Žmogus gyvenime paprastai turi daug problemų ir jų daugelis yra atskleidžiama literatūroje. Vienos didesnės, kitos problemos yra mažesnės, bet kiekviena jų yra svarbios. Tad viena tų problemų – pasirinkimo problema. Kokios dažniausiai užklumpa pasirinkimo problemos paprastus žmones literatūroje.
Žmogaus gyvenimas jau nuo pat mažens yra sudėtingas. Taip yra todėl, kad žmogui tik gimus tenka įžengti į pavojingą, sudėtingą ir iššūkių kupiną erdvę, kuri daugiau ar mažiau gyvenime grūdina žmogų. Tačiau svarbiausia, kad žmogus gimsta su prigimtine laisve ir gali elgtis bei mąstyti taip, kaip jam norisi, pagal jo moralinius nuostatus bei vertybes. Tačiau net ir turint tą prigimtinę laisvę, žmogus susidurdamas su problemomis ir iššūkiais gyvenime, neretai negali išsisukti nuo vienos iš esminių gyvenimo problemų – pasirinkimo problemos. Dažnai tokią pasirinkimo problemą inicijuoja sudėtingos gyvenimo situacijos, kuriose žmogus greitai ir labai efektyviai turi nuspręsti, ką jam daryti. Tačiau tokiu atveju žmogui kyla įtampa, daug abejonių ir apmąstymų, nes pasirinkimas turi būti teisingas, nes pasirinkimą daug kas interpretuoja kaip lemiamą gyvenimo aspektą. Tad tokios ir panašios pasirinkimo problemos dažnai akcentuojamos ir lietuvių literatūros kūriniuose per įvairias gyvenimiškas situacijas.
Pasirinkimas gali išlaisvinti, tačiau kartu ir pavergti žmogų. Jei žmogus gali rinktis, tuomet jis pats yra atsakingas už savo likimą, tačiau žmogui ne visada yra lengva tai atlikti. Dažnai žmogų veikia sunkūs išgyveni.
Žmogaus pasirinkimas – laisvas ir nevaržomas. Kiekvienas iš mūsų galime pasirinkti tai kas mums geriausia, priimtiniausia. Tačiau kartais iškyla sunkumų, kuomet pasirinkimas tampa kančia, kuomet apsisprendimai tampa suvaržyti, o pasirinkimo kelias skaudus. Ne visuomet galime pasirinkti tinkamą kelią, kartais pasimetame savo mintyse, o neretai apsisprendimo kelyje mus stabdo aplinkiniai. Šiandien norėčiau pasikalbėti apie pasirinkimo problemas lietuvių literatūroje.
V. Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šesėly“ vaizduoja Liudo Vasario pasirinkimo kelią – kunigystė ar kūryba? Skaitant romaną, gilinantis į veikėjo vidinį pasaulį, jo svartymus, aiškėja, kad jam yra svetimas dvasininko kelias, nes savyje jis jaučiasi turįs...

Apie pasirinkimą pasiaukoti, išsaugoti savo tėvynę, jos kalbą , rašė vienas žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių kūrėjas Justinas Marcinkevičius, poetinėje dramoje „Mažvydas“. Dramoje atskleisti įvykiai nukelia į XVI amžių, kai atsirado raštija lietuvių kalba. Pagrindinis kūrinio personažas, pirmosios lietuviškos knygos autorius – Martynas Mažvydas. Pagrindinis kūrinio veikėjas apibūdinamas, kaip gyvybinių tautos interesų reiškėjas, didvyris ir kankinys. Dramoje atskleidžiamas Martyno Mažvydo pasirinkimų kelias, kuriame išgyvenami ne tik vidiniai konfliktai, bet ir atsakomybės jausmas. Pagrindinis veikėjas nuolat paskendęs darbuose, stengiasi išlaikyti įkūrusią špitolę, kurioje rūpinasi dvasiniu ir religiniu „špitolninkų“ išprusimu ir buitimi, dirbti pastoriumi Ragainės parapijoje, ir atlikti visus buities darbus. Darydamas tai, kas yra pareiga, jis svajoja apie Nemuną, kuris skiria Lietuvą ir Prūsiją. Nemunu atplukdytas ąžuoliukas, kurį pasodina, simbolizuoja meilę, rūpestį ir stiprybę Lietuvai. Mažvydas – tauri asmenybė, sužadintas kilnių, didingų pastangų, siekti tai ko nori. Svarbiausia veikėjo pareiga yra Lietuvai, jos kalbai ir raštui. Parengęs „Katekizmą“ išvyksta spausdinti į Karaliaučių ir palieka mylimąją. Čia galime pastebėti vidinį Mažvydo konfliktą. Meilė – aukščiausioji vertybė, bet dėl pareigos...

