,,Eglė žalčių karalienė” yra ypatinga lietuvių pasaka. ,,Ši pasaka,-anot tautosakininko,mitologo Norberto Vėliaus,- yra tapusi savotišku lietuvių tautosakos grožio ir vertės idealu.” ,,Pirma, ji gana originali.Nors analogiškų siužetų yra ir rytų slavų,moldavų, tautosakoje,vis dėlto pasaka ,, turi aiškias lietuviškas ir latviškas šaknis, nes tik šiose dviejose tautose ji vienodai pažįstama, o kitur užrašoma tik epizodiškai”,- taip aiškina Donatas Sauka.Antra,ši pasaka kitokia-neatitinka tradicinių stereotipinių stebuklinės pasakos bruožų,kanono.Trečia, labai pastebimi jos ryšiai su mitologija,su mitiniu mąstymu.Ši pasaka ,be kita ko,gana populiari,yra užrašyta apie 100 jos variantų.Mums pateikiami tik 3 variantai.
Visų trijų pasakų variantų pradžios yra panašios,bet kartu ir skirtingos.Pasaka ,, Eglė žalčių karalienė” prasideda itin tradiciškai:,,Kitąsyk, dar senų senovėje,buvo senelis ir senutė”.Antroji pasaka ,,Žaltys ir mergaitė” prasideda:,, Buvo karaliaus duktė”.Trečioji pasaka ,,Trys seserys” prasideda:,,Buvo pas tėvą trys seserys”.Pasakos skiriasi nuo tradicinių pasakų baigčių tuo, kad antrojoje ir trečiojoje pasakose nenurodyti šeimos nariai.Taip pat nėra nurodyta tikslaus laiko.
Visos trys pasakos - tradiciškos,nes yra vyresnio amžiaus tėvai,didelės šeimos.Visos pasakos panašios, nes visose buvo trys seserys, iš kurių trečioji,jauniausioji Eglė sutinka ištekėti už žalčio Žilvino.
Kad iššukuotų vėjas galvelę!...
Stokit,sūneliai,stipriais medeliais...
Aš, jūs mamelė,liksiuos eglele.”
Pasakoje,,Eglė žalčių karalienė” pats vyras paaiškina savo žmonai, kas jį nužudė ir kas išdavė jo šūkį:,,Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo.Mano šūkį jiems išdavė Drebulėlė, mūsų mylimiausioji dukrelė!”Antrojoje pasakoje ,,Žaltys ir mergaitė” žalčio motina atsiliepusi į Eglės šauksmą pasako, kas nutiko žalčiui. Pasakų baigtys yra netradicinės todėl, kad pagrindinis veikėjas yra nužudomas, kas nėra būdinga kitoms pasakoms.Dažniausiai visos pasakos baigiasi sėkmingai: herojai susituokia,susilaukia daug vaikų ir ilgai, laimingai gyvena.
Stebuklinių pasakų požymis-erdvės skaidymas į savą (namų) ir svetimą. Veiksmas daugiausiai vyksta tarpinėje erdvėje,pakrantėje.Vandens pasaulis šioje pasakoje išties svarbus, bemaž slepiamas nuo klausytojo ar bent jau neatskleidžiamas.Vandenų karalystė suvokiama kaip kita pasaulio karalystė, egzistuojanti pagal tuos pačius principus kaip ir žemiškoji-čia taip pat yra dvaras,klėtis,kiti pastatai, taip pat čia gyvena žmonės, tiesa vandeninės...

