Graikų mitologijos personažai

Mūzos Mūzos (Mouaai „mąstančios"), aonidės, parnasidės, kastalidės, hi pokrenidės, pieridės (pavadinimų va­riantai susiję su m. gyvenama vieta), gr. mitologijoje Dzeuso ir Mnemosi nės dukterys. M. yra poezijos, menų ir mokslų deivės, devynios seserys, gi­musios Pierijoje ir vadintos „olimpiš­komis". Jų vardai: Kaliopė, Klėjo, Mel­pomenė, Euterpė, Erato, Terpsichora, Talėja, Polihimnija, Uranija; šie var­dai, išskyrus „Uranija" („dangiškoji") ir „Klėjo" („šlovintoja"), rodo m. ryšį su dainavimu, šokiais, muzika, me­nais. Olimpo m. pirmtakės yra archa­jiškosios m. chtoniškosios būtybės. Pausanijas pasakoja, kad pirmieji au­kas mūzoms į Helikoną atnešė ne po­etai ir dainiai, o siaubingi milžinai Aloadai Otas ir Efįaltas. Jie pėdė m. kultą ir davė joms vardus, mūzo­mis laikydami tik tris Meletę („glo­ba"), Mnemę („atmintis"), Aoidę („daina"). Vėliau iš Makedonijos at­vykęs Pieras įvardijo devynias m. Po­etas Mimnermas teigia, kad buvo vysnės m. Urano (dangaus) ir Gajos (žemės) dukterys ir jaunesnės m.Dzeuso dukterys.Chtonišką m. praeitį liudija ir palikuoniai, kuriuos Gajos dukros m. pagimdė Dzeusui ir Apolonui. Dzeusui ir Kaliopei (ar Talėjai ir Apolonui) gimė koribantai. Zoomorfinio Dzeuso peslio ir Talėjos vaikai buvo Sicili jos palikai. Melpomenei ir upės dievui Achelojui gimė sirenos miksan tropiškos būtybės, prisiviliodavusios ir suėsdavusios keliautojus. Hesichijas teigia, kad archajiškosios m. buvo,,siautėjančios". „pamišusios" (gr.thourides bendra šaknis su lot. fu ria). M., kaip ir menadės, buvo laikomos Dioniso maitintojomis ir jo klajonių palydovėmis. M. ir menadės tar pusavyje susijusios (pvz., Dionisas nubaudė valdovą Likurgą už m. ir menadžių persekiojimą). Helikono in Skripcijoje Terpsichora lyginama su Dionisu Bromiju. Terpsichorai priski­riamas vynuogienojas ir sugebėjimas sužadinti įkvėpimą, Dionisui Bromi jui sugebėjimas gundyti ir fleita. Orfėjas, kuris įvedė Dioniso misteri­js yra m. Kaliopės ir Ojagro sūnus. Dainius Linas yra Kaliopės (ar Urani jos) ir Amfimaro sūnus, Poseidono anūkas. Triukšmingoms ir ekstatiš koms m. vadovavo „mūzų vadovas" Dionisas Musagetas. Dioniso Melpo meno kultas buvo paplitęs Acharno je. M. yra kietaširdės ir žiauriai bau džia kiekvieną, išdrįsusį su jomis var žytis. Jos apakino Tamiriją, atėmė iš jo sugebėjimą dainuoti ir groti lyra. Klasikinėje mitologijoje m. yra Dzeuso dukterys. Jos gyvena Heliko ne. ten apdainuoja visų kartų dievus Gają, Kroną, Okeaną, Niktę, Heli ją, patį Dzeusą ir jo palikuonis, taip susiedamos praeitį ir dabartį. M. žino praeitį, dabartį ir ateitį. Jos dainių ir poetų globėjos, perteikia jiems sa­ vo sugebėjimus. M. moko ir gviodžia žmones, įkvepia jiems tikėjimo, apdai­ nuoja tvarkos dėsnius ir dievų įpro čius. Klasikinės m. susijusios su Olim po pasaulio gerąja tvarka ir harmo nija. Menų diferenciacijos metu m. f jos atsiskyrė, o helenizmo laikotarpiu tapo simboliniais personažais: Erato lyrikos mūza su lyra rankose, Eu­ terpė fleita pritarianti lyrinėms dai noms, Kaliopė yra epinės poezijos ir mokslų m. su ritinėliu bei stiliumi, klejo istorijos m. su panašiais atri butais, Melpomenė tragedijos m. su tragedijų kauke ir vynuogienojų vai niku, Polihimnija iškilmingos him nų poezijos m., Terpsichora šokių m. su lyra ir plektru, Talija kome­ dijos m. su komedijų kauke, Uranija astronomijos m. su dangaus skliau­ to atvaizdu ir skriestuvu. M. visada buna kartu su menų dievu Apolonu, todėl jį vadina Musagetu. Pigmalionas Pigmalionas (V\vy\La\i(Qv), gr. mi­tologijoje 1) legendinis Kipro valdo­vas, gyvenęs vienas ir vengęs mote­rų. Iš dramblio kaulo P. pasidarė mo­ters skulptūrą, įsimylėjo ją ir prašė, kad Afroditė įkvėptų statulai gyvybę. Tokios meilės sujaudinta, Afroditė statulą atgaivino. Ši moteris, vardu Galatėja, tapo P. žmona ir pagimdė jam dukterį Pafą (garsaus Afroditės kulto miesto pietų Kipre eponimas). Mitas susijęs su Afroditės (arba As­tartės) kultu, kurio žynys buvo P. Kar­tais P. identifikuojamas su Afroditės meilužiu Adoniu Pigmaju (pava­sario personifikacija). Kita versija: P. pamilo pačios Afroditės atvaizdą; 2) legendinis Tiro valdovas, Didonos (Elisos) brolis, nužudęs savo sesers vyrą Sichėją(arba Akerba), kad įgytų jo turtą. Po to Didoną pabėgo į Afriką, kur Jarbo žemėje įkūrė Kartagina. Narcizas Narkisas,Narcisas (NapKiaaoc), gr. mitologijoje gražus jaunuolis, Bo-jotijos upių dievo Kefiso ir nimfos Li-riopės sūnus. Pasak labiausiai papli­tusios versijos, N. tėvai išklausinėjo pranašą Teiresiją apie vaiko ateitį: jiems buvo atsakyta, kad N. sulauks senatvės, jei niekada nepamatys savo veido. N. išaugo nepaprastai gražiu jaunuoliu, jo meilės troško daugelis moterų, tačiau N. buvo viskam abe­jingas. Kai jį įsimylėjo nimfa Echo, N. paniekino jos aistrą. Iš sielvarto Echo sunyko taip, kad iš jos teliko vien bal­sas. Atstumtosios moterys reikalavo nubausti N., ir teisingumo deivė Ne-mesidė išpildė jų norą. Grįždamas iš medžioklės N. pažvelgė į skaidrų šal­tinį ir, pamatęs vandenyje savo at­spindį, įsimylėjo jį. N. niekaip nega­lėjo atsitraukti nuo savo atvaizdo ir mirė iš meilės sau. Jo mirties vietoje išaugo gėlė, pavadinta narcizu. Šis etiologinis mitas atsirado paaiškinti Graikijoje paplitusios gražios, bet šal­tos gėlės kilmę. Sprendžiant iš veikė­jo vardo, mitas apie N. yra ikigraikiš-kos kikriės: liaudies etimologija N. vardą gretino su gr. veiksmažodžiu naskao („stingstu"). Gali būti, kad šis gretinimas buvo vienas iš mito šalti­nių. Mito variantuose nimfa Echo ne­minima. Siekiant