Pajamų žemės ūkyje samprata, makroekonominiai rodikliai

ĮVADAS ES skiria žemės ūkiui daug dėmesio ir beveik pusę savo biudžeto. Integracijos į ES kelią Lietuva pasirinko galvodama apie visus savo piliečius, tarp jų ir dirbančiuosius žemės ūkyje. Narystė ES atvėrė Lietuvai naujas perspektyvas. Lietuva įgijo naujų galimybių spręsti jai kylančias socialines ir ekonomines problemas. Tai padaryti leis didelė negrąžinama parama, kurią mūsų šalis gaus iš ES fondų. Mano pasirinkto kursinio darbo tema yra aktuali todėl, kad reikalinga didinti žemės ūkio pajamas, darbuotojų pragyvenimo lygį, didinti žemės ūkio produktų konkurencingumą šalies ir užsienio rinkose. Žemės ūkis visose šalyse yra glaudžiai susijęs su visa ekonomika. Pokyčiai žemės ūkyje turi vykti palaipsniui, tam reikalinga laiko. Lietuvos žemės ūkis ES šalyse užima ir ateityje užims neabejotinai svarbią vietą, todėl jo vaidmuo šalies ekonomikoje išliks kertinis atspirties taškas formuojant tolesnę žemės ūkio politiką. ES šalyse ateityje dar labiau sustiprės konkurencinė kova už rinkas ir tik sumaniai ūkininkaujantys ūkininkai sugebės išsilaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Lietuvos žemės ūkyje vyrauja smulkūs - iki 10 ha ūkiai. Ūkių veiklos analizė rodo, kad atskirų regionų smulkiems ūkiams iš tradicinės veiklos gaunamų pajamų ūkiams plėsti neužtenka. Lėšų trūksta net būtiniausiems šeimos narių poreikiams tenkinti bei jų socialinio saugumui užtikrinti. Didėjant konkurencijai rinkoje, nemažai smulkių ūkių, kurie sudaro beveik pusę šalies registre įregistruotų ūkių, gali bankrotuoti. Smulkių gamintojų problemos dar labiau paaštrėjo 2004 m. gegužės 1 d., Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES). Tapus šios bendrijos nariais, smulkiems ūkiams gerinti konkurencingumą reikia dar aktyviau. ES šalių duomenys rodo, kad bendrijoje, vykstant ūkių stambėjimo procesui, jų skaičius mažėja. Taigi ES siekiama suformuoti racionalų ūkio dydį, kuriame būtų efektyviai panaudojami materialiniai, techniniai bei darbo ištekliai ir apsirūpinama pajamomis. Lietuva, pasinaudodama šalies ir ES finansiniais ištekliais, taip pat siekia restruktūrizavimo procesą paspartinti. (16) Rašydamas kursinį darbą, studijavau mokslo, publicistinę literatūrą ir straipsnius, nagrinėjau juridinius dokumentus, analizavau statistinę ir kitokią informaciją. Perskaičiau mokslinių konferencijų pranešimus, daug informacijos radau internete. Kursinio darbo tikslas – susipažinti su nagrinėjamos temos esme ir išsiaiškinti įvairius jos aspektus bei problemas. Tyrimo objektas – Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių žemės ūkio pajamos. Tyrimo metodai – specialioji mokslinė literatūra, ekonominių rodiklių analizė ir išvados. Uždaviniai: 1. Atlikti Lietuvos žemės ūkio pajamų ir jų makroekonominių rodiklių analizę. 2. Palyginti žemės ūkio pajamų rodiklius Lietuvos ir ES–15 šalių. 3. Išanalizuoti Lietuvos ir ES-15 šalių žemės ūkio pajamų lygį ir pokyčius. 4. Apžvelgti žemės ūkio pajamų pagrindinius veiksnius. Aktualiausias nagrinėjamos temos problemas bei naujausius ekonominius reiškinius ir procesus, mokslinio tyrimo rezultatus sužinojau studijuodamas paskutiniųjų penkerių metų periodinius leidinius: “Lietuvos statistikos metraštis”, “Lietuvos žemės ūkio surašymas”. Iš informacijos šaltinių, remdamasis statistikos departamento ir Eurostat‘o duomenimis, surinkau reikalingus ekonominius rodiklius. Juos pateikiau lentelėse, diagramose ar kitaip iliustruodamas, apibendrinau ir padariau išvadas. 1. Pajamų žemės ūkyje samprata, makroekonominiai rodikliai Pajamos iš žemės ūkio – tai piniginės ir natūrinės pajamos, gautos iš žemės ūkio gamybos. Piniginės pajamos skaičiuojamos iš pinigų sumos, gautos pardavus žemės ūkio produkciją, atimant išlaidas žemės ūkio gamybai. Kadangi išlaidos žemės ūkio gamybai gali būti didesnės negu pajamos, gautos pardavus produkciją (ypač žiemos ir pavasario mėnesiais), piniginės žemės ūkio pajamos gali būti mažesnės už 0, t. y. su neigiamu ženklu. Natūrinės žemės ūkio pajamos – tai visa iš savo ūkio gauta žemės ūkio produkcija, kurią (šviežią ar perdirbtą) namų ūkis suvartojo pats. (15) Ūkio ben­dro­sios pa­ja­mos – tai vi­sa ben­dro­sios že­mės ūkio pro­duk­ci­jos ver­tė, at­ėmus ga­my­bi­nes – ma­te­ria­li­nes są­nau­das pro­duk­ci­jai pa­ga­min­ti. Gry­no­sios pa­ja­mos (ar­ba pel­nas) – tai bendro­sios pa­ja­mos, at­ėmus dar­bo užmokestį ir priskai­čia­vi­mus į drau­di­mo fon­dą. (15) Smulkūs ūkiai (iki 10 ha) pagal pajamų gavimą skirstomi į kategorijas: [1] ūkius, kurių pagrindinės pajamos yra iš žemės ūkio veiklos (žemės ūkio produktų gamybos ir jų pirminio apdorojimo bei perdirbimo) ir [2] ūkius, kuriuose žemės ūkio produkcija yra pragyvenimo šaltinis, kai nėra realių galimybių gauti papildomų pajamų iš kitų kaimo verslų. Antrajai kategorijai taip pat priskiriami smulkūs ūkiai, kurių savininkai pagrindines pajamas gauna dirbdami samdomą darbą. (16) Pajamos iš žemės ūkio yra nepastovios, dalis ūkininkų plėtodami alternatyvią veiklą, tikisi padidinti ūkio pajamas. Ūkininkų ūkių apklausos duomenys rodo, kad truputį didesnės pajamos tų ūkių, kurių vienas ar daugiau narių be žemės ūkio užsiima ir alternatyvia veikla. (16) Alternatyvi veikla mažina pajamų skirtumą tarp smulkių ūkių, ūkininkaujančių palankiose ir mažiau palankiose žemės ūkiui vietovėse. Jeigu smulkių ūkių, įsikūrusių palankiose ūkininkauti vietovėse ir besiverčiančių tik žemės ūkio veikla pajamos yra 50 proc. didesnės, lyginant su pajamomis ūkio, esančio mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, tai šis skirtumas plėtojant alternatyvią veiklą sumažėja ir sudaro 2,5 proc. Smulkių ūkių, įsikūrusių palankiose ūkininkauti vietovėse ir plėtojančių alternatyvią veiklą, pajamos iš 1 ha ŽŪN yra 16 proc. didesnės už pajamas ūkių, besiverčiančių tik žemės ūkio veikla. Ūkininkams, kurie ūkininkauja mažiau palankiose vietovėse, alternatyvi veikla turi dar didesnę reikšmę, nes šių ūkių pajamos atitinkamai didesnės 70 proc. Ūkiui stambėjant, alternatyvios veiklos pajamų dalis bendrose ūkio pajamose mažėja – smulkiuose ūkiuose jų dalis sudaro apie 42 proc., o didesniuose nei 40 ha ūkiuose – 23 proc. (16) Pajamos – žemės ūkio veiklos ekonominis tikslas. Ekonominiu aspektu žemės ūkio veiklos pagrindinis tikslas yra gauti pajamas visiems dirbantiesiems žemės ūkio įmonėse. Be