaus produkto besivystančioms šalims. Tuo tarpu šiais metais Johanesburge (Pietų Afrikos Respublika) vykusią konferenciją kai kurie aplinkosaugos specialistai vertina kaip nutolimą nuo ankstesnių programų. Pagrindinė šios konferencijos tema buvo kova prieš skurdą, gamtosaugos problemoms teko mažiau dėmesio. Paskaičiuota, kad maždaug 70 proc. pasaulinio biudžeto išlaidų tenka karinei technikai bei ginkluotei ir armijai, nors daugiau nei milijardas pasaulio gyventojų geria užterštą vandenį, 2 milijardai gyvena be elektros, daugiau nei 3,5 milijardo gyventojų per dieną pragyvena mažiau nei už du dolerius. Per pastarąjį dešimtmetį 10 proc. padidėjo kurui naudojamų naudingųjų iškasenų gavyba, todėl pirmąją konferencijos savaitę daug diskutuota apie tai, kaip sumažinti suvartojamą kuro kiekį. Itin daug skaudžių replikų sulaukė Jungtinės Amerikos Valstijos, kurias kitos šalys kaltino nusišalinus nuo gamtosaugos problemų ir per menka pagalba trečiojo pasaulio šalims. Jungtinėms Valstijoms teko teisintis ir dėl nepasirašyto Kioto protokolo. JAV atstovai tvirtino, esą Europos šalys atmosferą teršia labiau, be to, JAV finansuoja Europos gamtosaugos projektus bei padeda trečiojo pasaulio šalims daugiau nei visos Europos šalys kartu sudėjus. Tuo tarpu kita didžiulė atmosferos teršėja Rusija konferencijos metu pareiškė prisijungsianti prie Kioto protokolą pasirašiusių valstybių. Globalinės ekologinės katastrofos mastus siekiančios aplinkos taršos pagrindinis šaltinis yra iškastinio kuro deginimas. Iškasamojo kuro naudojimo tempai pastaruoju metu 100 000 kartų viršija jo susidarymo žemės gelmėse tempus. Manoma, kad esant dabartiniam naudojimo lygiui, pasaulinių kuro atsargų turėtų užtekti dar 100-170 metų. Tačiau, visą tą laiką aplinka bus teršiama ir vis didės ekologinės katastrofos galimybė. UNESCO duomenimis naftos ir jos produktų naudojimo per vienus metus sukeltų padarinių žala aplinkai prilyginama 300 mlrd. JAV dolerių. Realiai vertinant tradicinės energetikos kainą, šią sumą taip pat reiktų įtraukti į energijos savikainą.20 Stratosferinio ozono sluoksnio nykimas. Ozonas yra itin svarbus klimatą formuojantis Atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Daugiausia jo būna 20-30 km aukštyje. Nuo ozono sluoksnio priklauso optimalus Žemės paviršiaus apšvietimas ir terminis režimas, tinkamas gyviesiems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių Saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Be to, sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir neleidžia išsisklaidyti mūsų planetos šilumai. 1983 m. Šiaurės pusrutulyje užfiksuota, kad ozono sumažėjo jau 5-8 %. Taip pamažu iškilo ,,ozono problema'', ja susidomėjo įvairių šalių mokslininkai. 1985m. virš Antarktidos surasta didelė ozono ,,skylė'', nustatyta iš palydovų. Kasmet ,,skylė'' padidėdavo tik keliais procentais, todėl iš pradžių nenuogąstauta. Bet 1985 m. ,,skylė'' padidėjo 16%. Anglų mokslininkai apskaičiavo, kad nuo 1979 iki 1985m. virš Antarktidos ozono sumažėjo 40 procentų. Jau dabar dėl padidėjusios ultravioletinių Saulės spindulių skvarbos gali žūti dalis planktono ir žuvų ikrų, kilti įvairių gyvūnų ir augalų mutacijų, padaugėti vėžinių ligų. Virš Pietų poliaus 10-20km aukštyje ozono sluoksnio taip pat beveik nėra. Dabar pastebėta, kad ozono sluoksnis sumažėjo ir virš daugelio