Europos sąjunga (angl. European Union, pranc.. Union européenne, vok. Europaische Union) – Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. Europos Sąjungos struktūrą sudaro trys vadinamieji ramsčiai:
• Europos Bendrijos;
• bendroji užsienio ir saugumo politika;
• bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.1
Europos Sąjunga (ES) buvo įkurta po Antrojo pasaulinio karo, o Europos integracijos procesas prasidėjo 1950 m. gegužės 9 d., Prancūzijai oficialiai pasiūlius sukurti „pirmąjį realų Europos federacijos pagrindą". Šešios valstybės (Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija) nuo pat pradžių įsitraukė į šį procesą. Šiandien, po keturių plėtros etapų (1973 m. į ES įstojo Airija, Danija ir Didžioji Britanija, 1981 m. - Graikija, 1986 m. Ispanija ir Portugalija, o 1995 m. - Airija, Suomija ir Švedija), Europos Sąjunga jau turi penkiolika valstybių narių ir rengiasi dar 12 Rytų ir Vidurio Europos šalių priėmimui: 2004 metais įstos Lietuva, Latvija, Estija, Vengrija, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Čekijos Respublika, Malta ir Kipras. 2007 metais tikimasi priimti Bulgariją ir Rumuniją. Kroatija ir Turkija taip pat yra padavusios narystės prašymus, tačiau su jomis derybos dar nepradėtos.2
Europos Sąjungos veiksmai grindžiami įstatymų viršenybės ir demokratijos principais. Tačiau Europos Sąjunga nėra nauja valstybė, pakeičianti visas iki tol buvusias ir jos narėmis tapusias valstybes. Be to, ES nesulyginama nė su viena kita tarptautine organizacija. Kai sprendžiami visoms Europos Sąjungos narėms bendrai rūpimi klausimai, jos deleguoja savo suverenumą bendrosioms institucijoms, atstovaujančioms visiems Sąjungos interesams. Visi sprendimai ir procedūros grindžiamos valstybių narių ratifikuotomis pagrindinėmis sutartimis. Pagrindiniai Europos Sąjungos uždaviniai yra šie:
įvesti Europos Sąjungos pilietybę (pagrindinės teisės; judėjimo laisvė; pilietinės ir politinės teisės);
užtikrinti laisvę, saugumą ir teisingumą (bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje);
skatinti ekonominę ir socialinę pažangą (bendroji rinka; euras, bendroji valiuta; darbo vietų kūrimas; regioninė plėtra; aplinkos apsauga);
stiprinti Europos vaidmenį pasaulyje (bendroji užsienio ir saugumo politika; Europos Sąjunga pasaulyje).
ES valdo penkios toliau vardijamos institucijos, kurių kiekvienai yra...

Pasaulio ekonomika – tai nacionalinių ekonomikų visuma, bei jų tarpusavio bendradarbiavimas. Norime ar nenorime, kasdien mes vis daugiau ir daugiau girdime apie pasaulio ekonomika, kuri yra mūsų gyvenimo dalis. Ji vis labiau mus veikia ir skverbiasi į mūsų kasdienybę, ir visai nesvarbu ar mes tai suprantame ar ne.
Visi mes vienaip ar kitaip susiję su pasaulio ekonomika. Tačiau su pasaulio ekonomika esame susiję ne vien kaip užsieninių prekių ir paslaugų vartotojai. Pasaulio ekonomika apima visus žmonių, verslo ir valstybių tarpusavio santykius, kurie peržengia valstybių sienas, kartais net ir neteisėtai. Pasaulio ekonomikos kriterijais vadovaudamiesi, siekiame tam tikrų politikos ar ekologijos tikslų. Apskritai visa, kas peržengia valstybių sienas – paslaugos, prekės arba pervesti pinigai – sudaro pasaulio ekonomikos dalį. Maisto produktų importas, automobilių eksportas, investicijos užsienyje, net paslaugos, kaip antai: kino filmai ar turizmas – tai kiekvienos šalies įnašas į pasaulio ekonomikos veiklą.
Tendencijų analizė leidžia mums pažvelgti į ateitį ir pamatyti keletą galimų problemų ir perspektyvų XXI a. pasaulio ekonomikoje. Tačiau reikia turėti omeny, jog prognozavimas – tai ta sritis, kur daroma daugiausia klaidų. Naujos pasaulio ekonomikos vystymosi tendencijos pasireiškia globalizacija, poindustrializacija, transnacionalizacija, internacionalizavimu ir informacinių technologijų vystymusi bei naujos visuomenės ir naujų požiūrių formavimusi.
