Žmogus – tai indvidumas , kuris pasaulyje gali padaryti daugiau negu jis pats mano. Jis gali myleti , linksmintis , daryti blogą ar gerą įtaką kitam žmogui. Mes turim tam tikrą likimą , bet tą likimą mes kuriam patys. Mus supanti aplinka kartais atrodo tragiška , ciniška , nesąžininga , bet mes galim padaryti viską , kad pakeisti tai. Viskas priklauso tik nuo mūsų sprendimų , minčių ir veiksmų , blogį ar gėrį kuriame mes.
Kievienas asmuo atsiduria situacijoje , kurioje turi ieškoti priemonių ,kaip jis gali pakeisti savo gyvenimą į gerą pusę. Yra žmonių , kurie nesustoja kabintis į gyvenima ir bent truputi pagerinti savo egzistenciją. Bet dauguma gali pakeisti savo mįntis, pakeisti save ir visgi surasti gyvenimo prasmę šiame pasaulyje. Būtent toks veikėjas , kuris visgi bando atlaikyti gyvenimo problemas ir visgi bando kažką pakeisti , vaizduoja XX a. vidurio rašytojas , vienas žymiausių katastrofinio modernizmo atstovų Antanas Škėma. Savo romane „Balta drobulė“ , kuris buvo parašytas 1954 m. , o pasirodęs tiktai 1958 m. , vaizduoja istorija apie kūrėją ir kūrybą,apie meilę. Pagrindis veikėjas Antanas Garšva – Niujorko viešbučio keltuvininkas , jautrus ir mąstantis menininkas. Jis išgyvena tam tikra dvilypuma , jis nelaimingas ,jaučiasi nereiklaingas ir vienišas . Viena išeitis tai kurti ,jam tai labai padėda atsiribuoti nuo pasaulio. Visą gyvenimą jam buvo sunku gyventi ir būti laimingam , bet skausmingoje kėlionėje į save Garšva supranta ,kad gyventi reikia dabar , kiekvieną akimirką, nes gyvenimas duotas tik kartą.Taigi , galima teigti , kad kiekvienas žmogus , nors būdamas , sunkioj aplinkoj , gali atsiribuoti nuo kitų , pagalvoti ir pakeisti savo mintis i gerąją pusę , padėdant galbūt ne tik sau , bet ir kitiems.
Netgi buna situacijų , kai tu supranti ,kad tu...

Dalai Lama teigė, kad jeigu jautiesi mažas ir menkavertis, pabandyk miegoti su uodu. Ši mintis aiškiai parodo, kad individas gali turėti didelę įtaką kitam. Nepastovioje, sparčiai besikeičiančioje visuomenėje žmogus ieško atramos ir pavyzdžio, kaip derėtų tinkamai pasielgti. Sektinu pavyzdžiu neretai tampa iškilios asmenybės, kurios gali nulemti žmogaus ateitį: ją pagerinti, praskaidrinti arba ją sužlugdyti.
Visų pirma, taurūs ir kilnūs lyderiai suteikia dvasinių jėgų, ryžto prieštaringame žmonių pasaulyje, kuris kupinas išbandymų ir sudėtingų pasirinkimų. 1864 – 1904m. – tai spaudos draudimo metai Lietuvoje. Šiuo laikotarpiu sąlygos literatūrai plėtotis buvo itin nepalankios. Vis dėlto nelegalūs spaudiniai, jų sklaida telkė ir brandino tautą. Svarbus tapo inteligentų vaidmuo, nes šie, supratę lietuvių kalbos svarbą visai lietuvių tautai, jos išlikimui, kovojo prieš rusinimą. Vienas žymiausių romantizmo poetų, lietuviškumo puoselėtojas Jonas Mačiulis – Maironis, eilėraščius pradėjęs rašyti lenkų kalba, vėliau subrendęs ir išsiugdęs tautinį sąmoningumą, sudegino ankstyvąsias lenkiškas eiles ir ėmė kurti lietuvių kalba. Toks jo poelgis įkvėpė paprastus žmones ir šviesuolius atsigręžti į lietuvių kalbą. Maironis, tautos dainius, buvo aktyvus visuomenės veikėjas – jis rašė publicistinius straipsnius į nelegalią lietuvių spaudą (į laikraščius ,,Aušra‘‘, ,,Šviesa‘‘), parašė trumpą, kompiliacinę Lietuvos istoriją ,,Apsakymai apie Lietuvos praeigą‘‘, kuri buvo pirmoji ištisinė, paprastam skaitytojui skirta Lietuvos istorija lietuvių kalba. Taip pat jis dalyvavo draugijų veikloje, propagavo lietuvių kalbos vartojimą akademijos viešumoje, buvo lietuvių spaudos bendradarbis. Maironis – labai reikšminga asmenybė lietuviams, nes nutautinimo laikotarpiu jis žadino tautą, puoselėjo lietuviškumą, jo poezija padėjo lietuviams pajusti tautinį bendrumą bei savitumą. Maironio poezijoje išreikštos tautinio atgimimo idėjos. Eilėraštis ,,Nebeužtvenksi upės‘‘ skleidžia idėją, kad lietuvių tautos atgijimas yra neišvengiamas: ,,Nebeužtvenksi upės bėgimo,/ Norint sau eitų ji pamažu.‘‘ Eilėraštyje lietuviai yra raginami ginti ,,kalbą, žemę, jos būdą‘‘ taip, kaip tai darė protėviai. Eilėraštis kupinas ryžto, pasiaukojimo, tikėjimo ir vilties. Jame parodoma, kad sąmoninga kova ir auka dėl gimtinės laisvės, ateities yra drąsus subrendusio žmogaus pasirinkimas,...

