Mano kalbėjimo tema yra ,,Antigonės paveikslas Sofoklio tragedijoje ,,Antigonė””. Sofoklis buvo žymus graikų tragikas, sukuręs apie 120 tragedijų, iš kurių liko tik 7. Tragedija-dramos žandras-scenai skirtas kūrinys, kuriame vaizduojami labai rimti, esminiai gyvenimo konfliktai, herojaus siekimų susidūrimas su neįveikiamomis kliūtimis ir neišvengiamas herojaus žuvimas. Viena iš išlikusių Sofoklio tregedijų jų buvo ,,Antigonė”. Tai pasakojimas apie merginą, kuri neteko savo dviejų brolių, kurie po tėvo mirties, negalėdami pasidalyti valdžios, žuvo dvikovoje. Vienas gindamas Tėbus, kitas kovodamas prieš juos. Karaliaus paliepimu buvo uždrausta palaidoti brolius, tačiau jų sesuo Antigonė pažeidė įstatymą ir palaidojo juos. Toks merginos elgesys papiktino Tėbų karalių, Kreontą jis paskyrė mirties bausmę Antigonei. Mergina nebijojo mirties ir mirtis jai buvo tarsi laisvė. Paskyrus bausmę, pas karalių ateina jo sūnus, Haimonas, prašyti pasigailėjimo savo mylimąjai, tačiau tėvas tvirtai priėmęs savo sprendimą, nužudyti Antigonę. Už tokį Kreonto nuosprendį Dievai atkeršija jam ir jis praranda visus savo mylimus žmones ir lieka vienas. Šios kalbos tikslas yra parodyti jums kokia buvo Antigonė, kokios vertybės jai buvo svarbios ir kiek išbandymų jai teko patirti.
Kreontas-Tėbų karalius.
Euridikė-Kreonto žmona.
Haimonas-Kreonto ir Euridikės sūnus, Antigonės mylimasis.
Antigonė-Haimono sužadėtinė.
Ismenė-Antigonės sesuo.
Antigonė buvo nepaprastai drąsi ir išdidi mergina. Jos drąsa lydėjo ją nuolatos. Ji nepabūgo mirties ir negalėdama susitaikyti su brolių palaikų išniekinimu, palaidojo juos. Brolių palaidojimas nuramino jos sielą. Taip pat, Kreontui paklausus ar ji pripažįsta padariusi nusikaltimą, ji atsakė ,,Pripažįstu. Padariau ir nesakau, jog ne”. Iš to galime matyti, jog Antigonė nebandė paneigti savo kaltės įvykdžius nusikaltimą ir pažeidus karaliaus valią. Vėliau pagrindinė knygos veikėja nusižudė ir tai lyg vienas drąsos įrodymas , kuris leidžia įsitikinti, jog mirtis jai yra tarsi laisvė. Antigonės išdidumas aiškiai matomas, kai ji įžuliai juokiasi karaliui į akis, bandydama apsaugoti savo orumą. Jai buvo daug lengviau susitaikyti su tai, jog gaus mirties bausmę, nei...

Sofoklio kūriniai literatūros kritikus žavi siužetų vientisumu, ryškiais ir niekada nesenstančiais veikėjų paveikslais. Puikus to pavyzdys – viena iš septynių Sofoklio istorinių dramų – „Antigonė“. Kūrinyje juntamas itin ryškus ir gilus šeimos bei pareigos jausmas, kurio kaina – skaudžios netektys. „Antigonė“ nagrinėja įvairias problemas – abejones politiniais įstatymais, konfliktines atsakomybes savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektus.
Svarbiausias kūrinyje moralinis konflktas. Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčijo dėl valdžios ir dvikovoje žuvo. Žuvusiųjų sesuo nenori paklusti įsakymui Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą ir ryžtasi palaidoti brolį kaip reikalauja papročiai. Antigonė supranta, kad jos poelgis sukels konfliktą, suvokia jo pasėkmes sau bei kitiems, realiai vertina savo ir priešininko Kreonto jėgas, tačiau nebijo mirties ir savo tikslo neatsisako. Palaidodama Polineiką – atlikdama savo pareigą, kurią „uždėjo dievai“, ji pažeidžia tvarką. Tragedijoje susiduria šalies valdovo Kreonto ir Antigonės nuomonės. Valdovas iškelia atsakomybę miestui virš šeimos ir genties reikalavimų, Antigonė pirmiausia lieka ištikima šeimos tradicijoms. Abu jie atkakliai laikosi savo principų. Užsispyrimo „dėka“ dramos pabaigoje pralaimi abu..