• Vadovavimas.
Kadangi ekonominė plėtra yra neatsiejama nuo ekonomikos augimo teorijų (kurios paaiškina, kaip ir kodėl vyksta arba nevyksta plėtra).
2.“Plėtra”
Remiantis grynai ekonominiais samprotavimais, sąvoka “plėtra” reiškia ekonomikos sugebėjimus pasiekti ir išlaikyti metinius bendro nacionalinio produkto (BNP) augimo tempus (5 – 7 proc. bei daugiau)norint sužinoti, ar šalies ekonomika vystosi, būtina atsakyti į tokius klausimus:
• Ar sumažėjo skurdo lygis?
• Kaip pasikeitė nedarbo lygis?
• Koks nelygybės lygis?
• BNP augimas?
• Įsijungimas į Europos pinigų sąjungą ,ar tai gerai?
3.Ekonominė plėtros nauda Lietuvai ir kitoms ES narems
Iš esmės yra trys svarbiausi dalykai, kurie plėtimosi procese atneštų realią ekonominę naudą ES: Pirmiausia, asocijuotų šalių įsijungimo į vidaus rinką nauda gali būti vertinama tiek rinkos išsiplėtimo tiek...

Patento savininko teisės, jų gynimo būdai. Tarptautinė patentų registravimo sistema.
Dėst. Algimantas Pliauga
2006…………
Recenzentas
.........................................
2006………..
Kaunas 2006
Veiklos sritys
Profesinės kompetencijos
1. Faktinės ir teisinės informacijos apdorojimas ir analizė;
Gebėti rasti teisinę informaciją;
2. Komercinės teisės subjektų juridinės veiklos organizavimas
Gebėti teikti juridines konsultacijas įmonės, įstaigos ir organizacijos administracijai įmonės veiklos klausimais, teikti konsultacijas fiziniams asmenims nustatytos kompetencijos ribose;
Gebėjimas atstovauti įmonių, įstaigų, organizacijų taip pat ir piliečių interesus teismuose, arbitražuose ir kitose valstybinėse ir visuomeninėse įstaigose ir organizacijose Lietuvoje ir užsienio valstybėse;
Gebėjimas teisinėmis priemonėmis užtikrinti įmonės, įstaigos, organizacijos komercinių ir technologinių bei valstybinių paslapčių apsaugą.
3. Teisinės atsakomybės pagrindų ir ribų vertinimas
Gebėti apibrėžti ir taikyti teisinę atsakomybę privatinės teisės reguliavimo sferoje.
PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ, KURIAS SIEKIAMA PADEMONSTRUOTI ŠIUO DARBU, SĄRAŠAS
ĮVADAS
Aktualumas: kalbant apie išradimus mūsų visuomenėje, pažymima jų svarba - kaip bet kurios technikos srities plėtros įrankis ir rezultatas. Dar XV a. suvokta, kad teisės aktais galima ir būtina reglamentuoti intelektinės veiklos rezultatų apsaugą ir taip ne tik morališkai padėti kūrėjui, bet ir pasiekti akivaizdžių ekonominių rezultatų. Patentas yra juridinis dokumentas, patvirtinantis išradimo autorystę ir patento savininko išimtinę teisę tuo išradimu disponuoti. Patentų registravimo ir apsaugos sistemų apsaugos aktualumą rodo didėjantis kapitalo ir investicijų judėjimas, o esant pakankamai intelektinės nuosavybės apsaugai konkrečioje valstybėje, didėja privataus kapitalo savininkų susidomėjimas tam tikromis ekonominėmis teritorijomis.
Šiuo metu patentinę teisinę apsaugą daugelyje Europos valstybių (įskaitant, Lietuvą) galimtyle="font-weight:bold;">a įgyti pasinaudojant bet kuria iš šių trijų patentų registravimo ir teisinės apsaugos sistema – nacionaline, tarptautine arba Europos patento. Praktikoje tai dažnai kelia klausimą, kuria sistema pareiškėjui tikslingiausia naudotis norint įgyti patentinę apsaugą keliose valstybėse. Vertinant kiekvieną iš šių sistemų atskirai, galima pastebėti kai kuriuos skirtumus, dėl kurių būtent ir turi apsispręsti kiekvienas pareiškėjas.