Įprasta, kad stiprios ekonomikos požymiai pasaulio rinkose sukelia euforiją. Jeigu fabrikai produkciją gamina pilnu pajėgumu, sumažėja bedarbių skaičius, - šalyje tokios žinios sutinkamos su džiaugsmu ir įsitikinimu, kad augant ekonomikai geriau bus kiekvienam.
Bet po nepakeliamos, išgąsdinusios žmones pastarųjų dešimtmečių infliacijos, kai kainos nepasidavė reguliuojamos, vyriausybės ir centriniai bankai pripažino, kad per greitai auganti ekonomika gali būti ir blogas reiškinys. Sumažėjus bedarbystei, kompanijos yra priverstod mokėti aukštesnius atlyginimus net prastiems darbininkams, o prekių ir paslaugų kainos kyla dėl to, kad reikia padengti padidėjusius jų gamybos kaštus. Infliacija paprastai sustiprėja ekonominės netvarkos, sukrėtimų, pavyzdžiui, karų, energijos ir skolų krizių metu, kai trūksta svarbiausių prekių ir paslaugų. Smarkaus ekonominio pakilimometu infliacija pradeda reikštis tada, kai vartotojai ir verslininkai ima konkuruoti vieni su kitais dėl prekių bei paslaugų ir, esant ribotai produktų apimčiai, kelia jų kainas. Išaugus kainoms, darbininkai reikalauja kelti atlyginimus, kad galėtų „žengti koja kojon su infliacija“.
Žmogiškojo kapitalo teorija yra nauja šiuolaikinės ekonomikos teorijos koncepcija, kuri nagrinėja darbo jėgos formavimo ir kokybės problemas. Nors šios teorijos apraiškų pastebima ir XX.a pradžios ekonomistų darbuose, tačiau kaip vienalytė ir atskira teorija ji susiformavo 6-ojo dešimtmečio pabaigoje- 7-ojo pradžioje. Jos pradininkai – amerikiečių mokslininkai: S. Beckeris, B. Weisbroodas, D. Minceris, L. Chansenas, T. Schultzas. Šie ekonomistai savo darbuose suformavo šios teorijos branduolį ir padarė ją moklso tyrinėjimų objektu.
Ši teorija atspindi kokybiškai naujos darbo jėgos formavimo problemas mokslinės-techninės revoliucijos ir visuomenės pažangos sąlygomis, kuri kelia padidintus reikalavimus darbuotojų profesiniam pasirengimui ir jų bendrojo išsilavinimo lygiui. Tai glaudžiai susiję su išlaidų švietimui didinimui, valstybės vaidmens didinimu darbo jėgos formavimo procesuose. Mokslinės-techninės revoliucijos sąlygomis, XX a. II pusėje žmogiškojo kapitalo, išsilavinimo bei darbo jėgos kvalifikacijos klausimas iškyla ypač aštriai. Veikiant MTR, nuolat keičiasi protinės ir fizinės veiklos elemntų santykis žmonių darbe, nes sparčiai didėja protinio darbo dalis. Jei manufaktūrinės gamybos sąlygomis iš žmogaus buvo reikalaujama raumenų jėgos, ištvermingumo,...

Fiskalinė politika yra ne kas kita, kaip biudžeto politika, kuri panaudojama norint stabilizuoti ekonomiką.
