Europoje didžiausia pramonės dalis BVP struktūroje yra:
a) Norvegijoje
b) Vokietijoje
c) Jungtinėje Karalystėje
d) Šveicarijoje
6. Neformaliajam sektoriui priklauso:
a) mokslo tyrimų įstaigos
b) kūrybiniai darbuotojai
c) nelegalūs darbuotojai ir prekeiviai
d) ekologiniai ūkiai
7. Planinės ekonomikos sistemai būdinga tai, kad:
a) nėra įmonių konkurencijos
b) didelis prekių asortimentas
c) opi nedarbo problema
d) periodiškai kyla ekonomikos krizės
8. Rinkos ekonomikos sistemai būdinga tai, kad:
a) vyrauja valstybinė nuosavybė
b) juntamas prekių deficitas
c) gamybą reguliuoja paklausa
d) ūkis vystosi be ekonomikos krizių
9. Tarpukario Lietuvos ūkyje vyravo:
a) agrarinis sektorius
b) pramonės sektorius
c) paslaugų sektorius
d) statybų sektorius
10. Lietuvos padėtis tarp ES valstybių:
a) mažiausias BVP 1 gyventojui
b) didžiausia aukštąjį išsimokslinimą turinčių gyventojų dalis
c) aukščiausias nedarbo lygis
d) žemiausias GKI lygis
11. 2008–2009 m. Lietuvoje gerokai sumažėjo:
a) nedarbas
b) emigracijos mastai
c) šildymo kainos
d) nekilnojamojo turto kainos
12. Šalies techninei infrastruktūrai priklauso:
a) pramonės įmonės ir statybos
b) švietimo įstaigos ir sveikatos priežiūra
c) keliai ir ryšių komunikacijos
d) mokslo tyrimų institutai ir aukštųjų technologijų įmonės
13. Pigiausia transporto rūšis yra:
a) oro
b) vandens
c) automobilių
d) geležinkelių
14. Kuri transporto rūšis labiausiai teršia aplinką?
a) oro
b) vandens
c) automobilių
d) geležinkelių
15. Ro-ro laivų kroviniai – tai:
a) vilkikai, krovininiai automobiliai
b) konteineriai
c) birieji produktai
d) naftos produktai
16. Kodėl didžiulį...

Lietuva, Latvija ir Estija, arba kitaip, Baltijos šalys yra labai glaudžiai susiijusios tarpusavy tiek savo geografine padėtimi, tiek istorija, politine sistema bei ekonomika. Tačiau, kaip ir visur kitur, visada galima rasti skirtumų. Šio darbo tikslas – palyginti Baltijos valstybes kuo daugiau aspektų, išskirti jų panašumus ir skirtumus. Įdomumo dėlei, aukščiau pateiktos Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos ir nacionaliniai herbai.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos geografinė padėtis yra labai panaši, nes šalys yra kaimynės ir palyginus nedidelio ploto. Visos trys valstybės turi bendrą pavadinimą – Baltijos šalys, ir vakaruose turi išėjimą į Baltijos jūrą (Latvija bei Estija jį turi dar ir šiaurės vakarų bei šiaurinėje šalies dalyje, t.y. Rygos ir Suomijos įlankos). Piečiausiai esanti Lietuva yra pačiame geografinės Europos centre ir Vakarų Europos civilizacinio arealo rytiniame pakraštyje. Šiauriau gyvena mūsų kaimynai latviai, o dar šiauriau – latvių kaimynai estai. Lietuva, Latvija ir Estija yra toje pačioje laiko juostoje.
Šalies ploto atžvilgiu pirmaujame mes – Lietuvos teritorija užima 65 200 km². Tačiau tik nežymiai nuo mūsų atsilieka kaimynai latviai – jų valstybės bendras plotas yra 64 589 km². Šiek tiek daugiau atsilikusi Estija, kurios teritorija, kartu su keliomis jai priklausančiomis didesnėmis salomis, bei daugybe mažesnių salelių, užima 45 226 km².
Kalbant apie šalies gyventojų skaičių, vėlgi pirmauja Lietuva, kurioje, 2006 m. liepos mėn. duomenimis, gyvena 3 585 906 žmonės (68,5% iš jų gyvena miestuose). Remiantis tais pačiais duomenimis, Latvijoje yra 2 274 735 gyventojai, o Estijoje - 1 324 333, taigi, grubiais paskaičiavimais, vos ne trigubai mažiau nei Lietuvije ir beveik dvigubai mažiau nei Latvijoje. Visi šitie skaičiai daugmaž proporcingai atsispindi ir bendrame gyventojų tankyje: Lietuvoje - 55,00 žm./km², Latvijoje - 35,22 žm./km² ir Estijoje - 29,28 žm./km².
