Antigonės abu broliai susikauna ir vienas kitą nužudo. Tėbų karalius Kreontas garbingai palaidoti leidžia tik Eteoklį, o Polineiko kūną palieka sudraskyti žvėrims. Antigonė pasiryžta palaidoti Polineiko kūną, nors ir sesuo Ismenė jai nepritaria.
PIRMAS EPEISODIJAS.
Kreontas pasiskelbia krašto valdovu. Jis neleidžia laidoti Polineiko kūno, pastato prie jo sargybą. Deja, sargyba nepastebi, kaip kažkas ateina, ir kūną užberia dulkėmis. Kai pastebi, jau viskas būna padaryta. Vienas sargybinis atbėga ir praneša viską Kreontui. Kreontas įsako surasti kaltininką, pagrasina sargybiniams mirtimi.
ANTRAS EPEISODIJAS.
Tas pats sargybinis, kuris buvo atėjęs pas Kreontą, prigauna Antigonę laidojant Polineiką, ją sugauna ir atveda Kreontui. Antigonė net nebando bėgti, ginčytis ar teisintis, pripažįsta, jog tai ji pagerbė numirėlį. Ji pasako valdovui, kad įsakymas nelaidoti yra žmogaus, o ji klausys tik dievų, Dzeuso. Kreontas liepia atvesti Ismenę, nori seserų mirties. Antigonė teigia, jog jos sesuo niekuo nekalta, bet Ismenė be Antigonės gyventi nenori. Jos abi uždaromos ir saugomos, stebimos.
Atbėga Antigonės sužadėtinis Haimonas, Kreonto sūnus. Tėvas jam praneša savo nuosprendį. Haimonas papasakoja Kreontui, jog visas miestas jo sužadėtinę laiko didvyre, dėl brolio pagerbimo. Haimonas prašo tėvo suminkštinti širdį ir pasigailėti seserų. Tėvas su sūnumi susipyksta, Kreontas nusprendžia išsiųsti Antigonę į dykumą, į iškaltą olą ir palikti...

Mano kalbėjimo tema yra ,,Antigonės paveikslas Sofoklio tragedijoje ,,Antigonė””. Sofoklis buvo žymus graikų tragikas, sukuręs apie 120 tragedijų, iš kurių liko tik 7. Tragedija-dramos žandras-scenai skirtas kūrinys, kuriame vaizduojami labai rimti, esminiai gyvenimo konfliktai, herojaus siekimų susidūrimas su neįveikiamomis kliūtimis ir neišvengiamas herojaus žuvimas. Viena iš išlikusių Sofoklio tregedijų jų buvo ,,Antigonė”. Tai pasakojimas apie merginą, kuri neteko savo dviejų brolių, kurie po tėvo mirties, negalėdami pasidalyti valdžios, žuvo dvikovoje. Vienas gindamas Tėbus, kitas kovodamas prieš juos. Karaliaus paliepimu buvo uždrausta palaidoti brolius, tačiau jų sesuo Antigonė pažeidė įstatymą ir palaidojo juos. Toks merginos elgesys papiktino Tėbų karalių, Kreontą jis paskyrė mirties bausmę Antigonei. Mergina nebijojo mirties ir mirtis jai buvo tarsi laisvė. Paskyrus bausmę, pas karalių ateina jo sūnus, Haimonas, prašyti pasigailėjimo savo mylimąjai, tačiau tėvas tvirtai priėmęs savo sprendimą, nužudyti Antigonę. Už tokį Kreonto nuosprendį Dievai atkeršija jam ir jis praranda visus savo mylimus žmones ir lieka vienas. Šios kalbos tikslas yra parodyti jums kokia buvo Antigonė, kokios vertybės jai buvo svarbios ir kiek išbandymų jai teko patirti.
Kreontas-Tėbų karalius.
Euridikė-Kreonto žmona.
Haimonas-Kreonto ir Euridikės sūnus, Antigonės mylimasis.
Antigonė-Haimono sužadėtinė.
Ismenė-Antigonės sesuo.
Antigonė buvo nepaprastai drąsi ir išdidi mergina. Jos drąsa lydėjo ją nuolatos. Ji nepabūgo mirties ir negalėdama susitaikyti su brolių palaikų išniekinimu, palaidojo juos. Brolių palaidojimas nuramino jos sielą. Taip pat, Kreontui paklausus ar ji pripažįsta padariusi nusikaltimą, ji atsakė ,,Pripažįstu. Padariau ir nesakau, jog ne”. Iš to galime matyti, jog Antigonė nebandė paneigti savo kaltės įvykdžius nusikaltimą ir pažeidus karaliaus valią. Vėliau pagrindinė knygos veikėja nusižudė ir tai lyg vienas drąsos įrodymas , kuris leidžia įsitikinti, jog mirtis jai yra tarsi laisvė. Antigonės išdidumas aiškiai matomas, kai ji įžuliai juokiasi karaliui į akis, bandydama apsaugoti savo orumą. Jai buvo daug lengviau susitaikyti su tai, jog gaus mirties bausmę, nei...