Darbo tikslai: Aptarti procedūrinius patentų įgijimo šiose sistemose aspektus, palyginant su patentų įgijimu susijusių procedūrų panašumus ir skirtumus šiose sistemose; panagrinėti jų tarpusavio sąveiką ir ryšius. Pagrindiniai aspektai, kuriais...

• sėkmingai išspręsti žmonių užimtumo problemą.
išsilavinimas, jų žinios ir kompetencijos, kaip „raktas nuo Europos ateities“. Todėl vienas esminių ES siekių — „kurti Europą, kaip mokymosi visą gyvenimą erdvę“. Tą įmanoma daryti, tik „radikaliai keičiant požiūrį į švietimą“, keičiant jam naujus tikslus ir uždavinius .
— taip nusakoma pagrindinė strateginė ES švietimo kryptis .
1. Švietimas — Europos piliečių bendruomenę konsoliduojanti jėga, jis svarbiausias bendrųjų Europos vertybių, daugiakultūrinio Europos paveldo išsaugojimo garantas; jis turi remtis Europos dimensija, savo krašto kultūra, ugdyti Europinį pilietiškumą, puoselėti Europai būdingą daugiakalbystę;
2. Švietimas — pagrindinė žmogiškųjų išteklių plėtros, atskiros šalies ir Europos konkurencingumo,užimtumo ir socialinio stabilumo laidavimo priemonė; jis turi būti visiems prieinamas ir kokybiškas, orientuotas į bendrųjų žmogaus gebėjimų ugdymą ir atnaujinimą;
3. Švietimas — žinių visuomenės ir žiniomis grindžiamo ūkio kūrimosi garantas; jo lanksti sistema turi laiduoti galimybes mokytis visą gyvenimą; būtina stiprinti švietimo ir verslo sąveiką, plėtoti nuotolinį mokymą, siekti profesinio ir bendrojo lavinimo suartėjimo, orientuotis į žmonių informacinių ir verslumo įgūdžių ugdymą.
Į šias Europines nuostatas ir siekius nemaža dalimi mėgina atsižvelgti dabartinė Lietuvos švietimo politika. Vis dėlto šiandien Lietuvai būtina nuosekliau remtis Europinėmis nuostatomis ir kryptingiau bei sparčiau siekti bendrų tikslų. Todėl dabar šalies švietimui reikia orientuotis į atvirą Europos švietimo erdvę, į būsimą daug atviresnę Europos darbo rinką, į Europos piliečių mobilumą. Lietuva taip pat turėtų ypatingą dėmesį skirti mokyklų modernizavimui, didinant pedagoginės pagalbos prieinamumą, nesėkmingai besimokantiems mokiniams.
Siekdama atsakyti į dabarties iššūkius, visuomenė turi susitarti dėl bendrųjų švietimo principų bei tolesnės jo plėtotės nuostatų, susieti šiuos principus ir nuostatas su norima asmens ir bendruomenės raidos projekcija. Tokie principai reikalingi, norint solidariai kurtis savo ateitį, nes švietimo principus tenka nuolat peržiūrėti, tikrinant, ar jie yra pajėgūs duoti bendruomenei patikimus gyvenimo orientyrus, tolesnės raidos kryptį.
Ruošiantis stoti į Europos Sąjungą, Švietimo įstatyme reikia įteisinti migruojančių darbuotojų vaikų mokymą, laisvą studentų judėjimo principą (tiesa, jis jau minimas Aukštojo...

Eurpos Sąjunga – tai tikslas, skatinti valstybes nares jungtis politiškai ir ekonomiškai. Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. ES struktūrą sudaro trys vadinamieji ramsčiai: 1) Europos Bendrijos; 2) Bendroji užsienio ir saugumo politika; 3) bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
Bet kuri valsybė gali pasitraukti iš ES, jeigu valstybės piliečiai nusprendžia, kad narystė ES prieštarauja šalies nacionaliniams interesams.
Narystė ES mažina išorinių grėsmių tikimybę, nes valstybės narės bendrai sprendžia sienų apsaugos, kovos su terorizmu, nelegalia migracija, nusikalstamumu ir kitas su piliečių saugumu susijusias problemas. ES valstybės yra užsibrėžusios ambcingą tikslą ir deda visas pastangas, kad ES taptų ir būtų piliečių laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė.