Lietuvių liaudies dainos-turtingiausia, savičiausia ir vertingiausia lietuvių tautosakos dalis, priskiriama dainuojamajai tautosakai. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių, tačiau ypač suklestėjo tik XVI a. pab.- XVII a.
“ Oi, žydėk žydėk” yra vestuvių raudos daina. Ji yra lyriška. Gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas. Šioje dainoje apraudama yra jauna našlaitėlė mergaitė („,Sausa be lapelių, jauna be tėvelių“),kurį nori ištekėti, tačiau jai tai yra labai skaudu, nes ji neturi kas jai kraitelį sukraus, kas palaiminimą duos („Oi, kas man gi duos didį pasogėlį, Oi, kas man sukraus didelį kraitelį“).Šios dainos nuotaika yra liūdna, gaili. Tai parodo begalės palyginimų, atskleidžiančių šią nuotaiką:( „Oi, kaip man tekėt, jaunai be tėvelių“).Kiekviena mergaitė svajoja apie gražias ir tradicines vestuves, o tai padaryti be tėvelių yra labai skaudu.
Pakartojimai šioje dainoje („Oi, žydėk žydėk, Oi, tekėk tekėk“) tai tarsi paskatinimas mergelei greičiau subręsti ir ištekėti. Šie žodžiai leidžia manyti, kad mergužėlė yra dar labai jauna („oi, žydėk žydėk“) ir nepasiruošusi vestuvėms nors to ir labai norėtų.
Paralelizmas...

Tai pati seniausia dailės rūšis, sutinkama beveik visose lietuvių liaudies dailės šakose. Ornamentą matome tekstilėje, drabužių puošyboje, keramikoje, architektūroje, metalo dirbiniuose o taip pat siužetinėje dailėje. Žodis ornamentas (ornamentum) kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia “pagražinimas, papuošimas”, todėl ir ornamento paskirtis yra puošti.
Ornamentas sudaromas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių geometrinių ar vaizdinių elementų, kurie daikto paviršiuje dėstomi atsižvelgiant į atskiras jo dalis bei visumą. Lietuvių liaudies kalboje jis sutapatinamas su žodžiu “raštas”.
Keramikos dirbiniai, puošti duobutėmis, virvelėmis, eglutėmis, rasti dabartinės Lietuvos teritorijoje, III-II tūkst. pr. Kr.
Puikiai ornamentuotais žalvario ir sidabro papuošalais dabinosi ne tik žmonės, jie buvo skirti ir žirgams.
Svarbiausia ornamento ypatybė – ritmas, darnumas, proporcingumas – kokių nors elementų (linijų, dėmių, spalvų) tolygus pasikartojimas.
Ornamentų grupės
Pagal motyvų pobūdį lietuvių liaudies ornamentai skirstomi į keletą grupių:
• Geometriniai ornamentai
• Augaliniai ornamentai
• Gyvuliniai ornamentai
• Žmogaus figūrų ornamentai
• Visatos kūnų ornamentai
• Mišrieji ornamentai ornamentai
Geometriniai ornamentai
Geometriniai ornamentai (patys seniausi) – tai stilizuoti gamtos motyvai, sutinkami beveik visose liaudies meno šakose. Saulės, žvaigždžių motyvai randami juostose, kryžių viršūnėse, architektūroje.
Augaliniai ornamentai
Augaliniai ornamentai – tai įvairių formų augalų pasaulis. Kai kuriose tautose jis turi sudėtingą kompoziciją. Lietuvoje – paprastą. Naudojami baldų, drabužių, medžio dirbinių puošyboje. Tapant ornamentų piešinys plokščias, be šešėlių. Ypač paplitęs kraitinių skrynių, kuporų puošimui. Augalai gali būti ir fantastiški.
Gyvuliniai ornamentai
Gyvuliniai ornamentai – iš stilizuotų gyvūnų figūrų. Tai žirgelio, žalčio, gyvatės motyvai. Kartais elnio, gulbės.
Žmogaus figūrų ornamentai
Žmogaus figūrų (antropomorfinis) – iš stilizuotų žmonių figūrų siluetų ar galvų.
Visatos kūnų ornamentai
Visatos kūnų – saulė, mėnulis, žvaigždės, žemė, gyvybės medis, žaibas, šviesa, dangaus skliautas.
Mišrieji...

Referatas apie Lietuvių Liaudies Dainas. Darbe yra keletos dainų analizė. Lietuvių liaudies dainų tautosakiškumas. Lietuvių liaudies dainų simbolika. Nuovargio dainos. Karo dainos. Vestuvių ir piršlybų dainos.

