Vienas tokių antikos mitų veikėjų, patyrusių didelių sunkumų ir sudėtingų problemų, yra Prometėjas. Jis vaizduojamas kaip herojus. Tai žmonių globėjas, šviesos nešėjas. Mite jis vaizduojamas kaip labai altruistiška, geranoriška, rūpestinga asmenybė. Jis buvo titanas, kuris atgaivino dykumas, žemes, paskui iš molio ir vandens nulipdė žmones. Nulipdytus žmones išmokė amatų, įvairių menų, žemdirbystės, gyvulininkystės. Titanas prijaukino žmonėms gyvulius, parodė jiems, kaip pasigaminti būtinus, kasdienius įrankius, atvėrė dangaus ir žemės paslaptis, suteikė jiems geras gyvenimo sąlygas. Be Prometėjo globos žmonės būtų pražuvę. Jie būtų sušalę, mirę iš bado, neišgyvenę dėl atšiaurių sąlygų. Prometėjo pamokyti jie išmoko dirbti žemę, auginti gyvulius, pasiūti drabužius, gaminti maistą. Jo meilė buvo tokia didelė, kad jis pasiryžo iš Dievų pavogti ugnį. Man atrodo, kad Prometėjas elgėsi kaip tikras ir mylintis kūrėjas, kuris aiškiai norėjo parodyti savo meilę. Jei būtų daugiau tokių altruistų, visuomenė būtų geresnė. Iš mito apie prometėją galime pasimokyti rūpestingumo, gerumo. Taigi, Prometėjas mite vaizduojamas kaip herojus, geradaris, rūpestingasis žmonių sergėtojas.
Tačiau yra ir kita Prometėjo paveikslo pusė. Jis vaizduojamas ne tik kaip rūpestingas kūrėjas, altruistas, viską darantis dėl kitų, bet ir kaip maištininkas, kankinys. Jo meilė žmonėms buvo labai didelė, nes jis pasiaukojo, pasiryžo maištauti ir kentėti. Jis darė viską, kad tik apsaugotų žmones ir suteiktų jiems gerą gyvenimą....

Baisiausia bausmė bergždžias ir beviltiškas darbas.
3. Remiasi Homeru ir kitais šaltiniais. Šaltinių įvairove siekiama panagrinėti Sizifo mitą iš keletos perspektyvų, skirtingų nuomonių. Jis buvo nubaustas už tai, kad dangaus žaibus ir perkūnijas jis iškeitė į palaiminimą vandeniu. Jis norėjo amžinai gyventi.
4. Sizifas klastingas, pataikūnas, paniekinęs dievus ir iškeitęs žmonių ir žmonos laimę ir ateitį į savo paties gerovę, amžiną gyvenimą. Nuvargęs, atsidavęs likimui ir suprantantis bausmės priežastį. Pamažu susitapatina su akmeniu.
5. Sąmoningas žmogus patyręs absurdą, suvokia jo esmę ir prasmę, todėl pranoksta savo lemtį. Tas absurdas, agonija, kuri turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa savotiška pergale prieš patį save.
7. Kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis, pats nešą tą naštą/akmenį, kurią/kurį jam suteikia gyvenimas. Akmuo yra žmogaus savastis.
8. Nes...

Mitai tai senovės pasakojimai apie dievus, herojus, jų žygius, šventes... Senovėje religinę sąmonę turintys žmonės, mitus laikė realiais ir gyveno pagal juos. Šiuolaikinis žmogus skaitydamas mitus taip pat iš jų mokosi nesenstančių vertybių: altruizmo, tėvynės meilės ir drąsos.
Viena iš vertybių kurių gali pasimokyti jaunas žmogus yra – altruizmas. Tai gebėjimas aukotis ir rūpintis kitais. Geras pavyzdys yra Prometėjas iš mito ,, Prometėjas“. Jis iš molio ir vandens nulipdė žmogų, išmokė jį menų. Dzeusui nusprendus užgrobti žmonių giminę, Prometėjas, bijojo, kad žmonės nebūtų užkrauti per didelės naštos, todėl pavogė iš Dzeuso ugnį. Už šį nusikaltimą jis buvo žiauriai nubaustas, pririštas metaliniais pančiais prie Kaukazo uolos, iki kol jį išgelbėjo Heraklis.Titanas negalvojo apie savo gerovę, susigrūmė su dievais, išliko orus, garbingas, pasiaukojo dėl žmonių šviesesnės ateities. Nuo tol jis tapo žmonių globėju ir gynėju. Ir šiomis...