racionaliai suvokti mitą, N. istorija buvo pateikiama taip: N. turėjo mylimą seserį dvynę, kai mergaitė netikėtai mirė, jos gedintis N. pamatė savo atspindį vandenyje ir, palaikęs jį savo sesers atvaizdu, be at­vangos žiūrėjo į vandenį, kol mirė iš sielvarto. Yra žinomas mito apie N. mirtį variantas: mirtis jam atsiųsta kaip bausmė už tai, kad atstūmė jau­nuolio Ameinijo meilę, kuris dėl to nu sižudė. N. įsimylėjo savo atspindį ir, suvokdamas šios meilės beprasmiš­kumą, nusižudė. Iš jo kraujo lašelių iš­augo narcizai. Tikriausiai N. sena mirštančios ir atgimstančios gamtos augalų pasaulio dievybė (narcizo žie­das minimas mite apie Persefonės pa­grobimą; jį dėdavo ant mirusiųjų). Mi­to kilmė susijusi su pirmykštei magi­jai būdinga žmogaus baime pamatyti savo atspindį (atspindys tarsi žmo­gaus antrininkas, už žmogaus ribų esantis jo antrasis „aš"). Pandora Pandora (flavScopa „gausiai ap­dovanota"), gr. mitologijoje pirmoji moteris, kurią sukūrė Atėnė ir Hefais­tas. Supykęs, kad Prometėjas pavogė dievų ugnį ir atidavė ją žmonėms, Dzeusas nusprendė žmonėms atker syti ir liepė sutverti moterį. Hefaistas ją nulipdė iš žemės ir vandens; Atėnė apvilko P. sidabriniais rūbais ir uždėjo jai ant galvos aukso karūną. Dzeusas tikėjosi, kad P. atneš žmonėms blogus įpročius ir nelaimes. Hesiodas mini ki­tą versiją: P. apdovanojo charitės, Pei-to („įtikinimas"), horos; Hermis skiria jai suktą ir klastingą sielą. Kadangi vi­si dievai buvo jai ką nors dovanoję, moterį pavadino Pandora. Ją pamilo naivusis Prometėjo brolis Epimetėjas. (Prometėjas patarė broliui nieko ne­imti iš Dzeuso.) Kai P. atidarė dievų padovanotą indą, kuriame buvo visos žmonių nelaimės ir ydos, žemę užplū­do nelaimės ir ligos. Indo dugne liko tik viltis, nes P. spėjo uždengti jį: iš žmonių buvo atimta net geresnio gy­venimo viltis. Mite apie P. įžvelgia­ma moteriškojo prado diskreditacija patriarchato įsitvirtinimo laikotarpiu jis buvo laikomas žalingu ir mela­gingu. Erodas Erotas ("Epwc „meilė"), gr. mi­tologijoje meilės dievas. Greta Chao--so, Gajos ir Tartaro, E. viena iš ke­turių kosmogon. jėgų. Mitografas Akusilajas (V a. pr. Kr.) teigia, kad E.., Eteris ir Metidė („mintis") Chaoso sukurtojo Erebo ir Nakties vaikai. Par­menidas E. laiko seniausia dievybe, sukurta Afroditės. Orfikų tekstuose jis vadinamas Protogenu („pirmagi­miu"), Fanetu („regimuoju"), Fajeto­nu („mirgančiuoju"); E. puikiai šau­do iš lanko, turi sparnus, saugo ete­rio, dangaus, jūros, žemės ir vėlių karalystės raktus. Ferekidas (VII a. pr. Kr.) pasakoja, kad Dzeusas, kurdamas pasaulį, pats pasivertė E., taigi E. lai­komas galingiausia pasaulio jėga. Kla­sikinės lyrikos tradicija E. vaizduoja kaip Dzeuso sūnų, Iridės ir Zefyro kū­rinį, Afroditės ir Arėjo sūnų. Tad E. ii įgyja epitetus „auksasparnis", „auk­saplaukis", „vėjo brolis", žyminčius E. virtimą kaprizingu helenizmo poezi­jos personažu. Rodo Apolonijo epe E. yra klastingas kietaširdis berniūkštis, įsakinėjantis savo motinai Afroditei. Klasikinėje epochoje taip pat forma­vosi savita meilės dievo mitol. simbo­lika. Platonas atpasakoja originalų mi­tą apie E., kai jis pasirodo ne kaip die­vas, o kaip demonas, Afroditės paly­dovas. E. čia personifikuoja amžinąjį grožio ilgesį. Platono E. Skurdo ir Turto sūnus. Jis pradėtas Afroditės gi­mimo dieną ir paveldėjęs iš tėvų tur­to troškimą, tvirtą charakterį, drąsą ir benamio gyvenimo būdą. Antikinio pasaulio regreso periodu vyravo ar­chajiškasis E. kultas. Tespijose (Bojo-tija) garbino netašyto akmens E. sta­bą, tačiau čia buvo ir I.isipo bei Pra-ksitelio sukurtos E. statulos, vaizda­vusios E. kaip gražų jaunuolį. Beje, Pausanijas neabejoja, jog E. yra gana jauna dievybė, Afroditės sūrius, nors buvo paplitusios įvairios H. genealo­gijos (pvz., Afroditės ir Hermio, Arte­midės ir Hermio ir kt. sūnus). Simbo­liškai alegoriškas K. vaizduojamas Apulėjaus veikale „Metamorfozės". Ii. atitinka rom. Amūras ir Kupidonas. Demetra Demetra Graikų mitologijoje derlingumo ir žemdirbystės deivė, Krono ir Rėjos žmona, pagimdžiusi jam Persefonę. Viena iš labiausiai garbintų Olimpo dievybių. Demetra chtonišką kilmę rodo jos vardas („motina žemė“) Demetros kulto vardai Chloja – „žaluma“ ; Tesmofora – „duodanti įstatymus“, „pradininkė", Šito „duo­na", „miltai" rodo pagrindines vaisin­gumo deivės D. f-jas. D. gera žmo­nėms, padeda dirbti laukuose. Ji gra­ži, nunokusių kviečių spalvos plau­kais. D. pripildo aruodus, jai atnašau­ja, kad būtų geras derlius ir sektųsi įdirbti žemę, ji išmokė žmones arti ir sėti. Triskart suartame lauke D. susi­tuokė su Kretos vaisingumo dievvi Ja-sionu. Šios santuokos vaisius sūnus Plutas, turto ir pertekliaus dievas. D. išmokė Eleusino valdovo sūnų Trip-tolemą sėti kviečius ir prižiūrėti jų laukus. Deive padovanojo jam veži­mą su pakinkytais sparnuotais drako­nais ir kviečių, kuriuos jis sėjo po visą žemę. Mitas apie D. atspindi ir amži­nąją gyvybės bei mirties kovą. Ji vaiz­duojama kaip motina, gedinti Hado pagrobtos dukters Persefonės. Home­ras himne „Demetrai" pasakoja apie D. klajones ir ieškant dukters patirtą skausmą. Pasivertusi geraširde sene­le, ji atėjo į Eleusiną pas Kėlėją ir Me-taneirą. Karaliaus šeima D. svetingai priėmė, pirmą kartą po dukters pra­radimo ją pralinksmino sąmojingi tar­naitės Jambės juokai. O. užaugino val­dovo sūnų Demofontą. Norėdama su­teikti jam nemirtingumą, D. Trindavo jį ambrozija ir kišdavo į ugnį. Tačiau kartą Metaneira netyčia pamatė ma­giškuosius deivės veiksmus. Tada D. pasisakė, kas esanti, ir paliko kara­liaus namus, savo