Didaktika – (mokymo teorija mokymo ir mokymosi mokslas.) nagrinėja tikslus, turinį, jo sudarymo principus, mokymo metodus ir būdus, programas, vadovėlius, mokymo priemone bei psichologinius ir pedagoginius šio dalyko mokymosi dėsningumus. Didaktika nagrinėja 2 mokymo problemas: ko mokyti ir kaip mokyti. Specialioji didaktika – tiria sutrikusios raidos asmenų mokymosi ypatumus. Mokslas apie mokinių spec. poreikių tenkinimą.
Mokymas – vadovavimas mokymuisi, t.y. tikslingas, nuoseklus ir aktualus mokytojo ir mokinių veikimas, stimuliuojantis ir organizuojantis mokinių pažintinę ir praktinę veiklą” (L.Jovaiša, 1993, p.124).
Mokymo procesas - ilgalaikė mokytojų ir mokinių sąveika, turinti tikslą parengti pastaruosius tolesniam mokymuisi ir praktinei veiklai. Mokymasis - tikslinga mokinio sąveika su mokymosi šaltiniais įsisavinant mokslo, technikos, meno, darbo žinias, išmokstant intelektinius ir praktinius veiksmus, plėtojant savo fizines ir dvasines jėgas (Jovaiša, 1997).
Mokymasis - tai procesas, kurio metu žmonės įgyja žinių, supratimą, įgūdžius ir vertybes bei taiko visa tai kas išmokta problemoms spręsti. Mokymosi procesas apima tiek individo emocijas, tiek intelektines pastangas bei padeda kontroliuoti arba prisitaikyti prie aplinkos.
Daugeliui mokymasis - veiklos būdų įsisąmoninimas ir įtvirtinimas. Jo rezultatas - žinios mokėjimai, įgūdžiai. Mokymosi sąvoka yra plati, pats mokymasis yra suvokiamas nevienodai: “mokymasis tai mąstymo, veikimo ir išvados darymo procesas” (Peter Jarvis, 2001, p.65). Mokslininkas Peter Jarvis taip apibrėžia mokymąsi: “mokymasis yra sąmoningos patirties rezultatas”. Pats mokymasis yra nuolatinis procesas, trunkantis žmogui įsigijus ir atitinkamą išsilavinimą. “Kažką išmokę žmonės tampa labiau patyrę ir dėl to pasikeičia, taigi pats mokymasis yra vienas iš socialinių procesų, padedančių sukurti sąlygas tolesniam mokymuisi.
• ugdyti asmenybę.
Visi šie principai reglamentuoja mokymo turinį,formas, metodus. pagal V. Jakavičių ir A. Jušką siūlome tokius didaktikos principus:
1.moksliškumo,
2.sistemingumo ir nuoseklumo
3. teorijos ir praktikos ryšys,
4. sąmoningumo ir aktyvumo,
5. vaizdumo,
6. prieinamumo,
7. žinių tvirtumo.
Mokymo turinys – tai atrinkta žmonijos dvasinės ir materialinės kultūros vertybių visuma, būtina ugdytiniui, kad jis lavintųsi ir harmoningai tobulėtų, pasirengtų savarankiškam darbui ir gyvenimui. Mokymui atrinktų materialinės ir dvasinės kultūros pagrindų elementų...

Priešistoriniais laikais neįgalūs buvo paliekami mirti- tokia buvo pradinė prielaida, tačiau po paskutinių tyrimų nuspręsta, kad jie buvo labai globojami [kapavietėse atrandama įv. žolelių ir tvarsčių prie sunkiai sirgusių ar turėjusių negalią žmonių kaulų].
Antika: Žmonių supratimu, žmogus turi būti gražus, tvirtas, sveikas [didelė Spartos įtaka], tad neįgalus buvo našta visuomenei. Jais mažai rūpindavosi, galiausiai jie tapdavo prostitucijos ar vergijos aukomis. Aristotelis pirmasis pasiūlė abortą [jei įtariama, kad gali gimti su negalia].
