Mamatės ir vaikų santykiai: nuoširdūs, šilti.
Ypač tai ryšku atskleidžiant mamatės ir dukters jausmus. Meilę ir švelnumą veikėjos išsako ne tik žodžiais, bet ir darbais: Irutė pasislėpusi sode siuvinėja mamatei saltiesėlę; mamatė siuva jai anklodėlę - ši detalė neatsitiktinė, ji turi ir alegorinę (perkeltinę) prasmę, mama trokšta apsaugoti, apginti savo vaiką. Įdomūs ir raštai, kokiais mamatė margina anklodėlę - žvaigždės simbolizuoja svajones, kažką aukšto ir tauraus; rateliai - harmonijos simbolis. Motina su dukra praleidžia labai daug laiko, jos kartu dirba, kalbasi, skaito, tai padeda stiprinti dvasinį ryšį. Mamatė aiškina vaikams svarbiausias gyvenimo tiesas, paliudija jas savo darbais, elgesiu, gyvenimu. Motina aiškina ir sudėtingus būties klausimus, kalbasi apie gyvenimo laikinumą, mirtį. Peršasi išvada, kad labai svarbu, jog esminiais gyvenimo momentais šalia vaiko būtų jautrus, suprantantis suaugęs žmogus, kuris negąsdindamas, bet ir nieko neslėpdamas paaiškintų būties tiesas. Rašytoja dažnai parodo, kokios nepanašios yra Irusia ir mamatė, kaip skirtingai jos suvokia pasaulį, tačiau tai natūralu, nes kyla iš skirtingos patirties, skirtingo gyvenimo suvokimo. Vaikai puikiai jaučia mamos norus, svajones, aistrą (ištrauka apie skambinimą pianinu): Irutė prašo tėvelio nepertraukti mamos skambinimo. Net mažasis Jonelis stengiasi pralinksminti susimąsčiusią mamatę, naiviai pasiryždamas tuojau užaugti, viską išmokti, uždirbti daug pinigų ir nusivežti mamą į Paryžių, parodyti pasaulį, kurio jaunoji moteris taip ilgisi.
Mamatė su vaikais eina pasivaikščioti, jie vaizduojami gamtos prieglobstyje, kur patiria palaimą, džiaugsmą, atitrūksta nuo kasdienybės, pailsi, nuramina dvasią. Vaikai ima kurti pasaką apie našlaitę, gyvybės medį, stebuklingą ąžuolą. Mamatė skatina vaikų vaizduotę, gamtos grožio pajautimą. Mamatei labai svarbu, kad vaikai augtų dori, norėtų daryti gera kitiems. Prisiminkime ištrauką, kur Nika įsivaizduoja esąs riteris, toks vaiko noras atrodo naivus, bet riteriškumas suvokiamas kaip savo elgesio kontroliavimas, pagalba kitiems, gero žmonėms darymas. Tai kilnu ir tokia forma mamatė padeda ugdyti vaikui dorą, garbingumą, dvasios taurumą. Mamatė moko vaikus laikytis žodžio, suvokti savo nusižengimus ir priimti pelnytą bausmę (nusižengusiam...

Remiantis Žemaitės "Marti".

Savo idėją rašytoja išreiškia siužetu ir charakteriais. Jos sukurti veikėjai tartum atėję iš paties gyvenimo: jie tokie ryškūs, kad juos tiesiog matome, girdime jų kalbą. Visi Vingiai iš vieno pasaulio, Katrė – iš kito, bet kiekvienas yra individualybė, gyvas žmogus, turintis savo nepakartojamus bruožus.
Ryškiausi „Marčioje“ Vingių paveikslai. Abu senieji Vingiai turi daug bendra: juos sieja panašus požiūris į gyvenimą, jie neturi jokių abejonių, nejaučia sąžinės griaužimo. Abu žiūri tik naudos, puikuojasi savo nugyventu ūkiu, apsileidę ir tinginiai. Tačiau jų charakteriai savaip skirtingi.