Latvijos ir Estijos sostinės Ryga (Rīga) bei Talinas (Harju arba Tallinn) nuo Lietuvos sostinės Vilniaus skiriasi tuo, jog tuo pačiu yra ir uostai (Ryga įsikūrusi didžiausios Latvijos upės –...

Adomo Mickevičiaus epinė poema “Gražina” vaizduoja didvyrišką Lietuvos praeitį ir jos žmones.
“…Ir užrašęs trumpai, ką girdėjęs, regėjęs.<br /> Su tokia nuomone ir atsidavimu autorius sukūręs kilnių idealų ir pakilumo pilną epinį kūrinį ‘’Gražina’’.
Poemos siužetas nukelia į ūkanotą, grėsmingą nuotaika alsuojančią viduramžių pilį, kurioje susijungia dvejonės, pasiryžimas, meilė, pavydas ir įniršis. Veiksmas vyksta tais laikais, kai riteriai žygiavo kovoti su kitataučiais, tuo metu, kai Lietuvoje apie vokiečius kryžiuočius buvo kalbama su panieka ir neapykanta.
Kūrinyje susipažįstame su trimis literatūriniais personažais, apie kuriuos istoriniai tekstai nieko negali pasakyti: tai – Liutauras, Gražina ir Rimvydas. Šie žmonės nebuvo išgalvoti, teko pakeisti tik vardus ir gyvenamąją vietą. Autorius poema kūrė taip pasišventęs šiam reikalui, jog tartum būtų Gražinos ir Liutauro amžininkas.
Liutauras – Naugarduko kunigaikštis. Jis kaip ir visi nekenčia kryžiuočių, bet trokšta nukauti savo konkurentą Vytautą ir padaro didelę klaidą. Atsiviliojęs kryžiuočius prie pat pilies, po konflikto tarp tauraus patriotizmo bei savų interesų, sielvartauja netekęs žmonos mūšyje, kuri traukė Liutaurą...

Masinė kultūra – šiuolaikinėje visuomenėje vyraujanti kultūros tipas; standartizuotos dvasinės vertybės skleidžiamos masinės komunikacijos priemonėmis.
Masių kultūros sąvoka yra viena labiausiai ginčytinų. Ji apipinta aibe samprotavimų apie kultūros pabaigą ir išniekinimą. Antra vertus, ši sąvoka apraizgyta argumentais apie naujų paradigmų atradimą ir jų pasireiškimą masinėje kultūroje. Mes galėtume skirti begalę vietos tik tam, kad apibrėžtume masinės kultūros kategoriją, išvardintume visus, kurie bandė samprotauti šia tema ir ginčytis apie šio reiškinio svarbą, ilgalaikiškumą ir tiesiog realumą. Taigi neabejotina, kad masių kultūros problema užgožia daugelį kitų problemų ir verčia susimąstyti apie kultūrą apskritai bei jos raidos perspektyvas.
Tai, kas išskiriama kaip masių kultūra, sukelia tam tikrų prieštaravimų ir suvokiant kultūrą apskritai. Dabar kultūra gali būti apibrėžta kaip bet koks saviraiškos gestas, o tai reiškia, kad kiekvienu atveju noras suprasti kultūros reiškinį neišvengiamai reikalauja ir papildomų žinių, ir priklausymo suprasti pasirengusių žmonių grupei ir neišvengiamai sukelia dvasines bei emocines reakcijas. Masių kultūra vis labiau tampa ne specifiniu kultūros pasireiškimo atveju, bet imama tapatinti su kultūra apskritai. Gebėjimas tiražuoti įvairius kultūros objektus sudaro prielaidas ne tiek išskirti ar atsiskirti elitinei ar tradicionalistinei kultūrai, kiek meno kūrinį paversti kiču. Šiandien masiškai tiražuojamas Ravelio "Bolero“ labiau primena kičą nei klasikinio meno kūrinį, jei galima dar atskirti meną nuo kičo. Taigi masių kultūra yra ne stiliaus ar pakraipos pasireiškimo forma (pavadinimas), bet visuotinio kultūros objektų prasiskverbimo į visuomenę galimybė.