tankiai gyvenamų planetos rajonų. Kol kas nei turimais duomenimis, nei modeliuojant skaičiavimo mašinomis nepasiseka nustatyti šio reiškinio priežasties, galimą kitimą arba pasekmes. Žemė, netekusi apsauginio apvalkalo, atiduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos, daugiau žmonių susirgs odos vėžiu. Nerimą kelia paskutinieji mokslininkų skaičiavimai. Pasirodo, sumažėjus ozono kiekiui 10%, per 2 savaites kelių metrų storio pasaulio vandenyno sluoksnyje žūtų praktiškai visas žuvų mailius. Specialistai šiandien prieina vieningos nuomonės: jei iki 2100 metų ozono vis mažės, tai augalai ir gyvūnai žus. Žmogus bus priverstas ieškoti išsigelbėjimo po dirbtinio stiklo gaubtais. Toks gyvenimas gali tapti realybe mūsų vaikams ir anūkams. Dar viena ozono ,,skylės'' atsiradimo hipotezė - dėl didelio išmetamų į atmosferą cheminių medžiagų kiekio atmosferos sluoksniuose galėjo pasikeisti temperatūros režimas. Klimato atšilimas dėl šiltnamio efekto. Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15°C. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių metu vidutinė temperatūra Žemės paviršiuje pakildavo tik 2-2,5°C aukščiau dabartinės. Dabar pastaruosius 10000 metų tęsiasi atšilimas. Aišku, kad CO2 koncentracija didėja dėl žmogaus ūkinės veiklos. Didelį neigiamą poveikį turėjo tropikų miškų kirtimas. 1955-1987 rn. iškirsta beveik 50% tropikų miškų. Kasmet iškertamų šių miškų plotas prilygsta Baltijos respublikų plotui. Planetos miškai nesugeba sugerti viso susidarančio CO2. Dabar vandenyje CO2 yra 50 kartų daugiau negu atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti. Kai kurie mokslininkai teigia, kad nuo 1940 m. vidutinė temperatūra Žemės paviršiuje pakilo O,3°C. Atrodo nedaug, bet iki 2000 m. ji pakilo 1,5 °C, prognozuojama, kad po 60-70 metų pakils 3-4°C. Atšiltų netolygiai. Ties pusiauju temperatūrai pakilus 3-4°C, vidutinėse (mūsų) platumose tai sudarytų 10-15°C, o arktinėse ji būtų 15-20°C. Pakilus temperatūrai, pasikeistų vandenų kryptis, orų srautų judėjimo keliai, kritulių kiekis. Jau per kelis artimiausius dešimtmečius intensyviai imtų tirpti ties poliais esantys ledynai, pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 3-4 metrais, o visiškai ištirpus ledynams - 68-70 metrų. . CO2 apykaitos sistema formavosi milijonus metų. Aktyvi žmogaus ūkinė veikla griauna šį mechanizmą. Daugėjant atmosferoje CO2, formuojasi ,,šiltnamio'' efektas, nes CO2, praleidžia Saulės spindulius, bet sulaiko Žemės infraraudonuosius spindulius. Rūgštūs lietūs susidaro kuomet atmosferos ore yra didelė koncentracija sieros ir azoto oksidų, kurie lengvai jungiasi su vandeniu ir susidaro rūgštys. Rūgštūs lietūs keičia dirvožemio ir įvairių vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to kenčia augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti rūgščių lietų poveikį yra kalkinami dirvožemis ir ežerai Rūgštieji lietūs teršia paviršinius požeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams (sutrikdo fotosintezę ir kvėpavimą), skatina metalų koroziją, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos, metalinės konstrukcijos bei dažai. Bendri ekonominiai nuostoliai kasmet sudaro milijardus dolerių. Nuo rūgščiųjų lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai. Rūgštieji lietūs nepaprastai kenkia miškams. Pakenktų miškų