Vingis – tipiška patriarchalinės šeimos galva, įsitikinęs, kad visi jo turi klausyti ir besąlygiškai vykdyti jo valią. Jo šiurkštumą, nesiskaitymą su šeimyna demonstruoja kiekviena replika: „tylėk, na!- sušuko vyras.- Tuoj gauni į snukį! Kaip sakau, taip ir bus“. Savo neribotą valdžią Vingis ir tokiais visai jo elgsenai būdingais žodžiais : „Mano žemė, mano gyvenimas, mano viskas, turiu valią“. Tačiau Vingis daugiau šūkauja, o iš tikrųjų jokios galios neturi, nes ir žmona, ir sūnus jo ne itin bijo.
Vingienė, rodos, turėtu būti tokio vyro užuita, o tuo tarpu ji priešgyniauja, ginčijasi, bet jų abiejų požiūriai į gyvenimą iš tiesų beveik sutampa. Vingienė nemažiau atžari negu vyras, jos pagiežingas balsas nuolat skamba troboje. Apsileidėlė ir tinginė, ji tiesiog negali pakęsti švaros ir tvarkos, todėl ir marti, mėgstanti apsigerbti, jai kelia įtarimą. „Man nereik cackų pacackų! Man reik tokios purvabridės kaip ir aš pati“, - šaukia ji, sužinojusi, kad tėvas siūlo Jonukui siųsti piršlius pas...

„Ištikima meilė padeda pakelti visus sunkumus“ ,- rašė vienas žymiausių Vokietijos klasikų, filosofas Frydrichas Šileris. Iš tiesų, artumas ir aplinkinių rūpestis padeda ištverti gyvenimo iššūkius. Nenuostabu, kad daugiausiai palaikymo sulaukiame šeimoje. Tačiau šiais laikais ji pakitusi: žmonės tenori turto, meterialinės naudos. Ar nesinori pasipriešinti tai „apatiškumo kultūrai“ (V.Adamkus), verčiančiai mus „dvasiniais unguriais“ (J.Aputis)? Norisi tikėti, kad visuomenė dar šeimą laiko pagrindine savo ir valstybės vertybe. Viena aišku: individas gali laikyti šeimą prioritetu, kuris padeda atrasti vidines stiprybes, arba atsisakyti artumo ir tapti apatiška visuomenės dalimi.
Visų pirma, šeimyniški draugiški santykiai formuoja humanišką, dėmesingą asmenybę. Ne veltui Biblijoje rašoma „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo“. Galime suprasti, jaunuoliai pirmuosius savybės bruožus įgyja šeimoje, perima juos iš tėvų. Tačiau ne visi tėvai atiduoda tik gerą: šiais laikais sutuoktiniai išsiskiria, palikdami emocines problemas, kamuojančias vaikus iki gyvenimo galo. Tokiu atveju individas gali sirgti depresija ar save gelbėti pasirinkdamas alkoholį. Tačiau žymus XX a. pab. lietuvių prozininkas, „tylusis modernistas“ Juozas Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ vaizduoja darnią šeimą. Susirgęs tėvas sujaudina sūnaus širdį, todėl doras vaikas daro viską, kad tėvas būtų priimtas daktaro. Pradžioje vaikas abejoja savo sugebėjimais, todėl kreipiasi į dėdę. Supratęs, kad giminaičiui baisu pasipriešinti sovietmečio biurokratijai, imasi veikti savarankiškai. Jis brukasi prie ambulatorijos langelio. Juk, sūnaus tėvas miršta, šundaktaris minėjo „miokardą kažkokį“. Vaiko atsidavimas vaizduoja sugebėjimą rūpintis tais, kuriems reikia pagalbos. Kritiška situacija sūnų verčia lipti iš jo komforto zonos, kovoti už tai, kas svarbu: „Nesigrūsčiau, jei taip nereikėtų“. Matyt, J. Aputis jaunojo personažo lūpomis perduoda žinią: visada būtina išlaikyti moralines nuostatas. Pats autorius irgi augo doroje, religingoje šeimoje, puoselėjusioje krikščioniškąsias dorybes – sąžiningumą, tiesos sakymą, pagarbą žmogui. Taip pat kaip ir pagrindinis veikėjas rašytojui teko susidurti su sovietmečio iškeltais išbandymais: jo kūryba neatitiko ideologinių standartų, autorius negalėjo padaryti didesnės karjeros, nes nestojo į...

