Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės.
Dėl gilaus liaudies gyvenimo pažinimo, dėl lietuvių kalbos, papročių, praeities meilės, dėl užuojautos vargstančiai liaudžiai ir atviro pasmerkimo jų skriaudėjams – ponams, ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrai taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis taip pabrėžė mėšlavežio temą, norėdamas parodyti, kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kaip jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai.
Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus,...

XVIII amžiaus Švietimo epochos poeto Kristijono Donelaičio poema „Metai“ skatina imti pavyzdį iš gamtos, nes gamta yra geriausia gyvenimo mokytoja. Žmogus gamtoje ieško atsakymo į klausimą, kaip jam gyventi. Šioje poemoje gamta yra dažnai personifikuojama, jos dalys vaizduojamos kaip gyvos būtybės: „laukai ledais užsikloję miega“, „žemė su visais pašaliais įmurusi verkia“ . Tai suteikia kūriniui dinamikos. Taigi, remdamasi šiuo kūriniu, atskleisiu, kokia yra gamtos ir žmogaus sąsaja.
K. Donelaičio „Metų“ būrų bendruomenė iš gamtos mokosi santarvės, kuklumo, džiaugsmo bei darbštumo, kuris yra labai akcentuojamas poemoje. Žmones puoselėjančius šias vertybes, gamta apdovanoja, o tuos, kurie yra tingūs, nedori baudžia: duoda prastesnį orą, išaugina nederlingą derlių. Poetas nuolat gretina gamtos gyvenimą ir žmonių pasaulį, taip suteikdamas gyvūnams žmogiškas savybes ir emocijas. Arčiausiai Dievo yra gyvūnai, paukščiai – jie moko žmogų gyventi ir tenkintis mažais dalykais, atėjus laikui šaukia dirbti. Gandrų epizodas moko darbštumo, džiaugsmo, gandras, parskridęs iš šiltųjų kraštų, buvo linksmas „ant kraiko tarškino snapą“, o jo gaspadinė „su savo snapu meilingą sveikino draugą“ . Grįžę ir radę sugriuvusį lizdą, jie iškart imasi darbo: „Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį, / O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė“. Taip...

Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis sukūrė pirmą svarbų lietuvišką meninį tekstą, paliudijusį lietuvių literatūros buvimą. Tai-poema „Metai“, sudaryta iš keturių dalių. Poemoje gausu gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu, suteikiantjiems alegorines reikšmes. „Pavasario linksmybių“ epizode...

Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poemoje ,,Metai“ yra aprašoma tikras būrų gyvenimas, buitis ir darbai. K.Donelaičio kūrinyje svarbiausia vertybė yra darbas.
Poemoje darbas yra džiaugsmo šaltinis. „Metų” ištraukoje yra K.Donelaičio pasakojimas apie vieną iš vasaros darbų – šienapjūtę, kurioje dalyvauja būrai. Pati šienapjūtė yra metas, kuomet dirba absoliučiai kiekvienas – tam tikrą darbo dalį turi nudirbti ir šeimininkas, ir jo samdinys. K.Donelaitis kiekvieną dirbantį būrą kaip giltinę, ginkluotą „kardais ir šoblėmis. Giltinė nepasigaili nė vieno augalėlio: ji pakerta ir vos bepradedančius žydėti augalus: „dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo” ir jau tuos, kurie „su žilomis barzdomis svyrinėjo”. Šis vaizdas yra nuotaikingas, o darbas svarbus. Kitas atrodytų nemalonus darbas – mėšlavežis taip pat atskleistas nuotaikingai: „Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami šoko“. Būrai pasitiki savo jėgomis ir teigia žmonių bendruomeniškumo ir džiaugsmo idealą.
Darbo tema „Metuose“ yra dviprasmė: iš vienos pusės būrai aimanuoja ir dejuoja: „kaip bėdžius toks, kasdien kantriai pasilenkęs,/ Po baisioms vargų naštoms vos gal atsidvėsti“. I kitos pusės darbas yra sveikos žmogaus prigimties požymis, nes taip būrai gauna ekonominę naudą, bet ir pasitiki gyvenimu ir patiria džiugias emocijas. Darbas yra labai svarbus socialiniu ir dorovės požiūriu, nes jis susieja žmogų su bendruomene ir gamtos pasauliu.
Svarbiausias žmogaus dorovinis matas yra darbštumas. K.Donelaitis vaizduoja žmogų, nesugebantį įsilieti į darbštų kaimo gyvenimą. Tai yra Plaučiūnas, kurį K.Donelaitis priskiria prie „nenaudėlių”: „Pačią su glūpais...