medžiai tampa neatsparūs ligoms, aplinkos cheminiam užterštumui. Mediena pasidaro trapi, netinkama baldų pramonei. Dėl rūgščiųjų lietų poveikio iš dirvožemio į vandeningąjį horizontą greičiau išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai - šitaip užteršiamas gruntinis vanduo. Žemės pluta - litosfera - labai pasikeitė. Žmonės vis giliau skverbiasi į žemės gelmes, iš kur buvo iškasami, išsiurbiami, išpumpuojami jos turtai. Neramu buvo ir jos paviršiuje, labai intensyviai keitėsi reljefas: kasami kanalai ir tuneliai, statomos užtvankos ir kriokliai, užliejami dideli jos plotai, sukuriami dirbtiniai ežerai ir marios, salos ir pusiasaliai, iš jūrų atkovojami ir įsavinami dideli žemės plotai, nekalbant jau apie aerodromų, uostų, prieplaukų, kelių ir kitų stambių inžinerinių statinių statybą. Didžiuliai plotai, kuriuose buvo auginami grūdai, bulvės ir daržovės, uogos ir vaisiai tampa besiplečiančių ir naujai statomų miestų, pramonės objektų teritorijomis. Tokiu būdu kasmet žmonija netenka po 50-70 tūkstančių kvadratinių kilometrų žemės. Užterštumo problema: tai dirvožemių tarša įvairiais pesticidais, atliekų laidojimas, branduoliniai bandymai. Ežerai, upės, jūros ir vandenynai tampa įvairių teršalų išmetimo vieta. Kasmet į pasaulio vandenynus patenka dešimtys tūkstančių tonų pesticidų, gyvsidabrio ir jo junginių, įvairių metalų ir jų junginių, milijonai tonų naftos ir jos produktų, labai dideli kiekiai kitų teršalų. Ir niekas niekur neprapuola, niekas neišnyksta, tik pereina iš vienų formų į kitas. Taip žmonija į savo medžiagų apykaitos grandines įtraukia medžiagas, kurios kenkia ne tik dabar gyvenančiai, bet ir būsimoms kartoms. Atmosferos ekologinė problema. Vėjas greitai sumaišo didžiules oro mases, kurios imlios įvairiems teršalams, lengvai užkrečia aplinką ir tuo žalingai veikia žmonių sveikatą. Daugelis medžiagų, kurias šiandieninė pramonė ir transportas taip gausiai išmeta į aplinką, yra labai žalingos žmogui, gamtai, materialinėms vertybėms. Nemaža jų dalis ore išlieka ilgą laiką. Siekdami teigiamai paveikti atmosferos pokyčius, turėtume daugiau dėmesio skirti augalijos apsaugai, nes augalinė danga vis labiau tampa atmosferos teršalų filtru. Europoje atmosferos oras švarėja pastačius valymo įrenginius. Didžiausias aplinkos teršėjas šiuo metu yra automobilis, t.y. visos transporto priemonės. Pasaulio automobilių kelių tinklas - dešimtys milijonų kilometrų, dar keli milijonai geležinkelių, apie penki milijonai kilometrų avialinijų. Žemės paviršiumi ir po žeme lekia šimtai milijonų automobilių, greitųjų traukinių, oro erdvėse daugybė lėktuvų ir sraigtasparniu, o jiems reikia vis daugiau gerų kelių, pakilimo ir nusileidimo takų, laivybai tinkamų neaudringų jūrų, upių ir kanalų, mat nuo to priklauso transporto efektyvumas. Didelio miesto gyventojai kasdien sugaišta važiavimui apie dvi valandas, o tai negamybinė laiko dalis ir to laiko pavadinti poilsiu taip pat negalima. Transporto, ypač lengvųjų automobilių transporto plėtra tam tikru mastu niokoja miestus, kurių per daugelį metų ar net amžių neįstengė sunaikinti nei karo gaisrai, nei žemės drebėjimai, potvyniai ar kitos stichinės nelaimės. Be to, jie gresia pėstiesiems, kurių kasmet žūva apie pusė milijono ir apie 60-70 milijonų sužalojama. Gatvėse lieka vis mažiau vietos, automobiliai važiuoja pėsčiųjų