Nuo pat Renesanso iki šių dienų ir vienas žmogus turėjo įtakos dabarčiai. Pakenkti, o gal net pakeisti pasaulio ateitį ar suteikti tam pradžią geba ne visi. Puikus vieno žmogaus indėlis, stengiantis keisti pasaulį, vaizduojamas anglų rašytojo, poeto, dramaturgo Viljamo Šekspyro tragedijoje „Hamletas“. Kūrinio situacija tokia, tik ką iš mokslų užsienyje grįžęs jaunuolis sužino, kad jo tėvas mirė, motina ištekėjo už tėvo brolio. Tuomet draugų įtikintas, kad pilyje buvo pastebėta mirusio tėvo dvasia, buvo ten nuvestas, ir išgirdęs visą tiesą iš tėvo lūpų, ėmėsi priemonių, priversiančių Klaudijų, dabartinį karalių, prisipažinti. Hamletas apsimeta pamišusiu, pasikviečia artistus, kurie surengia Hamleto paruoštą vaidinimą apie jo tėvo mirtį. Jam pavyksta išprovokuoti Klaudijų, ir jis išsiduoda. Hamletas nusprendęs...

Viena vertus, asmuo, įtikėjęs propagandinėmis tiesomis, gali nulemti dramatišką tautos likimą. Matydamas fasadinę realybę žmogus gali netinkamai pasirinkti ir drastiškai nuspręsti ne tik savo, bet ir valstybės ateitį. Tokia lemtingai suklydusia asmenybe tapo neoromantizmo srovės atstovė Salomėja Nėris, kuri patikėjusi SSRS diktatoriaus Josifo Stalino diegiama Didžiojo Brolio (Dž. Orvelas „1984-ieji“) vienos tiesos ideologija, nesąmoningai mąstydama nulėmė tautos ateitį. Ji su kitų kultūros žmonių Liaudies Seimo delegacija 1940 metais rugpjūčio trečią dieną vyko į Maskvą prašyti Lietuvą prijungti prie Sovietų Sąjungos. Šiuo istoriškai sunkiu laikotarpiu S. Nėrį būtų galima lyginti su lenkų poetu Aleksandru Vadu, kuris 1939 metais prie SSRS prašė prijungti tuo metu Lenkijai priklausiusią Vakarų Ukrainą. Taip XX amžiaus viduryje kūrėjai Salomėja Nėris ir Aleksandras Vadas, pasak literatūrologo Mindaugo Kvietkausko, tapo pasmerktaisiais poetais. Perfrazuojant istoriką galima teigti, kad S. Nėris, važiuodama į Maskvą, matė tik fasadinę komunizmo pusę ir šventai tikėjo gero gyvenimo iliuzijomis, tačiau karo metais pamatė tikrąją sovietinę realybę. Suvokusi fatališkos klaidos mastą neoromantikė parašė eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“, kuris kelių cenzorių buvo sudarkytas ir pavadintas „Lakštingala negali nečiulbėti“. Pirmajame rinkinio eilėraštyje „Maironiui“ lyrinis subjektas, artimas autorei, apgailestauja dėl padarytos klaidos ir retoriškai svarsto, ar gali ištaisyti lemtingą paklydimą ir sugrįžti į doros kelią („Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau - tais pačiais keliais?“). Eilėraščio žmogus mano, kad net Dievas jį nuteis ir ima tapatintis su bibline nusidėjėle Magdalena. Suvokia, kad „akmuo, paduotas duonos vietoj“ bus skurdus atpildas. Lyrinis „aš“ nori asimiliuotis su „tėviškės arimų slieku, mėlyna rugiagėle rugiuos“ ir jaučia begalinę kaltę dėl fatališkos klaidos. Eilėraštyje „Savęs aš gailiuos...“ kaltė perauga į didžiulę atgailą. Lyrinis subjektas yra tapatinamas su vilke, kuri atidavė visas jėgas, kad grįžtų į gimtąją žemę („Neilsėjos, neėdė, negėrė,- / Bėgo vilkė laukais klupdama.“). Miškas priima žvėrį, tačiau eilėraščio žmogaus realybė kur kas skaudesnė. Jis gailisi savęs ir trokšta sugrįžti...

„Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs“, - būtent taip teigė Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis Mahatma Gandis. Vieni mano, jog vienas žmogus yra tik ,,lašas jūroje“, o kiti atvirkščiai – mano, jog net vienas žmogus savo užsispyrimu, ryžtu ir drąsa gali pakeisti visą pasaulį. Kiekvienas žmogus turi individualią nuomonę apie žmogaus galimybes keisti pasaulį. Ir dabar, ir seniau šis klausimas buvo ginčytinas, tačiau istorija rodo, kad net vieno žmogaus įtaka pasauliui yra reikšminga. Ši tema atsispindi ir literatūros rašytojų kūryboje.
Visų pirma, altruistiška asmenybė suvokia individualumo galią, todėl drąsiai kovoja su melu ir neteisybe, siekia laisvės. Garsaus senovės Graikijos tragiko Sofoklio dramos pagrindinė veikėja – Antigonė - drąsi, ryžtinga, savo šeimą mylinti bei svarbiausias vertybes puoselėjanti asmenybė. Tokia moteris – tikras šviesos ir meilės įsikūnijimas. Būtent tokia moteris pasauliui neša šviesą, įprasmindama tikros moters paveikslą. Jos moteriškumas buvo idealus ir pavyzdinis. Jos paveikslą pavyzdiniu galima vadinti, nes ji buvo ta moteris, kuri gynė savo ir kitų teises, laikėsi svarbiausių vertybių ir jomis gyveno, drąsiai reiškė savo ir kitų poziciją, kaip kad ir kovos su Kreontu atžvilgiu. Antigonė su Kreontu kovojo dėl savo požiūrio į jos brolio laidojimo aspektus. Kreontas nenorėjo laidoti Polineiko, tačiau Antigonė nepalaikė šios idėjos. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, jog tai prieštarauja visoms moralinėms normoms ir apskritai tai pažeidžia bei pamina svarbiausias protėvių tradicijas, šeimos vertybes bei žmogiškumo normas, kuriomis, skirtingai nei Antigonė, Kreontas nesirėmė. Tad Antigonė, remdamasi savo drąsa, ryžtu ir narsumu nusprendė stoti į kovą su žiauriu valdovu ir visais įmanomais būdais reikalauti jo, kad Polineikas būtų palaidotas deramai. Žinoma, ši kova buvo nelygi. Antigonė turėjo žinoti ir nujausti, kad paprasta tuometinė moteris, beveik neturinti teisių, nesugebės apginti savo nuomonės ir savo palaikomų idėjų. Taip ir buvo. Tačiau Antigonei nebuvo svarbu, kad ji gali pralaimėti. Jai buvo svarbiausia išjudinti bendruomenės žemiausius sluoksnius, sujudinti apskritai visą tuometinę...

Šiandien kone kiekvienos šalies konstitucija skelbia dar Žano Žako Ruso iškeltas laisvo,
nevaržomo žodžio bei elgesio idėjas*. Tačiau ar tikrai verta visuomet elgtis taip, kaip individui atrodo geriausia?