„Rudens gėrybių“ fragmente iš pradžių pasakojama apie saulę, nebekylančią taip aukštai kaip ankščiau bei nebe taip skaisčiai šviečiančią („Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas/ Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia./Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia/O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia“). Besileidžiant peizažu žemyn, atsiranda vėjai, pradedantys „mūdraut“, o dar žemiau jau pavaizduojami darbštūs žmonės, išsiilgę šilumos bei vasaros teikiamų džiaugsmų („Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos, /Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus, /Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm? „) . Tuomet seka svarbiausias šios „Metų“ dalies įvykis – Krizo dukters vestuvės (Štai kvieslys puikiai apsirengęs ir raits pasirodė/ Ir visus į vestuves pas Krizą paprašė“). Šioje kūrinio vietoje Donelaitis giria pamaldžius ir vaišingus būrus bei smerkia tuos, kurie girtuokliauja ir nevaržomai linksminasi. Vestuvių metu pasakomi keli monologai, peikiantys ponų išpuikimą ir pasipūtimą bei aukštinantys dievobaimingus ir dorus valstiečius. Po to eina pasakojimas apie Dočį, jo apsileidimą, girtuoklystę ir nevaldomą pyktį. O visas fragmentas užbaigiamas Selmo monologu apie lietuvių nutautėjimą, tikėjimo Dievu nykimą, šykštumą ir nedorovingumą.
Kadangi „Metai“ yra epinis pasakojimas, poemoje į visus įvykius yra žiūrima iš šalies, pats pasakotojas kūrinyje tiesiogiai neveikia, jis tik vertina pasaulį. Taip išryškėja ir jo pačio paveikslas.
Rudens gėrybių fragmente aktualiausios temos yra rudens peizažas, mirties vaizdinys, pasunkėję valstiečių darbai rudens metu, ruošimąsis žiemai, ponų išpuikimas, Lietuvos gyventojų nutautėjimas.
Krizas – mandagus, dosnus, svetingas („Krizas pasveikino tuoj deramai nusilenkdams kiekvieną/ Ir į savo namelį viežlybai suvadinęs,/ atnešė butelį tuoj degtinės visiems pagurkšnoti/ Ir svečius linksmus meilingai ragino siurbti“), vaišingas („Krizas savo svečius meilingas ragino valgyt/ Ir, kaip širdžiai reik, pasisotint ir pasilinksmint“).
Pričkus – stengiasi su visais gyventojais sutarti gerai, daugiausiai jį charakterizuoja per vestuves pasakyta kalba apie ponų puotoje matytus ir patirtus išgyvenimus („Štai tuoj poniški tarnai visi subėgo/ Ir jau vislab, ko ant stalo reikės, sunešioję,/ Virtus ir keptus valgius tuojau sugabeno./...

