Vienas tokių antikos mitų veikėjų, patyrusių didelių sunkumų ir sudėtingų problemų, yra Prometėjas. Jis vaizduojamas kaip herojus. Tai žmonių globėjas, šviesos nešėjas. Mite jis vaizduojamas kaip labai altruistiška, geranoriška, rūpestinga asmenybė. Jis buvo titanas, kuris atgaivino dykumas, žemes, paskui iš molio ir vandens nulipdė žmones. Nulipdytus žmones išmokė amatų, įvairių menų, žemdirbystės, gyvulininkystės. Titanas prijaukino žmonėms gyvulius, parodė jiems, kaip pasigaminti būtinus, kasdienius įrankius, atvėrė dangaus ir žemės paslaptis, suteikė jiems geras gyvenimo sąlygas. Be Prometėjo globos žmonės būtų pražuvę. Jie būtų sušalę, mirę iš bado, neišgyvenę dėl atšiaurių sąlygų. Prometėjo pamokyti jie išmoko dirbti žemę, auginti gyvulius, pasiūti drabužius, gaminti maistą. Jo meilė buvo tokia didelė, kad jis pasiryžo iš Dievų pavogti ugnį. Man atrodo, kad Prometėjas elgėsi kaip tikras ir mylintis kūrėjas, kuris aiškiai norėjo parodyti savo meilę. Jei būtų daugiau tokių altruistų, visuomenė būtų geresnė. Iš mito apie prometėją galime pasimokyti rūpestingumo, gerumo. Taigi, Prometėjas mite vaizduojamas kaip herojus, geradaris, rūpestingasis žmonių sergėtojas.
Tačiau yra ir kita Prometėjo paveikslo pusė. Jis vaizduojamas ne tik kaip rūpestingas kūrėjas, altruistas, viską darantis dėl kitų, bet ir kaip maištininkas, kankinys. Jo meilė žmonėms buvo labai didelė, nes jis pasiaukojo, pasiryžo maištauti ir kentėti. Jis darė viską, kad tik apsaugotų žmones ir suteiktų jiems gerą gyvenimą....

Baisiausia bausmė bergždžias ir beviltiškas darbas.
3. Remiasi Homeru ir kitais šaltiniais. Šaltinių įvairove siekiama panagrinėti Sizifo mitą iš keletos perspektyvų, skirtingų nuomonių. Jis buvo nubaustas už tai, kad dangaus žaibus ir perkūnijas jis iškeitė į palaiminimą vandeniu. Jis norėjo amžinai gyventi.
4. Sizifas klastingas, pataikūnas, paniekinęs dievus ir iškeitęs žmonių ir žmonos laimę ir ateitį į savo paties gerovę, amžiną gyvenimą. Nuvargęs, atsidavęs likimui ir suprantantis bausmės priežastį. Pamažu susitapatina su akmeniu.
5. Sąmoningas žmogus patyręs absurdą, suvokia jo esmę ir prasmę, todėl pranoksta savo lemtį. Tas absurdas, agonija, kuri turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa savotiška pergale prieš patį save.
7. Kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis, pats nešą tą naštą/akmenį, kurią/kurį jam suteikia gyvenimas. Akmuo yra žmogaus savastis.
8. Nes...

Mejozė – tai lytinėse liaukose esančių diploidinių ląstelių dalijimasis, po kurio susidaro haploidinės gametos. Mejozę sudaro du vienas po kito sekantys ląstelių dalijimaisi: I mejozinis dalijimasis ir II mejozinis dalijimasis. Abu dalijimaisi turi fazes: profazę, metafazę, anafazę ir telofazę. Tarp I ir II dalijimųsi yra trumpa interkinezė, kurios metu DNR nesireplikuoja.