to, yra daug šalutinių ir gretutinių tikslų, nors pajamų gavimas – svarbiausias. Toks tikslo iškėlimas nėra naujas. Jau A. Thaer 1815 m. jį suformulavo taip: “Žemės ūkis yra verslas, kurio tikslas yra iš augalininkystės bei gyvulininkystės produkcijos gauti pelną arba užsidirbti pinigų. Su nedideliais pataisymais, kuriuos sukėlė sąvokos pokyčiai, šis formulavimas tinka ir šendien. Įmonės tikslo pasiekimas yra įmonės veiklos uždavinys. Jį galima apibrėžti tokiu būdu: žemės ūkio įmonės funkcija aprėpia visų žemės ūkio dirbančiųjų pajamų pasiekimo būdą naudojant žemę ir laikant produktyviuosius gyvulius. (9) Makroekonominiai rodikliai 1 lentelė Pagrindiniai ekonomikos rodikliai Makroekonomikos rodikliai Vienetai 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 BVP permainos Infliacija Bedarbystės lygis Einamasis sąskaitos balansas Vyriausybės biudžeto balansas Bendras industrinis produktas Oficialus valiutos kursas Gyventojų skaičius Žemės ūkio rodikliai Ž.ū. priklausanti BVP dalis Ž.ū. dalis, lyginant su bendru užimtumu Bendra ž.ū. produkcija Trąšų naudojimas Vidutinės n.ū. išlaidos maisto produktams % % % (vietine valiuta, mn) BVP % % vietinė valiuta/doleria mn % % % kg\ha % -3,3 9,0 n.a. -1136 0,6 -2,6 0,6 3,72 27,6 17,8 -1,9 223 33,9 -13,1 383 0,3 3571 2,8 -3,5 34,8 3,74 19,2 18,8 -4,6 203 38,3 -34,0 1163 1,1 30617 1,5 -30,0 164,6 3,75 21,0 19,5 -23,8 107,0 59,7 -27,1 189,0 1,6 -1091 1,1 -34 4,3 3,76 - 21,3 -7,7 69,0 61,5 1,0 45,0 3,8 -1278 -1,0 -28,0 4,0 3,77 - 23,3 -18,0 56,0 57,3 3,1 35,7 6,1 -900 -2,3 7,8 4,0 3,72 - 23,5 1,8 52,0 57,5 5,0 15,0 8,0 d.n. -2,0 d.n. 4,0 d.n. - d.n. d.n. d.n. d.n. (10) Žemės ūkis išlieka svarbiu ekonomikos sektoriumi Lietuvoje. 2004 metais buvo sukurta 5,1 proc. šalies bendrosios pridėtinės vertės, jame dirbo 15,2 proc. darbuotojų. Žemės ūkio reikšmė, palyginti su kitomis veiklos rūšimis, mažėja, jis užima septintąją vietą (po apdirbamosios gamybos; didmeninės ir mažmeninės prekybos; transporto, sandėliavimo ir ryšių; nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos; statybos; viešojo valdymo ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo). 2000, 2001 ir 2003 metais sektorius buvo šeštoje, o 2002-aisiais – penktoje vietoje. Žemės ūkio makroekonominės analizės tikslams buvo sukurta žemės ūkio ekonominių sąskaitų sistema. Nacionalinių sąskaitų sistema išsamiai apibūdina pagrindinius ekonominius reiškinius: gamybą, pajamas, vartojimą, kaupimą ir turtą. Vienas svarbiausių apibendrinančių rodiklių – bendroji pridėtinė vertė pagal sektorius ir visos ekonomikos mastu. Pagrindinė žemės ūkio ekonominių sąskaitų paskirtis – analizuoti žemės ūkio produkcijos gamybos procesą, sukurtą pridėtinę vertę ir apskaičiuoti žemės ūkio subjektų gaunamas pajamas iš žemės ūkio veiklos. (1) 1.1. Parama pajamoms iš žemės ūkio Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslas yra parama pajamoms iš žemės ūkio. Visos ES atžvilgiu vystymasis yra pozityvus; tačiau taip yra daugiausia dėl nuolatinio darbo jėgos žemės ūkyje mažėjimo. Skirtingų šalių narių rezultatai yra labai skirtingi iš dalies dėl nevienodų gamybos tipų, nors kiti faktoriai taip pat gali būti įtraukiami. Faktiškai yra du pagrindiniai ūkių pajamų problemos tipai. Vienas gali būti susijęs su “komerciniais ūkiais”, nepriklausomai nuo dydžio: grynosios pajamos gali būti mažos arba net neigiamos dėl sunkumų, laikantis kapitalinių įdėjimų palūkanų norma. Tai yra problema, su kuria gali susidurti jauni ir dinamiškai dirbantys ūkininkai, ypač jei jie gavo paskolas už dideles palūkanas. Kainų sumažinimai, jeigu nėra kompensuojami tiesioginėmis išmokomis, gali ypač smarkiai atsiliepti tokioms įmonėms. Kitas problemos tipas yra susijęs su su ūkiais, kurie per daug maži, kad užtikrintų šeimai tinkamą pragyvenimą. Nepaisant žymių struktūrinių pasikeitimų per metus, daug tokių privačių ūkių išlieka ypač ekonomiškai atsilikusiuose regionuose. Jiems mažiau įtakos daro kainų politika, bet jie gali būti labai priklausomi nuo pajamų rėmimo, būtent pagalbos, suteikiamos pagal BŽŪP, regionams, turintiems ne tokias palankias sąlygas. Tačiau vis labiau tampa aišku, kad daug ūkių didžiają dalį savo bendrų pajamų gauna ne iš žemės ūkio: iš darbo ne visą darbo dieną už ūkio ribų, taip pat iš nesusijusio su ūkiu šeimos narių darbo visą darbo dieną ir kitų šaltinių. Dėl to BVP, tenkančio vienam žmogui, rodiklių palyginimai tarp žemės ūkio ir kitų sektorių, naudojant nacionalinius pajamų duomenis, gali būti klaidinantys. (8) 1.2. Pajamų žemės ūkyje makroekonominių rodiklių sistema BVP. Nominalusis BVP yra šalies produkcijos per tam tikrą laikotarpį vertė, apskaičiuojama taikant to laikotarpio kainas, arba pagal galiojusias kainas. Realusis BVP atspindi šalies produkcijos vertę dviem skirtingais laikotarpiais, apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba fiksuotas bazinių metų kainas. BVP defliatorius yra indeksas, kuriuo matuojamas vidutinis šalies produkcijos kainų lygis palyginus su baziniais metais, todėl BVP defliatoriaus atspindi visų šalies prekių ir paslaugų kainų didėjimo tempą ekonomikoje. Nominalusis BVP = Realusis BVP x BVP Defliatorius/100, tada Realusis BVP = (Nominalusis BVP / BVP Defliatorius) * 100 arba BVP Defliatorius = (Nominalusis BVP / Realusis BVP) * 100 BVP skaičiavimo problemos Nors BVP duomenys plačiai naudojami šalies gyventojų gerovei matuoti, dėl keleto priežasčių šie duomenys nėra visai tikslūs. Pagrindinės paklaidų priežastys yra šios: 1. Kai kurie produktai yra netiksliai įvertinami, kadangi jais neprekiaujama rinkoje. Tokių produktų pavyzdys yra vyriausybės paslaugos - švietimas, socialinės paslaugos. 2. Sunku teisingai apskaičiuoti prekių kokybės pagerėjimą. Pavyzdžiui, nors kompiuterių, televizijos ir automobilių kokybė pagerėjo, jų kainos sumažėjo. 3. Pereinamuoju laikotarpiu privačioji gamyba nėra visiškai užregistruojama. Ekonomika kinta taip greitai, kad tradicinė statistika nepajėgi vytis. 