Veiksmas plėtojasi dramos veikėjams kalbantis ir veikiant.
2) Epika – jis sudarytas iš veikėjų dialogų, veiksmo aplinkybių ir veikėjų aprašymų, pasakotojo komentarų. Jie rašomi proza arba eilėmis.
3) Lyrika – lyrikoje eiliuota kalba perteikiami žmogaus išgyvenimai. Šis terminas šiandien vartojamas kaip poezijos sinonimas.
1) Administracinis stilius – šiuo stiliumi rašomi oficialūs raštai, sutartys, teismo dokumentai, adresai ant vokų ir pn. Čia svarbu laikytis nustatytos tvarkos.
2) Buitinis stilius – tai privataus gyvenimo, kasdienio žmonių bendravimo stilius, sietinas su sakytine kalba, kur gali pasitaikyti tarmybių, žargono.
3) Funkcinis stilius – toks rašymo ir kalbėjimo būdas, kurio ypatybes lemia kalbos vartojimo sritis, turinys bei atliekama funkcija. Skiriai penki funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis, publicistinis, buitinis ir meninis.
4) Individualusis stilius – savita kalbine raiška paremtas rašytojo stilius, norint jį suprasti, reikėtų lyginti su kitų rašytojų kalbėjimus. Literatūrinė tradicija siūlo tam tikrus išraiškos būdus, o individuali kalbinė raiška suprantama kaip atitrūkimas nuo to meto tradicijos, kalbos normų. Individualusis stilius tapo vertybe, kai kūryboje imta siekti naujumo, originalumo.
5) Meninis stilius – grožinės literatūros vartojimas kalbos stiliu, kuriam būdingas individualumas, vaizdingumas, meninis kalbos tikslumas. Šio stiliaus tekstai išsiskiria nepasakymų iki galo, nutylėjimo, todėl paliekama daug erdvės skaitytojo mintims ir vaizduotei.
6) Mokslinis stilius – mokslo darbų kalba, ja mokslininkas dėsto savo argumentus, nepabrėždamas asmeninės nuomonės, todėl dažnai sakoma ,,mes”, o ne ,,aš”. Moksliniam stiliui budinga terminų, tarptautinių žodžių gausa, objektyvumas, aiškumas.
7) Publicistinis stilius – šiuo stiliumi rašo žurnalistai, politikai, visuomenės veikėjai, dažniausiai straipsnius, kuriuose remiamasi faktais, minimi svarbūs visuomenei gyvenimo įvykiai, tačiau taip pat siekiama išsakyti savo nuomonę, įvertinti aptariamus įvykius, paveikti, įtikinti skaitytojus.
Literatūros žanrai:
1) Apysaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp apsakymo ir romano. Kitaip nei apsakyme, apysakoje vaizduojama daugiau įvykių, platesnė veiksmo erdvė, gali būti ne vienas pagrindinis veikėjas. Nuo romano apysaka skiriasi tuo, kad joje paprastai plėtojama tikviena siužeto linija.
2) Apsakymas – epikos...