greičiu, didelė jų dalis stovi čia pat ant kelio ir dar labiau susiaurina jo važiuojamąją dalį. Išeitis tokia: platinti važiuojamąją gatvių dalį, kas labai sunkiai vyksta, statyti tunelius ir viadukus, nevienodų lygių sankryžas, skirti izoliuotas miesto teritorijas pėstiesiems, taip pat ir greitajam transportui, nukelti dalį transporto po žeme (metropolitenai) arba tiesti magistrales virš žemės, statyti požemines pėsčiųjų perėjas, kad būtų patogiau, įrengti eskalatorius ar net judamuosius takus. Visa tai reikalauja daug lėšų, kurių sukaupti ne visi gali.21 Prognozės:22 • per 100 metų vandenyno lygis pakils 6-7 metrais (Bangladešas gali netekti dalies teritorijos). Gali atsirasti ekologinė migracija Egipte (Nilo slėnis); • gėlo vandens slėgio didėjimas (vandens stresas). 9 šalys šalia Nilo nori didinti gėlo vandens sunaudojimą. Kaimas nuo to labai kenčia; • vandens kokybė; • kosmoso užterštumas (virš 4 mln. daiktų ir skeveldrų); • karas ir ekologija (Afganistano, Jugoslavijos krizė buvo susijusi ne tik su materialiniu, ekonominiu netekimu, bet ir su ekologiniu netekimu. Ginkluotė nėra švari, ekologiška. Kai kuriuose šaudmenyse buvo radioaktyvių priedų). Karo veiksmų arenos – ekologiškai jautrios zonos. Cheminio, biologinio ginklo pavojus taip pat egzistuoja. Globali bendruomenė nėra pakankamai informuota apie ekologines grėsmes. Žiniasklaidos ekologinis signalas yra per silpnas. 2.5. Globalinė atliekų problema Didėjant gyventojų skaičiui, pastebimai augant jų poreikiams, jų patenkinimui į gamybos ciklą įtraukiama vis daugiau gamybos išteklių. Pagaminama vis daugiau produkcijos, kurią gaminant ir vartojant kaskart opesnė tampa atliekų problema, pastaruoju metu priskiriama prie globalinių problemų lygmens. Moderni visuomenė turi racionaliai spręsti gamybos ir vartojimo procesų metu neišvengiamai susidarančių atliekų problemą. Visa, kas pagaminama, parduodama, suvartojama, anksčiau ar vėliau tampa atliekomis. Tačiau atliekos kartu yra ir ūkinės veiklos objektas, kuris racionaliai tvarkantis duoda gerų ekonominių rezultatų. Tinkamai suvokus atliekų problemą, pasiekimas resursų reciklavimas ir nebešvaistomi energetiniai ištekliai. Bet kuriame mieste ir gyvenvietėje susikaupia tonos įvairiausio pavidalo atliekų: kietų, birių ar skystų. Jų kiekis priklauso nuo gyventojų skaičiaus gyvenvietėse ar mieste, nuo šildymo sistemos, visuomeninio maitinimo įmonių ir parduotuvių tinklo ir komunalinės tarnybos, taip pat dideliu mastu nuo klimato zonos, pramoninės gamybos apimties ir jos išdėstymo. Kuo aukštesnis žmonių gyvenimo lygis, tuo daugiau atliekų. Tai automobiliai, baldai, šaldytuvai, šildytuvai, televizoriai ir radijo aparatai, virtę nereikalingu šlamštu, atliekomis arba paprasčiausiai pakeičiami kitais, naujesniais modeliais. Be to, kiekvienais metais naujos prekės vis įmantriau įpakuojamos. Įpakavimo medžiagas taip pat tenka pašalinti drauge su milijonais tonų kitų susikaupusių atliekų, o tai nėra paprasta. Teršdavo atliekomis aplinką ir anksčiau, bet teršimo pobūdis buvo kitoks: tada buvo kalbama apie dūmus, suodžius, organines atliekas. Dabartinės atliekos visai kitokios prigimties. Jos gali būti neišsakomai kenksmingos, tai radiacija, asbestas, DDT, įvairūs chemikalai, mineralinės trąšos, pesticidai ir kitokios kovos su augalų kenkėjais priemonės, kurios dėl ilgo ir