Donelaičio poema „Metai“ pirmas lietuvių kalbos gožinis kūrinys kuriame aprašoma Lietuvos gamta. Nors kūrinys parašytas XVIII amžiuje, tačiau vaizduojama gamta atpažįstama ir šiuolaikiniam skaitytojui. „Metuose“ autorius parodo savo požiūrį į pasaulį: koks turi būti būras, jo santykius su gamta. Be to, Donelaitis daug dėmesio skiria metų laikams: žiemai, pavasariui, vasarai ir rudeniui. Nepaprastai vaizdingi aprašymai leidžia skaitytojui pajusti žiemos šaltį, pavasario grožį bei gyvumą, vasaros teikiamą šilumą ir vėjuotą bei niūrų rudenį.
Ypač svarbų vaidmenį poemoje „Metai“ atlieka saulė. Saulė – gyvybės žemėje palaikytoja, kuri pavasarį atgaivina gamtą. Poemoje saulė yra tarsi širdis, nuo kurios ritmo priklauso: gyvuliai, gamta, žmonės ir jų egzistencija . „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės. Šalčių pramonės du ledais sugaišti pagavo, ir putuodams sniegs visur pavirto.“ Ypač prasminga vaidmenį saulė atlieka pavasarį. Ji yra gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja. Be to, galima pastebėti, kad Donelaitis kiekvienos dalies pradžioje iškelia saulės vaizdą. Saulė nurodo žemdirbiui kada pradėti darbus, kada juos baigti. Kadangi visos metų šventės susijusios su saule, galima teigti, kad taip Donelaitis bandė perteikti gamtos svarbą žmogui. Be saulės, visa gamta išnyktų, nebeliktų nei nei gyvulių, nei paukščių nei žmonių.
Kadangi dėkojimas Dievui Donelaičiui yra vienas iš svarbiausių dalykų jis išsamiai aprašo paukščius, jų gyvenimo būdą. Paukščių vaizdavimas vyrauja visame „Pavasario linksmybių“ gamtovaizdyje. Autorius bando skaitytojams parodyti, koks darbštus žmogus turėtų būti, kaip reikia mokytis iš paukščių pasitenkinant maistu ir neužmirštant Dievo „Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo. Tu, žmogau niekings! mokykis čia pasikakyt Ir pasisotindams gardžiaus n'užmiršk savo Dievą.“....

vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį meninį kūrinį- poemą „Metai“, garsiausią ir, matyt, reikšmingiausią mūsų literatūros istorijoje. Poema išaugo iš lietuviškos žemdirbio buities, kultūros, kalbos, iš jo rūpesčių, vargų ir džiaugsmų. Gyvi ir jo personažai, neatskiriami nuo valstietiškos aplinkos, kaimo uždaros bendruomenės, įkūnijantys svarbiausius to meto žmogaus mąstysenos ir jausenos bruožus. „Metuose“ labiausiai vertinamas kuklus gyvenimo būdas, paprasti, žemiški, dorai atliekami žmogaus darbai ir, žinoma, ypatingai glaudus ryšys su gamta ir joje esančiu Dievu. Ištrauka- iš pirmosios poemos dalies- „Pavasario linksmybės“. Pradedama saulės iškilimu kaip pirmuoju gyvenimo judesiu, gyvybės budinimu iš žiemos miego.
Pavasario gamtoje pilna Dievo, labiausiai jo buvimą jaučia ir savo giesmėmis liudija paukščiai. Apie vieną jų Kristijonas Donelaitis ir rašo fragmente [Pasakojimas apie lakštingalą].
Poemoje lakštingala vaizduojama gana didingai, yra garbinama dėl nuostabaus balso: „ Kožnas ir kiekviens tavo šaunią garbina dainą,/ Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą./ Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutilti“. Lakštingalos balsas lyginamas su įvairiais instrumentais, taip dar labiau pabrėžiamas balso unikalumas ir grožis.
Lakštingala poemoje paklūsta nustatytiems gamtos dėsniams, tiki Dievą ir garbina jį savo giesmėmis „ Ir nakties čėse, kad sviest jau miegt įsigūžtęs, / Sau viena tamsoj budėdama garbina Dievą“. Fragmente taip pat pabrėžiamos dar ir kitos teigiamos lakštingalos savybės- santūrumas, kuklumas, paprastumas. Ji slepiasi, ir gieda tamsoje: „ Ale sakyk, gaidel! Dėl ko tu vis pasislėpus/ Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?/ Kodėl taip didei slapais su pasaka savo?“ Lakštingalai nesvarbūs gražūs ir puošnūs drabužiai, poniški daiktai: „ Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų,/ Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;“ Lakštingala taip pat turi saiko jausmą, pasitenkina tuo, ką turi: „ Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai. / Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka, / Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori“. Lakštingala- gamtos dalis, Dievo kūrinys, būtent toks turėtų būti...