ES vienijimasis – padėti atsiliekančioms šalims narėms ar jų regionams – viena esminių šiuolaikinės ES taisyklių. Tam sąjunga išleidžia apytikriai trečdalį savo biudžeto. Europos Sąjunga įsteigė juos siekdama, kad šalys narės ir jų regionai plėtotųsi tolygiai, kad tarp jų nežiojėtų ekonominio išsivystymo praraja.
Dabartinės ES narės: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija.
Valstybės, kurios žada įstoti į ES: Čekija, Kipras, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija.
Lietuva stoja į ES, nes tai atitinka nacionalinius interesus, o rimtų ir realių alternatyvų narystei ES, bent jau kol kas, nepateikiama.
Stodama į ES Lietuva siekia ne tik politinio, bet ir teisinio, socialinio, ekonominio saugumo. Demokratijos principas paremtas valstybės valdymas, įstatymų viršenybė, pagarba žmogaus teisėms, užtikrintos žmonių socialinės teisės ir aukštas pragyvenimo lygis – visa tai irgi siejama su naryste ES.
Manoma, kad 2004 m. jau būsime visateisiai ES nariai. Tačiau yra kliūtis, neleidžianti Lietuvai tapti ES nare jau dabar – Lietuvos pasirengimas. Narystės Es kriterijai buvo apibrėžti 1993 m. Kopenhagos Eoropos viršūnių susitikime, kuriame derybos dėl ES plėtros Europos politikų pirmą kartą buvo įvardytos ne kaip derybos tarp „mūsų ir jų“, o kaip derybos dėl „mūsų...

Pereinamoji Lietuvos ekonomika yra stipriai veikiama besikeičiančios aplinkos ir ryšių su kitomis šalimis. Integracija į Europos Sąjungą yra bene vienas didžiausių iš dalies kontroliuojamų poveikių, kuris sąlygos įvairias ekonomines ir socialines transformacijas. Europos Sąjungos (ES) plėtra integruojant Rytų bei Centrinės Europos šalis dabartiniu metu turi didelės svarbos ir, neabejotinai, toliau sąlygos tam tikrus struktūrinius-socialinius pokyčius besiintegruojančiose šalyse. Įvairių autorių tyrimų rezultatai rodo, jog abu regionai, ES šalys ir šalys kandidatės, kaip visuma turės naudos iš šio proceso, tačiau poveikis Rytų bei Centrinės Europos šalims bus žymiai didesnis nei dabartinėms ES narėms.
Norint suprasti, kaip veikia Europos Sąjungos integracija ir ką narystė joje reiškia Lietuvos ekonomikai, pirmiausia reikia išsiaiškinti keletą pagrindinių sąvokų: laisvoji prekybos erdvė, muitų sąjunga, bendroji rinka, ekonominė ir pinigų sąjunga. Apžvelgsime ES integracijos pasekmes labiausiai įtakojamiems Lietuvos sektoriams: transporto, energetikos, žemės ūkio, aplinkosaugos. Be to panagrinėsime piniginius srautus tarp ES ir Lietuvos, t.y. įvairios paramos bei fondai.
Norint suprasti, kaip veikia Europos Sąjungos vidaus rinka ir ką narystė joje reiškia Lietuvos įmonėms bei ekonomikai, pirmiausia reikia išsiaiškinti keletą pagrindinių sąvokų.
Ekonominę integraciją bendrai galima apibrėžti kaip kliūčių tarptautinei prekybai, t.y. mainams tarp skirtingose šalyse esančio pardavėjo ir pirkėjo, šalinimą ir vykdomos ekonominės politikos skirtingose šalyse derinimą. Toliau pažengusi integracija apima ne tik kliūčių prekybai šalinimą, bet ir kliūčių žmonių judėjimui ar paslaugų teikimui panaikinimą.