Graikų mitai – tai įvairūs Antikos laikotarpiu sukurti ir pradėti dalintis su bendruomene pasakojimai apie graikų mitologijos dievus, deivės, herojus, didvyrius bei mitologines būtybes. Būtent tokiuose graikų mitologijos pasakojimuose išryškėjo Antikos gyvenimas, jo principai, žmonių mąstymas ir pasaulėžiūra bei tai, kuo Antikoje buvo taip ilgai tikima. Svarbu tai, kad graikų mitologiniai pasakojimai nėra tik istorijos apie kiekvieno graikų mitų herojaus, dievo ar mitologinės būtybės istoriją. Graikų mitologija daug sudėtingesnė ir atspindinti kur kas daugiau svarbių gyvenimo aspektų nei manoma. Vienas jų – tai graikų mitologijoje dažnai įžvelgiamos svarbios vertybės. Vertybių svarba Antikoje buvo labai didelė, taip pat kaip ir šiuolaikiniame gyvenime, tokių vertybių, kaip laisvė, kantrybė, vidinis žmogaus grožis bei išmintis ir meilė tėvynei.
Laisvė – tai prioritetinė žmogaus vertybė, be kurios žmogus būtų nieko vertas. Būti laisvam žmogui reiškia viską – galimybę laisvai reikšti ir gyventi. Tačiau laisvės suvokimą kiekvienam, vis tik, yra individualus ir asocijuojasi su pačiomis įvairiausiomis patirtimis. Apie jas nemažai galima sužinoti iš įvairiausių literatūrinių tekstų, tarp kurių yra senieji graikų mitai, aprašantys tokius graikų mitologijos veikėjus, kaip Dedalas ir Ikaras. Dedalas – garsus visokių menų meistras, skulptorius ir architektas. Turėjo bėgti iš Atėnų, nes pavydėdamas nustūmė nuo Akropolio savo mokinį, išradusį žiedimo ratą. Pabėgo pas karalių Minoją į Kretos salą, pastatė ten Labirinto rūmus, susidedančius iš daugybės sudėtingų koridorių. Davė Ariadnei, Minojo dukrai, siūlų kamuolį ir pamokė, kaip padėti Tesėjui išeiti iš Labirinto. Minojas Dedalą kartu su Ikaru uždarė į tą patį Labirintą. Dedalas susiklijavęs vašku plunksnas padarė didžiulius sparnus ir priklijavęs sau bei sūnui išskrido. Bet Ikarui pakilus per daug arti saulės vaškas ištirpo ir berniukas nukrito į jūrą. Iš to galima suprati, kad Dedalas ir Ikaras mitologijoje vaizduojami, kaip laisvės trokštantys žmonės, bandantys iš nelaisvės pabėgti savo pačiu susikonstruotais sparnais.
Taip pat viena labiausiai gyvenimiškų vertybių yra kantrybė. Nėra juk dienos, kada mūsų kantrybė nebūtų...