Prieš I dalijimąsi vyksta interfazė (a), kurią sudaro G1, S ir G2 stadijos. G1 stadijos metu ląstelė auga, kaupia medžiagas, sintetinamos organelės, jų padvigubėja, S stadijoje vyksta DNR replikacija, kiekviena DNR molekulė pagamina savo kopiją (sudvigubėja). G2 stadijoje ląstelė toliau auga, vyksta baltymų biosintezė, ląstelė ruošiasi dalytis. Interfazė paprastai trunka kelis kartus ilgiau nei ląstelės dalijimasis. Po interfazės seka mejozė. Ji vyksta taip: I mejozės dalijimasis, vadinamas redukcinių dalijimusi. I profazė (b). Šios fazės pradžioje chromosomos yra sudarytos iš dviejų seserinių chromatidžių, kurias jungia centromera, nes interfazėje DNR padvigubėjo. Chromosomos trumpėja, tankėja, tampa ryškios. Homologinės chromosomospriartėja viena prie kitos ir susiglaudžia visu ilgiu, toks homologinių chromosomų susiglaudimas vadinamas konjugacija arba chromosomų sinapse, o susijungusios chromosomos sudaro bivalentus. Sudariusios bivalentus homologinės chromosomospersikryžiuoja ir apsiveja viena kitą, kai kuriose vietose chromatidės nutrūksta ir neseserinės chromatidės (seserinės chromatidėssudaro vieną chromosomą, jos nėra seserinės kitą homologinę chromosomą sudarančioms chromatidėms) apsikeičia fragmentais. Šis procesas vadinamas krosingoveriu (perkryža). Dėl krosingoverio įvyksta genetinės informacijos mainai, susidaro nauji alelinių genų deriniai. Homologinės chromosomos pradeda tolti viena nuo kitos, bet lieka sukibusios tam tikrose vietose. Suyra branduolėliai, branduolio apvalkalėlis, centriolės (jeigu yra) juda ląstelės polių link, pradeda formuotis dalijimosi verpstė.
I metafazė (c). Homologinės chromosomos nutolsta viena nuo kitos ir lieka sukibusios tik tam tikrose vietose: galais ir ties chiazmomis (tai tos chromosomų vietos, kur įvyko persikryžiavimas ir genetiniai mainai tarp neseserinių chromatidžių). Susiformuoja dalijimosi verpstė, verpstės siūlai prisitvirtina prie kiekvienos chromosomos centromeros (tik iš vienos pusės), homologinių chromosomų poros išsidėsto vienoje plokštumoje.
I anafazė (d). Homologinės chromosomos galutinai atsiskiria ir...

Mitai tai senovės pasakojimai apie dievus, herojus, jų žygius, šventes... Senovėje religinę sąmonę turintys žmonės, mitus laikė realiais ir gyveno pagal juos. Šiuolaikinis žmogus skaitydamas mitus taip pat iš jų mokosi nesenstančių vertybių: altruizmo, tėvynės meilės ir drąsos.
Viena iš vertybių kurių gali pasimokyti jaunas žmogus yra – altruizmas. Tai gebėjimas aukotis ir rūpintis kitais. Geras pavyzdys yra Prometėjas iš mito ,, Prometėjas“. Jis iš molio ir vandens nulipdė žmogų, išmokė jį menų. Dzeusui nusprendus užgrobti žmonių giminę, Prometėjas, bijojo, kad žmonės nebūtų užkrauti per didelės naštos, todėl pavogė iš Dzeuso ugnį. Už šį nusikaltimą jis buvo žiauriai nubaustas, pririštas metaliniais pančiais prie Kaukazo uolos, iki kol jį išgelbėjo Heraklis.Titanas negalvojo apie savo gerovę, susigrūmė su dievais, išliko orus, garbingas, pasiaukojo dėl žmonių šviesesnės ateities. Nuo tol jis tapo žmonių globėju ir gynėju. Ir šiomis...

Graikų mitai – tai įvairūs Antikos laikotarpiu sukurti ir pradėti dalintis su bendruomene pasakojimai apie graikų mitologijos dievus, deivės, herojus, didvyrius bei mitologines būtybes. Būtent tokiuose graikų mitologijos pasakojimuose išryškėjo Antikos gyvenimas, jo principai, žmonių mąstymas ir pasaulėžiūra bei tai, kuo Antikoje buvo taip ilgai tikima. Svarbu tai, kad graikų mitologiniai pasakojimai nėra tik istorijos apie kiekvieno graikų mitų herojaus, dievo ar mitologinės būtybės istoriją. Graikų mitologija daug sudėtingesnė ir atspindinti kur kas daugiau svarbių gyvenimo aspektų nei manoma. Vienas jų – tai graikų mitologijoje dažnai įžvelgiamos svarbios vertybės. Vertybių svarba Antikoje buvo labai didelė, taip pat kaip ir šiuolaikiniame gyvenime, tokių vertybių, kaip laisvė, kantrybė, vidinis žmogaus grožis bei išmintis ir meilė tėvynei.
