Sąžinė turi didelę įtaka žmogaus gyvenimui ir jo kokybei. Galima nuslėpti savo poelgius, apgauti ar įtikinti žmones, tačiau nuo savo sąžinės nepabėgsi. Analogišką situacija galima rasti ir garsaus XIX a. pab. - XX a. lietuvių rašytojo novelėje ,,Vagis“. Joje rašoma apie Jokūbą ,kuris gindamas savo turtą nužudė vagį. Nenorėdamas patekti į kalėjimą ir bijodamas prarasti savo mylimąja ir kitus artimuosius jis neprisipažįsta įvykdęs žmogžudystę. Novelės veikėjas viduje blaškosi ir neranda ramybės. Po daug metų jis prisipažįstą apie šį nutikimą, bet to negana. Jis ir į bažnyčią vaikščiodavo ir išpažintį atlikdavo ,bet ir tai jam nepadėjo pabėgti nuo savo sąžinės. Galima tik spėlioti ,kad jei Jokūbas būtų iškarto prisipažinęs jam nebūtų reikėję visa gyvenimą jausti sąžinės graužaties , kita vertus jis nužudė žmogų ir vien tik tą faktą būtų sunku pamiršti ir visai nejausti jokios kaltės, nors nužudytas žmogus ir buvo vagis. Taigi šis pavyzdys puikiai parodo ,kad nėra lengva gyventi jaučiant kaltę dėl kažkokio gyvenimo įvykio ir tai ,kad nieks žmogaus negali labiau nubausti nei jo paties sąžinė.
Sąžinė gali priversti žmogų pamatyti savo klaidas. Dažnai žmogus daro klaidas ir jų nepripažįstą ir iš jų nepasimoko ir neretai tokiu atveju jam padėti pamatyti savo neteisingus gyvenimo sprendimus gali tik sąžinės jausmas. Tokia situacija įžvelgiama ir garsaus vokiečių rašytojo J.V.Getės filosofinėje tragedijoje ,,Faustas“. Joje rašoma apie pagyvenusį mokslininką...

Tai vienas iš tų konspektų kuriais galiu pasididžiuoti. Skirta begale laiko, tačiau buvo verta, nes jei studijuoji teisę ar nori būti susipažinęs su konstitucine teise ir jos subtilybėmis, šis konspektas yra būtinas norint sutaupyti savo laiką.

Labai sunku būtų tiksliai ir vienu sakiniu apibrėžti kas gi yra žmogaus sąžinė. Kodėl kiekvienas žmogus gali suprasti ją skirtingai, kas normalu yra vieniems, nesąžininga atrodo kitiems. Net gi savo poelgius vertindami žmonės mąsto skirtingai. Kas tai lemia? Galbūt sąžinė susiformuoja vaikystėje ir priklauso nuo to kokias vertybes mums diegia tėvai, seneliai, galiausiai mūsų aplinka? Kad ir kaip ten bebūtų, turbūt nesuklysiu teigdamas, kad žmogaus sąžinė tikriausiai yra vienas įdomiausių reiškinių žmogaus galvoje.
Sąžinės įtaka žmogaus gyvenimui atsispindi ir XIX a. pab. - XX a. pr. lietuvių moderniosios prozos kūrėjo Jonas Biliūno kūriniuose. Bene ryškiausiai jos įtaka žmogui atskleidžiama rašytojo apsakyme „Vagis“, tačiau ir kituose savo kūriniuose J. Biliūnas tarsi nori pasakyti, jog sąžinė, moralė ir dvasingumas yra iš tiesų svarbiausi žmogaus teisėjai. Galime nuslėpti savo poelgius, apgauti žmones, sumeluoti, tačiau sau meluoti neįmanoma, nes nuo savo sąžinės neįmanoma pabėgti.
J. Biliūno apsakyme „Liūdna pasaka“ apie sąžinę nekalbama tiesiogiai. Tačiau visame apsakyme atsispindi tai, ką kiekvienas iš mūsų galėtų vertinti, kaip sąžiningus ar nesąžiningus personažo (šiuo atveju, Juozapotos) gyvenime susiklosčiusius įvykius. Skaitant apsakymą atrodo sąžininga, kad nepasiturintys kaimo žmonės sukyla prieš ponus, kad jie nori išvaryti iš Lietuvos rusus ir tam pasitelkia savadarbius ginklus, ryžtasi eiti ir žudyti įsibrovėlius. Tačiau nesąžininga tai, jog už maištą sugauti vyrai yra linčiuojami ir pakariami miesto aikštėse, kankinami kalėjimuose, persekiojami ir žudomi jų artimieji. Jei vertintume tik poelgius, be sąžinės ir moralinių bei patriotinių vertybių, galėtume sakyti, jog blogai elgiasi ir vieni ir kiti – jie juk žudo...