Praktikoje taikant fiskalinės potikos sistemas susiduriama su daugeliu problemų. Pirmiausia, tai laiko problema. Juk prireikia kelių mėnesių ekonomikos nuosmūkiui ar infliacijai konstatuoti, reikalingas laikas atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamomis. Praeina tam tikras laikas, kol priimtos finansinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. Kadangi naujų mokesčių normų įvedimas neužima tiek daug laiko, todėl pastaroji priemonė dažniau naudojama įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką. Kita iš problemų, taikant fiskalinę politiką – politinės problemos. Kai kurie ekonomistai netgi teigia, jog ekonominį ciklą apsprendžia politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos svyravimų priežastimi.
Kai kurie vyriausybės išlaidų kritikai teigia, jog nerealu tikėtis, kad vyriausybės veiksmus galima suvaržyti taisyklėmis. Nesvarbu, kokią politiką skelbia vyriausybė, vis tik ji linkusi pasirinkti mažiausio pasipriešinimo kelią: pasiduoda reikalavimams vykdyti didesnių išlaidų reikalaujančias programas ir mažinti mokesčius. Toks kelias padidina vyriausybės populiarumą gyventojų tarpe. Todėl kritikai teigia, kad vyriausybę reikia apriboti griežta taisykle, įrašant ją į Konstituciją ar kokį nors įstatymą.
Fiskalinės politikos sprendinius riboja daug aplinkybių. Šias kliūtis galima klasifikuoti įvairiausiais būdais, šiame darbe apžvelgsiu visuomeninio konsensuso, institucinius, ekonominius, išorinius ribojimus, taip pat socialinių ir interesų grupių įtaką. Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti prieš pradedant spręsti problemas - pripažinti jų egzistavimą.
Fiskalinė politika yra vienas iš svarbiausių vyriausybės vykdomos ekonominės politikos svertų, leidžiančių užtikrinti šalies makroekonomikos pusiausvyrą. Be to, fiskalinė politika padeda įgyvendinti vyriausybei priskiriamas funkcijas, perskirstant nacionalinio biudžeto pajamas tarp visų šalies gyventojų, ūkio subjektų bei veiklos sričių, atskleidžia pagrindinius vyriausybės tikslus ir prioritetus bei pastangas teikti visuomenei reikalingas viešąsias gėrybes, skatinti struktūrinius pokyčius. Supratimas, kad fiskaliniai vyriausybės veiksmai gali turėti svarbų vaidmenį...

Sofoklis - mėgstamas, vertinamas ir daugiausia laurų pelnęs dramaturgas. Sofoklis parašė per 120 dramų, iš kurių šiandien žinomos tik 7. Viena iš jų, tragedijų karaliene praminta „Antigonė“. Šioje tragedijoje išryškėja du personažai, tai dvi to paties likimo ištiktos seserys, Antigonė ir Ismenė. Jas aplankė siaubinga žinia, mirė judviejų broliai. Vienas iš jų liko nepalaidotas ir neapraudotas taip, kaip reikalauja to krašto paprotys. Antigonė ryžtasi bet kokia kaina palaidoti savo brolį ir prašo sesers pagalbos, bet Ismenė paklūsta Tėbų Karaliaus įsakymams.
Kūrinyje vaizduojama Antigonė myli savo šeimą, ji gerbia senąsias tradicijas ir jai svarbu tinkamai palaidoti savo artimuosius. Antigonė pyksta ant Ismenės, kad sesuo nenori padėti palaidoti brolio. Ji sako, kad niekas jai neuždraus atlikti savo priedermės. „Palaidosiu. Tuomet man gera bus ir mirti. / Gulėsiu aš prie jo, prie mielojo miela, / Už meilės priedermę kalta, bet ne paika... / Tu gali, jei nori, / Verst niekais pareigą, uždėtąją dievų.“. Pasiaukojimas ir drąsa, tai savybės kurios įrodo Antigonę turinčią prometėjišką dvasią. Antigonė yra...

priklauso tiek žmonių asmeninės, tiek visuomeninės gerovės augimas. Tema aktuali šiandieniniame gyvenime, nes socialinė tikrovė reikalauja anksti suvokti savo pašaukimą.
