Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje (Biliūnas, Aputis, Mažvydas)

 Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje.
Pasak Aušros Tamaliūnaitės, pačios vertybės reikšmė, rodos, nebūtų tokia plati, jei šioje srityje neatsivertų labai ryški galimybė „būti savimi“ – trumpai tariant, vertybes, arba tai, kas yra svarbu, kiekvienas daugiau ar mažiau nusistato pats. Vienam žmogui nuoširdumas yra vertybė, kitas priešingai jo nevertina, o vertybe laiko visai skirtingą reiškinį, pavyzdžiui, patriotizmą. Tačiau literatūroje viskas kiek kitaip. Kūriniuose dažniausiai analizuojamos pamatinės žmogaus vertybės. Dažniausiai įvardijamos tos, kurios nekinta ir yra amžinosios ne tik literatūroje, bet ir žmogaus gyvenime. Manau, pagrindinės ir nepamainomos vertybės literatūroje būtų šeima, atjauta, atlaidumas ir tautiškumas.
Nieko žmogui nėra brangiau už kitą žmogų. Juk žmoguje telpa tiek daug. Jis gali suteikti džiaugsmo, pagalbos, meilės, apsaugos, dėmesio ir visų kitų dvasinių dalykų. Turėti šeimą, vadinasi įprasminti savo gyvenimą ir pajusti pilnatvę. Tai didžiausias turtas žmogui ir jo pakeisti materialiomis vertybėmis tiesiog neįmanoma, nebent bandoma apgauti save patį. Todėl lietuvių literatūroje šeima ir nusakoma kaip didžiausia vertybė. Artimųjų netektis yra blogiausias dalykas, kas gali nutikti žmogui. Vienatvė, skausmas padaro gyvenimą liūdną ir bereikšmį. Tačiau netektis nebūtinai reiškia mirtį. Kartais, mamos palieka vaikus arba vaikai atstumia pasenusius tėvus. Būtent apie tokį žmogų ištikusį likimą pasakoja lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje- Jonas Biliūnas. Novelėje „Ubagas“ minimas liūdnas dviejų veikėjų gyvenimas. Tėviškėn grįžusio pasakotojo ir sūnaus išvaryto Petro Sabaliūno likimas. Jie abu jaučia vienatvę ir yra nelaimingi. Pasakotojas kenčia dėl to, kad serga. Petras Sabaliūnas jaučia didžiulį sielvartą, tačiau nieko nekaltina. Vaikai nebejaučia pagarbos tėvui atsisako ryšio, kuris juos sieja daugybę metų. Taip paminama šeimos vertybė. Anksčiau Petras Sabaliūnas- pasiturintis bitininkas, geranoriškas vaikams, pasakotojo akimis toks ir lieka, tačiau dabar prieš save jis mato tik apleistą ubagą ieškanti savo vietos pakampiais. Net po patirtos skriaudos Sabaliūnas nieko nekaltina ir susitaiko su savo likimu. Jis vienintelis nepamina šeimos vertybių ir gailisi, kad negalės matyti anūkų, kuriuos šitaip myli. Vaikai, pamiršę viską,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!