Lietuvių literatūroje ryškų paveikto žmogaus paveikslą pateikė realizmo atstovas Jonas Biliūnas apysakoje
„Liūdna pasaka“. Banių šeimos gyvenimas priminė idilę – du vienas kitą mylintys žmonės kuria šeimą, planuoja
jos pagausėjimą. Tačiau susiklosčius pragaištingoms aplinkybėms, šeimos galva Petras išėjo į sukilimą, iš kurio
nebegrįžo. Žinoma, bandydamas kovoti prieš carinės Rusijos nutarimus, jis siekė laimės ir džiaugsmo savo
žmonai ir išsvajotiems vaikams. Tačiau Juozapotai toks spontaniškas ir neaptartas vyro sprendimas reiškė
dvasinę pražūtį. Bemaž nuo tos akimirkos, kai Petras išėjo, Juozapotai galvoje sukosi tik vienas klausimas,
nuskambėjęs apysakos pradžioje ir pabaigoje: „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?“ Lyrinės, psichologinės
prozos pradininkas Jonas Biliūnas parodė, kaip vienas žmogus pakeičia kito gyvenimą, kaip tai lemią jo psichinę
būklę. Petras Banys pralaimėjo visomis prasmėmis – sukilėliai buvo numalšinti, o žmona neteko sveiko proto
ir iki gyvenimo galvos ieškojo savojo Petriuko. Mylimo žmogaus įtaka pasireiškė ir Juozo Apučio novelėje
„Vieniša sodyba“. Išduota sutuoktinio moteris atskleidė, kokias žaizdas širdyje gali palikti vienas žmogaus
sprendimas. Šiandienos žmogus per retai susimąsto, kokią įtaką daro kitiems. Lietuvoje dominuojantis
didžiausias savižudybių Europoje skaičius verčia sunerimti, ar nesielgiame per daug egoistiškai? Ar
neužmirštame pagalvoti apie esančio žmogaus jausmus? Vis dėlto juk verta apmąstyti kiekvieną žingsnį, kuriant
savąjį Nojaus laivą, nes atėjęs potvynis galų gale paveiks kiekvieną.
Antikinėje Graikijoje išplitusi kalokagatijos idėja skelbė, kad laimingas žmogus tas, kuris kovoja už
savo valstybę*. Panašiai mąstė ir vienas JAV vadovas, sakęs, jog svarbiausia ne tai, ką žmogus duoda tėvynei,
o tai, ką jis padaro savo krašto labui. Juk tautos likimas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Mąstant apie vieno
žmogaus poveikį tėvynei, prieš akis išnyra galingas, atrodo, visos tautos dvasia persismelkęs raitelis, 1909 m.
nutapytas M. K. Čiurlionio paveiksle „Vyčio preliudas“. Menininkas nevaizduoja visos tautos, tvirto ir stipraus
kūno, tačiau išryškina dvasinę...

Pirmiausia, žmogus gali pakeisti visuomenės požiūrį į gimtąją kalbą. Nuo senų senovės kalba buvo svarbi žmogui, kuria reikia puoselėti ir branginti. Juk kaip galima pamiršti ir atsisakyti savo gimtosios kalbos? Šitokia svarbą bandė įrodyti Mikalojus Daukša savo ,,Postilėje‘‘ lenkiškai parašyta ,,Prakalba į malonųjį skaitytoja‘‘. Mikalojus Daukša didžiausias kovotojas dėl gimtosios kalbos teisių XVI a. Autorius savo „Postilėje“ kreipėsi į lietuvius, kurie sulenkėjo, parodė nepagarba savo tautai, nesirūpino jos ugdymu. Po Liublino unijos susijungus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Lenkijos karalystei į ATR, lietuvių tautinė savivertė buvo sumenkusi. Būtent todėl humanistas bei lietuvių kalbos gynėjas M. Daukša savo lenkiškoje ,,Prakalboje į malonųjį skaitytoją‘‘ nusprendė priminti, kokia menka ir žiauri tauta, kuri nesugeba puoselėti savo kalbos: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“. Taip pat rašytojas siūlo valstybinės kalbos idėją, teigdamas, kad gimtąja kalba reikia kalbėti visose gyvenimo srityse („bažnyčioje, tarnyboje, namie“), taip skatindamas nepamiršti savo gimtosios kalbos. Taigi, vienas žmogus gali įkvėpti visuomenę branginti gimtąją kalbą ir taip pakeisti požiūrį į tautinę savivertę, kurią reikia stiprinti.