Socialinių darbuotojų poreikį veikia rinkos ekonomika, radikalūs politiniai bei socialiniai pokyčiai visuomenėje. Siekiant socialinio darbo profesionalumo, labai svarbus specialist profesinis pašaukimas. Socialinio darbuotojo atsakomybė ir pareiga veda į tikslą, kurio esmė - profesionali pagalba žmogui.
Viekšnių profesinės mokyklos (STEP, 2011).
Profesinė motyvacija, būdama dinamiška, besikeičianti, turi įtakos mokymuisi, profesinei veiklai. Profesijos pasirinkimo motyvų nustatymas ~ sudėtingas procesas dar ir todėl, kad ne visi asmenys atvirai kalba apie savo ketinimus, profesijos pasirinkimo priežastis.
Profesijos pasirinkimo motyvacijos neįvertinimas sukelia problemų ne tik visuomenei, bet ir asmeniui, kuris būna nusivylęs arba baigia studijas taip ir nepamėgęs, nesuvokęs savo profesijos (V.I. Kovaliov, 1988).
Nepakankamai numatyta kriterijų, padedančių įvertinti profesijos interesus ir motyvaciją.
Siekiant išsiaiškinti profesijos pasirinkimo motyvus, turėtų būti parengtos specialios metodikos ir priėmimo kriterijai (V. I. Kovaliov, 1988).
A.Bagdono teigimu, 1992 metais Lietuvoje nebuvo nė vieno asmens, kuris būtų galėjęs prisistatyti esąs socialinio darbo specialistas, o 2010 metų pavasarį Lietuvoje jau buvo 825 diplomuoti socialinio darbo (ir specialiosios pedagogikos) specialistai.
Tyrimo tikslas - ištirti aukštųjų mokyklų pirmojo kurso student socialinio darbuotojo profesijos pasirinkimo motyvaciją ir nustatyti galimus tokio rinkimosi skirtumus tarp dieninio ir neakivaizdinio skyriaus kolegijų ir universitetų studentų.
Tyrimo objektas: socialinio darbo profesijos pasirinkimo motyvacija.
Hipotezė: socialinio darbo studijų programą studentai dažniausiai renkasi skatinami pro socialių tendencijų: noro padėti kitiems, prisidėti prie visuotinės gerovės plėtros, bendrauti su žmonėmis.
Tyrimui atlikti pasirinktas anketinės apklausos metodas.
Darbo tikslas; išsiaiškinti studentų motyvus ir vertybines nuostatas, nulėmusias socialinio
darbo (pedagogikos) specialybės pasirinkimą.
Darbo objektas: nepakankamo profesinio orientavimo, perimamumo, tęstinumo ir
socialinio darbuotojo karjeros pasirinkimo ugdymo problema Marijampolės regione.
Darbo uždaviniai:
1. Ištirti ir palyginti socialinio darbo (pedagogikos) studentų požiūrį į vertybines
orientacijas, ruošiantis būsimai profesijai.
2. Analizuoti studentų žinias ir nuostatas į socialinio darbo (pedagogo) profesinio
meistriškumo veiklos ypatumus.
3. Identifikuoti studentų sunkumus ir problemas, su kuriomis jie susiduria socialinio darbo
praktikos metu.
Darbo metodai: anketinė apklausa; stebėjimas; literatūros...

Garis Markovičius paskelbė fundamentalų darbą, kuris, žiūrint iš šiuolaikinės portfelio formavimo teorijos taško, yra pagrindas požiūriui į investicijas.
Markovičiaus būdas prasideda sąlyga, kad investuotojas investavimui turi konkrečią pinigų sumą. Šie pinigai bus investuoti tam tikram laiko tarpui, kuris vadinamas valdymo periodu (holding period). Valdymo periodo pabaigoje investuotojas parduoda vertybinius popierius, kurie buvo nusipirkti periodo pradžioje, ir panaudoja gautą pelną vartojimo išlaidoms arba reinvestuoja įvairiems vertybiniams popieriams (arba gali daryti ir tą ir kitą vienu metu). Tokiu būdu Markovičiaus požiūris gali būti nagrinėjamas kaip diskretinis požiūris, prie kurio periodo pradžia žymima t=0, o periodo pabaiga žymima t=1. t=0 momentu investuotojas turi priimti sprendimą dėl pirkimo konkrečių vertybinių popierių, kurie bus laikomi jo portfelyje iki t=1 momento. Kadangi portfelis sudarytas iš įvairių vertybinių popierių, šis sprendimas ekvivalentinis oprtimalaus portfelio pasirinkimui iš kitų galimų investicinių portfelių. Todėl panašią problemą dažnai vadina ivesticinio portfelio pasirinkimo problema.