Masių kultūros reiškinys plečiasi ten, kur didėja informavimo kanalų galimybės. Ši kultūra savaip pakeičia, su kaupu užpildo komunikacinę tuštumą, tampa fonu ten, kur žmogus neranda galimybių nei pasireikšti, nei vartoti, nei pasireikšti vartojant. Masinė komunikacija, tampanti pagrindiniu tarpininku tarp žmonių individualizuotoje bei technologizuotoje visuomenėje, suponuoja poreikį matyti kultūrą kaip ištisinį hipertekstą. Ne tiek suprantamą, kiek skaitomą vardan skaitymo, t.y. vartojimo; ne tiek skaitomą, kiek sakomą/rodomą/daromą, kai kiekviena teksto dalis visada gali tapti baigtu tekstu, tačiau kartu jame galima rasti aibę nuorodų...

Kokios yra pagrindinės socialinės problemos Lietuvoje? Tai – mažos pajamos, nedarbas, alkoholizmas, rūkymas, narkomanija, gimstamumas, paauglių problematiškumas. Socialinės problemos sukelia tiek moralinius, tiek ekonominius nuostolius. Žmogus negalėdamas kokybiškai patenkinti svarbių savo poreikių – išlaikyti būsto, maitintis, lavintis, gydytis patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Esant pakankamoms pajamoms, nekiltų būsto, maisto bei lavinimosi, įskaitant ir formalųjį švietimą, problemų.Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystimo lygiu ir gamybos augimu. Labiausiai pažeidžiamas ir skaudžiausiai išgyvenantis socialines problemas, visuomenės sluoksnis yra vaikai ir jaunimas. Daugelis jaunimo auklėjimo uždavinių yra susiję su ekonominiais, socialiniais veiksniais, kurių tėvai negali kontroliuoti, tačiau jie savo rankose turi daug priemonių, kuriomis gali pakreipti didelę jaunimo dalį moralinio ir religinio jautrumo išugdymo linkme. Kodėl kai kurie pasirenka ne savęs ugdymo, bet nuodijimo, svaiginimo ir naikinimo kelius? Kodėl jaunimas taip veržiasi prie alkoholio, rūkymo ir net narkotikų, linksta į seksualinius nukrypimus? Kodėl taip daug jaunuolių bėga iš tėvų namų, kur, atrodo, jiems beveik nieko netrūksta? Atsakymus į šiuos klausimus ir daugelį kitų duoda tam tikri aplinkos veiksniai. Todėl kiekviena valstybė turi siekti sudaryti minimalią gerovę savo piliečiams. Pagrindiniai gerovės rodikliai: sveikatos apsauga, švietimas, būstas, pajamų minimumas, socialinis draudimas.
Gyventojų užimtumo, nedarbo ir kitos socialinės problemos yra aktualios visame pasaulyje. O Lietuvoje jos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės, tai yra perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Iš esmės reikėjo pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir k.t. O tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių, sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt.. Šios ir daugelis kitų priežasčių vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas,...

Donelaičio „Metų“, toks stambus eiliuotas kūrinys lietuvių kalba. Jaunas poetas į savo kūrinį „Anykščių šilelis“ sugebėjo įdėti tą giliausią gamtos jausmą, kuris jau skambėjo K. Donelaičio „Metuose“ ir S. Daukanto Lietuvos girių aprašyme.
Miškas S. Daukanto „Būde...“ neįžengiamas tamsus, niūrus ir nejaukus. Mano nuomone, jis per daug hiperbolizuotas, o A. Baranausko „Anykščių šilelyje“ miškas yra tarsi nusiraminimo vieta, kurioje ramu, gražu, nebaisu. „Būde...“ niūrumą suteikia miško aprašymas „...neišžengiami pušynai, eglynai...“, „...dieną saulės, o naktį žvaigždės ir delčios per lapus neregėjo, nesgi visur tenai amžina naktis viešpatavo...“. Šios frazės „piešia“ tamsią spalvą, o „Anykščių šilelyje“ jaučiama ne viena spalva, o visa spalvų gama. Jo miškas aprašytas toks koks jis yra tikrovėje. Iš pavadinimo suprantame, kad minimas šilelis yra nedidelis, tačiau tame šilelyje knibždėte knibžda visokių gyvių. O S. Daukanto aprašytos gi visos Lietuvos girios ir galima susidaryti nuomonę, kad tose girose nėra nė gyvos dvasios.