Kūrinio žanras: kurie žanro specifiniai žanro bruožai ryškiausi? Įvardykite bent penkis.
Kūrinio žanras – romanas. Kūrinys turi daugybę veikėjų ir siužetinių linijų su veikėjų istorijomis. Teksto apimtis yra ganėtinai didelė. Veiksmas vyksta skirtingose vietose ir pastoviai besikeičiančiuose laikuose, nebūna pastovaus laiko.
Kūrinys parašytas tarpukariu, 1935 metais. Kai vokiečiai okupavo Mažąją Lietuvą. Priklausomybė nuo kitos valstybės ir karo žąla pasižymi kūrinyje, tarkime Maras.
Mano nuomone, kūrinys krypsta į realizmą. Vaizduojamas tikroviškas gyvenimas, nėra jokių fantastinių ar išgalvotų, keistų, žmogui sunkiai suprantamų reiškinių, būtybių.
Kūrinyje aprašomi veikėjai, kurie gyveno sunkų, tragišką gyvenimą, panašiai kaip pati autorė. Ieva Simonaitytė sirgo džiova nuo penkerių metų, tai nulėmė jos rašymą apie mirtiną ligą, Marą.
5. Kūrinio stilius: kuo ypatinga kūrinio raiška? Aptarkite įvardydami bent 3-5 ryškiausias meninės raiškos priemones, pateikite pavyzdžių.
1. Palyginimas: „Krūmeliai, rodosi, tyčia lankstosi vienas po kito lyg išdykauja vaikučiai, kurie dedasi turį kaži kiek paslapčių į vienas kito ausį pasipasakoti“.
2. Frazeologizmai.
3. Metaforos.
6. Svarbiausios problemos ir idėjos – įvardyti bent tris. Jas pakomentuoti remiantis literatūros kritikų mintimis (nurodyti kritiko pavardę, straipsnio / knygos pavadinimą, leidimo metus, puslapį).
1. Karo nusikaltimai. Kūrinyje pas Šimonius įsibrauna vokiečių kariai. Reikalavo maisto ir pradėjo vogti šeimos turtą. Besipriešindamas vyriausiasis Šimonius, buvo įsibrovėlių nužudytas, kaip ir jo du sūnūs.
2. Maras. Masinė epidemija, kuri nusinešė daugybė žmonių. Ypač tuomet, Mažojoje Lietuvoje, kai ją okupavo vokiečiai. Beveik visų kūrinio veikėjų likimą nulėmė ši liga. Nebuvo kaip išsigydyti.
7. Parinkite bent vieną meno (vardas, pavardė, kūrinio pavadinimas ir metai) kūrinį ir susiekite jį su knyga. Paaiškinkite, kodėl pasirinktas būtent šis kūrinys, nurodykite 2-3 sąsajas.
Šis meno kūrinys puikiai atvaizduoja pagrindinę kūrinio problemą, marą, mirtį ir jos negailestingumą. Tamsi figūrą su dalgiu – visus iš eilės žudanti mirtis.
8. Išrašyti 3-5 labiausiai patikusias kūrinio citatas. Pakomentuoti, kuo jos patiko.
1) „Kada bėda pro šalį , tai ji jau nebe tokia baisi“.
Šios citatos reikšmė yra man labai artima ypač mokyklos gyvenime. Gavęs...

20 autorių skirtingų įžangų egzaminui. B. Radzevičius, Kazys Bradūnas, Vincas Mykolaitis – Putinas, Juozas Grušas, Just. Marcinkevičius, Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Henrikas Radauskas, Vytautas Mačernis, Kristijonas Donelaitis, Maironis, Antanas Vaičiulaitis, Jonas Biliūnas, Salomėja Nėris, Antanas Škėma, Janina Degutytė , Juozas Aputis, Romualdas Granauskas.

Epas – tai didelės apimties tautine kalba sukurtas pasakojamojo pobūdžio eiliuotas kūrinys apie mitinių herojų žygius ir apskritai iki istorinę tautos praeitį.
Pasakėčia – trumpas, pasakojamasis, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją arba kritinę mintį.
Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys, paprastai siužetinis arba pagrįstas idėjos išgyvenimu.
Novelė – trumpas epinis kūrinys su netikėta atomazga.
Apsakymas – trumpo grožinės prozos kūrinio žanras, kuriame atskleidžiamas vieno veikėjo vienas įvykis.
Romanas – pasakojamasis didelės apimties, apylaisvės struktūros kūrinys.
Apysaka – siauresnis už romaną, bet platesnis už apsakymą žanras.
Epopėja – didelis daugiaplanis romanas ar romanų ciklas, kuriame reikšmingų istorinių įvykių fone tikroviškai vaizduojamas visuomenės gyvenimas.
Lyrikos ŽANRAI:
Eilėraštis – nedidelis eiliuotas kūrinys.
Baladė – lyrinis-epinis istorinio ar legendinio turinio kūrinys, atskleidžiantis pasaulio paslaptingumą ir tragišką žmogaus lemtį.
Sonetas – eilėraštis, sudarytas iš dviejų ketureilių ir dviejų dvieilių; trijų ketureilių ir vieno dvieilio.
Satyra – kūrinys, kuriame smerkiami ir aštriai, piktai išjuokiami ydingi bruožai, reiškiniai.
Trioletas – griežtos formos eilėraštis, kuriam...