garbei liepusi pa­statyti šventovę. Joje ir įsikūrė dukters gedinti D. Žemėje prasidėjo badas, mi­rė žmonės, ir Dzeusas įsakė išleisti Persefonę pas motiną. Tačiau Hadas davė savo žmonai Persefonei perkąs­ti granato sėklelę, kad negalėtų pamir­šti mirties karalystės. Du trečdalius metų Persefonė praleisdavo su moti­na, tuo metu visa gamta pražysdavo, brandindavo vaisius, linksmindavosi. Trečdalį metų Persefonė skirdavo Ha­dui. Žemės derlingumas neįsivaiz­duojamas be augmenijos žūties antraip ji negalėtų prisikelti, įgyti nau­jų gyvybinių galių. (Granato sėklelė derlingumo simbolis, tačiau jis pri­klauso mirties dievui.) D. visų pirma žemdirbių deivė. Visi ją garbina per Tesmoforijų šven­tes kaip žemdirbystės papročių kūrė­ją. D. priskiriama galingosioms seno­sioms moteriškos lyties dievybėms (Gaja, Kibelė, Didžioji Deivė Motina, Žvėrių valdovė), kurios suteikė vai­singumo galią žemei, žvėrims ir žmo­nėms. Tesmoforijųmetu D. garbinta kartu su dukra Persefonė. Į jas abi krei­piamasi kaip į „dvi deives" ir prisie­kiama „dviejų deivių" vardais. Pa­grindinė D. šventykla buvo Atikos miestelyje Eleusine. Ten rugsėjo mėn. devynias dienas vykdavo Eleusino misterijos, kuriose būdavo simboliš­kai pakartojamos D. nelaimės, klajo­nės ieškant dukters, vaizduojamas ry­šys tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, fizinio ir dvasinio nuskaidrėjimo. Se­niausios Atėnų šeimos iš kartos į kar­tą paveldėdavo teisę dalyvauti Eleu­sino misterijose. Jų dalyviai prisiekda­vo saugoti šventės paslaptis. Dalyvio teisę turėjo ir Eschilas. Už neva tik įšventintiesiems žinomų ritualinių paslapčių atskleidimą jis buvo išvy­tas iš Atėnų. Eleusino misterijos D. kančių ir „aistrų" vaizdavimas lai­komas vienu iš antikinės tragedijos šaltinių, todėl jos interpretuotinos taip pat, kaip Dioniso bakchanalijos. Pau-sanijas aprašė Eleusino D. šventyklą Arkadijoje, kur viena šalia kitos stovi D., Persefonės ir Dioniso statulos. Chton. vaisingumo požymiai pastebi mi D. Erinijos kulte; kumele pasiver­tusią D. paėmė Poseidonas, pasiver­tęs eržilu. „Pikta ir kerštinga" D. (Eri-nija) išsimaudė upėje. Taip apsivaliusi ji vėl tapo malonia geraširde deive. Hermione (Korinte) D. garbindavo kaip karštųjų šaltinių, Chtonijo („že­mės") ir Termasijo („karštojo") globė­ją. Figalijoje (Arkadija) kulto objektas buvo medinis D. atvaizdas Melainė („juodoji"), Hesiodas pasakoja apie D. („tyrąją"), kuri neatsiejamai susijusi su „požeminivi" Dzeusu, jiems abiem meldžiasi žemdirbys. Romėnų mito­logijoje D. atitinka Cerera. Demofontas (Anuoi|xov), gr. mitolo­gijoje 1) Eleusino valdovo Kėlėjo ir jo žmonos Metaneiros sūnus. Jį augino Demetra, šioje šeimoje radusi prie­globstį klajodama po pasaulį ir ieško­dama dukters. Norėdama, kad D. bū­tų nemirtingas, Demetra jį grūdino liepsnose; 2) Atėnų valdovas, Tesėjo ir Fedros sūnus, Akamanto brolis. Abu broliai dalyvavo Trojos kare, už­imant miestą jie išlaisvino Dioskūrų pagrobtą Tesėjo motiną Efrą. Grįžda­mas iš Trojos, D. vedė Trakijos valdo­vo Sitono dukrą Filidę, kuri padova­nojo jam skrynelę su motinos Rėjos re­likvijomis. Skrynelę buvo galima at­verti tik tuomet, kai D. nebeturės vil­ties grįžti pas žmoną. D. apsigyveno Kipre ir pas žmoną nebegrįžo. Filidė, prakeikusi D., pasikorė ir pavirto me­džiu. Atvėręs skrynelę, D. nustėro iš siaubo, užšoko ant žirgo ir pasileido joti, tačiau nukrito nuo balno tiesiai ant kardo ašmenų ir žuvo. (Variantas: Filidę vedė ir visa tai patyrė Aka-mantas.) Persefonė Persefonė (riepOEoc), gr. mi­tologijoje eoliečių valdovo Eolo ir Ena-retės sūnus, Helėno anūkas, Kretėjo, Atamanto, Salmonėjo ir kt. didvyrių brolis, Plejadės Meropės vyras, Glau-ko tėvas, Belerofonto senelis. S. buvo laikomas Efiro (ankstesnis Korinto pav.) statytoju. Pasak vienos versijos, valdžią Korinte S. perdavė Medėja. Mituose S. vaizduojamas kaip suk­čius, sugebantis apgauti net dievus, konfliktuojantis su jais. Kai Dzeusas pagrobė upių dievo Asopo dukrą Ai-giną, S. pasakė tėvui pagrobėjo vardą ir parodė, kur duktė paslėpta. Už tai S. pareikalavo iš Asopo vandens sa­vo įkurtam miestui. Įtūžęs Dzeusas pasiuntė pas S. mirties dievą Tanatą. Tačiau S. ne tik nesekė jam iš paskos, bet ir apgavo jį: sukaustė Tanatą gran­dinėmis ir laikė nelaisvėje daugelį me­tų, todėl žmonės nebemirė. Tik Arė­jas pajėgė išlaisvinti Tanatą. Savo pir­mąja auka Tanatas pasirinko S., bet ir Hade S. apgaudinėjo dievus: jis yra vienintelis numirėlis, grįžęs į žemę, mat eidamas su Tanatu į Hadą, S. už­draudė žmonai po jo mirties surengti laidojimo ceremoniją ir aukoti die­vams. Hade S. išprašė Persefonės lei­dimo grįžti ant žemės, kad nubaustų šventų tradicijų nesilaikančią žmoną. Dievai išleido S., o šis nė nemanė grįž­ti į Hadą. Teko siųsti Hermį jo atvesti. Vienoje iš šio mito pohomerinių ver­sijų S. (o ne Laertas) laikomas Odisė­jo tėvu. Autolikas mėgino pavogti S. karves, tačiau buvo pagautas, nes S. slapta tik jam vienam žinomu ženklu buvo pažymėjęs gyvulių kanopas. Norėdamas atkeršyti, S. pasivertė Au-toliko dukters Antiklėjos sužadėtiniu ir paėmė ją. Jiems gimė Odisėjas. Tra­diciškai S. vaizduojamas kaip klastin­gas gobšuolis, niekinantis žmonių ir dievų įstatymus. Nekęsdamas savo brolio Salmonėjo, S. užsimanė jį nu­žudyti ir klausė Apolono orakulo, kaip tai padaryti. Orakulas atsakė, kad Salmonėją gali pribaigti tik jo dukters Tiro vaikai, jei ji pagimdys juos S. Tada S. tapo Tiro meilužiu ir jiems gimė dvyniai. Orakulo perspė­ta Tiro nužudė vaikus, kad apsaugo­tų tėvą. S. užpuldinėjo Atiką, keliau­tojus nužudydavo