Laisvė – tai prioritetinė žmogaus vertybė, be kurios žmogus būtų nieko vertas. Būti laisvam žmogui reiškia viską – galimybę laisvai reikšti ir gyventi. Tačiau laisvės suvokimą kiekvienam, vis tik, yra individualus ir asocijuojasi su pačiomis įvairiausiomis patirtimis. Apie jas nemažai galima sužinoti iš įvairiausių literatūrinių tekstų, tarp kurių yra senieji graikų mitai, aprašantys tokius graikų mitologijos veikėjus, kaip Dedalas ir Ikaras. Dedalas – garsus visokių menų meistras, skulptorius ir architektas. Turėjo bėgti iš Atėnų, nes pavydėdamas nustūmė nuo Akropolio savo mokinį, išradusį žiedimo ratą. Pabėgo pas karalių Minoją į Kretos salą, pastatė ten Labirinto rūmus, susidedančius iš daugybės sudėtingų koridorių. Davė Ariadnei, Minojo dukrai, siūlų kamuolį ir pamokė, kaip padėti Tesėjui išeiti iš Labirinto. Minojas Dedalą kartu su Ikaru uždarė į tą patį Labirintą. Dedalas susiklijavęs vašku plunksnas padarė didžiulius sparnus ir priklijavęs sau bei sūnui išskrido. Bet Ikarui pakilus per daug arti saulės vaškas ištirpo ir berniukas nukrito į jūrą. Iš to galima suprati, kad Dedalas ir Ikaras mitologijoje vaizduojami, kaip laisvės trokštantys žmonės, bandantys iš nelaisvės pabėgti savo pačiu susikonstruotais sparnais.
Taip pat viena labiausiai gyvenimiškų vertybių yra kantrybė. Nėra juk dienos, kada mūsų kantrybė nebūtų...

Žmogaus būties prasmę sieja su laiko tema. Jis teigia, kad kiekvienas turi suvokti savo laikinumą ir savo būtį vertinti.
Svarbu surasti santarvę su laiku. Jis turi čia ir dabar gyventi, ne ateity ar praeityje.
Prabyla apie žmogaus egzistencijos ribines situacijas. Žmogus negali pabėgti nei nuo mirties, nei kitų sunkumų. Svarbiausias žmogaus apsisprendimas ir valia.
Egzistencialistai propagavo žmogaus vertės klausimą krizių laikotarpiu. Gyvenimas yra laikinas, netvarus, tačiau vertingas. Egzistencialistai renkasi analizuoti pavienių žmonių problemas, kokia žmogaus būtis, žmogaus apsisprendimo klausimą, norą išsilaisvinti nuo absurdo. Absurdo įveikti neįmanoma, bet galima jį niekinti. Keliama maišto idėja - mąstantis žmogus nenori su absurdu taikstytis. Absurdo akimirkoje svarbi ištikimybė vertybėms.
2. Kas sukelia beprasmybės, absurdo jausmą?
Begalybės, absurdo jausmą kelia nuovargis, klausimas „kodėl?“.
Vilties praradimas kritinėse situacijose, žmogaus ir pasaulio prieštaringumas, dvasinių vertybių krizė, savo ribotumo suvokimas, būties laikinumas
3. Suvokus absurdą, kyla maištas prieš jį. Ar su tuo sutinkate? Kodėl?
Priešintis prieš absurdą natūralu, bet tai gali padaryti tik dvasiškai stiprus žmogus. Žmogus yra bejėgis ir per daug ribotas kovoti su absurdu. Mes bijome nežinomybės, o, suvokdami savo „priešą“, galime prieš jį kovoti, maištauti. Maištas – savirealizacija, stoiškai laikytis įsikibus į vertybes, laikytis orumo.
4. Remdamiesi egzistencializmo suformuluota laisvės samprata, atsakykite į klausimą, ar sunku būti laisvam? Argumentuokite remdamiesi literatūrine/kultūrine patirtimi.