Tokių kliūčių prekybai kaip importo muitai šalinimas vadinamas negatyvia integracija. Beje, dėl teigiamo tokių kliūčių prekybai šalinimo poveikio sutaria dauguma ekonomistų. Nors importo muitas yra suinteresuotos jais apsaugomos įmonės, tačiau jie visada yra žalingi apmokestinamų produktų vartotojams. Skirtingų valstybių ekonominės politikos derinimas, pavyzdžiui, produktų kokybės standartų vienodinimas ar tų pačių konkurencijos taisyklių nustatymas vadinamas pozityvia integracija. Tokio pobūdžio priemonės kelia daugiau diskusijų, kadangi jos tiesiogiai paliečia šalių vidaus ekonominės politikos taisykles, dažniausiai nusistovėjusias per ilgesnį laiką ir pagrįstas kompromisais tarp vyriausybės ir interesų grupių.
Pagrindinis ekonominės integracijos rezultatas –...

Ketvirtadalis viso Lietuvos gyvavimo atkūrus nepriklausomybę lai­kotarpio praėjo įsijungus į Europos Sąjungą (ES). Įvertinant, kokių pokyčių buvo tikėtasi ir kas įvyko šiame regione po plėtros, prasminga kelti klausimą, kas įvyko Lie­tuvoje, kiek ji išnaudoja narystės ES teikiamas galimybes ir kokios pagrindinės kliūtys tai riboja. Žemės ūkis yra nepaprastai svarbi ūkio šaka kiekvienoje valstybėje. Šis sektorius yra specifinis dėl ilgo gamybos ciklo, lėtos lėšų apyvartos, o taip pat ir didelio investicijų poreikio. Didėjanti žemės ūkio gamyba turi labai didelės įtakos kitų šakų bendrosios vertės didėjimui. Paskutinysis dešimtmetis ir pastarieji Lietuvos dalyvavimo ES metai pasižymėjo reformomis tiek šalies ekonomikoje tiek ir valdyme. Pagaliau pradėta galvoti apie tai, kaip padaryti kaimą patrauklų gyventi ir dirbti, kaip išlaikyti jame žmones ir patraukti jaunimą. Narystė ES šalių bendrijoje Lietuvai yra iškėlusi uždavinius, kurie neišvengiamai sietini su šalies ir ypač žemės ūkio modernizavimu. Lietuvos ekonominės integracijos į bendrąją ES rinką programa vykdoma, įgyvendinant Europos komiteto strateginį tikslą - skatinti Lietuvos ekonominę ir verslo integraciją į bendrąją ES rinką, siekiant kuo efektyviau pasinaudoti jos teikiamais privalumais ir atskleidžiant naujas ES rinkos galimybes.
Žemdirbių protestai bei nuolatinės diskusijos dėl žemės ūkio politikos jau tapo kasdienybe Lietuvoje. Daugiau kaip dešimties metų Lietuvos žemės ūkio “reformų” pasekmės – iškreipti rinkos ir finansiniai santykiai tarp skirtingų gamybos proceso grandžių, valstybės ir perdirbimo įmonių skolos žemdirbiams, dideli nerealizuotos perdirbtos produkcijos kiekiai, neefektyvi ūkininkų veikla, beveik nevykstantis išteklių perėjimas į kitas ūkio šakas, nefunkcionuojanti žemės rinka. Pastaruoju metu tapo akivaizdu, kad valstybė visiškai nepajėgi vykdyti prisiimtų paramos žemės ūkiui priemonių, kas sukėlė žemdirbių nepasitenkinimą. Taip pat aišku, jog vykdyta žemės ūkio paramos politika yra ne tik netinkama dėl bendro finansinių išteklių trūkumo šalies biudžete, bet ir iš esmės neefektyvi ir ydinga.
Lietuvos ekonominė integracija į bendrąją ES rinką yra priemonė ilgalaikiams socialiniams-ekonominiams tikslams pasiekti: užtikrinti stabilią ekonomikos plėtrą, pragyvenimo lygio kilimą, aukštą užimtumo lygį. Augantis...

Darbo problematiškumas – oro tarša kenkia tiek mūsų aplinkai, tiek ir sveikatai: nuo rūgščiųjų lietų nudegintų miškų iki dūstančių nuo didžiausios ozono koncentracijos miestų, nuo Skandinavijos ežerų, kuriuose nebėra jokios vandens augalijos ir gyvūnijos iki dumbliais apaugusių tvenkinių. Po dvejų atkaklių derybų metų Europos Parlamentas ir Taryba išleido teisės aktus, kuriais siekiama sumažinti didžiųjų šiluminių elektrinių išmetamų teršalų kiekį ir nustatyti griežtas keturių didžiausių teršalų išmetimo leistinas ribines vertes. Sklindančio nuodingos dujos nepaiso valstybių sienų, todėl atmosferos ir oro tarša yra aktuali problema visoms valstybėms, siekiančioms pagerinti esamą situaciją oro taršai sumažinti.