4. Šešėlinė ekonomika - vengdami mokesčių ar siekdami apeiti kitus įstatymus žmonės slepia sandorius, nors jie ir yra legalūs, todėl gali būti, kad didelė ūkinės veiklos dalis nepatenka į BVP skaičiavimus. Žinomi trys pagrindiniai BVP skaičiavimo metodai: gamybos, išlaidų ir pajamų. Statistikos departamentas (SD) skelbia BVP sudedamąsias dalis pagal veiklas tik gamybos metodu, kitais dviem metodais skaičiuojamo BVP pateikiamos tik apibendrintos sudedamųjų komponentų sumos. Būtų įmanoma pajamų metodu skaičiuojamo BVP sudedamąsias dalis taip pat paskirstyti pagal veiklas, tačiau kol kas tokia informacija oficialiai neskelbiama. BVP (tiksliau, pridėtinės vertės) struktūra pagal veiklas yra žinoma, aiški kiekvienos veiklos reikšmė (reikšmingumas) bei įtaka BVP pokyčiams. Čia gi tikslas yra išsiaiškinti tų veiklų įtaką šiek tiek kitokiu aspektu – pagal veiklų pajamas – pagal pajamų sudedamąsias dalis, be to siejant šias pajamas su dviem pagrindiniais tiesioginiais mokesčiais, kuriais apmokestinami pajamų komponentai – asmenų pajamos ir įmonių pelnas. Išsiplėtusi ES pasižymi labai skirtingais turtingumo rodikliais: 2003 m.BVP lygis vienam gyventojui buvo tarp 41% ES vidurkio Latvijoje ir 215% Liuksemburge. Airija yra antra labiausiai klestinti šalis, kurios BVP siekia 132% ES vidurkio. Visose naujose valstybėse narėse BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 90% ES-25 vidurkio, o Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje nesiekia pusės šio lygio. 2002 m. BVP vienam gyventojui buvo tarp 189% ES vidurkio dešimtyje labiausiai klestinčių regionų ir 36% dešimtyje mažiausiai klestinčių regionų. Daugiau negu ketvirtadalis Europos Sąjungos gyventoju 64 regionuose turi BVP vienam gyventojui, kuris yra mažesnis nei 75% ES vidurkio. Naujose valstybėse narėse tai juntama 90% gyventoju, išskyrus gyventojus Prahos, Bratislavos ir Budapešto regionuose bei Kipre ir Slovėnijoje. ES-15 šalyse, apimančiose tik 13% gyventojų, mažų pajamų regionai koncentruojasi Graikijos, Ispanijos ir Italijos pietuose, Portugalijoje ir naujose Vokietijos žemėse. ES-25 šaliu vidurkį Lenkijoje ir trijose Baltijos šalyse, bet 150% didesnis Liuksemburge ir Airijoje. Visose ES-15 šalyse, išskyrus Portugaliją, našumas yra aukštesnis nei visose naujose valstybėse narėse. 1 pav. ES šalių BVP lygis (18) Vidiniai skirtumai. Regioniniai skirtumai šalių viduje yra dar ryškesni nei nacionaliniu lygmeniu, bet jie mažeja: santykis tarp labiausiai ir mažiausiai klestinčių regionų BVP dalių sumažejo nuo 12 iki 8,5 per 1995-2002 m. laikotarpi. Didžiausi vidiniai skirtumai pastebimi Vengrijoje, kur 20% labiausiai klestinčių regionų gyventojų turi 2,6 karto didesnę dali mažiausiai turtingų regionų BVP atžvilgiu. Taip pat butent Vengrijoje šis skaičius labiausiai padidejo po 1995 m. Čekijos Respublika, Slovakija, Jungtinė Karalystė ir Belgija taip pat turi didelių vidinių skirtumų. Ir tik Graikijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Suomijoje ir Švedijoje šie skirtumai yra mažiausi. Italija yra vienintelė šalis, kur regioniniai skirtumai gerokai sumažejo; Ispanijoje ir Austrijoje jie taip pat sušvelnejo, bet šiek tiek mažiau. (14) Infliacija. Infliacija atspindi bendrojo kainų lygio kitimą. Neigiamas rodiklio dydis (kainų mažėjimas) reiškia defliaciją. Dažniausiai infliacija matuojama vartojimo prekių krepšelio kainų indeksu (VKI). Matuojant kainų kitimą, susiduriama su šiomis problemomis. Pirma, į krepšelį fiziškai negali būti įtrauktos visos prekės, taigi jis atspindi tik tam tikrų prekių kainų pokyčius. Antra, dėl skirtingo vartotojų pasirinkimo skiriasi jų vartojamos prekės. Trečia, prekių kainų kitimas neatspindi kokybinių pačių produktų pokyčių. Taigi, infliacijos dydis nedaug gali pasitarnauti konkrečiam vartotojui ar verslininkui stebint verslo konjunktūrą. Kainų kitimas – normali ir būtina ekonominio proceso sąlyga. Kainos perduoda vartotojų siunčiamus signalus gamintojams. Kainų kitimas atspindi vartotojų paklausos pasikeitimus, gamintojų galimybes pasiūlyti prekes. Tačiau visos kainos matuojamos pinigais, vadinasi tais atvejais, kai valdžia vykdo aktyvią pinigų politiką, infliacijos rodiklį gali nulemti ne prekių ir paslaugų paklausos bei pasiūlos pokyčiai, bet ir pinigų kainos pasikeitimai. Dažnai didelės infliacijos šalyse infliacijos priežasčių reikia ieškoti valdžios vykdomoje pinigų politikoje. Pinigų kiekio svyravimų nulemta infliacija yra įtakojama valdžios intervencijų, o ne rinkos poreikio, todėl negali būti toleruojama. Geriausias būdas įveikti šią infliaciją – neleisti valdžiai vykdyti diskrecinės pinigų politikos. Valiutų tarybos modelis užtikrina pinigų emisijos automatiškumą. Yra ir kita “ne rinkos” infliacijos priežastis. Tai – kainų kitimas dėl to, kad keičiamos reguliuojamos kainos. Ši tendencija yra ypač ryški Lietuvoje, kuomet infliaciją sąlygoja valstybės reguliuojamų kainų didinimas. Ir trečioji priežastis, taip pat plačiai pasireiškusi Lietuvoje – mokesčių įtaka kainoms. Įvedus naujus mokesčius ar padidinus senus, pakyla prekių kainos. Lietuvoje tokie kainų kankanai buvo stebimi padidinus akcizus. Kainą ypač įtakoja nustatomi importo muitai. Pavyzdžiui, nustatytas didelis importo muitas cukrui šios prekės kainą Lietuvoje padarė žymiai didesnę nei užsienyje, o taip pat visiškai sunaikino šios prekės importą. Taigi, šios trys kainų kitimo priežastys – diskrecinė pinigų politika, reguliuojamos kainos bei mokesčiai (tarp jų ir muitai) – nėra rinkos veikimo rezultatas. Šių veiksnių sukelta infliacija nėra sveikas reiškinys, o jo išvengti padeda griežta pinigų politika, kainų liberalizavimas bei mokesčių pastovumas ir nykstamumas. Ne rečiau nei infliacija yra mėgstama gąsdinti defliacijos baubu. Iš tikrųjų, visuotinis kainų mažėjimas gali byloti apie sumažėjusią paklausą, mažėjančią perkamąją galią, mažėjančius įmonių pelnus ir todėl mažėsiančias investicijas, o perspektyvoje – ir ūkio stagnaciją. Tačiau defliacija gali byloti ir apie kainų mažėjimą dėl konkurencijos, technologinio progreso ar apie kitokį efektyvumo didėjimą, todėl vienareikšmiškai jos bijoti yra neišmintinga. (18) 2 lentelė ES valstybių narių metinė infliacija pagal SVKI (17) Bedarbystės lygis. Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros "Eurostat" duomenimis, šių metų gegužę, palyginus su balandžiu ir atsižvelgiant į sezoninius svyravimus, nedarbo lygis euro zonoje nuo 8,9 proc. sumažėjo iki 8,8 proc. Praėjusių metų gegužę šis rodiklis siekė 8,9 proc. Nedarbas visoje ES gegužę, palyginti su balandžiu, taip pat sumažėjo nuo 8,9 iki 8,8 proc. 2004 metų gegužę nedarbo lygis siekė 9,1 proc. Gegužę, palyginti su balandžiu, mažiausias nedarbo lygis buvo užregistruotas Airijoje (4,2 proc.), Austrijoje (4,6 proc.), Didžiojoje Britanijoje (4,6 proc. kovą), Liuksemburge (4,7 proc.) ir Danijoje (4,9 proc. balandį). Didžiausias nedarbas buvo Lenkijoje (17,8 proc.), Slovakijoje (15,5 proc.), Graikijoje (10,2 proc. 2004 m. gruodį), Ispanijoje (9,9 proc.) ir Prancūzijoje (9,8 proc.). Turimais valstybių narių duomenimis, nedarbo lygis per metus sumažėjo keturiolikoje šalių, dviejose nepakito, o devyniose išaugo. Labiausiai nedarbo lygis sumažėjo Lietuvoje (nuo 11,2 proc. iki 8,1 proc.), Estijoje (nuo 9,6 proc. iki 7,9 proc.), Slovakijoje (nuo 18,7 proc. iki 15,5 proc.) ir Danijoje (nuo 5,5 proc. 2004 m. balandį iki 4,9 proc. 2005 m. balandį). Daugiausiai nedarbo lygis išaugo Liuksemburge (nuo 4,2 proc. iki 4,7 proc.), Kipre (nuo 4,6 proc. iki 5,1 proc.) ir Portugalijoje (nuo 6,5 proc. iki 7,2 proc.). Šių metų gegužę nedarbo lygis Jungtinėse Valstijose siekė 5,1 proc., o šių metų balandį Japonijoje - 4,4 proc. (2) 3 lentelė Nedarbas ES šalyse (%) 2. Pajamų žemės ūkyje lygio ir pokyčių Lietuvoje ir ES (15) lyginamoji analizė 15-oje senųjų ES valstybių pajamos iš žemės ūkio didėja žymiai lėčiau negu naujosiose ES šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje. 15 ES šalių per 2004 metus pajamos žemės ūkyje vidutiniškai didėdavo 3,3 proc. (didžiausias pajamų šuolis aukštyn pastebėtas Vokietijoje, jis viršija 16 proc, tuo tarpu Nyderlanduose pajamos žemės ūkyje ženkliai sumažejo, apie 12 proc.). Lietuvoje, kaip ir kitose naujose ES šalyse pajamos padidėjo žymiai labiau lyginant su 15 senųjų ES šalių vidurkiu, Lietuvoje atitinkamai 46,6 proc. Vidutiniškai naujose ES šalyse pajamos didėjo 53,8 proc. Tai lėmė didesnės produkcijos apimtys, taip pat ir BŽŪP palaikomų mokesčių įvedimas prisidėjo prie pagerėjimo. (žr. 1 pav.) 2 pav. Pajamų ES šalyse kitimas procentais per 2004 metus 2.1. Pajamų lygis Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, vidutinės disponuojamos pajamos iš žemės ūkio veiklos vienam šeimos nariui per mėnesį (žr. 1 pav.) mažėjo ir 2000 metais sudarė: • žemdirbio – apie 240 Lt/mėn. • kaimiečio – apie 310 Lt/mėn. • miestiečio – apie 470 Lt/mėn. 3 pav. Vidutinės disponuojamos pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį 1996 – 2000 m., Lt; (5)   Analizuojant respondentinių ūkių duomenis, sugrupuotus pagal turimos žemės plotą, matyti, kad tie ūkininkai kurie turi iki 30 ha žemės (sudaro 95 proc. visų respondentinių ūkių – 1035 Lietuvos ūkininkų ir 42 žemės ūkio bendrovės, tvarkusios buhalterinę apskaitą bei teikusios informaciją apie savo gamybinę ir finansinę veiklą (2000 metų duomenys) ir gauna pajamas tik iš žemės ūkio veiklos yra žemiau nustatytos skurdo ribos (274 Lt/mėn. vienam namų ūkio nariui) (žr. 2 pav.). Žemiau pateiktame paveikslėlyje matyti, kad ūkininkų, turinčių iki 30 ha žemės, pajamos iš žemės ūkio veiklos vienam namų ūkio nariui nesiekia nustatyto minimalaus pragyvenimo lygio (MGL), t.y. 125 Lt per mėnesį.   4 pav. Vidutinės disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui iš žemės ūkio veiklos skirtingo dydžio ūkiuose; (7) Susirūpinimą kelia ne tik užimtumo žemės ūkio sektoriuje mažėjimas, palyginti žemas vidutinių disponuojamų pajamų rodiklis, bet ir nepaprastai dideli pajamų atskiruose regionuose skirtumai. 2000 metais išskirti du kraštutiniai pajamingumo skirtumai (žr. 4 lent.): • iki 32 balų – apie 900 Lt/ha; • virš 48 balų – apie 1600 Lt/ha. 4 lentelė Regioniniai pajamingumo skirtumai žemės ūkyje Rodikliai 2000 m. Bendrosios pajamos, ūkininkaujant skirtingo našumo žemėse: iki 32 balų 900 Lt/ha 32,1 - 35 992 Lt/ha 35,1 – 40 (vidutiniškai respublikoje) 1154 Lt/ha 40,1 - 45 1304 Lt/ha 45,1 - 48 1442 Lt/ha 48,1 ir daugiau balų 1598 Lt/ha Kaimo gyventojų pajamos vienam šeimos nariui mažėja, auga pajamingumo skirtumas tarp atskirų regionų, tarp miesto ir kaimo – neišvengiamai didėja atotrūkis tarp miesto ir kaimo gyventojų, tarp skirtingų regionų žmonių. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) parengtose žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos įgyvendinimo priemonėse regioninių pajamingumo skirtumų mažinimui yra numatytos išmokos už naudojamas žalienas mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (2004 metais tikimasi paramos ir iš ES fondų). Iš viso numatyta daugiau nei 400 tūkst. ha mažiau palankių ūkininkauti žemių. Pagal paskaičiavimus 2002 metams minimalus lėšų poreikis regioniniams skirtumams mažinti siektų apie 180 mln. Lt. Kaime žemės ūkiu, miškininkyste ir žuvininkyste užsiima 54 proc. dirbančiųjų (likusioji dalis kaimo gyventojų užimti kitomis veiklos rūšimis). Prognozuojama, kad iki 2004 metų Lietuvoje dėl darbo našumo ir gamybos mastų pokyčių dirbančiųjų žemės ūkyje sumažės apie 38 tūkst. Dar 14 tūkst. dirbančiųjų sumažėjimas yra prognozuojamas dėl pastaraisiais metais šalyje vykstančių demografinių procesų. Be abejonės, naujų darbo vietų sukūrimas (apie 6 tūkst.) dėl veiklos diversifikavimo neatsvers šitokių radikalių pokyčių (dirbančiųjų žemės ūkyje dalis nuo visų šalies dirbančiųjų sumažės nuo 19 proc. iki 15 proc.). Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, atskirose žemės ūkio šakose iki 2004 metų numatomi ypatingai ryškūs užimtumo pokyčiai. Prognozuojama, kad užimtumas didės techninių kultūrų, daržovių, vaisių ir uogų, netradicinio žemės ūkio šakose, mažai kis mėsos gamyboje (kiaulių, galvijų, avių, paukščių, bulvių kultivavimas), tuo tarpu turėtų gerokai sumažėti užimtumas grūdų, pieno, paukštininkystės (kiaušinių gamybos krypties) gamybos ūkiuose. Lietuvos ūkininkams trūksta priimtinomis sąlygomis teikiamų kreditų dėl kreditinės rinkos ribotumo: žemė nepripažįstama užstatu kreditui gauti, žemės kaina neaukšta dėl menkai išplėtotos žemės rinkos ir dėl to, kad žemės ūkio gamybos pelningumas nėra didelis. Atliekant struktūrinius pertvarkymus žemės ūkyje ir perdirbimo pramonėje, gamybos ir perdirbimo efektyvumas didės. Kompensacija didins žemės kainą, ir jos kaip užstato paskolai gauti vertė išaugs. Kompensacijos yra susietos su specifinių gamybos veiksnių naudojimu ir veikia gamybą bei išteklių išsidėstymą. Lietuvoje tai gali turėti įtakos ūkių struktūrai bei kaimo plėtotės perspektyvoms. Kai kurie ūkininkai gali pasirinkti ekstensyvias, bet subsidijuojamas veiklos kryptis. Tai jiems leistų sumažinti darbo sąnaudas, gauti pastovias pajamas subsidijų pavidalu ir kol kas gana neblogai