„Anykščių šilelyje“ miškas yra tarsi didžiausia vertybė. Dėl miško sunaikinimo yra labai skaudžiai išgyvenama. „Būde...“ dėl miško niekas neraudoja, o atvirkščiai, giriamasi: koks jis puikus, vešlus ir pan.. Mano nuomone, kai pradedamas kirsti miškas, tada jau susimątai – „Visgi kaip tas miškas man yra brangus ir svarbus!“.
A. Baranausko miškas man yra...

Gerai ir įmantriai vartojant dalyvius, kalba tampa puošnesnė, įdomesnė, sodresnė.
darosi sunkus, sakiniai pripildomi negyvų, ištęstų abstraktokos reikšmės pasakymų. Tokių
pasakymų galima būtų išvengti ir dalyvinės formos jokiu būdu nėra to priežastis. Juk taisyklingai
ir saikiai vartojami dalyviai tik pagrąžina kalbą, suteikia jai subtilumo.
„Periodinė spauda, radijas, televizija, t. y. viešoji rašytinė ir sakytinė informacija, formuoja
visuomenės kalbos kultūrą, daro jai tiesioginį poveikį“ (Celiešienė, 2004, 36). Todėl dalyvinių
formų vartojimas masinėse informavimo priemonėse atspindi realią situaciją arba bent jau
diktuoja neasmenuojamųjų veiksmažodžio formų vartojimo tendencijas.
Šis darbas skirtas didžiausių Lietuvos dienraščių – „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“ –
dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartojimo analizei. Norėta išsiaiškinti, ar dalyviai iki šiol yra
dažnai tebevartojami, koks jų santykis minėtuose dienraščiuose.
Dalyvinių formų vartojimo polinkiai publicistikoje anksčiau beveik nebuvo tirti, tad darbas
galėtų būti tolimesnių bei išsamesnių tyrimų pradžia.
4
1. Įvadas
Darbo objektas
Šio darbo objektas – didžiausių Lietuvos dienraščių – „Respublikos“ ir „Lietuvos ryto“ –
50 straipsnių dalyviai, pusdalyviai ir padalyviai. Į tyrimą įeina dalyvinės formos iš tokių
„Respublikos“ rubrikų, kaip „Lietuva“, „Nusikaltimai ir nelaimės“, „Pasaulis“, ir tokių
„Lietuvos ryto“ rubrikų, kaip „Aktualijos“, „Pasaulis“ ir „Penktas puslapis“.
Darbo tikslas
Pagrindinis darbo tikslas – nustatyti visų minėtų dalyvinių formų dažnumą, aptarti rašytinės
kalbos dalyvinių konstrukcijų vartojimo ypatumus minėtuose dienraščiuose ir palyginti abiejų
laikraščių kalbą.
Darbo uždaviniai
Analizuojant tiriamąją medžiagą buvo keliami šie uždaviniai:
1. Apžvelgti lingvistinę literatūrą, susijusią su nagrinėjimo objektu, ir remiantis
„Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ aprašyti dalyvių, pusdalyvių ir
padalyvių pagrindines ypatybes.
2. Išrinkti iš minėtų dienraščių analizuojamųjų straipsnių dalyvius, pusdalyvius ir
padalyvius, sugrupuoti juos.
3. Nustatyti ir aptarti dalyvių vartojimo dėsningumus (ypatumus).
4. Palyginti dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių vartojimą, t. y. nustatyti jų vartojimo
santykį dviejuose populiariausiuose Lietuvos dienraščiuose.
Tiriamoji medžiaga
Pagrindinė tyrimo medžiaga – dienraščių „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ straipsniai
(spalio 24 d., 25 d., 26 d., 27 d., 28 d., 31d., lapkričio 21 d., 22 d., 23 d., 28 d., 29 d. ir gruodžio
20 d., 21 d., 23 d., 27 d., 28 d., 29 d. ir 30 d.)....

