Šeima – vieta kurioje yra įskiepijamos pagrindinės vertybės, kaip: rūpestis, tikėjimas ir pagarba. Kadangi nuo senų laikų viskas sukosi aplink šeimą, dažnas rašytojas ir aprašydavo to laikotarpio šeimos paveikslą bei jos skiepijamas vertybes, kurios ne visada būdavo geros. Pavyzdžiui, apie gražius bei šiltus šeimos santykius pasakoja neoromantizmo epochos autorė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“, o ekspresionistas J. Savickis novelėje „Kova“ vaizdavo jokių teigiamų vertybių nepuoselėjančia šeimą, kuri yra visiška Šatrijos Raganos vaizduojamos šeimos priešingybė.
Šatrijos Raganos kūryba yra realistinė, dėl to savo kūriniuose ji daug dėmesio skiria moralės klausimams. Taip pat autorės kūryboje labai gausu autobiografinių motyvų. Apysakoje „ Sename dvare“ visas veiksmas vyksta dvare, didelis dėmesys skiriamas vaikų auklėjimui, mokslui, tautiškumui. Visa tai yra susiję ir su pačiu autorės gyvenimu. Šatrijos Ragana užaugo dvare, tėvai nuo mažens daug dėmesio skyrė vaikų išsilavinimui ir tautiškumo puoselėjimui. Dėl to apsysaką „ Sename dvare“ galima gretinti ir su pačios autorės gyvenimu. Kūrinyje yra aiškiai parodos Daugirdų šeimos vertybės: rūpestis, tikėjimas, pagarba. Rūpestis yra parodomas epizode, kur mama gydo vaikus. Irusia įdėmiai stebi mamos darbą, klausosi jos žodžių ir gėrisi, kaip mamatė rūpinasi ir svetimais vaikais. Tai parodo, kad mama yra vaikams autoritetas ir nenorėdami jos nuvilti jie elgsis ateityje taip pat. Taip pat XIXa pab. ypatingai svarbią vietą visuomenėje užėmė tikėjimas, todėl vaikai nuo mažens buvo išmokyti melstis ir gerbti vyresniuosius. Vaikams, prieš atvažiuojant cociai Karusei ir dėdei Boles, buvo pasakyta nesimaišyti po kojomis ir netriukšmauti, kadangi svečiai turi didelius reikalavimus vaikams. Žinoma, tai vaikus šiek tiek išgąsdino, tačiau jie žinojo, kaip turi 250 elgtis ir gerbė tėvų prašymą. Taigi, Šatrijos Raganos apysakoje „ Sename dvare“ yra aiškiai išdėstomos šeimos vertybės ir vaikų elgesys laikantis nustatytų taisyklių.
Apie visai kitokias šeimos vertybes, nei Šatrijos...

Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Antanas Baranauskas.

Šeimos vertybės – vienas iš svarbiausių aspektų, lemiančių asmens gyvenimo kokybę. Tobulėjant visuomenei, modernėjant pasauliui kinta pasaulis bei vertybės. Dabartinis individas praranda vidinį turtą – amžinąsias vertybes. Pastebima tiek iš gyvenimo, tiek iš literatūros, jog žmogus vis dažniau išsižada meilės, neatranda laiko ir vietos religijai. Šiuolaikiniam individui itin būdingas dažnai kamuojamas liūdesys dėl susiklosčiusio sudėtingo likimo, neretai išgyvenama vertybių tapatybės krizė ir egzistencijos tuštuma. Tačiau turint mylimą šeimą, kuri puoselėja vertybės ir santykius, individas tai jaučia ir gerbia. Visa tai vaizduojama lietuvių literatūroje, tad remiantis Jono Biliūno, Šatrijos Raganos ir Vinco Mykolaičio-Putino kūryba, aptarsiu kokių reikšmingų vertybių šiuolaikinis žmogus atsisako ir kurias vertina.
Besąlygiška meilė ir ištikimybė – vienos didžiausių žmogiškųjų šeimos vertybių, turinčios įtakingą vaidmenį individo gyvenimui. Juk tyra meilė suteikia būties prasmę, o ištikimybė verčia patenkinti saugumo poreikį. Meilės reikšmė neįkainojama - didžiulė ir vertinga. Dabartiniame pasaulyje meilė dažnai tampa atsakymas į gyvenimo prasmę – gelbsti nuo egzistencinės tuštumos. Kitaip tariant, mylintis žmogus, patiriantis šiltus jausmus iš kito asmens, įgauna prasmę gyventi ne tik dėl savęs, bet dėl aplinkinių ir artimų žmonių. Tačiau, meilė turi kuriančios ir griaunančios galios, kuri sukelia teigiamus ir neigiamus vidinius potyrius. Apie šią temą rašo ir Jonas Biliūnas XX a. pradž. rašytojas, ryški visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra bei lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Apysakoje „Liūdna pasaka”, kurioje pasakojama jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija bei atskleidžiamos jų šviesios svajonės. Kūrinyje dėmesys sutelktas į veikėją Juozapotą – linksma, jauna, laiminga ir kupina tikėjimo gyvenimo gerove, o jos akys tiesiog švyti: „kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”. Merginos gyvenimą nulemia 1863 metų įvykęs sukilimas, po kurio veikėjos tolimesnis likimas pasikeičia. Netenka savo vienintelės gyvenimo atramos ir ramsčio – mylinčio vyro, kuris iškeliavo ginti tėvynės, bet nesėkmingai, nes žūsta. Po vyro Petro mirties dvasiškai miršta ir Juozapota. Veikėjos ateitis pasmerkta vargui, kančioms, beprasmiškam vyro ieškojimui, o Juozapotos...