Priimant sprendimą t=0 momentu, investuotojas turi turėti omenyje, kad vertybinių popierių pelningumas (o tuo pačiu ir vertybinio portfelio pelningumas) dotuoju periodu nežinomas. Vienok investuotojas turi įvertinti laukiamą (arba vidutinį) pelningumą (expected returns) įvairių vertybinių popierių, įvertindamas keletą pasiūlymų, o paskui investuoti lėšas į popierius su didžiausiu laukiamu pelningumu. (Laukiamo pelno įvertinimo metodai bus 18 dalyje). Markovičius pabrėžia, kad tai bus visumoje nepagrįstas sprendimas, nes tipinis investuotojas kad ir norėdamas, kad pelnas būtų didelis, bet tuo pačiu nori ir to, kad pelnas būtų “tiek realus, kiek tai įmanoma”. Tai reiškia, kad investuotojas siekdamas vienu kartu ir maksimizuoti laukiamą pelną ir minimizuoti netikėtumus (riziką), turi du vienas kitam prieštaraujančius tikslus, kurie priimant sprendimą pirkti momente t=0, turi būti subalanasuoti. Markovičiaus požiūris priimant sprendimą leidžia adekvačiai įvertinti abu šiuos tikslus.
Turint šiuos du prieštaringus tikslus, iškyla diversifikacijos būtinybė perkant ne vieną o kelis vertybinius popierius. Iš to sekantys Markovičiaus samprotavimai apie investicijas prasideda nuo labiau konkretesnio pradinio ir galinio gerbūvio nustatymo.
Čia “kapitalas...

Ekonomikos teorija – tai mokslas apie ribotų išteklių naudojimą ir paskirstymą. Galima sakyti, kad kiekvienoje visuomeneje ekonominė sistema atsako į du pagrindinius klausimus: kas turi buti gaminama ir kaip turi būti paskirstomos pagamintos prekės?
Prieš pradedant gilintis į verslo ekonominius principus ir jo organizavimo formas, verta išsiaiškinti, kas gi apskritai yra verslas. Tai nėra toks paprastas klausimas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.
Verslas - tai prekių ir paslaugų šaltinis. Anot “Ekonomikos terminų žodyno” autorių, ekonomikos teorijos kontekste verslą vertinti galima dvejopai: viena, jis įeina į rinką kaip prekių ir paslaugų tiekėjas jas perkantiems namų ūkiams; antra, jis perka iš namų ūkių gamybos išteklius, kad gamintų tas prekes ir teiktų paslaugas.
Kiek kitaip verslą apibrėžia V.Gronskas savo knygoje “Verslo ekonomika”. Jis lygina verslą su dvisparniu paukščiu, kurio vienas sparnas - produktų bei paslaugų gamyba, o kitas - komercija. Iš tiesų, jei bent vienas iš šių “sparnų” nedirba tolygiai ir užtikrintai, jei “sparnai” neatitinka vienas kito - verslas negali normaliai funkcionuoti ir yra pasmerktas žlugti. Taigi nuo šių “sparnų” - sudedamųjų ekonominės verslo struktūros dalių - bei jų saveikos labai priklauso verslo funkcionavimas ir jo efektyvumas.
Kiekvienas verslininkas siekia gauti didžiausią pelną mažiausiomis sąnaudomis. Kad jam tai pavyktų, jis turi sėkmingai suderinti begales pačių įvairiausių veiksnių, kurie beveik visada nenoriai leidžiasi suderinami. Verslininkas turi pasirinkti geriausią gamybinių išteklių derinį bei gaminamos produkcijos kiekį, sujungti atskirus gamybinius išteklius, numatyti visus galimus sunkumus ir jų apėjimo ar pašalinimo būdus, kūrybiškai organizuoti gamybinę-komercinę veiklą ekonominės rizikos sąlygomis. Verslo pasaulis dinamiškas, todėl verslininkas privalo sugebėti veikti greitai ir nedvejodamas, tačiau tuo pat metu šaltai ir apgalvotai.