netvarkingo sandėliavimo gali užsidegti, sudaryti įvairiausius cheminius junginius, pavojingus žmonėms ir gyvuliams. Šiandien žinomi du kietųjų atliekų šalinimo būdai; kiek deginimas, kiek ir gabenimas į toliau nuo gyvenviečių esamas vietas - sąvartynus, turi didelių trūkumų. Pirma, žemės paviršius, ant kurio suverčiamos atliekos, ribotas, antra, prižiūrint šį žemės paviršių reikia griežtai laikytis sanitarinių reikalavimų, kitaip jos nuolat kels pavojų. Atliekų deginimas, kad ir pačiomis moderniausiomis priemonėmis, taip pat turi trūkumų: geriausiu atveju galima sudeginti iki 80 procentų atliekų, likusias reikia gabenti į sąvartynus, o jų vargus jau minėjome. Naujausi išradimai gali padėti pramonės ir net buitines atliekas panaudoti iš naujo. Beveik 80 procentų galima perdirbti arba sudeginti ir paversti energija. Dalis nesudegusių medžiagų (metalas, stiklas, sulydytos įvairių plastmasių dervos) gali būti išskirtos ir vėl naudojamos. Atrasti mikroorganizmai, kurie griaužia įvairiausias plastmases, cheminį šlaką, šiukšlėmis paverčia net statybinius blokus, o likučiai tinka žemės ūkio trąšų gamybai. Reikalinga įkūnyti cikliškumo idėją. Tam būtina suvienyti biologų, inžinierių, ekologų, sociologų, medikų pastangas. Dar viena nauja problema. Radioaktyvių atliekų negalima sunaikinti ar perdirbti žinomais būdais. Kol kas žmonijai žinomas bene vienintelis patikimas būdas apsisaugoti nuo branduolinių atliekų – griežtai jas kontroliuoti, laikyti gerai izoliuotoje ir kuo mažesnėje uždaroje patalpoje. Tai dar vadinama „amžinuoju saugojimu", nes taip izoliuotos radioaktyvios medžiagos praranda savo kenksmingas savybes labai pamažu. 2.6. Triukšmo problema Gyvenamosios ir darbo aplinkos teršimo skalėje triukšmas užima trečią vietą! Triukšmas yra šalutinis techninės pažangos, technikos raidos, automatizacijos, mechanizacijos ir transporto produktas. Jis trukdo žmonėms dirbti, ilsėtis, mažina darbo našumą ir neigiamai veikia nervų sistemą. Triukšmą kelia geležinkeliu ir miestų tramvajų bildesys ir švilpesys, lėktuvų ir įvairios pramonės įmonių bei statybos technikos gaudesys ir dundesys, net įvairiausių namų ūkio buities aparatų ūžesys. Bet visgi pagrindinis triukšmo šaltinis, jau dabar ne tik miestuose - automobilis. Jam tenka apie 80 procentų viso miestuose sukeliamo triukšmo. Triukšmą sukelia mechaninis elastingų kūnų virpėjimas. Virpesiai paprastai skirstomi į žemuosius, vidutiniuosius ir aukštuosius. Žmogui triukšmas pavojingas, kai jis didesnis, negu 6 decibelai, o didmiesčiuose jis neretai viršija net 100 dB. Priklausomai nuo stiprumo ir dažnio jis sukelia galvos skausmą, spengimą ausyse, klausos susilpnėjimą, širdies ir net skrandžio susirgimus, nuo nuolatinio triukšmo žmogaus organizme atsiranda įvairių funkciniu pakitimų: didėja kraujospūdis, sulėtėja širdies ritmas, dažnai pasireiškia jos aritmija, sutrinka seilių sekrecija, skydliaukės ir antinksčių funkcijos, mažėja smegenų aktyvumas.23 Didžiausią pavojų kelia triukšmas, vibracija bei elektromagnetiniai laukai (spinduliuote). Norint išvengti neigiamo dirbtinių fizikinių reiškinių poveikio, svarbu juos norminti, reglamentuoti valstybiniais standartais, į juos atsižvelgti, projektuojant naujas mašinas, mechanizmus, įvairią įrangą, išdėstant darbo vietas ir t.t. Miesto triukšmą galima sumažinti platinant gatves, gerinant