Šeima – vieta kurioje yra įskiepijamos pagrindinės vertybės, kaip: rūpestis, tikėjimas ir pagarba. Kadangi nuo senų laikų viskas sukosi aplink šeimą, dažnas rašytojas ir aprašydavo to laikotarpio šeimos paveikslą bei jos skiepijamas vertybes, kurios ne visada būdavo geros. Pavyzdžiui, apie gražius bei šiltus šeimos santykius pasakoja neoromantizmo epochos autorė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“, o ekspresionistas J. Savickis novelėje „Kova“ vaizdavo jokių teigiamų vertybių nepuoselėjančia šeimą, kuri yra visiška Šatrijos Raganos vaizduojamos šeimos priešingybė.
Šatrijos Raganos kūryba yra realistinė, dėl to savo kūriniuose ji daug dėmesio skiria moralės klausimams. Taip pat autorės kūryboje labai gausu autobiografinių motyvų. Apysakoje „ Sename dvare“ visas veiksmas vyksta dvare, didelis dėmesys skiriamas vaikų auklėjimui, mokslui, tautiškumui. Visa tai yra susiję ir su pačiu autorės gyvenimu. Šatrijos Ragana užaugo dvare, tėvai nuo mažens daug dėmesio skyrė vaikų išsilavinimui ir tautiškumo puoselėjimui. Dėl to apsysaką „ Sename dvare“ galima gretinti ir su pačios autorės gyvenimu. Kūrinyje yra aiškiai parodos Daugirdų šeimos vertybės: rūpestis, tikėjimas, pagarba. Rūpestis yra parodomas epizode, kur mama gydo vaikus. Irusia įdėmiai stebi mamos darbą, klausosi jos žodžių ir gėrisi, kaip mamatė rūpinasi ir svetimais vaikais. Tai parodo, kad mama yra vaikams autoritetas ir nenorėdami jos nuvilti jie elgsis ateityje taip pat. Taip pat XIXa pab. ypatingai svarbią vietą visuomenėje užėmė tikėjimas, todėl vaikai nuo mažens buvo išmokyti melstis ir gerbti vyresniuosius. Vaikams, prieš atvažiuojant cociai Karusei ir dėdei Boles, buvo pasakyta nesimaišyti po kojomis ir netriukšmauti, kadangi svečiai turi didelius reikalavimus vaikams. Žinoma, tai vaikus šiek tiek išgąsdino, tačiau jie žinojo, kaip turi 250 elgtis ir gerbė tėvų prašymą. Taigi, Šatrijos Raganos apysakoje „ Sename dvare“ yra aiškiai išdėstomos šeimos vertybės ir vaikų elgesys laikantis nustatytų taisyklių.
Apie visai kitokias šeimos vertybes, nei Šatrijos...

Tėvas kilęs iš daugiavaikės ūkininkų šeimos. Turi du brolius, kurie gyvena kituose miestuose. Tomas buvo vidurinysis vaikas šeimoje. Turi kranisto profesiją, tačiau neilgai juo dirbo. Ilgai ūkininkavęs kartu su Rasa, dabar dirba vairuotojo darbą gyvūnų pervežime, daug laiko būna namuose.