Verslo organizavimo formos
Asmuo, ketinantis steigti įmonę, pirmiausia turėtu nuspręsti, kokia įmonės teisinė forma (anksčiau apibrėžta kaip įmonės rūšis) yra tinkamiausia jo pasirinktiems tikslams įgyvendinti.Turi įvertinti, kokia ūkine komercine veikla versis įmonė, kiek joje dirbs darbuotojų, kiek pradinio kapitalo reikės verslui...

• užtikrina individualias galimybes ir socialinį mobilumą;
• tenkina asmeninius poreikius bei siekius tų asmenų, kurie juos turi ir valdo ir kt.
Verslininkystė – ko nors nauja, turinčio vertę kūrimas, jėgų ir laiko reikalaujantis, asmeninę, finansinę, moralinę ir socialinę atsakomybę numatantis procesas, kuris galų gale teikia pinigų ir duoda pasitenkinimą pasiektais rezultatais.
Kuriant verslą yra labai svarbu pasirinkti tinkamą verslo organizavimo formą, nuo kurios taip pat labai priklauso, ar vykdoma veikla klostysis sėkmingai.
Pagrindinės verslo organizavimo formos
Verslas, jo kūrimas bei organizavimas visada siejamas su nuosavybe, kuri gali būti nuosava, skolinta, išsinuomota. Nuosavybė gali būti bet koks turtas: pinigai, žemė, pastatai, ūkinis inventorius, intelektualios žinios ir t.t.
Turtas = Įmonės savininkų nuosavybė + Skolinta nuosavybė
Imonės savininkų nuosavybę sudaro: akcinis kapitalas, rezervai, atidėtosios išlaidos (atidėjimai), nepaskirstytasis pelnas, trečiųjų asmenų įmonei dovanotasis turtas.
Skolintą nuosavybę sudaro: trumpalaikės įmonės skolos bei ilgalaikės įmonės skolos.
Lietuvoje pagal galiojančius teisės aktus verslu galima užsiimti tokiais būdais:
• įsteigus įmonę;
• fiziniam asmeniui įsigijus patentą;
• kai kuriems Vyriausybės nutarimu nustatytiems asmenims suteikta teisė užsiimti tam tikra veikla nesteigiant įmonės (pvz., notarams, advokatams, ūkininkams);
• įsigyjant (perkant) įmones pagal franšizės sutartį.
Pagrindinė verslo organizavimo forma – įvairių rūšių įmonių steigimas.
Nagrinėjant verslo organizavimo formas labai svarbu suprasti jų narių turtinės atsakomybės ribas. Skiriama ribota ir neribota turtinė atsakomybė.
Ribotos turtinės atsakomybės įmonės nariai atsako už jos įsipareigojimus tik perduotu jai turtu. Tokio tipo įmonės turi juridinio asmens statusą.
Neribotos turtinės atsakomybės įmonės nariai atsako už jos įsipareigojimus visu savo turtu. Taigi bankrutuojant neribotos turtinės atsakomybės įmonei ir neužtekus jos turto, jos nariai privalės įsiskolinimų skirtumą padengti asmeniniu turtu. Tokios įmonės turi fizinio asmens statusą.
Skiriamos trys pagrindinės ūkinės veiklos (verslo) organizavimo formos:
1) individualios įmonės;
2) partnerių firmos (ūkinės bendrijos);
3) akcinės bendrovės (korporcijos).
Individuali įmonė
Individuali įmonė (firma) – tai ūkinis vienetas, kurio nuosavybė priklauso vienam asmeniui. Tai lanksti, nesudėtinga verslo kūrimo forma. Savininkas pats perka įrengimus, medžiagas, samdo darbuotojus, pats priima sprendimus, įsipareigoja sumokėti sąskaitas. Verslo...

Mykolaitis-Putinas Marcinkevičius Katiliškis