Žmogaus būties prasmę sieja su laiko tema. Jis teigia, kad kiekvienas turi suvokti savo laikinumą ir savo būtį vertinti.
Svarbu surasti santarvę su laiku. Jis turi čia ir dabar gyventi, ne ateity ar praeityje.
Prabyla apie žmogaus egzistencijos ribines situacijas. Žmogus negali pabėgti nei nuo mirties, nei kitų sunkumų. Svarbiausias žmogaus apsisprendimas ir valia.
Egzistencialistai propagavo žmogaus vertės klausimą krizių laikotarpiu. Gyvenimas yra laikinas, netvarus, tačiau vertingas. Egzistencialistai renkasi analizuoti pavienių žmonių problemas, kokia žmogaus būtis, žmogaus apsisprendimo klausimą, norą išsilaisvinti nuo absurdo. Absurdo įveikti neįmanoma, bet galima jį niekinti. Keliama maišto idėja - mąstantis žmogus nenori su absurdu taikstytis. Absurdo akimirkoje svarbi ištikimybė vertybėms.
2. Kas sukelia beprasmybės, absurdo jausmą?
Begalybės, absurdo jausmą kelia nuovargis, klausimas „kodėl?“.
Vilties praradimas kritinėse situacijose, žmogaus ir pasaulio prieštaringumas, dvasinių vertybių krizė, savo ribotumo suvokimas, būties laikinumas
3. Suvokus absurdą, kyla maištas prieš jį. Ar su tuo sutinkate? Kodėl?
Priešintis prieš absurdą natūralu, bet tai gali padaryti tik dvasiškai stiprus žmogus. Žmogus yra bejėgis ir per daug ribotas kovoti su absurdu. Mes bijome nežinomybės, o, suvokdami savo „priešą“, galime prieš jį kovoti, maištauti. Maištas – savirealizacija, stoiškai laikytis įsikibus į vertybes, laikytis orumo.
4. Remdamiesi egzistencializmo suformuluota laisvės samprata, atsakykite į klausimą, ar sunku būti laisvam? Argumentuokite remdamiesi literatūrine/kultūrine patirtimi.
Kamiu teigia, jog laisvam būti labai sudėtinga. Laisvės tema ypač aktyvi karo laikotarpiu, esant reikalui priešintis okupacijai, represijoms, cenzūrai. Tikrai sudėtinga yra neprarasti vilties ir laikytis tvirtos pozicijos. Laisve reikia mokėti naudotis. Absoliučios laisvės nėra. Kai žmogus peržengia kito žmogaus laisvės ribas, jis pažeidžia laisvės sampratą. Laisvė įpareigoja žmogų prisiimti atsakomybę.
A. Kamiu. Esė ,,Mitas apie Sizifą“
1. Kas laikoma didžiausia dievų bausme?
Didžiausia dievų bausmė – bergždžias ir beviltiškas darbas. Darbas be rezultato tampa žmogaus kankinimo priemone.
2. Kokiais šaltiniais remiasi pasakotojas, aiškindamas, už ką Sizifas
nubaustas? Raskite sakinį, kuriuo pasakotojas apibendrina pasmerkimo priežastis ir paaiškina, ko veikėjas iš tikrųjų norėjo ir siekė.
Kamiu remiasi Homeru. Sizifas nubaustas...

Ji žmogų paverčia gyvybingu, suteikia jėgų, kelia į aukštesnį būties lygį. Vieni iš pirmųjų literatūrinių kūrinių, kuriuose kalbama apie meilę yra graikų mitai – meilė aukštinama, sudvasinama. Taigi meilės jausmas aprašytas ir suprastas jau antikos laikais. Ir literatūra pabrėžia meilės vertę, pvz., tai atsispindi prancūzų rašytojo R. Gary romane,,Aušros pažadas“. Romane kalbama apie besąlygišką motinos meilę sūnui, lydinčią jį visą gyvenimą.
Žmonės dėl buvimo su mylimu žmogumi yra pasiryžę padaryti labai daug. Graikų mite „Orfėjas ir Euridikė“ Orfėjas norėdamas susigrąžinti mirusią mylimąją pasiryžta keliauti pas Hadą į požemių karalystę. Jis įtikina požemių Dievą grąžinti jam mylimąją Euridikę. Citata: ,,Nepaprastai mylėjęs žmoną, Orfėjas kentė begalinį sielvartą. Jis susirado į požemius vedantį urvą ir nusileido prie Acheronto upės, Orfėjas dainomis sugraudino požemio karalienę Persefonę ir nepermaldaujamą karalių Hadą. Jie leido išsivesti Euridikę į Žemę.’’. Tačiau, užmiršęs dievo įsakymą, Orfėjas neįvykdo vienintelio požemių valdovo prašymo ir visiem laikam ją praranda.
Taigi šis mitas parodo, kad meilė padeda nugalėti visas savo baimes ir, jog meilei nebaisios jokios kliūtys. Netekęs mylimosios, Orfėjas praranda gyvenimiškąją viltį, neranda vidinės ramybės ir džiaugsmo.
Meilė – tai atsakomybė už kitą, stiprus dviejų žmonių ryšys. Mituose smerkiama egoistiška meilė.
Šis mitas mums atskleidžia ne tik tai, jog savanaudiškumas ir savimeilė yra yda, bet ir tai, jog egoistiška meilė niekada nesibaigia laimingai. Narcizas sugriauna pusiausvyrą tarp žmogaus fizinio ir dorovinio tobulumo – pažeidžia dievų sukurtą tvarką. Dėl to jis lieka nubaustas.
Literatūroje pasitaiko žmonių – altruistu, kurie be jokio atlygio rūpinasi kitais.
Šiame mite pateikiamas pasiaukojančios meilės pavyzdys, atskleidžiantis tai, jog dėl meilės ir šilumos kitam, reikia ko nors atsisakyti, paaukoti.
Apie meilę ir pasiaukojimą yra pasakojama knygoje ,,Aušros pažadas“ (Romain Gary). Aprašomas vienišos motinos atsidavimas vienturčiam sūnui. Įsitikinusi, kad berniukas privalo tapti "garsiu žmogumi", ji darė viską, kad taip ir būtų. Moteris dėjo visas pastangas,...