Mama kilusi iš asocialios šeimos, kur buvo smurtaujama ir geriama, tėvas mušė motiną. Rasa buvo vyriausias vaikas šeimoje. Turi du brolius, iš kurių vienas gyvena kitame mieste, o kitas, buvo ilgai ieškomas KGB, slapstėsi Rusijoje dar nuo sovietinių laikų. Neseniai nužudytas Rusijoje. Mama mirusi, o tėvas dabar gyvena kitame mieste su sugyventine. Rasa ištekėjo būdama 19 metų. Iš pradžių gyveno Tomo tėvų namuose, o vėliau savo name, kuriame iki šiol gyvena. Rasa yra itin religinga, be to priklauso tėvynės sąjungos partijai, dirba šeimos centro savanore ir dėsto paskaitas sužadėtiniams jau 20 metų. Neseniai išėjo iš darbo dėl bendradarbių psichologinio smurto.
Vyriausia dukra Monika (20m.). Baigusi muzikos mokyklos choreografijos skyrių. Studijuoja socialinius mokslus antrą semestrą. 2008m ištekėjo už trim metais vyresnio vyro. Gyvena nuosavame name ir yra nepriklausomi nuo tėvų. Vaikų neturi.
Monikos vyras, Julius, yra našlaitis, augęs savo tetos šeimoje. Jo tėvai jam paliko namą ir nemažai žemės. Šiuo metu studijuoja magistrą ir kartu dirba.
Jaunesnioji dukra Inga šiuo metu studijuoja socialinius mokslus, gyvena su tėvais, tačiau dėl studijų, namuose būna tik savaitgaliais. Inga baigusi muzikos mokyklą, dalyvauja įvairiuose renginiuose.
Jauniausia dukra Karolina šiuo metu yra pradinukė, taip pat lanko muzikos mokyklą.
Labai arti, taip pat nuosavame name gyvena Tomo tėvai. Dauguma švenčių vyksta kartu su jais, be to dalis ūkio darbų daromi bendromis jėgomis. Apie jų šeimas žinoma mažai. Senelis inžinierius, močiutė veterinarė, jau apie 20 metų serganti sunkia depresija. Tarpusavyje sutaria prastai.
Tomas ir Rasa sutaria...

Gyvendamas joje žmogus jaučiasi mylimas, gerbiamas ir saugus, tačiau kiekvienoje šeimoje kiekvienas asmuo yra įsipareigojęs rūpintis kitais šeimos nariais, kai jie to patys padaryti negali, tam kad palaikytų šeimoje harmoniją ir meilę.
Beveik kiekvienoje šeimoje tėvas yra šeimos galva. Jis dažniausiai yra atsakingas už šeimos išlaikymą, saugumą, šeimoje augantys sūnūs dažniausiai į jį lygiuojasi, nes mano, kad jų tėvas yra tikro vyro pavyzdys. Jis jiems atrodo tas vienintelis žmogus, kuris gali apsaugoti visą šeimą, tačiau kartais vaikai nesuvokia tam tiktų tėvo poelgių. Tokia situacija yra vaizduojama Juozo Apučio novelėje „Šunelis alksnio viršūnėje“. Joje yra pasakojama kaip tėvas, norėdamas apsaugoti savo šeimą, pakaria šunį Myrtą. Sūnus, kuris labai myli savo šunį, nesuvokia, kodėl tėvas taip pasielgė ir bando išgelbėti ant alksnio šakos pakartą Myrtą. Tačiau tėvas vis tiek pasiekia savo tikslą ir nužudo augintinį, nes šuo kelia visai šeimai didžiulį pavojų, tėvas neturi kitos išeities, jis nori bet kokia kaina apsaugoti mylimą žmoną ir vaiką. Kūrinio pabaigoje sūnus, kuris savo tėvus pavadino žmogžudžiais, kuris negali suprasti, kodėl tėvas taip žiauriai pasielgė su Myrta, vis tiek jam atleidžia,...