Kamiu teigia, jog laisvam būti labai sudėtinga. Laisvės tema ypač aktyvi karo laikotarpiu, esant reikalui priešintis okupacijai, represijoms, cenzūrai. Tikrai sudėtinga yra neprarasti vilties ir laikytis tvirtos pozicijos. Laisve reikia mokėti naudotis. Absoliučios laisvės nėra. Kai žmogus peržengia kito žmogaus laisvės ribas, jis pažeidžia laisvės sampratą. Laisvė įpareigoja žmogų prisiimti atsakomybę.
A. Kamiu. Esė ,,Mitas apie Sizifą“
1. Kas laikoma didžiausia dievų bausme?
Didžiausia dievų bausmė – bergždžias ir beviltiškas darbas. Darbas be rezultato tampa žmogaus kankinimo priemone.
2. Kokiais šaltiniais remiasi pasakotojas, aiškindamas, už ką Sizifas
nubaustas? Raskite sakinį, kuriuo pasakotojas apibendrina pasmerkimo priežastis ir paaiškina, ko veikėjas iš tikrųjų norėjo ir siekė.
Kamiu remiasi Homeru. Sizifas nubaustas...

Ji žmogų paverčia gyvybingu, suteikia jėgų, kelia į aukštesnį būties lygį. Vieni iš pirmųjų literatūrinių kūrinių, kuriuose kalbama apie meilę yra graikų mitai – meilė aukštinama, sudvasinama. Taigi meilės jausmas aprašytas ir suprastas jau antikos laikais. Ir literatūra pabrėžia meilės vertę, pvz., tai atsispindi prancūzų rašytojo R. Gary romane,,Aušros pažadas“. Romane kalbama apie besąlygišką motinos meilę sūnui, lydinčią jį visą gyvenimą.
Žmonės dėl buvimo su mylimu žmogumi yra pasiryžę padaryti labai daug. Graikų mite „Orfėjas ir Euridikė“ Orfėjas norėdamas susigrąžinti mirusią mylimąją pasiryžta keliauti pas Hadą į požemių karalystę. Jis įtikina požemių Dievą grąžinti jam mylimąją Euridikę. Citata: ,,Nepaprastai mylėjęs žmoną, Orfėjas kentė begalinį sielvartą. Jis susirado į požemius vedantį urvą ir nusileido prie Acheronto upės, Orfėjas dainomis sugraudino požemio karalienę Persefonę ir nepermaldaujamą karalių Hadą. Jie leido išsivesti Euridikę į Žemę.’’. Tačiau, užmiršęs dievo įsakymą, Orfėjas neįvykdo vienintelio požemių valdovo prašymo ir visiem laikam ją praranda.
Taigi šis mitas parodo, kad meilė padeda nugalėti visas savo baimes ir, jog meilei nebaisios jokios kliūtys. Netekęs mylimosios, Orfėjas praranda gyvenimiškąją viltį, neranda vidinės ramybės ir džiaugsmo.
Meilė – tai atsakomybė už kitą, stiprus dviejų žmonių ryšys. Mituose smerkiama egoistiška meilė.
Šis mitas mums atskleidžia ne tik tai, jog savanaudiškumas ir savimeilė yra yda, bet ir tai, jog egoistiška meilė niekada nesibaigia laimingai. Narcizas sugriauna pusiausvyrą tarp žmogaus fizinio ir dorovinio tobulumo – pažeidžia dievų sukurtą tvarką. Dėl to jis lieka nubaustas.
Literatūroje pasitaiko žmonių – altruistu, kurie be jokio atlygio rūpinasi kitais.
Šiame mite pateikiamas pasiaukojančios meilės pavyzdys, atskleidžiantis tai, jog dėl meilės ir šilumos kitam, reikia ko nors atsisakyti, paaukoti.
Apie meilę ir pasiaukojimą yra pasakojama knygoje ,,Aušros pažadas“ (Romain Gary). Aprašomas vienišos motinos atsidavimas vienturčiam sūnui. Įsitikinusi, kad berniukas privalo tapti "garsiu žmogumi", ji darė viską, kad taip ir būtų. Moteris dėjo visas pastangas,...