gyventi nesunkiai dirbant. Kartu su struktūros reformomis ES buvo pradėta keisti į žemės ūkio sektorių politiką integruota kaimo plėtros politika. Kaimo struktūrų įvairovė, naujos ekonominės veiklos kaime skatinimas, atradimas naujų pajamų šaltinių, alternatyvių ar papildančių gaunamas pajamas iš tradicinės žemės ūkio produkcijos gamybos, tampa vis aktualesnis ir Lietuvoje. Dabar, kai sumažėjusi gamybos apimtis kaime ne vieną anksčiau dirbusįjį išstūmė į bedarbių ar tik iš dalies dirbančiųjų gretas, kai nebeapsimoka dirbti nederlingų žemių, tokios alternatyvos gali padėti kaimo gyventojams ir jų šeimoms rasti naujų galimybių. Europos Sąjungoje, į kurią Lietuva rengiasi įstoti 2004 m. gegužės 1 dieną, įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką, žemės ūkio politika keičia savo kryptį ir remiasi jau nebe vienu, kaip anksčiau – žemės ūkio, bet ir kitu – kaimo plėtros “ramsčiu”. Pagal europietišką žemės ūkio modelį, efektyvesnio, į rinką orientuoto ūkininkavimo poreikis turi būti suderintas su aplinkosauginiais klausimais, kokybės ir maisto saugumo reikalavimais, regioniniu planavimu. Be to, kaimo plėtrai reikia priemonių, skirtų žmogiškųjų išteklių, infrastruktūros, gyvenimo kokybės gerinimui. Taigi, norint įgyvendinti kaimo plėtros tikslus plačiąja prasme, Bendroji žemės ūkio politika derinama kartu su struktūrine politika. Lietuvoje nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymas. Pagal jį kaimo plėtra – tai kaimo vietovių gyventojų gyvenimo kokybės gerinimas, kaimo ūkinės ir socialinės struktūros, bendruomeninių ryšių tobulinimas, siekiant užtikrinti ekonominę ir socialinę sanglaudą, saugoti ir kurti darbo vietas kaimo vietovėse, saugoti ir puoselėti etninę kultūrą, kraštovaizdį bei gamtinę aplinką. Laipsniškai pereinant prie ES Bendrosios žemės ūkio politikos principų: 1) pertvarkoma institucine sąranga, užtikrinant ES bendrosios rinkos organizavimo ir kaimo plėtros elementų diegimą, stiprinami Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros, Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro ir kitų institucijų administraciniai gebėjimai; 2) diegiamos ES BŽŪP priemonės (tiesioginės išmokos už pasėlius, tiesioginės išmokos už galvijus, kvotų sistema, intervencinių pirkimų, privataus saugojimo sistemos, importo/eksporto mechanizmai, parama gamintojų grupėms, diegiami produktų pateikimo į rinką standartai, įgyvendinamos ES kokybės politikos priemonės ir kt.). Diegiamos struktūrinės/kaimo plėtros politikos priemonės (išskiriamos nenašios žemės teikiant paramą ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse, apželdinami miškai, finansuojamas ūkių modernizavimas, skatinamas jaunų ūkininkų įsikūrimas ir kt.); 3) diegiama Integruota administravimo ir kontrolės sistema, tobulinami Ūkių apskaitos duomenų tinklas ir Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinė sistema. 2003 m. birželio mėnesį buvo atliktas visuotinis žemės ūkio surašymas. Surašymo metu buvo siekiama gauti išsamią, patikimą ir reprezentatyvią informaciją apie socialinę ir ekonominę žemės ūkio padėtį bei įvertinti žemės ūkio produkcijos gamybos lygį ir jo pokyčius. 4) pertvarkomi ir modernizuojami veterinarijos ir fitosanitarijos pasienio postai, siekiant užtikrinti veterinarinių ir fitosanitarinių reikalavimų taikymą, maisto kokybę ir saugą; 5) baigiamos atkurti piliečių nuosavybės teisės i žemę, mišką ir vandens telkinius bei rengiamasi tolimesniam žemės tvarkymo darbu etapui, susijusiam su racionaliu žemėnaudų formavimu, užtikrinant ekologinio kraštovaizdžio stabilumą ir reikalingos kaimo infrastruktūros plėtrą. Taip pat sprendžiamas žemės ūkio paskirties žemės pardavimo Lietuvos juridiniams asmenims ir užsienio piliečiams klausimas; 6) reformuojamas žuvininkystės sektorius diegiant atitinkamas administracines struktūras Bendrajai žuvininkystes politikai įgyvendinti. 2.2. Pajamų pokyčiai ES pajamų pokyčiai: Žemės ūkio Europos Sąjungoje pajamos 2004 m. išaugo, metai po metų, 3,3 proc. visoje ES. Tai visų pirma įvyko bendradarbiaujant naujoms valstybėms narėms, kur žemės ūkio pajamos vidutiniškai išaugo 53,8 proc. Didesnės produkcijos apimtys, taip pat ir BŽŪP palaikomų mokesčių įvedimas prisidėjo prie pagerėjimo. 15 valstybių ES tikrosios ūkių pajamos, atrodo, įgavo pagreitį. Sausio mėnesį Žemės ūkio generalinis direktoratas išleido atnaujintą kasmetinę ataskaitą. Šios ataskaitos apima vidutinio laikotarpio perspektyvas ES javų, mėsos ir pieno produktų rinkoje. Taip pat yra analizuojamas plėtros poveikis. Planuojama, kad 25 valstybių ES žemės ūkio pajamos 2003–2011 m. turėtų išaugti 14,2 proc. esamomis sąlygomis ir vienai darbo vietai (15 ES – iki 5 proc., naujose šalyse narėse – 126,4 proc.). (12) Preliminariu Eurostato, Europos Sąjungos Statistikos biuro, vertinimu, ES25 realiosios žemės ūkio pajamos vienam darbuotojui padidėjo dėl realiųjų žemės ūkio pajamų augimo (+1,8 proc.) ir darbo sąnaudų žemės ūkyje sumažėjimo (-1,5 proc.). Žemės ūkio pajamų raida ES25 2004 m. atskleidžia didžiulius skirtumus tarp senųjų ir naujųjų valstybių narių. Realiosios žemės ūkio pajamos vienam darbuotojui ES15 2004 m. padidėjo tik 0,8 proc., tuo tarpu kai 10 naujųjų valstybių narių jos vidutiniškai padidėjo 53,8 proc., kur toks didžiulis augimas visų pirma aiškintinas 244 proc. išaugusiomis subsidijomis (be mokesčių). (12) Iš ES15 valstybių, didžiausias augimas 2004 m. užregistruotas Vokietijoje (+16,6 proc.), Danijoje (+12,2 proc.) ir Liuksemburge (+7,8 proc.), tuo tarpu didžiausias nuosmukis užregistruotas Nyderlanduose (-11,5 proc.) ir Belgijoje (-8,8 proc.). Iš naujųjų valstybių narių didžiausias augimas registruotas Čekijoje (+107,8 proc.), Lenkijoje (+73,5 proc.) ir Estijoje (+55,9 proc.). Tik Kipre užregistruotas pajamų sumažėjimas (-1,4 proc.). Pagal pirmuosius 2004 m. žemės ūkio pajamų skaičiavimus, kuriuos gruodžio 17 d. paskelbė EUROSTAT, šiais metais, lyginant su 2003 m., naujose šalyse narėse įplaukos iš žemės ūkio pakilo 52,1%, ypatingai Čekijos Respublikoje (+95,1%) ir Lenkijoje (+73,5%), o grynosios žemės ūkio pajamos vienam žemės ūkyje dirbančiam žmogui naujose šalyse - narėse padidėjo 33%, lyginant su 2000 m. lygmeniu. Nors pagrindinis rinkos įplaukų padidėjimas naujose šalyse - narėse buvo aukštas, ir subsidijų padidėjimas (vidutiniškai +250%) vaidino svarbų vaidmenį visoje statistikoje (subsidijos, įskaitant nacionalinius papildymus, padidėjo nuo 1,2 mlrd. EUR iki 3,0 mlrd. EUR naujose šalyse - narėse). Priešingai, įplaukos ES-15 šalyse sumažėjo 0,9% - ypatingai Belgijoje (-10,0%) ir Olandijoje (-13,1%), nors Vokietijoje, Liuksemburge ir Danijoje buvo žymus įplaukų “pagerėjimas” – bet darbo įnašas sumažėjo 1,7%, o ES-15 grynosios pajamos vienam žemės ūkyje dirbančiam žmogui faktiškai padidėjo 0,8% ir lyginant su 2000 m. lygmeniu yra 1,9% didesnės. Kalbant atskirai apie sektorius, didžiausios įplaukos yra grūdų sektoriuje, kur gausus derlius (po praėjusių metų sausros) ne tik kompensavo labai nedideles rinkos kainas. Vyno ir alyvų aliejaus sektoriuose taip pat yra žymus pajamų padidėjimas, tuo tarpu daržovių (-9,6%) ir kiaušinių (-12,1%) sektoriai yra tie, kuriuose grynosios įplaukos sumažėjo labiausiai (daugiausia dėl praėjusi metų ypatingai aukštų rinkos kainų sumažėjimo). Apytikris žemės ūkio darbuotojų sumažėjimas (-1,5%) yra žymesnis ES-15 (-1,7%), o ne naujose šalyse - narėse (-1,1%), nors 5% ir didesnis sumažėjimas užregistruotas Čekijoje, Estijoje ir Slovakijoje. (2) Specialusis žemės ūkio atašė Lietuvos misijoje prie Europos Bendrijų Vaidotas Ašmonas informavo, kad lyginant su 1999 m. realios pajamos vienam Europos Sąjungos žemės ūkio darbuotojui 2000 metais išaugo 1,9 proc. Pagrindinė pajamų padidėjimo priežastis - tai mažėjančios žemės ūkio darbo jėgos sąnaudos (sumažėjo apie 3 proc.). Prieš keletą savaičių tokius duomenis paskelbė Europos Sąjungos statistikos departamentas “Eurostat”. Vienuolikoje šalių realios pajamos vienam žemės ūkio darbuotojui lyginant su 1999 m. padidėjo (Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija, Suomija, Vokietija) ir tik keturiose sumažėjo (Jungtinė Karalystė, Italija, Portugalija ir Švedija). Daugiausia realios pajamos išaugo Suomijoje (+24,8 proc.), Danijoje (+23.8 proc.), Belgijoje (+14,3 proc.), o sumažėjo Portugalijoje (-9,3 proc.) ir Jungtinėje Karalystėje (-8,0 proc.). Specialusis žemės ūkio atašė Vaidotas Ašmonas pažymėjo, kad nors daugelyje ES šalių 2000 m. (lyginant su 1999 m.) realios pajamos vienam žemės ūkio darbuotojui išaugo, tačiau minėtos pajamos vis dar yra mažesnės arba artimos 1995 m. pajamų lygiui. (11) 5 lentelė ES žemdirbių pajamų dinamika Pasikeitimas %, 2000/1999 2000 m. Indeksas* Pasikeitimas %, 2000/1999 2000 m. Indeksas* ES 15 +1,9 103,5 Olandija +4,0 94,5 Suomija +24,8 94,1 Graikija +2,1 102,2 Danija +23,8 96,2 Austrija +2,0 95,1 Belgija +14,3 117,3 Prancūzija +1,3 105,7 Liuksemburgas +6,5 101,6 Švedija -1,1 98,2 Vokietija +5,5 102,1 Italija -2,8 112,9 Airija +4,9 87,8 Jungtinė karal -8,0 58,9 Ispanija +4,8 117,6 Portugalija -9,3 112,0 Lietuvos pajamų pokyčiai: 2004 metais žemės ūkio veiklos subjektų pajamos išaugo 46,6 proc. Norint palyginti ES šalis, grynoji pridėtinė vertė perskaičiuojama, taikant kainų indeksą (defliatorių), ir gaunamos realiosios žemės ūkio veiklos pajamos. Pagrindiniai rodikliai, rodantys žemės ūkio pajamų augimo tendenciją: • žemės ūkio sektoriaus ir papildomos veiklos produkcija; • tarpinis vartojimas; • subsidijos produktams ir gamybai; • vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius. Žemės ūkio sektoriaus ir papildomos veiklos produkcija bazinėmis kainomis 2004 metais, palyginti su 2003-iaisiais, padidėjo 10,2 proc., augalininkystės – 5,1 proc., gyvulininkystės – 17,8 proc. Žemės ūkio produktų kainos 2004 metais, palyginti su 2003-iaisiais, padidėjo 1,2 proc., augalininkystės produktų kainos sumažėjo 6,6 proc., gyvulininkystės – padidėjo 12,7 proc. Subsidijos produktams ir gamybai 2004 metais, palyginti su 2003-iaisiais, išaugo 4,8 karto. Augalininkystės produkcijos vertė 2004 metais, palyginti su 2003-iaisiais, išaugo 5,1 proc. dėl subsidijų, kurios padidėjo 7,6 karto, nes produkcijos apimtis sumažėjo 4,6 proc., kainos – 6,6 proc. Didžiausią dalį bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės sudaro javai (26 proc.), o jų vertė 2004 metais, palyginti su 2003-iaisiais, padidėjo 46 proc. Pramoninių augalų vertė padidėjo 6,8 proc. Kitų augalų vertė sumažėjo: cukrinių runkelių – 17 proc., bulvių – 7,7 proc., daržovių – 53 proc., vaisių – 55 proc. Šių produktų vertės sumažėjimui įtakos turėjo mažesnis derlius ir supirkimo kainos. Gyvulininkystės produkcijos vertė 2004 metais, palyginti su 2003-iaisiais, išaugo 18 proc. dėl subsidijų (padidėjo 2,2 karto), gamybos apimties (5,7 proc.) ir kainų (13 proc.). Pieno gamyba užima antrąją vietą po javų auginimo, jos dalis sudaro 21 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės ir 2004 metais, palyginti su 2003-iaisiais, padidėjo 20 proc. Gyvulių auginimas atitinkamai sudarė 19 proc. ir padidėjo 27 proc. galvijų produkcijos vertė padidėjo 84 proc., kiaulių – 16 proc. o paukščių sumažėjo 2,3 proc. (1) 3. Pajamų veiksniai Pajamoms įtaka daro (veikia) politiniai ir ekonominiai veiksniai. Labiausiai pajamas veikia kainos ir vartotojų paklausa. Kainos pajamas veikia proporcingai savo kitimo krypčiai. Jei kainos didėja, automatikšai didėja ir pajamos, bet, manau, iki tam tikro lygio. Juk negalima kainų didinti kiek nori pardavėjas, nes pernelyg iškėlus kainas, sumažės vartotojų paklausa ir pajamos atitinkamai mažės. Vadinasi galima teigti, kad paklausa irgi proporcingai savo kitimo krypčiai veikia pajamas – paklausa didėja, pajamos irgi didėja, ir atvirkščiai. 3.1. Politiniai pajamų veiskniai Po ekonominio augimo laikotarpio Vakarų ekonomika patyrė didelį sukrėtimą 1974 metais dėl pirmosios naftos krizės, kurią sukėlė arabų ir Izraelio karas. Naftos kaina pakilo nuo nesiekiančio dviejų dolerių lygio už barelį prieš krizę iki beveik 11 dolerių. Infliacija Vakarų Europoje padidėjo iki dviženklio skaičiaus, tuo tarpu nacionalinių pajamų augimas sulėtėjo. (4 lentelė). Smarkiai padidėjo nedarbas. Monetarinis nestabilumas paaštrėjo: Vokietija, kurioje buvo santykinai maža infliacija, išlaikė stiprią valiutą, bet dauguma kitų Europos valiutų nuvertėjo Vokietijos markės atžvilgiu. 6 lentelė Svarbesni ekonominiai rodikliai, EU-15 Metai BVP (apimtis) (pasikeitimas %) Kainos (pasikeitimas %) Nedarbo lygis % Palūkanų norma % Dolerio/ekiu santykis 1961-73 1974-85 1986-90 1991-95 1996 1997 +4,8 +2,0 +3,3 +1,5 +1,6 2,4 +4,7 +10,7 +4,3 +4,1 +2,7 +2,2 2,4 6,4 8,9 10,1 10,6 10,6 7,2b 11,7b 9,8 8,9 ... ... 