Šeima – pats brangiausias ir didžiausias turtas mūsų gyvenime. Amerikiečių filosofas ir rašytojas Georgas Santayanas teigė : „Šeima – vienas iš gamtos šedevrų.“ Šeimos nariai yra patys artimiausi sielai, jie tave mato tokį, koks iš tikrųjų esi, be jokių kaukių ar apgaulių. Jie visuomet ištiesia pagalbos ranką, negaili paskatinamų žodžių, tai žmonės, kurie linki gero ir atiduotų viską, kad tik būtum laimingas. Šeimoje jaučiama stipri meilė, atlaidumas, dorybė. Šias šeimos vertybes kūryboje perteikė lietuvių literatūros rašytojai.
Meilė – pati tyriausia vertybė. 19 – 20 amžiaus neoromantikė Šatrijos Ragana – Marija Pečkauskaitė apysakoje „Sename dvare“ rašė apie begalinę mamos meilę vaikams. Knygoje vaizduojamas Irusios, aštuonerių metų mergaitės, ir jos mamos, dar kitaip vadinamos mamate, artumas bei meilė. Motina yra vaikų bičiulė, mokytoja ir auklėtoja. Irusiai mamatė – autoritetas, tobulybė. Mamatė iš tikrųjų gera moteris, ji jausminga, religinga, jaučianti meną ir be galo mylinti vaikus. Bene labiausiai Irutės susižavėjimą motina atskleidžia jos nuotaikos klausant jos grojamos muzikos: „Kaip puikiai, kaip puikiai groja mamatė! Pagros ką nors liūdna – ir ašaros nejučiomis ima riedėti iš akių, o širdį taip skauda. Pagros linksmai – ir ima noras šokti ir juoktis.“ Mamatė siekia, kad dukra iš jos perimtų šias vertybes – gailestį, meilę tėvynei ir kalbai bei auklėjimą. Mamatė Marija labai myli vaikus, stengiasi, kad jie augtų dori ir teisingi. Meilės tema taip pat rašė lietuvių lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas. 19 amžiaus rašytojas apysakoje „Liūdna pasaka“ aprašo Banių šeimos liūdną istoriją, kuri yra kupina meilės, supratingumo ir nuoširdumo. Šis kūrinys pradedamas įžanga „Baltasai šešėlis“, kurioje grįžtama į praeitį, kreipiamasi į mylimą moterį kuri yra pati artimiausia ir galinti suprasti bei atleisti. Apysakoje rašoma apie 1963 metų sukilimą, kuris sunaikino daug jausmų, sujaukė mylinčių ir mylimų žmonių likimus, tarp jų ir Juozapotos bei Petro Banių . Vyras išėjo į sukilimą, siekė geresnės ir šviesesnės ateities, tačiau...