• Paaiškinti, kad ekosistemose įvairias rūšis sieja mitybos tinklas ir kiekviena rūšis dažniausiai priklauso nuo daugelio kitų.
• Remiantis pavyzdžiais paaiškinti, kad mitybos grandinė yra kelias, kuris jungia skirtingas bendrijos rūšis.
• Nurodyti mitybos lygmenis.
Energijos ir maisto medžiagų apytakos ekosistemose supaprastintas modelis.
• Tai sudėtinga ekologinė mitybos sistema.
• Mitybos grandinės parodo, kas kuo maitinasi ir maisto energijos perėjimą iš vieno mitybos lygmens į kitą.
• Augalo lapai drugio vikšras zylė
•
Kiekviena mitybos grandinės dalis priskiriama mitybos lygmeniui
• Skaidytojų grandinėms lygmenų sąvoka netaikoma.
• Pirmasis mitybos lygmuo - Gamintojai – žalieji augalai, kurie patys gamina maisto medžiagas.
• Antrasis mitybos lygmuo - Pirminiai vartotojai – žolėdžiai (augalais mintantys) gyvūnai. Energiją teikiančias medžiagas gauna tiesiogiai iš gamintojų.
• Trečiasis mitybos lygmuo - Antriniai vartotojai – plėšrūnai. Energiją teikiančias medžiagas gauna iš pirminių vartotojų kūnų. Pvz., lapės, kai jos ėda žolėdžius.
• Ketvirtasis mitybos lygmuo - Tretiniai vartotojai – plėšrūnai. Energiją teikiančias medžiagas gauna įvairiais netiesioginiais būdais iš antrinių vartotojų kūnų. Pvz., lapės, kai jos ėda mesėdžius.
• Mitybos grandinė skirstoma pagal mitybos...

,,Eglė žalčių karalienė” yra ypatinga lietuvių pasaka. ,,Ši pasaka,-anot tautosakininko,mitologo Norberto Vėliaus,- yra tapusi savotišku lietuvių tautosakos grožio ir vertės idealu.” ,,Pirma, ji gana originali.Nors analogiškų siužetų yra ir rytų slavų,moldavų, tautosakoje,vis dėlto pasaka ,, turi aiškias lietuviškas ir latviškas šaknis, nes tik šiose dviejose tautose ji vienodai pažįstama, o kitur užrašoma tik epizodiškai”,- taip aiškina Donatas Sauka.Antra,ši pasaka kitokia-neatitinka tradicinių stereotipinių stebuklinės pasakos bruožų,kanono.Trečia, labai pastebimi jos ryšiai su mitologija,su mitiniu mąstymu.Ši pasaka ,be kita ko,gana populiari,yra užrašyta apie 100 jos variantų.Mums pateikiami tik 3 variantai.
Visų trijų pasakų variantų pradžios yra panašios,bet kartu ir skirtingos.Pasaka ,, Eglė žalčių karalienė” prasideda itin tradiciškai:,,Kitąsyk, dar senų senovėje,buvo senelis ir senutė”.Antroji pasaka ,,Žaltys ir mergaitė” prasideda:,, Buvo karaliaus duktė”.Trečioji pasaka ,,Trys seserys” prasideda:,,Buvo pas tėvą trys seserys”.Pasakos skiriasi nuo tradicinių pasakų baigčių tuo, kad antrojoje ir trečiojoje pasakose nenurodyti šeimos nariai.Taip pat nėra nurodyta tikslaus laiko.
Visos trys pasakos - tradiciškos,nes yra vyresnio amžiaus tėvai,didelės šeimos.Visos pasakos panašios, nes visose buvo trys seserys, iš kurių trečioji,jauniausioji Eglė sutinka ištekėti už žalčio Žilvino.
Kad iššukuotų vėjas galvelę!...
Stokit,sūneliai,stipriais medeliais...
Aš, jūs mamelė,liksiuos eglele.”