Tai vienintelė poemos dalis, kuri pradedama ne gamtovaizdzio aprašymu, o Pričkaus, kaimo šaltyčiaus, sveikinimu susirinkusiems būrams.
Pričkus savo sveikinimą pradeda nuo gamtos. „Sveiks svieteli margs, šventes pavasario šventęs“ - tai rodo glaudų būrų ir gamtos sasają. Ir tik pasveikinęs gamtą kreipiasi į žmogų. Pričkus sveikina žmones, sulaukusius vasaros, pasidžiaugusius pavasario gėlėmis ir šventėmis. Žinoma, neužmirštamas čia ir dievas, kuris kūrinyje suprantamas kaip patriarchalinis tvarkdarys. Jo prašoma sveikatos ir sulaukti dar daug pavasario švenčių, bet Pričkus sveikatos prašo suteikti tiems, kurie garbina Lietuvą, tai yra lietuvių baudžiauninkams. „Taip dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin / Ir, lietuviškai kalbėdams, baudžiavą seka“.
Sveikinime minimą Lietuvą galima sieti su tautine problema, kuri nagrinėjama visuose „Metuose“. Kaimo šaltyčius savo sveikinimo pirmą dalį baigia dievo prašydamas sulaukti dar daug pavasarių, o po jų ir vasarų. „Tam dieve duok sulaukt kasmets pavasarį sveiką, / Ogi pabaigus tą, po tam ir vasarą linksmą“.
Nagrinėjamos ištraukos pirmojoje dalyje trumpai pasirodo pasakotojas. Jis trumpai apibūdina Pričkaus sveikinimą, jo paskirtį ir laiką. „Taip prieš sekmines, būrus į baudžiavą kviesdams / Ir kas reik atlikt, pamokindams, sveikino Pričkus“.
Sekančioje nagrinėjamos ištraukos dalyje lyginami būrai su ponais, peikiamas ponų persivalgymas ir aukštinamas būrų darbas. Išraiškingai parodoma, kad darbas didžiausia palaima ir dievo dovana, nepaisant to, kad tai - baudžiava. „Rods, sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus / Yra didžiausia bei brangiausia dievo dovana“. Aukštinamas doras ir darbštus žmogus, teigiama, kad toks žmogus yra linksmas, sveikas ir drūtas. Žmogus turi buti ne tik...