Kūrinyje taip pat svarbūs asmenybių bruožai. Nei Kreontas, nei Antigonė negalėjo išduoti savo principų ir pripažinti kitų reikalavimus. Kreontas buvo naujai išrinktas karalius, siekė tvarkos savo valdomoje šalyje ir save siejo su autoritetu. Jis ne tik buvo žiauri ir dominuojanti asmenybė – Kreontas jokiais būdais negalėjo pasiduoti moters įtakai, kuri įžeidė jį prisiimdama ne tik šeimos, bet ir politinį vaidmenį, o tai buvo nepriimtina tuometiniam Atėnų gyvenimui. Kreontas tiesiog buvo per daug išdidus, kad lengvai nusileistų moteriai. Antigonei visiškai nerūpėjo miesto gerovė, ji siekė kankinės mirties. Savo atkaklumu, drąsumu bei stipriu charakteriu, ji sužlugdė nusistovėjusias moters vaidmens tradicijas.
Labiausiai tragedijoje žavi Antigonės paveikslas. Ji narsi, ryžtinga. Antigonė nebijo žmogaus – karaliaus rūstybės. Ji myli abu brolius ir negali sutikti, jog brolio Polineiko palaikai būtų išniekinti. Ji gimusi mylėti ir to moko kitus, Antigonė vadovaujasi ne rašytais...

Kreontas – vienas iš pagrindinių Sofoklio kūrinio „Antigonė“ veikėjų. Jis yra Tebų karalius. Turi žmoną – Euridiką ir sūnų – Hajmoną.
Kreontas šioje dramoje vaidina ypatingą vaidmenį. Jis privalo pasirinkti iš dviejų alternatyvų: ar būti geru karaliumi, ar būti geru tėvu. Jam tas pasirinkimas tikrai nebuvo lengvas. Jis pasirinko būti geru valdovu ir todėl aršiai ginė savo nuomonę. Savo nuosprendžiu neleisti palaidoti Polineiką, jis stengiasi dėl visuomenės gerovės, rūpinasi valstybės interesais ir stiprios valdžios išlaikymu. Jis įsitikinęs, kad iš valstybės interesų pusės elgiasi visiškai teisingai. Išleisdamas įsakymą sugauti žmogų, kuris bando palaidoti Polineiką, jis nežino, kad tas žmogus, paniekinęs jo įsaką – Antigonė. Todėl kai jam atvedama Antigonė, kaip išdavikė, jis nežino kaip elgtis, bet mano, kad kaip karalius, jis visiems turi būti vienodai teisingas. Nors Antigonė jam yra labai artimas žmogus, bet jis nenori paleisti jos vien todėl, kad toks pavyzdys parodytų žmonėms, koks jis lengvabūdiškas, pats nesilako įstatymų, rodo blogą pavyzdį.
Sprendžiant,...

Jeigu reikėtų išskirti labiausiai kontrastuojančius veikėjų paveikslus remiantis kokiu nors kūriniu, tikriausiai pats puikiausias pavyzdys būtų žymiausio ir talentingiausio graikų tragiko, Atėnų piliečio, sukūrusio apie 120 tragedijų, Sofoklio žymiausias visų laikų kūrinys, tragedija „Antigonė“ ir joje vaizduojami Antigonės bei jos sesers Ismenės paveikslai. Tad šioje kalboje aptarsiu ir sugretinsiu šių vaizduojamų veikėjų asmenybes.