(Jonas Biliūnas, Vincas Krėvė – Mickevičius, Vincas Mykolaitis – Putinas) I. Savo kalboje, remdamasi lietuvių literatūros kūriniais, atsakysiu į klausimą, ar sąžinė – didžiausia žmogaus teisėja? II. 1. Sąžinė turėtų padėti mums atsirinkti blogus poelgius nuo gerų. a) Moralistas humanistas, rašytojas, Jonas Biliūnas dažnai kalbėjo sąžinės tema. b) Novelėje „Kliudžiau“ berniuką, nužudžiusį katytę, užgraužia sąžinė, jis pasimoko iš savo klaidos. c) Novelė „Brisiaus galas“ apie vyrą, nužudžiusį šunį – manoma, vyras pabėga iš įvykio vietos dėl sąžinės sopulio. 2. Sąžinė dažnai lemia žmogaus teisingus pasirinkimus. a) Apie sąžine, kaip didžiausia žmogaus mokytoja, teisėją rašė rašytojas Vincas Krėvė Mickevičius dramoje „Skirgaila“. b) Kunigaikštis Skirgaila – vienišas, nelaimingas, išpažįsta meilę Lietuvai, tačiau išduoda pagonybę bei priima kitataučių tikėjimą, jį griaužia sąžinė, kad negali priimti teisingo sprendimo. c) Vaidila Stardas – ištikimas seniesiems dievams, drąsus, garbingas, dėl to Skirgaila yra blaškomas, jis nori priimti kitą tikėjimą, negu Stardas. 3. Sąžinė – vienintelė teisėja, kuri turėtų vertinti mūsų veiksmus a) Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly“ sukuria pagrindinį veikėją Liudą Vasarį, kenčiantį pasirinkus kunigo profesiją. b) Iškentėjęs apie dvidešimt metų tokioje būsenoje, Vasaris supranta, kad turi klausytis ne aplinkinių nuomonės, o savo sąžinės, kuri sako, kad būdamas kunigu jis atėmė iš savęs Dievo duoto talento dovaną. c) Sąžinė turėtų būti svarbiausia žmogaus poelgių vertintoja, teisėja. o visuomenės nuomonės mes turėtume tik išklausyti, bet nesivadovauti joje gyvenime.

Darbo tikslas: išaiškinti socialines normas, jų rūšys bei santykius su teisės normomis.
1. Apibūdinti socialines normas, socialinių normų klasifikaciją.
2. Išaiškinti teisės normų ir moralės normų santykį.
3. Išaiškinti teisės normų ir papročių normų santykį.
4. Išsiaiškinti teisės normų ir korporacijų normų santykį.
5. Išsiaiškinti teisės normų ir techninių normų santykį.
Darbe taip pat nagrinėjama techninių normų virtimas teisinėmis normomis. Pateikiami teisės normų ir neteisinių normų santykio pavyzdžiai.
Socialinių normų sąvoka
Visuomenė kurią įvairias elgesio taisykles, nelygu kokius santykius ir kokiomis priemonėmis ji nori reguliuoti. Vienos normos reguliuoja santykius su gamta (techninės normos), kitos – žmonių santykius su Dievu (religinės normos), trečios tarpusavio santykius (moralės, mados, teisės ir kitos normos).
Elgesio norma - tai žmonių tarpusavio santykių standartas, schema, matrica, leidžiamo elgesio riba, suvienijanti leidimą ir draudimą.
Socialinės normos - tai elgesio taisykles, kurios skirtos žmonių ir tarpusavio santykiams norminti (reguliuoti) ir kurių vykdymas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba poveikio priemonėmis. Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgyvendinti konkrečios organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenes savireguliaciją. Atitinkamai visos socialines normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmonių elgesį - suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą. Norminimo tikslas vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių ir lemti tų teisių įgyvendinimą. Skirtingos socialines normos tai daro skirtingu būdu.
Socialinių normų klasifikacija
Atsižvelgiant į tai, kas nustato socialinę normą ir kuo garantuoja jos vykdymą, socialines normos yra skirstomos į morales normas, papročius, visuomeninių organizacijų, arba korporatyvines, normas teisės normas.
Teisės normų ir neteisinių normų sutapimai ir skirtumai
Teisinės idėjos yra glaudžiai susijusios su morale ir suprantama kodėl. Moralė - tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Moraliu laikomas toks elgesys, kuris yra naudingas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visuomenei, ne tik konkrečiai tautai, bet ir žmonijai. Vokiečių nacistų užmojai kurti ne bendrą visiems žmonėms, o...