Darbo tikslas – apžvelgti Europos Sąjungos ir Lietuvos politiką dėl atmosferos ir oro tašos.
Darbo objektas – Europos Sąjungos ir Lietuvos politika dėl atmosferos ir oro taršos.
3. Apibūdinti atmosferos neigiamų reiškinių pasekmes ir neigiamo poveikio aplinkai mažinimą.
Tarptautiniame kontekste Lietuvai aktuali Konvencija dėl tolimųjų atmosferos teršalų pernašų ir Bendrosios klimato kaitos konvencija.
Nuo 1995 metų Lietuva yra Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos narė. Šios konvencijos šalys siekia stabilizuoti vadinamąjį šiltnamio efektą sukeliančių dujų (CO2, CH4, N2O, chlorflorangliavandeniliai) koncentracijas tokiu lygiu, kuris apsaugotų klimatą nuo neigiamo antropogeninio poveikio. Įgyvendinant šią konvenciją 1996 m. parengta Nacionalinės klimato kaitos strategija ir veiksmų programa, daromi nacionaliniai pranešimai apie esamą būklę bei nuolat vykdomas šiltnamio efektą sukeliančių išmetamų dujų kiekio inventorizavimas. Trečiojoje klimato kaitos konferencijoje Lietuva įsipareigojo iki 2012 m. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus 8% palyginti su 1990 m. (CO2, išmetimas 2012 m. neturi viršyti 39 mln. tonų).
Kovojant su oro tarša, Kioto protokolo neužtenka. Šiltnamio reiškinį sukeliančios dujos nėra mūsų vienintelis priešas. Šiluminių elektrinių į orą išmetamas sieros dioksidas (SO2) gali susimaišyti su lietumi ir virsti mūsų miškus naikinančia sulfidine rūgštimi. Jei ši rūgštis nusėda ant ežerų paviršiaus, ji sunaikina vandens augaliją ir gyvūniją. Dar vienas mūsų priešas yra azoto oksidas (NOx), kuris gali reaguoti su lakiaisiais organiniais junginiais ir virsti pažemio (troposferiniu) ozonu....

Lietuvos ekonomikos raidos tendencijos neatskiriamos nuo pasaulio ekonomikos raidos tendencijų. Šiandien Lietuvai, tapusiai globalios ekonomikos dalimi, tiesiogią įtaką daro pasaulio ir Europos ekonomikos pokyčiai. Pasaulio ekonomika vystosi cikliškai. Šiuo metu pastebimi kai kurios globalinės ekonomikos recesijos, kuriai didele dalimi įtakos turi ir dėl subjektyvių veiksnių paaštrėjęs JAV ekonomikos nuosmukis, požymiai. Pastarieji dešimtmečiai ekonomikoje išsiskiria ypač dideliais globalizacijos tempais, konkurencijos didėjimu, naujų technologijų plėtra. Lietuvos verslas taip pat yra šių reiškinių akivaizdoje. Kas tai – galimybė ar grėsmė? Atsakymui į šį klausimą surasti reikėtų paanalizuoti, kokie veiksniai turi įtakos verslo sėkmei.
Verslo situacijai Lietuvoje įtakos turi tiek išoriniai, tiek ir vidiniai veiksniai. Prie pagrindinių išorinių veiksnių priskirtini ekonomikos globalizacija, ES plėtra ir Lietuvos integracija į ES bei į jos bendrąją rinką, auganti konkurencija, sparti naujų technologijų raida, o kaip trumpalaikis reiškinys – ir recesija JAV rinkoje.
Prie pagrindinių vidaus veiksnių priskirtini nuolatinis verslo valdymo efektyvumo, produktyvumo didinimas, gebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą tiek vidaus, tiek ir ES bei kitose rinkose ir įeiti į naujas rinkas, užtikrinti produkcijos atitikimą griežtiems saugos reikalavimams bei užtikrinti finansavimo šaltinius verslui plėtoti.