Antigonė – drąsi, ryžtinga, savimi pasitikinti, už tradicines vertybes kovojanti moteris. Jos neįtikėtinai didelė drąsa ir požiūris į svarbiausias vertybes išsiskiria iš visų Sofoklio tragedijos veikėjų. Ji įprasminą gražiausią literatūrinį moters paveikslą savo veiksmais ir asmeninėmis savybėmis. Jos išdidume regima stipri valia, gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmas už savo artimus žmones. Antigonė nors ir labai jauna, bet jau spėjo pajusti gyvenimo ir kitų atsiųstą panieką. Būdama Edipo, pasmerktojo aklojo tėvo dukra, patyrusi viešą šeimos gėdą turi pasirinkti ar pasiduoti neteisybei, ar pakilti aukščiau visų ir kovoti iki galo. Būtent todėl Antigonė pasirenka pastarąjį variantą. Ji buvo tas žmogus, kuris nepaisydamas tuo metu moterų beteisiškumo, baimės valdovui ir jo įstatymams, drįso stoti į nuožmią kovą su visą valdžią turėjusiu karaliumi Kreontu. Viskas prasidėjo dėl Polineiko ir Eteoklio kovos. Šis įvykis ir Kreonto aklas požiūris į svarbiausias vertybes išprovokavo drąsiąją Antigonę, kuri turi visiškai skirtingą mąstymą. Karalius nesutiko palaidoti Polineiko, kuris anot jo buvo bendruomenės išdavikas, nes puolė savo gimtąjį kraštą ir brolį, tačiau Antigonei tai visiškai nesvarbu, nes kad ir kaip jos brolis atrodytų prasikaltęs, jis yra brolis, tas pats kraujas: „Jokios nėr gėdos kraujo giminės mylėti“. Antigonė kovoja už svarbiausias šeimos vertybes nebijodama nieko ir žinodama, kad už tai reiks paaukoti savo gyvybę. Šioje tragedijoje ji iškeliama kaip ypatinga moteris, kuri kovodama už teisybę miršta kaip neteisingo karaliaus įsakymo auka. Tačiau herojės mirtis garbinga, ieškanti teisybės ir besipriešinanti nedorybei. Taigi, Antigonė kūrinyje iškyla kaip bebaimė, pasiaukojanti, teisinga, garbinga ir už savo artimus viską atiduodanti asmenybė.
Ismenė Sofoklio...

Viena iš reikšmingiausių Vakarų Europos asmenų, pagrindinė įspūdingos Antikos laikotarpio dramaturgo Sofoklio tragedijos herojė Antigonė visame pasaulyje jau nuo gana senų laikų laikoma nepaprasta moterimi. Ši moteris, įprasminanti stiprią asmenybę, dažnai tampa pavyzdziu kitoms. Antigonės paveikslą dar labiau iškelia jos gebėjimas kritiškai mąstyti, vadovautis savo širdimi ir nebijojimas pasipriešinti. Tad šioje kalboje ir aptarsiu, koks Sofoklio tragedijos pagrindinės veikėjos Antigonės paveikslas vaizduojamas kūrinyje, bei kodėl ši moteris vadinama nepaprasta.
Visų pirma, Antikos laikotarpio kūrinyje Antigonės, kaip nepaprastos moters paveikslas atsiskleidžia, kai pamatome jos drąsą kovoti už, jos nuomone, svarbiausias vertybes. Šia savybe ji netgi išsiskiria iš visų tragedijos herojų, kas dar labiau ją paverčia ypatinga. Būtent Antigonė drįsta stoti į nuožmią kovą su netikėtai valdžioje pasirodžiusiu Kreontu. Iš tikrųjų, konfliktas net nebūtų įvykęs, jeigu dėl valdžios susiginčiję broliai Polineikas ir Eteoklis nebūtų pralieję vienas kito kraujo, o Kreontas būtų leidęs palaidoti abu brolius. Tačiau pagal jo įsakymą laidojamas galėjo būti tik Eteoklis. Tuo metu netikėtai valdžią į savo rankas pasisavinęs Kreontas tikino, jog Polineikas yra ne kas kitas, kaip tikras tautos išdavikas, o dėl šios priežasties jo jokiu būdu negalima laidoti, nes išdavikas danguje ramybės nerasiąs. Tačiau Antigonės atžvilgiu, Kreontas nėra teisus.
Todėl ji, sukaupusi visą savo drąsą, tačiau nepalaikoma sesers, kuri šia savybe nepasižymi, viena stoja į kovą su Kreontu, siekdama įrodyti jo paties bei jo nutarto įstatymo dėl Polineiko laidotuvių neteisybę. Jos nuomone, kad ir kaip žmogus būtų nusidėjęs, jis vis tiek turi teisę būti palaidotas, kitaip bus paminta viena iš svarbiausių jų protėvių puoselėtų tradicijų.Tad Antigonės drąsa kovoti ne tik parodo meilę savo šeimos nariams, tautai, bet įprasmina ir visame pasaulyje priimtiną teisingumą bei pasipriešina tuo metu nustatytam moterų beteisiškumui. Priešindamasi Kreontui ji taip pat peržengia visas įmanomas ribas, atsisako baimės jos laukiančioms pasekmėms, kurios, kaip kūrinio pabaiga atskleidžia, yra be galo negailestingos. Todėl, galima teigti, jog Sofoklis Antigonę...