1/0,93 1/0,94 1/0,89 1/0,82 ... ... Nuosmukio ir “stagflation” laikotarpiai sukėlė žymių pasekmių žemės ūkio sektoriuje. Kai palūkanų normos buvo aukštos, ūkininkai turėjo problemų dėl didėlių skolų. Žemės ūkio gamybos išlaidos padidėjo laikotarpiais, kai buvo didelių energijos išlaidų. Beveik per visus 1996 metus valiutos stabilumo dėka buvo galima nustatyti bendras kainas todėl, kad santykis tarp ūkinio vieneto ir nacionalinių valiutų išliko nepakitęs. Bet dėl valiutų pasikeitimų ES tapo sunku išlaikyti bendrų kainų sistemą, vykstant laisvai prekybai tarp šalių narių. Bendrų kainų konvertavimo į nacionalines valiutas taisyklių griežtas taikymas būtų sukėlęs kainų padidėjimą šalyse, kuriose įvyko devalvacija. Tai būtų trukdę kovoti su infliacija. Šalyse, kuriose įvyko perkainojimas, būtų sumažėjusios kainos gamintojams. 1.1. Ekonominiai pajamų veiksniai Kainos: Pajamos yra tiesiog prekių kainos ir parduotų prekių kiekio sandauga. Jei prekių kaina kyla, tai parduotas kiekis mažėja. Todėl pajamos gali ir didėti ir mažėti. Akivaizdu, kad tai, kaip jos kinta, priklauso nuo to, kiek paklausa yra jautri kainos pokyčiui. Jei, pakilus kainai, paklausa labai sumažėja, tai pajamos sumažės. Jei, padidėjus kainai, paklausa sumažėja nedaug, tai pajamos išaugs. Peršasi mintis, kad pajamų pokyčio kryptis yra susijusi su paklausos elastingumu. Iš tiesų yra labai naudingas ryšys tarp kainos elastingumo ir pajamų pokyčio. Pajamos yra apibrėžiamos: R=p*q Jei leisime kainai keistis iki p+∆p, o kiekiui – iki q+∆q, tai gausime naujas pajamas, lygias: R’=( p+∆p)( q+∆q)=pq+q∆p+p∆q+∆p∆q R atėmę iš R’, gausime: ∆R=q∆p+p∆q+∆p∆q Kadangi ∆p ir ∆q yra maži dydžiai, tai į paskutinį narį galima nekreipti dėmesio ir pajamų pokytį užrasyti tokiu pavidalu: ∆R=q∆p+p∆q Tai reiškia, kad pajamų pokytis yra apytikriai lygus kiekio ir kainos pokyčio sandaugos bei pradinės kainos ir kiekio pokyčio sandaugos sumai. Norėdami gauti pajamų pokyčio santykio su kainos pokyčiu išraišką, jį padalijame iš ∆p ir gauname: ∆R/∆p=q+p*(∆q/∆p) Geometriškai tai pavaizduota (4 paveiksle). Pajamos yra tiesiog stačiakampio plotas: kaina, padauginta iš kiekio. Kai kaina padidėja, pridedame stačiakampio plotą, apytiksliai lygų q∆p, kuris yra virš pajamų stačiakampio, tačiau atimame plotą, apytiksliai lygų p∆q, pajamų stačiakampio šone. Kai pokyčiai maži, tai tiksliai atitinka anksčiau išvestą išraišką. 5 pav. Kainų įtaka pajamų pokyčiui Nuo ekonominių reformų pradžios Lietuvos kainodaros sistema stipriai pasikeitė. Kainų reformos procesą galima suskirstyti į tris etapus. Pirmajame diferencijuota buvusios Sovietų Sąjungos tiekimo kainų sistema buvo pakeista vieninga kainų sistema. Remiantis senąja tiekimo kainų sistema, kainas nustatydavo ir kelis kartus keisdavo vyriausybė. Antrajame etape, prasidėjusiame 1992 m. pradžioje, buvo įvestos pagrindinių žemės ūkio produktų gamintojų paramos kainos. Toks perėjimas prie paramos kainų buvo laikomas pirmuoju žingsniu rinkos ekonomikos aplinkos bei laisvų kainų link. 1993-1995 m. iš esmės nebuvo taikomos jokios pagrindinių žemės ūkio produktų kainų paramos priemonės. Trečiasis etapas vyko 1995 m. Tada vėl buvo prisiminta kainų palaikymo politika ir įvestos minimalios supirkimo kainos, bei nustatyti tam tikri pagrindinių žemės ūkio produktų supirkimo kiekiai. (10) Pajamų politikos socialinės simetrijos reikalavimai bei įmonininkų pajamų infliacinis potencialas suponuoja bandymus vienaip ar kitaip kontroliuoti pelno ir kainų kilimą. Kainų kontrolės šalininkų nuomone, tokiu būdu galima nutraukti darbo užmokesčio – kainų spiralę, kurią sukelia samdomųjų darbuotojų reikalavimai padidinti darbo užmoksetį, grindžiami nuorodomis į sparčiai didėjančias įmonininkų pajamas. Atsisakymas kontroliuoti įmonininkų pelną reikštų, kad jiems suteikiama visiška laisvė kainų politikoje, tuo tarpu samdomiesiems darbuotojams ir jų organizacijoms nustatomi darbo užmokesčio didėjimo limitai ir primetamas pasyvus vaidmuo. Nereikia kainų politikos sutapatinti su nulinės didėjimo normos nustatymu. Visiškas kainų įšaldymas kartu įšaldant darbo užmokestį yra pati griežščiausia ekonomikos stabilizavimo priemonė. Ji gali būti tik trumpalaikio pobūdžio. Ilgalaikėje pajamų politikoje kainų kilimo orientyrus reikia gerokai modifikuoti, atsižvelgiant į nevienodą darbo našumo ir sąnaudų dinamiką įvairiose šakose ir įmonėse. (3) Paklausa: Vis svarbiau darosi tai, kam vartotojas teikia pirmenybę, lyginant su lengviau apskaičiuojamais ekonominiais veiksniais. Didėjančios per capita pajamos keičia vartojimo modelį – maistui išleidžiama daugiau pinigų. Nepaisant kai kurių ekonominio nuosmukio laikotarpių, išvystytos rinkos ekonomikos šalyse gyventojų pajamos per pastaruosius du dešimtmečius augo, nors ir nelabai žymiai. Tačiau maisto produktai skiriasi nuo daugumos kitų prekių ir paslaugų tuo, kad jų fizinis suvartojimas negali augti neribotai. Kuriuo nors metu, kai žmonės jau turi daugiau maisto negu reikia, bendra suvartojamo maisto apimtis nebegali daugiau augti. Išlaidos maistui gali didėti didėjant pridėtinei vertei, susijusiai su perdirbimo ir pakuotės kaštais, tačiau ūkininkui tai paprastai neduoda papildomo pelno. Statistiniai duomenys rodo, kad pajamų vienam gyventojui didėjimas susijęs su mažiau nei proporcingu išlaidų maistui didėjimu. Nors per capita suvartojimui daro įtaką ir kiti veiksniai, tokia kaip kainos ir tai, kam vartotojai teikia pirmenybę, apie kuriuos kalbėsime vėliau, pajamų – išlaidų santykis yra pakankamai tikslus, kad jį būtų galima pailiustruoti statistiškai ir nustatyti “pajamų lankstumus”. Paklausos lankstumas pajamų atžvilgiu apibrėžiamas kaip santykinis paklausos ir pajamų pasikeitimas. Jis rodo, kaip pasikeis paklausa, pajamoms išaugus (sumažėjus) vienu vienetu; šiuo atveju tai proporcingas išlaidų maistui pasikeitimas proporcingai pasikeitus vartotojų pajamoms. (8) IŠVADOS 1. Pajamos iš žemės ūkio – tai piniginės ir natūrinės pajamos, gautos iš žemės ūkio gamybos. Piniginės pajamos skaičiuojamos iš pinigų sumos, gautos pardavus žemės ūkio produkciją, atimant išlaidas žemės ūkio gamybai. Kadangi išlaidos žemės ūkio gamybai gali būti didesnės negu pajamos, gautos pardavus produkciją (ypač žiemos ir pavasario mėnesiais), piniginės žemės ūkio pajamos gali būti mažesnės už 0, t. y. su neigiamu ženklu. 