Laisvė - Laisvė – tai galimybė veikti be apribojimų ir suvaržymų. Tačiau yra ir kita samprata: laisvė – tai galimybė realizuoti savo tikrąjį „aš". Būdami laisvi, galime elgtis spontaniškai, o kas svarbiausia - būti laimingi. Visi tos laisvės norime ir visi mes jos siekiame vienokiu ar kitokiu būdu. O ką reiškia būti laisvu žmogumi? Tai reiškia turėti savo aiškią nuomonę, poziciją gyvenime ir ją ginti, nugalėti baimę, pajėgti išsivaduot iš nevisavertiškumo jausmo bei nepasiduoti pražūtingoms kito žmogaus idėjoms. Taip pat laisvas žmogus yra asmuo, kuris nepaisydamas aplinkybių, vadovaudamasis tvirtais savo įsitikinimais, geba jaustis laisvas ir nepriklausomas.
Kai nesijaučiame laisvi, tai negalim gyventi taip, kaip norime, negalime mėgautis patinkančiais dalykais, pasijaučiame net kažkieno nuosavybėmis. ,,Laisvė - oras, jei nebūčiau laisvas, negalėčiau kvėpuot oru, kokiu norėčiau”, - taip atsakė mano devynmetis brolis, kai jo paklausiau, kaip jis supranta ,,laisvės” sąvoką. Ir iš tiesų, pritariu jam. Nelaisvi žmonės lyg iš tikrųjų kvėpuotų užnuodytu oru, kuris tik žlugdo, nedaro jų laimingų, neskleidžia pozityvo, kurio labai reikia dažnam žmogui šiandien. Kitaip sakant, gyventume lyg kažkokiam burbule, kuriame tiesiog turėtume visiems paklusti, bet tik ne sau ir apsimetinėti laimingais, kai iš tiesų taip nėra. Perskaičiusi šią temą, iškart pagalvojau apie tai, kaip dabar turėtume džiaugtis, kad mums, dabartiniam jaunimui, nereikia eiti ir ,,stoti” į akistatą su žmonėmis, kurie nori atimti iš mūsų laisvę. To puikus pavyzdys yra 1991 metų Sausio 13-tosios visi įvykiai, kai žmonės drąsiai stojo ginti savo ir savo vaikų laisvės, kai jiems buvo nesvarbu, kaip viskas baigsis, jiems buvo svarbiausia, kad jie atkovotų taip nusipelnytą nepriklausomybę. 1991 metais Sausio 13-tąja įvykęs masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Prie televizijos bokšto Vilniuje per 600 taikių ir neginkluotų...

