Meilę galima apibūdinti kaip patį tyriausią ir gražiausią jausmą. Meilė – tai prisirišimo ir atsidavimo jausmas, suteikiantis galią aukotis dėl kito. Žmogus myli artimuosius, gimtąjį kraštą, gamtą, gyvūnus. Lietuvių literatūroje dažna žmogaus meilė tėvynei bei gamtai, tačiau dažniausiai kūriniuose atskleidžiami ypatingi vyro ir moters santykiai. Taigi, tokią meilę atskleidžia xx. a. rašytojai M. Katiliškis ir V. M. Putinas savo kūryboje.
Dažnai meilė lietuvių literatūroje parodoma kupina aistros ir intrigų, vedančių į pražūtį. Visgi meilė – tai toks jausmas, kuris apakina, žmogus atrodo lyg su rožiniais akiniais. Ji pakeičia žmogų ir sukelia priklausomybę, verčia elgtis neapgalvotai. Panašiai kaip ir Mariaus Katiliškio xx. a. vidurio Lietuvos išeivijos rašytojo romane „Miškais ateina ruduo“ . Tilius blaškosi tarp aistros Monikai ir meilės Agnei. Agnė Tilių labai pakeičia, tai pirmoji jo meilė. Kartu jie išgyvena pačius tyriausius jausmus. Agnė Tiliui tampa artimiausiu žmogumi, į kurį visada jis gali atsiremti, sulaukti supratimo ir palaikymo. Jie jau gyvena ateities svajonėmis, be vienas kito neįsivaizduoja savo gyvenimų, svajoja apie vaikus ir didelę šeimą. Tačiau netrukus Tiliaus gyvenime atsiranda Monika Doveikienė. Apakintas jos grožiu, bruožais Tilius ne tik palieka Agnę, savo pirmąją meilę, bet ir pamiršta savo didžiausias gyvenimo svajones. Kai būna su Monika, jo mintys sukasi tik apie ją. Jis save nekaltina dėl to pasirinkimo, nes jį vaikystėje nieks nepamokė kontroliuoti savo likimą ir norus. Monika jam yra visas pasaulis, moters idealas. Tiliaus aistra Monikai žlugdo ir panaikina jo siekimus. Monika jaučiasi visai kitaip. Ji įsimyli jauną, aukštą, gražų, samdinį Tilių. Ji duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė, patyrusios ir subrendusios moters patirtį. Taigi šiame romane „Miškais ateina ruduo“ meilė turi didžiulę aistrą, vienus verčia kerštauti, kitus susitaikyti su likimu o trečius tiesiog atsiduoti instinktams ir galiausiai tampa pražūtimi.
Meilės tema yra atskleidžiama Vinco Mykolaičio Putino kūryboje, kūrinyje ,,Altorių šešėly“. Vincas Mykolaitis Putinas XX. A. Lietuvos rašytojas, dramaturgas, kunigas....

Meilės tema lietuvių literatūroje. Vaižgantas; Katiliškis

Rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vienas iš pagrindinių veikėjų, Mykoliukas, laimę rasdavo būdamas su Severja – Aužbikų kaimo mergina, kuri buvo tokia pat jausminga, šiek tiek meniškos sielos kaip ir Mykoliukas. Tai juos traukė, artino. Jie mylėjo vienas kitą dvasiškai ir būdami vienas su kitu jautė gyvenimo pilnatvę. Tačiau Severja atitenka kitam – stipresniam ir kovojančiam už savo svajones tijūnui Rapolui Geišei. Jis norėjo, kad Severja taptų jo žmona, todėl jis jai pasipiršo ir su tėvų sutikimu vedė ją. Nors ir Mykoliukas nebegalėjo būti su Severja, tačiau prisiminimai apie ją išliko jo atmintyje. Ji buvo jo gyvenimo meilė ir laimės šaltinis. Taip pat, 20a. rašytojo Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ pagrindinei veikėjai Juozapotai laimės šaltinis buvo jos vyras Petras. Jie buvo neturtingi ir paprasti žmonės, gyvenę sodžiuj, „abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu“. Ir nors vėliau susiklostę įvykiai baigėsi tragiškai, tačiau Juozapotai jos vyras visada išliko jos gyvenimo prasmė ir laimės šaltinis. Taigi, meilė gali suteikti įvairių, ir neigiamų, ir teigiamų, emocijų, tačiau svarbiausia iš jų yra laimė būti su kitu žmogumi.
Tačiau, meilė gali atnešti ne tik laimę, bet ir skausmą. Rašytojo J.Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ pagrindinė veikėja Juozapota tampa nelaiminga, kai Petras išeina į mišką kartu su sukilėliais, tačiau sukilimas yra numalšinamas, o kovotojai yra nužudomi arba ištremiami į Sibirą. Juozapota taip myli savo vyrą, kad jo žuvimas taip pat yra ir jos pačios dvasinė mirtis. Po vyro mirties ji lieka viena, sutrikusio proto ir niekam nereikalinga. Rašytojo J. Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir Dėdienės“ vienas iš herojų Mykoliukas po Severjos ir Rapolo Geišės vestuvių tampa artojumi ir jo gyvenimą įprasmina tik darbas .Ir nors jis yra vienišas ir nelaimingas, jo būdas pasikeičia, jis tampa pikčiurna, tačiau jo meilė Severjai išlieka...