Nėra nieko svarbiau, kaip laisva žmogaus valia į troškimus ir svajones. Vis dėto, nutinka taip, kad tenka rinktis tarp prigimties ir puoselėjamų vertybių.
II. Lietuvių literatūros neoromantikas Vincas Krėvė vaizduoja žmogų, kuris išsižada prigimtinių įsitikinimų dėl puoselėjamų vertybių. Tuo tarpu simbolistas Vincas Mykolaitis–Putinas parodo žmogų, kovojantį dėl savo prigimties troškimų.
c) nesavanaudiškas valdovo Skirgailos sprendimas priimti krikštą papiktina tautą.
Dalinė išvada: Minėtoje dramoje žmogus yra priverstas išsižadėti pagoniškosios prigimties dėl tautos gerovės.
2. Žmogaus prigimties ir jo vertybių klausimas atpažįstamas rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly” pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenime:
a) kunigystės kelio pasirinkimą lėmė paties veikėjo polinkis į dvasines realijas, tačiau labiausiai – tėvų įtaka;
b) Liudas Vasaris žino, jog be kūrybos jis negali gyventi, tačiau ji teikia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį;
c) vis dėlto, žmogiškoji prigimtis nugali kunigystės luomo vertybes, tampa aišku, jog veikėjo prigimtis – būti rašytoju, kurio įkvėpimo šaltinis – moteris.
Dalinė išvada: Romano veikėjas atsisako sakralaus gyvenimo vertybių ir ugdo savo poetinę prigimtį.
III. Vinco Krėvės dramos herojus tautiškąsias vertybes iškelia aukščiau negu prigimtinius įsitikinimus. Tačiau kur kas kitokį sprendimą priima Putino romano veikėjas Liudas, kuriam poetinė prigimtis pasirodė svarbesnė negu sakralaus gyvenimo vertybės.
Žmogaus prigimties ir jo vertybių priešprieša lietuvių literatūroje
Kartą, buvęs Romos imperatorius Markas Aurelijus yra pasakęs: „Kiekvienam naudinga gyventi pagal savo paskirtį ir prigimtį“. Atrodo, būtų logiška ir teisinga vadovautis šia mintimi, nes kiekvienas žmogus trokšta realizuoti savo tikslus ir svajones. Vis dėlto, kartais atsitinka taip, jog žmogaus prigimtis ir vertybės tampa prieštaringos viena kitai, todėl reikia pasirinkti tik vieną iš jų. Šitokios problemos tapo aktualios ne tik realiame gyvenime, bet ir literatūroje, kurias gvildenti ėmėsi kai kurie rašytojai. Štai neoromantiko Vinco Krėvės dramoje žmogus išsižada prigimties ir atsiduodą vertybių puoselėjimui. Tuo tarpu modernisto Vinco Mykolaičio‑Putino kūryboje sprendimo ieškantis veikėjas vis dėlto pasirenka savo asmeninės laimės siekį. Todėl šiandien savo kalboje kalbėsiu apie žmogaus prigimties ir jo vertybių priešpriešą...

Nors Lietuvą ir buvo paskutine valstybė kuri priėmė krikštą, krikščionybė ir krikščioniškos vertybės labai įsitvirtino lietuvių tautoje. Krikščioniškomis vertybėmis buvo auginami visi vaikai, o tie pat vaikai po to galėdavo tapti rašytojais. Už tat, lietuvių literatūroje, daugybėje kūriniuose yra minimos krikščioniškos vertybės, tokios kaip: meilė artimajam, pagalba artimajam, kaltės jautimas ir atlaidumas. Krikščioniškas vertybės savo kūriniuose vaizdavo realistas Jonas Biliūnas ir neoromantike Šatrijos Ragana.
Neoromantikės Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos kūriniuose yra vaizduojami tokia vertybė, kaip meilė artimajam. Itin šia vertybė yra gerai matoma apysakoje „Sename dvare“, kuri rašytoją parašė po artimų žmonių mirtis. Yra žinoma jog rašytoja buvo auginama krikščioniškais vertybėmis, todėl ir apysakoje yra daug kalbama apie krikščioniškas vertybės. Meilė artimajam mes matom iš to kaip mamatė moką savo vaikus, jį moko jų kad reikia turėti pagarbą seno amžiaus žmonėms, pamoka jų: „Paimk Niką, Irute, ir nuneškit bobutei lauktuvių.“,. Moka vaikus dalintis, tai yra matoma Kareles laidotuvių epizode, mamatė ragina Irutei atiduoti savo gražiausia rūbą Karelei ir Irusia tai padaro. Patį mamatė yra be galo geraširdi, padeda valstiečiams, gydo jų ir moko: „Noriu nueiti pas sergančią Banienę ir įkalbėti, kad rytos važiuotų gydytojo“ ; „Mat tai vien krikščionybė tekvepia, (...) nes jau katekizme liepiama nemokančius mokyti.“. Taigi Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ mes matome tokia krikščionišką vertybe kaip meilė artimajam, kuri yra matoma iš vaiku auklėjimo ir mamatės gyvenimo.
Tuo tarpu realizmo epochos rašytojo Jono Biliūno kūryboje yra vaizduojami tokie vertybės, kaip: pagalba artimajam, kaltės jausmas ir atlaidumas. Jonas Biliūnas ligai kaip Šatrijos...