Tai yra tekstai, kurie jų skaitytojui teikia estetinių išgyvenimų, praturtina jo asmenybę ir yra neutilitarūs ( neturi praktinės naudos). Nuo antikos iki XVIIIa. vietoj grožinės literatūros buvo vartojamas „poezijos“ terminas. Vėliau poezija buvo vadinami tik eiliuoti grožiniai tekstai, pavadinimas dažnai reikšdavo „lyrikos“ sinonimą. Grožinės literatūros terminas įsigalėjo XIXa., dar yra vadinama beletristika (pranc. k. belles lettres „grožinė raštija“) arba „dailiąja literatūra“.
1. Estetiniai išgyvenimai visuomet yra susiję su jutimu. Išgyvenimai ateina per vadinamus aukštesniuosius pojūčius – per regėjimą ir klausą. Lytėjimas neturi estetinio santykio su menu.
2. Estetinių išgyvenimų turinys yra grožio patyrimas, išreikštas per džiaugsmą, nustebimą, susidomėjimą.
3. Estetinis išgyvenimas neturi utilitarinės (lot. k. utilis „naudingas“), t.y. praktinės naudos.
Riba tarp grožinės literatūros ir visos kitos raštijos nėra labai aiški. Yra nemaža tarpinių variantų: biografija, memuarai yra tarp grožinės literatūros ir istoriografijos, apybraiža - tarp grožinės literatūros ir publicistikos. Bet vis dėlto skiriamuosius grožinės literatūros požymius nusakyti galima. Jie yra suformuluoti žymiausiame antikos laikų literatūros teorijos veikale – Aristotelio „Poetikoje“, kurios teiginiai iš esmės sutampa su dabarties teorine mintimi.
1. Grožinė literatūra yra vaizdavimas žodžiais, ji vaizduoja žmonių charakterius ir veiksmus.
2. Ji vaizduoja ne iš tikrųjų buvusius, o pramanytus dalykus, ne tai, kas buvo, o tai, kas galėjo būti, kas paprastai būna.
3. Joje šnekama gražia kalba, susijusia su melodija ir ritmu. (Būdingas vaizdingumas ir ekspresyvumas).
Veikėjų ir situacijų vaizdavimas
Literatūroje pavaizduotas žmogus niekados nėra realybės kopija, o visados konstrukcija, kuri priklauso nuo rašytojo valios ir gyvena jo sukurtame meniniame pasaulyje. Jis neturi nei praeities, nei ateities, nei keitimosi galimybių, yra tik toks, koks pavaizduotas kūrinyje. Jis yra vienpusiškas ir fragmentiškas, nes turi tik tuos bruožus, tik tas gyvenimo situacijas, kurios reikalingos kūriniui, net ir tuo atveju, kai kūrinio siužetas – žmogaus biografija, jo charakterio formavimasis ir kaita. Geriausiai tai atspindintis pavyzdys – V. Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“, kuriame atsispindi kunigo Liudo...

Išrašyti 2 citatas iš Homero „Odisėjos“ ir jas paaiškinti (pavyzdys klasės darbe).
Aiškinimas: Tikras draugas niekad neišduoda ir padeda sunkiais momentais.
Aiškinimas: Didelė kančia yra ilgėtis mylimo žmogaus.
2. Odisėjo vardu užpildykite anketą (remkitės kūriniu).
Amžius
40
Pareigos
Itakės karalius
Gyvenamoji vieta
Itakė
Šeiminė padėtis
Turiu žmoną ir sūnų
Silpnybės
Turiu silpnybę iššūkiams, kelionėms
Dorybės
Drąsa, ištikimybė, atkaklumas
Ar turite priešų?
Taip (pvz, Poseidonas)
Koks kvailiausias jūsų poelgis?
Aš nužudžiau visus Penelopės jaunikius
Koks svarbiausias jūsų gyvenimo tikslas?
Grįžti į savo gimtinę, pas šeimą
3. Homero žodžiai apie gimtąjį kraštą, ištarti Odisėjo lūpomis, neprarado aktualumo ir mūsų laikais. Pasamprotaukite, kaip bėgant amžiams keitėsi žmonių vertybės: kas svarbiausia buvo Odisėjui ir kas labai svarbu nemažai daliai nūdienos žmonių.
Odisėjas buvo atkaklus, o šiandienos žmogui dažnai pritrūksta drąsos ir atkaklumo stoti į kovą su už...