Turbūt svarbiausia, kad lietuvių liaudies pasakos mane moko gyventi. Iš pasakų sužinau, kaip reikėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje ir kokios to poelgio pasekmės. Nors pasakos dažniausiai baigiasi gerai, laimingai (ne taip kaip gyvenime) vis tiek tie „žingsniai“ į pergalę, sėkmę, tam tikra prasme, panašūs į mūsų gyvenimo kelią. Tam reikalingas ryžtas, pasiaukojimas, drąsa .Taigi viena iš gerųjų pasakų savybių ta, kad ji lyg mokytoja. Juk mamos savo vaikučiams skaito pasakas, nes jos moko į pasaulį pažvelgti kitomis akimis.
Dar viena labai gera pasakų savybė- vertybės. Pasakose jų labai gausu. Kiekvienas herojus turi bent po kelias, kurios reikalingos tam tikram darbui atlikti. Pasakose labiausia vertinamas sąžiningumas, dorybė, gerumas, gudrumas, drąsumas. Pavyzdžiui, pasakoje „ Eglė žalčių karalienė...

Pasaka , tautosakos ir literatūros žanras-išmone paremto stebuklinio,nuotykinio,ar buitinio pobūdžio kartais turintis lyrinių pradų ,dainuojamųjų intarpų kūrinys.Skiriamos liaudies (tautosakinės) ir literatūrinės pasakos.
Liaudies pasakas paprastai gyvuoja žodžiu , daugiausia neraštingų , ar mažaraščių žmonių aplinkoje (dabar daugelio tautų dalis pasakų liko knygose ir archyvuose , kitos tapo vaikų literatūros dalimi ,trečios – dar šiek tiek gyvuoja žodžiu ).pasakos sekamos dažniausiai klausytojams sudominti , rečiau –pamokyti .Jose sąmoningai pabrėžiama prasimanymas ir fantastika.Pasakų idėjinį turinį ,siužetą,motyvus,vaizdų pobūdį,kalbines išraiškos priemones daugiausia sąlygoja liaudies buitis ir pažiūros į gamtos reiškinius ,bei visuomenės santykius (čia glūdi ir pasakų pažintinė reikšmė).Pasakoms būdinga blogio ir gėrio prieraiša ,gėrio pergalė tipizuoti veikėjai .Liaudies siekimus paprastai reiškia nuskriaustas žmogus ,našlaitis ,jauniausias ir trečias brolis kvailutis.Žymiausi pasakų rinkiniai sudaro pasaulinės literatūros lobyno dalį.Nuo romantizmo laikų pasakų motyvais ir siužetais pradėta plačiau naudotis grožinėje literatūroje ,dailėje, muzikoje.
Pasakų genezės problemą sprendė jau pirmieji jų tyrėjai –romantikai (pasakų kilmę siejo su žmonijos pradžia).Mitologinės mokyklos atstovai pasakas laikė senovinių mitų liekanomis.Siužetų skolinimo teorijos šalininkai jų pradžios ieškojo Indijoje,kiti pasakų atsiradimą rėmė buities ir kultūros bendrumu.
Pasakos gyvavo ir keitėsi kartu su liaudies gyvenimu ir pasaulėžiūra,veikiamas ir apsprendžiamas atskirų istorijos laikotarpių ekonominio,visuomeninio ir kultūrinio lygio.Todėl pasakų analizė ir kiti duomenys rodo,kad vienos pasakos atsirado seniai ,jose išlikę pirmykštės bendruomenės ir jos ideologijos atgarsių .Viduramžių pasakoms ,būdingi veikėjai tokie kaip karaliai,ponai,dvarininkai,baudžiauninkai .Kitose atsiradusios,naujaisiais amžiais pasakose,jaučiamas dažnas praturtėjimo motyvas .
Pasakos kaip kitų tautų taip ir lietuvių liaudies yra vieni ryškiausių ir įdomiausių kūrinių.Jas sudaro didžiausią pasakojamosios tautosakos dalį ir skirstomos į daugelį tipų:stebuklinės,buitinės,gyvulinės,nuotykių,fantastinės ir be galo.
Vienas žymiausių ir meniškiausių tipų yra stebuklinės pasakos.Jose itin daug fantastikos (vaizduojami antgamtiniai pasauliai ,stebuklingi daiktai ).Pasakų veikėjai skirstomi į teigiamus (trečias brolis kvailutis,našlaitė) ir neigiamus (turtingas vyresnysis brolis,ponas,karalius,pamotė) personažus.Dažniausiai pasakų personažai idealizuojami .Kiekvienas jų pasižymi tik jiems būdingomis savybėmis , charakterio bruožais.Pasakose vaizduojamos gėrio ir blogio kovos,kurios dažniausiai pasibaigia teigiamų ,gerųjų personažų pergale.
Stebuklinės...