jų konstrukciją, tobulinant transporto priemones, įrengiant jose geresnius duslintuvus, gerinant transporto judėjimo organizavimą, parenkant tinkamas žalias užtvaras bei juostas su medelių eilėmis ir daugiamečiais krūmais ir, aišku, tinkamai projektuojant ir statant namus ir suplanuojant butus, įrengiant sandarius, garso nepraleidžiančius langus. Vienu žodžiu, šioje srityje galima daug ką nuveikti. Triukšmas kenkia klausai ir bendrai darbuotojų sveikatos būklei. Triukšmas taip pat padidina nelaimingų atsitikimų riziką, nes kartais galima neišgirsti įspėjamųjų signalų ir mechaninių problemų. Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros tyrimai parodė, kad 28 proc. ES darbuotojų dirba triukšmingoje aplinkoje ir dėl to jiems sunku susikalbėti. 2002 m. Parlamentas pritarė direktyvai, kuri nustatė 87 decibelų triukšmo ribinį dydį kasdieninėje aplinkoje ir kuris yra mažesnis nei buvo siūlyta. Šioje direktyvoje taip pat numatyti tam tikri darbdavio įsipareigojimai. EP nariai pasiekė, kad darbuotojams būtų atliekamas profilaktinis audiometrinis tyrimas ir taikoma individuali klausos apsauga ankstesnėje stadijoje nei buvo numatyta Tarybos. Parlamentas taip pat įtraukė nuostatą, kurioje atsižvelgiama į muzikos ir pramogų sektoriaus ypatumus.24 Kas ketvirtą darbuotoją veikia vibracija. Leidžiant naujus Europos teisės aktus paaiškėjo, kad apie 24 proc. Europos Sąjungos darbuotojų veikia vibracija. Gavybos įmonėse, pavyzdžiui, karjeruose, anglių kasyklose, statybose, transporto sektoriuje, žemės ūkyje naudojamų įrankių ir mechanizmų mechaninė vibracija gali būti sąnarių pažeidimų, neurologinių sutrikimų ir stuburo traumų priežastis. Šiuo klausimu 2002 m. priimta direktyva turės būti perkelta į nacionalinius teisės aktus iki 2005 m. liepos mėnesio. Joje nustatyti plaštakas, rankas ir visą kūną veikiančios vibracijos ribiniai dydžiai. EP pavyko sumažinti leistinas ribas ir įvesti naujus įpareigojimus darbdaviams dėl darbuotojų informavimo ir jų sveikatos būklės stebėjimo.25 3. Globalinių problemų prognozavimas Ekspertai ir tyrimus atliekančios organizacijos tvirtina, kad apytikriai 2030 m. rasime būdų, kaip, pasitelkus saulės energiją, o gal vėjo, atomines ar vandenilines jėgaines, išspręsti visas energetines problemas. Tačiau mokslininkai nesako, ką mes darysime tarp 2012-ųjų ir 2030-ųjų metų. O 2012 m. taps energetinio Armagedono pradžia: visi mineralinės kilmės energetikos ištekliai, kurie iki šiol palengvindavo mūsų gyvenimą, vienas po kito pasibaigs. Pramoninių valstybių įkurta Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) perspėja, kad 5 - rius metus, pradedant 2012-aisiais, jausime naftos trūkumą, jos paklausa gerokai viršys pasiūlą. JAV nacionalinė naftos taryba (“National Petroleum Council) pripažįsta, kad perspektyvą vargiai galima pavadinti palankia. Bet juk yra dujų. IEA duomenimis, gamtinių dujų, kurias naudoja dauguma mūsų elektros jėgainių ir šildymo sistemų, ištekliai senka. Ekspertai nerimauja, kad iki 2012-ųjų gali sumažėti naudojamų telkinių, pritrūkti prie naujų verslovių vedančių dujotiekių. IEA ekspertai pabrėžia, kad, norint išlaikyti gamybos pajėgumų augimą ir po 2012 m., reikia per kuo trumpesnį laiką išspręsti naujų dujų skystinimo įrenginių, esančių šalia telkinių, finansavimo ir statybos problemas. 