Europos sąjunga (angl. European Union, pranc.. Union européenne, vok. Europaische Union) – Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Europos Sąjungos struktūrą sudaro trys vadinamieji ramsčiai:
• Europos Bendrijos;
• bendroji užsienio ir saugumo politika;
• bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.1
Europos Sąjunga (ES) buvo įkurta po Antrojo pasaulinio karo, o Europos integracijos procesas prasidėjo 1950 m. gegužės 9 d., Prancūzijai oficialiai pasiūlius sukurti „pirmąjį realų Europos federacijos pagrindą". Šešios valstybės (Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija) nuo pat pradžių įsitraukė į šį procesą. Šiandien, po keturių plėtros etapų (1973 m. į ES įstojo Airija, Danija ir Didžioji Britanija, 1981 m. - Graikija, 1986 m. Ispanija ir Portugalija, o 1995 m. - Airija, Suomija ir Švedija), Europos Sąjunga jau turi penkiolika valstybių narių ir rengiasi dar 12 Rytų ir Vidurio Europos šalių priėmimui: 2004 metais įstos Lietuva, Latvija, Estija, Vengrija, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Čekijos Respublika, Malta ir Kipras. 2007 metais tikimasi priimti Bulgariją ir Rumuniją. Kroatija ir Turkija taip pat yra padavusios narystės prašymus, tačiau su jomis derybos dar nepradėtos.2
Europos Sąjungos veiksmai grindžiami įstatymų viršenybės ir demokratijos principais. Tačiau Europos Sąjunga nėra nauja valstybė, pakeičianti visas iki tol buvusias ir jos narėmis tapusias valstybes. Be to, ES nesulyginama nė su viena kita tarptautine organizacija. Kai sprendžiami visoms Europos Sąjungos narėms bendrai rūpimi klausimai, jos deleguoja savo suverenumą bendrosioms institucijoms, atstovaujančioms visiems Sąjungos interesams. Visi sprendimai ir procedūros grindžiamos valstybių narių ratifikuotomis pagrindinėmis sutartimis. Pagrindiniai Europos Sąjungos uždaviniai yra šie:
įvesti Europos Sąjungos pilietybę (pagrindinės teisės; judėjimo laisvė; pilietinės ir politinės teisės);
užtikrinti laisvę, saugumą ir teisingumą (bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje);
skatinti ekonominę ir socialinę pažangą (bendroji rinka; euras, bendroji valiuta; darbo vietų kūrimas; regioninė plėtra; aplinkos apsauga);
stiprinti Europos vaidmenį pasaulyje (bendroji užsienio ir saugumo politika; Europos Sąjunga pasaulyje).
ES valdo penkios toliau vardijamos institucijos, kurių kiekvienai yra...

Lietuvos vidaus vandenys (upės, ežerai, tvenkiniai bei Kuršių marios) užima 1903 km2 ir sudaro 2,9% šalies ploto. Be to, dar turime 90,6 km Baltijos jūros pakrantės ir teritorinius vandenis bei ekonominę zoną šioje jūroje, užimančią apie 6,5 tūkst. km2. Lietuva pasižymi gausiais ir geros kokybės požeminio vandens ištekliais.
Daugiausia vandens paviršiumi nuteka iš aukštumų, tarp kurių ypač išsiskiria vakarinis Žemaičių aukštumos šlaitas, vidutiniškai tiekiantis net 14 l vandens per sekundę iš vieno kvadratinio kilometro. Vidurio ir Šiaurės Lietuvos lygumose paviršiumi nuteka vos 4–5 l vandens per sekundę iš vieno kvadratinio kilometro.
Lietuva yra vadinamojoje drėgmės pertekliaus zonoje; per daugiametį laikotarpį vidutiniškai iškrinta 748 mm kritulių, o išgaruoja tik 512 mm. Likusioji dalis – 236 mm (arba 32 proc. kritulių) paviršiumi arba su požeminiais srautais tiesiogiai ar per kaimynines šalis nuteka į jūrą. Iš kiekvieno mūsų teritorijos kvadratinio kilometro per sekundę vidutiniškai nuteka 7,5 litro vandens. Taigi šalies teritorijoje kasmet susidaro 15,4 km3 nuotėkio. Dar 10,8 km3 vandens upėmis atplaukia iš kaimyninių šalių.
Baltijos jūros ekonominė zona ir teritoriniai vandenys, priklausantys Lietuvai, apima tik apie 1,5% viso jūros ploto. Ties Lietuvos krantais Baltija yra sekli, tačiau jos dugne pastebimi gilių senovinių upių proslėnių požymiai. Jūros dugne esama didelių riedulių.