Sąžinė yra vidinis žmogaus jausmas, supratimas, su jos pagalba žmogus atskiria kas yra gerą, blogą, bei pagal tai vertina savo poelgius. Sąžine sunku pakeisti, kadangi žmogus ją ugdo nuo vaikystės, ar iš tėvų pavyzdžio, ar iš gyvenimo patirčių, ar iš tikėjimo. Dažnai žmonės elgiasi netinkamai, neatsižvelgdami į sąžinės jausmą, bet po to ilgai gailisi, kadangi būtent sąžinės neįmanoma pakeisti ar papirkti, nei materialinėmis, nei dvasinėmis vertybėmis. Po to tokių poelgių ji ilgai teisia žmogų ir neduoda jam ramybės.
Vidinius pojūčius tokius kaip sąžinė galime lengvai pastebėti Jono Biliūno kūryboje kadangi jo kūrybai būdingas lyriškumas, psichologizmas , bei daug dėmesio skiriama vidinėms būsenoms, išgyvenimams apibūdinti. Jonas Biliūnas augo krikščioniškoje šeimoje, jo sąžinei didelę įtaka darė jo tėvų ugdymas ir tikėjimas. Kadangi autoriaus požiūris į gyvenimą atsispindi ir jo kūriniuose, jo sąžinės jausmą galime sieti su pagrindinio veikėjo sąžinės jausmu. Būtent tai pastebime jo novelėje „Vagis“. Šiame kūrinyje aprašomas ūkininkas vardu Jokūbas, kuriam teko nužudyti vagį kuris bandė pavogti jo kumelę. Po šio įvykio iki gyvenimo galo jis nerado kaip nuslopinti sąžinės graužimo...

Egze tikėtis ir iš paveldėjimo teisės klausimų. (Tiek praktikoj gali būti, tiek teorijoj).
dvi problemos : tos pačios lyties asmenų santuoka/ partnerystė ir vaikų tėvų santykiai.
- bankas); vaikų ir tėvų santykiai - bendravimas su vaikais.
Šeimos teisė kaip CT dalis
Šeima pati savaime nėra teisinė sąvoka LT teisės prasme, nes šeimos apibrėžimas nėra
pateikiamas teisės aktuose. Tik yra reglamentuota žmonių ratas, KAS priskiriama šeimos
ratui.
Šeimos apibrėžimas - kaip tam tikra sociologinė kategorija.
Pagal CK 3 knygos 1 str. : CK 3 knygos normos turi prioritetą, kiek tai yra taikoma šeimos
santykiams.
Santuokos ir šeimos kodeksas buvo seniau. Dabar inkorporavo į CK. Tai grindžiama tuo,
kad šeimos santykiams būdingi ir turtiniai, ir asmeniniai neturtiniai santykiai (o jie daro
įtaką turtiniams santykiams) (pvz., vaikų išlaikymas).
Be to, šeimos santykiai yra grindžiami ilgaamžiškumu.
Šiuolaikinė ŠT sako, kad šeimos santykius skiriam nuo kitų teisės šakų pagal :
- Subjektų ratas.(Tam tikrų specifinį statusą turinčių asmenų dalyvavimas santykyje.)
Jeigu du subjektus sieja tam tikras ryšys, tai sakome, kad juos sieja šeimos santykiai.
LRS 2008 m. priėmė nutarimą: įtvirtino sąvokas, kaip darni šeima, nepilna šeima …. Šis
nutarimas koncentravosi į tradicinės šeimos supratimą ir buvo nukreiptas prieš
asmenis, kurie, tarkim, nesudarę santuokos gyvena kartu. Todėl klausimas buvo
perkeltas į KT. 2011.08.28 - nutarime svarbu : (i) KONST. 38 str. - ta LRK nuostata
nereiškia, kad be tradicinių šeimos formų saugojimo, Konstitucijos prasme nėra
saugomos kitokiu pagrindu sudarytos šeimos (apibrėžė santykių turinį). Ši nuostata yra
LABAI aktuali. Ji nėra mūsų KT sugalvota, o atėjus iš EŽTPLAK. Deja, bet įstatymų
leidėjas šio KT išaiškinimo vis dar nesiryžta taikyti. Be to, nutarimas NEĮPAREIGOJA
Seimo priimti kažkokį teisės aktą, tačiau jis sako, kad jeigu asmenų santykiai
prilyginami šeimos santykiams (pvz., yra ryšys tarp subjektų), jie, tie asmenys, NEGALI
būti diskriminuojami. (ii) Šeimą apibūdinantys aspektai : ryšys, trukmė, ekonominis
aspektas (ryšys ne tik emocinis, bet ir ekonominis) bei asmeninis tų asmenų supratimas
(ar jie laiko save šeima abipusiškai) (Žodžiu, turi deklaruoti interesus.)
- Vidinis šeimos teisinis apsektas :...