Šeimos vertybės – vienas iš svarbiausių aspektų, lemiančių asmens gyvenimo kokybę. Tobulėjant visuomenei, modernėjant pasauliui kinta pasaulis bei vertybės. Dabartinis individas praranda vidinį turtą – amžinąsias vertybes. Pastebima tiek iš gyvenimo, tiek iš literatūros, jog žmogus vis dažniau išsižada meilės, neatranda laiko ir vietos religijai. Šiuolaikiniam individui itin būdingas dažnai kamuojamas liūdesys dėl susiklosčiusio sudėtingo likimo, neretai išgyvenama vertybių tapatybės krizė ir egzistencijos tuštuma. Tačiau turint mylimą šeimą, kuri puoselėja vertybės ir santykius, individas tai jaučia ir gerbia. Visa tai vaizduojama lietuvių literatūroje, tad remiantis Jono Biliūno, Šatrijos Raganos ir Vinco Mykolaičio-Putino kūryba, aptarsiu kokių reikšmingų vertybių šiuolaikinis žmogus atsisako ir kurias vertina.
Besąlygiška meilė ir ištikimybė – vienos didžiausių žmogiškųjų šeimos vertybių, turinčios įtakingą vaidmenį individo gyvenimui. Juk tyra meilė suteikia būties prasmę, o ištikimybė verčia patenkinti saugumo poreikį. Meilės reikšmė neįkainojama - didžiulė ir vertinga. Dabartiniame pasaulyje meilė dažnai tampa atsakymas į gyvenimo prasmę – gelbsti nuo egzistencinės tuštumos. Kitaip tariant, mylintis žmogus, patiriantis šiltus jausmus iš kito asmens, įgauna prasmę gyventi ne tik dėl savęs, bet dėl aplinkinių ir artimų žmonių. Tačiau, meilė turi kuriančios ir griaunančios galios, kuri sukelia teigiamus ir neigiamus vidinius potyrius. Apie šią temą rašo ir Jonas Biliūnas XX a. pradž. rašytojas, ryški visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo figūra bei lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Apysakoje „Liūdna pasaka”, kurioje pasakojama jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija bei atskleidžiamos jų šviesios svajonės. Kūrinyje dėmesys sutelktas į veikėją Juozapotą – linksma, jauna, laiminga ir kupina tikėjimo gyvenimo gerove, o jos akys tiesiog švyti: „kaip dvi gražios žvaigždės – laimės žvaigždės”. Merginos gyvenimą nulemia 1863 metų įvykęs sukilimas, po kurio veikėjos tolimesnis likimas pasikeičia. Netenka savo vienintelės gyvenimo atramos ir ramsčio – mylinčio vyro, kuris iškeliavo ginti tėvynės, bet nesėkmingai, nes žūsta. Po vyro Petro mirties dvasiškai miršta ir Juozapota. Veikėjos ateitis pasmerkta vargui, kančioms, beprasmiškam vyro ieškojimui, o Juozapotos...

Bastutinių šeimos augalai (lot. Brassicaceae) – magnolijūnų skyriaus augalų šeima. Augalai vienmečiai, dvimečiai arba daugiamečiai, žoliniai, rečiau puskrūmiai, turintys pražanginius lapus ir liemenines šaknis. Žiedus sudaro 4 taurėlapiai ir 4 spalvoti vainiklapiai. Žiedai susitelkę kekėse, žiedyno ašis žydėjimo pradžioje trumpa, vėliau, vaisiams bręstant, pailgėja. Vaisius – ankštara arba ankštarėlė, atsiverianti dviem sąvaromis. Bastutinių šeima gana svarbi ūkiniu požiūriu. Šeimoje yra daržovių (ropė, kopūstas, ridikas), aliejinių (rapsas, garstukas), prieskoninių (krienas), vaistinių, medingų, dekoratyvinių augalų, o taip pat laukų ir daržų piktžolių. Šeimoje yra apie 350 genčių ir apie 3000 rūšių. Paplitę visame pasaulyje, didžiausia įvairovė Šiaurės pusrutulio vidutinėse platumose, Viduržemio jūros regione, pietvakarių ir vidurinėje Azijoje. Lietuvoje užregistruota 40 genčių ir 87 rūšys.
Naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis, kai kurios daržovės turi cheminių medžiagų, skatinančių ląstelių pažeistos DNR atsistatymą, taip apsaugodamos organizmą nuo vėžinių susirgimų.