Antikinė Roma: Abortai teisiškai uždrausti. Ciceronas: “abortus reikia uždrausti, nes taip pavagiamas pilietis iš valstybės.” Bandyta teisiškai apibrėžti neįgalimųjų teises, bet vis tiek stengtasi atskirti juos nuo sveikų. Seneka: “Neįgalimą lemia atsitiktinumas”.
Senasis testamentas: kuo didesnę nuodėmę padarei, tuo didesnę negalią gali įgyti [arba tavo vaikas gimdamas gaus], bet tai nereiškia, kad jiems nereikia, padėti. Tačiau neįgalieji neturi teisės artintis prie šventų daiktų.
Naujasis testamentas: kiekvienas žmogus turi negalią, kuri gali būti ir sielos.
Renesansas: XVIa. Neįgalimųjų padėtis buvo gana gera, tačiau XVII-XVIIIa. Jų padėtis pablogėjo. Tai įtakojo protestantizmas (Liuteris ir Kalvinas turėjo neigiamą požiūrį į neįgalimuosius).
F.Pinelis (1745-1826)- pirmasis atidarė psichiatrinės vartus (jo manymu, neįgalieji neturi būti laikomi kaip kailiniai).
E.Eskirolis (1772-1840)- išskyrė idiotus ir imbecilus.
E.Segenas (1812-1880)- gydytojas-pedagogas. Ugdė vidutinę bei žymią protinę negalią turinčius žmones. Jis laikomas JAV specialiojo ugdymo pradininku.
Ugdymo principai (Seleno):
1. Jis turi apimti veiklumo, aktyvumo ugdymą, nes žmogus įgauna prasmę, kai kažką veikia.
2. Mąstymo lavinimas- vaizdinių, sąvokų formavimas, elementarūs skaitymo, rašymo įgūdžiai.
3. Valios- mokymas valdyti savo instinktus.
Tuo metu pradėjo kurtis pirmosios specialiojo ugdymo įstaigos (pirmieji tai pajuto aklieji, kurtieji bei turintys judėjimo negalią, nes jie mažiausiai skyrėsi nuo normalių žmonių)
XXa. susirūpinta izoliuoti, sterilizuoti neįgalimuosius, nes prasidėjo paveldimumo tyrimai, kuriais buvo įrodyta, kad negalia (ypač) psichinė yra paveldima. Tik ~1960m. suprasta, kad nieko nepasieksim juos uždarę dėstytoja tai aiškina Froido teorija apie sąmonę ir pasąmonę (kai nuslopinami negatyvūs jausmai)- tik pripažinusi, kad yra neįgalieji egzistuoja, visuomenė gali tapti pilnaverte. Normalizacija- turim...

Neįgaliųjų specialusis mokymas, auklėjimas ir globa 1940 – 1944 m................
4. Neįgaliųjų specialusis mokymas ir globa 1944 – 1990 m...................................
5. Ugdymo įstaigų tinklas 1991 – 2001 m...............................................................
6. Išvados.................................................................................................................
7. Literatūros sąrašas...............................................................................................
Įvadas
Apie negalios žmones Lietuvoje viešai prabilta vos prieš dešimtmetį. Na, o ypatingas dėmesys į negalės vaikus buvo atkreiptas prasidėjus teigiamiems poslinkiams Lietuvos švietimo sistemoje, nes nuo šių poslinkių neatsilieka ir specialusis ugdymas. Šiandien Lietuvoje aktyviai diskutuojama sutrikusio intelekto vaikų mokyklinės integracijos ir socializacijos klausimais. Vieni tvirtina, kad integruotas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas gali sugriauti tai, kas per daugelį metų buvo sukurta šalyje, kiti mano, jog integruojant galima sėkmingai spręsti vaikų, turinčių intelekto ar kitų sutrikimų, socializacijos problemas bei pasiekti, kad ir šie vaikai turėtų vienodas teises bei galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime. Lietuvoje galiojantys teisės aktai apibrėžia specialiųjų poreikių vaikų teisę būti ugdomiems ugdymo institucijoje- bendrojo lavinimo mokykloje ar ikimokyklinėje įstaigoje. Tačiau, šiuo metu ne visos bendrojo ugdymo įstaigos yra pasirengusios kokybiškai ugdyti specialiųjų poreikių vaikus. Pagrindinės priežastys būtų: lėšų stygius, informacijos trūkumas tėvams, pedagogų nepakankamas pasirengimas dirbti integruotoje grupėje ar klasėje, bei visuomenės nepasirengimas priimti kitokius vaikus. Sėkmingam integracijos vyksmui būtina pirmiausia, keisi visuomenės, pedagogų požiūrį į sutrikusios raidos asmenis. Vakarų šalių patirtis rodo, kuo dažniau pedagogai, mokiniai- visa visuomenė mato negalios ištiktus asmenis, bendrauja su jais, tuo greičiau ir palankiau keičiasi požiūris į juos.