Kantrus, linkęs tylėti ir nusileisti viršesniems, visada stengiasi užtarti būrus. Jam būdingas darbštumas, stropumas, nuolankumas, nuoširdumas ir palankumas, didaktika, dorovingumas, tautiškumas.
Pričkus savo monologuose skelbia būrišką išmintį: jei nori gero grūdo, vežk mėšlą, sėk ir sodink kultūras, rudenį pasirūpink miško gėrybių.
Yra tikras lietuvis, nes sveikindamas su vasara, jis kreipiasi tik į tuos, kurie lietuviškai kalba, Lietuvą garbina.
Kaip ir Donelaitis, Pričkus užtaria būrus, yra darbštus ir stropus. Abiems labai svarbus tautiškumas. Pričkuje išryškėja ir pietistinio sąjūdžio skleidžiamos dorovėsV kaip darbštumas, nuolankumas.
KRIZAS
Darbštus, nagingas, taupus, todėl galėjo gerai gyventi. Gali būti ir vaišingas. Nesutaria su samdiniais, vadina juos niekinančiais vardais, žemina juos.
Krizo vaišingumas ryškiausiai matomas per dukters vestuves. Stalai buvo apdengti plonom staltiesėm, apkrauti valgiais ir gėrimais. Kiekvieną Krizas pasitinka pasikloniodamas ir viežlybai vaišina.
Kadangi tėvas mirė, kai Krizas buvo labai jaunas, todėl išmoko darbo svarbos ir kaip reikia taupiai gyventi.
Donelaitis buvo labai darbštus ir nagingas, mokydamasis užsiimdavo papildoma veikla. Tolminkiemyje pastatydino naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą.
LAURAS
Išmintingas, religingas, emocingas. Filosofuojantis, moko saikingumo, žmogaus gyvenimą lygina su pumpuru. Aiškiai pasisako prieš vokiečių kolonizatorius
„Mes (taip pons, kaip būrs), lopšy
verkšlendami bėdžiai,
Amžio būsiančio tik blogą pumpurą
radom.“
Filosofuodamas žmogaus gyvenimą prilygina žydinčioms ir krintančioms žolelėms.
pietistinis judėjimas, tautiškumas
Kaip ir pietistinis sąjūdis, Lauras išaukština religijos ir mokymo svarbą.
Labai mylėjo gimtinę, pasisakė prieš vokiečius ypač, kai šie smerkė lietuvius.
SELMAS
Religingas, piktinasi naujomis madomis ir piktinasi ponais, ištikimas gimtinei. Yra darbštus, gina būrus nuo ponų. Išsilavinęs, tvarkingas, moka skaityti.
Namuose turi Bibliją, šventų paveikslų. Nuolat kalba apie bažnyčią, peklą, velnią.
Piktinasi ponais, kad šie skriaudžia būrus, nors Dievas to neleido.
Kaip ir pietistinis sąjūdis, Selmas vertina religiją, pabrėžia jos svarbą. Pasisako...

Donelaitis rašė savo pagrindinį kūrinį "Metai", susidedantį iš keturių metų laiku. Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės.
Pradėjas skaityti poemą, pirmiausia į akis krinta tikroviška gamta ir su ja susijusi buitis. Gamtinė tematika nepaprastai plati ir įvairi, rodanti, kad autorius rėmėsi savo patirtimi. K.Donelaitis sukuria kiekvienam metų laikui būdingą, konkretų ir tikslų gamtinį foną. Antai "Pavasario linksmybės" pradedamos ryškiu gamtos atbudimo paveikslu: "Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir šaltos žiemos triūsus pargriaudama juokės…". "Vasaros darbuose" poetas neduoda gamtinės įžangos, tačiau ir čia nestinga vasaros gamtos bruožų. Su nepaprastu įkvėpimu poetas piešia rudenį kaime. Vaizdinga ir "Žiemos rūpesčių" gamtinė preliudija. Ypač svarbų vaidmenį atlieka saulė. Ji - gyvybės žemėje palaikytoja, pavasarį pažadina ir atgaivina gamtą, vasarą vargina būrus, bet brandina javus, džiovina pašalius. Poemoje saulė galinga gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių ir žmonių egzistencija.
Gamtos kaita kartu simbolizuoja žmogaus amžių, greitai praslenkančius gyvenimo tarpsnius. Gamtos ir žmogaus pa;yginimas atskleidžia poeto gilų susimąstymą dėl gyvenimo trapumo. Tačiau "Metuose" poetas teigia gyvybę, augimą, atkaklumą. Poeto talento galia skatina žmogų įsiklausyti į gamtą, atsiduoti jos ritmui. Gamta yra būrų darbo ir veiklos fonas, glaudžiai sulydoma su būrų gyvenimu. Ji vaizduojama objektyviai. per ilgaamžę būrų patirtį. Poemoje vaizduojami būrai iš Vyžlaukio valsčiaus. Jų yra apie 40 vyrų ir 15 moterų. Būrai skirstomi į teigiamus ("viežlybus") ir neigiamus ("nenaudėlius")."Viežlybieji" būrai - švaros, tvarkingumo,...