V.Mykolaitis – Putinas, J.Tumas – Vaižgantas, M.Katiliškis

Meilės, kaip vieno iš svarbiausių veiksnių, lemiančių besiformuojančios asmenybės charakterio brandą, įtaka vaizduojama XX a. pirmosios pusės egzodo literatūros rašytojo Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo”. Rašytojas telkiasi į lietuviško kaimo pilnatvę ir jam artimą tėvynės praradimo dramą. Pagrindiniai Mariaus Katiliškio kūrybos motyvai: žemė, gamta ir svarbiausia – gaivališka žmogaus prigimtis. Ryškiausias rašytojo romanas „Miškais ateina ruduo“ meilę vaizduoja kaip gaivališkos aistros šaltinį, vedantį į pražūtį. Tarp romano veikėjų įsiliepsnojusi meilė svaigina bei verčia elgtis neapdairiai ir neapgalvotai. Intriga kyla span>i</span>š dviejų meilės trikampių, kurie pasmerkia romano veikėjus tragiškai lemčiai. Pagrindinis romano veikėjas Tilius atsiduria tarp dviejų moterų: kuklios, jaunatviškos, tyros bei trapios Agnės ir patyrusios, aistringos bei valdingos Monikos, o Monika, kuri savo meilę turėjo išplėšti, užgrobti nagais ir išlaikyti, jais kruvinai įsikirtus laviruoja tarp dviejų vyrų:...

Šis pasaulio apsivertimas gali pasireikšti ir pozityvia prasme, ir negatyvia. Juk tik nedaugėlis meilės istorijų baigiasi abiejų mylimųjų laime. XX a. pr. neoromantikas Juozas Tumas – Vaižgantas savo apysakoje „Dėdės ir Dėdienės“ norėjo parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą bei meilės sukeltą nelaimingą jo dalią. Kūrinio pamatus sudaro trijų veikėjų išgyvenimai – savotiškas meilės trikampis, Mykoliukas įsimyli Severją, ji jam atsako tuo pačiu. Mykoliukas iki tol kol įsimylėjo Severją gyveno kitame – jo paties sukurtame pasaulyje. Jam rūpėjo tik padėti savo broliui darbuose ūkyje, nieko pats nenorėjo, tačiau ši meilė davė Mykoliukui, pirmą kartą jo gyvenime, norą siekti kažko dėl savo naudos. Meilė Mykoliukui teikė ypatingo kilnumo, orumo ir šventumo, tokio kokio Mykoliukas ankščiau neturėjo: „akys blizgėjo išmintimi, protu, tokiu vidaus turiniu, kuris kiaurai peršviečia visą kūną – sielos žievę.“ Tačiau tas minėtas gyvenimo apsivertimas kūrinyje pasireiškė ir ne pozityviai, kai likimas taip susiklosto, kad Severja išteka už Rapolo. Žinia, jog Mykoliuko mylimoji išteka už kito, vaikinui suspaudžia širdį ir priverčia nustoti kovoti už savo norus. Vargšas baudžiauninkas išgyvena skausmą, liūdesį bei neviltį. Meilė, nors ir nelaiminga, visiškai apvertė Mykoliuko kasdieninį gyvenimą. Taigi, nuoširdi meilė gali visiškai apversti žmogaus gyvenimą ir priklausomai nuo kaip ji baigiasi, ji gali palikti žmogų kuriame nors laimės spektro pusių.
Kilni meilė gali suteikti taurumo žmogui. Šitoks meilės supratimas minimas jau nuo Antikos laikų. Viename žymiausių antikos mitų „Prometėjas“ yra atskleidžiama titano Prometėjo kilni meilė žmonijai, kaip jis pasiaukojo, duodamas žmonėms ugnį, nors tai buvo dievų uždrausta. Šia tema buvo kalbama ir lietuvių literatūroje. XX a. pr. neoromantinės literatūros krypties atstovas V. Krėvė dramoje „Skirgaila“ vaizduoja...

„Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, o žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi” teigia A. de Sent-Egziuperi. Meilė yra viena pagrindinių žmonijos kultūrinių vertybių. Be to tai - viena pagrindinių temų literatūroje. Lietuvių prozos reformatorius Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ ir prozininkas Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ atskleidžia ypatingus moters ir vyro santykius.
XX a. vid. Katastrofų laikotarpio rašytojas modernistas Antanas Škėma psichologiniame filosofiniame romane „Balta drobulė“ vaizduoja meilę - pasipriešinimą egzistencinei vienatvei. Pagrindinis romano „Balta drobulė“ herojus – Antanas Garšva. Tai talentingas, meniškos sielos poetas išeivis, kuris savo charakteriu, žmogiškosios esmės suvokimu labai artimas pačiam A. Škėmai. Garšvos ironiškas požiūris į aplinką kyla dėl apgailėtinos padėties ir gyvenimo sąlygų. Niujorko viešbučio liftas – tarsi kalėjimas, kuriame jis uždarytas tarp keturių sienų. Herojus trokšta išsivaduoti iš vienišumo, bet negali, nes šis darbas – jo pragyvenimo šaltinis, tad noras kurti taip pat neįgyvendinamas. Garšva pasitiki kūryba ir tikra meile. Vienas iš jo keliamų egzistencinių klausimų – ar gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai prie jos prisirišęs. Meilės samprata glaudžiai susijusi su romantinės literatūros tradicija. Romantikai aukštino dvasinę vyro ir moters meilę. Jų nuomone, bendro gyvenimo kasdienybė, bėgantis laikas nužudo šį ryšį, o išsiskyrimas, ypač vieno kurio mirtis, tik sustiprina. Prarastasis amžiams išlieka mylinčiojo atmintyje kaip tobula siekiamybė ir svajonė. Tokia idealiąja moterimi Garšvai buvo tapusi paliktoji Jonė. Panaši ateitis laukia ir Elenos – atsinaujinusi liga griauna iliuzijas, ir Garšva nutraukia ryšius su mylimąja. Pasakojimo dabartyje nuo išsiskyrimo praėjusios vos dvi savaitės, Garšva dar jaučia stiprų prisirišimą, todėl negali kurti idealizuoto Elenos paveikslo. Romano pabaigoje personažas išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis susidėlioja jo mintyse – prieš išprotėjimą veikėją matome sėdintį prie stalo ir rašantį. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilos veidu, jis laimingas plėšo popieriaus laišką, kuriame, kaip galime įsivaizduoti ir buvo rašomas prisimintas...