Integracija- procesas, apimantis visus vaiko su negalia gyvenimo periodus. „Švietimo sistemoje, integraciją galima apibūdinti kaip švietimo procesą, kurio metu visi mokyklinio amžiaus vaikai, jų tarpe ir mokiniai su negalia, mokomi kartu, teikiant jiems paslaugas ir ruošiant jų amžiui ir sugebėjimams pritaikytas mokymo programas bendrojo lavinimo mokyklose. Tinkamai taikant ir vykdant integracijos procesą, išryškėja akivaizdi nauda ne tik patiems negalę turintiems mokiniams, bet ir jų mokslo draugams- bendraamžiams. Tarp mokinių užsimezga draugystė, neturintys negalės mokiniai išmoksta vertinti skirtingos būsenos žmones, geriau...

Visas vystymosi sutrikimų priežastis galima suskirstyti į dvi grupes: endogenines, t.y. vidinės kilmės, ir egzogenines, t.y. išorinės kilmės.
Endogeninės sutrikimų priežastys skirstomos į chromosominius ir genetinius sutrikimus.
Chromosominės aberacijos – tai chromosomų struktūros ar jų skaičiaus pakitimai. Šie sutrikimai sudaro 1 -1,8 proc. visų žmogaus paveldimų ligų. 5 -8% vaikų, sergančių psichinėmis ligomis, būdingi chromosominiai sutrikimai (Dauno sindromas, Edvardso sindromas, Klainfelterio sindromas, Ternerio sindromas).
Antra endogeninių sutrikimų priežasčių grupė – geninės aberacijos. Tai didžiulė, daugiau kaip 2000 dabar žinomų paveldimų sutrikimų grupė. Sutrikimus sukelia genų mutacijos – staigūs ir ilgalaikiai genetiniai pakitimai, kuriuos gali paveldėti sekančios generacijos. Geninės aberacijos gali sukelti tiek psichinius, tiek fizinius sutrikimus. Paveldimos genetinės ligos išryškėja bet kuriame vaiko amžiuje. Vienos ligos pasireiškia tuoj po gimimo, kitos po kelių mėnesių ar net metų. Dažniausiai genų mutacijos sukelia medžiagų apykaitos sutrikimus. Tai didelė ligų grupė, kuriai būdingi baltymų, angliavandenių, riebalų apykaitoje dalyvaujančių fermentų defektai – tam tikrų fermentų ar jų kofermentų trūkumas arba nepakankamas aktyvumas.
Žinoma daugiau nei 1500 paveldimų medžiagų apykaitos ligų. Daugeliui įgimtų medžiagų apykaitos ligų būdingas progresuojantis nervų sistemos pažeidimas. Protinis atsilikimas – viena rimčiausių įgimtų medžiagų apykaitos ligų pasekmė. Dažniausiai Lietuvoje pasitaikanti medžiagų apykaitos ligų – fenilketonurija.
Egzogeninės (išorinės) sutrikimų priežastys yra dvejopos: įgimtos ir įgytos.