• Lietuvių liaudies šokiai – lietuvių tautos meninės kūrybos dalis, tradicinės choreografijos palikimas, kurį sudaro lyriniai, buitiniai ar jumoristiniai šokiai, rateliai, ratu šokami žaidimai.
• Lietuvių liadies šokis turi gilias ir ilgaamžes tradicijas. Žmonės nuo seno mėgo žaidimus, ratelius, šokius, linksmintis gegužinėse ir vakaronėse. Reta pramoga apsieidavo be šokių.
• Lietuvių liaudies šokius daugiausiai šoka moterys. Vyrų šokių labai maža. Mišriuose grupiniuose šokiuose vyrai ir moterys yra lygūs partneriai. Šokama daugiau pilna pėda, nes taip lengviau šokti ant pievos ar žemės. Rankų judesių nedaug, dažniausiai jos ant klubų ar prilaikančios ilgą sijoną. Šokio tempas kartais greitokas, bet niekada nepereinantis į šėlimą. Šokiuose atsispindi žemdirbių tautos santūrus charakteris. Liaudies šokiai dažnai glaudžiai rišasi su daina, muzika, šokio apranga, papročiais.
• Daugiausiai šokių sukurta Žemaitijoje.
• Valstybinis dainų ir šokių ansamblis Lietuva, profesionalus šokėjų, muzikantų ir choro grupių ansamblis, įsteigtas Vilniuje 1940 m.
• Nemunas, Kauno technologijos universiteto dainų ir šokių ansamblis (nuo 1949 m.)
• Ave Vita, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tautinių šokių ansamblis, įkurtas 1946 m.
• Sietuva, jaunimo tautinių šokių ansamblis, įkurtas 1956 m.
• Vingis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto tautinių šokių ansamblis (nuo 1962 m.)
• Ratilio, Vilniaus universiteto folkloro ansamblis (nuo 1968 m.)
• Dainava, Alytaus dainų ir šokių ansamblis, įkurtas 1977 m.
• Grandinėlė, Panevėžio tautinių šokių kolektyvas (nuo 1977 m.)
ISTORIJA
• Seniausios rašytinės žinios apie baltų genčių apeigų šokius pasiekia mus iš įvairių keliautojų, pradedant X a. Spėjama, kad seniausia šokio forma buvo religinių apeigų kilmės.
• Ilgainiui tradiciniai papročių šokiai ėmė keistis kitų tautų šokių įtakoje.
• XX a. pradžioje, tautinei sąmonei ir sąvokai ryškėjant, atsirado noras ir reikalas...

Tai bene dainingiausias Lietuvos kraštas, ne veltui Dainava vadinamas. Dzūkų dainos be galo melodingos, vingrios, kaip ir pati Dzūkijos gamta: jos kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai. Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, minorinės, nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas. Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu, - nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Ypač gražios ir melodingos rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausia advento, kalėdinių, Jurginių, sūpuoklinių dainų, raudų. Pagal senumą dzūkų dainoms gali prilygti tik aukštaičių sutartinės.
Senosios dzūkų dainos – vienbalsės, minorinės, dažniausiai dainuojamos solo, tarytum pačiam sau. Kiekvienas dainininkas dainuoja savaip, laisvai improvizuoja, išvingiuoja melodiją, papuošia kai kurių posmelių žodžius įvairiomis garsų figūromis, muzikų melizmomis vadinamomis. Dzūkams būdingas specifinis paryškintas priebalsių išdainavimas. Dėl melodinių vingių, improvizacinio prado, savito intonavimo, dainavimo manieros dzūkų dainos sunkiai užrašomos natomis, todėl tikro dzūkiško dainavimo galima išmokti tik klausantis liaudies dainininkų. Mėgsta dzūkai dainuoti ir būriu, tačiau vis tiek dainuoja vienu balsu tas pačias minorines dainas. Be abejo, kolektyvinis dainavimas varžo atlikėjų laisvę, melodijos supaprastėja, taip dainuojant ne visuomet pavyksta išsaugoti savitą dzūkų dainavimo stilių ir originalumą.
• Senosios dzūkų dainos – vienbalsės, minorinės, dažniausiai dainuojamos solo, tarytum pačiam sau. Kiekvienas dainininkas dainuoja savaip, laisvai improvizuoja, išvingiuoja melodiją, papuošia kai kurių posmelių žodžius įvairiomis garsų figūromis, muzikų melizmomis vadinamomis. Dzūkams būdingas specifinis paryškintas priebalsių išdainavimas. Dėl melodinių vingių, improvizacinio prado, savito intonavimo, dainavimo manieros dzūkų dainos sunkiai užrašomos natomis, todėl tikro dzūkiško dainavimo galima išmokti tik klausantis...