Lietuvos pasirengimas narystei ir narystė ES turi tiesioginės ar netiosioginės įtakos bemaž visiems išoriniams ir vidiniams veiksniams. Lietuvos tikslas įstoti į ES yra pagrįstas politiniais ir ekonominiais interesais. Narystė ES garantuoja politinį ir teisinės aplinkos stabilumą – dvi labai svarbias sąlygas verslo bei investicijų sprendimams priimti.
Įsitraukimas į ES rinką, turinčią beveik 500 milijonų vartotojų, atveria naujas didžiules perspektyvas Lietuvos verslui. Ne mažiau svarbi ES parama, leidžianti pagerinti Lietuvos verslo aplinką ir suteikianti konkrečią paramą Lietuvos verslui, ypač per struktūrinės ir regioninės politikos instrumentus.
Dviejų didžiausių pasaulio ekonomikų – ES ir JAV – konkurencija ir bendradarbiavimas Lietuvos verslui atveria ne tik galimybių, bet ir sukelia tam tikrų grėsmių. Pasinaudoti galimybėmis ir išvengti grėsmių padeda laiku gauta ir tinkamai panaudota informacija.
Nuo Romos sutarties praėjus 45 metams, ES ekonominė integracija yra pažengusi...

Darbo tikslas apžvelgti kai kurių socialinės politikos krypčių kaitą bei tobulinimą integracijos į Europos Sąjungą procese.
Bus nagrinėjamos dvi socialinės politikos kryptys: užimtumas ir lygios galimybės.
Etapai suskirstyti į dvi pagrindines dalis : nuo nepriklausomybės atkūrimo (1991-2004 m.) ir nuo 2004 m iki dabar. Šiame darbe bus akcentuojami pagrindiniai šiuos etapus išskiriantys įvykiai. Pirmasis etapas buvo daugiau pereinamasis, todėl, kad reikėjo pakeisti ir sukurti viską iš esmės. Po 2004 metų, kai įstojom į ES intergracijos procesas nesustojo ir tęsiasi toliau-tobilinami teisės aktai iškeliami nauji tikslai.
1. Apžvelgti užimtumo ir lygių galimybių etapus.
2. Apibendrinti juose pasiektus tikslus
3. Palyginti etapus
Po pusės šimtmečio trūkusios okupacijos bei tarptautinės izoliacijos, 1990-aisiais Lietuva grįžo į tarptautinę bendriją kaip suvereni valstybė. Nuo to laiko Lietuvoje buvo pradėtos vykdyti radikalios politinės, socialinės bei ekonominės reformos. Pereinamasis procesas, siekiant įtvirtinti demokratijos bei rinkos ekonomikos principus, paveikė visų Lietuvos gyventojų gyvenimą.
Dauguma Lietuvos gyventojų gimė ir brendo 50 metų trukusios totalitarinės socialistinės santvarkos sąlygomis. Trūko ir tebetrūksta valstybingumo bei demokratijos, privačios nuosavybės bei rinkos tvarkymo patirties. Žmonėms tenka mokytis dirbti bei gyventi dar menkai pažįstamomis socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ekonominė bei politinė situacija iš esmės pakito.
Prieš nepriklausomybės atkūrimą buvusi socialinės apsaugos sistema buvo grindžiama visiško užimtumo bei vienodų pajamų pasiskirstymo prielaidomis. Vėliau ši sistema buvo pertvarkoma taip, kad ji atitiktų rinkos ekonomikos reikalavimus bei palengvintų pereinamojo laikotarpio metu iškilusių problemų sprendimą. Galiausiai sistema turėtų siūlyti platų socialinės apsaugos priemonių ratą, atitinkantį stabilios rinkos sąlygas.
Lietuva išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų iškėlė tikslą įstoti į Europos Sąjungą. Norint tai padaryti mūsų valstybė turėjo iš esmės pertvarkyti daugelį sričių, tame tarpe ir užimtumo politiką, sukurti naujas institucijas, pavyzdžiui lyčių lygybės srityje, reglamentuoti šias sritis naujais įstatymais. Taigi Lietuva per 16 metų pasiekė nemažai laimėjimų integracijoje į ES.
Šiame darbe bus išskirti pagrindiniai užimtumo ir lygių galimybių krypčių raidos etapai ir apžvelgta, kokie pagrindiniai darbai buvo...