Sofoklio kūriniai literatūros kritikus žavi siužetų vientisumu, ryškiais ir niekada nesenstančiais veikėjų paveikslais. Puikus to pavyzdys – viena iš septynių Sofoklio istorinių dramų – „Antigonė“. Kūrinyje juntamas itin ryškus ir gilus šeimos bei pareigos jausmas, kurio kaina – skaudžios netektys. „Antigonė“ nagrinėja įvairias problemas – abejones politiniais įstatymais, konfliktines atsakomybes savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektus.
Svarbiausias kūrinyje moralinis konflktas. Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčijo dėl valdžios ir dvikovoje žuvo. Žuvusiųjų sesuo nenori paklusti įsakymui Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą ir ryžtasi palaidoti brolį kaip reikalauja papročiai. Antigonė supranta, kad jos poelgis sukels konfliktą, suvokia jo pasėkmes sau bei kitiems, realiai vertina savo ir priešininko Kreonto jėgas, tačiau nebijo mirties ir savo tikslo neatsisako. Palaidodama Polineiką – atlikdama savo pareigą, kurią „uždėjo dievai“, ji pažeidžia tvarką. Tragedijoje susiduria šalies valdovo Kreonto ir Antigonės nuomonės. Valdovas iškelia atsakomybę miestui virš šeimos ir genties reikalavimų, Antigonė pirmiausia lieka ištikima šeimos tradicijoms. Abu jie atkakliai laikosi savo principų. Užsispyrimo „dėka“ dramos pabaigoje pralaimi abu..
Kūrinyje taip pat svarbūs asmenybių bruožai. Nei Kreontas, nei Antigonė negalėjo išduoti savo principų ir pripažinti kitų reikalavimus. Kreontas buvo naujai išrinktas karalius, siekė tvarkos savo valdomoje šalyje ir save siejo su autoritetu. Jis ne tik buvo žiauri ir dominuojanti asmenybė – Kreontas jokiais būdais negalėjo pasiduoti moters įtakai, kuri įžeidė jį prisiimdama ne tik šeimos, bet ir politinį vaidmenį, o tai buvo nepriimtina tuometiniam Atėnų gyvenimui. Kreontas tiesiog buvo per daug išdidus, kad lengvai nusileistų moteriai. Antigonei visiškai nerūpėjo miesto gerovė, ji siekė kankinės mirties. Savo atkaklumu, drąsumu bei stipriu charakteriu, ji sužlugdė nusistovėjusias moters vaidmens tradicijas.
Labiausiai tragedijoje žavi Antigonės paveikslas. Ji narsi, ryžtinga. Antigonė nebijo žmogaus – karaliaus rūstybės. Ji myli abu brolius ir negali sutikti, jog brolio Polineiko palaikai būtų išniekinti. Ji gimusi mylėti ir to moko kitus, Antigonė vadovaujasi ne rašytais...

Šioje analizėje išanalizuotas Sofoklio „Antigonės“ kūrinys.