26 Pasaulio ūkis vystosi labai spėriai, daug ko atspėti neįmanoma. Per ateinančius 20 metų klimato kaita gali tapti globalinės katastrofos priežastimi, įtakojančia naujus karus bei gamtinius kataklizmus. Jų aukomis gali tapti milijonai žmonių.27 Mokslininkų požiūriu, Žemės atmosferos oro vidutinis atšilimas dviem laipsniais sukeltų didžiulių permainų. Pradėtų tirpti poliariniai ledynai ir gana greitai pakiltų pasaulio vandenynų lygis. Žemė netektų labai didelės sausumos teritorijos. Tokio užtvindymo pasekmės butų katastrofiškos. Gal ši perspektyva yra šiek tiek perdėta, bet tokios daugiau kaip pesimistinės prognozės orientuoja pasaulio visuomenę neatidėliotinai imtis operatyvių, veiksmingų ir efektyvių aplinkos apsaugos priemonių.28 Iki 2020 metų Didžiojoje Britanijoje turėtų susidaryti Sibiro tipo klimatas. Tuo pačiu metu visame pasaulyje prasidės visuotinė sausra, badas, susidūrimai tarp atskirų interesų grupių bei padidės branduolinio ginklo panaudojimo galimybė. Dėl staigios klimato kaitos daugelyje pasaulio valstybių turėtų kilti anarchija. Norėdamos išsaugoti senkančius gėlo vandens, energijos ir kitokius resursus, daugelio šalių vyriausybės gali griebtis branduolinio ginklo. Tyrimas buvo atliktas Pentagono patarėjo karo klausimais Endriu Maršalo nurodymu. Šis žmogus jau 30 metų daro stiprią įtaką Amerikos karinei minčiai. Kaip mano vieni iš ataskaitos autorių – CŽV konsultantas, ankščiau dirbęs naftos kompanijoje „Royal Dutch/Shell Group“ Piteris Švarcas bei verslo strategijos specialistas Dagas Rendalis - kova su klimato atšilimu turi virsti iš „mokslinės problemos vienu iš nacionalinio saugumo užtikrinimo klausimų“. 29 Seras Dž. Chogtonas, buvęs Didžiosios Britanijos meteorologinės tarnybos vadovas bei pirmas svarbus šios šalies valdžios atstovas, pareiškęs, kad klimato atšilimo pavojus yra ne mažesnis, nei terorizmo grėsmė, teigė: „Jei jau Pentagonas nusprendė pašvęsti klimatui specialią ataskaitą, vadinasi iš tiesų kalbama apie kažką labai rimta“. Pagal Švarco bei Rendelo pateiktus duomenis jau šiandien Žemės resursų atsargos per mažos dabartiniam žmonių skaičiui planetoje. 2020 metais atsiradus gėlo vandens bei energijos šaltinių trūkumui bus žymiai sudėtingiau, ir po pasaulį pasklis naujų karų banga. Ataskaitos autoriai įspėja, kad gali pasikartoti panaši situacija kaip prieš 8200 metų, kai dėl pasaulinio masto nederliaus kilo didžiulis badas, epidemijos bei gyventojų migracija. Rendelas įspėja, kad katastrofos sustabdyti galbūt jau ir nebepavyks: „Mes nežinome kiek toli procesas yra pažengęs. Negrįžtami pokyčiai gali prasidėti jau rytoj, o mes dar penkerius metus apie tai tik spėliosime. Globalinio atšilimo padariniai kai kurioms šalims gali būti labai sunkūs. Bet jau ir dabar aišku, kad ribodami kuro išgavimą iš žemės gelmių, žymiai palengvintume problemos sprendimą“. 30 Naujos globalinės problemos. Baigėsi šaltasis karas, nusiginklavimas, tačiau branduolinio kuro gamintojai vysto savo veiklą. Auga nusikalstamumas, kuris nuo 1980 m. pasaulyje kasmet padidėja 5%. Nusikalstamos grupuotės organizuotos, ginkluotos, turi geras ryšio priemones. Pagrindinė problema – tarptautinis terorizmas. Jo tikslai politiniai, provokaciniai, ekonominio pobūdžio. Priemonės: žmogžudystės, įkaitai, verbavimas, finansavimas, lėktuvų nuvarymas. Nusikalstamos grupuotės veržiasi į valdžią. Kita