Žmogus, pradedamas meilėje, gimsta meilėje ir gyvena, apsuptas mylinčių žmonių. Tai yra galinga ir pakerinti jėga, kuri keičia žmogaus gyvenimą. Įsimylėjęs žmogus gali patirti daug džiaugsmo ir laimės, meilė gali žmogui padėti sukurti savo vidinį pasaulį su kitu žmogumi, kuris jį apsaugo nuo skausmo ir sudėtingos realybės. Be to, meilė skatina išsilaisvinti iš slopinimo mechanizmo bei gali suteikti gyvenimo prasmę. Bažnyčios doktrinoje meilė suprantama kaip dieviškoji dorybė, kuri padeda mylėti Dievą visomis jėgomis, visu protu, visa siela, o artimą - kaip save patį. Ši dorybė atsispindi meilės įsake, kurį mums paliko Jėzus: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“. Tačiau meilė ne visuomet gali atstoti tai, ko žmogus yra netekęs ar niekada neturėjo. Šis jausmas neretai yra vaizduojamas ir lietuvių literatūroje. Jis atskleidžiamas per įvairius veikėjų išgyvenimus bei patirtis. Tad šiuo kalbėjimu atskleisiu meilės temą lietuvių literatūroje.
Meilė, kuri sugeba išlaisvinti, brandina, atskleidžia savo svarbą žmogaus gyvenimo kelio paieškose vaizduojama XXa. pirmosios pusės lietuvių poeto, dramaturgo, filosofinės pasaulėjautos kūrėjo Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly“. Autorius gimė Pilotiškėse, Prienų rajone. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Baigė keturias klases ir įstojo į Seinų kunigų seminariją. Ją baigė, tačiau dvejojo dėl kunigo pašaukimo. 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės ir vedamas meilės sukūrė šeimą. Nors šiame kūrinyje galima įžvelgti daug sąsajų su autoriaus gyvenimu (mokslai dvasinėj akademijoje, abejonės renkantis tarp kunigo ir poeto pašaukimo), tačiau Putinas pats ne kartą pabrėžė, kad romanas nėra autobiografinis. Kaip teigia Jungas, pažvelgti į savo paties psichines gelmes yra pirmasis drąsos išbandymas, kurio pakanka atbaidyti daugeliui, nes susitikimas su pačiu savimi priklauso prie tų nemalonių dalykų, kurių išvengiama tuomet, kai visą negatyvumą galima projektuoti į aplinką. Pirmas lietuvių literatūroje tą padaro Vincas Mykolaitis – Putinas romane ,, Altorių šešėly “. Kūrinio pagrindinio veikėjo tėvai nuo pat vaikystės troško išleisti sūnų...

Meilė nuo seno buvo vienas svarbiausių jausmų kiekvieno žmogaus gyvenime. „Kas nepažino meilės jausmo, tas, galima sakyti, negyveno.“ Ši žymaus prancūzų dramaturgo Žano Moljero pasakyta mintis puikiai apibūdina faktą, jog meilė yra labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenime. Meilė visais laikais buvo labai populiari rašytojų kūryboje, ji yra tyras, taurus ir gražus jausmas, tačiau autorių kūriniuose mylintys žmonės patiria meilės kančias, išgyvena dramatiškas situacijas, priima likimo siunčiamus išbandymus. Šiandien norėčiau pakalbėti apie rašytojus Joną Biliūną ir Antaną Škėmą, kurių kūriniuose plėtojama meilės tema.
Meilės tema dažnai siejama su kitomis temomis, tokiomis kaip: atlaidumas, supratingumas, pasiaukojimas dėl mylimo žmogaus. Mylėdamas pasiryžti viską atiduoti dėl to, kad būtų laimingas, kitas rūpimas žmogus. Puikiai meilės temą savo kūryboje plėtoja XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas kūriniuose „Ubagas“ ir „Liūdna pasaka“. Novelėje „Ubagas“ pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją, sergantis ir gydytis parvažiavęs tėviškėn, suvedamas su seneliu, kuris “ drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman.” Petrą Sabaliūną sūnus išvarė iš namų, kai jis paseno ir tapo nereikalingas. Novelėje atskleidžiama labai skaudi problema: tėvai, linkėdami vaikams gera, atiduoda viską, o kai šie suauga, varo tėvus iš namų nieko jiems neduodami. Taip nutiko ir pagrindiniam veikėjui Petrui. Žinoma, jis galėjo tam priešintis, bet čia išryškėja viena iš pagrindinių vertybių – begalinė meilė ir atsidavimas savo vaikams. Sabaliūnas galėjo glaustis pas dukteris, kai sūnus jį išvarė, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos.“ Biliūnas akcentuoja tai, jog Petras Sabaliūnas nepyksta ant savo šeimos, kuri jį išvarė iš namų, nors senelis padarė viską, kas buvo jo galioje, kad sūnus gyventų pasiturinčiai. Pagrindinis veikėjas per daug myli savo sūnų, kad galėtų jį kaltinti, jog šeimoje buvo pamintas žmogiškumas. Kiek kitokia istorija apie beribę meilę aprašoma ir apysakoje „Liūdna pasaka“. Jonas Biliūnas mus nukelia į baudžiavos laikus ir pradeda pasakoti...

A. Škėma M. Katiliškis