prislėgdamas juos didžiuliu akmeniu. Už savo nusikal­timus S. buvo griežtai nubaustas Ha­de: turėjo ridenti į kalną sunkų akme­nį, kuris nuo viršūnės vėl nuriedėda­vo žemyn, ir darbas prasidėdavo iš naujo. Ši bausmė simbolizuoja tviščias S. pastangas pranokti dievus. S. buvo laikomas Istmo varžybų, kurias jis rengė pusbrolio Melikerto garbei, įkū­rėju. Melikerto kūną S. rado pakran­tėje netoli Korinto ir jį palaidojo. Ko­rinte būta S. kulto ir šventyklos. S. klastingas, godus personažas; tai at­spindi gr. nuomonę apie didžiausio kontinentinės Graikijos prekybos cen­tro Korinto gyventojus. Kita, ne­išlikusi Kritijo versija S. vaizduoja kaip didvyrį, kuris sumaniai kovoja su dievų savivale. Mitas apie S. perteik­tas Eschilo, Euripido, Sofoklio trage­dijose ir antikinėje dailėje. Siužetas „Sisifas ridena akmenį į kalną" pa­vaizduotas ant Heros šventyklos met-ropos Samoje, vazų piešiniuose, ge­mose, ant sarkofagų; vėliau Ticia-no ir Džordano paveiksluose. Popu­liariausia mito literatūrinė interpreta­cija A. Kamiu „Sisifo mitas". Europa Europė, gr. Mitologijoje Tėbų valdovo Agenoro duktė. Europę pagrobė įsimylėjęs Dzeusas, pasiuntęs jautį ar pats juo pasivertęs. Ant šio gražaus balto jaučio nugaros E. per­plaukė jūrą ir pateko į Kretos salą. Ten ji po meilės su Dzeusu pagimdė Mi-noją, Sarpedoną ir Radamantą. Po to E. tapo Kretos valdovo Asteriono žmona. Jis priėmė E. bei Dzeuso vai­kus ir užaugino juos kaip savus. Su mitu apie E. susiję jos brolio Kadmo nuotykiai. Ieškodamas sesers Kadmas beviltiškai klajojo ir neradęs jos pasi­liko gyventi Tėbuose. Herojiniuose mituose E. garsių karalių ir teisėjų motina, Dzeuso žmona, tačiau pir­mykščiuose šaltiniuose chton. die­vybė. E. vardas reiškia „plačiašakė" (mėnulio epitetas), „plačiakalbė", „plačiabalsė". Taigi E. sietina su se­nuoju Dzeusu Euriopu, kuris minimas archajiškuose šiaurės Graikijos ir Ma­žosios Azijos kultuose. E. artima ir chtoniškajam Dodonės Dzeusui. San­tuokoje svi Dodonės Dzeusu E. pagim­dė sūnų Dodoną. Bojotijoje Dzeuso žmona buvo laikoma Demetra-E., o jos sūnumi chton. dievybė Trofo-nijas. E. dažnai prilyginama chtoniš-koms dievybėms (Sidone E. neskiria­ma nuo Selenės ir Astartės), atlieka vaisingumo ir gyvūnų globėjos f-jas. E. paveikslas apima visą kosmosą (dangų, žemę ir požemį); dažnai E. identifikuojama su Mėnuliu. Yra išlikę davtg antikinio meno pa­minklų, kurių siužetas E. pagrobi­mas (gr. skulptūra, vazų piešiniai, rom. mozaikos, freskos). Viduram­žiais šis sivižetas pirmą kartą panau­dotas knygų miniatiūrose (Ovidijaus kūrinių iliustracijos, o Renesanso am­žiuje dažnas tapyboje bei skulptūroje ir išliko populiarus iki pat XVIII a. (Rafaelis, Ticianas, G. Reni, Remb-randtas ir kt.). Iš Renesanso darbų mi­nėtini Filareto reljefai ant Šv. Petro katedros bronzinių durų Romoje. Žy­miausias iš XVIIIXX a. muzikos kū­rinių šia tema D. Mijo opera „Eu-ropės pagrobimas". Niobė Niobė (Niopr|), gr. mitologijoje Tan­talo duktė, Tėbų valdovo Amfiono žmona. N. turėjo daug palikuonių (anot Homero šešis sūnus ir šešias dukteris; pasak Hesiodo ir Pindaro dešimt sūnų ir dešimt dukterų; pra­dedant Atėnų tragikais, N. priskiria­mi septyni sūnūs ir septynios dukte­rys). N. ėmė didžiuotis prieš Leta., tu­rėjusią tik du vaikus: Apoloną ir Ar­temidę. Supykusi deivė apskundė N. savo vaikams, kurie strėlėmis iššaudė visus N. vaikus. Apolonas išžudė jau­nuolius, Artemidė merginas. Su­krėstas vaikų mirties Amfionas nusi­žudė, o N. iš sielvarto suakmenėjo. Bū­ta versijos, kad Artemidė pasigailėjo jauniausios N. dukters; yra ir kitas va­riantas: gyvas liko jauniausias N. sū­nus. Pasak vienos versijos, N. po vaikų ir vyro žūties grįžo į tėvynę; pamačiu­si tėvą, dievų pasmerktą kankinan­tiems išbandymams (virš jo nuolat ka­bėjo uola), N. nebepajėgė ištverti visų savo bėdų ir paprašė Dzeuso, kad pa­verstų ją akmeniu. Pasak kitos versi­jos, N. suakmenėjo be dievų įsikišimo, kai pamatė nužudytus savo vaikus; vėjas nunešė suakmenėjusį N. kūną į Sipilo viršukalnę Lidijoje, ir ten iš N. akių nuolat byrėjo ašaros. Antikinėje dailėje dažnai vaizduo­ta N., mėginanti paslėpti jauniausią dukterį nuo dievų strėlių („Niobė su dukterimi"); iš kitų meno kurinių mi­nėtina skulptūra „Sužeistoji Niobidė", Dzeuso sosto Olimpijoje reljefai, Ne-mesidės šventyklos metropai Ram-nunte. Orfėjas Orfėjas fOp^eiję), gr. mitologijoje upių dievo iš Trakijos Ojagro (varian­tas: Apolono) ir mūzos Kaliopės sū­nus. O. buvo garsus dainius ir muzi­kantas, jo menas turėjo magiškos ga­lios, jam paklusdavo ne tik žmonės, bet ir dievai, net gamta. O. dalyvauja argonautų žygyje, kitaros garsais ir dainomis ramindamas bangas ir pa­dėdamas „Argo" irkluotojams. Jo mu- zika malšina galingojo Ido pyktį. O. žmona Euridikė. Kai ji staiga mirė nuo gyvatės įkandimo, O. leidosi jai iš paskos į vėlių karalystę, jo muzika pavergė Hado šunį Kerberą, erinijas, Persefonę ir Hadą. Hadas pažada grą­žinti Euridikę į pasaulį su sąlyga, kad O. nepažvelgs į žmoną, kol nebus įžengęs į savo namus. Apsalęs iš lai­mės O. grįžo svi žmona, tačiau neįvyk­dė sąlygos: per anksti atsisuko į žmo­ną, ir ji tą pačią akimirką dingo grį­žo į mirties šalį. O. negarbino Dioniso, aukščiau­siuoju dievu laikė Heliją ir vadino jį Apolonu. Įpykęs Dionisas užsiundė menades, jos sudraskė O. ir išmėtė kū­no dalis, kurias vėliau surinko ir pa­laidojo mūzos. O. apverkė paukščiai, žvėrys, miškai, akmenys, medžiai, už­burti jo muzikos. O. galva Hebro upe plaukė į Lesbo salą, kur ją paėmė Apo­lonas. O. vėlė nusileido į Hadą ir su­sitiko su