problema – prekyba narkotikais. Apima beveik visas pasaulio šalis. Prekeiviai daro didelį poveikį žiniasklaidai, politikai. Tarptautiniu mastu vyksta šie nusikaltimai: vaikų darbo išnaudojimas, prekyba žmonėmis, žmonių grobimas, pornografijos platinimas. Išvados Kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Pasaulinis ūkis yra technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis yra gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose. Didėjant Žemės gyventojų skaičiui ir nuolat augant jų poreikiams, didėja ir žmonių ūkinės veiklos įtaka gamtai, aplinkai. Pastaraisiais dešimtmečiais intensyviai vystantis technologijomis, sparčiai didėja žmogaus veikla, kuri veikia gamtinius išteklius, atmosfera. Taigi vis didėja žmogaus įtaka ekologijai. Didžiausi aplinkos taršos židiniai yra šiose liaudies ūkio šakose: pramonėje, žemės ūkyje ir transporte. Dėl minėtų šakų įmonių veiklos susidarančios žalingos tiek žmogui, tiek kitiems aplinkos komponentams medžiagos per orą, vandenį, dirvožemį, įsitraukia į ekologines sistemas. Siekiant išvengti arba bent iki minimumo sumažinti aplinkos teršimą, reikia labai daug lėšų. Pasaulinio ūkio problemos, tokios kaip energetikos, žemės ūkio, maisto, ekologinė, energetikos išteklių, yra pačios aktualiausios ir skaudžiausios problemos. Jos turi būti sprendžiamos globaliai. Tarpvalstybinės organizacijos turi rimtai susirūpinti šių problemų sprendimu. Žmonija turi rimtai reaguoti į mokslininkų teikiamas prognozes dėl globalinių problemų, dėl klimato atšilimo ir turi imtis radikaliai efektyvios veiklos. Jau šiandien kiekvienai valstybei ir kiekvienam jos piliečiui turi rūpėti kaip išsaugoti Žemės rutulį švarų, ekologiška, kaip savo veikla jam dar labiau nepakenkti. Kiekvienas žmogus turi prisidėti prie ekologinių problemų sprendimų. Žinoma tokie sprendimai yra tik vietiniai, lokalūs. O globalinėms problemoms reikia globalinių sprendimų. Taigi šiuo metu gamtai neišvengiamai būtina žmogaus pagalba, taip pat būtinos ir atitinkamos sąnaudos.. Žmonijai neišvengiamai reikės tobulesnės naujų energetinių ir kitų išteklių naudojimo paieškos, technikos ir technologijos, gamybos ir įdiegimo būdų. Yra būtina nuolat ieškoti energijos ir medžiagų imlumo atžvilgiu tobulesnių technologijų diegimo, gamtos išteklių atnaujinimo galimybių. Ieškant globalinių problemų sprendimų, labai svarbu tarptautinį bendradarbiavimą padaryti tvirtesnį, paremtą naujos kartos išorės santykių politika ir veiksmingais daugiašaliais veiksmais. Naudotos Literatūros Sąrašas Knygos 1. GYLYS, P. Globalizacija: ekonominio fundamentalizmo pavojai. Vilnius: LTU, 2003. 2. JAKUTIS, A.; PETRAŠKEVIČIUS, V; STEPANOVAS, A; ŠEČKUTĖ, L.; ZAICEV, S. Ekonomikos teorijos pagrindai. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Kaunas: VGTU, 1999. 3. JAKUTIS, A.; PETRAŠKEVIČIUS, V; STEPANOVAS, A; ŠEČKUTĖ, L.; ZAICEV, S. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas: Smaltijos leidykla, 2000. 4. NAVICKAS, V. Infrastruktūros plėtros globalizacijos procesuose metodologiniai aspektai. Kaunas: KTU. 2008. 5. WONNACOTT P., WONNACOTT R.. Makroekonomika. Z. Lydeka. Kaunas: Litterae Universitatis, 1994. Elektroniniai dokumentai 6. Energetinis Armagedonas – 2012-aisiais. Verslo žinios. 2008 08 24 Nr. 159. [žiūrėta 2008 10 16]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!