Laisvė - Laisvė – tai galimybė veikti be apribojimų ir suvaržymų. Tačiau yra ir kita samprata: laisvė – tai galimybė realizuoti savo tikrąjį „aš". Būdami laisvi, galime elgtis spontaniškai, o kas svarbiausia - būti laimingi. Visi tos laisvės norime ir visi mes jos siekiame vienokiu ar kitokiu būdu. O ką reiškia būti laisvu žmogumi? Tai reiškia turėti savo aiškią nuomonę, poziciją gyvenime ir ją ginti, nugalėti baimę, pajėgti išsivaduot iš nevisavertiškumo jausmo bei nepasiduoti pražūtingoms kito žmogaus idėjoms. Taip pat laisvas žmogus yra asmuo, kuris nepaisydamas aplinkybių, vadovaudamasis tvirtais savo įsitikinimais, geba jaustis laisvas ir nepriklausomas.
Kai nesijaučiame laisvi, tai negalim gyventi taip, kaip norime, negalime mėgautis patinkančiais dalykais, pasijaučiame net kažkieno nuosavybėmis. ,,Laisvė - oras, jei nebūčiau laisvas, negalėčiau kvėpuot oru, kokiu norėčiau”, - taip atsakė mano devynmetis brolis, kai jo paklausiau, kaip jis supranta ,,laisvės” sąvoką. Ir iš tiesų, pritariu jam. Nelaisvi žmonės lyg iš tikrųjų kvėpuotų užnuodytu oru, kuris tik žlugdo, nedaro jų laimingų, neskleidžia pozityvo, kurio labai reikia dažnam žmogui šiandien. Kitaip sakant, gyventume lyg kažkokiam burbule, kuriame tiesiog turėtume visiems paklusti, bet tik ne sau ir apsimetinėti laimingais, kai iš tiesų taip nėra. Perskaičiusi šią temą, iškart pagalvojau apie tai, kaip dabar turėtume džiaugtis, kad mums, dabartiniam jaunimui, nereikia eiti ir ,,stoti” į akistatą su žmonėmis, kurie nori atimti iš mūsų laisvę. To puikus pavyzdys yra 1991 metų Sausio 13-tosios visi įvykiai, kai žmonės drąsiai stojo ginti savo ir savo vaikų laisvės, kai jiems buvo nesvarbu, kaip viskas baigsis, jiems buvo svarbiausia, kad jie atkovotų taip nusipelnytą nepriklausomybę. 1991 metais Sausio 13-tąja įvykęs masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Prie televizijos bokšto Vilniuje per 600 taikių ir neginkluotų...

Kreontas – vienas iš pagrindinių Sofoklio kūrinio „Antigonė“ veikėjų. Jis yra Tebų karalius. Turi žmoną – Euridiką ir sūnų – Hajmoną.
Kreontas šioje dramoje vaidina ypatingą vaidmenį. Jis privalo pasirinkti iš dviejų alternatyvų: ar būti geru karaliumi, ar būti geru tėvu. Jam tas pasirinkimas tikrai nebuvo lengvas. Jis pasirinko būti geru valdovu ir todėl aršiai ginė savo nuomonę. Savo nuosprendžiu neleisti palaidoti Polineiką, jis stengiasi dėl visuomenės gerovės, rūpinasi valstybės interesais ir stiprios valdžios išlaikymu. Jis įsitikinęs, kad iš valstybės interesų pusės elgiasi visiškai teisingai. Išleisdamas įsakymą sugauti žmogų, kuris bando palaidoti Polineiką, jis nežino, kad tas žmogus, paniekinęs jo įsaką – Antigonė. Todėl kai jam atvedama Antigonė, kaip išdavikė, jis nežino kaip elgtis, bet mano, kad kaip karalius, jis visiems turi būti vienodai teisingas. Nors Antigonė jam yra labai artimas žmogus, bet jis nenori paleisti jos vien todėl, kad toks pavyzdys parodytų žmonėms, koks jis lengvabūdiškas, pats nesilako įstatymų, rodo blogą pavyzdį.
Sprendžiant,...

Tragedijos „Antigonė“ autorius Sofoklis (apie 496 – 406 m.pr.Kr) buvo daugiausia laurų pelnęs dramaturgas. Apie didžiojo poeto gyvenimą žinoma nedaug. Jis kilęs iš Kolono (vietovė netoli Atėnų). Išgarsėjęs kaip dramaturgas, Sofoklis ėjo ir valstybines pareigas. Jis parašė per 120 dramų.
Sofoklis nesistengė jungti dramų į vientisą trilogiją – kiekvieną tragediją rašė kaip savarankišką kūrinį, rūpinosi, kad ji būtų vieninga, išbaigta. Sumažinęs choro vaidmenį ir įvedęs trečią veikėją, jis išryškino pagrindinį dramos elementą – veiksmą. Vienas iš jo kūrinių pavyzdžių – drama „Antigonė“, kurioje atksleidžiami tragiški veikėjų gyvenimai. Veiksmas vyksta palaipsniui: antrame ir trečiame eipesodijuose Kreontas bandė atremti Antigonės bei Haimono argumentus; Antigonė gynė savo įsitikinimus, sūnus išsakė Tėbų gyventojų nuomonę, tačiau tai nepakeitė jo priimto nuosprendžio. Penktame eipesodijuje valdovas susitinka su didžiausiu autoritetu – žyniu, kuris skelbia Dievų valią: „Aš pasakysiu. Tu tik žiniuonies klausyk.“ Teiresijas padėjo Kreontui išgelbėti miestą, tad tikėdamasis, kad į jo nuopelnus bus atsižvelgta, žynys pranašauja valdovui nesėkmes, kurios jį ištiks, jeigu leis Antigonei mirti. Iš to galime spręsti, jog Teiresijas yra atkaklus, nebijantis net pačiam valdovui prieštarauti, atskleisti jo laukiančios niūrios...