Euridikė. Lesbo saloje O. gal va pranašavo ateitį ir darė stebuklus. Pasak Ovidijaus versijos, O. sudraskė bakchantės, ir Dionisas jas nubaudė: pavertė ąžuolais. Mitai apie O. turi daug senų moty­vų (plg. stebuklingą O. muzikos po­veikį ir mitą apie Amfioną, O. kelio­nę į Hadą ir mitą apie Heraklį Hade, O. žūtį ir Dzagrėjo sudraskymą). O. artimas mūzoms, jis yra dainiaus Li­no brolis, bakchančių orgijų ir senųjų religinių ritualų įkūrėjas, pašvęstasis Samotrakės misterijų dalyvis. Su O. vardu susijusi religinių filosofinių pa­žiūrų sistema (orfizmas), atsiradusi VI a. pr. Kr. Atikoje Apolono ir Dioniso idėjų sintezės pagrindu. Euridikė Euridikė (E'up-uStKn), gr. mitologi­joje 1) Trakijos dainiaus Orfėjo žmo­na. Kartą miške šokančią su savo draugėmis driadėmis E. įgėlė gyvatė ir ji mirė. Kad atgaivintų mylimą žmo­ną, Orfėjas patraukė į Hado karalys­tę. Savo lyros garsais jis prisijaukino Kerberą, suminkštino Hado ir Perso-fonės širdis. Jie leido Orfėjui išsivesti žmoną iš požemio šalies su viena są­lyga: Orfėjas neturėjo teisės pažiūrėti į E., kol nepasieks savo namų, t. y. gy­vųjų pasaulio. Orfėjas šios sąlygos ne­įvykdė ir visiems laikams prarado E.; 2) Adrasto duktė, Ilo žmona, Trojos valdovo Laomedonto motin; 3) viena iš penkiasdešimties Danajo dukterų; 4)Lakedemono ir Spartos duktė, Argo valdovo Akrisijo žmona, Danajės motina; 5) Nemėjos karalius Likurgo žmona, Ofelto (Achemoro) motina (jo garbei įsteigtos Nemėjos žaidynės); 6) Tėbų valdovo Kronto žmona. Dedalas Dedalas,Daidalas (AateoAoc),gr. mitologijoje Atėnų valdovo Erechtėjo anūkas, Metiono sūnus (kita versija: Eupalmo sūnus ir Metiono anūkas); staliaus amato pradininkas ir instru­mentų išradėjas, puikus architektas ir skulptorius (D. pažodžiui „nagin­gasis"). D. gyveno Atėnuose, tačiau iš ten turėjo pasitraukti, nes nustūmė nuo Akropolio skardžio savo mokinį ir sūnėną Taloją, kuriam pavydėjo meistriškumo. Areopage pripažintas kaltas, D. bėgo į Kretos salą pas val­dovą Minoją, kur jo užsakymu pasta­tė labirintą baisiajam Minotaurui, pa­gimdytam Minojo žmonos Pasifajės, pastojusios nuo jaučio. Ariadnei D. įrengė šokių salę ir padėjo išvesti iš labirinto Tesėją: patarė ieškoti kelio vyruojant siūlų kamuolį. Sužinojęs apie tai, Minojas uždarė D. ir jo sūnų Ikarą į labirintą, bet iš ten juos išvedė Pasifajė. Pasidarę sparnus (vašku su-lipdę paukščių plunksnas), D. su sū­numi išskrido iš salos. Pakilęs per auk­štai, Ikaras krito į jūrą, saulės spin­duliai ištirpdė vašką. D. pateko į Sici­lijos miestą Kamiką pas valdovą Ko-kalą. Minojas persekiodamas D. atvy­ko į Kokalo šalį ir nusprendė klasta jį išvilioti. Minojas parodė valdovui kriauklelę, į kurią reikėjo įverti siūlą. Kokalas paprašė, kad D. tai padary­tų. D. pririšo siūlą prie skruzdėlės, o ši, įlindusi į kriauklelę, įvėrė siūlą. Taip Minojas suprato, kad Kokalas slepia D. ir pareikalavo, kad valdovas išduotų meistrą. Kokalas pažadėjo, ta­čiau pirmiausia pakvietė Minoją nu­siprausti vonioje, kur Kokalo dukte­rys apipylė jį verdančiu vandeniu. D. iki savo dienų pabaigos gyveno Sici­lijoje. Mitas apie D. būdingas klasiki­nei vėlyvajai mitologijai, kur herojai dažniausiai demonstroja ne fizinę jėgą ir ginklus, o nuovoką ir profesinius sugebėjimus. Moiros Moiros (MoTpai, pažodžiui „da­lis", „tai, kas skirta", taigi ir „lem­tis", kurią gauna kiekvienas gimstan­tis), gr. mitologijoje likimo deivės. Pir­mykščiai lemties įvaizdžiai buvo su­siję su kokiu nors materialiu daiktu fetišu, įkūnijančiu gyvenimo potenci­ją, pvz., didvyrio Meleagro m. tūno aukuro nuodėgulyje, kurį laiko paslė­pusi jo motina. Norėdama numarinti sūnų, motina įmetė nuodėgulį į ugnį, ten jis sudegė, o kartu baisiose kan­čiose mirė ir Meleagras. Ėmus vyrau­ti animistiniams vaizdiniams, su feti­šu susijusi animistinė jėga tapo sava­rankiška dievybe, lemiančia žmogaus likimą. Tada m. imta laikyti lemtimi, likimu, nors šiai sąvokai įvardyti lai­kui bėgant graikų kalboje susiforma­vo specialūs terminai. M. tamsi, ne­matoma jėga, neturinti antropomorfi­nio pavidalo. Plėtojantis Olimpo mi­tų kompleksui, susiformavo nuostata apie vieną, dvi ar tris m. (ypač papli­tęs mitas apie tris m. seseris). Ar­chajiškosios m. yra Nakties dukterys. Nakties vaikai yra ir mirtis, miegas, Nemesidė, Eridė ir Hesperidės. M. vardai: Lachesė („sėkmės lėmėja"), Kloto („verpėja") ir Atropė („neper­maldaujamoji"). Lachesė nulemia žmogaus gyvenimą dar prieš jam gimstant, Kloto verpia jo gyvenimo siūlą, Atropė jį nukerpa. Anot Plato­no, šios trys m. yra pasaulio ratą su­kančios deivės Anankės („būtinybės") dukterys. M. santykiai svi Olimpo die­vais sudėtingi. Archajiškųjų sampratų požiūriu dievai yra priklausomi nuo m.; jie ne­žino ateities. Dzeusas, norėdamas su­žinoti tolesnį žmonijos Likimą, auksi­nėmis svarstyklėmis sveria likimo kauliukus. Yra ir kitas mito variantas: Dzeusas m. tėvas, o jų motina Temidė. M. susijusios su Dzeusu. Jis vadi­namas Moiriju. Dzeusą ir Apoloną va­dina ir Moiragetais („moirų vado­vais"). Dzeuso epitetas „likimo lėmė­jas" (užrašas ant aukuro Olimpijoje) reiškia, Pausanijo žodžiais tariant, kad dievas „žino žmonių darbus ir viską, ką jiems moiros paskyrė, taip pat tai, ko jos žmogui nepaskyrė". Olimpo Dzeuso šventykloje Atėnuose virš Dzeuso statulos galvos buvo m. atvaizdas, ir visiems buvo aišku, kad „lemtis paklūsta tik Dzeusui". Hele nizmo laikotarpiu greta m. pasirodo deivė Tichė (atsitiktinumo, netikėtumo deivė), simbolizuojanti gyvenimo nepastovumą ir pokyčius. M. atitinka romėnų parkos. Pegasas Pegasas gr. Mitologijoje