Visu antra, žmogus gali pakeisti savo likimą. Šiuolaikinėje visuomenėje jauni individai jaučia didelį spaudimą dėl savo ateities. Tai juos gali priversti pasirinkti neteisingą kelią, tačiau jiems yra suteikta daug galimybių savo pasirinkimus...

metu savęs ieškantį žmogų, poetas Vytautas Mačernis yra pasakęs: „Todėl mokėkime gyventi nors
ir dūžtančiose formose.“ Savo moralei nusižengti atsisakantis žmogus renkasi maištauti prieš
visuomenės stereotipus ir taip keičia savo gyvenimą bei ryžtingai stoja į kovą, kai reikia apginti
tėvynės laisvę.
Pirmiausia, žmogus keičia asmeninį gyvenimą ir išlaisvina savo prigimtį, kai kovoja
su visuomenės stereotipais. Kalbant psichoanalitiko Z. Froido žodžiais, aplinkos suformuotas super
ego įkalina amenybę stgnacijos būsenoje ir neleidžia vykti individualizacijos procesui. Sąmonėjimo
keliu negalintis eiti individas renkasi maištauti prieš minią taip įrodymas, kad konfliktas su aplinka
yra būtinas, norint gyventi prasmingai. Tokius išgyvenimus patyrė ir XX a. lietuvių poetas,
dramaturgas, prozininkas Vincas Mykolaitis- Putinas, kuris savo patirtimi dalinosi LRT laidoje
„Einu patsai vienas pramintu taku“. Rašytojas nesipriešino tėvų valiai ir pasirinko kunigo kelią, tuo
metu laikytą garbingu ir prestižiniu. Pajutęs, kad tarnystė Dievui ir bažnyčios dogmoms varžo jo
menišką prigimtį, jis oficialiai 1935m. atsisako kunigų luomo ir buvo ekskomunikuotas. Apie
išsivadavimo standartų laužymo kelią kalbama ir psichologiniame intelektualiniame romane
„Altorių šešėly“. Pasak autoriaus, pirmoji dalis autobiografiška, nes ir knygos pagrindinis veikėjas
Liudas Vasaris išgyvena tokias pat bandymų dienas kaip ir rašytojas. Nesipriešindamas geležinei
tėvo valiai ir jautrios motinos norui, jaunasis Liudas Vasaris įstoja į kunigų seminariją. Patekęs į
vadinamąjį „labirintą“, jis pasijaučia dar vienu rateliu to didžiulio mechanizmo. Įsitikinęs, kad
„devyni plieniniai skambalo smūgiai“ varžo jo menišką prigimtį, jis bando tapatintis su Tiutčevo
eilėraščio žmogumi, kurio žodžiai „Tylėk, dangstykis ir paslėpk/ Svajones savo ir jausmus“ atrodo
lyg išplėšti iš paties rašytojo krūtinės. Dar labiau gyventi dvilypiškai paskatina noras neįskaudinti
tėvų, kurie tarsi ant pjedestalo užkelia savo sūnų ir kreipiasi „Jūs, kunigėli“. Tačiau būdamas doras
jaunuolis, jis supranta, kad negali toliau gyventi meluodamas sau ir kitiems. Lemtingi įvykiai su
baroniene, Liucės likimas, kylantis dvilypumo jausmas ir asmeniniai dvasios disonansai priverčia
Liudą Vasarį pasipriešinti visuomenės nuomonei ir gyventi prasmingai. Ne tik literatūroje, bet ir šių
dienų realybėje sunku atrasti tikrąjį pašaukimą, kai sociumas kuria stereotipinę aplinką. Štai
šiandien yra nusistovėjusi nuomonė, jog geros...