JAV Džordžtauno Universiteto Medicinos centro mokslininkai žurnale „Britų žurnalas apie vėžį“, neseniai paskelbė laboratoriniais tyrimais pagrįstus rezultatus, kad medžiaga, vadinama indol-3-karinoliu (I3C), randamas brokoliuose, žiediniuose kopūstuose, gūžiniuose kopūstuose ir chemikų vadinama genisteinu, žmogaus organizme padidina proteinų, atsakingų už pažeistos ląstelės DNR atstatymą, kiekį.
Kad daržovės, ypač bastutinių šeimos, sumažina vėžinių susirgimų riziką ir tinka vėžio profilaktikai, buvo pastebėta ir ankščiau, tačiau molekuliniame lygyje cheminiai procesai, vykstantys ląstelėje, buvo detaliau ištirti tik dabar.
Bastutinių šeimoje vaistinių augalų nėra daug, tačiau jie gana vertingi.
Vaistiniai augalai - tai gydomųjų savybių turintys augalai ir patys pirmieji vaistai žmonijos istorijoje. Augalai, iš kurių paruoštais vaistais gydomi žmonės ir gyvūnai, vadinami vaistiniais, o gydymas jais – fitoterapija. Gydomąją galią turi augalų eteriniai aliejai, karčiosios ir rauginės medžiagos, vitaminai, mineralinės ir skaidulinės medžiagos, gliukozidai ir kitos medžiagos.
Augaliniu maistu maitinasi kone visa žmonija, o kai kurių rajonų gyventojai minta beveik vien tik augalais. Iš tinkamai parinktų įvairiomis proporcijomis augalų žmogaus organizmas gali gauti pagrindinių maisto medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, teikiančių energiją bei atstatančių pagrindines medžiagų apykaitos metu suoksidintas medžiagas....

Visų pirma, šeima žmogui suteikia gyvenimo pamatus, iškelia svarbiausias vertybes bei formuoja požiūrį į pasaulį. Šiuolaikiniame pasaulyje didžiulę įtaką žmogaus nuomonės formavimui daro socialiniai tinklai ir internetas, bet ankščiau pasaulį suprasti padėdavo šeima. Puikus tokios šeimos pavyzdys Marijos Pečkauskaitės, žinomos kaip Šatrijos Ragana, apysaka „Sename dvare“. Pati autorė kilusi iš kultūringos, apsišvietusios bajorų šeimos, todėl bajoriška kilmė, religingas auklėjimas bei pedagogikos studijos ugdė rašytojos nuostatas, ji siekė tarnauti tėvynei ir jos žmonėms, teigti liaudies išminties, mokslo ir šviesos pradus. Apysakoje ypač prasmingas pagrindinės veikėjos, Mamatės, paveikslas. Ji auklėja ir augina žmogų, privalu, kad motina darytų tik teigiamą įtaką. Be motinos šilumos ir meilės vaiko širdyje bus tamsu ir šalta. Mamatė iš visų jėgų stengiasi savo vaikus auklėti teisingai, kad jie užaugtų gerais žmonėmis, kaip pati sako „taip užauklėti vaikus, kad jie užaugtų vertais savo giminės atstovais“. Dėl savo vaikų gerovės ji atidavė labai daug, todėl ir jos gyvenimas nebuvo lengvas, į žmogaus gyvenimą jį žiūri kaip į varganą , sunkią tarnystę, kuri kartai duoda trumpų laimės valandėlių. Taigi, šeima padeda suprasti gyvenimo prasmę, formuoja individo charakterį ir nuomonę apie tam tikrus dalykus.
Kita vertus, šeima ne visada būna palaikanti ir padedanti, todėl sunkiais momentais šeima nusisuka, žmogus kuriam reikia pagalbos tampa našta. Neretai šeimose įvyksta taip, kad įvykus nelaimei ar užklupus netikėtiems sunkumams, žmogus yra paliekamas vienas, nuo jo nusigręžiama, nes jis tampa nebenaudingu. Būtent...