sparnuotas žirgas. Gorgonės Medūzos Ir Poseidono meilės vaisius. Pegasas atsirado iš Persėjo užmuštos Medūzos kraujo lašų. Pegaso vardas siejamas su jo gimimo vieta: prie okeano ištakų (gr. Pege – „šaltinis“). Pakilęs ant Olimpo, Pegasas pristato Dzeusui griausinį ir žaibus. Kitas variantas: Pegasą dievai padovanojo Belerefontui, kuris ant žirgo pakilo į orą ir užmušė plėšriąją sparnuotą pabaisą Chimerą. Pegasa pasaga Helikone išmušė Hipokrenės šaltinį („žirgo šaltinį“), suteikiantį poetams įkvėpimo. Persėjas Persėjas gr. Mitologijoje Heraklio įpėdinis, Argo valdovės Danajės ir Dzeuso sūnus. Dzeusas, pasivertęs aukso lietumi, prasiskverbė į varinį Danajės būstą, kur ją buvo įkalinęs tėvas Akrisijas, nes žinojo, jog jį nužudys anūkas. Įtūžęs tėvas užkalė Danaję ir Persėjas statinėje ir įmetė jūron, tačiau žvejys Diktijas prie Šerifo sa­los juos ištraukė. Iš pradžių P. augino pats Diktijas, vėliau salos valdovas Polidektas, įsimylėjęs Danaję, išsiun­tė P. surasti ir užmušti gorgonę Me­dūzą. P. padėjo Atėnė ir Hermis. Klau­sydamas dievų patarimo, P. visų pir­ma nuvyko į Tolimuosius Vakarus, kur gyveno grajos. Visos trys seserys turėjo tik vieną dantį ir vieną akį. P. atėmė iš grajų dantį bei akį ir pažadė­jo juos atiduoti, jei grajos parodys ke­lią pas nimfas, kurios turi sparnuotus sandalus, kepurę, paverčiančią nema­tomu, ir maišelį. P. gavo iš nimfų šiuos daiktus, o Hermis padovanojo lenktą durklą. Pakilęs į orą sparnuotaisiais sandalais, P. nukirto galvą vienai iš se­serų gorgonei Medūzai. Tai jis pa­darė žiūrėdamas į Atėnės duotą veid­rodinį skydą, kad nesutiktų Medūzos žvilgsnio, nuo šio žvilgsnio suak­menėja visa, kas gyva. Kitų gorgonių persekiojimo P. išvengė užsidėjęs ste­buklingąją kepurę ir tapęs nematomu. Nukirstą Medūzos galvą jis paslėpė savo kuprinėje. Etiopijoje P. išlaisvi­no valdovo dukterį Andromedą, ku­rią buvo nuspręsta paaukoti jūrų pa­baisai. Atskleidęs Andromedos gimi­naičio, atstumto jaunikio, klastą, P. Ją vedė, o giminaitį ir jo bendrininkus pavertė akmenimis. Grįžęs į Šerifo sa­lą, P. išvadavo savo motiną nuo įky­raus Polidekto meilinimosi: parodė Medūzos galvą ir Polidektas bei jo pa­tarėjai virto akmeninėmis statulomis. Salos valdovu P. paskyrė Diktiją. P. su Andromeda iškeliavo į Argą, kur sportinėse varžybose netyčia disku užmušė savo senelį Akrisiją. Po to, ne­benorėdamas likti čia valdovu, P. už­leido senelio sostą giminaičiui iš Ti-rinto, o pats persikėlė į jo vietą. Do­vanas, kurios padėjo atlikti žygdar­bius, P. grąžino dievams ir mūzoms. Medūzos galvą Atėnė prisitvirtino prie skydo. Mitai apie P. yra būdingi herojinės mitologijos įsitvirtinimo periodui ir metui, kai olimpiečiai stabilizavo val­džią tarpininkaujant jų ainiams. Juo­se esama pasakų (valdovo dukters iš­laisvinimas ir atpildas už tai) bei se­nų fetišinių motyvų (sparnuoti sanda­lai, stebuklinga kepurė ir kt). Tesėjas Tesėjas (&r\azx>įį, gr. mitologijoje atėniečių valdovo Aigėjo ir Aitros sū­nus. T. vardas reiškia jėgą, jis priklau­so didvyrių kartai, gyvenusiai prieš Trojos karą (jame dalyvauja didžiųjų praeities didvyrių sūnūs). Senajam Nestorui T. „panašus į nemirtinguo­sius". Jis stipresnis ir narsesnis už Tro­jos karo laikų didvyrius. T. labiau atiš-kas, o ne gr. didvyris (kaip, pvz., He­raklis), tačiau pokyčius lemianti jo veikla, senovės žm. požiūriu, tapo pa­vyzdžiu visai Graikijai. Ji padėjo pa­matus tai demokratinei dvasiai ir Atė­nų polių lenktyniavimui, kuriais jie iš­garsėjo istoriniais laikais. Mitol. did­vyris T. įgijo legendinės istorinės as­menybės bruožų (antikinė tradicija T. veiklą datuoja maždaug XIII a. pr. Kr.). T. gimimas nepaprastas, nors ir ne toks įspūdingas kaip Heraklio. Tarp T. protėvių iš tėvo pusės bvivo autoch tonas Erichtonijas, kurį iš Hefaisto sėklos pagimdė žemė ir augino Atėnė, taip pat autochtonas Kranajas ir pirpir­masis Atikos valdovas Kekropas. T. protėviai miksantropiškos pabai­sos, išmintingi žmonės-gyvatės, ta­čiau pats T. grynojo heroizmo at­stovas. Jis tuo pat metu yra žmogaus ir dievo (be to, vieno iš ryškiausių chtoniškųjų dievų Poseidono) sū­nus. T. protėviai iš motinos pusės yra Pitėjo, Atrėjo ir Tiesto tėvas Pelopas, vadinasi, ir Tantalas bei pats Dzeusas. Nesusilaukęs vaikų Aigėjas keliavo pas orakulą, bet nesuprato jo atsaky­mo, užtat jį įminė Troidzenos valdo­vas Pitėjas. Jis suprato, kad valdžia Atėnuose priklausys Aigėjo palikuo­nims ir, prigirdęs svečią, paguldė jį kartu su savo dukra Aitra. Tą pačią naktį ar išvakarėse Sf airo saloje su Ait­ra santykiavo Poseidonas, tad sūnus, kurį pagimdė Aitra, kaip ir pridera di­diesiems didvyriams, turėjo du tėvus žemiškąjį Aigėją ir dieviškąjį Po­seidoną. Palikdamas Aitrą, Aigėjas prašė au­ginti sūnų neminint tėvo vardo; jis pa­liko sūnui savo kardą ir sandalus, kad užaugęs T. su tėvo sandalais ir kardu atvyktų į Atėnus pas Aigėją. Tačiau jis tai turėjo padaryti slapta, nes Ai­gėjas bijojo Palantidų (jaunesniojo brolio Palanto vaikų, pretendavusių į bevaikio Aigėjo sostą) intrigų. Aitra slėpė tiesą apie T. kilmę. Pitėjas pa­skleidė gandą, kad tai Poseidono (la­biausiai garbinto dievo Troidzenoje) vaikas. Kai T. užaugo, Aitra atskleidė jam jo gimimo paslaptį ir liepė, paė­mus Aigėjo daiktus, keliauti į Atėnus pas tėvą (apsiginklavęs Aigėjo kardu, T. tarsi susivienijo su buvusių kartų magiškomis jėgomis, kurioms pri­klausė šis kardas). Jaunuolis dar prieš išeidamas iš Troidzenos paskyrė plau­kų sruogą dievui Apolonui Delfuose, taip lyg atsiduodamas į dievo rankas ir sudarydamas su juo sąjungą. T. ke­liavo į