Baudžiamoji teisė – tai teisės šaka, kuri reguliuoja visuomeninius santykius atsirandančius dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ne pozityvius, o negatyvius santykius kurie kyla asmeniui pažeidus baudžiamąjį įstatymą. Pati sąvoka „baudžiamoji teisė“ gali būti vartojama keliais aspektais: a) kaip teisės šaka teisės sistemoje; b) kaip įstatymų leidybos sritis (įstatymo leidėjo ar Seimo); c) kaip mokslo sritis.
Nusikalstamos veikos ir jų požymiai yra pirmoji baudžiamosios teisės, kaip teisės šakos, reguliavimo dalyko sudedamoji dalis, nusikalsta­mų veikų padarymo teisiniai padariniai — antroji baudžiamosios teisės dalyko sudedamoji dalis. Taigi baudžiamoji teisė, kaip teisės šaka, yra nusikalstamų veikų padarymo ir jų teisinių padarinių teisė. Baudžia­moji teisė, kaip mokymo disciplina, yra teisinė disciplina, kuri nagrinėja nusikalstamų veikų požymius ir šių veikų padarymo teisinius padarinius.
Šiuolaikinės baudžiamosios teisės apibrėžimas - tai valstybės nustatytų teisės normų sistema, reglamentuojančių kokios veikos yra nusikalstamos, nustatančius bendrosios baudžiamosios atsakomybės pagrindus, valstybės prievartos priemonių turinį, sąlygas, kurioms esant bausmės gali būt pakeistos kitomis poveikio priemonėmis, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Sąvoka baudžiamoji kilo nuo žodžio bausti.
Literatūroje kartais BT sąvokos turinys yra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę subjektyvine prasme (ius puniendi) ir baudžiamąją teisę objektyvine prasme (ius poenala).
Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Pažymėtina, kad valstybės teisė nubausti pirmiausia atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Iš piliečių reikalavimo užtikrinti jų saugumą išplaukia valstybės pareiga užtikrinti joje gyvenančių žmonių interesus ir saugumą. Ši valstybės pareiga yra atsiradusi iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti panaudoja ir teisės pažeidėjų nubaudimą bei taisymą. Atsižvelgiant į tai tam tikri nubaudimo teisės aspektai įgyja savarankišką prasmę ir todėl ši baudžiamosios teisės sritis gali būti specialiai akcentuota.
Baudžiamoji teisė objektyvine prasme – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrybių apimtį ir jiems padaromos žalos...

Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas, teisinio reguliavimo metodas.
Konstitucinė teisė – tai teisės šaka, kuri įtvirtina ir reguliuoja žmogaus teisinę padėtį, visuomenės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios organizavimo ir veiklos bei savivaldos principus.
• KT kaip teisės šaka – tai normų visuma, reguliuojanti tam tikros valstybės visuomeninius santykius, susijusius su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valdžios įgyvendinimo mechanizmu ir žmogaus, visuomenės bei valstybės santykiais.
• KT kaip mokslo šaka – tai žinių visuma, išreiškiama mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis apie KT normas, jų realizavimą, KT santykius. KT kaip mokslo šaka kuria specialias mokslo sąvokas, platesnis už šaką, nes kuria teorijas, kurių gali būti daugiau nei pats tyrimo dalykas, bet mokslo suformuotos teorijos padeda formuluoti naujas normas.
• KT kaip mokymo disciplina- susideda iš KT kaip teisės šakos ir KT kaip mokslo (kaip mokymo šaka KT remiasi ir studijuoja objektyviąsias KT normas, o tai neįmanoma be KT kaip teisės šakos. Tai specialus kursas, skirtas perimti KT mokslo žinias ir pažinti galiojančią KT.
Vienose šalyse dominuoja “valstybinės teisės” pavadinimas (Vokietija), kitose (JAV, Prancūzija) įsitvirtinusi “konstitucinės teisės” sąvoka, šios sąvokos vartojimas sietinas su konstitucijos – valdžią ribojančio aukščiausios teisės galios dokumento – reikšmės pripažinimu šiuolaikinės visuomenės gyvenime, su konstitucionalizmo idėjų sąmoningu įtvirtinimu. Vartoja sąvoką “valstybinė teisė”, akcentuojama valstybė, valstybės valdžios organizacija, valstybės valdžios institucijų veiklos reguliavimo svarba, o asmens teisės ir laisvės, valstybės valdžios ribojimas atsiduria antroje vietoje. (Taigi valstybinė teisė gali būti suprantama kaip teisės sritis, kurią sudaro ne tik konstitucinės normos, bet ir kitų sričių (administracinės, finansų) normos, reguliuojančios valstybinės valdžios institucijų veiklą.
Teisės sistema – tai objektyviosios teisės vidinė sandara, išreiškianti teisės normų suderinamumą ir jų skirstymą į šakas, pošakius, institutus ir poinstitučius. Teisės šaka – tai savarankiška teisės sistemos dalis, kuri jungia teisės normas, reguliuojančius tam tikros srities visuomeninius santykius. Tačiau teisės sistemai būdinga ne tik teisės dalijimas į tam tikras dalis, bet ir sistemos vienovė,...

Turinys: Įvadas Teisė teikti kaimo turizmo paslaugas Kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai Bendrosios nuostatos Reikalavimai kaimo turizmo paslaugą teikiant individualiame gyvenamajame name Reikalavimai kaimo turizmo paslaugą teikiant sodyboje Aktyvaus poilsio sąlygos Baigiamosios nuostatos Kaimo turizmo paslaugų sutartys Kontrolė, atsakomybė ir ginčų spendimas Išvados Literatūros sąrašas Ištrauka: Teisę teikti kaimo turizmo paslaugą (apgyvendinimo, higienos, maitinimo ir poilsio) kaimo vietovėje turi tik fiziniai asmenys, tai yra ūkininkai ir privačių namų valdų savininkai, kurie turi atitikti keliamus reikalavimus. Turizmo įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad kaimo turizmo paslauga – tai kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip trys tūkstančiai gyventojų, ūkininko sodyboje ar individualiame gyvenamajame name teikiama turizmo paslauga, kurios tiekėjai privalo: 1. Sudaryti kaimo turizmo paslaugų teikimui būnas sąlygas. 2. Turi Lietuvos Respublikos mokesčių inspekcijoje įregistruoti individualią veiklą, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą (kaimo turizmo paslaugos, kodas 10). 3. Turi gauti savivladybės, kurios teritorijoje vykdys veiklą, pažymėjimą teikti paslaugas gyvenamajame name arba sodyboje. Fiziniai asmenys gali teikti kaimo turizmo paslaugas tik turėdami savivaldybės išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai įvykdyti. Kaimo turizmo paslaugų kūrimas ir plėtojimas gali būti remiamas specialiosioms ir kitoms programoms vykdyti skirtomis lėšomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, prioritetą teikiant kaimų architektūrinėms tradicijoms išlaikyti. Kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinį Kodeksą fizinis asmuo, teikiantis kaimo turizmo paslaugas yra laikomas verslininku. Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis. Ribotos civilinės atsakomybės asmenys – tai akcinės bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės organizacijos ir kt., kurios atsako tik įmonės turtu. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos, kurių savininkai atsako savo asmeniniu turtu. Juridinių asmenų steigimo ir veiklos tvarką reguliuoja Civilinis Kodeksas, Įmonių įstatymas, Akcinių bendrovių ir kiti įstatymai.