Sofoklis - žymiausias graikų tragikas, Atėnų pilietis. Visą savo ilgą gyvenimą praleidęs tėvynėje, matęs jos klestėjimą amžiaus viduryje ir nuosmūkį Peloponeso karo metais. Sofoklis sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių liko tik septynios. O vieną iš geriausių Sofoklio dramų naujųjų laikų žmonės praminė tragedijų karaliene : tai yra tragedija ,,Antigonė’' .
Pagrindinė Sofoklio tragedijos veikėja Antigonė - maištinga mergina, besilaikanti amžinųjų vertybių. Edipo dukra ,bei Ismenės sesuo. Pasaulyje kiekvienas žinome,jog palaidoti mirusį žmogų yra mūsu pareiga,bet karaliui Kreontui tai visiškai buvo nė motais, jis uždraudė palaidoti ir pagerbti broliškoje kovoje mirusį Antigonės brolį Polineiką, o kitą brolį Eteoklį palaidojo ir pagerbė kaip dera. Karalius kreontas liepė Polineiko kūną numesti šunims, jam nesupilti kapo ir jo nepagerbti. Bet tai Antigonei visiškai nerūpėjo, ji buvo pasiryžusi palaidoti ir pagerbti savo brolį, nors Kreontas uždraudė ir mirtimi gąsdino merginą, ji kuo puikiausiai suprato, kad jeigu ji nepaklus Kreonto įsakymui, laukia jos baisi lemtis. Kreontas sužinojęs, jog Antigonė apibėrė smiltimis Polineiko palaikus, labai supyksta, o Antigonė prisipažįsta tai padariusi ir visiškai nebijo savo lemties. Kreontas ,sužinojęs apie Antigonės poelgį, įsako ją užmūryti oloje. Būdama oloje Antigonė neištveria ir pasikaria. Tai sužinojęs Antigonės sužadėtinis Haimonas taip pat nusižudo. Euridikė pamačiusi savo sūnaus mirusį kūną prakeikia Kreontą ir taip nusižudo. Kreontas suvokęs , ką padarė , gailisi dėl savo padarytų klaidų ir supranta , kad nereikėjo bausti Antigonės mirtimi už dorą poelgį. Apibendrinant dera pasakyti, kad Antigonė...

Sofoklis yra vienas garsiausių Antikos kūrėjų, žymiausias graikų tragikas. Net dvidešimt keturis kartus Atėnų teatro žiuri paskyrė jam pirmąją konkursinę vietą. Sofoklis sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių išliko septynios. Viena žymiausių iš jų yra „Antigonė“. Sofoklio Antigonė yra vienas gražiausių moters charakterių literatūros istorijoje, tačiau tragedijoje svarbus ir Antigonės sesers Ismenės paveikslas. Sofoklis parašė „Antigonę“ remdamasis vadinamuoju Tėbų mitų ciklu. Tėbų karalaičiai, Antigonės ir Ismenės broliai Polineikas ir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė sostą. Surinkęs pagalbininkų armiją, Polineikas puolė miestą. Abu broliai žuvo dvikovoje. Karaliaus valdžia atiteko jų dėdei Kreontui. Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomis apeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Lavono išniekinimą senovės graikai laikė barbarų papročiu. Net atsitiktinai radusio lavoną žmogaus pareiga buvo jį palaidoti. Žuvusiųjų sesuo Antigonė ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto ir nusprendžia palaidoti brolį Polineiką.