Antikinė, tai yra senovės Graikijos ir Romos, kultūra skaičiuoja trečią tūkstantį metų. Ji nėra pati seniausia pasaulyje - šalia kitų, senesnių ( Šumero, Egipto ar Kinijos ) , atrodo net palyginti jauna. Bet būtent ją vadiname senąja ( lot. antiquus – senas, senovinis ) ir prie jos grįžtame kaip prie šiuolaikinės Europos kultūros ištakų. Mokantis literatūros istorijos, šis grįžimas ypač svarbus.
Referate sutelksiu dėmesį į vieną senosios Heladės miestą – Atėnus ir į vieną laiko tarpą – Va. pr. Kr., kai buvo sukurtas klasikinės antikos dramos modelis. Analizuodama jos pavyzdį – Sofoklio „Antigonę“ - bandysiu suvokti, kuo senoji graikų tragedija didinga, savita, kokią bendražmogišką patirtį po tūkstančių metų mums perduoda.
Graikų literatūra jau turėjo herojinį ir didaktinį epą, ištobulintą įvairių žanrų lyriką, kai atėjo dramos klestėjimo laikai. Epo pagrindas – įvykių pasakojimas, lyrika atskleidė individo jausmus, o drama (gr. drama – veiksmas) sujungė viena ir kita bei rodė įvykius kaip dabar vykstančius, išgyvenamus. Graikų drama galutinai susiformavo V a. pr. Kr. Būtent šis amžius tapo pirmąja didinga teatro epocha Vakarų kultūros istorijoje. Teatras buvo polio kultūros dalis, atspindėjo graikų gyvenimo procesus ir pats juos veikė, jis kaip ir visuomenė išgyveno kilimo, klestėjimo ir nuosmukio laikus.
V a. pr. Kr. antikinė drama įgauna ištobulintą klasikinį pavidalą, susiformuoja pagrindinės žanrinės formos – tragedija ir komedija. Dramos terminas kilęs iš graikų kalbos veiksmažodžio „drao“, kuris reiškia „esu pasiryžęs veikti“ . Dramos ištakos – religinėse apeigose bei šventėse vyno ir vynuogininkystės dievui Dionisui pagerbti. Tragedijos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių „tragos“ – „ožys“ ir „ode“ – „daina“ , taigi jis reiškia „ožių dainą“. Vieni tyrinėtojai pavadinimą sieja su Dioniso palydovais satyrais, kurie, apsisiautę ožių kailiais, užsidėję ragus, kartais prisitvirtinę arklių uodegas, giedodavo ditirambus galingajam dievui. Kiti mano, kad ankstyvuosius vaidinimus lydėjo ožio aukojimas arba ožiu būdavo apdovanojamas varžybose laimėjęs choras.
Dramos buvo vaidinamos tik per šventes. Paprastai...