„Sizifo mitas“- tai filosofinis esė, vienas iš svarbiausių Alberto Kamiu kūrinių. Jis parašytas 1940 - 1941 metais ir atspindi nepatenkintos esama padėtimi, smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies nuotaikas bei ieškojimus labai sunkiu antrojo pasaulinio karo pradžios metu. A. Kamiu šį kūrinį parašė būdamas 27 metų, o tuo metu jis sirgo džiova, todėl problemos, kurias A. Kamiu apmąsto „Sizifo mite“, pagrįstos kasdieninės patirties faktais.
Svarbiausios A. Kamiu filosofinės sąvokos bei problemos „Sizifo mite“ yra absurdas, laisvė, savižudybė ir kt. A. Kamiu pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema, tyrinėja absurdą. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas“ reikštų veiksmą ar žodį, kurie neturi prasmės. A. Kamiu kūryboje žodis „absurdas“ turi kitą prasmę. Pagal jį, absurdas - tai pasaulio dėsnis, kai protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir piktinasi, nes jo protas yra motyvuotas išmintingai. Absurdo žmogus - tai protingas, turintis absurdo patirties, žmogus. Paties A. Kamiu žodžiais tariant, absurdas - tai „susidūrimas tarp to, kas iracionalu, ir begalinio šviesos troškimo, kurio šauksmas girdėti pačioje žmogaus sielos gilumoje“.
Ar nori žmogus gimti ar ne, ar trokšta jis šio buvimo ar ne, šio klausimo niekas žmogaus neklausė. O aplinka, su kuria jis susiduria, yra susvetimėjusi. Žmogus nuo pat mažų dienų stengiasi prisiderinti, pritapti prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvės supratimą, išmokdamas apsiginti, suvienodėja su kitais, nes nenori būti atstumtas. Daug kam toks gyvenimas atrodo normalus. Tačiau net ir tiems ateina toks metas, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visas gyvenimas pasirodo kybantis virš svetimumo bedugnių. Kartais užtenka tik susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę, pamąstyti apie tai, kas bus, kai ateis ta lemtinga paskutinioji minutė. Taigi iš šito ir išplaukia gyvenimo prasmės klausimas. Jis baisus, nes gyvenimo tikslą ir kaip jį pasiekti žmogus renkasi pats. Dar baisiau, kad kiekvieną kartą jis turi rinktis, kaip jam reikia elgtis, ir kiekvienas pasirinkimas gali tapti lemtingu, nes nuo jo gali priklausyti, ar žmogus pasieks...

įvairiuose gyvenimo srityse ir tada yra lengviau nuspresti kaip pasielgti.
Pavyzdžiui, mitas apie Narciza. ”. Narcizas graikų mitologijoje buvo išskirtinio
grožio jaunuolis. Jis vaizduojamas žiauriu, atstumiančiu tuos, kurie jį myli. Jis
visai nevertino kitu zmoniu pastangu. Narciza mylėjo daug nimfu bet Narcizas
kiekviena is ju atstume, nes jis galvojo, kad jie neverti jo meiles ir dėmesio. Viena
karta deive Afrodite supyko, kad Narcizas atstume jos dovanos ir nubaude
Narciza, preis tai sakydama: “Pamilk ir tu, Narcizai! Ir teneatsako i tavo jausmus
zmogus ,kuri tu pamilsi!”. Taip ir atsitiko. Dievai jį nubaudė taip, kad jis įsimylėjo
savo atvaizdą vandenyje, nesuprasdamas kad tai jis pats. Taip jis pražuvo
negalėdamas atsitraukti nuo savo atvaizdo grožio. Šis mitas aiškina, jog išorinis
grožis yra laikina, jog ne išorinis...

Mitai, tai Dievų gimimo ir gyvenimo istorijos verčiančios susimąstyti apie savo vertybes. Jie buvo rašomi apie visas gyvenimo temas ir reiškinius. Dugiausia jų buvo apie meilę artimam ir tėvynei, gyvenimo tiesas, bei principus.
Vienas mitų pavadinimu “Narcizas” moko apie perdėtą meilę savo išoriniam grožiui. Iš šio mito gali pasimokyti daug žmonių. Iš jo galima suprasti, kad išorinė išvaizda yra nesvarbi, nes ji nieko nepasako apie žmogaus vidų. Žmogų reikia vertinti pagal jo protą, sąžinę ir poelgius. Manau šis mitas yra vienas aktualiausių šių laikų gyvenime, nes labai daug žmonių pamiršta tikrąsias vertybes.
Priešingai nei...