Tėvynės meilė, laisvė, pasiaukojimas, tikėjimas, dorumas ir drąsa - dažniausiai literatūroje sutinkamos klasikinės vertybės. Šie moraliniai nuostatai yra ne tik nesvetimi, bet ir glaudžiai artimi lietuvių tautai ir jos literatūrai. Vienas iš lietuvių poetų, savo kūryboje aprašančių būtent šias vertybes, yra Bronius Krivickas.
Lietuvių poeto ir partizaninio karo dalyvio, Broniaus Krivicko, kūryba priklauso XX a. vidurio katastrofų literatūrai. Jo kūriniuose vyrauja tam laikmečiui būdingos temos – patriotizmas, tikėjimas Dievu, drąsa ir pasiaukojimas. Šios vertybės yra sutinkamos visuose poeto kūriniuose. Poetas pabrėžia, jog net kovos lauke žmogui išlikti garbingu ir oriu yra itin svarbu: „Bet stoviu išdidus aš prieš likimą / ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu: / Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą, / Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.“ Krivicko kūrybai taip pat būdingas raginimas kovoti ir nepalūžti: „Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią / Dievų valia tu pereit privalai! / Pro plieno speigą, mirčiai aplink laigant, / Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę, / Kai skeldės stambūs, rambūs ąžuolai.“ - eilėraštyje „Rudens melodija“ rašo B. Krivickas. Aukščiau išvardytų vertybių pėdsakų galime sutikti ne tik Krivicko kūryboje, bet ir jo paties biografijoje. Drąsiai galima teigti, jog Broniaus Krivicko ir...

Pasak Aušros Tamaliūnaitės, pačios vertybės reikšmė, rodos, nebūtų tokia plati, jei šioje srityje neatsivertų labai ryški galimybė „būti savimi“ – trumpai tariant, vertybes, arba tai, kas yra svarbu, kiekvienas daugiau ar mažiau nusistato pats. Vienam žmogui nuoširdumas yra vertybė, kitas priešingai jo nevertina, o vertybe laiko visai skirtingą reiškinį, pavyzdžiui, patriotizmą. Tačiau literatūroje viskas kiek kitaip. Kūriniuose dažniausiai analizuojamos pamatinės žmogaus vertybės. Dažniausiai įvardijamos tos, kurios nekinta ir yra amžinosios ne tik literatūroje, bet ir žmogaus gyvenime. Manau, pagrindinės ir nepamainomos vertybės literatūroje būtų šeima, atjauta, atlaidumas ir tautiškumas.
Nieko žmogui nėra brangiau už kitą žmogų. Juk žmoguje telpa tiek daug. Jis gali suteikti džiaugsmo, pagalbos, meilės, apsaugos, dėmesio ir visų kitų dvasinių dalykų. Turėti šeimą, vadinasi įprasminti savo gyvenimą ir pajusti pilnatvę. Tai didžiausias turtas žmogui ir jo pakeisti materialiomis vertybėmis tiesiog neįmanoma, nebent bandoma apgauti save patį. Todėl lietuvių literatūroje šeima ir nusakoma kaip didžiausia vertybė. Artimųjų netektis yra blogiausias dalykas, kas gali nutikti žmogui. Vienatvė, skausmas padaro gyvenimą liūdną ir bereikšmį. Tačiau netektis nebūtinai reiškia mirtį. Kartais, mamos palieka vaikus arba vaikai atstumia pasenusius tėvus. Būtent apie tokį žmogų ištikusį likimą pasakoja lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje- Jonas Biliūnas. Novelėje „Ubagas“ minimas liūdnas dviejų veikėjų gyvenimas. Tėviškėn grįžusio pasakotojo ir sūnaus išvaryto Petro Sabaliūno likimas. Jie abu jaučia vienatvę ir yra nelaimingi. Pasakotojas kenčia dėl to, kad serga. Petras Sabaliūnas jaučia didžiulį sielvartą, tačiau nieko nekaltina. Vaikai nebejaučia pagarbos tėvui atsisako ryšio, kuris juos sieja daugybę metų. Taip paminama šeimos vertybė. Anksčiau Petras Sabaliūnas- pasiturintis bitininkas, geranoriškas vaikams, pasakotojo akimis toks ir lieka, tačiau dabar prieš save jis mato tik apleistą ubagą ieškanti savo vietos pakampiais. Net po patirtos skriaudos Sabaliūnas nieko nekaltina ir susitaiko su savo likimu. Jis vienintelis nepamina šeimos vertybių ir gailisi, kad negalės matyti anūkų, kuriuos šitaip myli. Vaikai, pamiršę viską,...

Jonas Biliūnas Jurgis Savickis Romualdas Granauskas

Donelaitis Biliūnas Aputis