Lietuvių literatūros autoriai: K Donelaitis, Maironis, Šatrijos Ragana, Vincas Krėvė, Žmogaus ir valdovo tragedija “Skirgailoje”, Vincas Mykolaitis Putinas, Jonas Aistis, Romualdas Granauskas, M. Martinaitis, Herkus Mantas, B. Radzevičius, Antanas Škėma, J. Grušas,

Lietuvių literatūros terminų žodynas. (Epika, Lyrika, Drama, Kalbėjimas ir pan.). Apibrėžimai.

Literatūros rūšys ir žanrai: Literatūros rūšys: epas (epika); lyrika; drama. Lyriniai kūriniai, Lyrikos žanrai, Lyrikos tipai, Epo žanrai, Epiniai kūriniai, Draminiai kūriniai, Dramos žanrai. Grožinės literatūros kalba: Poetinė leksika, Poetinė sintaksė, Poetinė fonetika. Eilėdara.

XX a. vidurio Europos kultūrinį gyvenimą nulėmė sudėtingos istorinės aplinkybės: fašizmas ir
stalinizmas dalijosi Europą; Antrojo pasaulinio karo metais fronte, koncentracijos stovyklose, getuose,
Sibiro lageriuose žuvo milijonai žmonių; daugybė žmonių prarado savo tėvynę, namus; iš pasaulio
žemėlapio dingo Lietuva, Latvija, Estija.
Svarbiausi mūsų šalies įvykiai buvo nepriklausomybės praradimas, lietuvių emigracija į
Vakarus, Lietuvoje ilgai trukęs pasipriešinimas sovietinei santvarkai.
Tragiški, dramatiški karo ir pokario įvykiai epochos kultūrą paženklino katastrofinės jausenos
žymėmis.
Katastrofų literatūrai būdinga apmąstyti būties pamatų praradimą, ieškoti naujų atramų. Kūrėjai
kiekvienas savaip kalba apie žmogaus dvasios stiprybę, didumą ir menkystę. Jiems rūpi papasakoti apie
tragišką patirtį, išreikšti tai, kuo žmogus stiprus, kokias vertybes saugo.
Šiuo laikotarpiu kuriama dokumentinė, fakto literatūra, užfiksuojanti epochos įvykius ir
tiesioginius jų vertinimus.
Totalitarinių ideologijų akivaizdoje iškyla žmogaus gyvenimo prasmės klausimas. Tiesa, ši tema
domino visų laikų menininkus, filosofus, bet katastrofiškų istorinių aplinkybių metu šis klausimas ypač
aktualus (Ko vertas pasaulis, jei nevertinamas žmogaus gyvenimas?). Taip XX a. pradžioje plačiai
pasireiškia egzistencializmas - žmogaus gyvenimą apmąstanti filosofijos kryptis.
Lietuvių literatūra stiprų egzistencializmo poveikį patyrė XX a. viduryje ir išeivijoje (Antanas
Škėma, Marius Katiliškis ir kt.), ir Lietuvoje (Juozas Aputis ir kt.). Aiškindamiesi žmogaus būties, jo
vietos pasaulyje klausimą Lietuvos kūrėjai rėmėsi ne tik skaudžia Antrojo pasaulinio karo patirtimi, bet ir
partizaninio pasipriešinimo, tremčių skauduliais. Literatūra, atskleisdama būties dramą išgyvenusiųjų
jauseną, rodo, kur buvo ieškoma moralinės atspirties - iš naujo atrandama gimtoji žemė, prisimenami
namai ir artimieji, žvelgiama, dažnai iš tolių, į tėvynės peizažą.
XX a. viduryje Lietuva tarsi išsivaikščiojo (neteko kas ketvirto žmogaus) - vieni emigravo į
Vakarus, kiti buvo ištremti į Sibirą, treti pasitraukė į mišką. Taip nutrūko ir lietuvių literatūros raida,
atsirado keturios naujos kryptys:
1. Rašytojams, poetams, likusiems nelaisvoje Lietuvoje, sąlygos kurti buvo itin sunkios - jie
privalėjo prisitaikyti prie sovietinės kultūros, antraip grėsė...