Sofoklis - Žymiausias graikų tragikas, Atėnų pilietis, sukūręs apie 120 tragedijų, iš kurių išliko tik 7.
Kūrinio pavadinimo esmė - Antigonė yra vienas gražiausių pasaulio literatūroj moters paveikslų. Jos išdidume blykčioja stipri valia, gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmas. Žavi jos dvasios stiprybė, meilė, ištikimybė savo šeimai, pasiaukojimas.
• Po Eteoklio ir Polineiko mirties valdžia atitenka jų dėdei Kreontui.
• Naujasis valdovas iškilmingai palaidojo Tėbų gynėją Eteoklį, o Polineiką, atvedusį prie miesto svetimus būrius paliko nepalaidota.
• Žuvusiųjų sesuo Antigonė pagailėjusi Polineiko nusprendžia nepaisyti Kreonto draudimo ir ryžtingai nusprendžia: “Aš brolį savąją palaidosiu tikrai”.
• Antigonę remia ir jos sužadėtinis, Kreonto sūnus, Heimonas. Tik jam nepavyksta palenkti tėvo Antigonės pusėn.
• Kreontas įsako Antigonę gyvą užmūryti rūsyje.
• Vėliau įbaugintas pranašo Teiresijo kalbų karalius bando savo sprendimą pakeisti, bet jau per vėlu.
• Antigonė rūsyje pasikaria, o prie jos lavono nusižudo ir Heimonas.
Temos ir problemos - „Antigonėje“ nagrinėjamos įvairios temos – abejonės politiniais įstatymais, konfliktinės atsakomybės savo šeimos nariams ir meilė jiems, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektai, pareigos jausmas.
Ar sesers meilė broliams svarbesnė nei jos gyvenimas? Kodėl norint pagerbti šeimą reikia kentėti? Ar broliai verti tokios Antigonės aukos?
Pagrindiniai veikėjai -
• Kreontas gina valstybės reikalus. Jo įsitikinimu valdovo širdis turi būti griežta ir šalta, ji neturi sudrebėti nuo moters ašarų, sūnaus maldavimo. Įstatymams turi paklusti visi piliečiai, nes įstatymus saugo visi žmonės.
• Antigonė gina šeimos ir giminės tradicijas. Ji gina “nerašytus įstatymus”, nes brolis brangesnis už viską pasaulyje. Ji jaučiasi labai vieniša, nes visa jos šeima mirusi, o likusi sesuo atsisako ir išsigąsta priešintis valdžios norams. Antigonė...

Jeigu reikėtų išskirti labiausiai kontrastuojančius veikėjų paveikslus remiantis kokiu nors kūriniu, tikriausiai pats puikiausias pavyzdys būtų žymiausio ir talentingiausio graikų tragiko, Atėnų piliečio, sukūrusio apie 120 tragedijų, Sofoklio žymiausias visų laikų kūrinys, tragedija „Antigonė“ ir joje vaizduojami Antigonės bei jos sesers Ismenės paveikslai. Tad šioje kalboje aptarsiu ir sugretinsiu šių vaizduojamų veikėjų asmenybes.
Antigonė – drąsi, ryžtinga, savimi pasitikinti, už tradicines vertybes kovojanti moteris. Jos neįtikėtinai didelė drąsa ir požiūris į svarbiausias vertybes išsiskiria iš visų Sofoklio tragedijos veikėjų. Ji įprasminą gražiausią literatūrinį moters paveikslą savo veiksmais ir asmeninėmis savybėmis. Jos išdidume regima stipri valia, gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmas už savo artimus žmones. Antigonė nors ir labai jauna, bet jau spėjo pajusti gyvenimo ir kitų atsiųstą panieką. Būdama Edipo, pasmerktojo aklojo tėvo dukra, patyrusi viešą šeimos gėdą turi pasirinkti ar pasiduoti neteisybei, ar pakilti aukščiau visų ir kovoti iki galo. Būtent todėl Antigonė pasirenka pastarąjį variantą. Ji buvo tas žmogus, kuris nepaisydamas tuo metu moterų beteisiškumo, baimės valdovui ir jo įstatymams, drįso stoti į nuožmią kovą su visą valdžią turėjusiu karaliumi Kreontu. Viskas prasidėjo dėl Polineiko ir Eteoklio kovos. Šis įvykis ir Kreonto aklas požiūris į svarbiausias vertybes išprovokavo drąsiąją Antigonę, kuri turi visiškai skirtingą mąstymą. Karalius nesutiko palaidoti Polineiko, kuris anot jo buvo bendruomenės išdavikas, nes puolė savo gimtąjį kraštą ir brolį, tačiau Antigonei tai visiškai nesvarbu, nes kad ir kaip jos brolis atrodytų prasikaltęs, jis yra brolis, tas pats kraujas: „Jokios nėr gėdos kraujo giminės mylėti“. Antigonė kovoja už svarbiausias šeimos vertybes nebijodama nieko ir žinodama, kad už tai reiks paaukoti savo gyvybę. Šioje tragedijoje ji iškeliama kaip ypatinga moteris, kuri kovodama už teisybę miršta kaip neteisingo karaliaus įsakymo auka. Tačiau herojės mirtis garbinga, ieškanti teisybės ir besipriešinanti nedorybei. Taigi, Antigonė kūrinyje iškyla kaip bebaimė, pasiaukojanti, teisinga, garbinga ir už savo artimus viską atiduodanti asmenybė.
Ismenė Sofoklio...