Atėnus ne lengviausiu jūros keliu, bet išsirinko patį pavojingiau­sią kelią per Korinto sąsiaurį. Ten nuo Megarų iki Atėnų keleivių tyko­jo plėšikai, chtoniškųjų pabaisų vai­kai ir jų palikuonys. T. užmušė Peri-fetą, Sinidą, Kromiono šerną, Skironą, Kerkioną ir Damastą (ar Polipemoną). T. kelionė pas jam nepažįstamą tėvą, kur jį pasiuntė motina, yra vienas iš populiariausių folklorinių motyvų variantų sūnus ieško tėvo (plg., kaip Telemachas ieško Odisėjo). Pa­keliui į Atėnus T. tarsi atlieka Herak­lio f-jas (Heraklis tuo metu buvo Li­dijoje pas valdovę Omfalę). Atėnuose valdovas Aigėjas pateko burtininkės Medėjos įtakon. Medėja rado pas jį pastogę ir tikėjosi, kad Ai­gėjo sūnus Medas įgys teisę į sostą. Aštuntą hekatombeono mėnesio die­ną į Atėnus atkeliavo T. pabaisų nugalėtojas, jaunas gražus didvyris, tačiau Aigėjas jo nepažino. Medėja įkvėpė Aigėjui nepasitikėjimą ateiviu ir patarė nunuodyti jaunuolį. Prie sta­lo T. išsitraukė savo kardą, kad su­pjaustytų mėsą, tėvas pažino sūnų ir pastūmė šalin taurę su nuodais. Pa­sak kitos versijos, Aigėjas pirmiausia pasiuntė nepažįstamąjį medžioti Ma­ratono jaučio, kuris siaubė laukus. Kai T. jį įveikė ir grįžo atgal, Aigėjas puo­tos metu padavė taurę nuodų, tačiau tuoj pat atpažino sūnų ir išvarė Me­dėją. Su T. kelione susijęs jo susitiki­mas su Hekale, kurios garbei T. įkūrė šventę Hekalesijas. T. turėjo kovoti ir su 50 Palantidų ir paspendė jiems pasalą. Išnaikinęs savo pusbrolius ir ištrėmęs jų bendri­ninkus, T. įrodė, kad jis yra atėniečių valdovo sūnus ir sosto paveldėtojas. T. pelnė šlovę kaip valdžios vertas sosto įpėdinis ir Atėnų konflikto su valdovu Minoju metu. Minojas kartą per devynerius metus reikalaudavo duoklės septynių jaunuolių ir sep­tynių merginų kaip išpirkos už savo sūnaus Androgėjo mirtį, dėl kurios esąs kaltas Aigėjas. Kai Minojas tre­čią kartą atvyko paimti duoklės, T. nu­sprendė pats vykti į Kretą ir išbandy­ti jėgas kovoje su baisiuoju Minotau­ru, kuris surydavo Minojo atsivežtus jaunuosius atėniečius. Laivas išplau­kė su juodomis burėmis, bet T. vežėsi ir baltas bures, su kuriomis turėjo grįž­ti namo, jei nugalės pabaisą. Pakeliui į Kretą T. įrodė Minojui, kad yra kilęs iš Poseidono, ištraukęs iš jūros dugno Minojo įmestą žiedą. T. ir jo palydo­vai buvo įleisti į labirintą, kur Posei­dono sūnus T. užmušė Minotaurą pabaisą, gimusią Poseidono jaučiui ar pačiam Poseidonui (jautis laikytas dievo hipostaze). Iš labirinto T. ir jo palydovai išėjo padedami Ariadnės, kuri buvo įsimylėjusi Tesėją. Naktį T. kartu su atėniečių jaunuoliais ir Ariadne slapčia pabėgo į Nakso salą, tačiau ten Ariadnę pagrobė ją įsimy­lėjęs Dionisas (pasak kitos versijos, T. ją pametė). Susikrimtęs T. keliavo to­liau ir pamiršo pakeisti bures. Pama­tęs juodas bvires, Aigėjas nusprendė, kad sūnus žuvęs, ir šoko į jūrą. Kaip ir kiti didvyriai, T. kariavo su Atiką užpuolusiomis amazonėmis. Jis arba dalyvavo Heraklio surengtame žygyje, arba pats stojo į kovą su ama­zonėmis; T. pagrobė jų valdovę An-tiopę (variantai: Helanipę ar Hipoli-tę). Norėdamos išlaisvinti valdovę, amazonės užpuolė Atėnus ir būtų juos paėmusios šturmu, jei ne T. žmo­nos amazonės įsikišimas. Ji pagimdė T. sūnų Hipolitą, kurį įsimylėjo ant­roji T. žmona, Ariadnės sesuo Faidra, pagimdžiusi T. du sūnus Akaman-tą ir Demofontą. T. dalyvavo mūšyje su kentaurais, kurie nederamai elgėsi artimiausio T. draugo lapito Peiritojo vestuvėse. T. Kalidono medžioklės dalyvis, ta­čiau jo nebuvo tarp argonautų, nes tuo metu T. padėjo Peiritojui pagrobti mi­rusiųjų šalies valdovę deivę Persefo-nę. Toks T. elgesys peržengė ribas, ku­rias didvyriams buvo nustatę dievai; T. tapo nepaklusniu ir įžūliu didvy­riu. Jis taip ir būtų likęs Hade prikal­tas prie uolos, jei ne Heraklis, išgelbė­jęs T. ir išsiuntęs į Atėnus. Negarbin­gas T. poelgis buvo ir Helenės pagro­bimas. Kai T. su Peiritoju išvyko grobti Per-sefonės, Dioskūrai atkariavo seserį Helenę. Jie paėmė į nelaisvę T. moti­ną Aitrą ir valdžią Atėnuose atidavė T. giminaičiui Menestėjui, ištremtam Tesėjo. Grįžęs iš Hado šalies, T. pama­tė, jog sostą užėmė Menestėjas. Nega­lėdamas įveikti savo priešo, T. buvo priverstas pasitraukti. Slapta išsiun­tęs vaikus į Euboją, T. prakeikė atėnie­čius ir išvyko į Skiro salą, kur kadais valdė jo tėvas Aigėjas, tačiau Skiro valdovas Likomedas, nenorėdamas netekti savo žemių, klastingai nužu­do T. nustumia jį nuo uolos (kaip pats T. kadaise įstūmė į jūrą Poseido­no sūnų piktadarį Skironą). Anot antikinės tradicijos. T. visus Atikos gyventojus suvienijo ir įkūrė vieningą Atėnų valstybę. Jis laikomas ir švenčių Panatėnajų ir Sinoikijų įkūrėju, pirmuoju Atėnų piliečių su-skirstytoju į socialines grupes: epatri-dus, heomorus ir demiurgus. Visas šias reformas T. įvykdė savo klestėji­mo metais, pelnė nepaperkamo ir tei­singo sudėtingų ginčų arbitro reputa­ciją, padėjo palaidoti septynių karve­džių kūnus („Septynetas prieš Tė­bus"), pagelbėjo protą praradusiam Herakliui ir „apvalė" jį nuo nekaltai pralieto kraujo, priglaudė persekioja­mą Edipą ir jo dukteris. Tačiau sulau­kęs brandavis amžiaus 50 metų, T. ėmė neleistinai elgtis; tai jį ir pražu­dė. Atėniečiai prisiminė T. ir pripaži­no didvyriu graikųpersų kare, kai Maratono mūšyje (490 m. pr. Kr.) jis kovėsi su visa ginkluote. Pitija įsakė graikams rasti T. palaikus ir juos pa­garbiai palaidoti. 