Lietuvių liaudies dainos: kas būdinga lietuvių liaudies dainoms (bendrai ir kiekviename Lietuvos regione atskirai), kai kurios jų rūšys), taip pat, dainų pavyzdžiai, dainos analizė, pabaiga bei panaudotos literatūros sąrašas. Žemaičių dainos, aukštaičių dainos, dzūkų dainos, vestyvių ir piršlybų dainos, darbo dainos, karinės-istorinės dainos, laidotuvių raudos, sutartinės, Lietuvių liaudies dainų pavyzdžiai, lietuvių liaudies dainų analizavimas.

BŪDINGIAUSI VEIKĖJAI IR JŲ SAVYBĖS
Veikėjai – žvėrys, gyvuliai, o kartais ir žmonės. Čia veikia bailys kiškis, gudri lapė, godus ir alkanas vilkas, galinga, bet nerangi meška. Šiose pasakose gyvuliai, žvėrys, jų
tarpusavio santykiai vaizduojami alegoriškai – kalbama apie juos, tačiau rodomas žmonių gyvenimas.
Paeikite toliau, kad matytumės iliustracijas.
ŽINOMIAUSIOS PASAKOS
• Vilkas ir septyni ožiukai - tai pasaka apie vilką kuris nori suvalgyti ožiukus.
• Lapė ir sūris – tai pasaka apie lapę, kuri nori pavogti iš varnos sūrį.
• Trys paršiukai – tai pasaka apie tris paršiukus, kurie išsiskiria vienas nuo kito savo sumanumu, taip bandantys apsiginti nuo pikto Vilko.
STEBUKLINĖS
Tai pasakos apie stebuklus su fėjomis, raganomis ir burtininkais.
Jos būna geriausios ir meniškiausios;
Kupinos fantastikos ir mitų;
Veikėjai
Žinomiausios pasakos
VEIKĖJAI
Visose pasakose veikėjai skirstomi į:
Teigiamus: kvailutis, našlaitė, trečias brolis...
Neigiamus: žiaurus karalius, pamotė, turtingas brolis...
Paeikite toliau, kad matytumė iliustracijas.
ŽINOMIAUSIOS PASAKOS
• Pelenė – tai pasaka, apie vargšę merginą, jos pamotę ir stebuklingą kurpaitę.
• Jonukas ir Grėtutė – tai pasaka, apie šeimos atstumtus vaikus, kurie patenka į raganos pinklęs.
BUITINĖS
Buitinės pasakos turi bendrų bruožų su anekdotais, pasakojimais, nes jose vaizduojamas realus gyvenimas ir buitis. Veikėjai yra paprasti žmonės. Naudojant kontrastą, vaizduojamas konfliktas tarp skirtingo socialinio statuso veikėjų (berno ir pono ar dvasininko ir t.t.) arba tiesiog pašiepiami tam tikri žmonių būdo bruožai (tingumas, kvailumas, nesugebėjimas tinkamai elgtis) ar poelgiai (apgavystės, nevykusios išdaigos). Nors buitinėse pasakose vaizduojama tikroviška aplinka, gamtos dėsniai, vis dėlto įvykiai, apie...