2. Pajamos – žemės ūkio veiklos ekonominis tikslas. Ekonominiu aspektu žemės ūkio veiklos pagrindinis tikslas yra gauti pajamas visiems dirbantiesiems žemės ūkio įmonėse. Be to, yra daug šalutinių ir gretutinių tikslų, bet pajamų gavimas – svarbiausias. 3. Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslas yra parama pajamoms iš žemės ūkio. Visos ES atžvilgiu vystymasis yra pozityvus; tačiau taip yra daugiausia dėl nuolatinio darbo jėgos žemės ūkyje mažėjimo. Skirtingų šalių narių rezultatai yra labai skirtingi iš dalies dėl nevienodų gamybos tipų, nors kiti faktoriai taip pat gali būti įtraukiami. 4. Makroekonominiai rodikliai nusako apie šalies dabartinę ekonominę būklę ir leidžia spręsti apie ateities vystymosi tendencijas. a. BVP. Nominalusis BVP yra šalies produkcijos per tam tikrą laikotarpį vertė, apskaičiuojama taikant to laikotarpio kainas, arba pagal galiojusias kainas. Realusis BVP atspindi šalies produkcijos vertę dviem skirtingais laikotarpiais, apskaičiuotą taikant tas pačias kainas arba fiksuotas bazinių metų kainas. Daugiau negu ketvirtadalis Europos Sąjungos gyventoju 64 regionuose turi BVP vienam gyventojui, kuris yra mažesnis nei 75% ES vidurkio. Naujose valstybėse narėse tai juntama 90% gyventojų. b. Infliacija. Infliacija atspindi bendrojo kainų lygio kitimą. Neigiamas rodiklio dydis (kainų mažėjimas) reiškia defliaciją. Dažniausiai infliacija matuojama vartojimo prekių krepšelio kainų indeksu (VKI). c. Bedarbystės lygis. Šalies ūkio pajamas lemia ir nedarbo lygis, tai labai svarbus ekonominis rodiklis. Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros "Eurostat" duomenimis, šių metų gegužę, palyginus su balandžiu ir atsižvelgiant į sezoninius svyravimus, nedarbo lygis euro zonoje nuo 8,9 proc. sumažėjo iki 8,8 proc. 5. 15-oje senųjų ES valstybių pajamos iš žemės ūkio didėja žymiai lėčiau negu naujosiose ES šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje. 15 ES šalių per 2004 metus pajamos žemės ūkyje vidutiniškai didėdavo 3,3 proc. Lietuvoje, kaip ir kitose naujose ES šalyse pajamos padidėjo žymiai labiau lyginant su 15 senųjų ES šalių vidurkiu, Lietuvoje atitinkamai 46,6 proc. Vidutiniškai naujose ES šalyse pajamos didėjo 53,8 proc. Tai lėmė didesnės produkcijos apimtys, taip pat BŽŪP palaikomų mokesčių įvedimas prisidėjo prie pagerėjimo. 6. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, vidutinės disponuojamos pajamos iš žemės ūkio veiklos vienam šeimos nariui per mėnesį mažėjo ir 2000 metais sudarė: žemdirbio – apie 240 Lt/mėn., kaimiečio – apie 310 Lt/mėn., miestiečio – apie 470 Lt/mėn. Analizuojant matyti, kad tie ūkininkai kurie turi iki 30 ha žemės ir gauna pajamas tik iš žemės ūkio veiklos yra žemiau nustatytos skurdo ribos (274 Lt/mėn. vienam namų ūkio nariui). Dar pastebima, kad ūkininkų, turinčių iki 30 ha žemės, pajamos iš žemės ūkio veiklos vienam namų ūkio nariui nesiekia nustatyto minimalaus pragyvenimo lygio (MGL), t.y. 125 Lt per mėnesį. 7. Pajamų pokyčiai: pastebima pajamų didėjimo tendencija, tik keletoje ES šalių žemės ūkio pajamos turi besileidžiančią pajamų kreivę, bet tai nesudaro didelės įtakos bendram ES žemės ūkio pajamų kitimui į gerąją pusę. a. ES pajamų pokyčiai: Žemės ūkio Europos Sąjungoje pajamos 2004 m. išaugo, metai po metų, 3,3 proc. visoje ES. Tai visų pirma įvyko bendradarbiaujant naujoms valstybėms narėms, kur žemės ūkio pajamos vidutiniškai išaugo 53,8 proc. Didesnės produkcijos apimtys, taip pat ir BŽŪP palaikomų mokesčių įvedimas prisidėjo prie pagerėjimo. b. Lietuvos pajamų pokyčiai: 2004 metais žemės ūkio veiklos subjektų pajamos išaugo 46,6 proc. Norint palyginti ES šalis, grynoji pridėtinė vertė perskaičiuojama, taikant kainų indeksą (defliatorių), ir gaunamos realiosios žemės ūkio veiklos pajamos. 8. Žemės ūkio pajamas lemia daugelis veiksnių, aš paminėsiu pačius, sakyčiau, didžiausią įtaką darančius. Kainos: Pajamos yra tiesiog prekių kainos ir parduotų prekių kiekio sandauga. Jei prekių kaina kyla, tai parduotas kiekis mažėja. Todėl pajamos gali ir didėti ir mažėti. Akivaizdu, kad tai, kaip jos kinta, priklauso nuo to, kiek paklausa yra jautri kainos pokyčiui. Jei, pakilus kainai, paklausa labai sumažėja, tai pajamos sumažės. Jei, padidėjus kainai, paklausa sumažėja nedaug, tai pajamos išaugs. Paklausa: Vis svarbiau darosi tai, kam vartotojas teikia pirmenybę, lyginant su lengviau apskaičiuojamais ekonominiais veiksniais. Didėjančios per capita pajamos keičia vartojimo modelį – maistui išleidžiama daugiau pinigų. Nepaisant kai kurių ekonominio nuosmukio laikotarpių, išvystytos rinkos ekonomikos šalyse gyventojų pajamos per pastaruosius du dešimtmečius augo, nors ir nelabai žymiai. Tačiau maisto produktai skiriasi nuo daugumos kitų prekių ir paslaugų tuo, kad jų fizinis suvartojimas negali augti neribotai. Kuriuo nors metu, kai žmonės jau turi daugiau maisto negu reikia, bendra suvartojamo maisto apimtis nebegali daugiau augti. Išlaidos maistui gali didėti didėjant pridėtinei vertei, susijusiai su perdirbimo ir pakuotės kaštais, tačiau ūkininkui tai paprastai neduoda papildomo pelno. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. “Lietuvos žemės ūkis ir kaimo plėtra 2004”, parengė: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Vilnius, 2005 m. 2. EUROSTAT’o duomenys 3. G. Nausėda. Pajamų politika ir ekonomikos stabilizavimas. – Vilnius: Alma litera, 1994. 4. Hal R. Varian. Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris. – Vilnius: Margi raštai, 2004. 5. Šalys pagal BVP, Šaltinis: CIA World Factbook 2005. 6. Šaltinis: Namų ūkio pajamos ir išlaidos. 1996, 1997, 1998, 1999, 2000. – V.: Statistikos departamentas prie LRV, 1996. 7. Šaltinis: Žemės ūkio respondentinių įmonių duomenys 2000. – V.: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2001. 8. Tracy Michael. Maisto pramonė ir žemės ūkis rinkos ekonomikos sąlygomis. Žemės ūkio politika Europos Sąjungoje. - Briuselis, Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. 9. Zoisteris A. Žemės ūkio kelias i rinkos ekonomiką / Lietuvos informacijos institutas. - Vilnius: LII, 1992. 10. Žemės ūkio politikos apžvalga. Lietuva. Bendradarbiavimo su pereinamojo laikotarpio kraštu ekonominis centras. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. - Vilnius: Diemedžio leidykla, 1996. 11. Kavaliauskienė V. - “ES žemdirbių realios pajamos didėja”,.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!