Palei Lietuvos krantus iš pietų teka jūros srovė, atnešanti druskingesnį ir šiltesnį vandenį bei pakrantėje klostanti nešmenis. Jūros vandens druskingumas prie Lietuvos krantų siekia tik 6–8 promiles.
Šaltomis žiemomis užšąla tik jūros priekrantė (Klaipėdoje ledas būna vidutiniškai 12 dienų per metus). Tiesioginę įtaką klimatui jūra daro apie 30 km pločio ruože. Dažnos (ypač rudenį ir žiemą) audros. Jūros potvyniai ir atoslūgiai beveik nepastebimi – jų amplitudė tesiekia 4 cm.
Klaipėdos sąsiauryje, jungiančiame Kuršių marias ir Baltijos jūrą, yra vienintelis Lietuvos jūrų uostas. Puikiose smėlėtose jūros pakrantėse yra Neringos ir Palangos kurortai.
Baltijos jūros Lietuvos ekonominėje zonoje žuvų biomasė sudaro 210–220 tūkst. t, iš jų strimelių – 135 tūkst. t....

pamokas mokykloje susipažindavo su nepakartojamu savo Tėvynės karštovaizdžiu, jos praeitimi. Kartu su praeitimi mes susipažįstame ir su literatūros bruožais, kurie būdingi seniesiems lietuvių tautos padavimams.
Padavimai dar vadinami toponiminėmis ir istorinėmis sakmėmis. Toponominiai padavimai – pasakojiami apie vietines krašto įžymybes, tai yra ežerus, kalnus, akmenis ir kt., apie fantastines jų atsiradimo aplinkybes. Istorinės tematikos padavimuose, vietinės įžymybės bandomos sieti su svarbiais praeities faktais, tautos istorija.
Padavimų rašyta daug ir įvairių. Gausiausias ir turtingiausias pluoštas – apie ežerus bei jų keliavimą. Kiti padavimai apie milžinų pėdsakus – kalvas ir kalnelius, būtent juose ir ilsisi milžinai. Taip pat apie akmenis, kuriuos milžinai sunešdavo. Mažiau galime rasti padavimų apie tragiškai prasmegusias pilis, dvarus, bažnyčias, miestus, nuskendusius varpus, lobius. Dažnai nedaug pasakojama , kaip visa tai atsitiko, užsimename tik apie prakeikimą. Tarp padavimų savitą teminę grupę sudaro aiškinimai, kaip atiradopavienių kaimų, miestelų, svarbesnių vietų (daubų, laukų) vardai.Tai vietovardžių kilmės aiškinimas. Rečiau girdimi padavimai apie statybų aukas,kovas su priešais.
Manau, kad mokiniai šiek tiek primiršo savo tautos žodį, todėl pasisrinkau šią temą, kad primint visiems senųjų lietuvių pasakojimus. Kiekvienam žmogui brangiausias savas kraštas, todėl pasirinkau Mažosios Lietuvos padavimus ir bandysiu juos analizuoti, parodyti, kad ir literatūrai jie turi didelę reikšmę, nes būtent nuo senųjų žmonių pasakų, padavimų, legendų, mitų, dainų prasidėjo ilgas kūrybos kelias.
Projekto tikslai ir uždaviniai:
Sudominti mokinius gimtosios vietos istorija bei mitologija.
Sudominti mokinius senąja lietuvių istorija bei tautosaka.
Suteikti galimybę jaunimui, paveiktam chaoso ir civilizacijos, pajusti praeities dvasią.
Veiklos metodai ir būdai:
Savarankiškas darbas.
Informacijos rinkimas, jos sisteminimas.
Segtuvo darymas, jo apipavidalinimas.
Analizė.
Viešoji kalba.
Etapai:
Etapas – organizacinis (paskelbtos darbo temos, numatyta darbo eiga (darbo temos pasirinkimas, medžiagos ir reikiamos informacijos paieška intenete ir bibliotekoje, sukauptos medžiagos sisteminimas, apipavidalinimas)).
Etapas – kūrybinis (medžiagos ieškojimas, kaupimas, sisteminimas, tvarkymas, konsultacijos su mokytoja).
Etapas – baigiamasis (surinktos medžiagos tvarkymas ir pristatymo paruošimas).
Etapas – apibendrinimas ( darbo apibendrinimas ir įvertinimas).
Kaip atsirado Klaipėda
Rytuose aušra nudažė tamsų dangaus skliautą aiškia raudona šviesa. Žvaigždės...