Tragedijoje ,,Antigonė‘‘ atskleidžiami kontrastingi seserų paveikslai. Vieni iš ryškiausių Antigonės bruožų yra drąsa, ryžtas ir meilė savo artimiesiems. Šiuos pagrindinės veikėjos bruožus paryškina jos silpnos ir bailios sesers Ismenės paveikslas. Dialoge su Kreontu Antigonė tvirtina : Gimiau ne kad nekęsti, o mylėt padėčiau. Nuo pat pirmųjų tragedijos scenų ji yra pasiryžusi iki galo ginti meilės, ištikimybės artimiesiems principus. Antigonė išdrįsta nepaklusti karaliaus Kreonto įsakymui, draudžiančiam laidoti brolį Polineiką, net žinodama, kad bus nubausta mirties bausme. Antigonei, jos seseriai Ismenei ir abiems broliams teko sunki dalia ir jai baisu, kad Polineikas bus nelaimingas net miręs. O Antigonė myli jį labiau nei vyrą, labiau nei vaikus, nes, jiems numirus, dar gali turėti kitą vyrą ar sūnų, o, numirus broliui,kito jau nebus. Vienintelė sesuo Ismenė, kalbinama eiti kartu palaidoti brolį, išsigąsta ir atsisako priešintis valdovo įsakymui. Šalia silpnos ir bailios Ismenės ypač išryškėja Antigonės drąsa ir stiprybė. Ismenė iš baimės neišdrįsta padėti savo seseriai: Tu pamiršti, kad gimėm mudvi moterim/ Ir stot į grumtynes su vyrais negi mums. /...

Sofoklis gyveno 496-405metais prieš Kristų ir parašė per šimtą dramų, mus pasiekė tik septynios. Viena iš jų ,,Antigonė“. Dramoje yra pasakojama apie dvi seseris Antigonę ir Ismenę - labai skirtingas asmenybes. Nors dažniausiai kraujo ryšiais susiję žmonės būna labai panašūs vienas į kitą, tačiau šioje dramoje vaizduojamos asmenybės visiškos priešingybės ir tai išryškėja jų poelgiuose. Pasirinkusi kalbėti apie šią dramą ir pristatysiu skirtingus moterų paveikslus.
Antigonė yra drąsi, nepaklusni moteris, ji laikėsi senųjų papročių. Jos nepaklusnumas išryškėjo tuomet, kai žuvo jos du broliai – Eteoklis ir Polineikas. Kreontas, karalius, kerštaudamas uždraudė palaidotį Polineiką, todėl Antigonė pasiūlo savo sesei jį palaidoti. Sesė nesutinka, atkalbinėja Antigonę, bet ši pasiryžta viena palaidoti brolį ir nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreontui. Jai pavyksta palaidoti brolį, tačiau Kreonto sargybinis ją sučiumpa, nes netyčia pamato, kaip Antigonė ėjo aplankyti mirusio Polineiko kapą. Priėjusi prie tos vietos, ji pamatė savo brolį vėl nuogą. Polineikas buvo paguldytas toje pačioje vietoje, kurioje Antigonė pamatė jį pirmą kartą, jau mirusį. Tuo metu ji yra sučiumpama ir nuvedama pas Kreontą, kuris netikėjo sargybinio žodžiais. Kai galų gale patikėjo, Antigonės paklausė, ar ji žinojo apie įsakymą, jog negalima laidoti mirusio Polineiko kūno. Ji drąsiai atsakė, jog žinojo, kaip gi nežinos. Antigonė turi savo nuomone ir teigia, jog ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė žmonėms. Po konflikto su Antigone Kreontas kalbasi su savo sūnumi Haimonu, kuris yra Antigonės sužadėtinis ir nenori nutraukti savo sužadėtuvių. Haimonas nenori, jog jo sužadėtinė būtų nubausta,...

Per savo gyvenimą jis laimėjo 24 kartus tragikų konkurse, sukūręs net 120 tragedijų, iš kurių išliko tik 7. Viena iš jų yra ,,Antigonė“, parašyta remiantis Tėbų mitų ciklu. Šiame kūrinyje, pagrindinės veikėjos Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė sostą. Tada Polineikas su savo armija puolė miestą, abu broliai žuvo, karaliaus valdžią perėmė dėdė Kreontas. Jis įsako Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą, taip parodydamas mirusiajam, protėvių ir dievų papročiam nepagarbą, norėdamas Polineiką išniekinti. Žuvusiųjų sesuo Antigonė nepaklūsta įsakymui ir ryžtasi palaidoti brolį. Antigonė šiame kūrinyje atlieka svarbiausią vaidmenį. Apie jos paveikslą šiandien ir pakalbėsiu.