476 m. pr. Kr. T. pa­laikai kartu su ietimi ir kardu buvo parvežti iš Skiro salos ir iškilmingai palaidoti Atėnuose. T. kapavietė Atė­nuose buvo laikoma vergų, vargšų ir engiamųjų prieglobsčio vieta. T. gar­bei įvesta pianepsiono aštuntosios šventė (diena, kai atėniečių jaunuoliai išsivadavo nuo Minotauro), taip pat šventės kiekvieno mėnesio aštuntą dieną, skirtos T. sūnui Poseidono, to dievo, kuriam aukojama būtent tuo metu (aštuonetas simbolizuoja pirmo porinio skaičiaus kubą ir dvigubą pir­mąjį kvadratą; anot Plutarcho, tai reiš­kė Poseidonui būdingą drąsą ir tvir­tybę). T. paveikslas yra sudėtingas mitol. kompleksas; jame esama ankstyvosios klasikos periodo rudimentų, susijusių su T. kilme iš Poseidono. Jis turi ir kla­sikos brandos periodo bruožų (T. žyg­darbiai). Galiausiai tai išėjimas iš griežto mitologizmo ribų ir laipsniš­kas artėjimas prie polių ideologijos su jos demokratinėmis idėjomis bei griežta teisine sistema; taip iš dalies istoriškai ir simboliškai aiškinama T. valstybinė veikla. Tetidė (Setic), gr. mitologijoje Ne-rėjo ir Doridės duktė, garsiausia Ne-reidė. Tapusi Pelėjo žmona, T., pati būdama nemirtinga, stengėsi padaryti nemirtingais ir savo vaikus. Norėda­ma patikrinti, ar jie paveldėjo iš moti­nos sugebėjimą gyventi po vandeniu, T. panardindavo vaikus į kubilą, ta­čiau vaikai visada užsirydavo ir skęsdavo. Vėlesniame mito variante iš­bandymas vandeniu pakeistas išban­dymu ugnimi, bet rezultatai buvo to­kie pat: gyvas liko tik Achilas, nes ne­lauktai įsikišo Pelėjas. Pasak žino­miausios versijos, Achilas buvęs vie­nintelis T. sūnus. Kai Pelėjas užklupo T. bandant padaryti Achilą nemirtin­gu, T. paliko vyrą ir grįžo į savo tėvo Nerėjo namus, bet ir toliau rūpinosi sūnumi. Kai achajų karvedžiai rinko­si prie Trojos, T. paslėpė Achilą Skiro saloje, o kai jo dalyvavimas kare tapo neišvengiamas, T. perspėjo Achilą, kad neišliptų pirmas iš laivo: pasak pranašystės, pirmasis į trojiečių žemę įžengęs achajas turėjo žūti. Herojinia­me epe „Iliada" pasakojama apie T. pagalbą sūnui karo metu: ji perduo­da Dzeusui Achilo prašymą atkeršyti achajams už įžeidimą, ramina Achilą žuvus jo draugui Patroklui. Po to T. aprūpina Achilą naujais šarvais, ku­riuos jos paprašytas nukala dievas Hefaistas. „Iliadoje" minimos paslau­gos, kurias T. suteikė Dionisui, Hefais­tui ir pačiam Dzeusui. Mitas apie nu­matomą T. ir Dzeuso santuoką leidžia manyti, jog senesniais laikais T. už­ėmė svarbesnę vietą mitologinėje tra­dicijoje, tačiau susiformavus olimpi­niam panteonui ji buvo nustumta į antrąjį planą. Heraklis Heraklis gr. mitologi- joje didvyris, Dzeuso ir mirtingosios moters Alkmenės (Amfitriono žmo­nos) sūnus. Kai Amfitrionas buvo iš­vykęs (jis kariavo su telebojais), Dzeu­sas aplankė Alkmenę Amfitriono pa­vidalu; kol tęsėsi jų vestuvių naktis, saule tris paras nepasirodė dangaus skliaute. Amfitrionui grįžus, Alkme­nė vienu metu pagimdė du sūnus Ifiklį Amfitrionui ir H. Dzeusui. Die­ną, kai H. buvo lemta ateiti į-pasaulį, Dzeusas prisiekė dievams, kad šian­dien gimęs berniukas valdys Mikėnus ir kitus aplinkinius miestus. Tačiau pavydžioji Hera užvilkino Alkmenės gimdymą, užtat dviem mėnesiais pa­greitino Mikėnų valdovo Stenelo žmonos Nikipės gimdymą. Gimė Per­sėjo anūkas ir Dzeuso proanūkis Eu-rislėjau, kuris ir įgijo Dzeuso pažadė­tąją valdžią Peloponese. Hera nusiun­tė prie H. ir Ifiklio lopšio dvi baisias gyvates, tačiau mažasis H. jas pa­smaugė. Kitas mito variantas byloja, jog Dzeusas ar Atėnė savo gudrybė­mis privertė Herą maitinti krūtimi Heraklį, bet H. taip stipriai žindo, kad Hera iš skausmo jį atstūmė, ir iš ištryš­kusių pieno lašelių susiformavo Paukščių Takas. H. augino geriausi auklėtojai išmintingasis kentauras Cheironas, Autolikas, Enritas, Kasto­ras, išmokė jį įvairių menų, rungty­niauti, šaudyti iš lanko. Skambinti ki­tara H. mokė Linas, tačiau, kai kartą išdrįso nubausti, H., pykčio pagautas, kitara užmušė Liną. H. jėgos ir ūmaus būdo išgąsdintas, Amfitrionas išsiun­tė jį toliau nuo Tėbų pas piemenis. Ten, sulaukęs vos aštuoniolikos me­tų, IL nugalėjo siaubingą plėšrūną Kitairono liūtą. Grįždamas iš šios me­džioklės, H. sutiko kaimyninio mies­to Orchomeno valdovo Ergino pa­siuntinius, kurie pareikalavo iš tėbie-čių duoklės. H. nukapojo pasiunti­niams nosis, ausis bei rankas ir nu­siuntė visa tai Erginui vietoj duoklės. Kilo karas, kuriame H. užmušė Ergi-ną. Žuvo ir Ergino tėvas Amfitrionas, kovęsis kartu su sūnumi. Tėbų valdo­vas Kreontas, atsidėkodamas H. už drąsą ir sumanumą, ištekino už jo sa­vo vyriausią dukterį Megarą. Šioje santuokoje gimusius vaikus H. užmu­šė apimtas beprotybės, kurią jam už­traukė Hera. Atsipeikėjęs H. išėjo kla­joti po pasaulį pasiekęs Delfus pa­klausė orakulo, kur jam lemta apsisto­ti visam laikui. Orakulas suteikė He­raklio vardą (prieš tai didvyris vadi­nosi Alkeidu) ir liepė apsigyventi Ti-rinte, 12 metų tarnauti Euristėjui ir įvykdyti 10 žygdarbių, kurie jam su­teiks nemirtingumą. Vykdydamas liu-ristėjo įsakymus, Ll. atliko 12 savo gar­siųjų žygdarbių (mitografai juos mini skirtinga eilės tvarka). Visų pirma H. įgijo Nemėjos liūto kailį; kadangi liū­to nebuvo įmanoma užmušti strėlė­mis, H. jį pasmaugė. Kai didvyris at­nešė liūtą į Mikėnus, Euristėjas taip išsigando, kad įsakė LL ateityje į mies­tą neiti, o savo trofėjus parodyti prie vartų. Euristėjas net liepė įkasti į že­mę milžinišką bronzinį indą, kuriame pasislėpė. Su H. jis bendravo tik per tarpininką Koprėją. Užsivilkęs pasmaugtojo liūto kailį, H. patraukė vykdyti kito Euristėjo įsa­kymo užmušti Lernos hidrą, kuri draskė gyvulius ir niokojo laukus aplink miestą. Hidra turėjo devynias galvas, iš kurių viena buvo nemirtinga

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!