Pasakoje,,Eglė žalčių karalienė” pats vyras paaiškina savo žmonai, kas jį nužudė ir kas išdavė jo šūkį:,,Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo.Mano šūkį jiems išdavė Drebulėlė, mūsų mylimiausioji dukrelė!”Antrojoje pasakoje ,,Žaltys ir mergaitė” žalčio motina atsiliepusi į Eglės šauksmą pasako, kas nutiko žalčiui. Pasakų baigtys yra netradicinės todėl, kad pagrindinis veikėjas yra nužudomas, kas nėra būdinga kitoms pasakoms.Dažniausiai visos pasakos baigiasi sėkmingai: herojai susituokia,susilaukia daug vaikų ir ilgai, laimingai gyvena.
Stebuklinių pasakų požymis-erdvės skaidymas į savą (namų) ir svetimą. Veiksmas daugiausiai vyksta tarpinėje erdvėje,pakrantėje.Vandens pasaulis šioje pasakoje išties svarbus, bemaž slepiamas nuo klausytojo ar bent jau neatskleidžiamas.Vandenų karalystė suvokiama kaip kita pasaulio karalystė, egzistuojanti pagal tuos pačius principus kaip ir žemiškoji-čia taip pat yra dvaras,klėtis,kiti pastatai, taip pat čia gyvena žmonės, tiesa vandeninės...

Mūzos (Mouaai „mąstančios"), aonidės, parnasidės, kastalidės, hi pokrenidės, pieridės (pavadinimų va­riantai susiję su m. gyvenama vieta), gr. mitologijoje Dzeuso ir Mnemosi nės dukterys. M. yra poezijos, menų ir mokslų deivės, devynios seserys, gi­musios Pierijoje ir vadintos „olimpiš­komis". Jų vardai: Kaliopė, Klėjo, Mel­pomenė, Euterpė, Erato, Terpsichora, Talėja, Polihimnija, Uranija; šie var­dai, išskyrus „Uranija" („dangiškoji") ir „Klėjo" („šlovintoja"), rodo m. ryšį su dainavimu, šokiais, muzika, me­nais. Olimpo m. pirmtakės yra archa­jiškosios m. chtoniškosios būtybės. Pausanijas pasakoja, kad pirmieji au­kas mūzoms į Helikoną atnešė ne po­etai ir dainiai, o siaubingi milžinai Aloadai Otas ir Efįaltas. Jie pėdė m. kultą ir davė joms vardus, mūzo­mis laikydami tik tris Meletę („glo­ba"), Mnemę („atmintis"), Aoidę („daina"). Vėliau iš Makedonijos at­vykęs Pieras įvardijo devynias m. Po­etas Mimnermas teigia, kad buvo vysnės m. Urano (dangaus) ir Gajos (žemės) dukterys ir jaunesnės m.Dzeuso dukterys.Chtonišką m. praeitį liudija ir palikuoniai, kuriuos Gajos dukros m. pagimdė Dzeusui ir Apolonui. Dzeusui ir Kaliopei (ar Talėjai ir Apolonui) gimė koribantai. Zoomorfinio Dzeuso peslio ir Talėjos vaikai buvo Sicili jos palikai. Melpomenei ir upės dievui Achelojui gimė sirenos miksan tropiškos būtybės, prisiviliodavusios ir suėsdavusios keliautojus. Hesichijas teigia, kad archajiškosios m. buvo,,siautėjančios". „pamišusios" (gr.thourides bendra šaknis su lot. fu ria). M., kaip ir menadės, buvo laikomos Dioniso maitintojomis ir jo klajonių palydovėmis. M. ir menadės tar pusavyje susijusios (pvz., Dionisas nubaudė valdovą Likurgą už m. ir menadžių persekiojimą). Helikono in Skripcijoje Terpsichora lyginama su Dionisu Bromiju. Terpsichorai priski­riamas vynuogienojas ir sugebėjimas sužadinti įkvėpimą, Dionisui Bromi jui sugebėjimas gundyti ir fleita. Orfėjas, kuris įvedė Dioniso misteri­js yra m. Kaliopės ir Ojagro sūnus. Dainius Linas yra Kaliopės (ar Urani jos) ir Amfimaro sūnus, Poseidono anūkas. Triukšmingoms ir ekstatiš koms m. vadovavo „mūzų vadovas" Dionisas Musagetas. Dioniso Melpo meno kultas buvo paplitęs Acharno je. M. yra kietaširdės ir žiauriai bau džia kiekvieną, išdrįsusį su jomis var žytis. Jos...