Antigonė – stipri, ryžtinga ir drąsi mergina, kartu mylinti ir jautri. Kreontui uždraudus palaidoti Polineiką, Antigonė nepaiso karaliaus-žmogaus įsakymo, nes ji žino, kad žmogiškumui nenusižengė. Sargybiniui atvedus Antigonę pas Kreontą, Antigonė neneigė savo padarytos ,,nuodėmės“. Visi valdovo prieštaravimai gauna Antigonės atkirtį. Priekaištai neteko prasmės, Antigonė nesivadovauja įstatymais, ji vadovaujasi žmogiškaisiais, dievų moralės nuostatais. Ji nebijojo išsiskirti iš kitų savo nuomone, jai nebuvo gėda, priešingai – jai buvo ramu, nes ji žinojo, kad Polineiko palaikai nebuvo palikti išniekinti. Kreontui buvo svarbiausia – taika ir drausmė, valdžia, o Antigonei – šeimos, giminės tradicijos, protėvių papročiai, bei dievų žodis. Antigonė net ir žinodama pasekmes, garbingai palaidojo savo tikrą brolį, tos pačios močios ir tėvo.
Taip pat, Antigonė įrodo, kad lytis yra paskutinis kriterijus kuris gali nulemti gyvenimiškus sprendimus. Anuot Kreonto, moteris negali spręsti ar turėti nuomonės rimtuose ,,vyriškuose“ sprendimuose. Antigonė pašiepia vyriškosios lyties dominavimo idėją, lyčių nelygybę, ji žino, kad ne lytimi matuojamas ryžtas, o žmogaus vertybėmis bei įsitikinimais, ji visada išlieka tvirtos nuomonės, kokios buvo ir prieš tai. Antigonė buvo ypatinga, ji pasižymėjo savo drąsa, ji nebuvo kaip visos tuometinės moterys, ji nenorėjo klausyti Kreonto vien dėl to, nes jis vyras, ji tvirtai žinojo savo įsitikinimus....

Jis gyvenęs V amžiuje prieš Kristų. Parašęs per šimtą dvidešimt dramų, iš kurių šiandien žinomos tik septynios. Sofoklis kiekvieną tragediją rašė kaip savarankišką kūrinį, rūpinosi, kad jis būtų vieningas, išbaigtas. Savo kūriniuose jis vaizdavo tvirtus, turinčius savo vertybes ir ryžtingai siekiančius žmones. Jo dramų centre tragiškasis individo likimas, todėl jo kūriniai taip pat vadinami charakterių tragedijomis. Pasak Sofoklio, jis kuria žmones tokius, kokie jie turėtų būti.
Viena iš Sofoklio dramų „Antigonė“. Kitaip ji dar vadinama tragedijų karalienė. Tarp dviejų pagrindinių veikėjų - Antigonės ir Kreonto - įsižiebė tragiškas konfliktas. Daugelį amžių skaitytojus ar žiūrovus nustebina Antigonės dvasios stiprybė, meilė, pasiaukojimas ir ištikimybė savo šeimai. Žuvus Anigonės broliams nuo vienas kito rankos Eteokliui ir Polineikai, Tėbų karalius Kreontas uždraudžia palaidoti Polineiką, nes jis buvęs ištremtas iš Tėbų ir grįžęs kėsinosi į gimtąjį miestą ir šalies dievus paleisti pelenais, o kitus paverst vergais, tačiau žuvusiojo sesuo Antigonė, ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreontui ir palaidoja savo brolį. Ji negali leisti, kad Polineiko palaikai būtų išniekinti. Taigi, šioje vietoje prasideda Antigonės ir Kreonto konfliktas. Antigonė gerai žinojo įstatymą, jog palaidojusi brolį ji bus nubausta mirtimi ,bet ji nebijojo mirties. Nors ir bus nubausta - ji su džiaugsmu mirs, nes tada susitiks su motina ,tėvu ir žuvusiais broliais. Antigonės paveikslas tragedijoje žavi labiausiai. Ji narsi, ryžtinga nebijanti žmogaus – karaliaus rūstybės. Ji tarsi gimusi mylėti ir bando to išmokyti kitus, vadovaujasi įstatymais ne rašytais, o žmogiškaisiais, saugo protėvių tradicijas. Jos išdidume matyti stipri valia , gilus protas, dar gilesni jausmai ir skausmas. Antigonei nusižengus Kreonto įstatymui, ji pasiryžo kovoti už meilę, teisingumą ir gėrį, net žinodama, kuo tai...