Asmens įtaka kitam gali nulemti visą likusį gyvenimą. Kitaip tariant, kiekvienas individo veiksmas turi pasekmes, tikėtina, sukeliančias esminį lūžį kito žmogaus gyvenime. Kartais net nepajuntame, kaip mūsų ištarti žodžiai, poelgiai veikia žmoniją. Kelios garsiai išsakytos vieno žmogaus mintys gali sukelti karą ar paskelbti taiką (prisiminkime Čerčilio kalbą, kurioje minima ant Europos nusileidusi „geležinė uždanga“ pradėjo šaltąjį karą). Šiandien kone kiekvienos šalies konstitucija skelbia dar Žano Žako Ruso iškeltas laisvo, nevaržomo žodžio bei elgesio idėjas*. Tačiau ar tikrai verta visuomet elgtis taip, kaip individui atrodo geriausia? Lietuvių literatūroje ryškų paveikto žmogaus paveikslą pateikė realizmo atstovas Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“. Banių šeimos gyvenimas priminė idilę – du vienas kitą mylintys žmonės kuria šeimą, planuoja jos pagausėjimą. Tačiau susiklosčius pragaištingoms aplinkybėms, šeimos galva Petras išėjo į sukilimą, iš kurio nebegrįžo. Žinoma, bandydamas kovoti prieš carinės Rusijos nutarimus, jis siekė laimės ir džiaugsmo savo žmonai ir išsvajotiems vaikams. Tačiau Juozapotai toks spontaniškas ir neaptartas vyro sprendimas reiškė dvasinę pražūtį. Bemaž nuo tos akimirkos, kai Petras išėjo, Juozapotai galvoje sukosi tik vienas klausimas, nuskambėjęs apysakos pradžioje ir pabaigoje: „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?“ Lyrinės, psichologinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas parodė, kaip vienas žmogus pakeičia kito gyvenimą, kaip tai lemia jo psichinę būklę. Petras Banys pralaimėjo visomis prasmėmis – sukilėliai buvo numalšinti, o žmona neteko sveiko proto ir iki gyvenimo galvos ieškojo savojo Petriuko. Mylimo žmogaus įtaka pasireiškė ir Juozo Apučio novelėje „Vieniša sodyba“. Išduota sutuoktinio moteris atskleidė, kokias žaizdas širdyje gali palikti vienas žmogaus sprendimas. Šiandienos žmogus per retai susimąsto, kokią įtaką daro kitiems. Lietuvoje dominuojantis didžiausias savižudybių Europoje skaičius verčia sunerimti, ar nesielgiame per daug egoistiškai? Ar neužmirštame pagalvoti apie esančio žmogaus jausmus? Vis dėlto juk verta apmąstyti kiekvieną žingsnį, kuriant savąjį Nojaus laivą, nes atėjęs potvynis galų gale paveiks kiekvieną.
Susvetimėjimo problema literatūroje tapo ypač aktuali po Pirmojo pasaulinio karo, kai visuomenė,...

Kartais žmogui labai sunku pakeisti savo gyvenimą, nors jis ir sugeba pakeisti save supančių žmonių gyvenimus. Žmogus yra savo likimo kalvis, kartais šiuo kalviu būti labai sunku. Ne šiaip sau sakoma, sunkiausia pradėti nuo savęs, įžvelgti kitų ydas ir blogąsias puses daug lengviau nei savąsias. Keisdamas save pasikliauti gali tik savimi, niekas kitas taip gerai nepažįsta žmogaus kaip jis pats save. Jei žmogus sunkiai pakeičia savo nuosavą gyvenimą, tai nereiškia, kad jis nekeičia aplink jį supančius žmones ir jų likimus. Tai, kaip sunku pakeisti savo gyvenimą ir kaip keičiasi aplinkinių gyvenimai, galima sužinoti iš knygos „Altorių šešėly“. Pagrindinis knygos veikėjas Liudas Vasaris tampa kunigu, nors turi rašytojo talentą. Jaunuolis nori mesti kunigystę ir imtis darbo su plunksna, nes tai atneša jam laimę. Pakeisti savo gyvenimą ir tapti rašytoju jam be galo sunku, jis susiduria su daugybe sunkumų šiame kelyje. Kovodamas vidinę kovą tarp kunigo ir rašytojo Liudas pakeičia jį supančių žmonių gyvenimus. Atstūmęs savo pirmąją meilę jis priverčia ją suaugti ir ištekėti už kito. Galiausiai Liudas meta kunigyste ir tampa rašytoju, taip pakeisdamas savo gyvenimą. Liudas Vasaris labai panašus į savo kūrėją Vincą Mykolaitį-Putiną. Autorius kaip ir jo knygos pagrindinis veikėjas meta kunigystę taip pakeisdamas savo gyvenimą. Vienas žmogus net to nejausdamas gali pakeisti kitus, bet pakeist save jam sunku.
Vienas žmogus gali pakeisti save, jis gali pakeisti savo artimuosius, bet pakeisti bendruomenės, tautos ar žmonijos jis negali. Manau, žmogus yra nuostabi ir unikali būtybė, juk jai suteikta...