Atsižvelgiant į neigiamo veiksnio (ar veiksnių) poveikio laiką naujam besivystančiam organizmui skiriamos embriopatijos ir fetopatijos. Embriopatijos – ankstyvas embriono pažeidimas, fetopatijos – po 3–čio raidos įsčiose mėnesio kylantys sutrikimai. Taigi neigiami veiksniai gali paveikti tiek embrioną, tiek vaisių. Neigiamo veiksnio invazija dažniausiai pažeidžia tuos organus ir sistemas, kurios tuo metu intensyviausiai vystosi.
Fiziniai veiksniai: radiacija, mechaniniai ir temperatūriniai veiksniai.
Cheminiai veiksniai: vaistai, alkoholis, narkotikai, rūkymas, chemizuota aplinka.
Biologiniai veiksniai: motinos ligos - tai parazitinės pirmuonių sukeliamos toksoplazmozė ir listeriozė; virusinės infekcijos, rezus faktorius.
Intelekto sutrikimai
Intelektas – (lot. intellectus – suvokimas, supratimas, pažinimas, prasmė), protas, gebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsają.
D.Veksleris [David Wechsler (1896...

Specialioji pedagogika, tai mokslas apie vaikų ( žmonių ) su negaliomis : psichinėmis, fizinėmis, dvasinėmis- lavinimą , ugdymą ir integraciją.Spec. pedagogikos objektas- vaikas su spec. poreikiais ugdymas.
Spec. pedagogikos mokslo ir jo specialistų tikslas padėti lavinant spec. poreikių vaikus, kovoti su negaliomis ir integruotis į visuomenę. Šioje srityje dirba daugybė specialistų , įsteigta daug spec. įstaigų , kuriose mokomi , lavinami ir gydomi bei rengiami savarankiškam gyvenimui neįgalūs ( spec. poreikių ) vaikai ar žmonės. Tai spec. vaikų namai, kūdikių namai, vaikų namai, globos namai sutrikusio intelekto vaikams, spec. globos namai su cerebriniu ( smegenų ) paralyžiumi.
Spec. ped. ryšys su bendra, ikimokykline pedagogika, tarpsnių pedagogika , su fiziologija, antropologija, geneologija, medicinine inžinerija, ekologija.
4. logopedija (kalbos defektas ).
Protinio atsilikimo samprata viduramžiais.
1. ji ribojosi tik tuo, kad aprašė protinius sutrikimus.2. siekė sukurti mokslą apie šias ligas ( nozologiją – nosos – liga, logos – mokslas ).Avicena buvo šios krypties atstovas.Jis ( Inb Sina) išskyrė 3 protinių sutrikimų tipus :1. vienos smegenų dalies uždegimai ( jie lemia letargija), 2. smegenų sutrikimai , lemiantys judesio sutrikimus pvz. epilepsiją, apopleksiją. 3. smegenų sutrikimai, sąlygojantys proto sutrikimus.
Taip pat autorius skiria: 1. protinį susimaišymą ( pamišimą),2. kvailumą ( protinį susimaišymą) , 3. spec. sutrikimus veikiančius atmintį ir vaizduotę.
Atminties ir vaizduotes sutrikimai paaiškinami vidinių jutimų pažeidimais. Taip pat atskirti išoriniai jutimai ( rega, klausa, juslė, lietimas ir skonis ), intelektines galios.
Avicena savo jutimų teorijoje aprašė 5 jutimus :
1. Bendras jutimas, esantis smegenų skilvelyje ir centralizuojantis jutimų duomenis.
2. Vaizduotė , t.p. esanti vidiniame smegenų skilvelyje ir sauganti tai, ką bendras jutimas gavo.
3. Mąstymo savybė , lokalizuota viduriniame smegenų skilvelyje , jungianti ar atskirianti vaizduotėje esančius vaizdus. Ši savybė priklauso nuo proto.
4. Vertinimo savybė , esanti pačiame viršutiniame smegenų skilvelyje , vertinanti norus , kurie nėra suvokti išoriniais jutimais.
5. Atmintis , esanti užpakaliniame smegenų skilvelyje, sauganti vertinimo savybes.
Ši teorija leido...